Posts Tagged Baltarusija

Premjere, o kaip dėl kitos elektrinės?


Čia kažkaip premjeras Algirdas Butkevičius pasakė, kad Baltarusijoje negalima statyti atominės elektrinės. Gal ir negalima. Gal ir taip, bet aš kažkaip abejoju, kad Lietuva pasiryžusi pasekti žydišku pavyzdžiu ir, kartas nuo karto, subombarduoti tai, “kas negali būti statoma”.

Bet dar įdomiau kitkas – bus ar nebus statoma Lietuvos Visagino atominė elektrinė, kurios vardo bendrovė toliau išdidžiai vartoja elektros ir pinigų šiek tiek daugiau, negu gamina. Gal pirma apie tai? Sakoma, kad visas šis cirkas dar kažką ir kainuoja…

, , , , ,

Komentarų: 1

Teisėtumai, procedūros ir iešmininkai


Dviejų formaliai ir tarsi net realiai remiamos Baltarusijos opozicionierių finansinės informacijos išdavimas kaimyno diktatoriaus “suvartojimui” ir jį lydėję Lietuvos institucijų bei politinių lyderių komentarai nėra netikėti. Nei mėginimas ieškoti kaltų, menkinant savo paties nuopelnus ar nieko nedarymą, nei mėginimas pasislėpti už biurokratinių formalumų.

“Vsio zakonno”

Iš pradžių buvo iš nesenos praeities patriarchų paveldėtas noras paaiškinti, kad Alesis Beliackis ir jo bičiulis tapo idealiai veikiančios teisinės sistemos reikalavimų vykdymo auka ir kitaip nė negalėję būti. Mat pačią Baltarusijos opoziciją remiančios Lietuvos valdininkai nė negalėję pamanyti (?!), kad kaimynų šalies režimas galėtų pateikti teisinės pagalbos sutartimi grindžiamą prašymą, turėdamas politinių motyvų. Juk prašyme apie norą susidoroti už politiką nebuvę parašyta.
Kartu pavirkauta, kad prašymų gaunama labai daug ir vargu ar į kiekvieną įsigilinsi. Čia iškart pamaniau, kad man tai kažką primena… Žinoma! Juk būtent taip – dideliu srautu, užimtumu ir siekiu nepraleisti termino ikiteisminio tyrimo teisėjai ir visų rangų bei pakraipų jiems prijaučiantieji argumentavo ir paviešintus bei įrodytus atvejus, kai neskaičius, automatiškai buvo sankcionuojami saugumiečių bei prokurorų įgeidžiai klausytis telefonų. Nesvarbu – ar terorizmu vis dar įtariamos Eglės Kusaitės ir jos artimųjų, ar nepatikusio žurnalisto. Darbo daug, procedūros teisingai įformintos, o tai, pasak kai kurių išminčių, ir yra teisinė valstybė.

Ir tikrai – kokia čia problema: pirmadienį Lietuva oficialiai vadina Aleksandrą Lukašenką diktatoriumi ir karštai spaudžia dešinę jo oponentams, o antradienį jos įdarbinti valdininkai net negali įtarti, kad tokio mielo ir dvasingo “Batkos” specialiosios tarnybos visai nė negalvoja apie jokius politinius persekiojimus. Svarbu, kad nepraleidžiami terminai ir dokumentai susegami bei sunumeruojami pagal instrukcijas.

Slapstymasis už meškerės

Atmetant ironiją gana užguitos Lietuvos valdininkijos atžvilgiu, galima sutikti, kad vidutinis statistinis Marijos žemės biurokratas kartais tikrai jaučiasi ne stipriau nei, anot ciniško anekdoto, už meškerykočio mėginęs pasislėpti Aušvico “sanatorijos” klipata. Ir tai suprantama.
Prieš keletą metų, kaip minėta ir parlamentinio tyrimo, kračiusio Saugumo departamento žygdarbius, metu, kaip paporinti spėjo ir “WikiLeaks”, per sieną ne visada sėkmingai lakstė kurjeriai, turėję gabenti finansinę paramą demokratijos barikadų mūrams brolių gudų tėvynėje. Kažkas prie sienos įkliuvo su 25 tūkst. dolerių. Tuometis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, kaip minima, turėjo geriau paderinti stygas su Vidaus reikalų ministerijos vadovybe. Gal derino, o gal ir ne. Vadovai pasikeitė, o biurokratams reikia dirbti toliau.
Teisingumo ministerija išvis į šį žaidimą, kaip išeina, įtraukiama nebuvo. Juolab, pasikeitė, o tiksliau tariant, išnyko ir pats Lietuvos užsienio politikos kursas. Po viešų bučiavimųsi ir patikinimų, kad Lietuva vykdo su Briuseliu suderintą misiją ir mėgina Baltarusiją perverbuoti iš Rusijos glėbio į europinį, laukė ir naujos A.Lukašenkos represijos po rinkimų Minske, ir nauji Vilniaus valdžios judesiai, mėginant paaiškinti tai, kas patiems nebeaišku.

Nei šiandien garsiai apie gėdingą valdininkų elgesį plyšaujantis Seimo Užsienio reikalų komitetas, nei telefonine teise įpratusi vadovautis Užsienio reikalų ministerija, įskaitant dabartinius užsienio politikos vadovus Emanuelį Zingerį ir Audronių Ažubalį, nenuveikė šioje srityje nieko gero. Valdininkai anksčiau bent žinojo, kad reikia gauti neoficialių nurodymų iš strateginio Albino, o šiandien aiškumo nebeturi. Aiškios procedūros ir prioritetai, kuriais derėtų vadovautis susidūrus su tokių valstybių kaip Baltarusija ar Rusija “teisinės pagalbos” reikalavimais, nėra suformuluoti. Tikėtis pilietinės valdininko iniciatyvos vargu ar galima. Pati prezidentūra šiandien težino, kad su A.Lukašenka arba Vladimiru Putinu reikia “dirbti pragmatiškai”. Ką tai reiškia praktiškai – S.Daukanto aikštę erzinantis klausimas, slepiantis savyje negerus kėslus. Valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra toje pusėje mato tik sąjungininkus didvyriškoje kovoje su Egle Kusaite ir jos baisia teroristų armija.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės riktelėjimas teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui, reikalaujant įvertinti pavaldinių veiksmus šioje baltarusių bendražygių “pridavimo istorijoje”, reiškia reikalavimą surasti “iešmininką” arba atpirkimo ožį. Joks protingesnis valdininkas toks tapti nenori, tad tai tik dar labiau skatina slėptis už instrukcijų arba, susiveikus pažymą apie radikulitą, kai tik tenka ką nors realaus pačiam spręsti, šiaušti meškerioti. O prisiimti atsakomybę už tai, ko nesugeba sutvarkyti politinė valdžia, gali nebent svajojantis apie pilkojo kardinolo statusą arba tikras ožys, kuris niekaip nesusijęs su atpirkimu.

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Vieninga realioji ir virtualioji Dalios Grybauskaitės Europa


 

„Dabartinėje Europoje neturi būti nei realių, nei virtualių sienų“, – vizito Baltarusijoje šalyje metu sako prezidentė Dalia Grybauskaitė. Sutinku. Europos ribose, kurios, anot įžvalgaus socialdemokrato Vytenio Povilo Andriukaičio, driekiasi nuo Gibraltaro iki Vladivostoko reikia panaikinti viską. Muitines, riboženklius, netgi tiltų turėklus (pažeidžia teisę rinktis ar keliauti skersai ar išilgai).

Virtualioje erdvėje reikia panaikinti visas serverių ir sistemų apsaugas, ugniasienes ir antivirusus bei interneteinės bankininkystės slaptažodžius. Visi žmonės broliai ir galimybių riboti nevalia.

Labai patiko tyras prezidentės džiaugsmas, kad draugiškos šalies prezidentas, kitaip nei koks Miša Saakašvilis, yra demokratas. Mat jai asmeniškai pažadėjo, jog rinkimuose leis registruotis visiems, kas nori. Juk taip ir yra visose tikrose demokratijose – balotiruotis leidžia prezidentas, o ne koks nors Vaigauskas. Ką ten kalbėti – demokratijoje prezidentai turi nustatinėti net ir varškės bei sasiskų kainas.

Sienas reikia naikinti ir pasitikėjimu. Labai vertingas yra Jalta ir Potsdamu atsiduodantis tikėjimas tokių tipų pažadais – tame tarpe dėl rinkimų ir referendumų Baltijos pakrantėje. Šiek tiek primena vėliau Nobelį gavusio JAV prezidento Jimmy Carterio tikėjimą Leonidu Brežnevu, pastarajam žadant nesiveržti į Afganistaną. Jokių sienų, ribų ir kriterijų – šviesi ateitis jau visai čia pat.

 

snipai

Paveikslėlis iš čia.

, ,

4 Komentaras

Visi bėga į Baltarusiją?


 

Pasiskaičiau šiandien kolegų iš Delfio straipsnį apie masinį bėgimą dirbti į Baltarusiją. Iki pat paskutinės pastraipos buvo beveik įdomu, o paskui pasidarė linksma.

Paskutinioje pastraipoje rašoma, kad šiemet legaliai išvykusių dirbti į šią šalį ne padaugėjo, o sumažėjo. Jų buvo net (?!) 160, kai pernai jų buvo 470 (tai padėtis gerėja ar blogėja?). Matyt, pajutus, kad statistika nelabai leidžia pagrįsti pagrindinę straipsnio mintį – esą lietuviai Airiją ir Angliją keičia į Baltarusiją – užsimenama, jog nėra duomenų apie nelegalus.

Įdomu tai, kad šiemet, Darbo biržos duomenimis, panašus skaičius darbo leidimų išduotas ir baltarusiams Lietuvoje, bet dar įdomiau kitkas.

Viską suvokiame lygindami : Jungtinėje Karalystėje, per metus iki 2010-ųjų birželio leidimus dirbti gavo 18 tūkst. Lietuvos piliečių. Pridėkime Airiją ir Norvegiją bei „nežinomą skaičių nelegalų“, kuriems ten būti nėra daug sunkiau, nei pas Lukašenką, ir matome, kokias įdomias bei svarbias tendencijas šiandien atskleidė kolegos, padedami vienintelio svarbaus šaltinio, kuris yra „Pavardės nenorėjęs viešinti vienos su statybos verslu susijusios įmonės savininkas Algis“.

Jei tai koks prezidentūros socialinis užsakymas, skirtas skatinti teigiamą požiūrį į Baltarusiją, tai vertinu vienaip. O jei tikrai norėta kažką pailiustruoti, tai turiu geranoriškai pastebėti, kad galima buvo ir labiau pasistengti. Neabejoju, kad dirbančiųjų rytuose yra. Tikiu, kad jų galėjo padaugėti. Bet pagal jūsų duomenis, išskyrus Algįo anoniminį skundą, išeina beveik atvirkščiai.

luka

, , , , , ,

3 Komentaras

Teisių gynimo verslas


 

Europos demokratijos prioritetus ištiko tokia pat klinikinė mirtis, kaip ir jos jungtinės valiutos – euro – stabilumo kriterijus, siejamus su Mastrichto susitarimų vardu.

Šiuos į lavoninę ar bent į reanimaciją pasiuntė graikų dykaduoniai ir buduliai, visiems įrodę, kad įprotį nesilaikyti sutarčių ir spjauti į įsipareigojimus galima parduoti kaip prigimtinę teisę.

Graikija šiek tiek primena dvesiančią Sovietų Sąjungą – kad greičiau padvėstų, Vakarai jai kišo milijardus. Tada buvo nupiešta karikatūra, kurioje drakonas, prarijęs tam tikrą kiekį dolerių, reikalauja naujos dozės ir perspėja: "Kitaip nesugriūsiu." Graikija – ne SSRS, bet apetitu nesiskundžia. Lietuva – ne Vokietija, tad nedera raudoti, jog išlaikome graikus. Mūsų sąlyčiai su europietiškais kriterijais ir vertybėmis yra susiję su visai kitu galu.

Klausantis Europos parlamentarų ir ministrų teiginių aiškėja, kad su vertybėmis Senajame žemyne vyksta panašūs procesai kaip ir tie, kurie dusina euro zoną.

Po Vilniuje įvykusio gėjų parado Švedijos Europos reikalų ministrė, Seimo narė Aušrinė Marija Povilionienė, garsi filosofė Nida Vasiliauskaitė ir kiti svarbūs Lietuvos progresą neva tempiantys

lokomotyvai jaučiasi atlikę žygdarbį. Petras Gražulis arba Kazimieras Uoka jaučiasi didvyriškai pasipriešinę artėjančiai "žydrųjų diktatūrai", kurią turbūt sapnuoja net nepadauginę atitinkamų medžiagų. Žygdarbio esmė – pastovėjimas skirtingose grotų pusėse.

Šįkart personažai, deja, yra verti vienas kito. Visų abiejose gardo pusėse pastovėjusių personažų, tarp kurių gėjų buvo tikrai visiška mažuma, siekis vienas – pasirodyti ir pasireklamuoti. Vieni norėjo būti pastebėti tų, kam gėjus yra tas pats, kas pedofilas, kitiems buvo svarbu parodyti, jog bėga "progreso priekyje". Na, gal dar paprašyti, kad valstybė, visuomenė ir Europos Sąjunga (ES) papildytų ėdžias, iš kurių gyvena profesionalūs, nieko kito ir nemokantys lytinių teisių gynėjai. Ko Lietuvoje po minimų įvykių nė kiek nepadaugėjo, tai – tolerancijos. Jos pergalės niekam, atrodo, ir nereikia, nes vieni jausis galutinai pralaimėję ir dar (neduok Dieve) susidegins protestuodami, kiti turės ieškotis rimtesnio darbo. Ne veltui vienas žilas Amerikos advokatas man seminare aiškino, kad šiais laikais visą gyvenimą iš rasizmo temos nebepragyvensi – homoseksualų teisės yra pelningesnės.

Ko verta Lietuva ir Europos demokratijos siekiai? Viskas paaiškėja lyginant. Gegužės 15 dieną gėjų ir lesbiečių teises ginantis paradas buvo surengtas Havanoje (Kuba). Jame dalyvavo ir šalies prezidento Raulio Kastro dukrelė. Jei tai demokratijos kriterijus – laisvės ir pliuralizmo požiūriu viskas Kuboje yra gerai arba sparčiai gerėja. Juk tą pačią dieną Lietuvai dabar jau draugiškos Baltarusijos sostinėje milicija "slaviškąjį gėjų paradą" išvaikė lazdomis. Regis, belieka pripažinti, kad Kubos demokratija arba bent jau "perestroika" nušluostė nosį homofobiškiems Rytų Europos režimams.

Yra tik viena mažytė smulkmena. Vasario 23-iąją kalėjime po 82 bado streiko dienų mirė politinis kalinys Orlando Sapato Tamaio. Nuo tada badauja jo likimo draugas, reikalaudamas išlaisvinti sunkiai sergančius politinius kalinius, kurie negauna elementarios medicininės pagalbos. Šiam nusibaigus badauti yra pasiruošęs dar ir trečias asmuo.

ES į tokias smulkmenas nereaguoja gal dėl to, kad Kubos kalinys – ne gėjus (nežinau, kaip ten yra). Nei Europos parlamentarai, nei Švedijos ministrai nevažiuos į jų demokratijos kriterijus atitinkančią šalį ir į tokias smulkmenas nesigilins. Tai nėra madinga (su diktatoriais dabar dirbama pragmatiškai), tai nėra paprasta. Ką jau ten – gali būti net ir pavojinga. Visai kas kita – kautis su priespauda ir tironija Vilniaus paupiuose, kai priešininkas yra ne Kubos diktatorius, o tik P.Gražulis su K.Uoka, nuo kurių saugo 800 policininkų.

Juokingiausia, kad nelabai kas tų teisių važiavo ginti ir į homofobišką, bet vis tiek labai gerą Minską. Dabar teises reikia ginti pragmatiškai, pelningai ir nerizikuojant. Ne veltui ir Lyčių lygybės instituto, kurį mums, homofobams, gydyti čia įklijavo ES, darbuotojai nori būti atleisti nuo mokesčių. Verslas yra verslas, o teisės – tokia pat prekė, kaip ir nafta arba geopolitika. Mainai visada galimi.

, , , ,

2 Komentaras

%d bloggers like this: