Archive for category Straipsniai

Kreivi Azerbaidžano veidrodžiai


Литва в кривых зеркалах пропагандной машины Азербайджана

Государственное информационное агентство Азербайджана АЗЕРТАДЖ умудрилось сообщить о якобы принятом Парламентом Литвы обращении, которого на самом деле не было. В последнее время высказывания литовских политиков пропагандная машина этой страны регулярно искажает и использует в своих информационных целях.

Сейм не принимал никакого обращения

Что такое пропагандные войны, сейчас, наверняка, знают все интересующиеся. Для большинства это понятие ассоциируется с Россией, еще, пожалуй, с Украиной и НАТО. Но, как оказывается, в определенные войны подобного плана Литва оказывается втянутой и через другие дружественные страны.

Политическое шило из мешка пропаганды на этот раз вылезло почти случайно. Ваш покорный слуга в задумчивости шествовал по проспекту Гядиминаса и возле самого посольства Азербайджана почти столкнулся с коллегой, который пошутил, что, вероятно, «иду к своим». Так уж сложилось, что интересуюсь делами на Кавказе, в Турции и в целом – «в той стороне».

Именно поэтому коллега вроде в шутку предложил поинтересоваться более пристально. «Разве что не хочется видеть, что выдумывают «твои». Они и наш Сейм тайком созывают – так, что никто в Литве не знает», – еще раз позубоскалил тот. Признаюсь, в спорах Азербайджана с вечной союзницей России Арменией мне совершенно не охота поддерживать последнюю. Не говоря уже о том, что мне совершенно не импонируют «исторические» бредни о «первых христианах» и фантазии на тему «Великой Армении». И всё же весть о «тайной деятельности» нашего парламента меня заинтриговала.

В феврале 2015 года у Сейма Литвы были парламентские каникулы. Как и обычно в феврале. Это известно всем, кто мало-мальски интересуется политической жизнью Литвы. Созыва внеочередной сессии не было, поэтому сразу же возникло желание поинтересоваться – ошибка ли это или заведомо ложное сообщение, сознательно распространенное из определенных соображений.

К сожалению, по ознакомлении с информацией, которую 24 февраля 2015 года растираживало агентство АЗЕРТАДЖ, и которая затем аккуратно транслировалась и была воспроизведена большинством других информационных ресурсов Азербайджана, и сравнении этой информации с указанной ссылкой на литовский оригинал на веб-сайте Сейма, вероятность случайной ошибки выглядит слишком уж фантастично.

Пройдя по упомянутой ссылке, обнаруживаем вовсе не обращение Сейма, а датируемое февралем 2015 года сообщение Юраса Пожялы, одного из парламентариев: «Выражаем соболезнование Республике Азербайджан в связи с Ходжалинской трагедией». Действительно, 26 февраля исполнилось 23 года со дня организованной армянскими вооруженными формированиями резни в этом азербайджанском городе. Армяне излагают другую версию, но это уже другая тема. Давайте вернемся к тому, что азербайджанская пропаганда сделала из соболезнования парламентария.

Мало того, что в русской версии сам Ю. Пожяла даже не упоминается, в переводе заведомо искажается содержание сообщения. Заголовок гласит, что обращение, которое адресовано непонятно кому, было принято Сеймом, а в тексте, что его якобы подписал 51 член Сейма. Тексты для сравнения прилагаю, поэтому пересказывать не буду. Хочу только обратить внимание, что упоминаемое в оригинале текста Ю. Пожялой «преступление против человечности» в процессе перевода на русский язык мутировало в «геноцид», а в процессе изложения, кем якобы было подписано выдуманное «обращение Сейма», азербайджанские СМИ Союз Отечества – Литовских христианских демократов для вящей убедительности объявили правящей партией. Еще более интересным представляется то обстоятельство, что в оригинале подчеркивается, что в Ходжалы бесчинствовали «объединенные вооруженные силы России и Армении», тогда как «перевод» оставил только «армянские вооруженные формирования».

Через руки посла

Ю.Пожяла, член Социал-демократической партии Литвы, разумеется, подтвердил то, что и так было мне известно – Сейм не заседал и никакого обращения не принимал.

«Мне сложно и прокомментировать. Я могу отвечать только за себя, а текст я точно не переводил. На проходившем в Вильнюсской Ратуше поминовении Ходжалинской трагедии я прочитал это сообщение и вручил его лично послу Азербайджана. Что происходило далее – мне неизвестно. Мне действительно сложно прокомментировать что-то еще», – выразил своё удивление Ю. Пожяла, который добавил, что вручил послу текст на литовском языке.

На мой звонок в посольстве ответил приятный женский голос, представившийся Анной, которая выслушала мой вопрос, с кем-то три минуты посовещалась и пояснила, что никто сейчас не может прокомментировать, так как еще никто не вернулся на работу после азербайджанского национального праздника – Новруза. Если принять во внимание тот факт, что разговор проходил 3 апреля, а в Азербайджане уже 29-ое марта было рабочим днем, это кажется странным. Хорошо, пусть будет так – не запретишь ведь людям отдыхать. Получить номер мобильного телефона самого посла не было сложно, но он выключен, может быть, действительно, человек еще отдыхает.

Не нравятся права человека

Литва, как известно, по поручению Европейского Союза, проводит программу европеизации Азербайджана. Туда наведываются, читают лекции и приятно проводят время немало литовских политиков разных направлений, журналистов и просто интересных «интеграторов». Это будет отдельная тема, а пока что создается впечатление, что достижений на этом фронте очень немного.

К слову, я нашел сообщение по конфликту в Нагорном Карабахе, сообщение это еще 20 марта 2013 года было сделано председателем Комитета Сейма по иностранным делам, академиком Бянядиктасом Юодкой. Проверил – перевод в публичном пространстве Азербайджана также представлен. И, разумеется, модифицирован – приспособлен для нужд азербайджанского политического истеблишмента.

В заявлении председателя Комитета Сейма по иностранным делам четко указываются принципы, на которые следует опираться при решении Нагорно-Карабахского и других «замороженных» конфликтов на Южном Кавказе. Наряду с прочим там упоминается такая «мелочь», как уважение прав и основных свобод человека. От них в версии, растиражированной в азербайджанских СМИ, не осталось и следа.

Б. Юодка согласен с тем, что такая ситуация – скандальная. «Мной было сказано, я сказал только то, что мы постоянно публично повторяем – перечислили те принципы, которые перечисляем всегда. Нисколько не сомневаюсь, что это дело самих азербайджанцев. <…> Это, разумеется, скандально, но это, вероятно, для их «внутреннего пользования», – рассуждал академик.

Карабахская, Ходжалинская и прочие темы, создающие напряжение в азербайджано-армянских отношениях, стали причиной скандалов и споров между литовскими политиками. К примеру, Комитет Сейма по иностранным делам высказался, что группы межпарламентских связей могут создаваться только с представителями стран, с которыми завязаны дипломатические отношения. Однако группа связей с так называемой Нагорно-Карабахской Республикой никуда не исчезла, а ее члены, как известно, спокойно едут на эту территорию и даже награждаются медалями. Не говоря уже о скандальном разговоре наших опростоволосившихся дипломатов, разговор этот был предан гласности, и министром иностранных дел Линасом Линкявичюсом был оценен как провокация.

Версии и последствия

Полагаю, что само агентство АЗЕРТАДЖ сообщений ни Б. Юодки, ни Ю. Пожялы с литовского на азербайджанский и русский языки не переводило, а получило перевод из Вильнюса – через всё то же посольство, но это уже дело их технологий. Один из вопросов поинтереснее – кому всё это нужно? Если бы я был азербайджанцем, мне казалось бы смешным полагать, что такое распространение наглым образом искаженной информации очень уж послужит национальным интересам страны и нанесет удар их врагам. Соглашаясь с академиком Б. Юодкой о предназначении этой бессмыслицы «для внутреннего пользования», следует заметить, что и «внутренний пользователь», если это общественность Азербайджана, сильно одурачивается. А заметившие это недруги данной страны имели бы прекрасный повод поиздеваться.

Еще раз вспоминая скандал наших дипломатов, из-за которого должности лишился дипломат Ромуальдас Юшка, интересно было бы знать как такое злостное, умышленное и последовательное искажение высказываний литовских политиков и даже вранье от имени Сейма оценивает министр иностранных дел Л. Линкявичюс? Ведь делает это не кто иной, а государственное информационное агентство другой страны или посольство этой страны, возможно, просто для того, чтобы изобразить перед своей властью в Баку прекрасную картинку своих достижений. Сегодня не буду углубляться в версии этой или других скандальных историй, замечу только, что авторитет государственных органов Литвы просто используется в информационных войнах, в которых, как видим, достаточно жестко воюет не только Россия.

Добавлю только, что имеются признаки, доказывающие, что проект привода Азербайждана в Европу превращается в мерзкую ситуацию, когда часть нашей политической элиты потихоньку коррумпируется. Но об этом уже в какой-нибудь следующий раз.

Вильнюс, 7 апреля 2015 года

P.S. Прилагаются ссылки и документы : http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=618&p_k=1&p_d=154855

Azerbaidžane pranešama apie Seimo kreipimąsi, kurio nebuvo.

 

http://balsas.tv3.lt/naujiena/830154/lietuva-kreivuose-azerbaidzano-propagandines-masinos-veidrodziuose

Reklama

4 Komentaras

In Memoriam: Algirdo Vaclovo Patacko interviu–1/3


Gerbiau A.V. Patacką ir su malonumu skelbiu interviu. Dalimis. Čia tik pirma dalis. P.s. Kam rūpi saulėgrąžos ir violetinė spalva, gali eiti pievomis, nors yra ir apie tai. Ir visai įdomiai. Tiesa, likusi dalis vėliau. O kai kurios pavardės visai įdomios.

https://www.youtube.com/watch?v=t7T-dD54dJU

Komentarų: 1

„Balvoniados esmė“ – balsuojam ir primirštam


Sovietinę okupaciją šlovinančios skulptūros ant Vilniaus „Žaliojo tilto“ stovi, nes nėra pakankamai jomis nepatenkintų vilniečių, kurie jas nuverstų, kaip vokiečiai Berlyno sieną. Mano nuomone, juos seniai reikėjo išvežti, bet nesunkiai paaiškinu, kodėl taip nebus.

Tiesiog pavėluota

Kai buvo paskelbta, kad šitų bjaurybių likimą spręs didelių ir gudrių ekspertų kompanija – buvo aišku, kad viskas baigsis būtent taip, kaip ir baigėsi. Būkime atviri ir patys sau nemeluokim – tai politinis klausimas, kuris visiškai nesusijęs su giliomis meninėmis kompetencijomis ir paveldais. Jei kažkur „bomžai“ įsirengė lindynę ir kelis dešimtmečius kūreno „buržuikę“, tai kokių reikia ekspertų, kad išsiaiškintum, jog ta „buržuikė“ nėra joks paveldas, o tiesiog šiukšlė? Nereikia jokių. Imi ir išveži į sąvartyną.

Taip į daržines ir patvorius iškeliavo 1991 metais leninai, kapsukai ir visokie kitokie „paveldo“ objektai. Vieną iš kelių sovietinio herbo egzempliotių nuo dabartinio Seimo, tada besivadinusio Aukščiausiaja Taryba, mano akyse 1990 metų kovo 11 dieną plaktuku nukrapštė, įsidėjo į kuprinę ir išsinešė kažkoks senolis. Lenino paminklo pjedestalo gabaliuką padovanojau pažįstamam amerikiečiui. Procedūra buvo paprasta, pigi ir sunkiai kam nors apskundžiama.

Praleidę gerą laiką ir nusistatę absurdišką procedūrą patys likome jos kvailais įkaitais, kaip ir tie vargo „ekspertai“, kurie, kaip atrodo, sprendimą stenėjo iš baimės prisidarę į kelnes. Gavę nurodymą iš Darbo partijos kontroliuojamos Kultūros ministerijos vadovo, ponai padarė kaip liepta ir, išskyrus vieną, išsliūkino nieko nekomentuodami. Na o ką jie, nabagai, kaip pagalvoji, turėjo daryti? Ir ką gi dabar daryti Lietuvos valstybei, kuri negali ignoruoti savo nusistatytų taisyklių, idant nebūtų laikoma laukine gentimi? Pasiūlymas yra. Apie jį vėliau. O pradžiai galima konstatuoti, kad geriausias laikas nusikratyti Grūto parko veltu „paveldu“ buvo 1991 metų pabaiga ir 1992 metų pradžia. Iki tautau balsavimu pašventino velionio AMB komunistus. Kokia ten paskui liustracija ir „balvonų“ išvežimas greitai bei pigiai? Tada jau tenka imtis brangių demokratinių procedūrų.

Politinės mados reikalas

Tos skulptūros stovi seniai ir pragyveno įvairius laikus, įvairias valdžias. Buvo laikas, kai ir dabar ypatingas bangas kelią konservatoriai turėjo valdžią tiek vyriausybės, tiek Vilniaus merijos lygyje. Tiesa, nei Andriui Kubiliui, nei Vilniaus iškiliam merui Viliui Navickui jos akių nebadė. Net Rasa Juknevičienė priiminėjo sau karinius paradus ir prie tokių „niekų“ nekibo. Demagoginį pasiteisinimą, kad nebeįmanoma skulptūrų pakęsti būtent „Ukrainos kontekste“, susikiškite bet kur, kur nesueina. Mat buvo ir Gruzijos, ir Čečėnijos kontekstai ir dar kas tik nori.

Tema suaktualėjo, kaip ir visuomet – konservatoriams esant opozicijoje. Ji patogi, nereikalaujanti daug proto ir atitinkanti konservatorių rinkėjų nuostatas. Gi valdantieji – tiek valstybės, tiek savivaldybės mastu, elektoratą sau susikalė tokį, kokį susikalė. Jie ir taip sukandę dantis tyli ir nuryja fatą, kad visa užsienio politikos retorika valstybėje yra tokia, kuri dalį jų rinkėjų pigiose aludėse bei piktose virtuvėse veda iš proto. Jie negali sau leisti prabangos pritarti šventam konservatorių džichadui prieš „balvonus“, nes rinkimų urnose tikisi išvengti netekčių bent jau subtiliai „atsitylėdami“ šia tema. Užtat tas pats kultūros ministras Birutis ir išspinduliavo „ekspertams“ užduotį – atlikti ekspertizę, nevertinant pačių sovietizmo simbolių. Ministras atėjo ir išeis, konservatoriai kada nors turbūt dar grįš į valdžią, o ekspertams gyventi reikia. Beje, kuo daugiau tokių „sudėtingų“ klausimų, tuo daugiau galima ir pinigų gauti „analizams“, simpoziumams, studijoms ir konferencijoms.

Dabar klausimas politiškai madingas tai daliai pretendentų į išrinktuosius, kurie tikisi atitinkamų balsų, bet tai, nomenklatūrinių ekspertų mąstymu, praeis.

Piniginis klausimas

Ką miesto valdžia? Dabar sostinėje tvarkosi „Dangoraižio ir lūšnos koalicija“, kuriai svarbiau visai kitos dalybos. Raudonarmiečio iškamša nėra trinkelė – į kiemą neatsiveši ir dėti neaišku kur. Galima spėti, kad ir po rinkimų Vilnių valdys koalicija, kurios sutartyje minėti „balvonai“ bus pati pigiausia ir mažiausiai kainuojanti derybinė pozicija, o būtent todėl ir išliks toliau visokiuose ten pavaldų registruose.

Maža to, gali iškilti ir dar komiškesnių kliūčių. Juk visada į „paveldo“ ir paveldo klausimus įsimala daugiau temų bei interesų. Antai – vamzdis. Surūdijusi santechninė šiukšlė Neries krantinėje yra joks ne menas ir joks ne paveldas (na gal ir paprieštaraus koks postmodernus menininkėlis drėgnais veizolais) – visi supranta. Buvo pastatytas laikinai, kol baigsis garsioji „VEKS“ programa. Ji baigėsi ir Kultūros ministerija, kurią tada valdė Arūno Valinsko partija, parašė raštą Artūro Zuoko merijai – išvežkite santechninę šiukšlę. Į ką merija atsakė paskaičiavimu, kad nupjauti ir išvežti kainuotų berods 150 000 litų. Savivaldybė pinigų neturinti, o vyriausybė, tuo metu, irgi buvo neva viską taupanti. Štai ir riogso vamzdis ligi šiol, nors jokie rimti ekspertai jo neužtarė taip, kaip raudonarmiečių iškamšų.

Praėjo jau veik dešimtmetis nuo momento, kai teko diskutuoti – paveldas ar ne yra į pravertą batų dėžę panašus kino teatro „Lietuva“ pastatas, kokį, tiesa pavadinimu „Raketa“ arba „Gagarin“, galėjai rasti bet kuriame sovietyno rajono centre. Vaiduoklis tebestovi, nieko ten nevyksta, bet muštynės tada buvo didelės – kaip čia kažkas turės naudos toje vietoje, kur kitados sovietai leido tipinį kino namą pavadinti „Lietuva“. Būtų išlikę ir kino salės,ir nebūtų puvėsio vidury miesto, bet viešojo intereso lietuviškasis koloritas neleido skriausti sovietinio „paveldo“.

Gal drąsiai balsuojame?

Tokie klausimai demokratinėse Šalyse ęsti išsprendžiami paprastai. Imamas ir surengiamas miesto ar kaimo (nelygu kur stovi „balvonas“) plebiscitas. Gal imam taip ir padarom? Ir jei dauguma atėjusių balsuoti (namie laikantieji špygą kišenėje nedomina niekada) Vilniaus aborigenų šiandien pasisakytų už vieną ar kitą sprendimą – jis būtų galutinis. Nereiktų viešai persekioti visokių kišeninių „ekspertų“ ir dešimtmečiais tąsyti tą pačią virvę. Nutars dauguma, kad negriaut – pamirštam bent dešimčiai metų klausimą. Nutars kitaip,vengiant baisių utilizavimo išlaidų, skelbiama tautinė talka. Paprastai jos metu, kai žiniasklaida fotografuoja, net prezidentai su premjerais mėgsta pasirodyti uolūs, nešiodami šakalius palei Nerį. Galės ir dabar padėti.

Tai iš esmės yra vienintelis sprendimas, bet jo nebus imtasi. Ir galiu nesunkiai paaiškinti kodėl. Didelį triukšmą kelianti ir patriotines gaidas tik opozicijoje būdama išsitraukianti iš kišenių dešinioji stovykla žino, kad vargu ar laimės. Apie jau minėtą „Dangoraižio ir lūšnos koaliciją“ Vilniuje nėra nė ką kalbėti. Ji, kaip jau sakiau, neerzins tos dalies savo rinkėjų, kuriems „prie ruso buvo geriau“. Maža to, valdžia apskritai turi įsikalbėjusi referendumų ir plebiscitų fobiją. Mat, apart stojimo į Europos Sąjungą atvejo, palydėto skalbimo miltelių ir alaus dalybomis, jai nieko nesiseka nacijai prastumti. Eksperimentas vietiniu mastu irgi baugina, nes dar ims ir atsiras tikros vietinės savivaldos užuomazgos, kurių taip nesinori.

Taigi, „bavonai“saugūs. Daugumai Vilniaus čiabuvių ir svečių jie nė motais. Šios šiukšlės yra politinių diskusijų objektas, ėdžios dykaduoniams „ekspertams“ ir geras būdas kalbėtis ne apie realias problemas, kai tik tai yra naudinga. Demokratijos raidai tas suinteresuotos mažumos plebiscitas būtų reikalingas. Tokių vietinių klausimų sprendimas visiems balsuojant, beje, turėtų kur kas daugiau prasmės, nei klausimai apie atomines elektrines.

Bėda ta, kad tokiu tiesioginės demokratijos precedentu nesuinteresuoti politikai, kurie, visi dėl savų priežasčių, tuoj papasakos, kad yra labiau subrendę spręsti, negu rinkėjai, kurie juos deleguoja valdžion.

Šaltinis:
info@balsas.lt

, , ,

2 Komentaras

„Charlie Hebdo“ – geras verslo planas, bet ne Lietuvai


Atrodo jau daug prikalbėta ir prirėkauta apie nykštukinio prancūzų laikraštėlio keverziotojų meną ir už jį,nuo pasipiktinusių musulmonų, į pakaušius susirinktą šviną. Dar neįvertintas nebent rinkodarinis efektas.

Dabar menkučio, Prancūzijos mastais, paraštės popiergalio leidėjų verslas turi puikų šansą augti. Po pasaulį laksto susipriešinę demonstrantai, leidinys verčiamas į kitas kalbas – gyvenk ir žvenk. Galvojant šiek tiek ciniškai – galima įžvelgti net ir verslo planą.

Vietoje iššaudytų keverziotojų galima pasamdyti ir naujus, paišyti (piešti gali ir nemokėti) karikatūras jie gali nesirinkdami į vieną biurą – šių dienų technologijos leidžia. Šaudyti į juos bus sunkiau. Žinią, kad tai daroma saugumo sumetimais, reikia nuolat nepamiršti pranešti. Pogrindiniai kovotojai už žodžio laisvę juk bus dar įdomesni – nesvarbu, kad jų kūryba yra šlamštas. „Šiandien ir aš esu šlamštas,“ – išdidžiai plakatą ant krūtinės užsikabins tūlas kairysis ateistas arba dešinysis islamofobas ir su kukluksklano kapišonu arba vavivorykštine skarele ant kaklo neš gėles (nebūtinai neužmirštuoles) prie kokios nors ambasados arba tiesiog kokiu nors prospektu. Kitaip sakant – kartu gins žodžio laisvę.

Kadangi progresyvėjančia ir demokratėjančia save laikančioje visuomenėje daug ir bet kokios religijos nekenčiančių buldozerinių ateistų, ir tik kitos religijos negalinčių pakęsti reakcionierių – rinka garantuota.

Atitinkamai sureaguos ir dūšeles ganymui kolekcionuojantys religiniai fanatikai arba tokiais besidedą populistai. Juk antai, net Kremliaus statytinis Čečėnijoje – kriminalinė atmata, vagis ir galvažudys Ramzanas Kadyrovas prisiminė, kad yra musulmonas ir suvarė (pabandyk neateiti) į aikštes pasipiktinti milijoną (taip sako) čečėnų. Dauguma tų karikatūrų,aišku, akyse neregėjo, nes prancūzų laikraščius į kioskus ten atveža labai jau nereguliariai. Bet jie ateis arba bus suvaryti po durtuvais, kaip buvo suvaryti giedoti Rusijos himną. Arba kaip okupuotos Lietuvos mokinukai nešdavo balionus per sovietinius „prazdnikus“. Maskva už šį performancą numes dar kokį milijardą ir “didysis musulmonas“  žurnalistams vėl paaiškins, kad pinigus davė Alachas. Žodžiu, visokeriopa rinkodarinė ir net bendraekonominė nauda.

Šiaip jau, nieko naujo. Pakanka prisiminti ir Salmano Rushdie istoriją, kai už knygą „Šėtoniškosios eilės“ fanatiškas Irano mula išleido fatvą, liepiančią jį nužudyti. Sulaukęs knygos tada ilgai ieškojau radikalių patyčių iš Islamo, bet argi svarbu kiek ten jų esama? Kartas nuo karto vis pasirodydavęs priminimas,kad nuo fanatikų S.Rushdie saugo britų specialiosios tarnybos buvo geriausia reklama rašytojui, kurio talento neginčiju.

Tiesa, jei Lietuvoje koks nors 2 000 tiražo leisgyvis laikraštukas pabandys pakartoti ką nors panašaus – tai nesuveiks. Paskelbus tokią karikatūrą – nieko daug nebus. Parėkaus keli intelektualai ,kurie ir šiaip dažnai rėkauja.

Jei karikatūra bus apie gėjų, iš kovos prieš diskriminaciją gyvenantys visuomenininkai paprašys daugiau pinigų iš visokių fondų, interviu duos Aušrinė Marija Povilionienė. Kažkas demonstratyviai prisipažins esąs gėjumi, nors tokiu nėra ir gaus kokią nors tolerancijos premiją.

Jei bus karikatūra, kurioje apkakojamas Jėzus Kristus, pasisakys vyskupai ir Algirdas Patackas. O koks nors apsirūkęs kairysis menininkas jiems atsikirs arba parodys priešais Arkikatedrą nuogą užpakalį bei gaus 30 euro baudų.

Net jei nuneši ir numesi karikatūras su pranašu Mahometu po azerbaidžaniečių ar totorių bendrijų pirmininkų durimis – nieko radikalaus nebus. Nieko nebus, net jei nuneši prie kurios nors iš kelių mečečių. Sunku pasakyti ar bus (ir ar bus sėkminga) byla net dėl įžeidimo, nes nuo pasikėsinimų įžeisti teisėsauga efektyviai saugo nebent prezidentę.

Mat Lietuva yra patyčias mėgstanti ir tik formaliai su jomis kovojanti šalis. Visuomenė čia yra pripratusi ir užgrūdinta. Dar sovietmečiu didelėje dalyje Lietuvos ugdymo įstaigų galiojo sovietinei karinei „diedovščinai“ ir „zonai“ artimi paauglių tarpusavio santykiai. Tiesa, formaliai tada to niekas neskelbė ir nepripažino, tad problemą imta akcentuoti tik tada, kai nebeliko cenzūros galinčios ją nuslėpti. Per daugybę tokių girnų perėję visuomenės individai ims jautriai reaguoti į kažkokius piešinėlius laikrašųtyje ar portale? Daugumą tai tiek pat jaudina, kiek keiksmažodžiai ant tvorų.

Tiesa, patyčios – viešos, televizinės, šiurkščios ir nerafinuotos – labai vartotina ir gerai parduodama eterio prekė, tik rinka, gaila, nedidelė. Belsti, pasistačius televizijos kamerą, į prasigėrusio vargetos gryčios langą ir klausti, kodėl jis neištikimas žmonai – juokinga. O jei jis dar pargrius į karutį su mėšlu – tai jau priežastis ne juoktis, o stačiai žveeengti. Net policija nesugalvoja nieko geriau, kaip savo darbą populiarinti televizijos laidose, kur būtinai reikia parodyti kažkokio nelaimėlio išpuvusius dantis. Kam ten rūpės, jei į kokią ikoną panašus daiktas šmėstels ekrane, rodant eilinį „linksmą“ siužetą iš Naujininkų bendrabučių ar valkatų lindynių. Dėl tokių dalykų mūsuose mušamasi ir net bylinėjamasi gausiai nebus, juolab nebus šaudoma, o nedidelei rinkai ir toliau mažėjant, patyčių niša irgi jau bemaž užimta.

, , , , , , , ,

Komentarų: 1

Kam Putinas, jei yra Grybauskaitė?


Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje diegia putinizmą. Tokį gražų, pudruotą, iškvėpintą ir mielą. Su teise daužyti Putino iškamšai per snukį, bet šiaip – su tokiu pat teisių ir laisvių lygiu, kokį siūlo tas, nuo kurio neva mus gina prezidentės politika.

Kas yra tas putinizmas? Ogi neva egzistuojanti demokratija ir formalumai, kai su politiniais oponentais galima dorotis per teisėsaugą. Dar žiniasklaida, nacionalinio saugumo sumetimais kontroliuojama ir cenzūruojama. Na, ir dar po kojomis – patikimi cerberiai. Kiek nedaug tereikia… Na, dar bukaproitiškai skanduojanti dauguma, bet čia jau nėra joks deficitas.

Apie Rusiją ir Ameriką

Politikai dirba ne kauptukais – jie nėra valstiečiai. Jie dirba žodžiais, kurie perkeliami į įstatymus ir teisinę bei vertybinę aplinką. Vladimiras Putinas savo rinkėjams teigia, kad aplink – priešai, kurie supa Rusiją, o ši tik ginasi (tiesa, kažkaip grobdama svetimas teritorijas). Todėl esą reikia „prisukti veržles“, nes aplink esantys priešai pasinaudos visokiomis ten žodžio laisvėmis… Jis kalba, o didelė dalis tautos bliauna įkandin.

O kaip Lietuvoje? Mūsų pirmoji madam irgi kalba. Ir diegia madas bei patyliukais stumia „šiokias tokias“ nuostatas. Apie ką gi ji kalba? Nagi štai.

Pavyzdžiui tai: Rusija yra teroristinė valstybė. Tokį atradimą D. Grybauskaitė miestui ir pasauliui ištransliavo prieš porą savaičių. Tikrai taip – Rusija tokia yra, kiek aš atsimenu, bent jau nuo 1917 metų. Ir kas iš to? Nežinau, ar apie tai buvo dėstoma prezidentės narsiai lankytoje Aukštojoje partinėje mokykloje, bet Rusijos bolševikų partijos manifestai visada buvo tipiškos tarptautinės teroristinės organizacijos deklaracijos. Ir tai jokia ne naujiena – taip buvo ir pernai, ir prieš penkerius metus, ir prieš penkiolika. Ir dar anksčiau. Rusija tokia buvo ir tada, kai, vos atėjusi į valdžią, prezidentė baudėsi su ja pagerinti santykius. Tokia ir liko.

Kas seka iš pačios ponios prezidentės deklaracijos? Kokie praktiniai politiniai veiksmai tarptautinėje arenoje iš to išsivolioja? Mėginsime įtvirtinti šią tiesą kur nors ESBO, JTO ar OBŽ? Abejoju. Net ir ženklų nematyti. Aišku, kuoktelėjusių Jos Ekscelencijos fanų klubas rėks: „Gerai, kad tiesą pasakė.“ Gal ir gerai kaskart prie pietų stalo pakartoti tiesą, kad pasituštinus reikia pasinaudoti tualetiniu popieriumi. Apie tokios edukacijos naudą ir smagumą klausti dabar negalima, nes gali būti įtartas darbu rusams. Tiek to. Nei Ukrainos įvykiams, nei Rusijos vidaus ar užsienio politikai D. Grybauskaitės politologiniai atradimai neturi tiesiog jokio poveikio, tad užlenkime pirštą – tai riksmas vidaus rinkai. Pirmas pirštas užlenktas. Dar vienas triukšmas – atgijusi CŽV kalėjimų tema. Dabar prezidentė sako, kad „Lietuva turės prisiimti atsakomybę“ už tai, kad kažkas visgi kažkur Lietuvoje neva buvo apnakvindinęs Talibano banditus. Prisimenant D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžią, sapaliones apie tai, kad buvom Amerikos politikos įkaitai, žinant, kad ponia tiesiog visu vidumi nemėgsta JAV, – nieko keisto. Teoriškai keista kitkas. Tai sako prezidentė, prie kurios durų klusniai susirangęs guli naminis atsakomybių sargis – toks Darius Valys. Jis netgi turi pavaduotoją – poną (irgi Darių) Raulušaitį. Ir dar yra daug visokių ten atsakomybių prievaizdų – ištikimų ir pasirengusių. Kol kas jie negavo komandos „FAS“ arba „Paimk“. Užlenkiame antrą pirštą, nes čia viskas irgi vidaus rinkai, – užsienyje niekam penki ar šeši talibų banditai, kurie nakvojo ar nenakvojo Antaviliuose, neįdomūs. Du pirštai užlenkti.

„Taigi, įdomu, ar Lietuvos teisėsauga gaudys CŽV darbuotojus po visą pasaulį, ar ne? Ar Lietuvos teisėsauga laikysis Lietuvos įstatymų reikalavimų, ar juos ignoruos? Bus įdomu pažiūrėti, kaip jie elgsis, nors… Jiems nusispjauti į visuomenės nuomonę“, – savo „Veidaknygės“ paskyroje klausia Valstybės saugumo departamente dirbęs Kastytis Braziulis. Bandau prognozuoti – anksčiau užlenkti du pirštai bus reikalingi prognozei pagrįsti.

Drįstu prognozuoti, pone Kastyti, – nebus nei tyrimų, nei areštų, nei kitų iniciatyvų, kol nebus numatoma aiški politinė nauda. Taigi – užlenkti du pirštai: vienas antirusiškas, kitas – antiamerikietiškas.

Ėdžios ir bizūnas

Neseniai, irgi maždaug prieš savaitę ar dvi, ištiko kur kas mažesnės reikšmės įvykis nei JAV žvalgų kalėjimų, kuriuose buvo kankinami nekalti ėriukai, atradimas. Užsidarė ir dalinai į kitą partiją įsiliejo nedidelė, amžinai neparlamentinė Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS). „Numarytuvės“ praėjo tyliai, niekam neparūpo – bemaž niekas apie tai nė neužsiminė. O visgi ši partijukė kartu su jos vadovu Arvydu Akstinavičiumi kai kam buvo panaši į tų tokių beveik mirštančių senienų – vertybių – puoselėtojus. Naivuolius, kurie manė, kad galima daryti politiką nebūnant labai turtingiems ir kad demokratija galioja ne tik tiems, kurie – jau prie ėdžių arba turi daug milijonų užantyje. Realybė sutrynė į miltus tokias iliuzijas, bet ne tai svarbu. Šios partijos tylios pakasynos tyliai paženklino dar vieną „valdomos demokratijos“ kūrimo etapą. Partijos, kurios spėjo prie valdiškų dotacijų ėdžių, yra paverstos biudžetinėmis organizacijomis. Kad viskas būtų dar absurdiškiau ir lengviau valdoma, joms net prikergė viešojo pirkimo procedūras, kaip kokioms ministerijoms ar seniūnijoms. Tos kitos, kurios prie ėdžių nespėjo, buvo priverstos užsikasti kaip ta nelaiminga LSDS. Kartu viskas padaryta taip, kad iš už biudžetinės dotacijos iškritęs žaidėjas (kaip kokie liberalcentristai) nebegalėtų grįžti ir kad naujų politinės rinkos dalyvių neatsirastų. Dabartinės dotacinės partijos, kurios gana drausmingai balsavo už nūnai galiojančią finansavimo sistemą, pačios naudojosi privataus verslo finansavimu, kurį uždraudė kitiems.

Galiojanti D. Grybauskaitės sugalvota valdiškomis pasmerktų būti partijų šėrimo sistema neleidžia nei išgyventi be dotacijų, nei gauti paramos iš verslo. Teorinė galimybė, kad partiją finansuos keli susimetę nariai milijonieriai, yra šiek tiek mažiau reali nei laimėtas aukso puodas.

Kas gi yra ta valdiška biudžetinė partija? Kitados, kai besikurią Lietuvos liberalai dar mėgdavo skaityti bent jau Augustą von Hayeką, jie žinojo, kad „šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį badu“. Tas pats yra su tik valdžios išlaikomomis valdiškomis partijomis. Šalia ėdžių yra ir bizūnas. Antai, pasipriešins strateginiam sumanymui kokia nors partija, kuri tegul ir daugumoj… Galima atlenkti pirštą – bet kurį iš anų dviejų pirmųjų.

Paklusniai ties durimis besivoliojąs sargis gali atlikti (geriausia – prieš rinkimus) kratą, o geriau – jų seriją ir pagal vieno, ir pagal kito piršto kryptį. Vienus galima „kratyti“ už talibų kančių slėpimą, kitus – už nepakankamą dėmesį „prorusiškai propagandai“. Galima suabejoti (beveik be klaidų) kurios tik nori partijos buhalterija. Tada viskas pagal ištobulintą scenarijų – bizūnu per užpakalį ir marš nuo ėdžių: įtarimas, krata, laikinosios apsaugos priemonės, t. y. „užmarinuota“ dotacija. Rinkimams artėjant galima net organizuoti parodomųjų teismo posėdžių maratoną. Norintys įtarti, kad ginu kokią nors Darbo partiją, gali nurimti ir nebepasakoti senų anekdotų – tas pats prokuroras panašiai elgėsi ir su konservatoriais „Mažeikų naftos“ byloje.

Cenzūrą į studiją!

Taigi, politinių klausimų sprendimas pasitelkiant grotas, antrankius ir prokurorus sargius (kaip kaifavo rusų tauta nuo Michailo Chodorkovskio patvarkymo) – įsisavintas. Pridėjus finansinius apynasrius ir garantijas, kad joks ten privatininkas ne tik nepastatys terminalų „pigiau, nei priklauso“, bet ir neduos litų nekontroliuojamoms partijoms, – viskas jau geryn. Turime beveik putinizmą, bet… kažko trūksta. Ir atsitik tu man taip – berašant tekstą į paštą įskrieja prezidentūros pranešimas spaudai. Jį privalau įdėti visą. Tai yra propagandos ir demagogijos šedevras, kuris leido net atsipalaiduoti – man nesivaidena: tikrai nuosekliai esti vykdoma „valdomos demokratijos“, kuri patinka visokiems putinams ir orbanams, diegimo politika.

Skaitykime ir kaifuokime: „Penktadienis, gruodžio 12 d. (Vilnius). Siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir apginti visuomenę nuo priešiškos propagandos ir dezinformacijos, Seimui teikiamos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos.“

Kasdien susiduriame su naujomis informacinio karo atakomis. Jų taikiniai – mūsų žmonės. Jiems brukamas nepasitikėjimas savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Konstitucija įpareigoja apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę. Šiame kare negalime būti beginkliai“, – sako Prezidentė.

Valstybės vadovės teikiamomis pataisomis įvedamos naujos su ES teise suderinamos efektyvios reguliavimo priemonės – baudos, atitikties nacionaliniam saugumui procedūra, galimybė teisme ginti viešąjį interesą bei išplėstos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pareigos ir atsakomybė.

Už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką, kėsintis į šalies suverenitetą siūloma skirti baudą iki 3 proc. metinių transliuotojo pajamų. Tokio paties dydžio baudos gali būti taikomos ir retransliuotojams už televizijos programų, keliančių grėsmę Lietuvos valstybingumui, pakartotinį rodymą.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti transliuotojų ir retransliuotojų atitikties nacionaliniam saugumui procedūrą ir įtvirtinti LRTK pareigą atsisakyti išduoti licenciją, uždrausti veiklą teismo keliu ar pasipriešinti akcijų perleidimui.

Prokurorui, valstybės institucijoms bei visuomenės informavimo srityje veikiančioms asociacijoms suteikiama galimybė teisme ginti viešąjį interesą tuo atveju, jei LRTK nepaisytų raginimo užkirsti kelią karo propagandos ir grėsmę Lietuvos valstybingumui keliančios informacijos skleidimui.

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Galiojantis retransliuotojų veiklos reguliavimas neatitinka ES teisės, todėl pataisomis siūloma atsisakyti retransliavimo ne radijo dažniais licencijų. LRTK paliekama teisė stabdyti, naikinti transliavimo licencijas, taip pat uždrausti vykdyti nelicencijuojamą veiklą teismo keliu.

Informacinės erdvės apsaugos priemonių imasi ir Latvija bei Estija. Griežtos bausmės dėl transliavimo ir retransliavimo tvarkos pažeidimų taikomos daugelyje Europos Sąjungos šalių.

Taigi – labai svarbus elementas – cenzūra – irgi esti pakeliui. Baisu net ne tai, kad pakeliui, bet tai, kad viskas vyskta nukvakusiai miniai linksint, o prijaukintoms politinėms partijoms (trenks bizūnu ir nugins nuo ėdžių) – tylint ir švilpaujant.

Stukačių kultūros diegimas

Kas yra dar bjauriau už valdišką cenzūrą – D. Grybauskaitė aršiai diegia „beldimo“, stukačinimo kultūrą. Tik tai tegali reikšti ši pastraipa:

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Maža to, kad ji nesiėmė pati nutraukti absurdiškos praktikos, kai internautai persekiojami už „pasikėsinimą ją įžeisti“, – dabar ponia ragina pranešti ne apie mokesčių slėpimą, ne apie automobilio statymą ant žolės. Ji ragina skųsti kaimyną už pažiūras. Ir ragina prokurorus bei saugumą būti iš esmės stribais. Tokia yra mano nuomonė, jei nuomonė, Jos Didenybės nuomone, dar išvis galimas dalykas.

Pačiam yra tekę padirbėti LRTK. T. y. toje vietoje, kur siekiama įdarbinti cenzorius. Ir visgi, atvirai sakau, – jei toks įstatymas, kurį siūlo Lietuvos širdžių dama, būtų priimtas, nenorėčiau ten daugiau darbuotis. Tai asmenų, išėjusių visokių glavlitų (sovietinės cenzūros institucija) mokyklas, darbas – kagėbistų ir gestapininkų dirvonai. Tik chroniškas, sertifikuotas stukačius gali manyti, kad turi galių nubrėžti atitinkamas ribas.

Kas bus, jei daugumą LRTK turės tokie „sprendikai“, kurie nutars, jog D. Grybauskaitės ir Rasos Juknevičienės nuotraukos su maskuojančiomis karinėmis uniformomis prie straipsnių, kuriuose remiami Izraelio smūgiai HAMAS banditams, yra karo propaganda? Aš už smūgius ir kol kas dar galiu pasakyti tai. Kol dar nėra putinizmo. Jam įdiegti Putino nereikia. Yra Dalia ir jos baubiantys mylėtojai.

Šaltinis:
info@balsas.lt

, , , , , ,

Komentarų: 1

%d bloggers like this: