Archive for category Straipsniai

Karai, dešrelės ir lyderystė


2014-10-25

Tomas Čyvas

Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė ne tik Lietuvą susimąstyti dėl gynybos išlaidų, o NATO sustiprinti budrumą, bet ir išryškino keistas mūsų politinio mąstymo tendencijas. Kartais norisi arba sukioti pirštą prie smilkinio, arba apstulbus klausti – tikrai? Ypač tada, kai mūsų kolegos politologai ima porinti apie supuvusius ir dekadentiškus Vakarus ir mūsų neva didesnį dvasingumą.

Cituoju mano gerbiamą politologą Vladimirą Laučių, su kuriuo nenoriu veltis į jokius apsižodžiavimus tiesiog todėl, kad jis labai konceptualiai formuluoja kelis mano ausiai keistai skambančius teiginius. Pirmas – NATO pralaimi, ir viskas žlunga.

„Rusija puola, sovietų imperija pamažu atgimsta, o NATO nieko geresnio nesugalvoja, kaip pasiskirti savo vadovu minkštakūnį socialistą, Rusijai priimtiną personažą – Jensą Stoltenbergą. Kas vyksta?“

Vyksta įprastinė NATO lyderio kaita. Apie tai, kad pirmtako kadencija baigiasi ir į jo vietą bus siūlomas būtent J.Stoltenbergas, aš asmeniškai iš atvirų šaltinių, be jokių slaptų Gedimino Grinos kontoros pažymų žinojau dar balandžio mėnesį. „Principinga“ Lietuva jokių oficialių pasipiktinimų nereiškė ir NATO žūties dėl to neprognozavo. Nelabai ir buvo dėl ko. Tiesa, kolega V.Laučius randa biografinį argumentą:

„Jaunystėje Stoltenbergas buvo nusistatęs prieš JAV ir NATO vykdomą politiką, vėliau jo pozicija pasikeitė. Dar būdamas paauglys, jis mėtė akmenis į JAV ambasadą, taip protestuodamas prieš karą Vietname. 1985 m., vadovaudamas Darbo partijos jaunimo skyriui, J.Stoltenbergas tvirtino, kad Norvegija turėtų išstoti iš NATO“, – rašo jis.

Taip. O ką, galima paklausti, tais pačiais metais veikė dabartiniai Lietuvos vadovai, įskaitant ne taip seniai patriotizmo takais pasukusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę? Klausimas nūnai beveik politiškai nekorektiškas, nes atsakymas gali nelabai derėti prie peršamos pasakaitės apie Vakarų eilinį saulėlydį ir šviesos spindulėlį jame – Marijos žemę, kurios vadovę jos komiški adoratoriai visuose feisbukuose  jau skelbia kone pasaulio lydere (tik pasaulis apie tai mažai ką žino).

Grįždamas prie NATO genseko  personos priminsiu, kad britas – George’as Robertsonas irgi buvo kairuolis ir visai neblogas NATO vadovas, dargi praplovė smegenis tada jaunu ir perspektyviu politiku laikytam Artūrui Paulauskui. Anas tuo metu bandė daryti tai, ką neoficialiai visą laiką darė visos Lietuvos valdžios – taupyti gynybos sąskaita.

Taip, Lietuva nepardavinėjo Rusijai „Mistral“ laivų, nes jų nestatė. Užtat Prezidentė D.Grybauskaitė dar 2010 m. skambiai gyrėsi, kaip gerai jai sekėsi pagerinti santykius su Rusija ir kaip sėkmingai kaikariams  (kuriuos šiandien pagrįstai lazdavojame ) padėta pardavinėti sasiskas  ir sūrelius Rytų rinkoje. Jei sasiskų  pardavėjai, kurie dabar zyzia dėl Lietuvos politikos jiems daromos žalos, turėtų tokią laivų statyklą, kaip prancūzai Sen Nazere, plauktų laiveliai, aidint kepurinės garsams nuo denio. Kitaip manyti gali nebent labai didelis naivuolis.

Sakysite, tada kontekstas buvo kitas? Ne. Tai vyko neseniai praūžus Kremliaus agresijai prieš Gruziją ir Prezidentei paaiškinus, kad su gruzinais draugauti nelabai apsimoka ir išvis reikia atsisakyti „regiono lyderystės“ idėjos. Tad Lietuva pati noriai dalyvavo pagrįstai išjuokiamame JAV prezidento Baracko Huseino Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ projekte. Nereikia savęs kvailinti.

Kita tema, kurią dabar labai mėgsta patriotiniu populizmu piktnaudžiaujantys entuziastai – informacinis karas. Prezidentė neseniai apreiškė tai, ką seniai žinau be jos ir slaptų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymų. Rusija kariauja informacinį karą prieš Lietuvą? O taip. Jau ketvirtį amžiaus – su didesniais ar mažesniais paūmėjimais. Ir tai nėra jokia slapta informacija arba naujiena.

Neseniai apie tai sužinojusi, gal su VSD pagalba, Prezidentė D.Grybauskaitė nutarė pasielgti gana banaliai – išplėsti teisinę cenzūros bazę. Vienokia ar kitokia cenzūra visada egzistuoja (pornografiją juk draudžiama). Dabar siūloma baudomis persekioti „karo propagandą“ ir iki dešimtadalio apriboti ne ES kalbomis gaminamos produkcijos retransliavimą kabeliais bei palydovais. Gūžteliu pečiais: negi rusai savo propagandos negalės išversti į ES kalbas (iš dalies tai jau ir padaryta)? Kas bus, kai tai bus suvokta? Kas bus, kai pamatysime, kad propagandos vartotojai, sėdintys „ant adatos“ (o jie būtent tokie) gauna ją internetu? Aiškinu ypač bukiems – nutiks labai paprastas dalykas. Teks, sekant patriotinės populistinės argumentacijos logika, toliau plėsti cenzūrą, nes ji efektyvi tik tada, kai yra visiškai buka ir įsidiegi namie… Putino tvarką.

Jei manoma, kad rusakalbio eterio ribojimas yra sprendimas – seniai reikėjo padaryti paprastą dalyką – brandos atestatui gauti padaryti privalomus dviejų ES kalbų (išskyrus gimtosios) abitūros egzaminus. Rusų kalba po truputį keliautų į pelnytas fakultatyvų paraštes.

Lietuvos techninės galimybės leidžia ne tik siauraprotiškai cenzūruoti eterius, bet ir transliuoti iki Uralo. Tik daryti tai reikia kryptingai ir nuolat. O ne taip, kaip su pažadu duoti du bendrojo vidaus produkto procentus gynybai, laikant špygą kišenėje ir iš anksto žinant, kad šis procesas bus sabotuojamas dėl banalaus politinio gyvulio instinkto – reitingų.

Kolegos, baikite su ta RUSIŠKA malda apie žlungančius ir dekadentiškus Vakarus bei dvasingumo didėjimą, keliaujant tolyn į Rytus. Tai Kremliaus naratyvas. O Lietuvoje Kremlius seniai būtų padaręs daug daugiau, jei ne ta „bloga“ NATO.

www,valstietis.lt

P.S. Įdomu ar 1985 metais už Lietuvos narystę NATO būtų pasisakę D. Grybauskaitė, Loreta Graužinienė ir Algirdas Butkevičius (kitaip nei “blogiukas” norvegas)?

P.S. P.S. Lietuvoje vyksta kaip niekad intensyvios NATO karių pratybos  ir būtent todėl mes staugiame apie Vakarų išdavystę?

, , , ,

5 Komentaras

Po D. Grybauskaitės pergalės – veiksmų laikas


Rinkimus laimėjo Dalia. Vieni plūdosi, kiti šventė „istorinę pergalę“. Belieka atidžiai stebėti ir sulaukti ne pažadų, o sprendimų.

Rinkimų pažadai

D. Grybauskaitė laimėjo žadėdama „neleisti stumdyti Lietuvos“ Rusijai. Žadėdama „nepardavinėti Lietuvos už sviestą“ (visokie kaikariai kakariekavo, kad taip reikia daryti). Žadėjo „iškart po antro turo“ spręsti Valstybės saugumo departamento (VSD) klausimą ir dar patikslino, jog kalba čia bus ne vien apie personalijas. D. Grybauskaitė žadėjo, kad didės gynybos finansavimas. To ji nežadėjo prieš penkerius metus, nes Rusijos agresija prieš Gruziją nepadarė jai tokio įspūdžio kaip agresija prieš Ukrainą. O tiksliau paaiškinant, tuo metu konservatoriška patriotinė retorika nebuvo tokia populiari, finansavimas gynybai buvo mažinamas ir labiau reikėjo pensininkų, o ne kareivių balsų. Tada buvo galima pažerti konservatoriams ir kritikos, nuspirti kokį apsikvailinusį ūkio ar socialinių pašalpų ministrą. Kontekstas buvo kitas, retorika – taip pat. Buvo šiek tiek madinga ieškoti JAV CŽV kalėjimų, tai jų irgi buvo ieškoma. Mados pasikeitė, pažadai irgi.

Kas bus?

Mados yra dalykas permainingas, o reitingų norisi visada. Belieka dabar atidžiai žiūrėti – kas bus. Juk lyginant prezidento ir Europos Parlamento rinkimų rezultatus akivaizdu, kad vien konservatorių ir liberalų elektorato niekaip nebūtų užtekę tokiai užtikrintai pergalei prieš Lietuvos socialdemokratų partijos europinį „tremtinį“ Zigmantą Balčytį. Akivaizdu, kad už D. Grybauskaitę balsavo ir kitų partijų entuziastai, tad konservatorių pergalės trimitai ir čia atrodo ganėtinai komiškai. Neturi ši partija savo kandidato – nebent per penkerius metus tokiu išaugins iš nežinia kur iššokusį patriarcho anūką.

Stiprioji D. Grybauskaitės pozicija yra ta, kad kadencija paskutinė, Lietuva nėra Rusija, ir niekas čia trečio varianto neduos. Būtent todėl iš Jos Ekscelencijos bei jos politinių rėmėjų reikia reikalauti maksimumo ir nepamiršti nė vienos smulkmenos ar „smulkmenos“.

Papunkčiui kalbant

Rinkimų reitingų teoriškai nevaržoma prezidentė juk gali atsakyti į klausimus? Bus ar nebus statoma atominė elektrinė ir kada? Jei ne – išformuojame velniop bendrovę, ėdančią pinigus.

Bus ar nebus pertvarkytas kusaičių gaudymo kioskas pavadinimu VSD? Jei nenorės leisti konservatoriai, galima priminti, kad vienas iškilus Klaipėdos merginos gaudytojas, uoliai saugojęs nuo jos neva keliamos grėsmės Rusijos (draugiškos ar priešiškos šalies?) karines bazes, pavarde Arūnas Paukštė, rodos, toliau sėkmingai išgyvena visas reorganizacijas. O kaip tik tas pats erelis (ar kitas paukštis) kitados prezidentui Valdui Adamkui nešiojo piešinukus. Piešinukuose (schemose) Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė buvo vaizduojami kaip baisaus „teroristo“, vienarankio savanorio Vytauto Petrusevičiaus, grupuotės nariai ar bendrininkai. Klausimas – ar dabartiniai piešinukai ir pažymos, dėl kurių paviešinimo paskui kyla „nesusipratimų“, yra daugiau ar mažiau patikimesnės nei tada, kai pro baltarusišką langą išskrido Vytautas Pociūnas, o Loretos Graužinienės vadovaujama komisija, remdamasi panašiais piešinukais, aiškino, kad tie patys konservatoriai yra panašūs į teroristus? Laukiame iš prezidentės ne atsakymo, o veiksmo, nes tokia kontora kaip dabartinis VSD yra stačiai likviduotina, nors kai kurios jos pažymos ir panašios į asmeninės viešųjų ryšių agentūros paslaugas.

Bus ar nebus nustatyta, kad valstybės išlaikomose vaikų švietimo įstaigose užsienio kalboms nustatomas tam tikras prioritetas? Nepardavinėjant Lietuvos už sviesto ar dešros gamintojų pelnus, reiktų įtvirtinti Europos Sąjungos kalbų prioritetą, kas yra ganėtinai lengva. O pradžioje iš koalicijos reikia išmesti Valdemaro Tomaševskio gaują. Jei energetikos ministras yra geras, lai eina Vilijos Blinkevičiūtės pėdomis. Ciniška, bet šaliai būtų naudinga. Laukiame atsakymų ir veiksmų. 

, , ,

Parašykite komentarą

Rinkimų rezultatai – yra ką švęsti? Tebūnie šventė


Kaip ir buvo galima prognozuoti, prezidentė Dalia Grybauskaitė laimėjo rinkimus ir liko dar penkeriems metams vadovauti. Tai dėsninga, nes ji vienintelė iš visų startavusių kandidatų to tikrai norėjo.

Pergalė be kovos

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas Zigmantas Balčytis pergalės nuo pat pradžių nei planavo, nei siekė. Tas pats pasakytina ir apie likusius kandidatus, išskyrus D. Grybauskaitę. Nepaisant to, kad ji nebelaikoma Deus ex Machina, kad, pagal pirmojo turo duomenis, prarado trečdalio milijono rinkėjų paramą, ji laimėjo. Dešinysis rinkėjas antrajame ture, kaip ir tikėtasi, buvo labiau motyvuotas, nes prezidentę rėmė konservatoriai ir liberalai, o ji savo ruožtu rinkosi patriotinę retoriką. Tai padiktavo ir tarptautinės realijos. Rinkimų kampanijos aspektu Rusijos agresija prieš Ukrainą dešiniesiems buvo neabejotinai naudinga kaip kontekstas.

Ką prezidentė D. Grybauskaitė šnekėjo apie užsienio politiką kadencijos pradžioje, mažai kas atsimena, o priminimas daugeliui jos rėmėjų neretai sukelia įniršio priepuolius, tad šįkart netemdysime jiems pergalės džiaugsmo – ūmai prasimušusi superpatriotinė retorika ir pažadai „nepardavinėti Lietuvos už sviestą“ iš dalies suveikė.

Z. Balčytis ir antrajame ture nesiekė pergalės. Nebuvo kokių nors derybų su iškritusiais kandidatais, siekiant ne formalios, o realios jų paramos. Kandidatas neišnaudojo savo pranašumų (antai į visus susitikimus nevažinėjo su šeima, ją demonstratyviai glėbesčiuodamas, kaip jo vietoje būtų daręs suinteresuotas D. Grybauskaitės oponentas, ir t. t.), ramiai ir tykiai išlaukė antro turo, apsiribodamas mėginimais neskaudžiai įgelti kokiu atviru laiškeliu ar debatų fraze. Kovos nebuvo ir nieko įdomaus neįvyko. Iš dviejų velionio komunistų vado Algirdo Mykolo Brazausko mums paruoštų kadrų Lietuva pasirinko ramiai.

Ką švenčia dešinieji?

Rinkimai į Europos Parlamentą, nepaisant kai kurių žiniasklaidos priemonių rėkavimo apie sensacijas, didelių staigmenų irgi nepateikė. Na, aplenkė konservatoriai socialdemokratus, o Liberalų sąjūdis gavo daugiau, nei tikėtasi, – galbūt tų pačių konservatorių sąskaita. Bet tai ir viskas, kuo opozicija gali pasidžiaugti, nes susumavus valdančiojo bloko (LSDP, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Lietuvos lenkų rinkimų akcija) ir opozicijos (konservatoriai bei liberalai) rezultatus visgi išeina, kad valdantieji gavo daugiau mandatų ir gerokai didesnį nuošimtį rinkėjų balsų.

Net ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pergalė yra gana sąlyginė, nelygu, kokį palyginimą laikysime atskaitos tašku. Antai, 2009 m. ir 2014 m. rinkimų į tą patį Europos Parlamentą rezultatai. Palyginkite ir paskaičiuokite, kas daugiausiai neteko ar prisidėjo (pagerėjimas žalia spalva, pablogėjimas – raudona):

Preliminarūs rinkimų EP rezultatai 20104 m. (nuotr. asm. archyvo)

Preliminarūs rinkimų EP rezultatai 20104 m. (nuotr. asm. archyvo)

(Pastabos – 2009 m. Lietuvos rinkėjai balsavo dėl 12 mandatų, dabar dėl 11. Rinkėjų aktyvumas 2009 m. (kai nebuvo antrojo prezidento rinkimų turo) – 25,09 proc. Dabar jis buvo bemaž dvigubai didesnis. 2014 m. skaičiai preliminarūs, bet esmė jau vargu ar keisis).

Visgi matyti, kad bendrai valdančiajai koalicijai priklausančios partijos susišlavė 49,54 nuošimčio balsų. O Seimo opozicijoje esantys konservatoriai ir liberalai jų gavo 32,52 proc. Tad nelabai aišku, kur matomas tas „esminis lūžis“ ar „sensacinga pergalė?“. Jų nematyti net ir lyginant su pastaraisiais Seimo rinkimais. Rezultatai daugiamandatėje apygardoje buvo tokie: LSDP – 18,38 proc., TS-LKD – 15,06 proc. Vietomis susikeista, tačiau pokyčiai nežymūs.

Galima sakyti, kad konservatoriai pagaliau aplenkė socialdemokratus po to, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė esą paaukojo populiarumą Tėvynės labui vykdydama nepopuliaras reformas. Lygiai taip pat galima atkirsti, kad konservatoriai jau antri metai opozicijoje ir turi palankią poziciją valdžios kritikai. Be to, prezidento rinkimus laimėjo jų remta kandidatė ir net šitai nepadėjo pasiekti sensacijos, apie kurią jau mėginama trimituoti. Taip – socialdemokratų aplenkimą galima laikyti psichologiniu laimėjimu, jei jis labai reikalingas. Na, galbūt dar kas nors nori atskirai atšvęsti, kad į Europos Parlamentą ateina tokie naujokai kaip Gabrielius Landsbergis ir Antanas Guoga, kurį, beje, viešai labai giria Viktoras Uspaskichas. Tebūnie šventė.

Tiesa, tuo pat metu A. Kubilius sako, jog Lietuvoje pralaimėjo Kremlius. Kartu tiek jis, tiek jo kolega, liberalų vadas Eligijus Masiulis, kalba apie pasiryžimą kurti naują koaliciją „nuo balto lapo“. Tikėtina, kad jei toks scenarijus pavyktų, šventė dešiniųjų stovykloje būtų kiek panašesnė į tikrą. Rezultatų statistika tam jokios rimtos dingsties neduoda. Ir nelabai aišku, ar koalicijai iš esmės nepasikeitus, – o gali ir taip atsitikti, – Kremlius vėl bus nugalėjęs? Klausimas labai painus, tad šampaną dar pataupykite.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Nacionaliniai pasirinkimo ypatumai


Antrajame ture varžosi du buvę komunistai, du buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, o vėliau Lietuvos prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko favoritai.

Valdo ir po mirties

Buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas ir premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas net po mirties dovanoja jums teisę rinktis vieną iš savo įpedinių ir bendražygių.

Antrajame ture varžosi du buvę jo vyriausybės, kuriai velionis vadovavo 2001-2004 metais, ministrai – Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė. Kas jie tokie? Vienas mokėsi Vilniuje, kita Leningrado A. Ždanovo universitete, abu buvo komnjaunuoliai, abu dirbo vienokį ar kitokį partinį darbą – kartais ir tose pačiose įstaigose, tik skirtingu metu. Tiesa, iki Aukštosios partinės mokyklos Z. Balčytis pasitempti nespėjo, o gal ir nenorėjo. Nežinoma, ar jis 190-1991 metais kariavo „savo mažus vidinius karus“, kaip pasakoja dariusi D. Grybauskaitė, kuomet reikėjo ryžtis išeiti iš sovietinės karjeros koridorių. Faktas tik toks, kad abu jie tiko iškiliajam AMB, kurį dabartinė prezidentė neveltui laiko savo mokytoju.

Taigi, minėtoje AMB vyriausybėje jie sėkmingai pluša kartu ir su dabartiniais ministrais – Linu Linkevičiumi, Juozu Oleku, Juozu Bernatoniu. Ten padirbėti spėja ir dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius, ir tuometinės Artūro Paulausko „Naujausios Sąjungos“ bendražygiai, vėliau keitę partijas už postus ir niekada neskęstantys, visad kažkaip į paviršių išplaukiantys karjeros profesionalai.

D. Grybauskaitė ir Z. Balčytis buvo AMB itin mylimi ir godojami. Jie daug kuo jo vyriausybėse buvo – visko neišvardinsiu. D. Grybauskaitė netrukus AMB buvo iškilmingai įkeldinta į Europos Komisiją, o Z. Balčyčiui irgi numatyta gera ateitis. Manyta, kad dalykiškasis Zigmas pakeis AMB poste, kai šis atsistatydino 2006 metais, bet politologas Raimundas Lopata ir „Dujotekanos” šefas Rimandas Stonys nuvažiavo pas Darbo partijos atstovą Joną Pinskų į pirtį ir susitarė, kad taip nebus. Kodėl? Nes Z. Balčytis nenorėjo į vyriausybę primti Darbo partijos, panašiai, kaip dabartinė jo oponentė Dalia Grybauskaitė darė po paskutinių Seimo rinkimų. Nieko baisaus – Z. Balčytis kiek vėliau irgi pasiekė Europos aukštumas – tapo Europos parlamento nariu. Taigi – abu iš tos pačios košės, abu to paties mokytojo pateptieji.

Iš kurios rankos nori?

Žinote tokį žaidimą, kai sakoma: iš kurios rankos nori? Tai ir jūs galite rinktis. Vienas bičiulis „Veidaknygėje“ rašė: „Vienas kairysis – oficialus kairysis, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Rusija, rėmėjas. Kita kairioji – oficialiai nepriklausoma kandidatė, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Vakarais, rėmėja.

Žodžiu, ir vieni, ir kiti – stambūs kapitalistai, tik biznio partneriai už skirtingų Lietuvos sienų. Gudriai čia mums Brazauskas užtaisė”.

Bičiulį truputį pataisysiu – ilgamečiai konservatorių rėmėjai, pavyzdžiui ponai Garbaravičiai, turi net labai didelių reikalų ir Rusijoje. Tad viskas dar painiau.

Kiti kriterijai

Kaip pasirinkti? AMB favoritė D. Grybauskaitė patinka profesoriui Vytautui Landsbergiui ir konservatoriams. AMB favoritas Z. Balčytis profesoriui ir konservatoriams nepatinka. Jie mamano, kad išrinkus Z. Balčytį Lietuvą užims rusai ir joks NATO mums nebepadės. Jei kas nors tikrai mano, kad taip ir bus – turi balsuoti tik už D. Grybauskaitę. Ji kadencijos pradžioje sakė, kad Lietuva buvo tapusi Amerikos politikos įkaite ir tęsė ankstesnių ir dabartinių bendražygių vykdytą kariuomenės finansavimo mažinimo politiką, bet konservatoriai sako, kad tai nesvarbu, nes ji tik pajuokavo.

Kokie dar kriterijai? Ordinai ir medaliai. Z. Balčyčio įvertinimai: 2002 m. Didžiojo kryžiaus (Gra-Cruz) ordinas (Portugalija), 2003 m. Afanasijaus Nikitino medalis (Rusija), 2004 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.

Šiuo klausimu jis akivaizdžiai nusileidžia D. Grybauskaitei, kurios krūtinę galėtų puošti daug daugiau blizgučių. Vikipedija nurodo 14 apdovanojimų, bet jų galbūt yra jau gerokai daugiau – ant kelių atsiprašau, jei suklydau. Tad, kam patinka prašmatnūs mundurai su daug blizgučių, akselbantų ir epoletų – tik už D. Grybauskaitę. Taigi aidi autoriteto balsas iš anapilio: Jūsų teisė rinktis.

, , , , , , ,

Komentarų: 1

Dalios Grybauskaitės nesėkmė – ir keli pirmi kartai


Prezidentės Dalios Grybauskaitės akivaizdi nesėkmė, kai ji, nepaisant vis mažiau rimtai bevertinamų sociologinių pletkų, išskirtinės padėties visuose debatuose ir kampanijos elementuose, nelaimėjo pirmajame rinkimų ture, yra įsimintina dar keliais aspektais. Pirmiausia, kitaip nei nuteikinėjo jos besąlygiškos pergalės reikalavę šalininkai, ypač konservatoriai, gatvėje nėra rusų tankų, bent aš jų nematau.

Pirmą kartą veikiantis Lietuvos prezidentas, nesant jokiai rimtai rinkiminei kovai ar net jos požymiams, jokiems dideliems svetimiems pinigams kampanijoje (konkurencijos beveik nebuvo), sugebėjo netekti ne vieno šimto tūkstančio ankstesnių rėmėjų balsų.

Dalia Grybauskaitė – pirmoji tokia nevykėlė. Pralaimėjusi būtent dėl savo politikos ir laikysenos visumos, kurios nepakeitė net šis šaltas dušas. Kaip minėta, pasitkėjimą MADAM prarado ne dėl oponentų jėgos ar klastos, o dėl jos vykdytos politikos vertinimo. Ponia iki dantų skausmo tempė savo pasirodymą Urbi et Orbi – rasi įvyks koks stebuklas ir tautos meilė išlįs bent pro kokio Kauno apygardų adatos skylutę. Mano asmenine nuomone, šalia karalienės kompleksų, įtakos turėjo ir blaškymasis bei mėginimai įtikti visiems. Į pirmą kadenciją D. Grybauskaitė ėjo su “santykių su kaimynai gerinimo” šūkiu, kuris ir sudarė iš esmės visą jos užsienio politikos doktriną. Valdo Adamkaus užsienio politikos nemėgusi rinkėju dalis, kuri jos nemėgo, dėl atseit nemandagios retorikos Kremliaus ir Aleksandro Lukašenkos atžvilgiu, ryžtingai damai tikrai praėjusį kartą sunešė nei kiek nemažiau balsų, nei konservatorių parama. Pradėjusi darbus nuo išpuolių prieš JAV, valdovė, už pasikėsinimą įžeisti kurią iškelta bylų, ją baigė skundais, kad ją šmeižia ir šmeiš Rusijos agentai, Maskva neišduoda Romanovo ir šiaip reikia daugiau NATO naikintuvų. Vladimiras Putinas į Lietuvą taip ir neatvažiavo, dėl Maidano teko skausmingai apsispręsti. Gi čia dar beviltiškieji ir bergždieji Darius Valys bei Gediminas Grina taip ir neišsiaiškino ar didesnė grėsmė Lietuvai yra Eglė Kusaitė, ar rusų kariškiai, kuriuos ana atseit baudėsi sprogdinti. Visi, kas turi nesužalotą atmintį, atsimena, kaip dar prieš porą metų ponia užsipuldavo kiekvieną, kuris drįsdavo užsiminti apie išlaidų gynybai didinimą. Taigi absoliučiai veidmainiška ir ultrapatriotinė retorika padėjo nepaleisti iš nagų tų balsų, kuriuos galėjo padėti Tėvynės meilę savo nuosavybe laikančių konservatorių vadovų agitacija, bet nedaugiau.

Pirmą kartą “viršpartine šventenybe” paskelbtas Lietuvos prezidentas bus renkamas antrame ture, kai jame dalyvaus partijos iškeltas kandidatas – socialdemokratų iškeltas Zigmantas Balčytis. Nuo pat Algirdo Mykolo Brazausko laikų, kai anas laimėjo net pirmam ture, kaip ir dabartinė nuvainikuotoji, sėkmė lydėjo tik nepartinius kandidatus.

Pirmą kartą mačiau iš arti kvanktelėjusį analfabetą, mėginantį beviltiškai suformuluoti paaiškinimus į klausimus apie savo krečiamas kvailystes. LNK rinkiminėje “Valandoje su Rūta“ klausiu nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidatavusio į prezidentus Valdemaro Tomaševskio, kodėl anas be Georgijaus juostelės, kai dar prieš porą dienų tokią dėvėjo? Sako, kad “nebe Gegužės 9”. Aš jo smalsiai pasiteirauju – kokiuose frontuose anas kariavo, kad jau su ta su Georgijaus “lentočka” – atseit veteranas. Atsakė: “Vakarų“. Klausiu – ar daug kraujo praliejote? Sako: “Daug“. Klausiu – ar žinote, kad tą juostelę Antrajame pasauliniame kare dėvėjo nacių šalininkai – generolo Vlasovo armijos kariškiai? Sako: “o jūs žinote, kad tai Pirmojo pasaulinio simbolis?” Laidos formate nebespėjau paklaust – kieno gi pusėje netgi tame Pirmajame pasaulinio (arba Didžiajame) kare kovėsi Lenkija ir Pilsudskio legionai, kaip jie tas juosteles mėgo? Prieš nacius ir bolševikus kovojusi Armija Krajowa būtų turėjusi segti tokiam veikėjui kulką kakton, manau. Bet jam juk nė motais – visada buvo aišku, kad šito veikėjo tikrasis orientyras visai ne Varšuva.

Pirmą kartą be pinigų ir partinių struktūrų paramos ryžęsis prieš traukinį šokti kandidatas nušluostė nosis amžiniems merams ir atrodė kaip gyvas žmogus tarp mumijų, kandidatuojančių, nes “partija liepė”, ar reikia pasitikrinti perspektyvas. Visoks ten “labai durnas”, “marginalas” ir “kontūzytas” Naglis Puteikis parodė, kad galima ir šitaip bei paliko konservatorių lyderius galvoti – kaip čia dabar pajūryje susirinkus nors kokių nors balsų.

Pirmą kartau mačiau ir santykine sėkme nepatenkintą šypseną, kuri švietė Zigmanto Balčyčio, nūnai galvojančio – o kas dabar, po velnių, bus, jei aš laimėsiu. Turint omeny, kad jos Ekscelencija pasižymi išskirtiniu talentu vienu sakiniu pasigaminti sau priešą, antras turas, beje, gali būti dramatiškas. Ir nieks kits čia nekalts, o Dalyte, tu pati.

, , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: