Posts Tagged Adamkus

Atrankinis principingumas ir nerišlus veblenimas


“Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys, ryžtingai pasisakome prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo, Kauno miesto pareigūnų ir kitų oficialių asmenų sprendimą pagerbti 1941 metų birželio-rugpjūčio mėnesiais – nacių okupacijos metu – veikusios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, išeivijoje pasivadinusį Brazaičiu“, – rašo grupė didelių ir solidžių profesorių bei autoritetų.

Įdomu tai, kad dideli demaršai ir verksmingi vieši ginčai kilo dabar, o ne 2009 metais, kai prezidentas Valdas Adamkus jį po mirties apdovanojo aukščiausiu šalies apdovanojimu – Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi. Tada piliečiai ir palikuonys kažkodėl buvo pasyvesni arba turėjo svarbesnių, labiau neatidėliotinų eskaluoti temų. Ir dabar atimti ordiną, kiek supratau, kažkodėl nereikalauja.

Perlaidojimo ir kitų išvestinių veiksmų faktas kažkodėl sureikšminamas labiausiai. Bet čia jau nieko nepadarysi – pilietinės iniciatyvos turi teisę būti spontaniškos ir net nelabai logiškos laike bei erdvėje. Kur kas blogiau viskas yra su mūsų valdžios žmonių laikysena.

Kas Lietuvos valstybei yra tas perlaidotas žmogus ir kaip jis vertinamas? Ordinas, Vyriausybės skirti 30 tūkst. litų perlaidojimui ir procedūros įtraukimas į Vyriausybės patvirtintą Istorinės atminties puoselėjimo 2012 metų priemonių planą – lyg ir viskas aišku. Bet vos piliečiai ir palikuonys (dar net neparašę kreipimosi) ėmė reikšti nuomones ir minėti tokius raktinius žodžius kaip “žydai“, “holokaustas“ ir pan. – visi tvarkingai dėjo į krūmus. 

Į aukščiausio laipsnio ordino kavalieriaus perlaidojimo iškilmes, kurias patys apmokėjo valstybės lėšomis, valstybės vadovai nevyko dėl “didelio užimtumo“ ir todėl, kad “nebuvo įtraukta į darbotvarkę“, nors į “puoselėjimo planą“ įtraukta buvo. Kai pasidomėjau, prezidentūra pasakė, kad čia istorikų reikalas, Seimo pirmininkės patarėjas pasakė, kad velionis buvo ne Seimo, o Vyriausybės (tegul ir laikinosios) vadovas, tad Irenai Degutienei ten taip pat nėra ką veikti. Vyriausybės spaudos tarnyba, kaip jai itin būdinga, apskritai nepastebėjo elektroniniu laišku kelis kartus išsiųsto paklausimo. Davė 30 tūkst. litų, o paskui tarsi “ne prie ko“.

Klausimas – kokia gi oficiali paties 1941 metų sukilimo (jei jau jį tokiu norime laikyti) vertinimo koncepcija – kyla ne pirmą kartą. Jei sukilimo nebuvo, o minėtas ordino kavalierius buvo uzurpatorius, neteisėtai atėmęs valdžią iš teisėtų sovietų – viena situacija, jei oficialus nacių pakalikas – dar baisiau. Jei nepavykusio sukilimo vadovas ir politiškai neįgalus vargeta – taip pat nekas.

Tada reikia pirmiausia reikalauti atimti ordiną, kad jis nebūtų kompromituojamas. Jei manoma, kad jis buvo herojišką darbą dirbusios suverenios Vyriausybės vadovas ir ordinas yra pelnytas, tokią nuomonę valstybės vadovai taip pat turi rišliai ir aiškiai išsakyti. Piliečiai ir palikuonys galutinio verdikto taip ir nesiūlo, tačiau tai ir ne jų reikalas.

Bėda, kad oficiali valdžia, dalijanti ordinus ir pinigus, sudaranti puoselėjimo planus, taip pat neturi jokios pozicijos. Pozicija “tegul istorikai sprendžia“ yra oficialiai idiotiška, skystablauzdiška ir niekam tikusi. Panašiai, kaip ir skambėję kliedesiai, kad privatūs antstoliai savarankiškai planuoja policijos operacijas. Prisidengimas užimtumu ir noras išsisukti yra viena pagrindinių valstybės autoriteto erozijos priežasčių. Nerišlus veblenimas, rodymas pirštu vienas į kitą ar kalbėjimas sakiniais be prasmės yra tragiškai būdingas daugeliui Lietuvos vadovų.

Atsakingos, tvirtos ir principingos pozicijos neturėjimas, lėkštas gudravimas ir mėginimas atspėti – kaip gi čia reitingus paveiks išsakyta pozicija – matomas visur. Nesvarbu, ar svarstomas referendumo dėl atominės elektrinės, ar Garliavos trilerio, ar oficialaus ordino kavalieriaus perlaidojimo, kurį finansuoja Vyriausybė, klausimas.

Atrodo, kad šis reiškinys vis labiau plinta, tad per artėjančius rinkimus rinktis ir vėl nebus lengva – į nepatogius ir reikalaujančius aiškių atsakymų klausimus pateikiami apgraužti ir nučiulpti formalūs atsibambėjimai arba siūloma pasiklausti ko nors kito. Pavyzdžiui, istorikų, piliečių ir/ar palikuonių, kurie turi teisę į atrankinį principingumą – matyti problemą dėl minėto asmens perlaidojimo, ir ramiai vaikščioti pro sovietmetį ir Stalino saulės vežėjus įamžinančius memorialus.

Reklama

, , , , ,

Parašykite komentarą

Kai nieko kito arsenale nėra


Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderio Algio Čapliko kreipimąsi į kitų padermių liberalus su užkeikimais vienytis ir nugalėti vadinamuosius populistus galima vertinti kaip konvulsijas prieš rinkimus.

iberalų sąjūdis turi gerokai daugiau vilčių patekti į Seimą, tad nematyti jokios aiškios prasmės, kam kuris nors iš populiaresnės partijos lyderių turėtų užleisti savo vietą A.Čaplikui ar kokiam kitam jo ginklanešiui.

Čia kur kas juokingiau atrodo kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus raginimai kurti bendrą liberalų frontą. Vienas per jo pirmąją kadenciją jau buvo įsteigtas. Toks liūdno likimo Naujosios politikos blokas.

Tiesa, tada ir šiek tiek vėliau liberalizmą į partijų pavadinimus buvo įsirašę ir Artūras Paulauskas (socialliberalai), ir Rolandas Paksas (liberalai demokratai). V.Adamkaus proteguotos koalicijos trumpo ir nelaimingo valdymo rezultatai nugriaudėjo atsistatydinimais, paties “eksperimentuotojo“ pralaimėtais rinkimais ir apkalta prezidentui R.Paksui.

Paskui buvo V.Adamkaus antroji kadencija. Tais metais “liberalizmas“ veikiau reiškė tai, kad aplink jį ir su jo žinia nevaržomi siautėjo “Gazprom“ tarpininkų ir saugumiečių, kurių dalis dabar įstoję į liberalcentristų partiją, neformalūs klubai.

Demokratija ir procedūros yra bjaurus dalykas – kartais reikia atnaujinti savo teises ir galimybes, pasitikrinti mandatus.

O nenuoramos rinkėjai ima ir užsinori pasiųsti atostogų. LiCS, kaip žinoma, yra pati “saugumietiškiausia“ valstybėje partija, turinti savo vadovybėje įtakingus nematomo fronto karius – buvusį Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoją Dainių Dabašinską, kitą tos pačios kontoros šulą Mindaugą Ladigą. Jų esama ir daugiau. Tik bėda – įtaka ir užkulisinės dvaro intrigos yra viena, o mokėjimas parodyti rinkėjams prasmę nepasiųsti partijos myriop – visai kas kita.

Minėtos šešėlinės figūros čia netinka – ne ta kvalifikacija ir pašaukimas. Todėl ir reikia lakstyti, ropinėti po kadenciją baigusio prezidento piktų ir savimylos kupinų rašinėlių pristatymus, nuvažinėti laike ir erdvėje galutinai pasiklydusį V.Adamkų, tarsi kokį seną limuziną. Nes nieko kito arsenale tiesiog nelikę.

Nėra nė vieno šūkio, kuris galėtų būti panašus į tinkamą A.Čapliko trupančiai partijai, kuris sutelktų ir mobilizuotų elektoratą. Mokesčių nemokėti ir be jų visi sugeba, gėjus į partiją priima konservatoriai, moterims kvotas dalija socialdemokratai – viena bėda.

Visas arsenalas jau išvogtas stipresniųjų. Mokėjimas gudriai prisiplakti taip pat nėra vien šios kompanijos monopolizuotas. Originalių idėjų badas ir panika.

Jei prezidentas V.Adamkus (anksčiau tai būdavo neįtikima) bent netiesiogiai remia LiCS frakcijos narį Arūną Valinską, galėtų susirasti ir platesnių medžioklės plotų. Yra dar viena liberalia pasivadinusi jėga – Vilniaus mero Artūro Zuoko judėjimas “Taip“. Jis LiCS atplaišas priims noriai, nes jaunai organizacijai labai reikia išsiveržti iš Vilniaus ribų ir sukurti nacionalinio masto jėgos regimybę.

Tik daug vietos sąrašiniame pyrage irgi nebus. Gali nutikti taip, kad A.Čaplikas pakartos kitados “socialliberalu“ buvusio žaidėjo A.Paulausko “biznio“ planą. Jo esmė paprasta – parduodu partines struktūras ir iškabą už tinkamą man vietą sąraše, o kiti tegul gelbėjasi kaip nori.

Prezidento V.Adamkaus beviltiškam projektui turiu vieną patarimą – susitaikyti su R.Paksu (kadaise stumtu į premjerus ir skirtu atsakingu už energetiką), kurį savo knygoje jis mini dažniausiai – daugiau kaip 200 kartų.

Gal R.Paksas susimylės ir vėl iš “Tvarkos ir teisingumo“ grįš į liberaldemokratijos kelią. Tada nušvis liberalioji vaivorykštė ir populistai bus nugalėti, o senelis galės ramiai rašyti antrą knygą. Paskaitysime.

Lietuvos žinios

, , , ,

Parašykite komentarą

Dar kartą apie prezidentės įžeidimą


 

Šių dienų Lietuvoje, jei jūs šiaip pilietis, jūsų įžeidimas, pagal Baudžiamąjį kodeksą vertas tiek:

155 straipsnis. Įžeidimas

1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Kas kita, jei jūs esate prezidentas. Tada nevidoną, kuris parašo jums laišką, galima teisti pagal tokį straipsnį:

290 straipsnis. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas

Tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Kaip jau rašyta, tiek prezidentas Valdą Adamkų, tiek prezidentą Dalią Grybauskaitę uolūs teisėsaugos kariai jau yra pasistengę apginti, pagal šį privilegijuotą modelį.

O aš, kadangi tauta dabar myli prezidentę „jausmu, lyg Nemunas giliu“, siūlau prisiminti prieškario Lenkijos patirtį, kur buvo specialus įstatymas, ginantis Jozefo Pilsudskio šventą vardą. Už šiam įstatymui nusižengusios recenzijos autorystę 1938 metais buvo suimtas, gerokai apdaužytas ir į kalėjimą įkištas Vilniaus Universiteto profesorius Stanislawas Cywinskis. Neabejoju, kad Trečiojo Reicho baudžiamoji teisė klausimą sprendė dar esmingiau, bet šiam kartui, kaip metodinę priemonę Jos Ekscelencijos švento vardo sargybiniams, pridedu lenkišką teisės aktą. Budėkite ! Albo Czuwajce, Panowie Harcerzowie!

pilsudski

, , , , ,

4 Komentaras

Įžeidūs valstybės vadovai


 

Neva labai revoliucinga, tikrai tautos beprotiškai mylima, pagarbą ir baimę oponentams generuojanti prezidentė Dalia Grybauskaitė yra nuobodžiai sistemiškai panaši į savo pirmtaką Valdą Adamkų. Tiesa, kalta vėlgi ne ji, o sistema, kurios nėra kada keisti, kai reikia nurodinėti – kiek turi kainuoti varškė.

Šį kartą ne apie tai, kad teisės aktų teikimo intensyvumas panašus. Šį kartą apie jų abiejų santykį su tauta ir demokratijos principais. Už pasikėsinimą įžeisti apie vertybes ir demokratiją ašarodavusį V. Adamkų buvo teisiamas žmogus. Dabar tas pats ištiko kitą „runkelį“, kuris galimai pasikėsino įžeisti tą, kuri baudėsi būti tautos drauge ir jos vyresniaja seserimi ar mama kovoje su privilegijuotais ir išpuikusiais oligarchais.

Demokratijos ir Konstitucijos atžvilgiu – apgailėtina – visai nepriklausomai nuo asmens. Asmens įžeidimas, apšmeižimas,pažeminimas – viskas aišku. Bet „pasikėsinimas įžeisti valstybės tarnautoją“ iškelia šią personaliją virš bendrosios teisės. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Konstituciją šalies vadovė nėra aukščiau Seimo narių (ji tik valstybės vadovė, kuri priesiekia jų, kaip tautos atstovų, turinčių teisę ją nušalinti, kaip kokį Rolandą Paksą) akivaizdoje.

Nenagrinėjant abiejų atvejų nuodugniai, bent tiesiog abejoju, kad dabar „siuvamas“ straipsnis yra niekaip nesuderinamas su demokratijos principais. Privatus laiškas, kuriame parašyčiau restrano vadybininkui, krepšininkui arba gaisrininkui tuos pačius žodžius – niekis? Už prezidento G. W. Busho jaunesniojo įžeidimus, kurie visiems prieinami viešumoje, būtų galima buvę pasodinti tokį kiekį žmonių, kad reiktų iš rusų skolintis Gulago lagerių barakus.

, , ,

7 Komentaras

Dalia Grybauskaitė tiek pat produktyvi, kaip Valdas Adamkus


 

Lietuva, rinkdama prezidente Dalią Grybauskaitę, norėjo labai aktyvaus prezidento. Galima palyginti kai kuriuos jos ir Valdo Adamkaus rodiklius.

Retorika, iš pirmo žvilgsnio, nesulyginama:

Kontrabandininkus reikia griežtai bausti, teismuose bylų nereikia vilkinti, sumažintas pensijas reikia kompensuoti, merus, nesvarbu kokie jų įgaliojimai, reikia rinkti tiesiogiai, liustraciją reikia greitai (kaip nors) pabaigti, o ir išvis – viskas turi būti daroma teisingai bei gerai… Ai, dar tiesa – pas jokias obamas nevažiuosiu.

Naujausias:

„Pernelyg sudėtingi teisminiai procesai vargina žmones ir paralyžiuoja teismų darbą. Bylos vilkinamos arba tiriamos skubotai ir paviršutiniškai, žmonės praranda pasitikėjimą teisingumu, o kartu ir valstybe. Nedelsiant turime priimti būtinus sprendimus, sukurti sąlygas greitesniam, skaidresniam bei kokybiškesniam teisminiam procesui ir panaikinti prielaidas korupcijai teismuose", – teigė šalies vadovė.

Viskas turi būti padaryta teisingai, gerai ir nedelsiant…

Prezidentas Lietuvoje tradiciškai populiarus, visai kitaip nei jam teoriškai pavaldi teisėsauga ar spec. tarnybos, tačiau V. Adamkus į save nebuvo sutraukęs tiek meilės apakintų lietuvaičių vilčių. Daugelis Seimo narių patylimais prisipažįsta biją prieštarauti asmeniui kurio reitingas sukiojasi tie 80 procentų.

O jei taip ėmus ir palyginus? Imkime „antrąjį Adamkų“ – nuo 2004 liepos iki 2005 gegužės pirmosios ir D. Grybauskaitę nuo 2009 liepos iki 2010 gegužės 1. Jei lyginsime ne trepsėjimą kojomis, antakių kilnojimą, moralizavimą, pirštu į dangų rodymą ir ne retorikos ugningumą, o įstatymų leidybos iniciatyvos teisės naudojimą – skirtumas mizeriškas. Atmetus visokių konvencijų ir sutarčių ratifikavimo reikalus, kuriuos rengia atitinkamos ministerijos, o pristato prezidentūra, lieka pačios prezidento institucijos parengti projektai. Jauna, energinga, žvali ir piktoka šalies vadovė, kurios bobiškumai ir diediškumai tapo nukvailėjusio politinio gyvenimo „politine problema“, tik 1 statistiniu punktu lenkia senyvą, graudžiai virkavusį ir pasyvų pirmtaką.

D. Grybauskaitė, kaip rodo statistika, per tą patį laikotarpį parengė 10 savo deklaruojamos „permainų audros“ politinį ir teisinį turinį užpildančių dokumentų, o stabilumą ir „nepakeičiamų valstybininkų“ apsuptį dievinęs diedukas – 9.

, , ,

5 Komentaras

%d bloggers like this: