Nacionaliniai pasirinkimo ypatumai

Antrajame ture varžosi du buvę komunistai, du buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, o vėliau Lietuvos prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko favoritai.

Valdo ir po mirties

Buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas ir premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas net po mirties dovanoja jums teisę rinktis vieną iš savo įpedinių ir bendražygių.

Antrajame ture varžosi du buvę jo vyriausybės, kuriai velionis vadovavo 2001-2004 metais, ministrai – Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė. Kas jie tokie? Vienas mokėsi Vilniuje, kita Leningrado A. Ždanovo universitete, abu buvo komnjaunuoliai, abu dirbo vienokį ar kitokį partinį darbą – kartais ir tose pačiose įstaigose, tik skirtingu metu. Tiesa, iki Aukštosios partinės mokyklos Z. Balčytis pasitempti nespėjo, o gal ir nenorėjo. Nežinoma, ar jis 190-1991 metais kariavo „savo mažus vidinius karus“, kaip pasakoja dariusi D. Grybauskaitė, kuomet reikėjo ryžtis išeiti iš sovietinės karjeros koridorių. Faktas tik toks, kad abu jie tiko iškiliajam AMB, kurį dabartinė prezidentė neveltui laiko savo mokytoju.

Taigi, minėtoje AMB vyriausybėje jie sėkmingai pluša kartu ir su dabartiniais ministrais – Linu Linkevičiumi, Juozu Oleku, Juozu Bernatoniu. Ten padirbėti spėja ir dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius, ir tuometinės Artūro Paulausko „Naujausios Sąjungos“ bendražygiai, vėliau keitę partijas už postus ir niekada neskęstantys, visad kažkaip į paviršių išplaukiantys karjeros profesionalai.

D. Grybauskaitė ir Z. Balčytis buvo AMB itin mylimi ir godojami. Jie daug kuo jo vyriausybėse buvo – visko neišvardinsiu. D. Grybauskaitė netrukus AMB buvo iškilmingai įkeldinta į Europos Komisiją, o Z. Balčyčiui irgi numatyta gera ateitis. Manyta, kad dalykiškasis Zigmas pakeis AMB poste, kai šis atsistatydino 2006 metais, bet politologas Raimundas Lopata ir „Dujotekanos” šefas Rimandas Stonys nuvažiavo pas Darbo partijos atstovą Joną Pinskų į pirtį ir susitarė, kad taip nebus. Kodėl? Nes Z. Balčytis nenorėjo į vyriausybę primti Darbo partijos, panašiai, kaip dabartinė jo oponentė Dalia Grybauskaitė darė po paskutinių Seimo rinkimų. Nieko baisaus – Z. Balčytis kiek vėliau irgi pasiekė Europos aukštumas – tapo Europos parlamento nariu. Taigi – abu iš tos pačios košės, abu to paties mokytojo pateptieji.

Iš kurios rankos nori?

Žinote tokį žaidimą, kai sakoma: iš kurios rankos nori? Tai ir jūs galite rinktis. Vienas bičiulis „Veidaknygėje“ rašė: „Vienas kairysis – oficialus kairysis, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Rusija, rėmėjas. Kita kairioji – oficialiai nepriklausoma kandidatė, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Vakarais, rėmėja.

Žodžiu, ir vieni, ir kiti – stambūs kapitalistai, tik biznio partneriai už skirtingų Lietuvos sienų. Gudriai čia mums Brazauskas užtaisė”.

Bičiulį truputį pataisysiu – ilgamečiai konservatorių rėmėjai, pavyzdžiui ponai Garbaravičiai, turi net labai didelių reikalų ir Rusijoje. Tad viskas dar painiau.

Kiti kriterijai

Kaip pasirinkti? AMB favoritė D. Grybauskaitė patinka profesoriui Vytautui Landsbergiui ir konservatoriams. AMB favoritas Z. Balčytis profesoriui ir konservatoriams nepatinka. Jie mamano, kad išrinkus Z. Balčytį Lietuvą užims rusai ir joks NATO mums nebepadės. Jei kas nors tikrai mano, kad taip ir bus – turi balsuoti tik už D. Grybauskaitę. Ji kadencijos pradžioje sakė, kad Lietuva buvo tapusi Amerikos politikos įkaite ir tęsė ankstesnių ir dabartinių bendražygių vykdytą kariuomenės finansavimo mažinimo politiką, bet konservatoriai sako, kad tai nesvarbu, nes ji tik pajuokavo.

Kokie dar kriterijai? Ordinai ir medaliai. Z. Balčyčio įvertinimai: 2002 m. Didžiojo kryžiaus (Gra-Cruz) ordinas (Portugalija), 2003 m. Afanasijaus Nikitino medalis (Rusija), 2004 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.

Šiuo klausimu jis akivaizdžiai nusileidžia D. Grybauskaitei, kurios krūtinę galėtų puošti daug daugiau blizgučių. Vikipedija nurodo 14 apdovanojimų, bet jų galbūt yra jau gerokai daugiau – ant kelių atsiprašau, jei suklydau. Tad, kam patinka prašmatnūs mundurai su daug blizgučių, akselbantų ir epoletų – tik už D. Grybauskaitę. Taigi aidi autoriteto balsas iš anapilio: Jūsų teisė rinktis.

Istorines “klaidas” atsimenant

Visus su Kovo 11 sveikinu ir negaliu neatsiminti, kad anuomet – prieš 23 metus – buvo giedra diena – ne taip, kaip šiandien. O jau kovo 12 nuotaiką sugadino kairuoliški kvailiukai (arba samdyti provokatoriai).

Jau kovo 12 dieną Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus šalininkai, nepatenkinti, kad šalies lyderiu nebuvo išrinktas nūnai jau velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, prie Seimo rūmų protestavo prieš V. Landsbergio išrinkimą. Prieš procedūrą ar prieš faktą tada kriuksėjo kažkokie (tikrai ar neva) Pedagoginio instituto, kuris dabar vadinasi Edukologijos universitetu, studentai, nešini plakatais „dūdorius nebus gaspadorius“ (pašiepiant V. Landsbergio muzikologinį išsilavinimą) ir pan.

Šiandien vidurdienį į akis prie Seimo vėl žada lįsti raudonieji „paleckininkų“ ekstremistai. Įdomu – ar prie jų prisidės „iškilus“ Lietuvos diplomatas Arvydas Juozaitis, kuris ir tada, dieną kai skelbta nepriklausomybė, nesugalvojo nieko geriau, kaip „suskrebenti“ niekingą straipsniuką „Istorinė laida“. „Klaidos“ esmė – rinkimus prapylusio komunistinio komiteto pirmininko neišrinko į valdžią. Suvokimas, kad dar ir šiandien tokios istorinės “vertybės” iki pat 2012 metų  tarnavo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje truputį gadina nuotaiką. Bet tik truputį.

Aš žiūrėsiu olimpiadą, o Kubilius tegul aria

Premjeras Andrius Kubilius turbūt negali apsispręsti ar čia atsiprašius artojėlių Lietuvos už “Landsbergio sugriautus kolūkius”, ar čia dar kaip nors pabandžius atrodyti panašesniu į velionį Algirdą mykolą Brazauską, kurio niekaip neišeis pavyti reitingais ir pamišusių garbintojų, apraudančių gerą poną, minios gausa.

“Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius šiandien lankėsi Dotnuvoje (Kauno raj.) vykstančiose Respublikinėse artojų varžybose ir pasveikino jų dalyvius. Pasak premjero, žemės arimo darbai lietuviams nuo seno turi ypatingą reikšmę.
„Nesvarbu, ar kaime ar mieste gyventų, lietuviui žemė yra šventa, o žemės arimas mums beveik prilygsta šventoms apeigoms, todėl galėčiau pasakyti, jog Lietuvos artojų varžybos šiandien mums svarbiau negu, pavyzdžiui, Londono olimpiada“, – kreipdamasis į varžybų dalyvius ir svečius sakė Ministras Pirmininkas. “

Panašu, kad A. Kubilius meta iššūkį ir Romos Katalikų Bažnyčiai, kuri lyg ir neskelbia, kad reikia garbinti šventas žagres arba kumeles tempiančias plūgą.

Ką gi – kiekvieno teisė rinktis. Aš žiūrėsiu olimpiadą, o A. Kubilius galėtų paarti, kad ir mano uošvienės daržą, nes būdamas nelabai kubilinio supratimo lietuvis esu jai pasakęs, kad viską padarysiu, idant man arti nereikėtų, kuomet labai jau primygtinai graudino, kad ir mirsiu nepamėginęs

Spėju, kad būtent taip man ir nutiks. Tik va suku galvą – kas dabar Marijos žemės pažangai ir dvasinei pusiausvyrai svarbiau – A. Kubilius ariantis, ar A. Kubilius statantis atominę elektrinę?

Vaidilutės šlapiais marškinėliais ir kitos pamatinės vertybės

Šis dialogas atkeliavo elektroniniu paštu. Apytikrę autorystę numanau. Man patiko, o ypatingai jautriems siūlau rinktis kokį kitą produktą.

(Postmodernus diskursas apie gender, arba chrestomatinė šūdmalystė)

Definicijus: Skaičiau Agnės Bilotaitės interviu apie viešuosius pirkimus. Jaučiuosi vyriška, šovinistine kiaule, nes, vidury interviu kyla noras pasiūlyti jai liautis pliurpti apie per sunkią politiką ir užsiimti malonesniais dalykais. Labai jau drėgnais veizolais apie viešuosius pirkimus kalba – bent jau nuotrauka taip rodo – gyvai nežinia kaip yr.

Abstrakcijus: Nori pasakyti, kad moteriai reikia žinoti savo vietą po marškinėliais? Ypač po šlapiais.

Definicijus: Ypač Tėvynės Sąjungoje – Lietuvos krikščionyse demokratuose – moralinėje vyskupų, žynių ir vaidilučių sąjungoje su tautininkais.

Abstrakcijus: Moralinis elitas.

Definicijus: Manau, jei egzistuoja neformali TS-LKD regula, ten parašyta, kad galima eiti į viešnamius, kur merginos pasitinka apsirengę tautiniais rūbais. Tada ir marškinėliai gali būti šlapi.

Abstrakcijus: Vien birutės vaidilutės, geltonkasės ir su septyniais sijonais.

Definicijus: Bet čia iškils problema. Konstitucijos dvasia beregint apsireikš ir išaiškins, kad negalima diskriminuoti tamsiaplaukių su čadromis. Kuo Kusaitė nusikalto, lyginant su Bilotaite?

Abstrakcijus: Abramikienė su šydu…

Definicijus:Įdomu – ar ji prisitaikytų prie vaidmens pagonybėje? O Jeigu Tata paskelbtų fatvą, kad bobos idealas yra Krupskaja, ką darytų Abramikienė su Bilotaite?

Abstrakcijus: Jeigu Abramikienė dalyvauja mišiose, skirtose Birutės bataljonui (o Birutė taip ir neapsikrikštijo) – vadinasi prisitaiko. Be to Tata gal veikiau paskelbtų, kad idealas – Petkevičaitė Bitė. Tai jos pensne užsidėtų ir tuom viskas baigtųsi.

Definicijus: O kuo ji svarbi tautos moralės istorijai – ta Tamstos Petkevičaitė? Kunevičienė, tai bent buhalteriją bandė tvarkyti.

Abstrakcijus: Dėl Kunevičienės – labai svari pastaba.

Definicijus: Manau, kad Pavilionienės “Lyčių drama” turėtų būti privalomai dėstoma vairuotojų kursuose.

Abstrakcijus: Ir dar egzaminas iš to.

Definicijus: O dar ir Baltakį atradau buvus durniumi ir retrogradu. Prikeverziojo:

“Bet mes negalim, kada norim, gimti ir motinos negalim pasirinkt. Negalim pasirinkt kitos gimtinės. Jinai viena. Jos niekas neatstos. Ji mūsų meilės ir kančių šaltinis. Kas ją praras, neįsigis kitos.”. Debilas !!!! Jei mama bus kolba, o tėtė megintuvelis, tai koks skirtumas, kur abiejų dislokacijos vieta? Be to, bile kuri šių dienų feministė, pasisakanti už abortus, žino, kad tas vaikas nebūtų norėjęs gyventi.

Abstrakcijus: Čia ir Tatai gali kilti pagunda išsivesti Basanavičiaus homunkulą.

Definicijus: Įdomu ar ligonių kasos finansuos?

Abstrakcijus: Basanavičiaus išgimdymas – ne koks lyties keitimas

Definicijus: Na taip. Be to viską galima finansuoti gabaliukais išparduodant trečiojo moralinio autoriteto turtą. Tik iškyla vienas klausimas – kaip tapti pirmuoju moraliniu autoritetu, jei miršti vėliau už tą, kuris jau buvo pirmasis? Tatai tikrai reikia kažką daryti.

Abstrakcijus: Arba numirti, arba užsibalzamuoti.

Definicijus: AMB pastatė valdovų rūmus, o Tata tik kryžius šventino, melsdamas atleidimo už kolūkių griūtį. Ir visai nesidomėjo postmodernių konservatorių moterų teisėmis. Manau, Oxfordo daktaras Mantas, kartu su pasikrikštijusiu komjaunuoliu Pauliumi gali išspręsti šią problemą, parašydamas studiją (už porą milijonų litų) apie drėgnų marškinėlių ir nuometo vaidmenį moralinės revoliucijos ketvirtojo penkmečio pabaigoje.

Abstrakcijus: Nenukrypkime. Viešajame diskurse trūksta įžvalgų apie Aušrinę Mariją arba Nidą Vasiliauskaitę. O ir Tamsta minite tik dešiniąsias damas. Tai nėra politiškai korektiška ir marginalizuoja gender teoretikų triūsą.

Definicijus: Eee… čia taip išeina todėl, kad su dešiniosiomis komsomolkomis visuomet buvo lengviau. Istoriškai susiklostė. Nidos ir Aušrinės atvejai sudėtingesni. Manding, jos priklauso postmoderniųjų supervaidilučių kategorijai ir yra neprieinamos pažinimui iš esmės.

Abstrakcijus: Mačiau gyvą Nidą – tarp mūsų kalbant ji primena pažą iš sovietinio filmo apie Pelenę. Švelnūs bruožai be iškilumų

Definicijus: Atsargiai, gerbiamasis. Tai tik jūs manote, kad ją matėte ir kad ji gyva. Tomas Baranauskas riaušių metu ją jau atpažino su akmeniu prie Seimo, bet negalėjo įrodyti, nes žmogus nesusivokiąs savo tapatybėje negali būti atpažintas nei policijos, nei teismo.

Ir man išvis atrodo, kad patriarchalinės visuomenės išugdyti teismai yra nepajėgūs spręsti gender bylų, nes taip sakė Zaratustra, kuri buvo moteris.

Abstrakcijus: Išvedėte mane iš kantrybės. Teismas juk nusprendė, kad prezidentę Grybauskaitę kažkas siūlė raukti ir taip kėsinosi įžeisti, nors ji to nežinojo.

Definicijus: Jai ir nereikia nieko žinoti. Ir apie ją nereikia nieko žinoti. Ji ne Lady Gaga, kuri vieną dieną turi penį, o kitą dieną kovoja už gėjų teises ir visi tai žino. Su tokiais reitingais genitalijos ir orientacijos išvis nereikalingos. Nebent kokiose nors slaptose VSD pažymose…

(Abstrakcijus ir Definicijus daro pertrauką, išsiskaičiuoja, kuriam eiti į parduotuvę.)

Partija Liokajų Lietuvos

“Kardo ir žagrės sąjunga”, “Darbas ir neapykanta”, “Jungtuvės, laidotuvės ir gimimas” – tokiais ir dar šmaikštesniais epitetais visi apibūdinome Kristinos Brazauskienės ir Vytauto Šustausko sugalvotos Lietuvos prezidento sąjungos išsiperėjimą. Kai vienas bičiulis pusiau rimtai man pasakė, kad jos atsiradimas pasitarnaus demokratijai – nustebau. Paskui pamaniau – o kodėl ne?

Netikslus pavadinimas

Tiksliau, manding, būtų buvę pavadinti ją Liokajaus Lietuvos partija. Juk velionis prezidentas, su kurio atvaizdu politikos olimpą šturmuos nauja senų politinių chuliganų ir juokdarių partija, pats save vadino būtent taip. Pradėkime nuo to, kad prezidentu būti jam patiko kur kas mažiau nei premjeru, o užvis labiausiai jis troško paprasto ir nuoširdaus tautos tarno įvaizdžio.

Būtent apie “Liokajų Lietuvos” ištikimi sekėjai ir norintys įsiteikti pataikūnai kūrė filmus. Dar gerokai prieš tai, kai Algirdas Mykolas Brazauskas atidavė Viešpačiui dūšelę, jo vardu jau buvo vadinamos mokyklos. Jam jau pasitraukus į pensiją ir net tiesiog vis aiškiau keliaujant prie mirties, jo partijos draugeliai vis traukdavo ir traukdavo jo autoritetą ir įvaizdį kaip paskutinį šiaudą, prie kurio mėgindavo kabinti savo reitingus, kai daugiau nebuvo kuo jų patempti į viršų. Visi žinojo, kad socialdemokratijos jo politikoje buvo tiek pat, kiek teisybės lošimo namuose. Kitados atvirai paporinęs, kad Lietuvos komunistų partijoje kažkada irgi buvę keli procentai, jis pats atvirai nurodė, kad geriausia spjauti į ideologijas ir daryti viską “kaip reikia”.

Milijonieriais vis dar aptekę socialdemokratai ligi šiol mėgina tapti panašūs į tikrus rožės nešiotojus. Ir jiems K.Brazauskienė kartu su “Ubagų karaliumi” nepadarys didelės žalos, mėgindami dar kartą išgręžti jau bemaž sausą kempinę – pajodinėti išėjusiojo įvaizdžiu. Tie, kurie prognozuoja socdemams bent minimalius praradimus dėl Prezidento partijos pasiskelbimo, – tikrai neteisūs.

Turės atstovų

Kam atstovaus naujoji partija? Tikrai ne tiems, kurie būtų balsavę už Algirdo Butkevičiaus socialdemokratus. Ir nusibodę pernelyg, ir lyderis kitokio tipo. Socialinio ir antropologinio šios partijos galimo rinkėjo paveikslo turbūt geriausia ieškoti tarp kokių nors sukčiaujančių taksistų, Gariūnų prekeivių, aršiausių kasos aparatų priešininkų, devynių dešimtadalių nelegalių “verslininkų”, pardavinėjančių seges, karoliukus ar liemenėles Palangos gatvėse ir paplūdimių prieigose.

Tarp tų, kurie žino, kad “visi jie vagys, todėl mokesčių nemokėsiu” ir kartu myli tikrus vyrus bei nuoširdžius, paprastus, viešai “samagono nebrokijančius” lyderius. Minėtoji individų kategorija yra įsitikinusi, kad valdžia jiems dar ir skolinga už tai, kad sukdami savo šešėlinius versliukus jie ne visada bėga pasiimti bedarbio pašalpų. Tiesa, bėgti dažniausiai reikėtų iš kokioje nors sodo bendrijoje “iš nuostolių” išsimūrytos pilaitės, vietoj sportbačių naudojant džipą arba sportišką BMW.

Ši kategorija realių atstovų dar nebuvo atradusi. Kaip jau rašiau, socdemai atsibodo, o A.Butkevičius netinka, nes įtartinai mokytas ir inteligentiškų manierų. “Ne savas”. Rolandas Paksas, nepaisant visų peripetijų, lieka teisiniame užribyje, be to, yra išbandytas ir jo pečiai nepakankamai platūs. Darbo partijai šios rinkėjų terpės prisišnekinti irgi nepavyko. Jie gal ir atvyksta į Viktoro Uspaskicho ledų šventę, dykai pasiklauso koncertų, pavalgo “Dadu”, bet kažko trūksta. V.Uspaskichas, kad ir koks anas būtų, niekada nepagirs Adolfo Hitlerio, “išvaliusio” žydus iš Laisvės alėjos ir “išvadavusio” V.Šustauską nuo jo tikrai vertos profesijos – batų valytojo. Maža to, Kauno poniutė, tiekianti blizgučius į Gariūnus ir Palangą, gali dar laikyti save ir patriote (neatsitiktinai Kaune ir Prezidento sąjunga gimsta), o V.Uspaskicho akcentas čia netinka. Apie konservatorius kalbėti neverta – kas už juos balsuoja, tie balsuoja ir tiek. Ričardo Čekučio ir Stanislovo Buškevičiaus tipo tautiniai radikalai irgi netinka “paprastiems smulkiesiems verslininkams”.

Tad štai ir jie turės savo atstovus: V.Šustauskas ir K.Brazauskienė – lyg Lietuvos politiniai lomonosovai. Ir iš paprastų žmonių, ir paprasti, ir kartu “prasimušę”. Kad prasimušė ir išsimušinėja ne visai elegantiškais metodais – per chuliganizmą, lovas ir šiaip “antras duris” – tik privalumas: nesisuksi – neturėsi. Kombinatoriai, įsitikinę, kad žino, kaip reikia gyventi, irgi turi teisę turėti savo patronus. Negi gaila?