Posts Tagged demokratija

„Balvoniados esmė“ – balsuojam ir primirštam


Sovietinę okupaciją šlovinančios skulptūros ant Vilniaus „Žaliojo tilto“ stovi, nes nėra pakankamai jomis nepatenkintų vilniečių, kurie jas nuverstų, kaip vokiečiai Berlyno sieną. Mano nuomone, juos seniai reikėjo išvežti, bet nesunkiai paaiškinu, kodėl taip nebus.

Tiesiog pavėluota

Kai buvo paskelbta, kad šitų bjaurybių likimą spręs didelių ir gudrių ekspertų kompanija – buvo aišku, kad viskas baigsis būtent taip, kaip ir baigėsi. Būkime atviri ir patys sau nemeluokim – tai politinis klausimas, kuris visiškai nesusijęs su giliomis meninėmis kompetencijomis ir paveldais. Jei kažkur „bomžai“ įsirengė lindynę ir kelis dešimtmečius kūreno „buržuikę“, tai kokių reikia ekspertų, kad išsiaiškintum, jog ta „buržuikė“ nėra joks paveldas, o tiesiog šiukšlė? Nereikia jokių. Imi ir išveži į sąvartyną.

Taip į daržines ir patvorius iškeliavo 1991 metais leninai, kapsukai ir visokie kitokie „paveldo“ objektai. Vieną iš kelių sovietinio herbo egzempliotių nuo dabartinio Seimo, tada besivadinusio Aukščiausiaja Taryba, mano akyse 1990 metų kovo 11 dieną plaktuku nukrapštė, įsidėjo į kuprinę ir išsinešė kažkoks senolis. Lenino paminklo pjedestalo gabaliuką padovanojau pažįstamam amerikiečiui. Procedūra buvo paprasta, pigi ir sunkiai kam nors apskundžiama.

Praleidę gerą laiką ir nusistatę absurdišką procedūrą patys likome jos kvailais įkaitais, kaip ir tie vargo „ekspertai“, kurie, kaip atrodo, sprendimą stenėjo iš baimės prisidarę į kelnes. Gavę nurodymą iš Darbo partijos kontroliuojamos Kultūros ministerijos vadovo, ponai padarė kaip liepta ir, išskyrus vieną, išsliūkino nieko nekomentuodami. Na o ką jie, nabagai, kaip pagalvoji, turėjo daryti? Ir ką gi dabar daryti Lietuvos valstybei, kuri negali ignoruoti savo nusistatytų taisyklių, idant nebūtų laikoma laukine gentimi? Pasiūlymas yra. Apie jį vėliau. O pradžiai galima konstatuoti, kad geriausias laikas nusikratyti Grūto parko veltu „paveldu“ buvo 1991 metų pabaiga ir 1992 metų pradžia. Iki tautau balsavimu pašventino velionio AMB komunistus. Kokia ten paskui liustracija ir „balvonų“ išvežimas greitai bei pigiai? Tada jau tenka imtis brangių demokratinių procedūrų.

Politinės mados reikalas

Tos skulptūros stovi seniai ir pragyveno įvairius laikus, įvairias valdžias. Buvo laikas, kai ir dabar ypatingas bangas kelią konservatoriai turėjo valdžią tiek vyriausybės, tiek Vilniaus merijos lygyje. Tiesa, nei Andriui Kubiliui, nei Vilniaus iškiliam merui Viliui Navickui jos akių nebadė. Net Rasa Juknevičienė priiminėjo sau karinius paradus ir prie tokių „niekų“ nekibo. Demagoginį pasiteisinimą, kad nebeįmanoma skulptūrų pakęsti būtent „Ukrainos kontekste“, susikiškite bet kur, kur nesueina. Mat buvo ir Gruzijos, ir Čečėnijos kontekstai ir dar kas tik nori.

Tema suaktualėjo, kaip ir visuomet – konservatoriams esant opozicijoje. Ji patogi, nereikalaujanti daug proto ir atitinkanti konservatorių rinkėjų nuostatas. Gi valdantieji – tiek valstybės, tiek savivaldybės mastu, elektoratą sau susikalė tokį, kokį susikalė. Jie ir taip sukandę dantis tyli ir nuryja fatą, kad visa užsienio politikos retorika valstybėje yra tokia, kuri dalį jų rinkėjų pigiose aludėse bei piktose virtuvėse veda iš proto. Jie negali sau leisti prabangos pritarti šventam konservatorių džichadui prieš „balvonus“, nes rinkimų urnose tikisi išvengti netekčių bent jau subtiliai „atsitylėdami“ šia tema. Užtat tas pats kultūros ministras Birutis ir išspinduliavo „ekspertams“ užduotį – atlikti ekspertizę, nevertinant pačių sovietizmo simbolių. Ministras atėjo ir išeis, konservatoriai kada nors turbūt dar grįš į valdžią, o ekspertams gyventi reikia. Beje, kuo daugiau tokių „sudėtingų“ klausimų, tuo daugiau galima ir pinigų gauti „analizams“, simpoziumams, studijoms ir konferencijoms.

Dabar klausimas politiškai madingas tai daliai pretendentų į išrinktuosius, kurie tikisi atitinkamų balsų, bet tai, nomenklatūrinių ekspertų mąstymu, praeis.

Piniginis klausimas

Ką miesto valdžia? Dabar sostinėje tvarkosi „Dangoraižio ir lūšnos koalicija“, kuriai svarbiau visai kitos dalybos. Raudonarmiečio iškamša nėra trinkelė – į kiemą neatsiveši ir dėti neaišku kur. Galima spėti, kad ir po rinkimų Vilnių valdys koalicija, kurios sutartyje minėti „balvonai“ bus pati pigiausia ir mažiausiai kainuojanti derybinė pozicija, o būtent todėl ir išliks toliau visokiuose ten pavaldų registruose.

Maža to, gali iškilti ir dar komiškesnių kliūčių. Juk visada į „paveldo“ ir paveldo klausimus įsimala daugiau temų bei interesų. Antai – vamzdis. Surūdijusi santechninė šiukšlė Neries krantinėje yra joks ne menas ir joks ne paveldas (na gal ir paprieštaraus koks postmodernus menininkėlis drėgnais veizolais) – visi supranta. Buvo pastatytas laikinai, kol baigsis garsioji „VEKS“ programa. Ji baigėsi ir Kultūros ministerija, kurią tada valdė Arūno Valinsko partija, parašė raštą Artūro Zuoko merijai – išvežkite santechninę šiukšlę. Į ką merija atsakė paskaičiavimu, kad nupjauti ir išvežti kainuotų berods 150 000 litų. Savivaldybė pinigų neturinti, o vyriausybė, tuo metu, irgi buvo neva viską taupanti. Štai ir riogso vamzdis ligi šiol, nors jokie rimti ekspertai jo neužtarė taip, kaip raudonarmiečių iškamšų.

Praėjo jau veik dešimtmetis nuo momento, kai teko diskutuoti – paveldas ar ne yra į pravertą batų dėžę panašus kino teatro „Lietuva“ pastatas, kokį, tiesa pavadinimu „Raketa“ arba „Gagarin“, galėjai rasti bet kuriame sovietyno rajono centre. Vaiduoklis tebestovi, nieko ten nevyksta, bet muštynės tada buvo didelės – kaip čia kažkas turės naudos toje vietoje, kur kitados sovietai leido tipinį kino namą pavadinti „Lietuva“. Būtų išlikę ir kino salės,ir nebūtų puvėsio vidury miesto, bet viešojo intereso lietuviškasis koloritas neleido skriausti sovietinio „paveldo“.

Gal drąsiai balsuojame?

Tokie klausimai demokratinėse Šalyse ęsti išsprendžiami paprastai. Imamas ir surengiamas miesto ar kaimo (nelygu kur stovi „balvonas“) plebiscitas. Gal imam taip ir padarom? Ir jei dauguma atėjusių balsuoti (namie laikantieji špygą kišenėje nedomina niekada) Vilniaus aborigenų šiandien pasisakytų už vieną ar kitą sprendimą – jis būtų galutinis. Nereiktų viešai persekioti visokių kišeninių „ekspertų“ ir dešimtmečiais tąsyti tą pačią virvę. Nutars dauguma, kad negriaut – pamirštam bent dešimčiai metų klausimą. Nutars kitaip,vengiant baisių utilizavimo išlaidų, skelbiama tautinė talka. Paprastai jos metu, kai žiniasklaida fotografuoja, net prezidentai su premjerais mėgsta pasirodyti uolūs, nešiodami šakalius palei Nerį. Galės ir dabar padėti.

Tai iš esmės yra vienintelis sprendimas, bet jo nebus imtasi. Ir galiu nesunkiai paaiškinti kodėl. Didelį triukšmą kelianti ir patriotines gaidas tik opozicijoje būdama išsitraukianti iš kišenių dešinioji stovykla žino, kad vargu ar laimės. Apie jau minėtą „Dangoraižio ir lūšnos koaliciją“ Vilniuje nėra nė ką kalbėti. Ji, kaip jau sakiau, neerzins tos dalies savo rinkėjų, kuriems „prie ruso buvo geriau“. Maža to, valdžia apskritai turi įsikalbėjusi referendumų ir plebiscitų fobiją. Mat, apart stojimo į Europos Sąjungą atvejo, palydėto skalbimo miltelių ir alaus dalybomis, jai nieko nesiseka nacijai prastumti. Eksperimentas vietiniu mastu irgi baugina, nes dar ims ir atsiras tikros vietinės savivaldos užuomazgos, kurių taip nesinori.

Taigi, „bavonai“saugūs. Daugumai Vilniaus čiabuvių ir svečių jie nė motais. Šios šiukšlės yra politinių diskusijų objektas, ėdžios dykaduoniams „ekspertams“ ir geras būdas kalbėtis ne apie realias problemas, kai tik tai yra naudinga. Demokratijos raidai tas suinteresuotos mažumos plebiscitas būtų reikalingas. Tokių vietinių klausimų sprendimas visiems balsuojant, beje, turėtų kur kas daugiau prasmės, nei klausimai apie atomines elektrines.

Bėda ta, kad tokiu tiesioginės demokratijos precedentu nesuinteresuoti politikai, kurie, visi dėl savų priežasčių, tuoj papasakos, kad yra labiau subrendę spręsti, negu rinkėjai, kurie juos deleguoja valdžion.

Šaltinis:
info@balsas.lt

Reklama

, , ,

2 Komentaras

Kam Putinas, jei yra Grybauskaitė?


Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje diegia putinizmą. Tokį gražų, pudruotą, iškvėpintą ir mielą. Su teise daužyti Putino iškamšai per snukį, bet šiaip – su tokiu pat teisių ir laisvių lygiu, kokį siūlo tas, nuo kurio neva mus gina prezidentės politika.

Kas yra tas putinizmas? Ogi neva egzistuojanti demokratija ir formalumai, kai su politiniais oponentais galima dorotis per teisėsaugą. Dar žiniasklaida, nacionalinio saugumo sumetimais kontroliuojama ir cenzūruojama. Na, ir dar po kojomis – patikimi cerberiai. Kiek nedaug tereikia… Na, dar bukaproitiškai skanduojanti dauguma, bet čia jau nėra joks deficitas.

Apie Rusiją ir Ameriką

Politikai dirba ne kauptukais – jie nėra valstiečiai. Jie dirba žodžiais, kurie perkeliami į įstatymus ir teisinę bei vertybinę aplinką. Vladimiras Putinas savo rinkėjams teigia, kad aplink – priešai, kurie supa Rusiją, o ši tik ginasi (tiesa, kažkaip grobdama svetimas teritorijas). Todėl esą reikia „prisukti veržles“, nes aplink esantys priešai pasinaudos visokiomis ten žodžio laisvėmis… Jis kalba, o didelė dalis tautos bliauna įkandin.

O kaip Lietuvoje? Mūsų pirmoji madam irgi kalba. Ir diegia madas bei patyliukais stumia „šiokias tokias“ nuostatas. Apie ką gi ji kalba? Nagi štai.

Pavyzdžiui tai: Rusija yra teroristinė valstybė. Tokį atradimą D. Grybauskaitė miestui ir pasauliui ištransliavo prieš porą savaičių. Tikrai taip – Rusija tokia yra, kiek aš atsimenu, bent jau nuo 1917 metų. Ir kas iš to? Nežinau, ar apie tai buvo dėstoma prezidentės narsiai lankytoje Aukštojoje partinėje mokykloje, bet Rusijos bolševikų partijos manifestai visada buvo tipiškos tarptautinės teroristinės organizacijos deklaracijos. Ir tai jokia ne naujiena – taip buvo ir pernai, ir prieš penkerius metus, ir prieš penkiolika. Ir dar anksčiau. Rusija tokia buvo ir tada, kai, vos atėjusi į valdžią, prezidentė baudėsi su ja pagerinti santykius. Tokia ir liko.

Kas seka iš pačios ponios prezidentės deklaracijos? Kokie praktiniai politiniai veiksmai tarptautinėje arenoje iš to išsivolioja? Mėginsime įtvirtinti šią tiesą kur nors ESBO, JTO ar OBŽ? Abejoju. Net ir ženklų nematyti. Aišku, kuoktelėjusių Jos Ekscelencijos fanų klubas rėks: „Gerai, kad tiesą pasakė.“ Gal ir gerai kaskart prie pietų stalo pakartoti tiesą, kad pasituštinus reikia pasinaudoti tualetiniu popieriumi. Apie tokios edukacijos naudą ir smagumą klausti dabar negalima, nes gali būti įtartas darbu rusams. Tiek to. Nei Ukrainos įvykiams, nei Rusijos vidaus ar užsienio politikai D. Grybauskaitės politologiniai atradimai neturi tiesiog jokio poveikio, tad užlenkime pirštą – tai riksmas vidaus rinkai. Pirmas pirštas užlenktas. Dar vienas triukšmas – atgijusi CŽV kalėjimų tema. Dabar prezidentė sako, kad „Lietuva turės prisiimti atsakomybę“ už tai, kad kažkas visgi kažkur Lietuvoje neva buvo apnakvindinęs Talibano banditus. Prisimenant D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžią, sapaliones apie tai, kad buvom Amerikos politikos įkaitai, žinant, kad ponia tiesiog visu vidumi nemėgsta JAV, – nieko keisto. Teoriškai keista kitkas. Tai sako prezidentė, prie kurios durų klusniai susirangęs guli naminis atsakomybių sargis – toks Darius Valys. Jis netgi turi pavaduotoją – poną (irgi Darių) Raulušaitį. Ir dar yra daug visokių ten atsakomybių prievaizdų – ištikimų ir pasirengusių. Kol kas jie negavo komandos „FAS“ arba „Paimk“. Užlenkiame antrą pirštą, nes čia viskas irgi vidaus rinkai, – užsienyje niekam penki ar šeši talibų banditai, kurie nakvojo ar nenakvojo Antaviliuose, neįdomūs. Du pirštai užlenkti.

„Taigi, įdomu, ar Lietuvos teisėsauga gaudys CŽV darbuotojus po visą pasaulį, ar ne? Ar Lietuvos teisėsauga laikysis Lietuvos įstatymų reikalavimų, ar juos ignoruos? Bus įdomu pažiūrėti, kaip jie elgsis, nors… Jiems nusispjauti į visuomenės nuomonę“, – savo „Veidaknygės“ paskyroje klausia Valstybės saugumo departamente dirbęs Kastytis Braziulis. Bandau prognozuoti – anksčiau užlenkti du pirštai bus reikalingi prognozei pagrįsti.

Drįstu prognozuoti, pone Kastyti, – nebus nei tyrimų, nei areštų, nei kitų iniciatyvų, kol nebus numatoma aiški politinė nauda. Taigi – užlenkti du pirštai: vienas antirusiškas, kitas – antiamerikietiškas.

Ėdžios ir bizūnas

Neseniai, irgi maždaug prieš savaitę ar dvi, ištiko kur kas mažesnės reikšmės įvykis nei JAV žvalgų kalėjimų, kuriuose buvo kankinami nekalti ėriukai, atradimas. Užsidarė ir dalinai į kitą partiją įsiliejo nedidelė, amžinai neparlamentinė Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS). „Numarytuvės“ praėjo tyliai, niekam neparūpo – bemaž niekas apie tai nė neužsiminė. O visgi ši partijukė kartu su jos vadovu Arvydu Akstinavičiumi kai kam buvo panaši į tų tokių beveik mirštančių senienų – vertybių – puoselėtojus. Naivuolius, kurie manė, kad galima daryti politiką nebūnant labai turtingiems ir kad demokratija galioja ne tik tiems, kurie – jau prie ėdžių arba turi daug milijonų užantyje. Realybė sutrynė į miltus tokias iliuzijas, bet ne tai svarbu. Šios partijos tylios pakasynos tyliai paženklino dar vieną „valdomos demokratijos“ kūrimo etapą. Partijos, kurios spėjo prie valdiškų dotacijų ėdžių, yra paverstos biudžetinėmis organizacijomis. Kad viskas būtų dar absurdiškiau ir lengviau valdoma, joms net prikergė viešojo pirkimo procedūras, kaip kokioms ministerijoms ar seniūnijoms. Tos kitos, kurios prie ėdžių nespėjo, buvo priverstos užsikasti kaip ta nelaiminga LSDS. Kartu viskas padaryta taip, kad iš už biudžetinės dotacijos iškritęs žaidėjas (kaip kokie liberalcentristai) nebegalėtų grįžti ir kad naujų politinės rinkos dalyvių neatsirastų. Dabartinės dotacinės partijos, kurios gana drausmingai balsavo už nūnai galiojančią finansavimo sistemą, pačios naudojosi privataus verslo finansavimu, kurį uždraudė kitiems.

Galiojanti D. Grybauskaitės sugalvota valdiškomis pasmerktų būti partijų šėrimo sistema neleidžia nei išgyventi be dotacijų, nei gauti paramos iš verslo. Teorinė galimybė, kad partiją finansuos keli susimetę nariai milijonieriai, yra šiek tiek mažiau reali nei laimėtas aukso puodas.

Kas gi yra ta valdiška biudžetinė partija? Kitados, kai besikurią Lietuvos liberalai dar mėgdavo skaityti bent jau Augustą von Hayeką, jie žinojo, kad „šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį badu“. Tas pats yra su tik valdžios išlaikomomis valdiškomis partijomis. Šalia ėdžių yra ir bizūnas. Antai, pasipriešins strateginiam sumanymui kokia nors partija, kuri tegul ir daugumoj… Galima atlenkti pirštą – bet kurį iš anų dviejų pirmųjų.

Paklusniai ties durimis besivoliojąs sargis gali atlikti (geriausia – prieš rinkimus) kratą, o geriau – jų seriją ir pagal vieno, ir pagal kito piršto kryptį. Vienus galima „kratyti“ už talibų kančių slėpimą, kitus – už nepakankamą dėmesį „prorusiškai propagandai“. Galima suabejoti (beveik be klaidų) kurios tik nori partijos buhalterija. Tada viskas pagal ištobulintą scenarijų – bizūnu per užpakalį ir marš nuo ėdžių: įtarimas, krata, laikinosios apsaugos priemonės, t. y. „užmarinuota“ dotacija. Rinkimams artėjant galima net organizuoti parodomųjų teismo posėdžių maratoną. Norintys įtarti, kad ginu kokią nors Darbo partiją, gali nurimti ir nebepasakoti senų anekdotų – tas pats prokuroras panašiai elgėsi ir su konservatoriais „Mažeikų naftos“ byloje.

Cenzūrą į studiją!

Taigi, politinių klausimų sprendimas pasitelkiant grotas, antrankius ir prokurorus sargius (kaip kaifavo rusų tauta nuo Michailo Chodorkovskio patvarkymo) – įsisavintas. Pridėjus finansinius apynasrius ir garantijas, kad joks ten privatininkas ne tik nepastatys terminalų „pigiau, nei priklauso“, bet ir neduos litų nekontroliuojamoms partijoms, – viskas jau geryn. Turime beveik putinizmą, bet… kažko trūksta. Ir atsitik tu man taip – berašant tekstą į paštą įskrieja prezidentūros pranešimas spaudai. Jį privalau įdėti visą. Tai yra propagandos ir demagogijos šedevras, kuris leido net atsipalaiduoti – man nesivaidena: tikrai nuosekliai esti vykdoma „valdomos demokratijos“, kuri patinka visokiems putinams ir orbanams, diegimo politika.

Skaitykime ir kaifuokime: „Penktadienis, gruodžio 12 d. (Vilnius). Siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir apginti visuomenę nuo priešiškos propagandos ir dezinformacijos, Seimui teikiamos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos.“

Kasdien susiduriame su naujomis informacinio karo atakomis. Jų taikiniai – mūsų žmonės. Jiems brukamas nepasitikėjimas savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Konstitucija įpareigoja apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę. Šiame kare negalime būti beginkliai“, – sako Prezidentė.

Valstybės vadovės teikiamomis pataisomis įvedamos naujos su ES teise suderinamos efektyvios reguliavimo priemonės – baudos, atitikties nacionaliniam saugumui procedūra, galimybė teisme ginti viešąjį interesą bei išplėstos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pareigos ir atsakomybė.

Už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką, kėsintis į šalies suverenitetą siūloma skirti baudą iki 3 proc. metinių transliuotojo pajamų. Tokio paties dydžio baudos gali būti taikomos ir retransliuotojams už televizijos programų, keliančių grėsmę Lietuvos valstybingumui, pakartotinį rodymą.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti transliuotojų ir retransliuotojų atitikties nacionaliniam saugumui procedūrą ir įtvirtinti LRTK pareigą atsisakyti išduoti licenciją, uždrausti veiklą teismo keliu ar pasipriešinti akcijų perleidimui.

Prokurorui, valstybės institucijoms bei visuomenės informavimo srityje veikiančioms asociacijoms suteikiama galimybė teisme ginti viešąjį interesą tuo atveju, jei LRTK nepaisytų raginimo užkirsti kelią karo propagandos ir grėsmę Lietuvos valstybingumui keliančios informacijos skleidimui.

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Galiojantis retransliuotojų veiklos reguliavimas neatitinka ES teisės, todėl pataisomis siūloma atsisakyti retransliavimo ne radijo dažniais licencijų. LRTK paliekama teisė stabdyti, naikinti transliavimo licencijas, taip pat uždrausti vykdyti nelicencijuojamą veiklą teismo keliu.

Informacinės erdvės apsaugos priemonių imasi ir Latvija bei Estija. Griežtos bausmės dėl transliavimo ir retransliavimo tvarkos pažeidimų taikomos daugelyje Europos Sąjungos šalių.

Taigi – labai svarbus elementas – cenzūra – irgi esti pakeliui. Baisu net ne tai, kad pakeliui, bet tai, kad viskas vyskta nukvakusiai miniai linksint, o prijaukintoms politinėms partijoms (trenks bizūnu ir nugins nuo ėdžių) – tylint ir švilpaujant.

Stukačių kultūros diegimas

Kas yra dar bjauriau už valdišką cenzūrą – D. Grybauskaitė aršiai diegia „beldimo“, stukačinimo kultūrą. Tik tai tegali reikšti ši pastraipa:

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Maža to, kad ji nesiėmė pati nutraukti absurdiškos praktikos, kai internautai persekiojami už „pasikėsinimą ją įžeisti“, – dabar ponia ragina pranešti ne apie mokesčių slėpimą, ne apie automobilio statymą ant žolės. Ji ragina skųsti kaimyną už pažiūras. Ir ragina prokurorus bei saugumą būti iš esmės stribais. Tokia yra mano nuomonė, jei nuomonė, Jos Didenybės nuomone, dar išvis galimas dalykas.

Pačiam yra tekę padirbėti LRTK. T. y. toje vietoje, kur siekiama įdarbinti cenzorius. Ir visgi, atvirai sakau, – jei toks įstatymas, kurį siūlo Lietuvos širdžių dama, būtų priimtas, nenorėčiau ten daugiau darbuotis. Tai asmenų, išėjusių visokių glavlitų (sovietinės cenzūros institucija) mokyklas, darbas – kagėbistų ir gestapininkų dirvonai. Tik chroniškas, sertifikuotas stukačius gali manyti, kad turi galių nubrėžti atitinkamas ribas.

Kas bus, jei daugumą LRTK turės tokie „sprendikai“, kurie nutars, jog D. Grybauskaitės ir Rasos Juknevičienės nuotraukos su maskuojančiomis karinėmis uniformomis prie straipsnių, kuriuose remiami Izraelio smūgiai HAMAS banditams, yra karo propaganda? Aš už smūgius ir kol kas dar galiu pasakyti tai. Kol dar nėra putinizmo. Jam įdiegti Putino nereikia. Yra Dalia ir jos baubiantys mylėtojai.

Šaltinis:
info@balsas.lt

, , , , , ,

Komentarų: 1

Dėl žemės pardavimo užsieniečiams–padėkit suprasti


Nepaisant komiškų valdžios fobijų ir manipiuliacijų referendumas, kur trys klausimai sukergti į vieną, įvyks. Tai normalu, nes demokratija turi būti demokratija ir nėra jokios tragedijos, kad kartą per dvidešimt metų kažkas su savo idėja surinko parašus (reikėtų dažniau).

Ta proga keliu klausimą vienu iš punktų. Gal referendumą organizuojančios jėgos, kurios laiko save patriotinėmis, paaiškins man vieną dalyką:

Kodėl jų nuomone Algirdas Paleckis, Viktoras Uspaskichas, Vilius Kaikaris arba Valdemaras Tomaševskis bus labiau patriotiški runkelių aiuginimui skirtos žemės savininkai, negu koks nors Hanzas, Joškė, Raivo arba Johnas??? 

p.s. Referendume nedalyvausiu, nes kergti tris klausimus į vieną yra nevalyva manipuliacija. Tiesiog šiaip smalsu išgirsti argumentų.

, , , , , ,

6 Komentaras

Vladimiras Putinas ir Dalia Grybauskaitė – kurį pavojingiau įžeisti?


Kas nutiktų žmogui, kuris demokratiškoje Europos Sąjungos šalyje, besivadinančioje Lietuvos Respublika, pasiūlytų prezidentei Daliai Grybauskaitei pasivažinėti ne pačios aukščiausios klasės traukiniais? Už kai kuriuos jos net nepasiekiančius laiškus prezidentės užpakalio laižytojų komanda, pajungdama vadovybės saugotojus, policiją, laikinai atitrūkusią nuo gėjų ir lenkų futbolo chuliganų apsaugos, priverstų sumokėti baudas arba sėdėti kalėjime.

O kas, jei taip būtų padaryta viešai? Kaip yra Lietuvoje ligi šiol? Skaitykite Baudžiamojo kodekso straipsnius ir atminkite, kad pagal juos demokratiškoje Lietuvoje galima apkrauti bylomis net ir už viešai, net ir privačiai galbūt nepasiekusius „įžeidimus“.

Prezidentei D. Grybauskaitei parašęs ir jame šalies vadovę „raukti“ siūlęs 38 metų vilnietis Ivanas Gedvila nubaustas 5200 litų bauda. Tokį nuosprendį 2010 metų lapkritį paskelbė bylą išnagrinėjusi (tada dar egzistavusio)Vilniaus ketvirtojo apylinkės teismo teisėja Jovita Einikienė. Buvo už „kėsinimąsi“ įžeisti dar kartą teisti ir D. Grybauskaitės, ir V. Adamkaus kritikai, o atseit už pavykusį iškilaus prokuroro Justo Lauciaus įžeidimą nuteista ir tarpatautinių teroristinių organizacijų kūrimu nevykusiai kaltinama Eglė Kusaitė.

Viskas yra maždaug taip, kaip carų laikų demokratijoje ir apie tai jau ne kartą rašyta. http://www.balsas.lt/naujiena/509084/prezidentes-garbes-kaina.

Galiojantis demokratiškos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato prokurorų ir teisėjų teisę rinktis tarp žmonių ir labiau žmonių:

„155 straipsnis. Įžeidimas

1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

290 straipsnis. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas

Tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį“

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Už ką balsuojate jūs, jei žemiau parodytame rusiškame vaizdo klipe būtų pakeisti asmenvardžiai ir dar pora žodžių, o daina skambėtų lietuviškai?

O juk, … maža to, figūruoja tekste Rusijos geležinkelių didelis bosas, Lietuvos prezidento V. Adamkaus (patarėjams – pilietininkams ir valstybininkams) patarus, prieštaraujant Konstitucijai, ordinu apdovanotas kagebistas Vladimiras Jakuninas. Kas gi ištiktų Marijos žemėje kokį kanalą, jei kartais “nuimamos” visai nekaltos laidos?

, , ,

Parašykite komentarą

Po metų prezidento rinkimai ar tik formalumas?


Jau 2014 metų gegužę turėtų vykti nauji prezidento rinkimai. Bent jau pagal Konstituciją ir Vyriausiosios rinkimų komisijos grafikus. Tik neaišku – ar pasirinkimas juose bus daug didesnis nei majonezo arba žaliųjų žirnelių pasiūlos įvairovė parduotuvėse sovietino deficito laikais.

Jei kas nors ir nori juose kandidatuoti – apie tai ir vėl nieko niekam viešai nesako. Kam čia iš anksto save tautai rodyti – dar ims ir kas iškratys iš spintos skeletą. Arba paskleis gandą apie tikrai ar neva egzistuojančią kokios specialiosios tarnybos pažymą, kurioje slaptai parašyta (todėl niekam neskundžiama), jog tai galimai labai blogas žmogus. O gal net prevenciškai pradės kokį pompastišką ikiteisminį tyrimą (jis gali trukti kiek reikia, kaip ir pati byla) – jo sėkmė visai nebūtina – svarbu pats faktas.

Demokratinėje Europos Sąjungos tarybai netrukus pirmininkauti imsiančioje Lietuvoje juk visiškai nekaltai (paliekant spėlioti – kodėl iš tikrųjų) iš eterio gali dingti jau anonsuotos televizijos laidos arba keistis didelių koncernų valdomų dienraščių redaktoriai, jei imamasi per daug gilintis į prezidentines temas. Tai matant – niekas nenori laužyti „gudraus“ slapukavimo tradicijų.

Geriau laukti kuo ilgiau, išsiuostyti kokia tema rinkimuose bus populiariausia, leisti, kad pirma kas blogo ištiktų potencialiems konkurentams, o paskui, „pageidaujant žmonėms ir tik jų labui“ maloningai pranešti apie pasiryžimą išgelbėti tautą arba nuo oligarchų, arba nuo Rusijos imperializmo, arba nuo Amerikos žydų sąmokslo, globalinio atšilimo ir 6 mėnesius trunkančios žiemos išdaigų.

Dauguma šalies partijų irgi nė už ką nieko rišlaus šiuo klausimu nepasakys. Ir todėl, kad bijo sugriauti santykius su dabartine S. Daukanto aikštės rūmų šeimininke, ir todėl, kad žaidžia tą patį žaidimą – pažiūrėti, kuris bus stipriausias ir jam pritarti. Išimtis yra Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius, jau deklaravęs, kad remtų dabartinę šales vadovę Dalią Grybauskaitę, jei ši nutartų dar kartą kandidatuoti. Tai nekeista ir bent jau racionali pozicija.

Pastebėjimai, kad D. Grybauskaitei populiarumu prilygstančio politiko vis tiek nėra – teisingi. Tačiau reikia prisiminti, kad pačią dabartinę prezidentę į reitingų viršų ir žiniasklaidos spėlionių – kandidatuos ji ar ne – epicentrą kažin kas sumaniai įspraudė dar tada, kai ji taip pat „apdairiai“ sakydavo, jog kalbėti apie tai dar esąs ne laikas. Tad jos rinkiminė kampanija prieš keturis metus buvo laimėta dar prieš jai oficialiai prasidedant. Jei nėra norinčių „prilygti“, tai tikrai niekas ir neprilygs. O norėti, kaip jau minėta, neskatina ir neviešo valdymo praktikos.

Praėjusią vasarą Vilniaus meras Artūras Zuokas, kol Seimo rinkimai dar nebuvo parodę, kad jis pats išeina iš mados, viešai pažadėjo tautai, kad ieškos „tinkamo kandidato“. Paklaustas – kodėl norinčio reikia ieškoti ir prašyti, jis paaiškino tai Lietuvos ir JAV politinių kultūrų skirtumais. Skirtumai tikrai yra ir apie juos ne kartą teko pasisakyti, nes ten, likus metams, jau sąrašas galimų kandidatų būna daugiau ar mažiau aiškus, o veidai matomi. Ar A. Zuokas ką surado, netgi kokiuose pakampiuose ar archyvuose ieškojo – kol kas nežinome. Ar į surastąjį jo malonės ištroškusi tauta turės kreiptis bendru „darbininkų, valstiečių ir inteleigentijos bei signatarų laišku“, kuriame būtų prašoma pasiaukoti tautai? Gali būti ir taip, bet ir tai dar negarantuoja sėkmės.

Kadangi „genialiai“ reformuota politinių kampanijų finansavimo tvarka pačią politiką ir rinkimus galutinai pavertė iš esmės turtingųjų bei jau įsistvirtinusiųjų smėlio dėže – į ją žaisti ką nors priims ne taip lengvai. Tad balsavimas 2014 metais tikrai įvyks – gal net kalinių balsai nebus perkami. Tik klausimas – ar tai bus rinkimai. 

, , ,

Komentarų: 1

%d bloggers like this: