Archive for category Lietuvos žinios

Pagiriamasis žodis kvailybei


Erazmas Roterdamietis, XV-XVI amžiaus mąstytojas, yra parašęs “Pagiriamąjį žodį kvailybei“ (“Stultitiae Laus“ – lot.). Knygoje šį reiškinį įkūnija teta kvailybė, kuri nuo pat pradžių pareiškia: “Trumpai sakant, be manęs jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus.“ Visi jai už viską šiame pasaulyje skolingi.

Ir kaipgi nesutiksi su tokiu pasigyrimu? Jo pagrįstumą patvirtina milžiniška paklausa kvailystėms ir vis naujos, matyt, paklausą atitinkančios kvailiojimo formos. Karjeros dar nebaigusių, bet iš mados jau išeinančių krepšininkų ėjimas į politiką, kaip ir šokių projektai, per kuriuos net šleivakojis, defektyvios veido išraiškos, vidutinio amžiaus krizės kamuojamas verslininkas išsiperka teisę pasiglaustyti su balerina, – televizijos pramogų kultūros dalis. Kaip Darjušo Lavrinovičiaus būtų įdomu paklausti nebent to, ar jis pritartų kažin kieno siūlytam prievartautojų cheminio kastravimo įstatymui, taip ir į televizinių “šokėjų“ neva savęs realizavimą žiūrėti net už dyką gali tik tas, kuris neturi pinigų bilietams į normalius šokius arba tikrą šokių grupės koncertą. 

Vienoje televizijos laidoje, į kurią turbūt be reikalo nuėjau, toks vienas atseit labai didelis balerinų kūrybinis globėjas sakė, kad visokie į televiziją žūtbūt užsinorėję trepsėtojai garantuotai šoka geriau už kokią nors “Žuvėdrą“, pelniusią pasaulinį pripažinimą. Knietėjo paklausti, kaip čia nutiko, kad talentingas choreografas, turbūt manantis galįs išmokyti šokti net ir neįgalų vėžlį, negavo kitų kontraktų kokiose nors la scalose. Tačiau ką ten klausi, ir taip viskas aišku. Turbūt siūlė, bet ponas per daug užsiėmęs. Maža to, jis kartu su savo lieknu, garbanotu auklėtiniu, kuris, kaip sužinojau per laidą, laikomas pagrindiniu Lietuvos mačo, aiškino, kad štai jei aš imčiau ir pradėčiau šokti, nors ir nemokėdamas, televizijos šou (turbūt geriausiai su vienu iš jų), tai man būtų pigiausias ir efektyviausias būdas atsikratyti kelių kilogramų.

Taigi netrukus gal bus pasiūlytas dar vienas projektas – “Lieknėk su manimi“ ar panašus. Visokių ten maisto papildų gamintojų arba sporto klubų ir net riebalų nusiurbėjų turbūt laukia neišvengiamas bankrotas. Gal ir broliukai Lavrinovičiai, kai kontraktų gauti nebepadės nei monstriškos tatuiruotės, nei “protokolinės“ veido išraiškos, galės rengti šou “Žaisk su manimi“ ir televizijos ekrane arogantiškai, už žiūrovų surenkamus pinigėlius padės palaikyti kokios paprastos Freken Bok, žūtbūt norinčios į televiziją, iliuziją, kad ji visai neblogai mėto į krepšį. Ir tada, kaip tas iškalbingas televizinės “chaltūros“ projektų baletmeisteris, visam pasauliukui paaiškins, kad tik jo kvailybei nedėkingas neišmanėlis gali manyti, jog NBA ar Eurolygoje žaidžiama geriau.

Apie vadinamąsias televizijos laidas “Farai“ arba “Žvaigždė policininkas“, kurias derėtų vadinti “Tyčiokis su manimi“, jau esu rašęs. Čia į televizorių net prieš žmogaus valią ištraukiami nuo įvairių priklausomybių kenčiantys neturtingi bėdžiai, o balsas už kadro rodo pavyzdį kiekvienam Lietuvos mokinukui, kaip reikia tyčiotis. Kvailybę įkūniję policijos kalbėtojai kadaise įtikinėjo mane, kad taip reklamuojamas darbas policijoje ir keliamas jos autoritetas.

Na, o nacionalinis šou, pavadinimu “Politikuok su manimi“, jau vyksta – spalio 14-oji artėja. Erazmo Roterdamiečio kvailybė tikrai daug kam iš kampanijos dalyvių galėtų pateikti sąskaitą. Tebūnie ji dar kartą pašlovinta, kaip ir visi jos pavidalai bei gėrybių vartotojai.

Reklama

, , ,

Komentarų: 1

Pasitikėjimo klausimas


Jau netrukus Seimas bandys susirinkti į neeilinę sesiją ir paskelbti konsultacinį referendumą dėl naujosios branduolinės jėgainės Lietuvoje statybos. Susirinks ar ne, paskelbs, ar ne – kas žino.

Labai tikėtina, kad bent dalis ligi šiol balsavusiųjų už referendumą pagalvos, kad jau pakankamai mėgino įtikti rinkėjams, tie, kas yra prieš, – irgi “dirbs apygardose“. Tad spėlioti, ar atsiras pakankamai norinčiųjų ir suinteresuotųjų iki galo mobilizuoti savo rinkėjus balsavimo dėl Seimo mandatų dienai – sunku. 

Pats referendumo rengimas jau parafavus koncesijų sutartį, priėmus dalį atominei reikalingų įstatymų yra gana tipiškas mūsuose politinio veikimo būdas. Poreikis pasitarti su tauta ūmai pajuntamas tik pagal vieną sezoninį požymį – artėjant rinkimams. Bet nieko ypatinga – nacionalinė energetinio saugumo strategija irgi patvirtinta tik po to, kai priimta nemažai įstatymų, kurie jau taisomi ir toli pažengė derybos dėl brangių projektų. Kitaip sakant – logiška nuostata, kad prieš darant reikia sugalvoti, ką nori padaryti – negalioja.

Tačiau įdomiau kas kita. Iš dalies teisūs tie, kurie atominiam projektui karštai pritaria (paliekant nuošalėje klausimą, ar jie teisūs dėl paties projekto) ir baidosi, kad referendumas pademonstruos sumanymo nepopuliarumą.

Taip tikrai gali būti, tačiau argumentacijos logika, su kuria referendumo priešininkai puola oponentams į atlapus, yra labai veidmainiška ir veda į visišką aklavietę. Pagrindiniu argumentu išlieka tai, kad referendumus rengia tik populistai, o visuomenė per kvaila, kad suvoktų, už ką balsuoja. Ar už taip kalbančiuosius balsavo tie patys kvailiai, ar kiti – jau ne kartą klausta, bet atsakymų nepasitaikė. Vidutinis statistinis lietuvis, manyčiau, kokią nors koncesijos sutartį išmano vidutiniškai panašiai kaip Seimo narys. Tačiau apie tai, kad Seimas yra tik “kvailos“ visuomenės veidrodis, parlamentarai užsimena tik tuomet, kai pasigirsta kritika institucijos atžvilgiu.

Tiesa, deja, gali būti kiek kitur. Tiek branduolinės jėgainės statyba, tiek kiti energetikos gigantai tautoje nesukelia didžiulio entuziazmo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios stringa daugiabučių namų renovacija ir didžiulės tam sukauptos lėšos neįsilieja į ekonomiką. Didelė dalis krašto piliečių, klausydamiesi kartais ir teisingų aiškinimų, kad modelis ne toks jau baisus, niekas finansiškai nenukentės, o žiemą bus šilta ir pigu, mąsto, kad “kur nors vis tiek išdurs“.

Ir čia kaltas ne vien žmonių bukumas, tamsumas, visagaliai populistai ir užsienio šnipai, kuriuos slapta vienas sau skelbiasi kiaurai permatąs Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina (gal dar koks nors premjero patarėjas Virgis Valentinavičius su kitais pateptaisiais išminčiais).

Energetiniai milijardai bus pasiskolinti ir įmūryti ne plyname lauke, rašant tabula rasa nacionalinių monstrų statybų istorijoje. Projektai sumanyti ir gyvendinami (net jei labai tobulai) tikrame korupcijos, melagysčių ir vadybinio neįgalumo simbolių parke. Pradedant nuo lietuviško traktoriaus kūrimo ir kosmodromo Zokniuose, baigiant Valdovų rūmais, Nacionaliniu stadionu. “Leo LT“ dar irgi nedingo iš atminties, EBSW ir bankų griūtis irgi ne kažin kam pasimiršo.

Panika prie “Snoro“ kioskų, kaip ir žmonių (tegul ne visada ir galinčių labai išsamiai bei argumentuotai apginti savo poziciją) skeptiškas požiūris į didingus užmojus, kyla iš netikėjimo, kad valstybė geba valdyti ir sėkmingai įgyvendinti didelius projektus. Gal vienas iš nedaugelio sėkmingų pavyzdžių būtų Būtingės terminalas, bet tai buvo seniai ir nuo to laiko tokių projektų valdymo kokybė tik prastėjo.

Į tai, kaip beviltiškai tvarkomasi su senosios Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skirtomis lėšomis, jau pirštais baksnoja ir Europos Sąjungos auditoriai, ir Europos Parlamento delegacijos. Jie pateikia kitokio lygio argumentus, tačiau į referendumą ateisiantis lietuvis į juos kreips dėmesio mažiau negu į viešai išsakytą energetikos ministro Arvydo Sekmoko pažadą, kad dujos netrukus (nelaukiant nė išganingojo terminalo) atpigs 15 proc., ir rezultatą, kai jos ėmė ir pabrango.

Jokios viešinimo kampanijos, praryjančios milijonus, jokie ministrų dalijami bukletai sostinės gatvėse nedaro tokio poveikio, kaip neatsakingas kalbėjimas ir riogsanti nebaigtų “amžiaus statybų“ armatūra. Taip jau yra, kad visuomenėje, kuri mėgina būti demokratiška, tas pasitikėjimas reikalingas, o visų kvailinimas ir penkių šnipų paieškos tarp trijų sėdinčių prie stalo pašnekovų tam nepasitarnauja.

, , ,

Parašykite komentarą

Atrankinis principingumas ir nerišlus veblenimas


“Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys, ryžtingai pasisakome prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo, Kauno miesto pareigūnų ir kitų oficialių asmenų sprendimą pagerbti 1941 metų birželio-rugpjūčio mėnesiais – nacių okupacijos metu – veikusios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, išeivijoje pasivadinusį Brazaičiu“, – rašo grupė didelių ir solidžių profesorių bei autoritetų.

Įdomu tai, kad dideli demaršai ir verksmingi vieši ginčai kilo dabar, o ne 2009 metais, kai prezidentas Valdas Adamkus jį po mirties apdovanojo aukščiausiu šalies apdovanojimu – Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi. Tada piliečiai ir palikuonys kažkodėl buvo pasyvesni arba turėjo svarbesnių, labiau neatidėliotinų eskaluoti temų. Ir dabar atimti ordiną, kiek supratau, kažkodėl nereikalauja.

Perlaidojimo ir kitų išvestinių veiksmų faktas kažkodėl sureikšminamas labiausiai. Bet čia jau nieko nepadarysi – pilietinės iniciatyvos turi teisę būti spontaniškos ir net nelabai logiškos laike bei erdvėje. Kur kas blogiau viskas yra su mūsų valdžios žmonių laikysena.

Kas Lietuvos valstybei yra tas perlaidotas žmogus ir kaip jis vertinamas? Ordinas, Vyriausybės skirti 30 tūkst. litų perlaidojimui ir procedūros įtraukimas į Vyriausybės patvirtintą Istorinės atminties puoselėjimo 2012 metų priemonių planą – lyg ir viskas aišku. Bet vos piliečiai ir palikuonys (dar net neparašę kreipimosi) ėmė reikšti nuomones ir minėti tokius raktinius žodžius kaip “žydai“, “holokaustas“ ir pan. – visi tvarkingai dėjo į krūmus. 

Į aukščiausio laipsnio ordino kavalieriaus perlaidojimo iškilmes, kurias patys apmokėjo valstybės lėšomis, valstybės vadovai nevyko dėl “didelio užimtumo“ ir todėl, kad “nebuvo įtraukta į darbotvarkę“, nors į “puoselėjimo planą“ įtraukta buvo. Kai pasidomėjau, prezidentūra pasakė, kad čia istorikų reikalas, Seimo pirmininkės patarėjas pasakė, kad velionis buvo ne Seimo, o Vyriausybės (tegul ir laikinosios) vadovas, tad Irenai Degutienei ten taip pat nėra ką veikti. Vyriausybės spaudos tarnyba, kaip jai itin būdinga, apskritai nepastebėjo elektroniniu laišku kelis kartus išsiųsto paklausimo. Davė 30 tūkst. litų, o paskui tarsi “ne prie ko“.

Klausimas – kokia gi oficiali paties 1941 metų sukilimo (jei jau jį tokiu norime laikyti) vertinimo koncepcija – kyla ne pirmą kartą. Jei sukilimo nebuvo, o minėtas ordino kavalierius buvo uzurpatorius, neteisėtai atėmęs valdžią iš teisėtų sovietų – viena situacija, jei oficialus nacių pakalikas – dar baisiau. Jei nepavykusio sukilimo vadovas ir politiškai neįgalus vargeta – taip pat nekas.

Tada reikia pirmiausia reikalauti atimti ordiną, kad jis nebūtų kompromituojamas. Jei manoma, kad jis buvo herojišką darbą dirbusios suverenios Vyriausybės vadovas ir ordinas yra pelnytas, tokią nuomonę valstybės vadovai taip pat turi rišliai ir aiškiai išsakyti. Piliečiai ir palikuonys galutinio verdikto taip ir nesiūlo, tačiau tai ir ne jų reikalas.

Bėda, kad oficiali valdžia, dalijanti ordinus ir pinigus, sudaranti puoselėjimo planus, taip pat neturi jokios pozicijos. Pozicija “tegul istorikai sprendžia“ yra oficialiai idiotiška, skystablauzdiška ir niekam tikusi. Panašiai, kaip ir skambėję kliedesiai, kad privatūs antstoliai savarankiškai planuoja policijos operacijas. Prisidengimas užimtumu ir noras išsisukti yra viena pagrindinių valstybės autoriteto erozijos priežasčių. Nerišlus veblenimas, rodymas pirštu vienas į kitą ar kalbėjimas sakiniais be prasmės yra tragiškai būdingas daugeliui Lietuvos vadovų.

Atsakingos, tvirtos ir principingos pozicijos neturėjimas, lėkštas gudravimas ir mėginimas atspėti – kaip gi čia reitingus paveiks išsakyta pozicija – matomas visur. Nesvarbu, ar svarstomas referendumo dėl atominės elektrinės, ar Garliavos trilerio, ar oficialaus ordino kavalieriaus perlaidojimo, kurį finansuoja Vyriausybė, klausimas.

Atrodo, kad šis reiškinys vis labiau plinta, tad per artėjančius rinkimus rinktis ir vėl nebus lengva – į nepatogius ir reikalaujančius aiškių atsakymų klausimus pateikiami apgraužti ir nučiulpti formalūs atsibambėjimai arba siūloma pasiklausti ko nors kito. Pavyzdžiui, istorikų, piliečių ir/ar palikuonių, kurie turi teisę į atrankinį principingumą – matyti problemą dėl minėto asmens perlaidojimo, ir ramiai vaikščioti pro sovietmetį ir Stalino saulės vežėjus įamžinančius memorialus.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Kai nieko kito arsenale nėra


Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderio Algio Čapliko kreipimąsi į kitų padermių liberalus su užkeikimais vienytis ir nugalėti vadinamuosius populistus galima vertinti kaip konvulsijas prieš rinkimus.

iberalų sąjūdis turi gerokai daugiau vilčių patekti į Seimą, tad nematyti jokios aiškios prasmės, kam kuris nors iš populiaresnės partijos lyderių turėtų užleisti savo vietą A.Čaplikui ar kokiam kitam jo ginklanešiui.

Čia kur kas juokingiau atrodo kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus raginimai kurti bendrą liberalų frontą. Vienas per jo pirmąją kadenciją jau buvo įsteigtas. Toks liūdno likimo Naujosios politikos blokas.

Tiesa, tada ir šiek tiek vėliau liberalizmą į partijų pavadinimus buvo įsirašę ir Artūras Paulauskas (socialliberalai), ir Rolandas Paksas (liberalai demokratai). V.Adamkaus proteguotos koalicijos trumpo ir nelaimingo valdymo rezultatai nugriaudėjo atsistatydinimais, paties “eksperimentuotojo“ pralaimėtais rinkimais ir apkalta prezidentui R.Paksui.

Paskui buvo V.Adamkaus antroji kadencija. Tais metais “liberalizmas“ veikiau reiškė tai, kad aplink jį ir su jo žinia nevaržomi siautėjo “Gazprom“ tarpininkų ir saugumiečių, kurių dalis dabar įstoję į liberalcentristų partiją, neformalūs klubai.

Demokratija ir procedūros yra bjaurus dalykas – kartais reikia atnaujinti savo teises ir galimybes, pasitikrinti mandatus.

O nenuoramos rinkėjai ima ir užsinori pasiųsti atostogų. LiCS, kaip žinoma, yra pati “saugumietiškiausia“ valstybėje partija, turinti savo vadovybėje įtakingus nematomo fronto karius – buvusį Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoją Dainių Dabašinską, kitą tos pačios kontoros šulą Mindaugą Ladigą. Jų esama ir daugiau. Tik bėda – įtaka ir užkulisinės dvaro intrigos yra viena, o mokėjimas parodyti rinkėjams prasmę nepasiųsti partijos myriop – visai kas kita.

Minėtos šešėlinės figūros čia netinka – ne ta kvalifikacija ir pašaukimas. Todėl ir reikia lakstyti, ropinėti po kadenciją baigusio prezidento piktų ir savimylos kupinų rašinėlių pristatymus, nuvažinėti laike ir erdvėje galutinai pasiklydusį V.Adamkų, tarsi kokį seną limuziną. Nes nieko kito arsenale tiesiog nelikę.

Nėra nė vieno šūkio, kuris galėtų būti panašus į tinkamą A.Čapliko trupančiai partijai, kuris sutelktų ir mobilizuotų elektoratą. Mokesčių nemokėti ir be jų visi sugeba, gėjus į partiją priima konservatoriai, moterims kvotas dalija socialdemokratai – viena bėda.

Visas arsenalas jau išvogtas stipresniųjų. Mokėjimas gudriai prisiplakti taip pat nėra vien šios kompanijos monopolizuotas. Originalių idėjų badas ir panika.

Jei prezidentas V.Adamkus (anksčiau tai būdavo neįtikima) bent netiesiogiai remia LiCS frakcijos narį Arūną Valinską, galėtų susirasti ir platesnių medžioklės plotų. Yra dar viena liberalia pasivadinusi jėga – Vilniaus mero Artūro Zuoko judėjimas “Taip“. Jis LiCS atplaišas priims noriai, nes jaunai organizacijai labai reikia išsiveržti iš Vilniaus ribų ir sukurti nacionalinio masto jėgos regimybę.

Tik daug vietos sąrašiniame pyrage irgi nebus. Gali nutikti taip, kad A.Čaplikas pakartos kitados “socialliberalu“ buvusio žaidėjo A.Paulausko “biznio“ planą. Jo esmė paprasta – parduodu partines struktūras ir iškabą už tinkamą man vietą sąraše, o kiti tegul gelbėjasi kaip nori.

Prezidento V.Adamkaus beviltiškam projektui turiu vieną patarimą – susitaikyti su R.Paksu (kadaise stumtu į premjerus ir skirtu atsakingu už energetiką), kurį savo knygoje jis mini dažniausiai – daugiau kaip 200 kartų.

Gal R.Paksas susimylės ir vėl iš “Tvarkos ir teisingumo“ grįš į liberaldemokratijos kelią. Tada nušvis liberalioji vaivorykštė ir populistai bus nugalėti, o senelis galės ramiai rašyti antrą knygą. Paskaitysime.

Lietuvos žinios

, , , ,

Parašykite komentarą

Vilniaus istorinė šizofrenija – geležinė kiaulė-taupyklė


Kai kompiuterių tobulėjimas žengteli į priekį, o tai ištinka dažnokai, apie praėjusios kartos operatyvinę atmintį sakoma: ne atmintis, o sklerozė. Istorijos mokslas ir istorinė atmintis su kompiuteriais nerungtyniauja, tačiau sklerozės, amnezijos, selektyvaus fetišizmo ir šiaip, liaudiškai tariant, “nukvakimo“ – apstu. Kalbu apie tai, ką galima suprasti pagal Vilniaus memorialus ir iškabas.

Kolega Tomas Baranauskas neseniai “snukiaknygėje“ pastebėjo, kad “Cukrinių avinėlių“ autorius, kurio antra profesija – tėvynės išdavikas, yra itin gerai įamžintas – klasikiniu paminklu, ne taip, kaip koks varganas Vytautas Didysis arba Jonas Žemaitis-Vytautas.

Pastarajam užtenka biusto prie Krašto apsaugos ministerijos. Buvo ar nebuvo Širvintų-Giedraičių mūšis, Salaspilio arba Oršos mūšis, 1831-1832 ir 1863 metų sukilimai – apskritai nelabai aišku. Lukiškių aikštė ir aplinkinė erdvė apdrabstyta akmenukais, lentelėmis ir plytelėmis, kurių niekas nepastebi.

Žaliojo tilto baidyklės paskelbtos meno šedevru, o apie tai, kad jos riogso prie Šv. Rapolo bažnyčios, niekas beveik ir nežino. Tikrai žinančiųjų mažiau, nei žinančiųjų patį tiltą ir jo “vertingas“ pabaisas.

Visiems tauškiantiesiems, kad paminklai yra atgyvenusi atminimo įamžinimo forma, siūlau eiti neminėtinais adresais arba rasti lėšų kažkam panašiam į Turkijos sostinėje įsikūrusį šiuolaikišką muziejų, kuriame planetariumo stiliaus patalpoje audiogidas pasakoja apie įspūdingas Konstantinopolio šturmo (vyko kiek vėliau nei Žalgirio mūšis) iliustracijas. Nėra pinigų? Melas. Lėšų surūdijusiems vamzdžiams prie Neries ir visokiam kitokiam pasiutusiai išmoningam šlamštui yra į valias.

Salomėjos Nėries gatvei vietos atsirado bent jau kartoniniuose nekilnojamojo turto burbulo “gadynės“ kvartaluose. Bukaprotiškos polonofobijos priepuolį išgyvenančios šalies sostinėje kol kas nepanaikinta ir Jogailos gatvė, nors šventa šapokinė istorijos interpretacija lyg ir reikalautų.

1991 metais Medininkuose išžudyti muitininkai ir pasieniečiai tokios garbės neužsitarnavo. Ginčas dėl to, ar reikia žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vardu pavadinti gatvę – taip pat buvo įdomus. Girdi, jei parašysi lenkiškai – supyks tautininkai, jei lietuviškai – lenkai. Nutarta leisti lavonui atšalti…

Atrodo, bent jau pagal sostinėje įamžintas vietas bei datas, kad nėra apsispręsta ir susitarta – kas ir kodėl įamžinta, kas ir apie ką galvojama. Todėl surūdijęs vamzdis ar kažkoks idiotiškas pakilimas kaukimui į Mėnulio pilnatį – pats patogiausias sprendimas. Santechnika ir unitazai buvo reikalingi prie visų valdžių. Visai rimtai juokaujama, kad dabartinių sanitarinių mazgų pranašumus įvertintų net Sokratas.

Jei Lietuvoje ir Vilniuje egzistuotų plebiscitų ir tiesioginės demokratijos kultūra, būtų įdomu pamatyti, kiek sostinės biurgerių lėšas būtų linkę skirti santechnikų, o kiek – patriotiniams žygdarbiams įamžinti. Tiesa, visai gali nutikti, kad Lucjano Zeligowskio inkarnacijų besibaiminantys, o šiaip saliamoniškai pasyvūs Vilniaus lietuviai pralaimėtų apklausą akcijai “vyborčai“ ir sostinėje išdygtų koks vamzdis su Jozefo Pilsudskio arba karalienės Jadvygos galva.

Tačiau net ir tai būtų bent jau rezultatas, kuris paaiškintų, kokiais ir kokių pusrutulių segmentais mąstoma audžiant memorialinį Vilniaus audinį. Deja, šalies ir sostinės politikai laikosi nuostatos, kad tauta šiaip visiškai kvaila, išskyrus išimtinį apšvietos atvejį, kai už juos balsuoja rinkimuose. Vienintelis logiškas memorialų kūrybos tendencijų paaiškinimas, kuris braunasi į galvą dabar, – šiurkščiai banalus.

Kas surado finansų savo išgalvotam reikaliukui ir sugalvojo, kaip pelningai atlikti centralizuotų viešųjų pirkimų procedūras, tas ir įsiamžina litais į kišenę bei paveldu paskelbiamomis šiukšlėmis miesto erdvėse.

Taigi siūlau visuotinio besibaigiančios kadencijos įamžinimo projektą. Nuo surūdijusio vamzdžio dvasingai žviegianti geležinė kiaulė-taupyklė (taupymas dabar juk religija), o ant jos nugaros – rūpintojėlių pozomis į horizontą žvelgiantys premjeras, prezidentė, sostinės meras ir apaštalas Voldemaras.

Jei Šalčininkus su Vilniumi jungiančiame kelyje pastatytas paminklas būtų pakankamai didelis, jame tilptų ir “Taip“ bei “lenkų partijos“ koalicinėje sutartyje numatytas sanktuariumas. 

“Lietuvos žinios”

, ,

19 Komentaras

%d bloggers like this: