Archive for category Laisvoji banga

Prezidento rinkimai: laimi nuobodybė


Eini pro apšepusį rinkiminį stendą, kurio atskiruose kampučiuose liūdnai šypsosi Dalios Grybauskaitės bei Algirdo Butkevičiaus atvaizdai ir supranti: niekas nieko net nesistengia suagituoti.

Nesvarbu – ar teisūs tie, kas laiko reitingų lyderę Dalią Grybauskaitę tikru Lietuvos Deus ex machina – oligarchų, „valstybininkų“ ir kitų klanų baubu, ar tie, kas mano, jog ji tik eilinis ir gerai apgalvotas tų pačių oligarchų, „valstybininkų“ ar dar kieno nors projektas. Aš norėčiau tikėti, kad ji tikrai ateina susidoroti su minėtomis gaujomis ir neįsileisti naujų, bet dabar ne apie tai. Į šį ginčą rinkėjai net negali nei įsigilinti, nei jame dalyvauti. Viskas jau seniai nuspręsta. Reitingai sukalti dar prieš porą metų, kai nebuvo nei deklaruotas noras kur nors balotiruotis, nei paviešintos politinės pažiūros ar biografijos vingiai.

Mėginimai dabar ko nors nepatogaus paklausti yra šalininkų priimami, kaip marginalumo, prastų manierų, piktų kėslų ir beveik išdavystės simptomas – pasikėsinimas į kažką sakralaus, didingo ir žvilgančio. Jei pati kandidatė bent mėgina būti paprasta ir komunikabili, tai jos rinkimų komandos laikysena dvelkia kažkokiu netašytu susireikšminimu, noru primetinėti sąlygas ir besąlygiškų adoracijų reikalavimais.

Na ir tiek to. Apie kitus kandidatus ir štabus klausti ir domėtis norisi dar mažiau. Vienintelis Vilniaus televizijos bokšto įkeitėjas Algirdas Butkevičius, vaizduojantis naują darsyk mutavusios kompartijos veidą, išsiklijavo save po visą Lietuvą. Tik nelabai ką sudomino. Kiti išlaidauja ir kaunasi dar mažiau, jei neskaičiuosime iš mados jau išėjusios Kazimiros Prunskienės, kuri vienintelė dar mėgina paprovokuoti tą, kurią mums jau išrinko „Vilmorus“, nacionalinis transliuotojas ir bandos instinktas.

Nėra reikalo nei liaupsinti Europos komisarės, nei ant jos „varyti“. Ji eina į valdžią deklaruodama pakeisianti sistemą, prie kurios realybėje jau prisitaikė dar tuomet, kai iki paskutinės akimirkos „nežinojo“ ar balotiruosis.

Kiti kandidatais užsirašę jau prasidėjusios inauguracijos dalyviai, kaip minėta, neišlaidauja, nesivargina eikvoti energijos – kiekvienas jų sprendžia savitus uždavinius. Mobilizuoja rinkėjus Europos parlamento rinkimams, kaip ypač akivaizdu Voldemaro Tomaševskio atveju, arba siekia įsitvirtinti, kaip savarankiški politiniai lyderiai, kaip Valentinas Mazuronis.

Politinės reklamos šizoidiniai ribojimai pritaikyti dar parlamento rinkimuose ir dabar veikia puikiai. Čia jums ne kokia Amerika – nepamatysite būrių savanorių su plakatais, spalvingų agitacijų ir nesibaigiančių debatų žiniasklaidoje. Kam mums visa tai? Kam reklama, jei yra reklama, pavadinta informacija ir pakišta po pastarosios iškaba? Eikite, rinkėjai, skaityti programų. Politikai ir jų šalininkai atleidžiami nuo pareigos trumpai ir aiškiai įrodinėti savo tiesas, atleidžiami net nuo būtinybės ieškoti rėmėjų ir rinkti pinigus bei juos leisti.

Lietuvos demokratija kitokia nei bet kur Vakaruose. Gal kam nors ir vaidenasi, kad labiau dalykiška ir pasižyminti programas net neelektrifikuotose statybose studijuojančių rinkėjų gausa. Ji tiesiog labiau užguita ir formali, nepaliekanti net to pasirinkimo, kurį diktuoja įkyrus reklaminis spaudimas. Manau, sekantis logiškas žingsnis, siekiant apsaugoti lyderius nuo netikėtumų ir poreikio stengtis patikti žmonėms – registracijos mokestis norintiems balsuoti. Ir biudžetui nauda, ir „runkelių“ rinkimuose bus mažiau, ir kontroliuoti viską paprasčiau.

Dar pridėkite siūlymą sumažinti Seimo narių skaičių ir politika galutinai virs spektakliu, skirtu tik tiems, kas linkęs stipriai gilintis į politinius procesus bei yra pašvęstas į „vertus dėmesio“. Visiems kitiems lieka fanerinės lentos su pigiomis fotografijomis, ribotas formalaus pabambėjimo eteryje laikas ir VRK tinklalapis. O kam tos problemos? Valdoma demokratija veikia ir varžtus reikia tik priveržinėti. Kitaip dar ims kas ir išsišoks dėl pernelyg didelių laisvių pasireikšti ir parodyti ką nors daugiau. Skaitykite reitingus ir būkite drausmingi. Sėkmės.

Laisvoji banga

Reklama

Parašykite komentarą

Andrius Kubilius ir “pralobę“ policininkai


Žiniasklaidai organizuotai nutekinta, išpūsta ir ištrimituota „sensacija“, kad protestuojantiems policininkams talkino viešųjų ryšių firma, tapo papildomu „svariu“ argumentu vyriausybei, kuri žūtbūt pasiryžusi neuždirbdama sutaupyti. Neva nuo pinigų pertekliaus ištinę pareigūnai užlipo mat ant bačkų be jokios priežasties ir nusipiešė plakatus, išplatino pareiškimus, susirinko į piketus, prikūrė šaržuotą realybę demonstruojančių kompiuterinių žaidimų. Valdžios ir niekinę sensaciją išskalambijusios žiniasklaidos nuomone, tik tam, kad pasilinksmintų. Koks baisus tas apiplėštų pareigūnų nusikaltimas.

Kaip jie drįso? Jei jums, neduok Dieve, mirs mama ir pasisamdysite duobkasį – įrodymas, kad jūs turtingas. Jei kas išmušė dantis ir juos drįsote paprašyti pataisyti odontologą – jūs stačiai buržujus. Jei nesutinkate niekur neiti iš namų, maitintis vien kruopomis ir arbata – jūs išlaidautojas, vartotojas, valstybės išlaikytinis ir asocialus parazitas. Gėda jums.

O kas iš tiesų įvyko? Legaliai veikiančios, nario mokesčius renkančios profesinės sąjungos suvokė, kad informacijos ir reklaminio bei propagandinio srauto amžiuje nepasipriešins valdžiai, kuriai galima turėti ištisas atstovų spaudai ir smegenų plovimo bei minkštinimo, akių dūmimo specialistų komandas. O čia – tie apie kuriuos viešai meluojama, drįso neiti į teismą be advokato. Kaip taip galima? Gėda jiems.

Lyg sename animaciniame filme vis atgimstančio drakono sargai, dvaro „piarščikų“ armija užbaubė: jūs juokiatės, vadinasi linksma jums – galima kai ką atimti, nes gerai gyvenate. Ak jūs verkiate? Vadinasi dar turite ko gailėtis – atiduokite. Galima turėti visokią nuomonę apie valdžią, manančią, kad neuždirbami pinigai susitaupys. Galima remti jos receptus ir jų neremti. Galima mėgti Andrių Kubilių ir Algirdą Šemetą taip, kad net sąnariai girgždėtų, bet nematyti akivaizdžiai piktybinės propagandos yra sunkiau. Net ir būnant dešiniųjų pažiūrų.

Dar nebuvo Lietuvoje nei vieno atvejo, kad valdančioji partija, jei tik kas drįsta streikuoti, protestuoti ir ginti savo teises, neįžvelgtų tame politikos. Nors ir apsikrikštiję konservatoriai išimtimi netapo. Geriausia gynyba – puolimas prieš savo piliečius. Šiuo atveju, dargi prieš tuos, už kurių nugarų tenka slėptis, kai atbėga kiaušiniu, akmeniu ar kokoso riešutu ginkluotas riaušininkas iš Naujosios kairės, Fronto, Jedinstvos ar skustagalvių. Prieš tuos, kurių darbas, jei būsime sąžiningi, pastaraisiais metais, nors ir iš lėto – gerėjo. Keliuose jie tapo mandagesni, atvažiuoja greičiau ir vargu ar atsilieka nuo kitų profesijų darbo kokybės vidurkio.

„Antrojo Vagnoriaus“ laikais streikavo mokytojai – juos apkaltino politika. Kvailiais laikomi nestatutiniai ugniagesiai nenorėjo tokiais būti prie Gedimino Kirkilo? Juos irgi kaltino politika. To paties G. Kirkilo ir Romos Žakaitienės apmeluoti ir išdurninti pedagogai sustreikavo? Juos irgi apšaukė reketininkais ir opozicijos sukurstytais nevidonais.

Naujasis drakonas dabar traukia plokštelę iš tos pačios kolekcijos ir dar šiepia riaušininkų neištrupintus dantukus, jei tik pasirodo, kad kažkas turi drąsos, noro ir proto ginti savo interesus ne taip, kaip parašyta jo antspauduotame antikriziniame plane.

Reikalas net ne piniguose. Erzina ir į neviltį varo besikeičiančių valdžių veiksmų taktika. Arogancija, nesiskaitymas, melavimas, piktnaudžiavimas turimais propagandos ir administravimo svertais. Nesibaigiantis manipuliavimas skaičiais ir siūlymas pabadauti rodo, kad žmonės iš tiesų rūpi tol, kol politikas yra opozicijoje. Tad ir politikuoja ne savo darbą dirbantieji ir atlygio už jį norintieji, o tie, kas prie jų prisiplaka siekdami valdžios. Tai reikia aiškiai suprasti bei skirti.

Pabaigai pastebėjimas – institucijoms, kurių veikla pastaraisiais metais kėlė ir tebekelia valstybei daugiau nei atneša naudos, sunkmetis kažkoks kitoks. Skandalais apskretęs ir veltėdžių bei karjeristų irštva virtęs Valstybės saugumo departamentas, dar praėjusios valdžios buvo už tai ir pamalonintas kariniais laipsniais bei atlyginimais. Tai nutiko po to, kai liovėsi dirbęs ir iš savo gretų iššlavė norėjusius tai daryti. Dabartinė valdžia to pakeisti nesirengia.

Tokie paradoksalūs kontrastai ir akį rėžianti neteisybė iš tiesų turi politinę reikšmę. O ji tokia – nesame dar išsirinkę valdžios, kuri nemeluotų net tada, kai visai nereikia. Kai nėra jokios aiškios prasmės. Nedominuoja pas mus politikai, kuriems savo teisių ir interesų gynybai besiryžtantys žmonės neatrodytų, kaip priešai ar ateiviai, norintys atimti jų valdžią bei įtaką.

“Laisvoji banga“

, , , ,

Komentarų: 1

Konstitucijos dvasia ir politinė atsakomybė


Politikai ne pirmą kartą „saliamoniškai“ perleidžia Konstituciniam Teismui klausimus, kuriuos turėtų spręsti patys. Konstitucinis Teismas, spręsdamas politinius klausimus, negali nepolitikuoti. Rezultatas – smukdomas Konstitucijos prestižas.

Linksminantis Konstitucinio Teismo sprendimas, kad „Leo.LT“ įteisiniai įstatymai truputį prieštarauja šalies pagrindiniam įstatymui, bet prieštarauja nelabai – ne pirmas toks.
Juk Konstitucijos dvasininkai, prieš porą metų, jau buvo mums paaiškinę, kad Savivaldos rinkimų įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai, bet tai neatsilieps rinkimų rezultatų teisėtumui. Dar daugiau, Konstitucinis teismas yra nustatęs, kad parlamentas yra aukščiausia šalies valdžia, bet tik tiek, kiek nereikalauja valstybės saugumo departamento ar kitų biurokratinių instancijų atsakomybės. „Truputį nėščia moteris“ – absurdiškai skamba tik medicinoje. Mūsų konstitucinėje tradicijoje tai įprasta.
Įprasta ir tai, kad net pripažinus, jog šalies pagrindiniam įstatymui kai kurie sprendimai prieštarauja ne truputį, o visiškai – niekas iš to neseka. Privatizuojant įmonę „Alita“, pasak KT, pažeista Konstitucija, bet niekas už tai jokia forma ir jokiu mastu neatsako, privatizavimo rezultatai galioja. Šunys loja, karavanas eina. Lieka net neaišku – kas tas šuo lojantis įkandin? Į KT apeliavę politikai ar pats dvasios pašnekovų devynetas su visomis savo mantijomis bei grandinėmis?

Teoriškai, KT neturėtų imtis bylų, kurios brukamos remiantis ne teisiniais, o politiniais ar ideologiniais argumentais. Teisiniai argumentai ir jais pagrįstos išvados turėtų turėti teisines pasėkmes, tačiau taip nutinka toli gražu ne visada. Juo labiau sunku tikėtis, kad KT sprendimai visada bus socialiai naudingi ir populiarūs visuomenėje.

Valdyti tautos vardu – kitų valdžios šakų darbas. Pirmiausia – Seimo ir Vyriausybės politikų. Tad ir klausimus apie „Leo.LT“ dera užduoti jiems. Taip – Konstitucinio Teismo sprendimo formuluotės, kurios aiškina, jog nacionalinės energetikos monopolizavimas privataus pelno vardan nekenkia konkurencijai ir vartotojų teisėms – tragikomiškas. Mėginimas pateisinti minėtus trūkumus specinfiniais „Leo.LT“ tikslais ir kilniais energetinio saugumo sumetimais – išvis iš fantastikos srities. Perfrazuojat į žmonių kalbą tai reiškia: jei sieki specifinių tikslų, tai Konstitucijos reikalavimai tavo priemonėms galioja specifiškai, o jei siekiai labai kilnūs, tai jie sukilnina ir konstitucinį nihilizmą. Įspūdinga, tačiau kartoju – mūsų „rašto aiškintojų“ išspinduliuojami paradoksai nėra naujiena.

Ne KT ir ne dvasia, o politinė valdžia turi formuluoti nacionalinę energetikos strategiją ir ją įgyvendinti. Politikai, o ne devynių išminčių kolegija, turi spręsti konkrečius disponavimo valstybės turtu, elektrinių statybų, elektros jungčių tiesimo reikalus. Joks KT negali padaryti ir vis tiek nepadarys to, ko Seimas ir Vyriausybė, kartu su visais pasitelktais ekspertais, nepadaro visose įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimo stadijose bei derybose su privačiu kapitalu.

Pagaliau net ir pats Seimo, kurio balsų dauguma kreipėsi į KT, demaršas yra keistas. Elementari logika kužda, kad dauguma balsavusių politikų jau tuomet, kai priėmė įstatymą, abejojo, ar viskas padaryta pagal Konstituciją, kurią jie yra prisiekę saugoti. Jei taip – kodėl priėmė tokį įstatymą? Juk tiek jo priėmimas, tiek apeliacija į KT buvo tos pačios kadencijos Seimo narių darbai.

Čia ir kyla įtarimas, kad toks „keistas“ elgesys – priiminėti galimai antikonstitucinius įstatymus, o paskui patiems save skųsti – gali būti motyvuotas bjauriai atrodančių dalykų. Panašu, kad tai lemia politiniai instinktai, interesai, susitarimai. O gal ir konkreti materialinė nauda.

Kad ir ką būtų nutarę mūsų mantijomis pasidabinę Konstitucijos tarnai, dabartinė politinė šalies valdžia nei kiek neturėtų jaustis atleista nuo atsakomybės. Projekto pradžioje konservatoriai buvo didžiausi entuziastai, nors paskui ir pajuto, kad tai kenkia jų populiarumui. Bet tiek jau to. Tarkime, kad patikėjome, jog priartėjus prie galutinių sprendimų buvo supratę į ką veliasi. Svarbiausia – kas bus daroma dabar.
O dabar girdime vis keistesnius pareiškimus. Seimo pirmininko pavaduotoja – kažkada, kai projektas buvo pradedamas,– prisipažinusi esanti nieko neišmananti blondinė, dabar sako, jog reikia ieškoti kažkokių naujų investuotojų. Palaukite, gerbiamoji, o ką gi investavo tie, kuriuos nacionaliniu investuotoju krikštijame dabar? Apie išsiurbtus didesniais už pelną dividendais milijardus ir galimybę terorizuoti elektros vartotojus girdėjome. Apie bent vieną investuotą centą – ne. Konstitucinis Teismas šių klausimų nepanaikino. Nieko nepasakė ir apie tai, ar tokias investicijas – ne įdedant, o pasiimant pinigus, – bus galima vykdyti ir kitiems.

Jis nepadės ir atsakyti į klausimą – kada gi pagaliau bus pradėtas tiesti bent jau kabelis į Švediją? Tai, kaip girdime iš viešos informacijos, yra pigiausia ir paprasčiausia kelio į minimaliausią energetinę nepriklausomybę dalis. Tačiau ir ji įstrigusi kažkur – tarp korupcijos, Konstitucijos ir nesibaigiančių tauškalų. Gal Konstitucinis Teismas reikalingas tik tam, kad kažkaip tušuotų politikų nesąžiningumą, nekompetenciją ir negebėjimą spręsti svarbiausių klausimų, pinigų pavogimą išvadinti investicijomis?

Toks požiūris – nusikalstamas. Tuomet pati Konstitucija verčiama butaforine šventenybe, o josios aiškintojai šamanais, kurių kerėjimas apšildys butus ir apšvies gatves ne geriau nei kaimo užkalbėtojos bambėjimas išgydo ėduonį ar ataugina amputuotą koją. Todėl – baikite maivytis ir išformuokite tą žvėrį, kol jis neprarijo dar didesnio bendro pyrago gabalo. Nebent ir patys sotinatės trupiniais iš tų pačių ėdžių.

“Laisvoji banga“

, , , , ,

10 Komentaras

Vytauto Pociūno aukos neištyrimo pamokos


 

Vytauto Pociūno sudorojimo aplinkybes dengti norintys prokurorai yra tokie pat apgailėtini, kaip Audrių Siaurusevičių skydinėje saugoję policininkai. Jų tiesiog gaila.

Byla dėl saugumo karininko  Vytauto Pociūno žūties ir vėl nutraukta. Ar kas nors galėjo labai nustebti, kad prokurorai ir vėl nepanoro iki galo atsakyti į jiems pateiktus klausimus? Praėjusį kartą taip pasielgęs prokuroras Justas Laucius buvo prezidento Valdo Adamkaus pamalonintas ordinu. Kodėl gi jo negavus ir kolegai Mindaugui Gyliui?

Pagrindinis klausimas, praėjus porai metų nuo pulkininko „sudorojimo“, yra visai ne prokurorų kompetencija ar sąžinė. Svarbiausia tai, ką visa ši šiurpi ir liūdna istorija pasako apie mūsų valstybę bei visuomenę.

Pamenu naktį, kai elektros skydinėje girtas nuo žurnalistų slėpėsi nacionalinio transliuotojo vadovas – Audrius Siaurusevičius. Visi žinojo, kad jis ten. Žinojo ir prie durų stovėję viešbučio apsaugininkai, ir policininkai. Bet liūdnai susikaupusiais veidais, nerangiomis valdiškomis frazėmis ir išeities ieškančiais žvilgsniais melavo. Tiesiai į mikrofonus, kamerų objektyvus – visai Lietuvai ir patys sau. Sakė, kad nieko ten toje skydinėje nėra, durys, esą užrakintos.  Nesvarbu, kad jiems matant buvome pravėrę. Kartais imdavo aiškinti apie statutus, kodeksus ir, kai prasimušdavo padorumas, apie gautus nurodymus. Taip buvo liepta kalbėti. Apie pačius uniformuotus vargetas tesinorėjo ištarti: „pareigūniūkščiai“. Beveik su užuojauta – jie turėjo vaidinti vaidmenį, o ne dirbti. Turėjo vykdyti įsakymus, prieštaraujančius sveikam protui ir žmogaus padorumui.

Tokioje pat padėtyje šiandien tebėra ir mūsų prokurorai. Kai važiavo tirti žūties aplinkybių į Baltarusiją – nesivežė kriminalinės policijos specialistų, ekspertizes patikėjo baltarusių KGB. Taip buvo liepta.

Kai Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas rengė išvadas ir ruošėsi paviešinti medžiagą apie tai, kaip buvo terorizuojamas ir į Baltarusiją tiesiog išgrūstas velionis pulkininkas, prokurorai nutraukė bylą išvadų paskelbimo išvakarėse. Skubėjo. Taip buvo liepta.

Šiandien jie vėl nutraukia tyrimą ir net žodžiu neužsimena apie dar vieną reikšmingą jo dalį. Juk buvo prašyta ištirti ir tai, kas, kokiais sumetimais užsakė, apmokėjo ir įkvėpė šmeižto, nukreipto prieš jau mirusį žmogų kampaniją. Kas sugalvojo ir apmokėjo niekšingą velionio šeimos nuotraukų publikavimą šalia šmeižikiškų tekstų? To prašė išsiaiškinti Seimo komitetas. Prokurorai sakė, kad tema prijungiama prie bylos. Šiandien nebesako apie tai nė žodžio. Taip, be abejonės, yra liepta.

Policininkai saugo girtą LRT direktorių skydinėje, prokurorai žuvusio žmogaus šmeižikus ir žūties paslaptis, Valstybės saugumo departamento vadovai – korupcinius pūlinius ir gangrenas sudėtas dvylikoje pažymų ir dar nežinia kokiame kiekyje amžinai nebaigiamų tyrimų.

Tai jau tapo taip įprasta, kad į minėtus personažus apeliuoti, juos kritikuoti, klausti ir stebėtis darosi nuobodu.

Klausimus, vis dėlto, reikia pateikti politinei valdžiai. Jei jau skelbiamės esą demokratija ir respublika, o ne despotine monarchija ar UAB „Lietuva“ – turime reikalauti atsakymų iš demokratiškai renkamų valdžios atstovų.

Pradėkime nuo Seimo. Tautos atstovybėje šiandien visai kita dauguma nei ta, kuri buvo parlamentinio VSD veiklos tyrimo metu. Ir kas? Paradoksas, bet naujasis nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas su VSD vadovybe elgiasi lyg senas bičiulis ir visiškai nėra linkęs tęsti Algimanto Matulevičiaus, kad ir kaip pastarąjį bevertintume, laikais pradėto kurso – atskaitomybės parlamentui ir atsakomybės išsireikalauti neketinama. Susikompromitavusi VSD vadovybė ramiai tęsia savo veiklą. Kalbos apie radikalią VSD pertvarką pritilo, planai nukeliami neapibrėžtai ateičiai. Užsiėmęs mokesčių didinimu Seimas neturi visam tam laiko.

Netrukus – Prezidento rinkimai. Išsirinksime asmenį, kuris skiria ir saugumiečių, ir policininkų, ir prokurorų vadovus . Taip pat ir teisėjus. Ta proga, prisiminkime kadenciją baigiančio vadovo laikyseną ir VSD skandalo, ir V. Pociūno žūties tyrimo, jo pomirtinio dergimo istorijoje. Apie tai, kam jo ekscelencija pasitarnavo, jau kalbėjau prieš keletą dienų – interesų grupių užsakytoms skydinių lankytojų apsaugos operacijoms.

Jei rinkdamiesi naująjį šalies vadovą neišsireikalausime atsakymų ir konkrečių pozicijų aukščiau minėtais klausimais, jei neišgausime ne tik abstrakčių pažadų, bet ir konkrečių institucijų reformų planų – niekas nepasikeis. Politinės demokratinės valdžios silpnumas stiprina valdininkų įžūlumą, polinkį parazituoti ir piktnaudžiauti.

Sieks ar nesieks naujasis šalies vadovas peržiūrėti „Leo.LT“ projektą? Privers VSD vadovybę atiduoti parlamentui slepiamas pažymas ar ne? Leis ar neleis pertvarkyti teismų sistemą? Klausimų yra ir daugiau. Svarbu dar ir tai, kad būtų ne tik duotas teigiamas pažadas, bet ir nurodomi konkretūs minėtų problemų sprendimo būdai. Visai nesvarbu – ar jie būtų susiję su aukštų pareigūnų personalijomis, ar su struktūrinėmis reformomis.

Tad prezidento rinkimų išvakarėse, V. Pociūno aukos nauja prasmė yra dviguba. Ji turi ne tik padėti suvokti moralinį valdžios sistemos supuvimą, bet ir skatinti visuomenę kasdien ir neatlyžtant kelti šiuos klausimus tiek jau esamai, tiek renkamai valdžiai.

LAISVOJI BANGA

10 Komentaras

V.Adamkus – valdininkijos prezidentas


Šalies vadovas Valdas Adamkus eilinį kartą mūru stojo už biurokratijos valdžią

Prezidentas privertė Seimą dar kartą grįžti prie ministerijų pertvarkos temos. Parlamentarų noras padidinti politinio pasitikėjimo pareigūnų skaičių ministerijose susilaukė ryžtingo „veto“.

„Nedidinkime politizacijos“, – sako šalies vadovas ir perspėja, kad ministrui atėjus į instituciją ne vienam, o su komanda – viskas žlugs. Subyrės tęstinumas, patikimumas, stabilumas ir visokios kitokios valstybės bei žmonių gerovės garantijos.
Prezidento patarėjas lauras Bielinis Seime išdidžiai pabrėžė, jog tas baisus žvėris – politizacija vadinamas – pas mus mažiausias Europoje ir jo negalima didinti. Patarėjas ragino ilgai ir nesiginčyti, o nusilenkti šalies vadovo pozicijai ir leisti valdininkijai toliau triūsti Lietuvos labui – jai įprastu būdu. Dabar nabagėliai valdininkai, esą ramybės nebeturi. „Galvojama daugiau apie būsimą karjerą nei apie realų darbo vykdymą“, – sakė L. Bielinis.

Prezidente ir patarėjau, jūs arba labai menkai informuoti arba, mandagiai šnekant – klaidinate. Paimkime bet kurį pavyzdį – kad ir Žemės ūkio ministeriją. Vieša paslaptis tai, kad ten šeimininkaujant ministrei-kunigaikštienei Kazimirai Prunskienei, net  ir skyriaus viršininkas negalėjo neaptikti savyje meilės valstiečių-liaudininkų partijos ideologijai – kad ir ką ji reikštų. Į partiją buvo sustoję, kaip teigia tenykščiai aborigenai, veik trečdalis darbuotojų. Ir jokie „depolitizuojantys“ įstatymai tam nei kiek netrukdė.

Buvusi viceministrė R. Žostautienė, po rinkimų pajutusi, jog partija ir valdžia keičiasi – per kelias dienas tapo vėl paprasta ministerijos sekretore. Spaudai beveik atvirai paaiškino, kad „labai jau nesėkmingai sudalyvavo politikoje“. Atleisti jos dabar niekas negalės – juk ji tose pareigose, kur formaliai politinio pasitikėjimo nereikia. Tokia sistema. Ir tokių, kaip ponios R. Žostautienės, ar panašių variantų – šimtai.

Sistema, kurią gina prezidentas, nekliudė ir beveik visoms didžiausioms pieno verslovėms oficialiai finansuoti kunigaikštienės partiją, ką patvirtina Vyriausiosios rinkimų komisijos svetainė. Kaip žinia, būtent jos rinkiminė kampanija buvo brangiausia. Ir paaiškinkite po to, prezidente ir patarėjau, kad tvarka apsaugo nuo politinės korupcijos ir „depolitizuoto“ žaidimo pieno ar kitomis kainomis? Nacionalinė energetika į „Leo.LT“ nasrus dykai perduota irgi visai be politinių motyvų. Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas Seimo komitetų posėdžiuose pats, kad nereiktų vargintis „Maximos“ berniukams atsakinėjo į visą kritiką. Ir jis taip pat ne vienas toks.

Vienintelis dalykas, kurį užtikrina prezidento ginama tvarka – biurokratų savivalės ir juo papirkinėjančių verslo grupuočių, klanų valdžia. Ką gali ministras, kuriam leidžiama tik pasirašyti tai, ką pakišą metai iš metų, nepriklausomai nuo veiklos rezultatų, nuo žalos ar naudos padarytos valstybei tebedirbančių asmenų sistema? Panašiai tą, ką dabar gali ir pats prezidentas Valdas Adamkus.

Sėdi jis štai sau rūmuose, o aplink iš ministerijų ir departamentų deleguoti patarėjai ir specialistai. Jie puikiai žino, kad grįžti į delegavusią kontorą reikės. Reikės ten dirbti, daryti karjerą, tikėtis premijų ir sulaukti pensijos. Todėl patarti turi teisingai. Taip, kaip nurodė ne kokie nors politikai, ar dar keisčiau – sąžinė ir sveikas protas. Ne. Taip, kaip reikalinga politinių pažiūrų, principų ir stabdžių neturinčiai valdininkijos ir interesų grupių kišenei.

Tad ir pykti labai ant šalies vadovo negalima. Juk šis „veto“ – tos pačios papirktos valdininkijos interesų atspindys. Tai yra tai, ką „valstybininkų“ sistema leidžia jam daryti. O jei jis daugiau ir nenori – tuo ponams patogiau.
Politikas, kuris galėtų atsivesti savo planams įgyvendinti reikalingą komandą, kuris turėtų įgaliojimus vertinti ne tik tai ar valdininkai ateina į darbą ir nepažeidžia instrukcijų – sistemos košmaras.

Argi sisteminiai parazitėliai gali bent susapnuoti, jog kas nors paklaus – kodėl, net ir nepažeidžiant instrukcijų, teisingai susegus popierius į segtuvus, visgi padaryta žala valstybei? Parlamentas, kuris gali išsireikalauti iš suįžūlėjusių valstybės saugumo departamento biurokratų slepiamas pažymas apie korupciją – irgi siaubas.

Besipriešinantys politinei kontrolei demagogai dažnai imasi rodyti pirštu į sovietinę sistemą – esą ten viską valdė ideologija ir tik dėl to viskas buvę labai baisu. Pigus triukas. Kalba visai ne apie tai, kad rengdamas projektą ar viešojo pirkimo dokumentus valdininkas turėtų cituoti Vladimirą Iljičių ar Vytautą Landsbergį. To niekas nereikalauja ir į tai ne nepanašu.

Tiesiog, būtų visai neblogai, jei ministrai, parlamentarai ir prezidentai visgi įgautų realius svertus suformuoti savo komandai, reikalauti jos atsakomybės už darbo rezultatus ir atsikratyti sukčiais, veltėdžiais bei kvailiais. Kaip rašė politikos filosofas Karlas Popperis knygoje „Atviroji visuomenė ir jos priešai“, demokratija ir skirta tam, kad pašalintų iš valdžios niekšus bei idiotus.

Lietuvoje susiklosčiusi „didžiausios Europoje“ depolitizacijos praktika reiškia tik vieną – valdininkija yra visagalė ir neatsiskaito niekam. Pakanka būti gerai įvaldžius instrukcijų nepažeidimo, atsirašinėjimo ir įžūlaus melavimo meną. Tai būtina pakeisti. Todėl Seimas tiesiog privalo atmesti prezidento „veto“, jei Lietuvoje nori įvesti tikrai demokratinę tvarką.

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: