Archive for category Balsas

„Balvoniados esmė“ – balsuojam ir primirštam


Sovietinę okupaciją šlovinančios skulptūros ant Vilniaus „Žaliojo tilto“ stovi, nes nėra pakankamai jomis nepatenkintų vilniečių, kurie jas nuverstų, kaip vokiečiai Berlyno sieną. Mano nuomone, juos seniai reikėjo išvežti, bet nesunkiai paaiškinu, kodėl taip nebus.

Tiesiog pavėluota

Kai buvo paskelbta, kad šitų bjaurybių likimą spręs didelių ir gudrių ekspertų kompanija – buvo aišku, kad viskas baigsis būtent taip, kaip ir baigėsi. Būkime atviri ir patys sau nemeluokim – tai politinis klausimas, kuris visiškai nesusijęs su giliomis meninėmis kompetencijomis ir paveldais. Jei kažkur „bomžai“ įsirengė lindynę ir kelis dešimtmečius kūreno „buržuikę“, tai kokių reikia ekspertų, kad išsiaiškintum, jog ta „buržuikė“ nėra joks paveldas, o tiesiog šiukšlė? Nereikia jokių. Imi ir išveži į sąvartyną.

Taip į daržines ir patvorius iškeliavo 1991 metais leninai, kapsukai ir visokie kitokie „paveldo“ objektai. Vieną iš kelių sovietinio herbo egzempliotių nuo dabartinio Seimo, tada besivadinusio Aukščiausiaja Taryba, mano akyse 1990 metų kovo 11 dieną plaktuku nukrapštė, įsidėjo į kuprinę ir išsinešė kažkoks senolis. Lenino paminklo pjedestalo gabaliuką padovanojau pažįstamam amerikiečiui. Procedūra buvo paprasta, pigi ir sunkiai kam nors apskundžiama.

Praleidę gerą laiką ir nusistatę absurdišką procedūrą patys likome jos kvailais įkaitais, kaip ir tie vargo „ekspertai“, kurie, kaip atrodo, sprendimą stenėjo iš baimės prisidarę į kelnes. Gavę nurodymą iš Darbo partijos kontroliuojamos Kultūros ministerijos vadovo, ponai padarė kaip liepta ir, išskyrus vieną, išsliūkino nieko nekomentuodami. Na o ką jie, nabagai, kaip pagalvoji, turėjo daryti? Ir ką gi dabar daryti Lietuvos valstybei, kuri negali ignoruoti savo nusistatytų taisyklių, idant nebūtų laikoma laukine gentimi? Pasiūlymas yra. Apie jį vėliau. O pradžiai galima konstatuoti, kad geriausias laikas nusikratyti Grūto parko veltu „paveldu“ buvo 1991 metų pabaiga ir 1992 metų pradžia. Iki tautau balsavimu pašventino velionio AMB komunistus. Kokia ten paskui liustracija ir „balvonų“ išvežimas greitai bei pigiai? Tada jau tenka imtis brangių demokratinių procedūrų.

Politinės mados reikalas

Tos skulptūros stovi seniai ir pragyveno įvairius laikus, įvairias valdžias. Buvo laikas, kai ir dabar ypatingas bangas kelią konservatoriai turėjo valdžią tiek vyriausybės, tiek Vilniaus merijos lygyje. Tiesa, nei Andriui Kubiliui, nei Vilniaus iškiliam merui Viliui Navickui jos akių nebadė. Net Rasa Juknevičienė priiminėjo sau karinius paradus ir prie tokių „niekų“ nekibo. Demagoginį pasiteisinimą, kad nebeįmanoma skulptūrų pakęsti būtent „Ukrainos kontekste“, susikiškite bet kur, kur nesueina. Mat buvo ir Gruzijos, ir Čečėnijos kontekstai ir dar kas tik nori.

Tema suaktualėjo, kaip ir visuomet – konservatoriams esant opozicijoje. Ji patogi, nereikalaujanti daug proto ir atitinkanti konservatorių rinkėjų nuostatas. Gi valdantieji – tiek valstybės, tiek savivaldybės mastu, elektoratą sau susikalė tokį, kokį susikalė. Jie ir taip sukandę dantis tyli ir nuryja fatą, kad visa užsienio politikos retorika valstybėje yra tokia, kuri dalį jų rinkėjų pigiose aludėse bei piktose virtuvėse veda iš proto. Jie negali sau leisti prabangos pritarti šventam konservatorių džichadui prieš „balvonus“, nes rinkimų urnose tikisi išvengti netekčių bent jau subtiliai „atsitylėdami“ šia tema. Užtat tas pats kultūros ministras Birutis ir išspinduliavo „ekspertams“ užduotį – atlikti ekspertizę, nevertinant pačių sovietizmo simbolių. Ministras atėjo ir išeis, konservatoriai kada nors turbūt dar grįš į valdžią, o ekspertams gyventi reikia. Beje, kuo daugiau tokių „sudėtingų“ klausimų, tuo daugiau galima ir pinigų gauti „analizams“, simpoziumams, studijoms ir konferencijoms.

Dabar klausimas politiškai madingas tai daliai pretendentų į išrinktuosius, kurie tikisi atitinkamų balsų, bet tai, nomenklatūrinių ekspertų mąstymu, praeis.

Piniginis klausimas

Ką miesto valdžia? Dabar sostinėje tvarkosi „Dangoraižio ir lūšnos koalicija“, kuriai svarbiau visai kitos dalybos. Raudonarmiečio iškamša nėra trinkelė – į kiemą neatsiveši ir dėti neaišku kur. Galima spėti, kad ir po rinkimų Vilnių valdys koalicija, kurios sutartyje minėti „balvonai“ bus pati pigiausia ir mažiausiai kainuojanti derybinė pozicija, o būtent todėl ir išliks toliau visokiuose ten pavaldų registruose.

Maža to, gali iškilti ir dar komiškesnių kliūčių. Juk visada į „paveldo“ ir paveldo klausimus įsimala daugiau temų bei interesų. Antai – vamzdis. Surūdijusi santechninė šiukšlė Neries krantinėje yra joks ne menas ir joks ne paveldas (na gal ir paprieštaraus koks postmodernus menininkėlis drėgnais veizolais) – visi supranta. Buvo pastatytas laikinai, kol baigsis garsioji „VEKS“ programa. Ji baigėsi ir Kultūros ministerija, kurią tada valdė Arūno Valinsko partija, parašė raštą Artūro Zuoko merijai – išvežkite santechninę šiukšlę. Į ką merija atsakė paskaičiavimu, kad nupjauti ir išvežti kainuotų berods 150 000 litų. Savivaldybė pinigų neturinti, o vyriausybė, tuo metu, irgi buvo neva viską taupanti. Štai ir riogso vamzdis ligi šiol, nors jokie rimti ekspertai jo neužtarė taip, kaip raudonarmiečių iškamšų.

Praėjo jau veik dešimtmetis nuo momento, kai teko diskutuoti – paveldas ar ne yra į pravertą batų dėžę panašus kino teatro „Lietuva“ pastatas, kokį, tiesa pavadinimu „Raketa“ arba „Gagarin“, galėjai rasti bet kuriame sovietyno rajono centre. Vaiduoklis tebestovi, nieko ten nevyksta, bet muštynės tada buvo didelės – kaip čia kažkas turės naudos toje vietoje, kur kitados sovietai leido tipinį kino namą pavadinti „Lietuva“. Būtų išlikę ir kino salės,ir nebūtų puvėsio vidury miesto, bet viešojo intereso lietuviškasis koloritas neleido skriausti sovietinio „paveldo“.

Gal drąsiai balsuojame?

Tokie klausimai demokratinėse Šalyse ęsti išsprendžiami paprastai. Imamas ir surengiamas miesto ar kaimo (nelygu kur stovi „balvonas“) plebiscitas. Gal imam taip ir padarom? Ir jei dauguma atėjusių balsuoti (namie laikantieji špygą kišenėje nedomina niekada) Vilniaus aborigenų šiandien pasisakytų už vieną ar kitą sprendimą – jis būtų galutinis. Nereiktų viešai persekioti visokių kišeninių „ekspertų“ ir dešimtmečiais tąsyti tą pačią virvę. Nutars dauguma, kad negriaut – pamirštam bent dešimčiai metų klausimą. Nutars kitaip,vengiant baisių utilizavimo išlaidų, skelbiama tautinė talka. Paprastai jos metu, kai žiniasklaida fotografuoja, net prezidentai su premjerais mėgsta pasirodyti uolūs, nešiodami šakalius palei Nerį. Galės ir dabar padėti.

Tai iš esmės yra vienintelis sprendimas, bet jo nebus imtasi. Ir galiu nesunkiai paaiškinti kodėl. Didelį triukšmą kelianti ir patriotines gaidas tik opozicijoje būdama išsitraukianti iš kišenių dešinioji stovykla žino, kad vargu ar laimės. Apie jau minėtą „Dangoraižio ir lūšnos koaliciją“ Vilniuje nėra nė ką kalbėti. Ji, kaip jau sakiau, neerzins tos dalies savo rinkėjų, kuriems „prie ruso buvo geriau“. Maža to, valdžia apskritai turi įsikalbėjusi referendumų ir plebiscitų fobiją. Mat, apart stojimo į Europos Sąjungą atvejo, palydėto skalbimo miltelių ir alaus dalybomis, jai nieko nesiseka nacijai prastumti. Eksperimentas vietiniu mastu irgi baugina, nes dar ims ir atsiras tikros vietinės savivaldos užuomazgos, kurių taip nesinori.

Taigi, „bavonai“saugūs. Daugumai Vilniaus čiabuvių ir svečių jie nė motais. Šios šiukšlės yra politinių diskusijų objektas, ėdžios dykaduoniams „ekspertams“ ir geras būdas kalbėtis ne apie realias problemas, kai tik tai yra naudinga. Demokratijos raidai tas suinteresuotos mažumos plebiscitas būtų reikalingas. Tokių vietinių klausimų sprendimas visiems balsuojant, beje, turėtų kur kas daugiau prasmės, nei klausimai apie atomines elektrines.

Bėda ta, kad tokiu tiesioginės demokratijos precedentu nesuinteresuoti politikai, kurie, visi dėl savų priežasčių, tuoj papasakos, kad yra labiau subrendę spręsti, negu rinkėjai, kurie juos deleguoja valdžion.

Šaltinis:
info@balsas.lt

, , ,

2 Komentaras

Kam Putinas, jei yra Grybauskaitė?


Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje diegia putinizmą. Tokį gražų, pudruotą, iškvėpintą ir mielą. Su teise daužyti Putino iškamšai per snukį, bet šiaip – su tokiu pat teisių ir laisvių lygiu, kokį siūlo tas, nuo kurio neva mus gina prezidentės politika.

Kas yra tas putinizmas? Ogi neva egzistuojanti demokratija ir formalumai, kai su politiniais oponentais galima dorotis per teisėsaugą. Dar žiniasklaida, nacionalinio saugumo sumetimais kontroliuojama ir cenzūruojama. Na, ir dar po kojomis – patikimi cerberiai. Kiek nedaug tereikia… Na, dar bukaproitiškai skanduojanti dauguma, bet čia jau nėra joks deficitas.

Apie Rusiją ir Ameriką

Politikai dirba ne kauptukais – jie nėra valstiečiai. Jie dirba žodžiais, kurie perkeliami į įstatymus ir teisinę bei vertybinę aplinką. Vladimiras Putinas savo rinkėjams teigia, kad aplink – priešai, kurie supa Rusiją, o ši tik ginasi (tiesa, kažkaip grobdama svetimas teritorijas). Todėl esą reikia „prisukti veržles“, nes aplink esantys priešai pasinaudos visokiomis ten žodžio laisvėmis… Jis kalba, o didelė dalis tautos bliauna įkandin.

O kaip Lietuvoje? Mūsų pirmoji madam irgi kalba. Ir diegia madas bei patyliukais stumia „šiokias tokias“ nuostatas. Apie ką gi ji kalba? Nagi štai.

Pavyzdžiui tai: Rusija yra teroristinė valstybė. Tokį atradimą D. Grybauskaitė miestui ir pasauliui ištransliavo prieš porą savaičių. Tikrai taip – Rusija tokia yra, kiek aš atsimenu, bent jau nuo 1917 metų. Ir kas iš to? Nežinau, ar apie tai buvo dėstoma prezidentės narsiai lankytoje Aukštojoje partinėje mokykloje, bet Rusijos bolševikų partijos manifestai visada buvo tipiškos tarptautinės teroristinės organizacijos deklaracijos. Ir tai jokia ne naujiena – taip buvo ir pernai, ir prieš penkerius metus, ir prieš penkiolika. Ir dar anksčiau. Rusija tokia buvo ir tada, kai, vos atėjusi į valdžią, prezidentė baudėsi su ja pagerinti santykius. Tokia ir liko.

Kas seka iš pačios ponios prezidentės deklaracijos? Kokie praktiniai politiniai veiksmai tarptautinėje arenoje iš to išsivolioja? Mėginsime įtvirtinti šią tiesą kur nors ESBO, JTO ar OBŽ? Abejoju. Net ir ženklų nematyti. Aišku, kuoktelėjusių Jos Ekscelencijos fanų klubas rėks: „Gerai, kad tiesą pasakė.“ Gal ir gerai kaskart prie pietų stalo pakartoti tiesą, kad pasituštinus reikia pasinaudoti tualetiniu popieriumi. Apie tokios edukacijos naudą ir smagumą klausti dabar negalima, nes gali būti įtartas darbu rusams. Tiek to. Nei Ukrainos įvykiams, nei Rusijos vidaus ar užsienio politikai D. Grybauskaitės politologiniai atradimai neturi tiesiog jokio poveikio, tad užlenkime pirštą – tai riksmas vidaus rinkai. Pirmas pirštas užlenktas. Dar vienas triukšmas – atgijusi CŽV kalėjimų tema. Dabar prezidentė sako, kad „Lietuva turės prisiimti atsakomybę“ už tai, kad kažkas visgi kažkur Lietuvoje neva buvo apnakvindinęs Talibano banditus. Prisimenant D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžią, sapaliones apie tai, kad buvom Amerikos politikos įkaitai, žinant, kad ponia tiesiog visu vidumi nemėgsta JAV, – nieko keisto. Teoriškai keista kitkas. Tai sako prezidentė, prie kurios durų klusniai susirangęs guli naminis atsakomybių sargis – toks Darius Valys. Jis netgi turi pavaduotoją – poną (irgi Darių) Raulušaitį. Ir dar yra daug visokių ten atsakomybių prievaizdų – ištikimų ir pasirengusių. Kol kas jie negavo komandos „FAS“ arba „Paimk“. Užlenkiame antrą pirštą, nes čia viskas irgi vidaus rinkai, – užsienyje niekam penki ar šeši talibų banditai, kurie nakvojo ar nenakvojo Antaviliuose, neįdomūs. Du pirštai užlenkti.

„Taigi, įdomu, ar Lietuvos teisėsauga gaudys CŽV darbuotojus po visą pasaulį, ar ne? Ar Lietuvos teisėsauga laikysis Lietuvos įstatymų reikalavimų, ar juos ignoruos? Bus įdomu pažiūrėti, kaip jie elgsis, nors… Jiems nusispjauti į visuomenės nuomonę“, – savo „Veidaknygės“ paskyroje klausia Valstybės saugumo departamente dirbęs Kastytis Braziulis. Bandau prognozuoti – anksčiau užlenkti du pirštai bus reikalingi prognozei pagrįsti.

Drįstu prognozuoti, pone Kastyti, – nebus nei tyrimų, nei areštų, nei kitų iniciatyvų, kol nebus numatoma aiški politinė nauda. Taigi – užlenkti du pirštai: vienas antirusiškas, kitas – antiamerikietiškas.

Ėdžios ir bizūnas

Neseniai, irgi maždaug prieš savaitę ar dvi, ištiko kur kas mažesnės reikšmės įvykis nei JAV žvalgų kalėjimų, kuriuose buvo kankinami nekalti ėriukai, atradimas. Užsidarė ir dalinai į kitą partiją įsiliejo nedidelė, amžinai neparlamentinė Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS). „Numarytuvės“ praėjo tyliai, niekam neparūpo – bemaž niekas apie tai nė neužsiminė. O visgi ši partijukė kartu su jos vadovu Arvydu Akstinavičiumi kai kam buvo panaši į tų tokių beveik mirštančių senienų – vertybių – puoselėtojus. Naivuolius, kurie manė, kad galima daryti politiką nebūnant labai turtingiems ir kad demokratija galioja ne tik tiems, kurie – jau prie ėdžių arba turi daug milijonų užantyje. Realybė sutrynė į miltus tokias iliuzijas, bet ne tai svarbu. Šios partijos tylios pakasynos tyliai paženklino dar vieną „valdomos demokratijos“ kūrimo etapą. Partijos, kurios spėjo prie valdiškų dotacijų ėdžių, yra paverstos biudžetinėmis organizacijomis. Kad viskas būtų dar absurdiškiau ir lengviau valdoma, joms net prikergė viešojo pirkimo procedūras, kaip kokioms ministerijoms ar seniūnijoms. Tos kitos, kurios prie ėdžių nespėjo, buvo priverstos užsikasti kaip ta nelaiminga LSDS. Kartu viskas padaryta taip, kad iš už biudžetinės dotacijos iškritęs žaidėjas (kaip kokie liberalcentristai) nebegalėtų grįžti ir kad naujų politinės rinkos dalyvių neatsirastų. Dabartinės dotacinės partijos, kurios gana drausmingai balsavo už nūnai galiojančią finansavimo sistemą, pačios naudojosi privataus verslo finansavimu, kurį uždraudė kitiems.

Galiojanti D. Grybauskaitės sugalvota valdiškomis pasmerktų būti partijų šėrimo sistema neleidžia nei išgyventi be dotacijų, nei gauti paramos iš verslo. Teorinė galimybė, kad partiją finansuos keli susimetę nariai milijonieriai, yra šiek tiek mažiau reali nei laimėtas aukso puodas.

Kas gi yra ta valdiška biudžetinė partija? Kitados, kai besikurią Lietuvos liberalai dar mėgdavo skaityti bent jau Augustą von Hayeką, jie žinojo, kad „šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį badu“. Tas pats yra su tik valdžios išlaikomomis valdiškomis partijomis. Šalia ėdžių yra ir bizūnas. Antai, pasipriešins strateginiam sumanymui kokia nors partija, kuri tegul ir daugumoj… Galima atlenkti pirštą – bet kurį iš anų dviejų pirmųjų.

Paklusniai ties durimis besivoliojąs sargis gali atlikti (geriausia – prieš rinkimus) kratą, o geriau – jų seriją ir pagal vieno, ir pagal kito piršto kryptį. Vienus galima „kratyti“ už talibų kančių slėpimą, kitus – už nepakankamą dėmesį „prorusiškai propagandai“. Galima suabejoti (beveik be klaidų) kurios tik nori partijos buhalterija. Tada viskas pagal ištobulintą scenarijų – bizūnu per užpakalį ir marš nuo ėdžių: įtarimas, krata, laikinosios apsaugos priemonės, t. y. „užmarinuota“ dotacija. Rinkimams artėjant galima net organizuoti parodomųjų teismo posėdžių maratoną. Norintys įtarti, kad ginu kokią nors Darbo partiją, gali nurimti ir nebepasakoti senų anekdotų – tas pats prokuroras panašiai elgėsi ir su konservatoriais „Mažeikų naftos“ byloje.

Cenzūrą į studiją!

Taigi, politinių klausimų sprendimas pasitelkiant grotas, antrankius ir prokurorus sargius (kaip kaifavo rusų tauta nuo Michailo Chodorkovskio patvarkymo) – įsisavintas. Pridėjus finansinius apynasrius ir garantijas, kad joks ten privatininkas ne tik nepastatys terminalų „pigiau, nei priklauso“, bet ir neduos litų nekontroliuojamoms partijoms, – viskas jau geryn. Turime beveik putinizmą, bet… kažko trūksta. Ir atsitik tu man taip – berašant tekstą į paštą įskrieja prezidentūros pranešimas spaudai. Jį privalau įdėti visą. Tai yra propagandos ir demagogijos šedevras, kuris leido net atsipalaiduoti – man nesivaidena: tikrai nuosekliai esti vykdoma „valdomos demokratijos“, kuri patinka visokiems putinams ir orbanams, diegimo politika.

Skaitykime ir kaifuokime: „Penktadienis, gruodžio 12 d. (Vilnius). Siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir apginti visuomenę nuo priešiškos propagandos ir dezinformacijos, Seimui teikiamos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos.“

Kasdien susiduriame su naujomis informacinio karo atakomis. Jų taikiniai – mūsų žmonės. Jiems brukamas nepasitikėjimas savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Konstitucija įpareigoja apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę. Šiame kare negalime būti beginkliai“, – sako Prezidentė.

Valstybės vadovės teikiamomis pataisomis įvedamos naujos su ES teise suderinamos efektyvios reguliavimo priemonės – baudos, atitikties nacionaliniam saugumui procedūra, galimybė teisme ginti viešąjį interesą bei išplėstos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pareigos ir atsakomybė.

Už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką, kėsintis į šalies suverenitetą siūloma skirti baudą iki 3 proc. metinių transliuotojo pajamų. Tokio paties dydžio baudos gali būti taikomos ir retransliuotojams už televizijos programų, keliančių grėsmę Lietuvos valstybingumui, pakartotinį rodymą.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti transliuotojų ir retransliuotojų atitikties nacionaliniam saugumui procedūrą ir įtvirtinti LRTK pareigą atsisakyti išduoti licenciją, uždrausti veiklą teismo keliu ar pasipriešinti akcijų perleidimui.

Prokurorui, valstybės institucijoms bei visuomenės informavimo srityje veikiančioms asociacijoms suteikiama galimybė teisme ginti viešąjį interesą tuo atveju, jei LRTK nepaisytų raginimo užkirsti kelią karo propagandos ir grėsmę Lietuvos valstybingumui keliančios informacijos skleidimui.

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Galiojantis retransliuotojų veiklos reguliavimas neatitinka ES teisės, todėl pataisomis siūloma atsisakyti retransliavimo ne radijo dažniais licencijų. LRTK paliekama teisė stabdyti, naikinti transliavimo licencijas, taip pat uždrausti vykdyti nelicencijuojamą veiklą teismo keliu.

Informacinės erdvės apsaugos priemonių imasi ir Latvija bei Estija. Griežtos bausmės dėl transliavimo ir retransliavimo tvarkos pažeidimų taikomos daugelyje Europos Sąjungos šalių.

Taigi – labai svarbus elementas – cenzūra – irgi esti pakeliui. Baisu net ne tai, kad pakeliui, bet tai, kad viskas vyskta nukvakusiai miniai linksint, o prijaukintoms politinėms partijoms (trenks bizūnu ir nugins nuo ėdžių) – tylint ir švilpaujant.

Stukačių kultūros diegimas

Kas yra dar bjauriau už valdišką cenzūrą – D. Grybauskaitė aršiai diegia „beldimo“, stukačinimo kultūrą. Tik tai tegali reikšti ši pastraipa:

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Maža to, kad ji nesiėmė pati nutraukti absurdiškos praktikos, kai internautai persekiojami už „pasikėsinimą ją įžeisti“, – dabar ponia ragina pranešti ne apie mokesčių slėpimą, ne apie automobilio statymą ant žolės. Ji ragina skųsti kaimyną už pažiūras. Ir ragina prokurorus bei saugumą būti iš esmės stribais. Tokia yra mano nuomonė, jei nuomonė, Jos Didenybės nuomone, dar išvis galimas dalykas.

Pačiam yra tekę padirbėti LRTK. T. y. toje vietoje, kur siekiama įdarbinti cenzorius. Ir visgi, atvirai sakau, – jei toks įstatymas, kurį siūlo Lietuvos širdžių dama, būtų priimtas, nenorėčiau ten daugiau darbuotis. Tai asmenų, išėjusių visokių glavlitų (sovietinės cenzūros institucija) mokyklas, darbas – kagėbistų ir gestapininkų dirvonai. Tik chroniškas, sertifikuotas stukačius gali manyti, kad turi galių nubrėžti atitinkamas ribas.

Kas bus, jei daugumą LRTK turės tokie „sprendikai“, kurie nutars, jog D. Grybauskaitės ir Rasos Juknevičienės nuotraukos su maskuojančiomis karinėmis uniformomis prie straipsnių, kuriuose remiami Izraelio smūgiai HAMAS banditams, yra karo propaganda? Aš už smūgius ir kol kas dar galiu pasakyti tai. Kol dar nėra putinizmo. Jam įdiegti Putino nereikia. Yra Dalia ir jos baubiantys mylėtojai.

Šaltinis:
info@balsas.lt

, , , , , ,

Komentarų: 1

Nacionaliniai pasirinkimo ypatumai


Antrajame ture varžosi du buvę komunistai, du buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, o vėliau Lietuvos prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko favoritai.

Valdo ir po mirties

Buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas ir premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas net po mirties dovanoja jums teisę rinktis vieną iš savo įpedinių ir bendražygių.

Antrajame ture varžosi du buvę jo vyriausybės, kuriai velionis vadovavo 2001-2004 metais, ministrai – Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė. Kas jie tokie? Vienas mokėsi Vilniuje, kita Leningrado A. Ždanovo universitete, abu buvo komnjaunuoliai, abu dirbo vienokį ar kitokį partinį darbą – kartais ir tose pačiose įstaigose, tik skirtingu metu. Tiesa, iki Aukštosios partinės mokyklos Z. Balčytis pasitempti nespėjo, o gal ir nenorėjo. Nežinoma, ar jis 190-1991 metais kariavo „savo mažus vidinius karus“, kaip pasakoja dariusi D. Grybauskaitė, kuomet reikėjo ryžtis išeiti iš sovietinės karjeros koridorių. Faktas tik toks, kad abu jie tiko iškiliajam AMB, kurį dabartinė prezidentė neveltui laiko savo mokytoju.

Taigi, minėtoje AMB vyriausybėje jie sėkmingai pluša kartu ir su dabartiniais ministrais – Linu Linkevičiumi, Juozu Oleku, Juozu Bernatoniu. Ten padirbėti spėja ir dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius, ir tuometinės Artūro Paulausko „Naujausios Sąjungos“ bendražygiai, vėliau keitę partijas už postus ir niekada neskęstantys, visad kažkaip į paviršių išplaukiantys karjeros profesionalai.

D. Grybauskaitė ir Z. Balčytis buvo AMB itin mylimi ir godojami. Jie daug kuo jo vyriausybėse buvo – visko neišvardinsiu. D. Grybauskaitė netrukus AMB buvo iškilmingai įkeldinta į Europos Komisiją, o Z. Balčyčiui irgi numatyta gera ateitis. Manyta, kad dalykiškasis Zigmas pakeis AMB poste, kai šis atsistatydino 2006 metais, bet politologas Raimundas Lopata ir „Dujotekanos” šefas Rimandas Stonys nuvažiavo pas Darbo partijos atstovą Joną Pinskų į pirtį ir susitarė, kad taip nebus. Kodėl? Nes Z. Balčytis nenorėjo į vyriausybę primti Darbo partijos, panašiai, kaip dabartinė jo oponentė Dalia Grybauskaitė darė po paskutinių Seimo rinkimų. Nieko baisaus – Z. Balčytis kiek vėliau irgi pasiekė Europos aukštumas – tapo Europos parlamento nariu. Taigi – abu iš tos pačios košės, abu to paties mokytojo pateptieji.

Iš kurios rankos nori?

Žinote tokį žaidimą, kai sakoma: iš kurios rankos nori? Tai ir jūs galite rinktis. Vienas bičiulis „Veidaknygėje“ rašė: „Vienas kairysis – oficialus kairysis, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Rusija, rėmėjas. Kita kairioji – oficialiai nepriklausoma kandidatė, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Vakarais, rėmėja.

Žodžiu, ir vieni, ir kiti – stambūs kapitalistai, tik biznio partneriai už skirtingų Lietuvos sienų. Gudriai čia mums Brazauskas užtaisė”.

Bičiulį truputį pataisysiu – ilgamečiai konservatorių rėmėjai, pavyzdžiui ponai Garbaravičiai, turi net labai didelių reikalų ir Rusijoje. Tad viskas dar painiau.

Kiti kriterijai

Kaip pasirinkti? AMB favoritė D. Grybauskaitė patinka profesoriui Vytautui Landsbergiui ir konservatoriams. AMB favoritas Z. Balčytis profesoriui ir konservatoriams nepatinka. Jie mamano, kad išrinkus Z. Balčytį Lietuvą užims rusai ir joks NATO mums nebepadės. Jei kas nors tikrai mano, kad taip ir bus – turi balsuoti tik už D. Grybauskaitę. Ji kadencijos pradžioje sakė, kad Lietuva buvo tapusi Amerikos politikos įkaite ir tęsė ankstesnių ir dabartinių bendražygių vykdytą kariuomenės finansavimo mažinimo politiką, bet konservatoriai sako, kad tai nesvarbu, nes ji tik pajuokavo.

Kokie dar kriterijai? Ordinai ir medaliai. Z. Balčyčio įvertinimai: 2002 m. Didžiojo kryžiaus (Gra-Cruz) ordinas (Portugalija), 2003 m. Afanasijaus Nikitino medalis (Rusija), 2004 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.

Šiuo klausimu jis akivaizdžiai nusileidžia D. Grybauskaitei, kurios krūtinę galėtų puošti daug daugiau blizgučių. Vikipedija nurodo 14 apdovanojimų, bet jų galbūt yra jau gerokai daugiau – ant kelių atsiprašau, jei suklydau. Tad, kam patinka prašmatnūs mundurai su daug blizgučių, akselbantų ir epoletų – tik už D. Grybauskaitę. Taigi aidi autoriteto balsas iš anapilio: Jūsų teisė rinktis.

, , , , , , ,

Komentarų: 1

Ašaros dėl informacinių karų


Pastaruoju metu liejamos ašaros dėl ne pirmus metus pralaimimo, bet „tik dabar pastebėto“ informacinio karo su Kremliaus informaciniais skalikais iš dalies atrodo juokingai. „Prisiminė numiręs persti“, – pasakytų sveikos nuovokos ūkininkas.

Audiovizualinė politika

Kai prieš gerą pusmetį pagrindinis Vladimiro Putino amsėtojų kanalas „Pervyj Baltijskij“ (PBK) parodė prastai sukurptą bjaurastį apie tai, kaip mes Lietuvoje 1991-aisiais esą skriaudėme ne tik rusus, bet ir didingąją jų specialios paskirties grupę „Alfa“, visi atsigręžė į efemerišką darinį, pavadinimu Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK).

Mat pagal oficialų sumanymą LRTK turi vykdyti šalies audiovizualinę politiką. Teoriškai… Tik bėda, kad teoriškai tai – arklys, o praktiškai pats nebepaiena. Kur jau ten vežimą dar tempti… Daug metų LRTK veikia beviltiškoje teisinėje aplinkoje, leidžiančioje tik formaliai štampuoti licencijas transliuotojams ir retransliuotojams bei „bausti“ juos įspėjimais ir kišenpinigių lygio baudomis (net dėl šių nuobaudų visi paskui tamposi teismuose).

Kadangi pačiam yra tekę būti šios dabar suvalstybintos ir galutinai iškastruotos komisijos nariu, galiu drąsiai tai tvirtinti. Todėl draudimas kelis mėnesius retransliuoti PBK (dabar tai pakartota su „NTV Mir“ ) „produktus“, sukurtus už Europos Sąjungos ribų, yra maksimumas, kurį galėjo išspausti visai neprasti komisijos teisininkai.

Maža to, valdant dabar ypač garsiai rėkaujančios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) dominuojamai Vyriausybei, ta teisinė aplinka nebuvo nė kiek patobulinta, netgi priešingai – visiškai subjaurota. Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurias bandė prastumti jų koalicijos partneriai – nebeegzistuojanti Arūno Valinsko partija, rėmė dabartinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, kurios konservatoriai labai nemyli. L. Graužinienė netgi aiškino labai pavydinti LRTK buhalterei ir neva norinti dirbti vietoje jos, nes ten, girdi, liejasi aukso upės. Tiesa, matyt po kankinančių apmąstymų, pati vėliau pasirinko kitokį karjeros posūkį.

TS-LKD su minėtų ir visų visų kitų entuziastų kompanija balsavo už tai, kad iš komisijos praktikos dingtų slapti balsavimai (lengviau paveikti narius), o jos nario darbo užmokestis taptų toks, kad įžeistų net prie darbo biržos girtaujantį „darbo ieškotoją“. Įgaliojimų realiai tvarkyti tinklelių kalbinį balansą arba bausti už kitokius pažeidimus niekas nė nemanė praplėsti. Žinoma, su kai kuriais žinomais konservatoriais siejamas žinomas (taip pat ir teisėsaugai) lobistas Andrius Romanovskis irgi nesirūpino, kad taip būtų, mat jam mokėta už kitką – kad LRTK išliktų, bet neveiktų.

Kalbinė provincija

Vis dėlto net jei dabar suvalstybintas ir demotyvuotas bedantis „audiovizualinės politikos formuotojas“ būtų kitoks, draudimais ir baudomis už konkrečias Rusijos informacinių šunų melagystes vargu ar būtų daug pasiekta. Ilgalaikėje perspektyvoje poveikis nulinis, o trumpuoju laikotarpiu tai tik erzina žmones ir veikia panašiai kaip Rasos Juknevičienės mėginimas perrėkti kokius nors gazmanovus – daroma nereikalinga reklama.

Bėda, kad daug apie Skandinavijos modelius ir vakarietiškus pavyzdžius rėkaujantys politikieriai (tarp jų ir dešinieji, kurie nė už ką to nepripažins) neturėjo valios, noro arba proto per du dešimtmečius susitvarkyti su kalbiniu balansu tiek eteryje, tiek švietimo srityje.

Trenkus kumščiu į stalą, derėjo priversti visas televizijas titruoti vakarietiškus filmus, o ne juos dubliuoti, kaip yra ir Švedijoje, ir Estijoje, ir kitose šalyse, į kurias formaliai lygiuojamės. Nebūtų susidariusi padėtis, kai vienu metu junginėjant „lietuviškus“ televizijos kanalus iš jų rusiškai kalba „mentai“, nagijevai ir muchtarai. Mat tik taip išlaikoma konkurencija su tikrais rusiškais kanalais (jiems rusiški filmai ir šou kainuoja pigiau), kurie, kartu paėmus, užima didesnį auditorijos gabalą nei visos nacionalinio transliuotojo platformos kartus sudėjus.

Kita tema – švietimo politika. Švietimo ministrai keitėsi, reformos tebevyksta, o rusų kalba ramiai sau išlipo į antrą vietą po anglų. Užuot ją patyliukais išstūmus į fakultatyvų paraštę, buvo leista parazituoti. Daugelis moksleivių buvo metų metais viliojami rinktis ją vietoj vokiečių ar prancūzų kalbos, nes vertinimas buvo švelnesnis, lengviau gauti gerą balą. Pagardinant propaganda, kad svarbiausia mokėti skaityti Aleksandrą Puškiną rusiškai. Neaišku, kodėl blogai skaityti Heinrichą Heine vokiškai, bet tai dar ne blogiausia. Dauguma rusų kalbos dešimtukininkų, baigusių lietuviškas mokyklas, išklausę tokio lygio kursą, neskaito ir nesupranta nei A. Puškino, nei Michailo Bulgakovo. O va propagandiniams nuodams, kirkorovams ir gazmanovams – tų rusų kalbos žinių užtenka. Todėl net nenuilstančiai Rasai Juknevičienei nepavyksta nei gerkle, nei krūtine užstoti kelio šitam šlamštui ir nuodams. Į labai jau gerai išpurentą dirvą jie krenta.

Nuovokos trūkumas

Kaip ten bebūtų, Lietuva nepasinaudojo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio situacija, kuomet šalyje buvo stebimas Vakarų kalbų mokymosi bumas ir savo apsileidimu išsiugdė didžiulę auditoriją, kuri negali ištverti negirdėdama „spoksadėžės“ rusiškai. Su šita publika teks gyventi – niekur jų nepadėsi – nei uždrausi, nei į Sibirą ištremsi, nei sušaudysi. Tas išeitis, atrodytų, akivaizdi – galima kalbėti patiems.

Deja, „saulėlydis“ – toks Andriaus Kubiliaus vardo dešiniosios ir labai patriotinės vyriausybės eksperimentas ne tik sugriovė bet kokią nuoseklią politiką tautinių bendrijų atžvilgiu (ji ir taip buvo silpna), panaikinant tuo turėjusią rūpintis instituciją, bet ir įvarė į kampą LRT vadovybę, Pastaroji, šizoidinio taupymo sąlygomis, nesugalvojo nieko geriau, kaip dalį laidų, skirtų specialiai tautinėms mažumoms, panaikinti, o likusias nugrūsti į antrąją savo programą, idant jų reiktų kuo giliau ieškoti.

Šiandien LRT vadovybės delegacijos lankosi pas ūmai Putino klausimu praregėjusią ptrzidentę ir išdidžiai pasakoja, kaip nacionalinis transliuotojas gerai pasirengęs atmušti informacines atakas. Tik nežinia ar ponai prezidentei gyrėsi, kad netgi šiuo metu rengiamas laidas tautinėms bendrijoms (rusams, žydams, lenkams, baltarusiams) ruošiamasi nutraukti nesulaukiant nė sezono pabaigos. Matyt, vėl „taupumo“ sumetimais. Juk nuo laidos, kaip šaiposi šių laidų rengėjai, bus sutaupyta po 1000-2000 litų. Tegul eina po velnių, o tiksliau po lukašenkų, putinų ir zurofų propagandomis, tie, kas dar žiūri lietuvišką produkciją. Vietoje to eterio laikas bus panaudotas kokiam eiliniam cypavimų ir strikinėjimų konkursui parodyti – lyg šito šlamšto dar būtų mažai komerciniuose kanaluose. Jei šiuo savo know how informaciniuose karuose LRT vadovai prezidentei nepasigyrė – vadinasi ją kvailina. Jei patys nesupranta ką daro – padidėjęs finansavimas nepadės. „Šokiais pokiais“ priešiškai propagandai padovanotos auditorijos neatsiimsi, o tvorų demokratinėje visuomenėje, kur prieinamos šiuolaikinės technologijos, neperlipamų nepristatysi.

Apie tai, kokias būtent laidas iš eterio stumia kažko (galbūt kaikarių dešrelių) apsivalgiusi LRT vadovybė, kitame straipsnyje – artimiausiu metu.

, , , , , , , , , , , ,

Komentarų: 1

Geras prezidentės pranešimas – drąsu, kartais konkretu, ir kaip tik rinkimams


Šalies vadovės Dalios Grybauskaitės ką tik perskaitytas metinis pranešimas yra daug įdomesnis nei bet kurio ankstesnio prezidento metinė kalba. Kartu tai akivaizdžiai yra rinkimų kampanijos dalis. Grėsmės ir problemos įvardytos teisingai, o joms išspręsti pašaukti šalies talentai, kuriems liepta telktis.

Pirmi įspūdžiai, nekarpant pastraipomis, yra tokie: prezidentė, kaip ir buvo prognozuota, metėsi į patriotizmą, nors visada garsėjo kaip gana pragmatiška karjeristė ir dar prieš keletą metų gana irzliai bei niekinamai atsiliepdavo apie Sąjūdžio epochos „gatvės patriotus“. Šįkart ji aiškiai įvardijo Rusiją kaip grėsmę, nes dabartinė įtampa dėl agresijos prieš Ukrainą neleidžia abstrakčiai sapalioti apie santykių su visais kaimynais gerinimą, nuo ko prasidėjo jos kadencija.

Palyginimui:

2010 m.: „Todėl mano kadencijos prioritetai yra:

– aktyvi ir dalykiška tolesnė eurointegracija bei nuoseklus šalies interesų gynimas Europos Sąjungoje;

– euroatlantinės darbotvarkės įgyvendinimas, kartu – aktyvi veikla, stiprinant Lietuvos teritorinį, energetinį ir technologinį saugumą, maksimaliai išnaudojant tarptautinių organizacijų galimybes;

– konstruktyvūs santykiai su kaimynais, grįsti abipuse pagarba ir abipuse nauda.“

Tai viskas, kas buvo anuomet išstenėta apie užsienio politiką apskritai.

2014 m: „Suverenitetas, teritorinis vientisumas ir Taika įgavo naują vertę. Daugiau nei pusę amžiaus taikiai sugyvenusi Europa – ir už tai gavusi Nobelio premiją – vėl susidūrė su agresija. Karas ir okupacija tapo nebe istoriniais terminais vadovėliuose, o realia grėsme Europos žemyne.

Dviem sakiniais pačioje pranešimo pradžioje pasakyta daugiau nei brėžiant „kadencijos prioritetus“.

Kalbėdama apie informacinius karus ir grėsmes D. Grybauskaitė šįkart, ačiū Dievui, nebemojavo niekiniais savo pačios pasirinkto Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Gedimino Grinos popierėliais, o pasakė, kad ši kontora „stumdo atsakomybę“. Viskas gerai, tačiau tas stumdymas ir energingos veiklos imitavimas vyko visą jos kadenciją, ir nėra aišku, ar bus pareikalauta kieno nors – kad ir VSD vadovo – atsakomybės.

Teigdama, kad vietos oligarchai plėšia nemažiau nei GAZPROMAS, D. Grybauskaitė (kitaip nei kitados Valdas Adamkus) ryžosi įvardyti bent jau vieną konkrečią verslo grupę, būtent – „rubikon-icor“ – mutantę. Viskas teisinga ir bus tautoje populiaru – ši verslo struktūra yra tradiciškai siejama su jos konkurentu (tegul ir silpnu) rinkimuose – Vilniaus meru Artūru Zuoku. Kitų paminėta nebuvo todėl, kad jų nėra, ar todėl, kad tai mažiau naudinga rinkimų kontekste? Nebūkime bjaurūs – tarkime, kad kitiems neužteko laiko.

Buvo apskritai teisingai ir gana atvirai įvardyta daugelis problemų, tačiau nebuvo nubrėžta aiškesnių gairių, pavyzdžiui, kaip dorotis su garsiaisiais informaciniais karais (kaip tam turėtų pasitarnauti šalies audiovizualinė politika, švietimas ir t. t.) – tebuvo kreipimasis į žurnalistus ir apžvalgininkus, kad šie padėtų atpažinti kada kiseliovai, primanovai ir leontjevai per „pervyj baltijskij“ meluoja, arba įkalbėti tų melagysčių nežiūrėti. Apie tai, kada bus skirti du procentai šalies gynybai, irgi aiškiai nepasisakyta.

Likusi dalis – gana tvarkingas, gražiai surašytas tekstas, siekiantis telkti „globalią Lietuvą“, o tai aktualu ir įžūlėjančios Rusijos, ir rinkimų kontekstuose. Taigi geras rinkimų pranešimas, išvengiant paiko savęs liaupsinimo ir sukritikuojant blogojo elito grupes bei raginant telktis gerąsias ir talentingąsias lietuvių mases. Žodžiu, populiarumui padės, tolesnė vizija nepaaiškėjo, bet visgi įdomu, ką dabar rašys G. Grina – naują pažymą apie grėsmes ar atsistatydinimo pareiškimą?

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: