Archive for category Kitur nepublikuota

Leninas ir ekstremizmas


„Ukrainos kraštutinio nacionalistinio judėjimo nariai apgadino šalies sostinės Kijevo centre stovinčio Sovietų Sąjungos kūrėjo Vladimiro Lenino statulą, numušę jai nosį ir dalį kairiosios rankos. Pareigūnų teigimu, penki chuliganai maždaug 4 val. ryto pasistatė prie paminklo metalines kopėčias ir ėmė darbuotis kūju, kirstuku bei plaktuku. Vėliau visi jie buvo sulaikyti. Įtariamųjų amžius – nuo 20 iki 38 metų. Vienas jų – prekybos centro apsaugos darbuotojas, du – studentai, kiti – bedarbiai. Du iš jų anksčiau buvo patraukti atsakomybėn už vandalizmą.

Ekspertai turės nustatyti, ar smarkiai buvo apgadintas paminklas ir kokia bus apskaičiuota materialinių nuostolių suma. Nuo to priklausys, kokie kaltinimai bus pareikšti įtariamiesiems,“ – trečiadienį – 2009-07-01 – pranešė „Lietuvos žinios“, nenurodydamos šaltinio.

Nežinau, koks tentas judėjimas – pavadinimas nepaskelbtas, nežinau, kaip ten su kraštutiniu nacionalizmu. Tiesiog įdomu – ar aš su dar keliais šimtais tautiečių ir svečių iš Lenkijos, dalyvavęs 1991-aisiais pasidalinant tai, kas liko iš Lenino iškamšos Vilniaus centre, irgi esu didelis ekstremistas bei chuliganas? O kaip su tais nenaudėliais, kurie po gabalėlį išnešiojo Berlyno sieną? Juk tikrai – reikia būti „kraštutiniu ukrainiečių nacionalistu“, kad nepuoselėti šiltų veiksmų bolševikams. Juk „Holodomoras“ pakenkė tik „kraštutiniams“? 🙂

Reklama

Parašykite komentarą

Dalia Grybauskaitė pradeda veiklą


Prezidentas Lietuvoje negali valdyti dekretais, negali įsakyti vyriausybei ar Seimui. Užtat, be veto teisės, kuria Valdas Adamkus, pagal statistiką, naudojosi keliolika kartų aktyviau, nei Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas George’as Bush’as, turi dar vieną galimybę stipriai įtakoti valstybės reikalus.

Joks kitas asmuo nėr įgaliotas skirti tiek pareigūnų ir teisėjų bei ministrų. D. Grybauskaitės iniciatyva – išsiųsti Algirdą Šemetą sutvarkyti Europos Sąjungos finansų taip, kaip sutvarkė lietuviškus – reiškia norą pilnai pasinaudoti šiomis galimybėmis.

Suprantama, kodėl tam pritarė vyriausybė. Nušaunami du zuikiai – bendradarbiaujama su savą kadrą – Ingridą Šimonytę – šioje poziciją norinčia turėti prezidente ir toliau nuo akių išvejamas tas, kuris daugeliui žmonių asocijuojasi tiesiog su brutaliu pinigų atiminėjimu.

D. Grybauskaitės komanda žada aiškėti kitą savaitę. Kartu su veidais, kuriuos ji paliks ar pakeis ministrų kabinete, patarėjų korpusas ir bus tas lakmuso popierėlis, kuris leis įvertinti – ar teisūs buvo jos liaupsintojai ar kritikai.

Tik neaišku, ar A. Šemeta, D. Grybauskaitės nuomone, „ištaisė, ką pridirbo“, kaip ji žadėjo jam leisti rinkimų naktį, ar ne? Aišku tik viena – D. Grybauskaitė pradeda naudoti savo galias ir rinkėjų pasitikėjimo išteklius. Belieka – atidžiai stebėti.

, , , ,

9 Komentaras

Neištarti žodžiai didelėje šventėje


Kiek pavėluotai prisiverčiau parašyti apie paskelbtą “epochos lūžį“. Dar praėjusį savaitgalį įvykusiame Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime premjeras Andrius Kubilius pamėgino paskelbti gerąją naujieną. Ekonominės krizės išvargintai visuomenei jis apreiškė – nei daug, nei mažai – posovietinės epochos pabaigą. „Su šiais rinkimais baigiasi posovietinis laikotarpis, oligarchų ir nomenklatūros valdymo laikotarpis, cinizmo ir populizmo dominavimo šalies politikoje laikotarpis,“ – išdidžiai porino ministras pirmininkas.

Pasakęs tai ryte, pakartojo ir po pietų, dar pridurdamas, kad visuomenėje nuotaikos esą tokios pat pakilios bei entuziastingos, kaip Sąjūdžio laikais. Tradicinė konservatorių giesmė „Ąžuolai žaliuos“ ir Baltijos kelio trikalbė daina turėjo sustiprinti ministro pirmininko žodžių įspūdį bei įkvėpti didingiems žygdarbiams. Trūko tik fejerverkų ir lazerių šou bei didelio torto. Ir tikrai – dešinieji valdžioje, jų remiama prezidentė tik inauguracijos belaukia. Vėliavos plevėsuoja išdidžiai, gal net ir žvaigždės palankiai nusiteikę, tačiau kai ko vis dėto trūksta. Kažkas ne taip.

Reikalas visai ne tas, kad eilinį kartą nusišnekėjo Rimantas Dagys, kuris vienas pajėgus diskredituoti ne tik TS-LKD šeimos politikos koncepciją.

Galima tūkstantį ir vieną kartą susiginčyti dėl to, ką laikyti posovietine epocha ir kada reiktų žymėti jos pabaigą. Galima dar dešimt kartų paskelbti naują Sąjūdžio bangą, net jei išėjęs iš Nacionalinio dramos teatro į gatvę patirsi, jog niekas iš praeivių nėra apie tai girdėjęs.

Narstyti besigiriančių politikų pasisakymus kartais yra mažiau reikšminga, nei pastebėti tai, ko jų kalbose nėra. TS-LKD atėjo į valdžią po dvi kadencijas trukusių „naujųjų politikų“ ir socialdemokratinių „vaivorykščių“, skirtų nacionalinės energetikos išvogimui bei valstybės siaubimui nuspalvinti. Atėjo po Valstybės saugumo departamentą (VSD) sukrėtusio skandalo, po „Leo.LT“ aferos. Po to, kai ciniškas viešas melavimas ir valstybės užvaldymas bei oligarchijos siautėjimas virto kasdienybe. Daug kas tikėjosi, kad atėjo tam, jog visa tai pakeistų. Kad tam ryžtis – tikrai reikia „sąjūdininkiško“ ryžto, gebėjimo pripažinti klaidas ir iškelti aiškius tikslus. Niekas iš TS-LKD vadovybės, išskyrus Rasą Juknevičienę, šeštadienį nesiteikė prisiminti tokių „smulkių“ neišspręstų problemų, kaip VSD vadovybė, pulkininko Vytauto Pociūno išlaipinimas pro Baltarusijos langą.

Nepatogu prisiminti, nes to galėjo ir nebūti, jei konservatoriai būtų principingai elgęsi dar pirmojoje komisijoje dėl KGB rezervistų. Dabar jau žinoma, kad informaciją jie turėjo, tačiau ja nepanoro ar nesugebėjo pasidaryti išvadų. Lygiai taip pat nepatogu prisiminti ir atsiprašyti už tai, kad daug partiečių buvo tarp tų 107 parlamentarų, kurie dar pirmajame etape laimino energetinio monstro, vėliau įgavusio liūto snukį, gimimą. Nesmagu prisiminti, kad Audroniu Ažubalis ir vienas iš A. Kubiliaus padėjėjų dalyvavo šio žvėries gimdytojų darbo grupėje. Nepatogu ir nesinori prisiminti, kaip makabriškai buvo pasinaudota liudyti ir bendradarbiauti sutikusiais VSD pareigūnais ir kaip jie buvo išduoti.

TS—LKD dominuojama koalicija valdžioje jau pusmetį. Mokesčius sugebėjusi padidinti per kelias naktis „posovietinės epochos likviduotojų“ partija neįgalėjo ir net iš esmės nemėgino imtis VSD reikalų net ir po to, kai kontoros vadovybė, jau valdant konservatoriams, tyčia „pramiegojo“ riaušes ir įsivėlė į net keletą skandalų. Nepamėginta ne tik aplaužyti ragus departamente ir aplink jį įsitvirtinusiai kompanijai – net nepareikalauta, kad alavinis generolas Povilas Malakauskas, institucijos vardu atsiprašytų už šmeižtą ir niekšybes V. Pociūno artimųjų.

Kur ten… Minėto generolo ir kitų „valstybininkų“ draugelis, buvusių kontržvalgybininkų Vytauto Damulio ir Kąstyčio Braziulio išbraukimo iš TS-LKD rinkiminio sąrašo entuziastas, jaunas ir gražus madingų kaklaryšių manekenas Mantas Adomėnas visai neseniai išrinktas vadovauti didžiausiam partijos skyriui.

Kai apie šiuos ir kitus dalykus partijos suvažiavime kalbėjo vienintelis išdrįsęs prabilti Andrius Tučkus, ištiko labai simboliškas sutapimas. A. Kubilius išėjo į vestibiulį duoti interviu ir paskui jį išskubėjo visi žurnalistai. Fojė stovėjusiam televizoriui, žinoma, buvo išjungtas garsas. Taip jau yra, kai skelbiami epochiniai lūžiai ir mėginama save bei kitus įtikinti, jog aplink didelė šventė, ją trukdantys pašaliniai triukšmai ir žodžiai – nereikalingi. Geriau jų ne tik neištarti, bet ir negirdėti. Belieka palaukti ir sužinosime – ar naujoji prezidentė pradės nuo šventės, ar nuo to, ką galėjo, bet nepanoro arba neišdrįso ištarti ir daryti TS-LKD.

, , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Čečėnijos išdavikų šėlsmas – šokis ant kapų


Čečėnijos prezidentu oficialiai vadinamas Rusijos statytinis Ramzanas Kadyrovas tampa televizijos žvaigžde. Pasirodė jau antra Čečėnijos televizijos laida, kurios herojai – „atgailaujantys“ buvę Ičkerijos nepriklausomybės šalininkai. Apie tai savo straipsnyje ir radijo stoties „Svoboda“ eteryje pasakojo žinomas žurnalistas Andrejus Babickis.

Laidą “Точки опоры“ („Atramos taškai“ – rus., – „Balsas.lt), tikrai asmeniškai veda vadinamasis Čečėnijos prezidentas. Kaip ir pirmosios, dviejų mėnesių senumo laidos, šios žanras yra masinis įvairių politinių, religinių veikėjų, Ičkerijos valdininkų atsiribojimas nuo buvusių savo idealų. Paimti į nelaisvę, grąžinti iš Europos, ar tiesiog iškelti į televiziją iš tamsių pakampių, kuriuose tyliai kiūtojo, tikėdamiesi likti nepastebėti, buvę nepriklausomybės šalininkai pasakojo, kokia bedieviška buvo valdžia, kuriai jie kažkada atstovavo,“ – rašo A. Babickis.

Kriminalinio autoriteto praeitį ir Rusijos politinio statytinio dabartį įkūnijantis R. Kadyrovas, kaip pabrėžiama, mėgina demontuoti Ičkerijos čečėnų respublikos idealą dviem kryptimis. Pirma, siekiama diskredituoti pačią separatizmo ideologiją. Kiek čia pasiekta – vertinti sunku, nes nelengva įlįsti į žmonių galvas bei nustatyti, kiek tvirtai bei nuoširdžiai jie tiki, kad, susiejus savo likimą su Rusija, bus gerai.

Antroji kryptis, primenanti sovietinių laikų KGB metodiką, vystoma, autoriaus nuomone, kur kas sėkmingiau. „Kadyrovas apnuogina žmonių, kitados, buvo čečėnų valstybės tėvais-įkūrėjais, su niekuo nesulyginamą silpnumą“, – teigia A. Babickis.

Kažkada prisiekę Ičkerijos vėliavai žmonės priversti ištraukti iš savo gelmių visą žmogiškojo menkumo arsenalą ir rungtyniauti koneveikiant, demaskuojant buvusius bendražygius bei pačią taip ir neatkurtos čečėnų nepriklausomybės idėją. Lietuvos pokaris ir rezistencija mena NKVD organizuotų „smogikų“, kuriais dažnai verbuoti buvę partizanai, fenomeną. Tokia praktika taikyta ir Čečėnijos kalnuose, o informacijos epochoje reikia ir naujų kovos formų. Jos, reikia manyti, ir atrandamos, išnaudojant beviltišką ir bejėgišką vieno ar kito žmogaus būseną, menkystų ir bailių potencialą. Žinoma, pavertus giminaičių grobimo įkaitais taktiką norma, palaužiami įvairūs žmonės.

A.Babickio nuomone, Ičkerijos laidojimo procesijoje trūksta tik vienos – Achmedo Zakajevo figūros. Net ir pripažįstant, kad Ičkerijos vyriausybės emigracijoje juridiniai pagrindai nėra šimtu procentų idealiai įforminti – jis išlieka problema Rusijai. Tęstinumo linijos visgi yra ir daugeliui atrodo ne tik pakankamos, bet ir nepajudinamos.

Kai Rusijos provokatorių paskatintos ir savojo kvailumo nestokojančios nukraujavusio čečėnų pasipriešinimo galvos ėmėsi svaičioti apie “Kaukazo emyratą“, pradėjo radijo laidų eteryje vartoti daugiau arabiškų, nei čečėniškų žodžių, A. Zakajevas paskelbė, jog toliau vadovausis Ičkerijos Konstitucija ir idėja. Kaip pabrėžia A. Babickis, Londone reziduojantis A. Zakajevas ir toliau išliks politiku, kurio kapituliacijos Maskva ir R. Kadyrovo parankiniai labai norėtų. Padėtis labai primena Lietuvos pokario laikus, nors nebūtų teisinga sakyti, kad viskas labai panašu. Ičkerijos vadovus rusams teko tiesiog vieną po kito žudyti. Lietuvos autoritetinio režimo autoritetai 1940-aisiais pabėgo pavojaus nelaukę. Vyriausybės emigracijoje sukurti nesiteikė. Kita vertus, Lietuva turėjo teorinę paguodą – dalis valstybių „savanoriško stojimo“ į Sovietų Sąjungą nepripažino. Prieš dvi dešimtis metų pasirodė, jog tai kažkiek svarbu. O kol kas – išdavysčių, sadizmo ir kriminalinio režimo autoritetas Ramzanas Kadyrovas – mėgaujasi patekęs į televizorių, Vakarams reikia Rusijos dujų, o Lietuva bijo paremti net Tibetą, nes saugosi Kinijos draudimo atvežti mums akinių nuo saulės.

Balsas.lt

5 Komentaras

Išpirkti, kas pavogta?


Jei kas nors pavogtų automobilį ir paprašytų išpirkos, tai turėtų būti suprastas mūsų Vyriausybės ir energetikos ministro. Verslas ir nieko asmeniško….

Šiandien Vyriausybė jau siūlosi pirkti iš “NDX Energijos“ dalį “Leo.LT“ akcijų. Prisimenant, kad realiai ši iškili įmonė nė cento nemokėjo jau už Vakarų skirstomuosius tinklus, prisimenant milijardinius dividendus ir kitas žavias peripetijas, neįmanoma sutikti su naujai išrinktąja prezidente Dalia Grybauskaite. Pastarjoi teigia, kad “liūtą“ reikia pjauti ir kaina nėra svarbi. Ne. “Liūto“ mirties kaina – kaip tik svarbiausias klausimas.

Kitaip – išeina, kad tiek jo gimdymas, tiek marinimas – integralios verslo-vagystės plano dalys.

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: