Posts Tagged Fašizmas

„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“


solonino_suomija (nuotr. Balsas.lt)

Šiemet Lietuva mini ir netekčių, ir savo nešlovingo dalyvavimo holokauste, ir nesėkmingo 1941-ųjų metų birželio sukilimo jubiliejus. Nieko labai naujo šiomis temomis nepasakyta. Juodi kaspinai, paradai, minėjimai ir tylos miutės. Kas matė vieną tokį jubiliejų – matė visus. Jei nuobodu –  įdomiau prisiminti Suomiją.

Sukilimai ir jubiliejai

Sovietų 1941-aisiais organizuotų trėmimų, Rainių ir Pravėniškių žudynių sukaktys ginčų nekelia. Kitaip yra su sukilimu, lydėjusiu sovietų atsitraukimą (galima vadinti ir bėgimu) ir pasitikusiu Josifo Stalino buvusio draugo Adolfo Hitlerio ordas.

Manantieji, kad Lietuvoje 1941 metų birželio 23-ią įvyko ne sukilimas, o tik nevykęs jo mėginias arba norinčiųjų kolaboruoti su naciais fiesta – nuomonės nepakeitė. Norintieji galvoti, kad niekieno nepripažinta ir neįvertinta Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) vyriausybė ištaisė pabėgusio tautos vadu besivadinusio Antano Smetonos klaidas ir kažką kažkam neva įrodė –  irgi lieka savo garbinguose apkasuose. Šįkart – ne apie tai.

Netoliese yra šalių, kurios jubiliejus mini kitokius ir turi pagrindo daryti tai kitaip. Ką tik paminėjusiai 1941 metų birželio įvykių 70 metų sukaktį Lietuvai derėtų pasiskaityti ir dar vieną rusų istoriko Marko Solonino knygą: „Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“

Mat birželio 25 dieną sukanka 70 metų ir nuo datos, kada Stalinas, praėjus vos kelioms dienoms nuo „Barbarosos“ (taip vadinosi nacių Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą planas) pradžios, antrą kartą užpuolė Suomiją. Šios kaimyninės šalies pelkėse ir sniegynuose jis jau buvo palikęs šimtus tūkstančių ją okupuoti mėginusių karių.

Markas Soloninas

Leidykla „Briedis“ išleido jau trečią šio autoriaus knygą. Prieš tai buvo „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“, „Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija“. Visos jos vienaip ar kitaip aktualios Lietuvos skaitytojui. Pirmojoje ne tik aprašomi taip pat ir Lietuvoje vykę karo veiksmai tarp Raudonosios Armijos ir Wehrmachto „išvaduotojų“ (kabutės abiems). Čia pastebima, kad sovietų kariuomenei neretai prioritetiniu tikslu buvo nurodoma dengti partinių kontorų ir pačios kariuomenės nugaras nuo „lietuvių nacionalistų“. „Mozgoimenije“ rašo apie tai, kaip sovietai ir šiandieninė Rusijos valdžia entuziastingai klastoja istoriją, palaikydama naftalininius mitus.

Įdomu, kad net ne pačioje demokratiškiausioje Rusijos viešojoje erdvėje, kur „Didžiojo Tėvynės karo“ temos dažniausiai pateikiamos tik kaip šlovingos praeities ir heroizmo propaganda bei naudojamos jaunosios kartos „patriotiniam“ zombinimui, M. Soloninas gavo eterį. Per pačią birželio 22 dieną, kai oficialiai galima tik giedoti patriotinius ditirambus, NTV televizijos kanalas leido negailestingai išjuokti mitus apie agresiją prieš „taikiai miegojusią Sovietų Sąjungą“ ir „Bresto tvirtovės žygdarbį“. Lietuvoje tokių diskusijų, deja, beveik nepasitaiko.

Nesant didelio noro grįžti prie klausimo – ar galėjo Lietuva, Latvija arba Estija sekti Suomijos pavyzdžiu ir priešintis ginklu sovietams dar 1939 metais, tiesiog siūlau pasiskaityti naujausią knygą, kurią skaitant šis klausimas vėl kyla. Net ne dėl to, kad jį kartais iškelia autorius, pats lyg suabejodamas ir primindamas, kad galimybes teritoriniams manevrams ir geografines sąlygas suomiai turėjo visai kitas, nei lietuviai ar latviai. Verta dar kartą pasiskaityti koncentruotą visų suomių tautos kovų su nepalyginamai stipresniu ir žiauresniu priešų aprašymą. Idant jubiliejų skirtumai ir istorinės atminties grimasos atrodytų adekvačiau.

Aktualūs aspektai

„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“ – knyga su 371 dokumentine nuotrauka, 58 žemėlapiais ir Suomijos kovų už laisvę schemomis. Tarp jų – gan iškalbingos įvairų šalių spaudos karikatūros suomių-rusų karo tema ir abiejų šalių propagandos iliustracijomis.

Sovietų ir šiandieninės Rusijos oficialiojoje istoriografijoje tiek Žiemos karas, tiek Tęstinis karas su Suomija, apie kuriuos M. Soloninas rašo savo knygoje, yra kryptingai nutylimi, kaip napatogūs, nes juose nėra nei šventos kovos su fašismu, nei šlovingų karybos praktikų. Viskas yra tiesiog atvirkščiai. Kolega, politikos apžvalgininkas Aidanas Praleika, perskaitęs šį M. Solonino veikalą, keistokai pyktelėjo – viskas, anot jo, ten antirusiška ir neobjektyvu. Gal ir taip, nes pats M. Soloninas pabrėžia norįs „grąžinti į ringą antrąjį boksininką“. Kitas kolega Vitalijus Karakorskis pastebi, kad sunku būtų rasti ką nors pozityvaus sovietų milžino mėginime „nutrėkšti niekingą suomišką bulsą“ (pačių sovietų terminologija).

Pasak M. Solonino. Ligi šiol tiek rusiškoje, tiek suomiškoje įvykių nušvietimo versijose daugiausia kalbėta apie tai ar Suomija buvo pakankamai lanksti derybose su sovietais, ar nepakankamai, ar bendravo su A. Hitleriu, ar ne bendravo. Anot autoriaus, jei kompiuterinės grafikos būdu pašaliname iš bokso ringo vieną iš sportininkų, kitas lieka neaišku prieš ką mojuojantis pirštinėmis ir šokinėjantis.

Pati knyga labiau skirta Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapui, prasidėjusiam 1941 m. birželio 25-ąją. Suomių istoriografijoje jis vadinamas Tęstiniu karu. Sovietiniais laikais šis karas buvo „užmirštas“ ar net „nežinomas“, nes, kaip minėta, buvo niekaip neįklijuotinas į „išimtinai gynybinių“ ir „amžinai šlovingų“ karų sistemą.

Užtat Lietuvos čiabuvį turėtų labiau dominti 1939-1940 metų Žiemos karo realijos ir dar pora svarbių skirtumų tarp to, ką Suomijai paliko Manerheimas, o Lietuvai Smetona. Autorius primena, kad „1940 metų kovą karo su „niekinga blusa“ fronte išskleistos 58 divizijos. Pavyzdžiui, Karelijos sąsmaukoje sutelkta daugiau kaip pusė milijono žmonių, 114 tūkstančių arklių, 40 tūkst. automobilių, 7,1 tūkst. pabūklų ir kulkosvaidžių. Tankų skaičius peržengė 3 tūkst. Tai dar viena provokuojanti iliustracija, keliant klausimą – reikėjo ar nereikėjo priešintis sovietams ginklu. Cituojamuose atsiminimuose Suomijos užsienio reikalų ministras į Molotovo priekaištus, kad Suomija elgiasi kitaip nei kapituliavusios Lietuva, Latvija ir Estija, pastarasis atsakė nežinąs, kaip elgėsi Baltijos šalys, bet Suomijos vyriausybė elgėsi pagal situaciją…

Apskritai knygoje gan išsamiai aprašomi sovietų ultimatumų  Baltijos šalims ir derybinių niuansų skirtumai, kartu gan grakščiai išjuokiant Maskvos propagandines klišes ir parodant, kad visi šie veiksmai buvo bendro Stalino sumanymo dalis.

Kaip tam tikrą Lietuvos atvejo unikalumą 19401 metais autorius juokaudmas išskiria tai, kad tik Lietuvai buvo pateiktas reikalavimas suimti savo valstybės saugumo departamento ir vidaus reikalų ministerijos vadovus. Mat Latvijos ir Estijos nebuvo spėta apkaltinti neva grobus raudonarmiečius.

Dar vienas skirtumas

Paskutinis Lietuvos ir Suomijos jubiliejų skirtumas, kurį galima ir būtina pabrėžti (net ir be M. Solonino veikalo) yra santykis su holokaustu. Neva profašistinė, kaip ligi šiol teigia oficialioji Rusijos propaganda, suverenumą sugebėjusi išsaugoti Suomijos valdžia, nepaisant visų, labai agresyvių vokiečių reikalavimų, išdavė nacistinei Vokietijai 8 (aštuonis) net ne Suomijos žydus, o imigrantus iš Austrijos ir ligi šiol dėl to viešai atgailauja. Netgi, jų atminimui įamžinti, yra pastačiusi memorialą Izraelyje. Suomijoje žydai buvo surinkti į karo belaisvių stovyklas, bet išskirti į atskiras zonas, kurias iš esmės administravo vietos žydų bendruomenė. Daugelis Suomijos žydų dalyvavo kovoje prieš sovietų interventų armiją ir buvo už tai apdovanoti. Ne vienas karo medikas – irgi Suomijos žydas – atsisakė A. Hitlerio jam skirto ordino, kurį šis baudėsi įteikti už sužeistų esesininkų gelbėjimą.

Siūlydamas pasiskaityti M. Solonino monografiją, pastebėsiu, kad ši šalis Lietuvos žiniasklaidos rinkoje dažniausiai, kaip ir kokia nors Švedija, nepatenka į „kaimynų“ kategoriją, nes Vladivostoko aktualijos dažnai mums vis dar aktualesnės nei Stokholmo ar Helsinkio. Tas pat ir su istorine atmintimi – nepatogūs palyginimai ir svarstymai, kurie kartais įmanomi net Rusijos valdžios valdomoje žiniasklaidoje, pas mus sutinkami įtariai.

Šaltinis: “Balsas.lt“
info@balsas.lt

Šis puslapis atspausdintas iš Balsas.lt http://www.balsas.lt/naujiena/544080/birzelio-25-oji-kvailyste-ar-agresija-pries-suomija

, , , , , , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Fašizmą nugalėjusios šalies aktualijos


Šiek tiek senstelėję, bet įdomu. Rusijos žurnalisto pastebėjimai apie tenykščius nacius ir jų vietą sistemoje.

Maniežo aikštės taip ir nesužiūrėjo. Tiek milicija, tiek žurnalistai. Nors, jei apie gruodžio 11d. Akciją būtų buvę pranešta taip pat, kaip apie vėliau sekusias nacionalistų sueigas, jos tiesiog nebūtų buvę.

Kai viskas įvyko – visi buvo pasimetę. Na, futbolo sirgalių riaušes mes visi žinom, tačiau jos yra visada susijusios su pergalėmis – pralaimėjimais, bet čia?

Nacistų šūkiai šaliai Amžinosios ugnies, fašistinė simbolika, nacistiniai užrašai…tai – jau ne futbolas. Beje, pasak nedaugelio žurnalistų, kurie gruodžio 11 d. buvo Maniežo aikštėje, ši 5000 žmonių minia generavo tokią jėgą, kad jei būtų patraukusi į Kremlių – iki kurio buvo likę vos pora šimtų metrų – milicija vargiai būtų ką nors padariusi. Nebent imtų šaudyti. Kas būtų tada – net nesinori apie tai galvoti.

Visi „Youtube“ kanale matėme, kaip Maskvos milicija gruodžio 11 d. atsidūrė visai ne tokioje padėtyje, kaip yra pripratusi – gesinti „Nesutinkančiųjų eitynes“. Kuomet tuos vaikius, kurie netyčia ėjo pro Manežo aikštę ir taip suįžūlėjo, kad pasirodė kaukaziečiais (tarp kitko, jų draugėje buvo ir rusai), mušė tiesiog šalia OMON pareigūnų, buvo baisu. Milicininkai slėpė vaikinus po greitosios pagalbos automobiliu, tuo pačiu metu, priimdami nacionalistų smūgius, kurie buvo skirti tiems patiems vaikinams.

Minia mušėsi su milicija. Ir gerai, kad mušėsi tik rankomis ir naujametinais žaisliukais, nuo šalia Maniežo pastato stovėjusios eglutės. Apsiėjo „mažuoju krauju“.

Tačiau įvykiai rutuliojosi sava vaga. Pavyzdžiui, „Jegoro Sviridovo atmintis“ peraugo į raginimus „atskirti Kaukazą“, jau vos po Ostankino įvykių savaitės.

Suvestinė:

2010-12-11 futbolo aistruoliai susirinko Maniežo aikštėje, kad pagerbtų „Spartako“ aistruolio Egoro Sviridovo atmintį. Jis buvo nušautas Maskvoje, 2010 m. naktį iš 5-os į 6-ą gruodžio, kuomet mušėsi su išeiviais iš Kaukazo. Paminėjimo akcija peraugo į riaušes, kurių metu nukentėjo 29 žmonės. Vėliau riaušės tęsėsi Sankt Peterburge, Rostove prie Dono, Samaroje, Volgograde ir kituose Rusijos miestuose.

Paprasčiausiai atskirti Kaukazą

Akcijos šalia „Evropeiskij“ Maskvoje, kurią skambiai pavadino „strėlyte tarp kaukaziečių ir rusų“, net neminėsiu. Apie ją net nėra ko minėti. Kažkas atėjo, pastovėjo, fotografavo, parėkavo, uždegė porą signalinių ugnių ir išsibėgiojo. Kaip ten bebūtų – apie 1000 sulaikytųjų. Milicijos know-how – šalia „Evropeiskij“ sulaikytus jaunuolius jau sekmadienį siuntė į karinių komendatūrų sveikatos komisijas.

Logiška – atėjai „Už Tėvynę“ – tai ir gink ją ne žodžiu, o darbu. Tik štai, kad po „komendatūros padėjėjų – milicininkų“ ranka dažnai pakliūdavo žmonės, kurie nebuvo tinkami tarnybai armijoje. Štai tokie „atsilikėliai“. Kai pats ėjau nuo stotelės iki Ostankino, priešais bėgo jaunimo minia, šaukianti, „Neikite ten! Jūsų batai – kareiviški – jus iš karto paims!“.

Nesupratau. Prieinu prie milicijos pulkininko, stovinčio šalia vienbegio stieties, netoli Ostankino, ir klausiu, ar man – žurnalistui – galima toliau eiti tokiais batais? Jis nesuprato. Aš taip pat. Taip ir išsiskyrėm.

Apie 20 kamerų kruopščiai filuomja neva „Nacional-demokratinio aljanso atstovą“, kuris mūkia kažkokią rezoliuciją apie Rusijos Federacijos valstybinių sienų peržiūrėjimą, bei reikalauja iš Federacijos sudėties išbraukti Šiaurės Kaukazo respublikas.

Jaunimo minia, kuri atėjo paklausyti šio „paskaitymo“, nebuvo įleista. Įvairūs sustiprinti VRM padaliniai, jau apsupę Ostankiną, labiausiai priminė 1993-iųjų įvykius. Atrodo, kad jie ir mąsto panašiai. Tai girdėti iš riaumojančių radijo ryšio stotelių komunikacijos: „Stumkite juos į parką, kirskite, kvieskite OMON, palikite vieną skylę ir  – pakuokite“, – taip kažkas plyšavo milicijos ryšiu.

Ostankino parke dėjosi nesuvokiami dalykai. Jaunimo minios, nešinos deglais ir kažkokiais plakatais, klaidžiojo gatvelėmis. Milicija apsupo negeru laiku toje vietoje atsidūrusius jaunavedžius. „Linksmų“ jaunavedžių grupelę supainiojo su nacionalistais ir pareikalavo pateikti dokumentus. Atėjo nupuoštoji jaunoji, ir „susirinkusi“ visus savo svečius, nusivedė juos į netoliese buvusį restoraną.

Kažin kokie vaikinukai pamanė, kad aš – savas. Ėmė pasakoti apie akcijos smulkmenas bei savo nuomone apie miliciją ir Rusijos tautinę politiką. Keiksmažodžiais. Nustebau, kad kai kurie iš jų – net ne maskviečiai (du buvo iš Riazanės). Jie manęs klausinėjo, kur artimiausia metro stotelė, „jei vėl ims vaikyti“?

Pačiame parke, žurnalistų grupė, drąsių liko apie 5 žmones, (pusė jų – su neperšaunamomis liemenėmis, su užrašu „spauda“), kartu su OMON, ieškojo nacionalistų. Tuo metu iš tamsos pasirodė maždaug 200 jaunuolių kolona.

Omona‘as plyšauja racijomis, reikalaudamas pastiprinimo, grandine rikiuojasi, kad sulaikytų kad užkirstų kelią nacionalistanms. Jėgos nelygios – uniformuotųjų šioje vietoje vos 20. Vėliau paaiškėjo, kad pagrindines pajėgas milicija sutelkė prie kito išėjimo iš parko, tačiau minia iškrėtė „pokštą“, išėjusi prie kito išėjimo, prisidengiant krūmais. Apie laukiančius pareigūnus juos perspėjo telefonu.

OMON pasiruošė. Ginklų nemačiau, tačiau spėju, kad po švarkais yra pistoletai. Pamaniau – jei dabar milicininkus spaus, o tokia minia gali ne sunkiai tai padaryti – nešaudys. Tačiau iš arti stebėti darėsi pavojinga.

Už nugaros girdžiu: „Tuoja prasidės, varom!“. Atsisuku, ir matau tik bėgančiųjų nugaras, bėgančiųjų iš žurnalistų parko. Pasislėpiau už medžio, priklaupiau ant sniego, išsiėmiau kamerą – tebūnie, kas bus.

Default

Mūšio nebuvo. Minia pasidavė, pažadėjus, kad (kaip aš girdėjau) „išeis iš parko ir išsiskirstys“. Vietoje to, išeinančius iš parko, po vieną, vedė per sustiprintą milicijos koridorių, apieškodavo ir štabeliuodavo į autobusus. Ten juos dar kartą apieškodavo, regisrtuodavo ir paskirstydavo į patrulinius automobilius, kurie juos išvežiodavo po rajonines nuovadas. Kai kas bandė protestuoti, neva, jūsiškiai parke sakė, kad visus paleis. Juokinga.

Po valandos „pakavimo“, milicijos racijo ryšys jau rėkė: „Izmailas – į krantą“, „Taganka – į krantą“, „Arbatas – įkrantą“, „Arbatas“ – ne į krantą: jie visi čia mašinose jau sušalę, beldžiasi, kur juos vežti?“.

Rajoninės apylinkės negalėjo susidoroti su tokiu sulaikytųjų skaičiumi. Be to, buvo ne aišku, už ką juos „atrašinėti“ milicijos protokoluose? „Už smulkų chuliganizmą?“ Priedo, neaišku buvo, už ką juos „nurašinėti“, remiantis milicijos protokolais? Rajoninės nuovados nesusitvarkė. Negi už tai, kad tūkstantis žmonių buvo vienoje vietoje ir „garsiai necenzūriškai keikėsi bei iššaukiančiai elgėsi“? (tipinė milicijos formuluotė).

Visa tai buvo keista. Viena buvo aišku, kad tokiomis „pakuotėmis“ klausimo neišspręsi. Greičiau atvirkščiai.

Išvažiuojnat iš Ostankino, mane 2 kartus patikrino milicininikai. Kai tikrino paskutinį kartą – OMON‘vcas dūrė ranka į kamerą – (filmavau jaunimo sulaikymą stotelėje šalia Ostankino) – „negalima filmuoti“. Norėjau sužinoti, kodėl – paaiškino – tuoj kartu važiusim. Nusprendžiau, kad visgi labiau namo noriu, kamerą paslėpiau. Kas darosi rajoninėse nuovadose – pats žinau – pats dirbau.

Kiti Maniežai

Lankiausi ir visose kitose nacionalistų akcijose. Didžiulos milicijos skaičius, sraigtasparniai, šarvuočiai, kareiviai, užkardos, prevenciniai sulaikymai ir… nieko.

Kai Jegoro Sviridovo mirties 40 dienų sukako, pastebėjau, kad 15 sausio, Kronštato bulvare, milicija „superlojaliai“ elgėsi su šiais piliečiais. Atleiskite, tačiau, kai girtas sirgalius, OMON pulkininką užpila tik jo protėviams pažįstamais keiksmažodžiais, o pastarasis tik atsako, „nesikeik“, bet nieko nedaro – tai šį bei tą pasako. „Jie“ pajuto savo jėgą. Ir taip paprastai to pojūčio neatsisakys.

O visi kiti „jaunimsodžiai“ po „manežkes“ bus neskaitlingi ir „tušti“, jau vien dėl to, kad nebuvo pašaukti pagrindiniai „pėstininkai“ – futbolo aistruoliai. Jie dar ne itin tapatina save su naciais, bet labai greitai mokosi.

Sausio 15 d., Kronštadte, jie jau padėjo nacionalistams dainuoti perdarytas sovietine dainas, kuriose „inkrustavo“ „reikalingus žodžius“, kurie aišku iš kur paimti.

Maniežo karta

Visi pažymėjo, kad Manežo akcijose ir po to sekusiuose renginiuose dalyvavo daugiausiai 15 – 17 metų amžiaus vaikai. Kodėl? Todėl, kad tai – „sekanti karta“, kurios tėvai buvo pakliuvę į 1990-ųjų išgyvenimo kovą. Apie vaikus niekas negalvojo – reikėjo stengtis badu nemirti per visokius putčus, infliacijas, finansines piramides, valiutos keitimus, defoltus ir pan.

O štai sekančiame dešimtmetyje, Rusiją užplūdo pernelg didelės šūkio „Patriotizmas arba mirtis“ dozės. Visa žiniasklaida, metų metais, staugė apie patriotizmą, kaskart vis su kažkokiu agresyviu pokrypiu (kas ne patriotas – ne su mumis). Kiekvienos sporto rungtynės buvo lydymos reklaminais šūkiais, „Už mūsiškius!“ Tarp kitko, taip ir prasidėjo 2004-ųjų m. Maniežo bei riaušės, kilusios dėl Rusijos rinktinės pralaimėjimo. Dabar šie „sprotiniai – patriotiniai“ žaidimai nukreipti teisinga linkme.

Kam to reikia? Yra daug variantų. Tarp kurių yra ir toks: „tam, kad pergalingai išspręsti problemą, reikia ją pergalingai sukurti“. Taip kad, Maniežų dar bus.

Tai liks prekiniu ženklu. Aišku – ilgam. Juk, tam , kad kas nors pasikeistų – reikia ką nors pakeisti. O mes, palei seną įprotį, tylime. Instinktyviai. Daugelis, iš grynai patriotinių saugumo sumetimų.

Dmitrijus Florinas

O čia video su šiandieninės Rusijos gatvės nuotaikomis:

[Youtube=http://www.youtube.com/watch?v=nZsS-0eQQUI ]

,

5 Komentaras

%d bloggers like this: