Archive for category Valstietis

„Charlie Hebdo“ – geras verslo planas, bet ne Lietuvai


Atrodo jau daug prikalbėta ir prirėkauta apie nykštukinio prancūzų laikraštėlio keverziotojų meną ir už jį,nuo pasipiktinusių musulmonų, į pakaušius susirinktą šviną. Dar neįvertintas nebent rinkodarinis efektas.

Dabar menkučio, Prancūzijos mastais, paraštės popiergalio leidėjų verslas turi puikų šansą augti. Po pasaulį laksto susipriešinę demonstrantai, leidinys verčiamas į kitas kalbas – gyvenk ir žvenk. Galvojant šiek tiek ciniškai – galima įžvelgti net ir verslo planą.

Vietoje iššaudytų keverziotojų galima pasamdyti ir naujus, paišyti (piešti gali ir nemokėti) karikatūras jie gali nesirinkdami į vieną biurą – šių dienų technologijos leidžia. Šaudyti į juos bus sunkiau. Žinią, kad tai daroma saugumo sumetimais, reikia nuolat nepamiršti pranešti. Pogrindiniai kovotojai už žodžio laisvę juk bus dar įdomesni – nesvarbu, kad jų kūryba yra šlamštas. „Šiandien ir aš esu šlamštas,“ – išdidžiai plakatą ant krūtinės užsikabins tūlas kairysis ateistas arba dešinysis islamofobas ir su kukluksklano kapišonu arba vavivorykštine skarele ant kaklo neš gėles (nebūtinai neužmirštuoles) prie kokios nors ambasados arba tiesiog kokiu nors prospektu. Kitaip sakant – kartu gins žodžio laisvę.

Kadangi progresyvėjančia ir demokratėjančia save laikančioje visuomenėje daug ir bet kokios religijos nekenčiančių buldozerinių ateistų, ir tik kitos religijos negalinčių pakęsti reakcionierių – rinka garantuota.

Atitinkamai sureaguos ir dūšeles ganymui kolekcionuojantys religiniai fanatikai arba tokiais besidedą populistai. Juk antai, net Kremliaus statytinis Čečėnijoje – kriminalinė atmata, vagis ir galvažudys Ramzanas Kadyrovas prisiminė, kad yra musulmonas ir suvarė (pabandyk neateiti) į aikštes pasipiktinti milijoną (taip sako) čečėnų. Dauguma tų karikatūrų,aišku, akyse neregėjo, nes prancūzų laikraščius į kioskus ten atveža labai jau nereguliariai. Bet jie ateis arba bus suvaryti po durtuvais, kaip buvo suvaryti giedoti Rusijos himną. Arba kaip okupuotos Lietuvos mokinukai nešdavo balionus per sovietinius „prazdnikus“. Maskva už šį performancą numes dar kokį milijardą ir “didysis musulmonas“  žurnalistams vėl paaiškins, kad pinigus davė Alachas. Žodžiu, visokeriopa rinkodarinė ir net bendraekonominė nauda.

Šiaip jau, nieko naujo. Pakanka prisiminti ir Salmano Rushdie istoriją, kai už knygą „Šėtoniškosios eilės“ fanatiškas Irano mula išleido fatvą, liepiančią jį nužudyti. Sulaukęs knygos tada ilgai ieškojau radikalių patyčių iš Islamo, bet argi svarbu kiek ten jų esama? Kartas nuo karto vis pasirodydavęs priminimas,kad nuo fanatikų S.Rushdie saugo britų specialiosios tarnybos buvo geriausia reklama rašytojui, kurio talento neginčiju.

Tiesa, jei Lietuvoje koks nors 2 000 tiražo leisgyvis laikraštukas pabandys pakartoti ką nors panašaus – tai nesuveiks. Paskelbus tokią karikatūrą – nieko daug nebus. Parėkaus keli intelektualai ,kurie ir šiaip dažnai rėkauja.

Jei karikatūra bus apie gėjų, iš kovos prieš diskriminaciją gyvenantys visuomenininkai paprašys daugiau pinigų iš visokių fondų, interviu duos Aušrinė Marija Povilionienė. Kažkas demonstratyviai prisipažins esąs gėjumi, nors tokiu nėra ir gaus kokią nors tolerancijos premiją.

Jei bus karikatūra, kurioje apkakojamas Jėzus Kristus, pasisakys vyskupai ir Algirdas Patackas. O koks nors apsirūkęs kairysis menininkas jiems atsikirs arba parodys priešais Arkikatedrą nuogą užpakalį bei gaus 30 euro baudų.

Net jei nuneši ir numesi karikatūras su pranašu Mahometu po azerbaidžaniečių ar totorių bendrijų pirmininkų durimis – nieko radikalaus nebus. Nieko nebus, net jei nuneši prie kurios nors iš kelių mečečių. Sunku pasakyti ar bus (ir ar bus sėkminga) byla net dėl įžeidimo, nes nuo pasikėsinimų įžeisti teisėsauga efektyviai saugo nebent prezidentę.

Mat Lietuva yra patyčias mėgstanti ir tik formaliai su jomis kovojanti šalis. Visuomenė čia yra pripratusi ir užgrūdinta. Dar sovietmečiu didelėje dalyje Lietuvos ugdymo įstaigų galiojo sovietinei karinei „diedovščinai“ ir „zonai“ artimi paauglių tarpusavio santykiai. Tiesa, formaliai tada to niekas neskelbė ir nepripažino, tad problemą imta akcentuoti tik tada, kai nebeliko cenzūros galinčios ją nuslėpti. Per daugybę tokių girnų perėję visuomenės individai ims jautriai reaguoti į kažkokius piešinėlius laikrašųtyje ar portale? Daugumą tai tiek pat jaudina, kiek keiksmažodžiai ant tvorų.

Tiesa, patyčios – viešos, televizinės, šiurkščios ir nerafinuotos – labai vartotina ir gerai parduodama eterio prekė, tik rinka, gaila, nedidelė. Belsti, pasistačius televizijos kamerą, į prasigėrusio vargetos gryčios langą ir klausti, kodėl jis neištikimas žmonai – juokinga. O jei jis dar pargrius į karutį su mėšlu – tai jau priežastis ne juoktis, o stačiai žveeengti. Net policija nesugalvoja nieko geriau, kaip savo darbą populiarinti televizijos laidose, kur būtinai reikia parodyti kažkokio nelaimėlio išpuvusius dantis. Kam ten rūpės, jei į kokią ikoną panašus daiktas šmėstels ekrane, rodant eilinį „linksmą“ siužetą iš Naujininkų bendrabučių ar valkatų lindynių. Dėl tokių dalykų mūsuose mušamasi ir net bylinėjamasi gausiai nebus, juolab nebus šaudoma, o nedidelei rinkai ir toliau mažėjant, patyčių niša irgi jau bemaž užimta.

, , , , , , , ,

Komentarų: 1

Karai, dešrelės ir lyderystė


2014-10-25

Tomas Čyvas

Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė ne tik Lietuvą susimąstyti dėl gynybos išlaidų, o NATO sustiprinti budrumą, bet ir išryškino keistas mūsų politinio mąstymo tendencijas. Kartais norisi arba sukioti pirštą prie smilkinio, arba apstulbus klausti – tikrai? Ypač tada, kai mūsų kolegos politologai ima porinti apie supuvusius ir dekadentiškus Vakarus ir mūsų neva didesnį dvasingumą.

Cituoju mano gerbiamą politologą Vladimirą Laučių, su kuriuo nenoriu veltis į jokius apsižodžiavimus tiesiog todėl, kad jis labai konceptualiai formuluoja kelis mano ausiai keistai skambančius teiginius. Pirmas – NATO pralaimi, ir viskas žlunga.

„Rusija puola, sovietų imperija pamažu atgimsta, o NATO nieko geresnio nesugalvoja, kaip pasiskirti savo vadovu minkštakūnį socialistą, Rusijai priimtiną personažą – Jensą Stoltenbergą. Kas vyksta?“

Vyksta įprastinė NATO lyderio kaita. Apie tai, kad pirmtako kadencija baigiasi ir į jo vietą bus siūlomas būtent J.Stoltenbergas, aš asmeniškai iš atvirų šaltinių, be jokių slaptų Gedimino Grinos kontoros pažymų žinojau dar balandžio mėnesį. „Principinga“ Lietuva jokių oficialių pasipiktinimų nereiškė ir NATO žūties dėl to neprognozavo. Nelabai ir buvo dėl ko. Tiesa, kolega V.Laučius randa biografinį argumentą:

„Jaunystėje Stoltenbergas buvo nusistatęs prieš JAV ir NATO vykdomą politiką, vėliau jo pozicija pasikeitė. Dar būdamas paauglys, jis mėtė akmenis į JAV ambasadą, taip protestuodamas prieš karą Vietname. 1985 m., vadovaudamas Darbo partijos jaunimo skyriui, J.Stoltenbergas tvirtino, kad Norvegija turėtų išstoti iš NATO“, – rašo jis.

Taip. O ką, galima paklausti, tais pačiais metais veikė dabartiniai Lietuvos vadovai, įskaitant ne taip seniai patriotizmo takais pasukusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę? Klausimas nūnai beveik politiškai nekorektiškas, nes atsakymas gali nelabai derėti prie peršamos pasakaitės apie Vakarų eilinį saulėlydį ir šviesos spindulėlį jame – Marijos žemę, kurios vadovę jos komiški adoratoriai visuose feisbukuose  jau skelbia kone pasaulio lydere (tik pasaulis apie tai mažai ką žino).

Grįždamas prie NATO genseko  personos priminsiu, kad britas – George’as Robertsonas irgi buvo kairuolis ir visai neblogas NATO vadovas, dargi praplovė smegenis tada jaunu ir perspektyviu politiku laikytam Artūrui Paulauskui. Anas tuo metu bandė daryti tai, ką neoficialiai visą laiką darė visos Lietuvos valdžios – taupyti gynybos sąskaita.

Taip, Lietuva nepardavinėjo Rusijai „Mistral“ laivų, nes jų nestatė. Užtat Prezidentė D.Grybauskaitė dar 2010 m. skambiai gyrėsi, kaip gerai jai sekėsi pagerinti santykius su Rusija ir kaip sėkmingai kaikariams  (kuriuos šiandien pagrįstai lazdavojame ) padėta pardavinėti sasiskas  ir sūrelius Rytų rinkoje. Jei sasiskų  pardavėjai, kurie dabar zyzia dėl Lietuvos politikos jiems daromos žalos, turėtų tokią laivų statyklą, kaip prancūzai Sen Nazere, plauktų laiveliai, aidint kepurinės garsams nuo denio. Kitaip manyti gali nebent labai didelis naivuolis.

Sakysite, tada kontekstas buvo kitas? Ne. Tai vyko neseniai praūžus Kremliaus agresijai prieš Gruziją ir Prezidentei paaiškinus, kad su gruzinais draugauti nelabai apsimoka ir išvis reikia atsisakyti „regiono lyderystės“ idėjos. Tad Lietuva pati noriai dalyvavo pagrįstai išjuokiamame JAV prezidento Baracko Huseino Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ projekte. Nereikia savęs kvailinti.

Kita tema, kurią dabar labai mėgsta patriotiniu populizmu piktnaudžiaujantys entuziastai – informacinis karas. Prezidentė neseniai apreiškė tai, ką seniai žinau be jos ir slaptų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymų. Rusija kariauja informacinį karą prieš Lietuvą? O taip. Jau ketvirtį amžiaus – su didesniais ar mažesniais paūmėjimais. Ir tai nėra jokia slapta informacija arba naujiena.

Neseniai apie tai sužinojusi, gal su VSD pagalba, Prezidentė D.Grybauskaitė nutarė pasielgti gana banaliai – išplėsti teisinę cenzūros bazę. Vienokia ar kitokia cenzūra visada egzistuoja (pornografiją juk draudžiama). Dabar siūloma baudomis persekioti „karo propagandą“ ir iki dešimtadalio apriboti ne ES kalbomis gaminamos produkcijos retransliavimą kabeliais bei palydovais. Gūžteliu pečiais: negi rusai savo propagandos negalės išversti į ES kalbas (iš dalies tai jau ir padaryta)? Kas bus, kai tai bus suvokta? Kas bus, kai pamatysime, kad propagandos vartotojai, sėdintys „ant adatos“ (o jie būtent tokie) gauna ją internetu? Aiškinu ypač bukiems – nutiks labai paprastas dalykas. Teks, sekant patriotinės populistinės argumentacijos logika, toliau plėsti cenzūrą, nes ji efektyvi tik tada, kai yra visiškai buka ir įsidiegi namie… Putino tvarką.

Jei manoma, kad rusakalbio eterio ribojimas yra sprendimas – seniai reikėjo padaryti paprastą dalyką – brandos atestatui gauti padaryti privalomus dviejų ES kalbų (išskyrus gimtosios) abitūros egzaminus. Rusų kalba po truputį keliautų į pelnytas fakultatyvų paraštes.

Lietuvos techninės galimybės leidžia ne tik siauraprotiškai cenzūruoti eterius, bet ir transliuoti iki Uralo. Tik daryti tai reikia kryptingai ir nuolat. O ne taip, kaip su pažadu duoti du bendrojo vidaus produkto procentus gynybai, laikant špygą kišenėje ir iš anksto žinant, kad šis procesas bus sabotuojamas dėl banalaus politinio gyvulio instinkto – reitingų.

Kolegos, baikite su ta RUSIŠKA malda apie žlungančius ir dekadentiškus Vakarus bei dvasingumo didėjimą, keliaujant tolyn į Rytus. Tai Kremliaus naratyvas. O Lietuvoje Kremlius seniai būtų padaręs daug daugiau, jei ne ta „bloga“ NATO.

www,valstietis.lt

P.S. Įdomu ar 1985 metais už Lietuvos narystę NATO būtų pasisakę D. Grybauskaitė, Loreta Graužinienė ir Algirdas Butkevičius (kitaip nei “blogiukas” norvegas)?

P.S. P.S. Lietuvoje vyksta kaip niekad intensyvios NATO karių pratybos  ir būtent todėl mes staugiame apie Vakarų išdavystę?

, , , ,

5 Komentaras

Didelių viršininkų rinkimai


Lietuvoje į rinkimus veržiasi dvi pagrindinės kategorijos individų – tie, kurie yra dideli viršininkai, ir tie, kurie miršta nuo noro tokiais tapti. Tebūnie tai supaprastinimas ir tegul neįsižeidžia tie, kurie yra kitokie, arba tie, kurie tikisi kitokius išrinkti.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) šios savivaldos tarybų rinkimų kampanijos pradžioje pareiškė neturinti nei pinigų, nei galimybių rinkimų debatams televizijoje organizuoti. Pilietiškai suskatau pagelbėti nuskurdusiai ir pasimetusiai Tėvynei – ėmiausi organizuoti nemokamus kandidatų debatus interneto vaizdo konferencijoje portale „balsas.lt“. Pasirodo, daugumai tradicinių ir didelei daliai naujųjų politikų normalių debatų nereikia. Tiesa, dėl laiko ir resursų stokos apsiribojau kandidatais į Vilniaus miesto tarybą, bet būčiau giliai nustebęs, jei kitur būtų kitaip.

Paskambini į Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų (TSLKD) štabą ir pasiūlai jų kandidatui, sąrašo lyderiui Vilniaus merui ir pretendentui į merus Raimundui Aleknai padiskutuoti eteryje su Lietuvos socialdemokratų partijos sostinės sąrašo vedliu Romu Adomavičiumi. Ten pasimuistoma, pasitariama ir, praėjus kelioms dienoms, mandagiai paaiškinama, kad nepavyks. Mat konservatoriai su socialdemokratais Vilniuje yra koalicijos partneriai. Su liberalais ir liberalcentristais jie debatuose ginčytis irgi negali, nes sudaro nacionalinio masto koaliciją Seime. Su visokiais marginalais jie kalbėtis neis.

Liberalų sąjūdžio štabas irgi nenori marginalų, kuriems prirašo visokius neparlamentinius keistuolius. Artūras Zuokas padejuoja, kad debatai su Artūru Paulausku labiau naudingi A.Paulauskui, bet sutinka. Pats Naujosios sąjungos lyderis prieš tai pranešė, kad jam „ne lygis“ kalbėtis su Krikščionių sąrašo vedliu Mečiu Laurinkumi, nes šis nėra partijos pirmininkas. Europos Parlamento narys, partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Juozas Imbrasas nesutinka diskutuoti su Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininku Arvydu Akstinavičiumi, nes šis „kažkoks keistas ir prieštaringas“, o štai socialdemokratas, sostinės vicemeras R.Adomavičius jam tinka.

Dideliam viršininkui ir vėl reikia didelio viršininko, kad niekas nepagalvotų, jog jis koks runkelis. Dideli viršininkai – visur dideli. Jie pamiršo, kad patys pradėjo politikuoti dar nebūdami nei Seime, nei merų ar vicemerų krėsluose. Ponai įprato ne tik prie postų ir regalijų. Jie priprato vienas prie kito ir net nebenori viešai dėl ko nors nesutarti, nes paskui, kai reikia dalytis postus ir kitokius pyragus, kažkas gali pastebėti, kad nesutarimai ir apkasai buvo farsas. Dar blogiau, jei į šventą uždarą tarppartinės nomenklatūros kastą įsileisi kokius naujus, neparlamentinius, nepažįstamus ir neprognozuojamus. Pirmiausia „ne lygis“ ponui su „runkeliu“ šnekučiuotis, antra – suteiksi tribūną kokiai alternatyvai, žmonės pamatys, kad esi, neduok Dieve, už ją kvailesnis. Kam ta rizika? Geriau jau neiti visai.

Atrodytų, kad politikos naujokai ar mažiau žinomi, mažesnius reitingus turintys politikai turi būti alkanesni eteriui ir ne tokie išrankūs? Kur tau! Net nepartinių judėjimo (taip dabar pasivadina tūkstantinių suvažiavimų nenorinčios rengti partijos) „Vilnius – mūsų reikalas“ vadovas Valdemaras Stančikas irgi sako, kad jam į pašnekovus tinka tik didelių ir tradicinių partijų vadai, kuriuos jis nori triuškinti kaip politinius lavonus. Pastarieji į jį žiūri kaip į išsišokėlį, ir ratas vėl užsidaro.

Dar sunkiau į realius debatus „išvilkti“ ne sąrašų lyderius, o jų vidutiniokus.

Išvada – Lietuvos politikams net už dyką nereikia eterio, kur sėdi ne jo paties išsirinktas oponentas ir žurnalistai, užduodantys nesuderintus klausimus. Taigi gerų jums rinkimų pagal plakatus, glamūrinius įvaizdžius ir nupirktas reklamas, piliečiai. Kokius nors viršininkus vis tiek išsirinksime. Greičiausiai labai didelius.

Tomas Čyvas

, , , , , , , ,

3 Komentaras

%d bloggers like this: