Archive for category Intervai

Istorikas R. Trimakas: įsitvirtina „tolerancijos mažumoms“ diktatūra


„Subkultūrinio daugmaž pakantaus sugyvenimo ribos peržengiamos, bręsta „tolerancijos mažumoms“ diktatūra, kai bandantysis išsakyti primetamos „mados“ ir politinio korektiškumo dogmų neatitinkančią nuomonę iškart tampa ne vien vadinamųjų aktyvistų puolimo taikiniu“, – mano Mykolo Romerio universiteto dėstytojas, istorikas Ramūnas Trimakas.

Laisvės ir pakantumo erdvė, pasak R. Trimako, nyksta ir yra selektyviai perimama Vakarų praktika, apie kurią net neužduodami klausimai ir nemėginama įsigilinti į ne tik nuspėjamus, bet jau gerai žinomus padarinius.

Istorikas, dr. Ramūnas Trimakas (nuotr. Balsas.lt)

Istorikas, dr. Ramūnas Trimakas (nuotr. Balsas.lt)

Džedajų kodeksas

– Praėjusios gėjų eitynės, kurios vis dėlto neapsiėjo be nuogo užpakalio pademonstravimo priešais bažnyčią ir apsimėtymo kiaušiniais, vienų laikomos tolerancijos ir demokratijos pergale, kitų – žingsniu Sodomos ir Gomoros link. Treti sako, kad įvykis per daug sureikšmintas – visi yra tiesiog kitokie ir nereikia į nieką kreipti dėmesio. Koks būtų jūsų komentaras?

– Esama žmonių, gyvenančių pagal tiksliai surašytą džedajų kodeksą. Jiems „Žvaigždžių karų“ visata yra vienintelė ir neginčyjama tikrovė. Jie reikalauja būti oficialiai pripažinti džedajų riteriai. Taip pat yra žmonių, kuriems Džono Ronaldo Reuelio Tolkino „Žiedų valdovas“ yra jų gyvenimo alfa ir omega. Ypata manosi besąs elfu, todėl atitinkamai elgiasi, kalba, rengiasi, valgo, žodžiu, gyvena „visavertį elfo gyvenimą“. Yra net „vampyrų“ subkultūra – makabriškai juokaujant, bet politiškai korektiškai šnekant, net nedrįskite klausti, kokį kraują jie geria bei iš kur jį gauna. Kaip mėgstama mūsuose kartoti – „parodykite daugiau pagarbos“.

Bendros taisyklės baigia galioti ten, kur įsitvirtina „tolerancijos mažumoms“ diktatūra. Įsivaizduokime, kad jūs turėjote naivumo viešai nustebti, kodėl pasirinktas būtent toks gyvenimo būdas. Įsivaizduokime, jog už tai jūs apkaltinama(-s) kultūriniu nejautrumu, diskriminacija, dar prikergiamas rasizmas (nes, tarkime, „įžeidėte elfų rasės atstovą“) ir seksizmas (nes „įžeidėte elfų moterį“). Žodžiu, ūmiai susivokiate bendraująs jau nebe su įsivaizduojamais goblinais ir troliais, bet su labai realiais teisėsaugos pareigūnais dėl politinio nekorektiškumo, „neapykantos kurstymo“, „diskriminacijos“ ir pan. Kokia būtų jūsų reakcija? Atsakymas greičiausiai būtų toks – kokias nesąmones čia kalbate!

Franco Kafkos „Proceso“ nereikia prisiminti. „Pažengta“ kur kas toliau, pamirškite seniai numirusią klasiką. Viskas prasideda labai banaliai: tam tikros grupės asmenų ima kovoti dėl teisės vadintis mažuma ir gauti iš to įvairias „mažumų“ beneficijas. Kurios, primenu, labai dažnai išmokamos iš „nejautrios“ bei „tolerancijos stokojančios“ daugumos surinktų mokesčių. O jeigu dar siūlomi gražūs specifinių fondų pinigai? Šiais politinio korektiškumo ir postmodernistinio delirium laikais galima įkurti „pabėgelių iš Alfos Proksimos“ ar kokio nors „Paukščių tako galaktikų federacijos“ grupuotę, išsireikalauti būti pripažintais ateivių iš tolimojo kosmoso mažuma, taip pat išsireikalauti atitinkamų įrašų pasuose ir pan. Svarbiausia – rasti remiantį fondą ir tinkamai jam atsiskaityti.

Akivaizdžios problemos prasideda tuo atveju, jeigu tokios grupuotės ima reikalauti aplinkinių gyventi pagal būtent tos grupuotės išpažįstamą, pavadinkime sąlygiškai, „džedajų kodeksą“ (ant kurio „nejautriai“ daugumai yra absoliučiai nusispjauti, nes tai neįdomu, tam nėra laiko ir reikia gyventi savus mažiau egzotiškus gyvenimus). Problemos prasideda tuomet, kai imamas pūsti įsivaizduojamos – pavadinkime tai hipotetiškai – „džedajofobijos“ burbulas. Nustebę eiliniai piliečiai užsipuolami dėl „netolerancijos“ ir „nejautrumo“. Arba nenoro, kad jų vaikai mokyklose (beje, išlaikomas ne už „džedajų“, taip teoriškai juos pavadinkime, mokamus mokesčius) būtų auklėjami pagal „pažangias džedajiškos pedagogikos taisykles“.

– Džedajų pavyzdys – visgi iš „science fiction“, o tiksliau, „space opera“ kūrybos srities ir gali būti tik šaržas ar anekdotas. Čia kalbame apie realius dalykus, istorinę raidą ir socialinę tikrovę.

– „Džedajų“ pavadinimas panaudotas ne vien tik kaip savotiškai skambantis lietuvio ausiai, pateiktas kaip neįpareigojantis ir niekuo negrindžiamas pavyzdys. Ne taip jau seniai „džedajų riteriai“ reikalavo pripažinti džedajų religiją ketvirtąja labiausiai paplitusia religija Britanijoje. Pereitais metais „džedajų religija“ oficialiai įvardinta labiausiai išplitusiu alternatyviu tikėjimu. Vieni subkultūrų judėjimai gyvuoja ilgiau, kiti trumpiau. Tokie judėjimai tampa mokslinių studijų objektais (chrestomatinis pavyzdys – religijos sociologo Adam Possamai veikalas „Religion and popular culture“).

Mes kalbame apie ką kita. Įsivaizduokite situaciją: kas būtų, jeigu mokslininkai būtų atleisti iš darbų bei atsidurtų teisiamųjų suole už tai, kad surengė mokslinius debatus bei „įžeidė“, „užgavo jausmus“ ir „pademonstravo nejautrumą“ svarstydami, ar tai religija, ar populiariosios kultūros reiškinys, o tokio judėjimo dalyvius derėtų apibūdinti kaip tikinčiuosius ar masinės kultūros vartotojus, be to, neduok Dieve, pasikvietė psichiatrus į bendrą mokslinį tyrimą?

– Jei jau kalbame būtent apie gėjus, tai viskas remiasi tuo, kad homoseksualumas – ne liga ir, kaip dabar madinga sakyti, visi tyrimai rodo, kad jie … ne džedajai?

– Vakaruose „homoseksualinė revoliucija“ – jau pereitas etapas. Būta ir susidūrimų su policija, užtektinai esama ir nuolatinio pjudymo faktų, persekiojant kitaminčius, nepritariančių homoseksualų „aktyvistų“ veiklos metodams. Tarp kitko, tai labai gražiai sinchronizuojasi su kairuoliško „aktyvizmo“ paūmėjimais. Esmė – ne pavadinimas ar kokios spalvos vėliavos iškeliamos. Esmė – peržengtos subkultūrinio bendrabūvio ribos, retorikos radikalėjimas, perdėtai karingas politinis sektantizmas.

O kaip jaustis aplinkiniams, kurie nenori su tuo nieko bendro turėti ir nenori veltis į jokias rietenas? Raginimai rodyti pagarbą ir supratingumą skamba gražiai – lygiai kaip ir skatinimai nepamiršti sveikintis su kaimynais bei tinkamai elgtis kompanijoje už bendro pietų stalo. Į ką, pagaliau, kreipiamasi ir iš ko tikimasi empatijos? Nemanau ir nesitikiu, kad vien keiksmus laidyti mokantis „Adidas – trys dryželiai“ treninginis personažas susimąstys. Vakar jis suspardė nėščią moterį, šiandien aplojo „ne tos orientacijos“ žygiuotojus, rytoj savo išklerusiu BMW sutraiškys vaiką perėjoje. Tokiam jokio skirtumo, ką užpulti, svarbiausia, kad taikinys negalėtų duoti atkirčio. Toks bendro chamizmo ir chuliganizmo lygis, o nukentėti gali bet kuris, nelinkęs lygiuotis į treninginį aprangos kodą.

Į kieno sąmoningumą apeliuojama? Teisėjų korpuso dinastijų atstovus, kurie sovietmečiu nuteisdavo už homoseksualizmą, o dabar, gavę naujus nurodymus „iš viršaus“, ūmiai „persiorentuos“ ir teis už „homofobiją“? Turinčių dar nenuniokotą sąmonę ir savimonę agituoti nebūtina. Tačiau jie ir yra patys neparankiausi, nes užduoda isteblišmentui nepatinkančius klausimus. Galų gale už ką mokami mokesčiai, kai akis badančios problemos metų metus ne tik nesprendžiamos, bet tik didėja? Informacinis triukšmas keliamas dėl visai kitų dalykų. Kita vertus, pasitikslinkime – kaip dažnai reikalautojai patys parodo taip jų trokštamą pagarbą ir supratingumą?

Dialogą naikina pakantos propaguotojai?

– Na, kiekviena grupė tarsi gina savo interesus ir turi teisę tai daryti…

– Žinoma, kiekvienas turi savų interesų. Tik vieniems interesas, pavyzdžiui, yra kompiuteriniai žaidimai ar kokie kiti kvaišalai, o kitiems – pinigai ir valdžia. Kadangi pabrėžiama ne tik tolerancija, bet ir atvirumas, demokratiškumas ir t. t., būtų malonu, jeigu demokratiškai bei skaidriai būtų paviešintos realios tokių organizacijų finansavimo apimtys ir šaltiniai. Tuomet ir apie interesus tektų mažiau spėlioti.

– Vis dėlto dialogas reikalingas ir geriau kalbėtis – ar su naujakalbe ar be jos, nei nesikalbėti visai?

– Dažniausiai nei ramus pokalbis, nei dialogas nepavyksta. Pažiūrėkite į Vakarų patirtį – ir tai ne „išimtiniai“ ar „atsitiktiniai radikalų pasireiškimo“ atvejai, kaip bandoma atsikalbinėti. Tik pabandykite išsakyti savo nuomonę – kaipmat pagal visas sektantines „šariato įstatymo“ taisykles užmėtys kaltinimais, kaip antai „homofobai“, „fašistai“ ir t. t. Mėginimas įsiklausyti bus suprastas kaip silpnumas ir proga aprėkti bei viešai pažeminti, o prašymas išklausyti – kaip įžeidimas ir galimybė užtampyti po teismus. Toks tad „dialogas“ ir „laisvas diskursas“. Tokių veikėjų pasaulėžiūros pagrindas – konfliktas. „Nuskriaustųjų“ ir „išnaudojamųjų“ mitas, „naujo ir teisingesnio“ pasaulio pažadai, kėsinantis sunaikinti esamą. Uždavus klausimą, o ką gi jie gali pasiūlyti daugiau, nei amžino griovimo būklę nuolatos jų plečiamoje mentalinėje smegduobėje, vis žadant ir žadant naujas statybas nenusakomoje ateityje, sulauksite tik puolimo ir įžeidinėjimo. Jie vieninteliai neva teisūs, įžvalgūs ir dieviškai autoritetingi. Jūsų autentiška laikysena, dar net nespėjus jums prasižioti, šių politinės tikrovės „demiurgų“ bus įvertinta kaip politiškai nekorektiška ir persekiotina.

– Tuomet tai primintų kai kurias praėjusio amžiaus totalitarines praktikas? Dabar juk dažnai sakoma, kad „visi moksliniai tyrimai rodo“ ir pan. Jei egzistavo arijų rasinės viršenybės tiesas įrodantis „mokslas“, taip pat „mokslinis komunizmas“, dabar kalbama apie feminizmą, kaip mokslą ir ne tik. Antai, neseniai skaičiau, kad britų mokslininkai esą atskleidė, jog heteroseksualai dažniau galvoja apie gėjų seksą nei pastarieji patys?

– Iš tiesų nieko naujo, tiesiog nenorima prisiminti nesenos istorijos pavyzdžių. Nes giliau patyrinėjus gali kilti negerų asociacijų. Tarkime, praktinis parado įbrukimas socialistinio lenktyniavimo tempais su tuo nesutinkančiame mieste, retorika, jį rengiant ir įgyvendinant, skaudžiai pažįstami komisarų, tik šįkart iš Vakarų, veidai, balsai ir pamokymai, galų gale paties renginio choreografija Lenino, atsiprašau, vis dar Gedimino prospekte… Paradai kvazitotalitarinų judėjimų dalyviams, o ypač jų vadams, yra reikšmingas galios demonstravimo likusiai visuomenei ir diktato primetimo aktas. Siūlyčiau orientuotis į paradus Šiaurės Korėjoje – nepriekaištingas ir sektinas pavyzdys.

Gėjų ir socialinės lyties entuziastų tradicijos

– Dar vienas iš argumentų, kuris esą demaskuoja nežygiuojančiųjų paraduose tamsumą, – homoseksualizmas visada buvo, tokie buvo ne tik kai kurie kvaištelėję Romos imperatoriai, bet ir dideli įvairų sričių talentai.

– Homoseksualizmo atvejų nepasitaiko nebent tarp vienaląsčių organizmų. Vienos gyvūnų rūšys tai kultivuoja dažniau, kitų rūšių atveju – retas reiškinys. Tačiau apie tai geriau papasakotų zoologas rubrikai “Gyvūnijos pasaulyje“, o mes kalbame apie žmonių kultūros fenomeną. Taip, šis reiškinys žinomas jau iš seniausių istorinių šaltinių. Vis dėlto reikėtų pasitikslinti – ar tai tam tikra kultūrinė norma, ar tabu. Kaip tai sankcionuojama arba ne, tarkime, konkrečioje teisinėje arba religinėje sistemoje?

Visais laikais pasitaikydavo metančiųjų iššūkį nusistovėjusiai tvarkai. Romos imperija nebuvo dorovės ir moralumo pavyzdys, o jau visokios net ir šiais laikais sunkiai įsivaizduojamos perversijos ten vešliai žydėjo. Tačiau Kaligulai arklį paskyrus senatoriumi, nei prieš šį įvykį, nei po to arklių nerinkdavo Romos imperijos senatoriais. Nerono atvejis – jis iškastravo ir oficialiai susituokė su savo mėgiamu vergu Sporu (buvo „ištekėjęs“ už kito savo vergo – tikras socialinės lyties ieškotojų etalonas) – netapo pretekstu perrašyti Romos teisės aktus, nors vergovinis „berniukų-žaisliukų“ reiškinys palaipsniui išnyko tik įsigalėjus krikščionybei. Matyt, kai kam tai dar viena priežastis taip nekęsti krikščionybės. Kuriame kodekso – Hamurabio (senosios Babilonijos karalystės valdovo), antikinės Spartos ar inkų imperijos – punkte aptarta ir įteisinta dviejų vyrų santuoka? Kuriame rašytiniame teisės paminkle jūs rasite ne tik tokios santuokos patvirtinimą, bet ir leidimą taip susituokusiems įsivaikinti ir auginti vaikus, nurodant, kas yra „Parent No. 1″ ir „Parent No 2″ (kaip kad dabar yra reikalaujama politiškai korektiškai apibrėžti)? Tai, ką siūlo vaivorykštinės tolerancijos šaukliai, yra unikumas.

– Na, vyro su vyro gyvenimo faktų yra visose kultūrose.Tačiau ilgainiui išaiškėjo, kad jie masiškai nori auginti vaikus, nors nenori jų „susiveikti“ įprastu būdu. Aplenkiant klausimą, kodėl negaliončios turėti vaikų heteroseksualios poros laikomos sergančiomis ir gydomos, o oficialiai sveikieji laikomi labiau nuskriaustais – ar tiesa, kad čia krikščionybė kalta dėl gėjų bėdų? Dėl to, kad vaikai negimsta iš „džedajų kodekso“, kaip jūs formuluojate?

– Taip, mes galime pašnekėti apie Aleksandro Makedoniečio karių tarpusavio santykių specifiką. Tačiau primenu, jog Aleksandro Makedoniečio kariai vedė užkariautų šalių moteris ir augino vaikus su jomis, o ne su „sutuoktiniu nr. 2“. Dviejų vyrų gyvenimo kartu faktų, rengiant vestuves ir pan., pasitaikydavo. Vienur už tai bausdavo, kai kuriose bendruomenėse laikyta normaliu reiškiniu. Galų gale dar 1976 metais buvo paskelbti tarpkultūriniai lyginamieji tyrimai, kuriame bandytas išsiaiškinti šio fenomeno paplitimą.

Tačiau kur, kada ir kokioje rašytinės teisės tradicijoje (iki pat pastarųjų metų) buvo įteisinta dviejų tos pačios lyties asmenų santuoka, įgalinant kartu auginti ir auklėti vaikus? Beje, yra ne vien vyrai – esama ir moterų, ir transvestitų, kurie aktyviai to siekia. Tarp kitko, pasitelkiant vakarietiškai politiškai korektišką retoriką, mūsų pokalbis yra „homocentrinis“, „šlykščiai maskulinistinis“ ir „mizoginiškas“, kalbant tik apie vyrų atvejį ir nutylint dar dievai žino kokių mažumų, apie kurias mes, „atsilikėliai“, net negirdėjome, reikalavimus sutuokti bei įsivaikinti „palikuonį nr. 1“ ir „palikuonį nr. 2“.

Daugiau nei prieš du tūkstančius metų visko pasitaikydavo. Tačiau nereikia iškraipyti dalyko esmės vien tik tam, kad antieuropietiškai ar antikrikščioniškai pasivaipyti. Žemės planetoje yra daugybė bendruomenių, kuriose homoseksualizmas yra vertinamas ne tik nepageidautinu reiškiniu, bet ir griežtai persekiojamas. Ką jų atveju siūlo daryti tolerancijos šaukliai, taip propaguojantys kultūrinę įvairovę? Ir kodėl piktinamasi, pavyzdžiui, Lietuvos arba Italijos specifika, užmirštant pagarbą vietinei tradicijai? Nūdienos pasaulyje pabrėžiamas kultūrinis realityvizmas, lygybė, pagarba ir t. t. Tačiau tuo pat metu svarbus politinio korektiškumo elementas yra įvairių, visų pirma krikščioniškų konfesijų pabrėžtinas kritikavimas ar net karingas užsipuolimas. Tai ne pavieniai ir atsitiktiniai faktai, tai „politinio korektiškumo“ elementas. Tuo tarpu įdomumo dėlei pasidomėkite Vakarų Europoje politiškai korektiškų teisių gynėjų ir kovotojų už lygybę apie islamą ir homoseksualumo problemą… Bailus išsisukinėjimas daug ką pasako. O greičiausiai būsite apkaltintas „islamofobija“.

Gėjų ir moterų teisės – tas pats?

– Dabar madinga požiūrio į homoseksualus raidą, lyginti su požiūrio į moterį raidą. Politologė Morta Vidūnaitė neseniai pareiškė, kad į moterį anksčiau žiūrėta, kaip į „gyvuliuką“, bet eisenomis ir paradais esą iškovota lygybė, kurios, kaip pabrėžiama ir dabar mažoka. Sakoma, kad taip bus ir su gėjų teisėmis.

– Apie moteris kaip „gyvuliukus“ neturiu ką pasakyti – man nuoširdžiai gaila ir skaudu, kad moteris vertina požiūrį į moterį taip apibūdindama problemą.

Pasitikslinkime: kuriuo istoriniu laikotarpiu ir kokiose geografinėse platumose moteris laikytos lygios galvijams? Senovės Egipte, kur faraonės buvo ne mažiau reikšmingos nei vyrai valdovai, o ir eilinės laisvosios egiptietės nebuvo beteisės? Jeigu kalbame vergovę ir teisių nebuvimą – vienodai nuskriausti buvo abiejų lyčių vergai visais laikais ir visose geografinėse platumose. Kokiame viduramžių teisyne (kad ir Sachsenspiegel) būtent moteris sulyginta su gyvuliu? O gal būtų galima pacituoti Lietuvos Statutus arba Pirmosios Lietuvos Respublikos įstatymus, kuriuose taip būtų kalbama apier moterį? Sakyčiau, ten teigiami kaip tik priešingi dalykai – aiškiai apibrėžiamos ir ginamos moters teisės.

Nelygybės faktų visuomet pasitaikydavo. Jos ir dabar nėra – vien ko vertos skyrybų bylos šiuolaikiniuose Vakaruose. Ten vyrus vienijančios organizacijos seniai skambina pavojaus varpais, besišaukiant elementaraus sveiko proto.

Šaltinis: balsas.lt

Reklama

, , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Antruoju pasauliniu karu Europa sumokėjo už bailumą


 

Rytoj Vilniaus knygų mugėje rusų istorikas Markas Soloninas pristatys lietuvišką knygos "Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija" leidimą (leidykla "Briedis"). Šis veikalas svarbus Lietuvai, nes skatina dar kartą atsigręžti į svarbų istorijos tarpsnį, kuris baigėsi mūsų valstybės išbraukimu iš žemėlapio dešimtmečiams.

“Lietuvos žinios”, taupydamos vietą, paskelbė sutrumpintą interviu variantą, tad skelbiu jį pilną.

– Knygoje keliate klausimą – kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas, o kada Didysis Tėvynės karas. Kada ir kodėl suabejojote įprastu datavimu?

– Pirmiausia, patislinkime klausimą, kad kas nors nepagalvotų, jog kalbatės su vienu iš šarlatanų, užsiimančių vadinamąja „naująja chronologija“. Aš neskatinu abejoti nei vienu iš bendrai žinomų FAKTŲ, neketinu ginčytis, kad karas tarp Rusijos ir Vokietijos prasidėjo 1941 birželio 22 dieną. Problema kita – egzistuoja milžiniškas skirtumas tarp visiškai neutralaus išsireiškimo „Vokietijos – sovietų karas“ ir termino „Didysis Tėvynės karas“. Tėvynės, o dar ir „Didysis“ – tokiais žodžiais galima apibūdinti tik pavyzdžių neturinčių žygdarbių, masinio heroizmo ir didžių darbų istoriją. Aš suabejojau, kad toks VERTINIMAS atitinka tikrus faktus, kai kalbame apie realius 1941 metų vasaros įvykius. Įsitikinau, kad pirmosios  sovietų-vokiečių karo dienos, savaitės ir mėnesiai – tai gėdinga iki dantų ginkluotos Raudonosios Armijos iškrikimo istorija, paniško bėgimo ir masinio dezertyravimo istorija. Aš manau, kad man pavyko įrodyti ir pagrįsti tokią išvadą, pasitelkiant didžiulį kiekį dokumentų, kurie panaudojami knygoje.

Nekenkia prestižui

– Dažnai rašote apie Rusijos kontroliuojamų archyvų prieinamumo problemas. Kokiu mastu Antrojo pasaulinio karo istorijai svarbių dokumentų išslaptinimas gali pakenkti Rusijai kaip valstybei, tautiniam orumui ir politiniam prestižui?

– Dokumentų išslaptinimas galutinai patvirtins teiginį, kad Stalinas buvo vienas pagrindinių Antrojo pasaulinio karo organizatorių ir pradėjėjų; kad pirminiame to karo etape Sovietų Sąjunga reiškėsi kaip agresorė ir įvykdė daugybę karo nusikaltimų. Kaip visa tai gali paveikti Rusijos "politinį prestižą"? Niekaip, jei Rusija tvirtai ir aiškiai pareikš, kad ji nelaiko savęs stalininės imperijos politine įpėdine. Kaip dokumentai apie Hitlerio nacių piktadarystes atsiliepia šių dienų demokratinei Vokietijai? Niekaip. Todėl, kad ji nėra "trečiasis reichas", ir tai visiems aišku taip neabejotinai, jog ir ginčytis nėra dėl ko. Šių dienų Rusijoje viskas sudėtingiau.

– Kiekviena į karą įvelta tauta ir šalis turi savo požiūrio tašką, savą perspektyvą ir kažkiek savitai vertina įvykius. Taip pat ir perskaitomas knygas. Ką galite apie tai pasakyti lietuvių skaitytojui, kuris atsivers jūsų netrukus pasirodysiantį veikalą?

– Jau 20 metų praėjo nuo to laiko, kai Lietuva atkūrė savo, kaip nepriklausomos valstybės statusą. Laisvė yra labai gerai. Netgi Dmitrijus Medvedevas pripažino, kas „laisvė geriau, negu nelaisvė“. Bet laisvą žmogų ir laisvą tautą ištinka didelė problema – atsakomybė. Tai labai sunki našta. Vergui paprasčiau, vergui negalioja garbės ir sąžinės reikalavimai. Laisva Lietuva, jos mokslininkai, istorikai, rašytojai ir žurnalistai turi atsakyti į klausimą: kieno pusėje buvo lietuvių tauta  Antrojo pasaulinio karo metais. Kai aš, pavyzdžiui, skaitau tokius pareiškimus: „Vokiečiai įtraukė lietuvius į į dalyvavimą žydų genocide ir mes (lietuviai) dabar turime tai srėbti“, – šitai, mano akimis, yra vergo (arba vaiko), bet jokiu būdu ne laisvo ir atsakingo žmogaus pozicija.

– Kai kas interneto forumuose jus kaltina, kad savo tyrinėjimuose remiatės tik rusų kalba rašytais šaltiniais. Ką manote apie kūrinius, kuriuos šia tema parašė autoriai Vakaruose?

– Aš tyrinėju SSRS dalyvavimo kare medžiagą. Pagrindiniai šios temos šaltiniai yra sovietų karinės ir politinės vadovybės bei operatyviniai Raudonosios armijos štabų dokumentai. Jie parašyti rusų kalba. Klausimas, kodėl aš naudojuosi dokumentų originalais, užuot perrašinėjęs Vakaruose išleistus KGB "įtakos agentų" kūrinius, yra absurdiškas iki farso.

Ar šiandieninėje Rusijoje yra saugu rašyti naujausią istoriją ne taip, kaip nurodo oficialioji doktrina?

Kaip matote, esu dar gyvas. Žinoma, į mano internetinį tinklalapį kasdien ateina laiškų, kuriuos parašo, švelniai tariant, pikti ir neišauklėti žmonės. O jei rimtai, tai statistika yra didelių skaičių mokslas. Jei manęs, ar Aleksandro Podrabineko dar neužmušė, tai iš to kažkokių apibendrinančių išvadų nepadarysi.

Nenutiko nieko bloga

– Kaip vertinate Antrojo pasaulinio karo rezultatų vertinimo skirtumus? Ar yra daug laimėjusių Europos tautų, jei atsižvelgtume į tai, kas ištiko Europą po karo? Kas tie didžiausi laimėtojai?

– Europai po karo nenutiko nieko bloga, palyginti su tuo, kas toje Europoje dėjosi prieš karą, kai egzistavo du baisūs teroristiniai Stalino ir Hitlerio režimai bei dar pusė tuzino smulkių "fiureriukų". Karas baigėsi visišku ir besąlyginiu hitlerinio nacizmo, itališkojo, kroatiškojo, vengriškojo ir slovakiškojo fašizmo sutriuškinimu. Karas baigėsi tuo, kad JAV sukūrė atominę bombą, kuri visam laikui sustabdė Stalino ekspansiją į Vakarus. Karui dar nespėjus baigtis buvo paleistas Kominternas. Karas sudaužė stalininio režimo jėgas ir autoritetą, beje, taip stipriai, kad jo demontavimas prasidėjo praėjus vos kelioms savaitėms po diktatoriaus mirties.

Mažai? Baisiai brangu? Sutinku, bet tam, kad būtų "daugiau ir pigiau", reikėjo smaugti totalitarinius režimus įsčiose žengiant pirmuosius formavimosi žingsnius. Dėl savo tingumo, dėl abejingumo svetimai nelaimei ir atvirą bailumą, kurį matėme 1938-1939 metais, Europa ir sumokėjo tokią didžiulę kainą.

Trys miestai – neatsitiktinai

– Be kita ko, esate rašęs, jog Raudonoji armija ir Vermachtas tik dėl nelaimingai susiklosčiusių politinių aplinkybių susidūrė kaktomuša, nors galėjo sudalyvauti bendrame parade Stambulo, Teherano ar net Londono gatvėse. Gal galite pailiustruoti kurią nors iš šių versijų?

– Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad apie "paradą Stambulo, Teherano ir Londono aikštėse rašiau ne knygoje, o gana emocingame savo interneto svetainės įraše. Ir vis dėlto šiuos tris miestus minėjau neatsitiktinai. O dėl Stambulo, tai viskas labai paprasta. 1940 metų lapkričio 25 dieną Molotovas perdavė Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje susitarimo dėl sąlygų, kuriomis SSRS prisijungtų prie Trišalio pakto, projektą. Jame, be kita ko, buvo kalbama apie sovietų karinės ir karinės jūrų bazės sukūrimą sąsiaurių rajone ir minėta, kad Turkijai nesutikus "Vokietija, Italija ir SSRS parengs ir įgyvendins būtinas karines priemones". Tai ne kokia "alternatyvi realybė", o citata iš dokumento.

Tame pačiame dokumente sakoma, kad "centrinis SSRS teritorinis siekis yra kryptis į pietus nuo Batumio ir Baku – Persų įlankos link". Turėkite galvoje, kad "naftos žemėlapis" tuomet atrodė visiškai kitaip – Irakas, Kuveitas, Saudo Arabija išgaudavo niekingai mažą naftos kiekį, o antroje vietoje pagal gavybą Senajame žemyne (po SSRS, žinoma) buvo Iranas. Taigi žygis į Teheraną visiškai tiko į Molotovo deklaruotus "SSRS teritorinius siekius".

Trumpai

M.Soloninas (1958), naujosios kartos rusų istorikas. Baigęs Kuibyševo (dabar Samaros) aviacijos institutą, šešerius metus dirbo slaptame karo pramonės konstruktorių biure. Prasidėjus "perestroikai", teko keisti darbą ir tapti kūriku. M.Solonino sukaupta stulbinama informacija sudarė galimybes pažvelgti į 1941 metų tragediją visiškai naujai. 2003 metais po ketverių įtempto darbo metų Soloninas parašė pirmąją knygą "Statinė ir lankai" ir kreipėsi į Rusijos leidyklas, siūlydamas ją išleisti. 32 leidyklos atsisakė. Autorius kreipėsi į Ukrainos leidyklas ir vėl 14 atsisakė. Tik 15-oji nedidelė leidykla "Atgimimas" sutiko knygą publikuoti. Įvyko proveržis. Knyga jau kitu pavadinimu "Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija" Rusijoje išleista daugiau kaip dešimt kartų. Pirmosios knygos sėkmė leido istorikui tęsti darbą toliau: jau penkios pasirodžiusios knygos išleistos didžiuliais tiražais ir yra graibstomos skaitytojų.

, , ,

2 Komentaras

Antanas Valionis klysta ir painiojasi 2008.02.15


Net keletas mįslingų reiškinių yra susiję su šį sekmadienį (2008-02-10) LTV2 transliuota Dariaus Kuolio laida „Sankirtos“, kurioje dalyvavo Seimo narys socialliberalas Antanas Valionis. Seimo narys išsisukinėjo nepasirašęs dokumento, nors tai pasirodė netiesa. Ši „Sankirtų“ laida vienintelė dėl iki šiol nežinomų „techninių aplinkybių“ nebuvo įdėta į Lietuvos radijo ir televizijos archyvą. Be to, (sutapimas!) D. Kuolio laida nuo šiol bus transliuojama netiesiogiai.

A. Valionis laidoje kategoriškai paneigė, jog prisidėjo prie iniciatyvos tirti, kokios jėgos  slaptai inspiruojančios „Leo LT“ projekto priešininkų veiklą. 37 Seimo nariai yra įregistravę nutarimo projektą, kuriuo būtų įsteigta speciali komisija, turėsianti taip pat aiškintis konservatorių bei Tvarkos ir teisingumo partijų lyderių ryšius.

A. Valionis prieš eidamas į laidą žinojo, kad vienintelė jos tema – minėtos Komisijos iniciavimo aplinkybės, ir buvo kviečiamas kaip tokios komisijos iniciatorius. Laidos metu laidos vedėjas Darius Kuolys perskaitė visą dokumento tekstą. D. Kuolys stebėjosi, kad A. Valionis dokumento nepasirašė, nors jo pavardė buvo paskelbta tarp Komisijos iniciatorių oficialiame Seimo tinklalapyje. A. Valionis kelis kartus pakartojo, kad įvykusi klaida.

Seimo sekretoriate gautas nutarimo projektas rodo ką kitą: A. Valionis dokumentą pasirašė. „Balsas.lt“ apie tai paklaustas A. Valionis  tvirtino, jog tiesiog įvyko nesusipratimas. Jis sakė laidoje nesupratęs, apie kurią tiksliai komisiją kalbama. Neigdamas savo parašą jis teigia kalbėjęs apie kitą komisiją, kurią yra inicijavusi frakcija Tvarka ir teisingumas. „Komisijų tikslai panašūs, abi ieškos grėsmių nacionaliniam saugumui ir rusiško kapitalo įtakos pėdsakų, tik viskas nukreipta prieš skirtingas grupuotes,“- aiškino socialliberalas.

Pati laida „Sankirtos“ šį kartą  neskelbiama Lrt.lt publikuojamame laidų archyve ir nuo šiol nebebus tiesioginė. Tai patvirtinęs LTV2 vadovas Martynas Kėvišas portalui „Balsas.lt“ tvirtino, jog priežastys yra vien techninės. „Į archyvą paprastai laidą įtraukiame kitą dieną. Kažkodėl dabar taip jau nutiko. O laida greičiausiai bus įrašoma, nes studijos tuo metu, kai ji rodoma, reikia kitiems“, sakė M. Kėvišas.

Tuo tarpu besipainiojantis Antanas Valionis rengiasi daryti karjerą. Į valdančiąją koaliciją priėmus socialliberalus jam numatytas Seimo Europos komiteto pirmininko postas. Valdančioji koalicija renka parašus dėl nepasitikėjimo dabar šį postą užimančiu konservatoriumi Andriumi Kubiliumi.

2007 m. pradžioje kilo skandalas paaiškėjus, kad tuometinis užsienio reikalų ministras A. Valionis ir Valstybės saugumo departamento direktorius A. Pocius sovietiniais laikais priklausė KGB rezervui. Laidoje „Sankirtos“ A. Valionis pažadėjo D. Kuoliui suteikti leidimą susipažinti su jo, kaip KGB rezervininko, byla.

Apačioje publikuojame nutarimo projekto faksimilę su A. Valionio parašu.

Tomas Čyvas, Balsas.lt“ inf.


Šaltinis: Balsas.lt

Parašykite komentarą

Vaclavas Stankevičius: P. Malakausko kontroliuoti nereikia, 2008 02 06


Prie valdančiosios koalicijos prisidėjus Naujajai Sąjungai (NS), jos atstovams buvo planuota perduoti ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) kontrolę. Tokie ketinimai įvertinti nevienareikšmiai.

Pasigirdo nuomonių, jog taip siekiama susidoroti su dabartiniu primininku. Taip pat reiškiamos nuomonės, jog siekiama galutinai eliminuoti bet kokias galimybes toliau aiškintis klausimus, iškilusius NSGK tiriant Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą (dalis tyrimo medžiagos yra paviešinta). Prieš kelias dienas A. Matulevičius Seime pareiškė atsistatydinąs, nes su juo, esą, susidorojama. Parlamentarai atsistatydinimo nepriėmė, tad klausimas tikriausiai bus svarstomas pavasario sesijoje. Apie tai su NS kandidatu į NSGJK pirmininko postą – Vaclavu Stankevičiumi kalbėjosi “Balsas.lt” spec. korespondentas Tomas Čyvas.

– Pareigos, kurias ketinate eiti, yra visuomenės dėmesio centre. Buvo VSD skandalas, kalbos apie “valstybės užvaldymą”. Kiek Jūs ligi šiol asmeniškai pats gilinotės į šias peripetijas: NSGK, specialiųjų tarnybų veiklą, VSD skandalą, pagaliau ir A. Matulevičiaus darbą?

– Galėčiau pasakyti daugiau, jei jau būčiau paskirtas ir bent vieną dieną padirbėčiau su to komiteto dokumentais. Aš dabar net nesu jo narys – dirbu užsienio reikalų komitete. Kalbant apie NSGK nesutarimus su VSD ir kitomis institucijomis, tai aš žinau apie tai tiek, kiek eilinis Seimo narys.

Apie kontrolę. Jei VSD vadovu būtų kas nors kitas, o ne Povilas Malakauskas, tai aš dar galėčiau sakyti, kad kažkokia kontrolė reikalinga. Aš tą žmogų asmeniškai pažįstu daug metų. Dirbom kartu NATO reikalų srityje. Jis buvo Krašto apsaugos ministerijos sekretoriumi, atsakingu už integraciją į NATO, o aš buvau atsakingas už šią integraciją Seime. Tai labai padorus, puikus žmogus – sakyčiau, kad tai mūsų valdininkijos auksinio fondo grynuolis. Kai P. Malakauskas, už kurį lengva ranka balsavau, yra paskirtas šios svarbios tarnybos direktoriumi, dar jam patarinėti ar abejoti dėl jo pavaduotojų ar jo paties veiksmų yra tiesiog neleistina.

– Pone Stankevičiau, bet juk ši persona, tebūnie ji auksinė ar deimantinė, nevadovaus departamentui amžinai. Gali nutikti, jog vėl vadovaus koks Arvydas Pocius ar kas nors dar įdomesnis. Kas tada? Ar tikrai nereikalingi jokie parlamentinės kontrolės, net tarpinės – specialistų kontrolės mechanizmai, elgsenos su specialia informacija, asmens duomenimis, atitikimo demokratinės visuomenėms principams priežiūra? Tą siūlo daryti A. Matulevičiaus vis dar vadovaujamas NSGK.

– Ne. Nemanau, kad to reikia. Nereikia jokių tarpinių institucijų. VSD normaliai veikia, jei yra kokių smulkių trūkumų, reikia kažką pataisyti, tai dėl to galima susitarti kolegialiai. Juo labiau nemanyčiau, kad kontroliuoti turėtų komitetas, kuris yra politinio pobūdžio institucija. Norim to ar ne, o P. Malakauskas vadovauja VSD. Žmonėmis reikia pasitikėti. Negalima imti ir įtarinėti, kad jis su kažkuo susijęs, neištikimas ir panašiai. Prezidentas pasiūlė tokią kandidatūrą ir jei jau šiai institucijai vadovauja toks žmogus, tai reikia juo tikėti. Aš ir tikiu, kad jis eina teisingu keliu ir tik nereikia reikalauti, kad viskas būtų gerai per vieną dieną.

Kitas dalykas, kad mano nuomone, turi pilnaverčiai pradėti veikti Liustracijos komisija, kurios net pirmininko ligi šiol neturime.

– Ar susipažinote su NSGK vykdyto VSD veiklos tyrimo medžiaga, taip pat ir su ta dalimi, kuri dar nepaviešinta?

– Taip.

– Ten yra svarbių dalykų, kurių visuomenė dar nežino?

– Ne. Viskas, kas svarbu – aprašyta Lietuvos žiniasklaidoje.

– O tai, kas aprašyta, Jūsų nuomone, yra svarbu, nereikšminga, svarstytina? Kaip vertinate tai, kas ten parašyta apie VSD vadovo pavaduotojus, kitus šalies pareigūnus?

– Tai reikalauja gilesnės analizės. Vien iš to, kas parašyta neišeina padaryti jokių išvadų apie pavaduotojus ar dar kažką. Reikalingas išsamesnis nagrinėjimas, tačiau čia atsiremiam į vadovą.

Vadovas yra labai patikimas. Jei vadovas nutars, kad reikia keisti pavaduotojus po mėnesio – keisim po mėnesio. Jei pasakys, kad po pusmečio – po pusmečio. Kažkieno asmeninės ambicijos, jei jis nori, kad pavaduotojas turi būt atleistas iškart – nieko nereiškia ir yra nepriimtinos.

– Kaip vertinate nuomonę, jog dabartinis koalicijos išplėtimas, įtraukiant ir Naująją Sąjungą, yra diktuojamas siekio perimti NSGK kontrolę.

– Ne. Aš taip nemanau. Koalicija buvo išplėsta todėl, kad Lietuvoje ir Seime dabar jau per daug opozicijos ir nėra kam dirbti. Yra tik kam kritikuoti. Opozicija tik kritikuoja, gauna atlyginimą ir laukia rinkimų. Vyriausybė per daug laviravo ir ją reikėjo sustiprinti.

Jei koalicija nutars, kad A. Matulevičius gali likti – tegu lieka. Ne tame reikalas.

– Bet šiandien sunku pasakyti – kas yra pozicijoje, kas opozicijoje. Antai – Darbo partija lyg ir neprisidėjo prie koalicijos, bet dėl „Leo LT“ balsavo kartu su valdančiaisiais.

– Sunku pasakyti, kodėl jie taip balsavo šiuo klausimu. Čia reikia jų klausti. Aš pats balsavau „už“ todėl, kad mes tik plepam, o niekas nevyksta, nors klausimų, kurie man neaiškūs, liko. Turim pakankamai kontroliuojančių valstybės institucijų, kurios gali prižiūrėti tolesnę eigą ir jomis reikia pasitikėti.

Kalbant apie NSGK darbą, pasakysiu štai ką. Yra trys pagrindiniai „stulpai“. Pirmiausia, tarptautiniai ryšiai, darbas su užsienio partneriais saugumo srityje, ko komitetas dabar visai nedaro. Šalia to reikia dirbti su visomis institucijomis Lietuvoje, pradedant Švietimo ministerija ir baigiant Žemės ūkio. Reikia stebėti emigracijos ir ypač imigracijos procesus, juk Lietuvoje atsiranda vis daugiau ne lietuvių ir tai silpnina nacionalinį saugumą. Čia gimusiam lietuviui, kuris paskui išvažiuoja į Airiją, Lietuva svarbi, o atvykusiam rusui, baltarusiui ar dar kažkam yra svarbu tik užsidirbti karvei ar akordeonui. Na ir galiausia lieka bendradarbiavimas su specialiosiomis tarnybomis. Bendradarbiavimas, o ne kontrolė ir santykių aiškinimasis, kuo užsiimama dabar.

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , , ,

Komentarų: 1

Homoseksualų teisė įsivaikinti: Strasbūro verdiktas nuomonių nesuartina 2008.01.23


Europos Žmogaus Teisių Teismas, išnagrinėjęs lopšelio-darželio auklėtojos iš Prancūzijos skundą, nutarė, jog homoseksualai gali įsivaikinti. Teismo teigimu draudimas asmeniui siekti įvaikinimo vien dėl jo seksualinės orientacijos pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją.

Bylą E. B. prieš Prancūziją nagrinėjo Didžioji žiuri. Sprendimas buvo priimtas dešimties balsų dauguma, septyni žiuri nariai balsavo prieš. Šeimos ir lyčių lygybės klausimais nesutariančios parlamentarės iš šį toliau lieka skirtingose barikadų pusėse.

Vilija Aleknaitė-Abramikienė: įsivaikinimo klausimas – tolerancijos riba

„Atkreipčiau dėmesį į tai, jog balsavimo rezultatai – 10 prieš 7. Taigi nėra viskas taip vienareikšmiška. Konkreti byla visada yra nagrinėjama pagal konkrečius faktus, o aš nesu į šią bylą įsigilinusi. Žinoma, pati turbūt būčiau balsavusi prieš“, – sakė portalui „Balsas.lt“ Seimo narė, konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.

Pasak jos, tai turės neigiamų padarinių tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje.

„Bijau, kad tai gali radikalizuoti tam tikras visuomenės grupes. Juk žinome, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, dauguma žmonių nepritartų homoseksualų teisei įsivaikinti. Dauguma ir Lietuvoje, ir kitur tikrai toleruoja šių pažiūrų žmones. Daugelis juos pažįstame. Daugelis jų visai mieli, kai kurie vyrai gal net mielesni. Tačiau riba daug kam yra būtent galimybė į šią aplinką perkelti svetimus vaikus. Kai kurie įpykę žmonės gali ieškoti atsvaros nuostatai, kuri tiesiog primetama“, – teigia parlamentarė ir priduria, jog tokia tendencija gali paskatinti net islamistinių idėjų populiarėjimą.

„Jau dabar, būtent dėl nuolaidžiavimo tokiai politikai, daugelis žmonių nebepasitiki nei katalikų, nei protestantų religija ir suranda prieglobstį ten, kur duodamas aiškus ir radikalus atkirtis“, – sakė konservatorė.

Įstatymų leidėjai, pasak V. Aleknaitės-Abramikienės, atsiduria lyg tarp kūjo ir priekalo. Spaudimą jiems darys tiek pati Strasbūro teismo nuomonė, tiek rinkėjų nuostatos.

„Puikiai žinome, kad Lietuvos rinkėjas tokiai politikai nepritars, tad manau ir tikiuosi, jog Seimo nariai pirmiausiai į tai ir atsižvelgs. Čia jau net ne politinė, o vertybinė diskusija“, – sakė konservatorė ir pabrėžė, jog nepritariantieji tokioms reformoms ras teisinių ir politinių priemonių joms priešintis.

Aušrinė Marija Pavilionienė: Mėlynakių neišgydysi į rudakius

Visiškai priešingos pozicijos laikosi Seimo narė A. M. Pavilionienė, būtent, dėl nesutarimų lyčių ir orientacijos lygybės klausimais prieš keletą mėnesių pasitraukusi iš partijos „Tvarka ir teisingumas“.

„Lietuvoje net nėra įstatymo, leidžiančio tokiems žmonėms tuoktis. Taip yra todėl, jog mūsų visuomenė yra ypač homofobiška. Visur įžvelgia grėsmę, kurios nėra. Žinau, kad Lietuvoje tokios nuostatos, kurias skelbia Strasbūro teismas, dar ilgai skinsis sau kelią“, teigė A. M. Pavilionienė.

Ji taip pat nepritarė ir nuogąstavimams, jog kai kurie visuomenės sluoksniai gali radikalizuotis.

„Nenoriu tuo tikėti ir manau, kad tai tik išsisukinėjimas. Lietuva juk, pagaliau, yra pasirašiusi Lisabonos reformų sutartį, kuri yra kitaip pavadinta Europos Sąjungos konstitucija. Ten aiškiai draudžiamas diskriminavimas dėl lytinės orientacijos. Esu tvirtai įsitikinusi, jog tokios pažiūros yra prigimtinis dalykas, tad mėginti jį gydyti yra absurdas. Negi mėlynakius galima išgydyti į rudakius?“, ironiškai klausė A. M. Pavilionienė.

Seimo narė taip pat aštriai sukritikavo Lietuvos katalikų bažnyčią.

„Neseniai popiežius Benediktas XVI-asis, kiek girdėjau, sakė, jog katalikų bažnyčia yra padariusi daug klaidų, kurias derėtų pripažinti. Puiku. Kartu reiktų pamiršti neapykantą kitaip mąstantiems ir net kitaip gyvenantiems žmonėms, kuri sklinda iš Lietuvos bažnyčios“, – sakė A. M. Pavilionienė.

Ji nesutiko ir su teiginiu, jog Seimo nariai pirmiausia turi atsižvelgti į rinkėjų nuomonę bei siūlė juos auklėti.

„Niekada nesutiksiu, kad rinkėją reikia priimti, koks jis yra. Rinkėjus ir visuomenę reikia šviesti. Deja, mūsų visuomenė atmeta švietimą ir yra linkusi geriau vadovautis stereotipais, išsigalvotais pavojais“, – sakė ji.

Pasak politikės, neturi jokio pagrindo ir kai kurių oponentų išvedžiojimai apie „slidžią nuokalnę“, kuri nuo seksualinės revoliucijos, per gėjų santuokas,  gali paskatinti ir svarstymus dėl santykiavimo su nepilnamečiais ar pedofilijos įteisinimo.

„Jokių pavojų nėra. Homoseksualizmas yra visiškai natūralus reiškinys, kuris egzistavo visą laiką, o viešai apie jį prabilta XX amžiaus viduryje, kuomet vyko seksualinė revoliucija ir žmonės pasidarė atviresni. Išvis, gana įsivaizduoti ir piršti nuomonę, kad dviejų vienodos lyties įtėvių šeimoje vaikai bus prievartaujami. Pamėginkime pagalvoti apie tai, kad jie ten suras šilumą, meilę, gaus išsimokslinimą ir bus laimingesni, nei augtų kokiuose nors vaikų namuose, kaip „vieni iš daugelio“, – kvietė parlamentarė.

“Balsas.lt” spec. korespondentas Tomas Čyvas

Šaltinis: Balsas.lt

Technorati Tags: ,,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: