Posts Tagged Darbo partija

Nacionaliniai pasirinkimo ypatumai


Antrajame ture varžosi du buvę komunistai, du buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, o vėliau Lietuvos prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko favoritai.

Valdo ir po mirties

Buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas ir premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas net po mirties dovanoja jums teisę rinktis vieną iš savo įpedinių ir bendražygių.

Antrajame ture varžosi du buvę jo vyriausybės, kuriai velionis vadovavo 2001-2004 metais, ministrai – Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė. Kas jie tokie? Vienas mokėsi Vilniuje, kita Leningrado A. Ždanovo universitete, abu buvo komnjaunuoliai, abu dirbo vienokį ar kitokį partinį darbą – kartais ir tose pačiose įstaigose, tik skirtingu metu. Tiesa, iki Aukštosios partinės mokyklos Z. Balčytis pasitempti nespėjo, o gal ir nenorėjo. Nežinoma, ar jis 190-1991 metais kariavo „savo mažus vidinius karus“, kaip pasakoja dariusi D. Grybauskaitė, kuomet reikėjo ryžtis išeiti iš sovietinės karjeros koridorių. Faktas tik toks, kad abu jie tiko iškiliajam AMB, kurį dabartinė prezidentė neveltui laiko savo mokytoju.

Taigi, minėtoje AMB vyriausybėje jie sėkmingai pluša kartu ir su dabartiniais ministrais – Linu Linkevičiumi, Juozu Oleku, Juozu Bernatoniu. Ten padirbėti spėja ir dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius, ir tuometinės Artūro Paulausko „Naujausios Sąjungos“ bendražygiai, vėliau keitę partijas už postus ir niekada neskęstantys, visad kažkaip į paviršių išplaukiantys karjeros profesionalai.

D. Grybauskaitė ir Z. Balčytis buvo AMB itin mylimi ir godojami. Jie daug kuo jo vyriausybėse buvo – visko neišvardinsiu. D. Grybauskaitė netrukus AMB buvo iškilmingai įkeldinta į Europos Komisiją, o Z. Balčyčiui irgi numatyta gera ateitis. Manyta, kad dalykiškasis Zigmas pakeis AMB poste, kai šis atsistatydino 2006 metais, bet politologas Raimundas Lopata ir „Dujotekanos” šefas Rimandas Stonys nuvažiavo pas Darbo partijos atstovą Joną Pinskų į pirtį ir susitarė, kad taip nebus. Kodėl? Nes Z. Balčytis nenorėjo į vyriausybę primti Darbo partijos, panašiai, kaip dabartinė jo oponentė Dalia Grybauskaitė darė po paskutinių Seimo rinkimų. Nieko baisaus – Z. Balčytis kiek vėliau irgi pasiekė Europos aukštumas – tapo Europos parlamento nariu. Taigi – abu iš tos pačios košės, abu to paties mokytojo pateptieji.

Iš kurios rankos nori?

Žinote tokį žaidimą, kai sakoma: iš kurios rankos nori? Tai ir jūs galite rinktis. Vienas bičiulis „Veidaknygėje“ rašė: „Vienas kairysis – oficialus kairysis, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Rusija, rėmėjas. Kita kairioji – oficialiai nepriklausoma kandidatė, neoficialiai – stambaus valstybinio kapitalo, turinčio reikalų su Vakarais, rėmėja.

Žodžiu, ir vieni, ir kiti – stambūs kapitalistai, tik biznio partneriai už skirtingų Lietuvos sienų. Gudriai čia mums Brazauskas užtaisė”.

Bičiulį truputį pataisysiu – ilgamečiai konservatorių rėmėjai, pavyzdžiui ponai Garbaravičiai, turi net labai didelių reikalų ir Rusijoje. Tad viskas dar painiau.

Kiti kriterijai

Kaip pasirinkti? AMB favoritė D. Grybauskaitė patinka profesoriui Vytautui Landsbergiui ir konservatoriams. AMB favoritas Z. Balčytis profesoriui ir konservatoriams nepatinka. Jie mamano, kad išrinkus Z. Balčytį Lietuvą užims rusai ir joks NATO mums nebepadės. Jei kas nors tikrai mano, kad taip ir bus – turi balsuoti tik už D. Grybauskaitę. Ji kadencijos pradžioje sakė, kad Lietuva buvo tapusi Amerikos politikos įkaite ir tęsė ankstesnių ir dabartinių bendražygių vykdytą kariuomenės finansavimo mažinimo politiką, bet konservatoriai sako, kad tai nesvarbu, nes ji tik pajuokavo.

Kokie dar kriterijai? Ordinai ir medaliai. Z. Balčyčio įvertinimai: 2002 m. Didžiojo kryžiaus (Gra-Cruz) ordinas (Portugalija), 2003 m. Afanasijaus Nikitino medalis (Rusija), 2004 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.

Šiuo klausimu jis akivaizdžiai nusileidžia D. Grybauskaitei, kurios krūtinę galėtų puošti daug daugiau blizgučių. Vikipedija nurodo 14 apdovanojimų, bet jų galbūt yra jau gerokai daugiau – ant kelių atsiprašau, jei suklydau. Tad, kam patinka prašmatnūs mundurai su daug blizgučių, akselbantų ir epoletų – tik už D. Grybauskaitę. Taigi aidi autoriteto balsas iš anapilio: Jūsų teisė rinktis.

Reklama

, , , , , , ,

Komentarų: 1

Politinės muilo operos be pabaigos – chaosas


Fiktyvios politinės vestuvės, sužieduotuvės ir politinės meilės trikampiai jau seniai tapo Lietuvos aktualijų tradicija. Vienas kitą prakeikti, išvadinti banditais, išdavikais ir kyšininkais, o paskui vėl lyg niekur nieko kurti naujas bendradarbiavimo schemas, pasirašinėti naujas vedybines sutartis (su špyga kišenėje) – laikoma normaliu dalyku.

Fiktyvios ne tik „katašunio“ vestuvės

Kai kas gal ir nustebo sužinojęs, kad partija „Tvarka ir teisingumas“ (TT), neapsikentusi vilkinamo laiko ir nevykstančių derybų, oficialiai nutraukė jungimosi su Darbo partija (DP) procesą. Rolandas Paksas sako, kad nemato jokių bendros partijos su Viktoru Uspaskichu perspektyvų. Dar daugiau – neneigia girdėjęs, kad metęs jį, V. Uspaskichas kalbina opozicijoje esančias partijas vienytis į koaliciją ir eliminuoti iš valdžios stipriausius konkurentus – socialdemokratus. Konservatoriai tik neoficialiai užsimena gavę tokių pasiūlymų, o socialdemokratai tikina, kad tai nestebina, nes V. Uspaskicho planuose neva nėra numatyta konstruktyvaus ketverių metų bendro darbo. O be reikalo.

Kalbant apie „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ jungtuves, projekte nuo pat pradžių buvo galima įžvelgti falšo ir blefo elementų bei probleminių aspektų. Jau vien faktas, kad partijos yra vieno lyderio ištikimos svitos, pakankamai abejotinais vertė teiginius, jog visi viską draugiškai pasidalys ir susitars dėl vietų sąraše (ypač koks trečias dešimtukas). Motyvas Darbo partijai, kaip juridiniam asmeniui, išvengti atsakomybės vadinamosios juodosios buhalterijos byloje? Kaip jau ne kartą anksčiau sakiau, vadinamieji leiboristai (satelitinė organizacija) ir taip buvo paruošti. Be to, politinius prokurorų norus teismai padėjo į šalį ir jungtis partijai su niekuo neuždraudė. Taigi, kaip banalioje melodramoje, tinkamiausia čia yra frazė: „Tarp mūsų viskas baigta, nors nieko ir nebuvo.“ Buvo atlikta net fiktyvios DP eutanazijos ir čia pat klonavimo operacija.

Taigi, ne tik mirusios, bet tautos ir neprikėlusios partijos nario „katašunio“ Antano Nedzinsko vestuvės gali būti fiktyvios ir pritraukti visų dėmesį. Žiniasklaida tada buvo „priversta“, o greičiau pati „prisivertė“ gaišti laiką ir resursus, laukdama politinių jaunikių (nuotakų lyg ir nebuvo) ir pabrolių bei pamergių komentarų. Tiesa yra ir ta, kad politiniai sanguliavimai,meilės priesaikos bei kraujomaišos nėra nei DP, nei TT monopolija.

Nė kiek nestebina žinia, kad V. Uspaskichas kalbina į koaliciją jungtis konservatorius, kurie jau yra meiliai politiškai glaustęsi su ta pačia Lietuvos socialdemokratų partija, o dabar jos lyderį Algirdą Butkevičių vadina išdaviku.

Naujiena, kad „vieninteliai Tėvynės sargai“ galėtų draugauti ir su DP? Gal kam gaila, gal kam džiugu, bet tikrai ne.

Dar 2009 metų spalį tuometinė „Permainų koalicija“ – visų rūšių ir orientacijų liberalai bei TS-LKD – raštu kreipėsi į V. Uspaskichą ir prašė paramos. Nors formalus susitarimas neįvyko (programiniai DP pasiūlymai labiau priminė pasityčiojimą), kai kuriais strateginiais klausimais koalicija V. Uspaskicho ir jo draugų paramos sulaukė. Juk tik šios partijos „nuopelnas“, kad Visagino atominės elektrinės projektą lydintys įstatymai buvo palaiminti. Ta proga įdomu būtų paklausti, kas, Andriaus Kubiliaus nuomone, yra didesnis Tėvynės išdavikas – Algirdas Butkevičius ar Viktoras Uspaskichas, palaikęs taikaus atominio šedevro idėją? Ir kur dabar, tiesą sakant, dėti tą rinkėjų kontingentą, kuris referendume balsavo prieš atominę energetiką, o gal prieš buvusio energetikos ministro Arvydo Sekmoko tauškalus?

Konservatorių tapatybė

Įžymybių vestuvės, skyrybos, gimdymai ir abortai visada traukia žioplių dėmesį kur kas labiau negu kokie nors nuobodūs niekučiai – biudžetai, energetikos, mokesčiai. O jau kai amžinai vienas kitą prakeikę politiniai sutuoktiniai uždaruose miegamuosiuose imasi žaisti antrankiais ir botagėliais, pažadėdami keliolikos sekundžių pikantiškumo, daugelis užgniaužia kvapą.

Daugelis, bet ne visi. Man, pavyzdžiui, po vakarykščio konservatorių suvažiavimo, kuriame partija nesėkmingai ieškojo savo tapatybės, įdomu, ar TS-LKD sutiktų eiti į koaliciją su DP vien už pažadą paremti (ne pirmą kartą) Visagino atominės elektrinės projektą ir ar tam pritartų prezidentė Dalia Grybauskaitė? Tai bent jau parodytų, kiek ir kas tiki arba netiki paties projekto realumu bei prasme. Ir paaiškintų, kiek kainuoja išdaviko ar valstybininko etiketė. Kuris būtų didesnis išdavikas – A. Butkevičius ar V. Uspaskichas?

Nieko aiškaus į tai, žinoma, neišgirsime. Viskas primena serialą, kuriame jau nežinia kiek kartų pasikeitė aktoriai, kartojasi siužetinės linijos, o meiles, skyrybas, abortus, atminties praradimus ir atgavimus patyrė visi personažai. Sekmadienį praūžęs konservatorių suvažiavimas – iš tos pačios operos. Jame Vytauto Landsbergio štabas, kaip plevėsa studentas, stengėsi staigiai parašyti diplominį darbą iš vienintelio šaltinio – tarkime, kad iš Biblijos, bet tai naujiena tik tai dienai. Nereikėjo leisti partijai tiek laiko sėkmingai nomenklatūrėti.

Rezultatas banalus – niekas nieko kol kas konservatorių partijoje nebenuginčys, nes vienas kalba apie atominę elektrinę, o kitas apie teisingumą. Vienas šneka apie biudžetą, kitas apie degtinės reklamą internete. Vienas apie akėčias, o kitam svarbiau vežėčios. Deja, abiejų vežėčios senos. Didžiausia opozicinė partija, mano asmenine nuomone, turėtų pagalvoti apie trečiąjį variantą. Apie lyderį, kuriam violetinė spalva netrukdytų atominei temai, šeimos vertybės neprieštarautų progresiniams (tiesiog solidariemss) mokesčiams. Deja, kol kas opozicinėje didžiausioje partijoje toks pat chaosas, kaip ir nacionalinėje energetikoje. Valstybėje „naktinių reformų“ psichozę pakeitė stagnatoriškas, neaiškios krypties transas, kurį praskaidrina politinės vestuvės ir skyrybos.  

Šaltinis: balsas.lt

, , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Kaip padaryti tautą laimingą?


Prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūris į rinkėjus aiškus: jei jie balsuoja ne taip, kaip ji, – klysta. Ir juos reikia pamokyti – pastatyti į kampą bei sugėdinti.

Runkeliai, namo!

Pasakė tauta nuomonę referendume? Ji nepatiko? Reikia griebtis demagogijos ir prapliupti postringauti apie tai, kad nuo bendro rinkėjų skaičiaus pasisakė tik trečdalis. Čia pat pamirštant, kiek jau nuo bendro skaičiaus rinkėjų balsavo už ją pačią.

Teisingai ar klaidingai balsavę rinkėjai nuspyrė nuo valdžios jai patinkančią valdančiąją koaliciją? Reikia pamokyti tautą moralės, teisinių principų ir gerų manierų. Kaip? Ogi pareikšti, kad neleis vienai iš daugiausiai mandatų laimėjusių opozicinių partijų būti vyriausybėje. Neleis ir taškas, nes ta partija negražiai atrodo ir šešis metus teisiama (greičiausiai tam, kad procesas tiesiog vyktų ir būtų galima jį naudoti, kaip politinį kozirį). Rinkėjai už ją balsuodami tai lyg ir žinojo, bet vis tiek – nenaudėliai – balsavo. Reikia jiems parodyti jų vietą ir paaiškinti, kad šunų balsai į dangų neina.

Demokratija sau, o prezidentė kojele trept ir baigta. Mat tikslas atseit labai šventas – todėl viskas galima. Kažin, ar jis labiau, ar mažiau šventas, negu tada, kai rinkėjus „tradicinės“ partijos į referendumą tempė „Maximos“ alumi ir skalbimo milteliais? Nesvarbu – jos didenybė pasakė ir eikite jūs, runkeliai, namo su savo pasirinkimais.

Eksperimentus prisimenant

Tiesa, dabartinė S. Daukanto aikštės vedėja yra neoriginali. Tyčiotis iš rinkėjų pasirinkimo ir manipuliuoti neprastai gebėjo ir jos pirmtakas. Tik jo eksperimentų, kurių tikslai aišku irgi turbūt buvo labai šventi, rezultatai atrodo kiek nykokai.

Antai – premjeras Gediminas Vagnorius 1999 metais atsistatydino dėl ministrų atsistatydinimo skandalų bei nesutarimų su prezidentu Valdu Adamkumi. 1999 m. gegužę premjeru tapo tuometinis konservatorius Rolandas Paksas.

Komiška tai, kad jo kandidatūrą prezidento postą labiausiai palaikė tuometinis prezidentas V. Adamkus. Vėliau, kai R. Paksas tapo jau liberalu, tas pats prezidentas, gelbėdamas eilinį kartą „blogai pasirinkusią tautą“ nuo baisių pavojų ir daugumą kituose rinkimuose laimėjusių socialdemokratų, sulipdė leisgyvį „Naujosios politikos bloką“. Jį sudarė R. Pakso liberalai ir tuomet dar egzistavę, o dabar užmaršty gulintys Artūro Paulausko socialliberalai bei Modernieji krikščionys demokratai.

Rinkėjų pasirinkimą ignoravęs projektas netrukus žlugo ir Lietuvos socialdemokratų partija, su Algirdu Mykolu Brazausku priešaky, vis tiek atsidūrė valdžioje. Į aukštąją politiką V. Adamkaus eksperimentų dėka įtrauktas R. Paksas tam pačiam V. Adamkui vėliau ir tapo didžiausiu galvos skausmu – ėmė ir įveikė jį patį prezidento rinkimuose.

Kai R. Pakso grėsmę valstybės pamatams likvidavo solidarios sisteminės pajėgos, atsirado Darbo partija ir V. Adamkus vėl pabandė gelbėti Tėvynę – žūtbūt šaukėsi vaivorykštės ir trepsėjo, kad daugiausiai mandatų gavusi politinė jėga liktų už borto. Tada nepavyko, bet ar valstybės pamatai nuo to sugriuvo – niekas nebekomentuoja.

Socdemų dilema

Visiškai akivaizdu, kad nepaisant prezidentės įgeidžių ir moralizavimų jokia patvari koalicija šįkart nesusidarys be daugiausiai mandatų laimėjusių socialdemokratų. Kodėl pastarieji turėtų sutikti su siūlymais tapti pralaimėjusių dešiniųjų jaunesniaisiais broliais – visiškai neaišku.

Kuo tai būtų geriau „eiliniame pavojuje atsidūrusiai“ Tėvynei irgi nelabai aišku, nes konservatorių vado Andriaus Kubiliaus ir socialdemokratų buvusio lyderio Gedimino Kirkilo pavardžių pirmosiomis raidėmis paženklintas projektas irgi ne naujiena.

Baigėsi jis „labai rezultatyviai“ – LEO.LT bendru gimdymu ir vėliau sekusiomis skyrybomis bei kūdikio pakasynomis. Jokių prielaidų tam, kad ir šįkart šios dvi partijos kartu pagimdytų kokią nors sveiką bendrą politiką – nematyti. Aišku, „suklydusią“ tautą galima vėl nuvaryti balsuoti „teisingai“, bet ji tokia nedėkinga ir kvaila, kad jokių sėkmės garantijų nauji rinkimai nesuteikia. Mat masinių demonstracijų ir viešų susideginimų dėl rinkimų rezultatų niekaip nesimato – prakeikti „runkeliai“ pavojaus Tėvynei neįžiūri. Belieka pasukti galvą – kaip čia padarius tautą laiminga ir saugia be jos žinios. Patarimas prezidentei vienas – skambinkite savo ūsuotam draugeliui į Minską. Jis žino. Kam čia terliotis su tomis rūmų intrigomis, kai yra išbandytų ir efektyvių patirčių.

P.S. Apie „istorinę klaidą„, be kitų iškilių personažų, yra vogravęs ir toks Arvydas Juozaitis, kitados aršiu falcetu klykęs, kad rinkimus laimėjęs Sąjūdis neišrinko Aukščiausios Tarybos pirmininku prapylusių rinkimus komunistų lyderio, o pasirinko Vytautą Landsbergį. Tad įvairiai ta tauta „istoriškai klysta“, ponai prisiekusieji… tautos gelbėtojai.

Šaltinis: “Balsas.lt“

, , , , , , ,

4 Komentaras

%d bloggers like this: