Posts Tagged Degutienė

Konservatoriai nežino–kada jų suvažiavimas


Sakoma, kad politinės partijos daug investuoja į savireklamą, tačiau kartais atrodo, jog kažkaip beviltiškai taupo. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) gretose – svarbūs įvykiai – pirmininko rinkimai ir suvažiavimas.

Pastarojo data žiniasklaidai buvo nurodoma “balandžio pabaiga-gegužės pradžia”. Balandžio 17 dieną, nutaręs, kad laikas sužinoti tiksliau – pasirinkau tiesų kelią – įėjau į TS-LKD svetainę ir ji man nurodė, kad nei balandį, nei gegužę jokio suvažiavimo nenumatyta.

Vienas partijos šulų Jurgis Razma patikino, kad data yra maždaug gegužės 12 diena, bet jis tiksliai neatsimenąs ir pasiūlė kreiptis į Rasą Juknevičienę. Ši patvirtino – tikrai gegužės 12. Nežinau, kaip ten su investicijomis į savireklamą, bet svetainės tvarkytojams ryškiai permokama arba jie nepakankamai motyvuojami. Versija, kad galbūt vengiama dėmesio – atrodo menkai tikėtina.

Būtų gerai, kad R. Juknevičienė šia informacija pasidalintų ir su Andriumi Kubiliumi, Vytautu Landsbergiu, Irena Degutiene. O tai dar ims ir neatvyks, nežinodami.

image

image

Reklama

, , , , ,

Komentarų: 1

Atrankinis principingumas ir nerišlus veblenimas


“Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys, ryžtingai pasisakome prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo, Kauno miesto pareigūnų ir kitų oficialių asmenų sprendimą pagerbti 1941 metų birželio-rugpjūčio mėnesiais – nacių okupacijos metu – veikusios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, išeivijoje pasivadinusį Brazaičiu“, – rašo grupė didelių ir solidžių profesorių bei autoritetų.

Įdomu tai, kad dideli demaršai ir verksmingi vieši ginčai kilo dabar, o ne 2009 metais, kai prezidentas Valdas Adamkus jį po mirties apdovanojo aukščiausiu šalies apdovanojimu – Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi. Tada piliečiai ir palikuonys kažkodėl buvo pasyvesni arba turėjo svarbesnių, labiau neatidėliotinų eskaluoti temų. Ir dabar atimti ordiną, kiek supratau, kažkodėl nereikalauja.

Perlaidojimo ir kitų išvestinių veiksmų faktas kažkodėl sureikšminamas labiausiai. Bet čia jau nieko nepadarysi – pilietinės iniciatyvos turi teisę būti spontaniškos ir net nelabai logiškos laike bei erdvėje. Kur kas blogiau viskas yra su mūsų valdžios žmonių laikysena.

Kas Lietuvos valstybei yra tas perlaidotas žmogus ir kaip jis vertinamas? Ordinas, Vyriausybės skirti 30 tūkst. litų perlaidojimui ir procedūros įtraukimas į Vyriausybės patvirtintą Istorinės atminties puoselėjimo 2012 metų priemonių planą – lyg ir viskas aišku. Bet vos piliečiai ir palikuonys (dar net neparašę kreipimosi) ėmė reikšti nuomones ir minėti tokius raktinius žodžius kaip “žydai“, “holokaustas“ ir pan. – visi tvarkingai dėjo į krūmus. 

Į aukščiausio laipsnio ordino kavalieriaus perlaidojimo iškilmes, kurias patys apmokėjo valstybės lėšomis, valstybės vadovai nevyko dėl “didelio užimtumo“ ir todėl, kad “nebuvo įtraukta į darbotvarkę“, nors į “puoselėjimo planą“ įtraukta buvo. Kai pasidomėjau, prezidentūra pasakė, kad čia istorikų reikalas, Seimo pirmininkės patarėjas pasakė, kad velionis buvo ne Seimo, o Vyriausybės (tegul ir laikinosios) vadovas, tad Irenai Degutienei ten taip pat nėra ką veikti. Vyriausybės spaudos tarnyba, kaip jai itin būdinga, apskritai nepastebėjo elektroniniu laišku kelis kartus išsiųsto paklausimo. Davė 30 tūkst. litų, o paskui tarsi “ne prie ko“.

Klausimas – kokia gi oficiali paties 1941 metų sukilimo (jei jau jį tokiu norime laikyti) vertinimo koncepcija – kyla ne pirmą kartą. Jei sukilimo nebuvo, o minėtas ordino kavalierius buvo uzurpatorius, neteisėtai atėmęs valdžią iš teisėtų sovietų – viena situacija, jei oficialus nacių pakalikas – dar baisiau. Jei nepavykusio sukilimo vadovas ir politiškai neįgalus vargeta – taip pat nekas.

Tada reikia pirmiausia reikalauti atimti ordiną, kad jis nebūtų kompromituojamas. Jei manoma, kad jis buvo herojišką darbą dirbusios suverenios Vyriausybės vadovas ir ordinas yra pelnytas, tokią nuomonę valstybės vadovai taip pat turi rišliai ir aiškiai išsakyti. Piliečiai ir palikuonys galutinio verdikto taip ir nesiūlo, tačiau tai ir ne jų reikalas.

Bėda, kad oficiali valdžia, dalijanti ordinus ir pinigus, sudaranti puoselėjimo planus, taip pat neturi jokios pozicijos. Pozicija “tegul istorikai sprendžia“ yra oficialiai idiotiška, skystablauzdiška ir niekam tikusi. Panašiai, kaip ir skambėję kliedesiai, kad privatūs antstoliai savarankiškai planuoja policijos operacijas. Prisidengimas užimtumu ir noras išsisukti yra viena pagrindinių valstybės autoriteto erozijos priežasčių. Nerišlus veblenimas, rodymas pirštu vienas į kitą ar kalbėjimas sakiniais be prasmės yra tragiškai būdingas daugeliui Lietuvos vadovų.

Atsakingos, tvirtos ir principingos pozicijos neturėjimas, lėkštas gudravimas ir mėginimas atspėti – kaip gi čia reitingus paveiks išsakyta pozicija – matomas visur. Nesvarbu, ar svarstomas referendumo dėl atominės elektrinės, ar Garliavos trilerio, ar oficialaus ordino kavalieriaus perlaidojimo, kurį finansuoja Vyriausybė, klausimas.

Atrodo, kad šis reiškinys vis labiau plinta, tad per artėjančius rinkimus rinktis ir vėl nebus lengva – į nepatogius ir reikalaujančius aiškių atsakymų klausimus pateikiami apgraužti ir nučiulpti formalūs atsibambėjimai arba siūloma pasiklausti ko nors kito. Pavyzdžiui, istorikų, piliečių ir/ar palikuonių, kurie turi teisę į atrankinį principingumą – matyti problemą dėl minėto asmens perlaidojimo, ir ramiai vaikščioti pro sovietmetį ir Stalino saulės vežėjus įamžinančius memorialus.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Žmonės susidomėjo


Netyčia “snukiaknygėje“ iškilo žanrų klausimas. Padėkite atsakyti – kas TAI yra?

, , , ,

7 Komentaras

Populizmo grimasos


Vienas įdomiausių Lietuvos politinio gyvenimo dalykų – vajai ir skuba. Ypač artėjant rinkimams. Galima metų metais nematyti problemų ar rasti tūkstantį priežasčių jų nepastebėti, o paskui būtinai reikia paposėdžiauti iki vidurnakčio, kad priimtum tautą ir pasaulį gelbstintį planą.

Septynių įstatymų pataisų per dieną išsireikalavusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kartu su Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku anksčiau turbūt nė neįtarė, kad su bankų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ne viskas gerai, kol ėmėsi nacionalizuoti „Snorą“. Kai nacionalizuos ką nors kitą – galbūt patvarkys dar keletą smulkių trūkumų.

Seimo pirmininkė ir ilgametė šios institucijos veikėja Irena Degutienė, anaiptol ne pirmai kadencijai pradėjus skaičiuoti paskutinius metus, ūmai nutarė, kad pats laikas būtų reglamentuoti parlamentarų atostogas ir automobilių nuomą. Kolegoms neparodžius deramo entuziazmo – nustebo ir prapliupo parodomosiomis politinėmis raudomis bei moralizavimais.

Dar vienas dalykas, kurį mėginama skubiai ir skambiai įgyvendinti, – Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria valdyti žiniasklaidos priemones bus uždrausta ne tik bankams, bet ir jų antrinėms įmonėms. Pataisa dedikuojama ne kam kitam, o „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei, kurią valdo antrinė nacionalizuoto „Snoro“ kontora. Kaip ir projekto autoriai, nejaučiu didelių sentimentų nei „Snorui“, nei „Lietuvos rytui“, tačiau drįstu kiek pagadinti šventines nuotaikas. Pati įstatymo pataisa, kokia ji dabar siūloma, žiniasklaidos ir verslo santykių normalizavimui yra tiesiog nereikšminga. Niekinis ir tuščias judesys, oro gadinimas sėdint vandenyje – burbulai net be garso. Nebent kas nors man ims ir įrodys, kad „Lietuvos rytą“ ar kokią nors „Dieną“ (dabar valdomą Ūkio banko sukurtos struktūros) pardavus Dainiaus Kreivio „Makvežai“ arba Viktoro Uspaskicho konservų fabrikui interesų konfliktų ir su tuo susijusių problemų galimybės būtų bent vienu procentu mažesnės. Rimtesnių svarstymų, kaip reglamentuoti ir apriboti privačios žiniasklaidos savininkų kišimąsi į redakcijos darbą, nelabai pasitaiko. Bet paukščiuką užsidėti galima.

Visa tai niekis, palyginti su pamišėlių arba tokiais apsimetančiųjų šokiu aplink partijų finansavimo laužą. Populiari prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri yra viena, nutarė „patvarkyti“ nepopuliarias partijas ir uždrausti juridiniams asmenims jas finansuoti. Mat jei koks oligarchas paaukos partijai ar populiariai kandidatei į prezidentus ne iš bendrovės, o iš savo sąskaitos, tie pinigai bus neva automatiškai išvaduoti iš interesų konfliktų. Seimas nutarė dar pagerinti prezidentės siūlymą ir po svarstymo pritarė pataisai, kuri išvis draudžia aukojimus ir paverčia partijas biudžetinėmis organizacijomis. Spėju, kad šis žingsnis yra iš tokių, kurie dar labiau radikalizuoja ir galutinai sukvailina ir taip radikalų bei beprasmį sumanymą. Atvirai prieštarauti reitingų karalaitei dauguma Seimo narių neišdrįsta, tad belieka maivytis ir išsidirbinėti, procedūriškai suvelti projekto svarstymą.

Apskritai visi žino ir supranta, kad partijos šalia savęs turi ir turės visuomeninių organizacijų, klubų, tokių neva institutų ir panašių struktūrų struktūrėlių. Tad reikia būti kosminio bukumo apsėstam, kad nesuvoktum, jog tai bus panaudota ir vietoj visiškai aiškios bei deklaruotos rėmimo sistemos sukurtas naujas savikvailos ir visuomenės mulkinimo mechanizmas. Maža to, dabar siūlomos neva patobulintos biudžetinio finansavimo sistemos, kaip jau ne kartą pastebėta, numato didžiausią naudą didžiausioms valdžios partijoms ir riboja politinę konkurenciją. Kartu skatina trenktų radikalų bliovimą apie tai, kad reikia išvis nustatyti, jog partijos išsilaiko tik iš nario mokesčio. Apie pastarąjį siūlymą sunku ir kalbėti nevartojant keiksmažodžių. Pakanka tik paminėti, kad net ir iš to naudos turėtų tik jau gerai įsitvirtinusios, gausios organizacijos, kuriomis, anot apklausų, tauta nepasitiki, bet už jas, anot rinkimų statistikos, balsuoja. Ypač tos, kuriose gausu turtingų dėdžių ir tetų.

Atrodo, kad egzotiškų arba formaliai neva labai teisingų ir radikalių, o realiai tuščių ir menkaprasmių iniciatyvų tarškalynė dar tik įsisiūbuoja. Rinkimams artėjant spektakliai bus dar dramatiškesni, o kalbos dar patetiškesnės. Užsiimkite vietas, pasidėkite arbatos ir sausainių arba alaus ir spragėsių. Nuobodu nebus.

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Ragana ant laužo – prokuroras saugus


Lietuviai gali jaustis visiškai saugūs ir neberakinti durų. Baisiausia šio amžiaus pradžios nusikaltėlė ir pavojinga teroristė Eglė Kusaitė vėl kalėjime. Sprogimo nebus, jei tik jo neįvykdys kas nors, ko nepasiekia Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ir genialiausiojo visų laikų prokuroro Justo Lauciaus švelnios letenėlės. Ypač džiūgauti turi pastarasis, nes skundėsi, kad mergina nori jį įskaudinti.

Oficialus prašymas

Mielas prokurore Justai, nuoširdžiai prašau nelaikyti šio mano teksto grasinimu, nes, manau, esate saugotinas ir godotinas eksponatas ir Tėvynės paveldo dalis jau vien tam, kad kada nors Pumpučio akademijos, kurią ne vienas ten dirbąs docentas draugiškai vadina “mentovnia“, studentai galėtų analizuoti jūsų kilogramais bei terabaitais generuojamas teisines poemas. Turiu tik vieną prašymą – dėl visa ko, įsekite šį tekstą į visas su E.Kusaite siejamas bylas, kurių Lietuvoje dar mažoka – tik trys. Prašau to jau vien todėl, kad man bus nemenka garbė atsidurti ten šalia Europoje gerai žinomos žurnalistės Oksanos Čelyševos arba kolegos iš “Novaja Gazeta“ Arkadijaus Babčenkos.

Juolab kad tai pasitarnaus tam pačiam uždaviniui – padidinti makulatūros kilogramų ir terabaitų skaičių, tuo būdu pribloškiant teisėjus surinktos medžiagos gausa. Būtent tam juk ir įsiuvote į siuvamas bylas minėtų kolegų pokalbius su Eglės mama Virginija Kusiene. Tuose pokalbiuose, kuriuos prikergėte kaip įrodymą, jog Eglė bendrauja su Lefortove uždarytais “bendrininkais“ ir ruošiasi bėgti nuo teismo, yra maždaug tiek pat teisinės vertės, kaip ir mano menkame laiškutyje. Turinys juk net nėra svarbu – tebus ten šnekama apie norą paimti interviu, muzikinius pomėgius arba morkų ravėjimą.

Dar kartą sveikinu, kad galite nebekrūpčioti ir nebegerti valerijonų, kai kas nors paskambina į duris ar į mobilųjį telefoną įsiveržia kokia nors trumpoji žinutė. E.Kusaitė bent tris mėnesius – tokiam laikui kartu su kolega iš Generalinės prokuratūros Mindaugu Dūda įgrūdote ją atgal į Lukiškes – negalės jūsų nuskriausti. Tad bylas galima bus siuvinėti ne taip nervingai, o mintis ir fantazijas jose bus galima grupuoti kiek sklandžiau. Jei to sklandumo apskritai reikia.

Toliau dalyvauja byloje

Baigdamas be galo draugišką ir taktišką kreipimąsi į Lietuvos prokurorų šulą paaiškinu: labai dažnai, norint pasiekti “teisinį“ rezultatą, prokurorams nereikia nieko daug daryti. Ypač tada, kai prašoma galimybių ką nors sekti, klausytis, patekti į patalpas, kontroliuoti elektroninio ir telekomunikacijų ryšio priemones.
Kas matė vieną prokuroro prašymą leisti ką nors pasiklausyti ir vieną teismo nutartį tai leisti – matė viską. Bent jau E.Kusaitės ir jos tikrų ar tariamų bendrininkų Aišat ir Apti Magmadovų bylose.

Pirmiausia primenu, kad prokuroras J.Laucius niekada nebuvo nušalintas nuo E.Kusaitės bylos tyrimo, kaip 2010 metų liepos 22 dieną skelbė žiniasklaida. Tai buvo it kaulas numesta visuomenei antis, nes ponas tebuvo kitaip “perinstaliuotas“ į šį reikalą. Tiesiog ikiteisminis tyrimas dėl E.Kusaitės to paties J.Lauciaus sprendimu buvo atskirtas nuo ikiteisminio tyrimo dėl Magmadovų veiksmų. E.Kusaitės bylą generalinis prokuroras pavedė tirti prokurorui M.Dūdai, o Magmadovų byla ir visas toliau besitęsiantis ikiteisminis tyrimas ir toliau realiai liko tam pačiam J.Lauciui.

Jis, būdamas tikras teisės virtuozas, puikiai žinojo ir dabar tebežino, kad Magmadovai, kurie yra Rusijos piliečiai ir teisiami Maskvoje, niekada nebus teisiami Marijos žemėje. Jam jų ir nereikia. Reikia tos pačios “raganos“ iš Klaipėdos. 2010 metų rugpjūčio 6 dieną E.Kusaitė paleidžiama pasižadėjusi neišvykti. J.Laucius ilgai nedelsia.

Lengva ir paprasta

Jau 2010 metų rugsėjo 2 dieną J.Laucius rašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjai Jolantai Vėgelienei prašymą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo Nr. 17.2 – 15691. Ant dviejų lapelių surašytame tekste, išskyrus asmens duomenis ir spaudoje skelbtą informaciją apie tai, kuo įtariama E.Kusaitė, beveik nieko nėra. Tik teiginys, jog “yra gauta duomenų, kad Rusijos Federacijoje esantys (nerašoma, kad kalėjime ir visiškai izoliuoti – aut. past.) įtariamieji Aiša Magmadova ir Apti Magmadovas, taip pat Lietuvos Respublikoje esantį (nervingai klaviatūra bildėjęs prokuroras paliko nosinę – aut. past.) įtariamoji E.Kusaitė per trečiuosius asmenis ieško kontaktų, kad suderinti (“kad“ su bendratimi vėl nesaugiai besijaučiančio žmogaus klaida – aut. past.) savo parodymus apie LR VSD užkardyto rengto teroro akto aplinkybes“.

Apie jokius pridedamus dokumentus ar duomenis dokumente neužsimenama. To ir neprireikia. J.Vėgelienė tą pačią dieną nukopijuoja ar perrašo žodis į žodį tai, ką pateikė prokuroras, net ir tą teisinį riktą – E.Kusaitė pavadinta “teroro akto vykdytoja“, nors pats “teroro aktas neįvykęs“, būdinga – ir prokuroras, ir teisėja nuteisė be teismo. J.Vėgelienė apipavidalindama tai pasigyrimu, jog viską pati “nustatė“, gale prideda pastraipą, kad prašymą tenkina. Vėliau, kartojant identišką tekstą, gaunamos identiškos nutartys dėl sankcijos pratęsimo net keletą kartų, visiškai teisėjai nesidomint, o kokie šio pasiklausymo rezultatai. Susirašinėjimo rutiną paįvairina tik formalumas, kad nuo 2011 metų vasario 1 dienos ikiteisminių tyrimų (ačiū Dievui) nebevykdančio VSD vadovas Gediminas Grina nuliūdina J.Laucių – nebevykdysiąs pasiklausymo. Tai priverčia prokurorą ir teisėją suskrebenti dar po pastraipą ir svarbią pasiklausymo procedūrą perduoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnams.

Lygiai taip pat – vienas kitą nukopijuodami ir sertifikuodami prokuroras J.Laucius ir teisėja J.Vėgelienė tvarko ir Eglės mamos pasiklausymo reikalą. Šnipinėjami jos pokalbiai su žurnalistais, žmogaus teisių gynėjais, įrašyti pokalbiai priduriami prie bylos.

Ant laužo

Prokuroro užsispyrimas ir milžiniškų teisėsaugos pajėgų uolumas ėdant vieną pajūrio mergiotę – nekeistas. Raganų deginimas yra svarbi europinės istorijos ir juridinių tradicijų dalis. Dar Jacobas Sprengeris ir Heinrichas Institoris XV amžiuje išleido veikalą “Raganų kūjis“. Jame mokoma, kad gera ragana labai gerai ginasi, o kuo geriau ir logiškiau ginasi, tuo tai tikresnis įrodymas, kad jai padedąs pats šėtonas. Dalis mūsų prokurorų ir teisėjų, nekalbant apie VSD antiteroristus, tokių sudėtingų kūrinių greičiausiai neskaitė, bet vadovaujasi panašia nuostata dėl sau būdingo instinkto – aukos gerklę reikia spausti juo stipriau, kuo labiau ji spardosi.

Neretai internete perskaitau ar iš pažįstamų išgirstu, kad E.Kusaitė kažkaip nervingai atrodo ar nėra labai protinga, o be to, pagal žioplo ir kasdien tijūno spardomo baudžiauninko logiką, dūmų be ugnies nebūna ir ji vis tiek kažko prisidirbusi. Tebūnie net ir taip, bet ar tokie mąstytojai supranta, kad analogišku konvejeriu prasukus jų pokalbių pasiklausymą ir “įrodymų“ kaupimą galima makulatūra bei terabaitais užversti ir jų galveles? O įdomiausia, ką apie tokią sankcionavimo praktiką, apie žmogaus teisių ir Konstitucijos mindžiojimą mano Seimo pirmininkė ir prezidentė. Bukagalviškų poterių apie nesikišimą į teisėsaugos darbą galite nesiūlyti.

“Lietuvos žinios”

, , , , , , , , , , , , ,

9 Komentaras

%d bloggers like this: