Posts Tagged feminizmas

Istorikas R. Trimakas: įsitvirtina „tolerancijos mažumoms“ diktatūra


„Subkultūrinio daugmaž pakantaus sugyvenimo ribos peržengiamos, bręsta „tolerancijos mažumoms“ diktatūra, kai bandantysis išsakyti primetamos „mados“ ir politinio korektiškumo dogmų neatitinkančią nuomonę iškart tampa ne vien vadinamųjų aktyvistų puolimo taikiniu“, – mano Mykolo Romerio universiteto dėstytojas, istorikas Ramūnas Trimakas.

Laisvės ir pakantumo erdvė, pasak R. Trimako, nyksta ir yra selektyviai perimama Vakarų praktika, apie kurią net neužduodami klausimai ir nemėginama įsigilinti į ne tik nuspėjamus, bet jau gerai žinomus padarinius.

Istorikas, dr. Ramūnas Trimakas (nuotr. Balsas.lt)

Istorikas, dr. Ramūnas Trimakas (nuotr. Balsas.lt)

Džedajų kodeksas

– Praėjusios gėjų eitynės, kurios vis dėlto neapsiėjo be nuogo užpakalio pademonstravimo priešais bažnyčią ir apsimėtymo kiaušiniais, vienų laikomos tolerancijos ir demokratijos pergale, kitų – žingsniu Sodomos ir Gomoros link. Treti sako, kad įvykis per daug sureikšmintas – visi yra tiesiog kitokie ir nereikia į nieką kreipti dėmesio. Koks būtų jūsų komentaras?

– Esama žmonių, gyvenančių pagal tiksliai surašytą džedajų kodeksą. Jiems „Žvaigždžių karų“ visata yra vienintelė ir neginčyjama tikrovė. Jie reikalauja būti oficialiai pripažinti džedajų riteriai. Taip pat yra žmonių, kuriems Džono Ronaldo Reuelio Tolkino „Žiedų valdovas“ yra jų gyvenimo alfa ir omega. Ypata manosi besąs elfu, todėl atitinkamai elgiasi, kalba, rengiasi, valgo, žodžiu, gyvena „visavertį elfo gyvenimą“. Yra net „vampyrų“ subkultūra – makabriškai juokaujant, bet politiškai korektiškai šnekant, net nedrįskite klausti, kokį kraują jie geria bei iš kur jį gauna. Kaip mėgstama mūsuose kartoti – „parodykite daugiau pagarbos“.

Bendros taisyklės baigia galioti ten, kur įsitvirtina „tolerancijos mažumoms“ diktatūra. Įsivaizduokime, kad jūs turėjote naivumo viešai nustebti, kodėl pasirinktas būtent toks gyvenimo būdas. Įsivaizduokime, jog už tai jūs apkaltinama(-s) kultūriniu nejautrumu, diskriminacija, dar prikergiamas rasizmas (nes, tarkime, „įžeidėte elfų rasės atstovą“) ir seksizmas (nes „įžeidėte elfų moterį“). Žodžiu, ūmiai susivokiate bendraująs jau nebe su įsivaizduojamais goblinais ir troliais, bet su labai realiais teisėsaugos pareigūnais dėl politinio nekorektiškumo, „neapykantos kurstymo“, „diskriminacijos“ ir pan. Kokia būtų jūsų reakcija? Atsakymas greičiausiai būtų toks – kokias nesąmones čia kalbate!

Franco Kafkos „Proceso“ nereikia prisiminti. „Pažengta“ kur kas toliau, pamirškite seniai numirusią klasiką. Viskas prasideda labai banaliai: tam tikros grupės asmenų ima kovoti dėl teisės vadintis mažuma ir gauti iš to įvairias „mažumų“ beneficijas. Kurios, primenu, labai dažnai išmokamos iš „nejautrios“ bei „tolerancijos stokojančios“ daugumos surinktų mokesčių. O jeigu dar siūlomi gražūs specifinių fondų pinigai? Šiais politinio korektiškumo ir postmodernistinio delirium laikais galima įkurti „pabėgelių iš Alfos Proksimos“ ar kokio nors „Paukščių tako galaktikų federacijos“ grupuotę, išsireikalauti būti pripažintais ateivių iš tolimojo kosmoso mažuma, taip pat išsireikalauti atitinkamų įrašų pasuose ir pan. Svarbiausia – rasti remiantį fondą ir tinkamai jam atsiskaityti.

Akivaizdžios problemos prasideda tuo atveju, jeigu tokios grupuotės ima reikalauti aplinkinių gyventi pagal būtent tos grupuotės išpažįstamą, pavadinkime sąlygiškai, „džedajų kodeksą“ (ant kurio „nejautriai“ daugumai yra absoliučiai nusispjauti, nes tai neįdomu, tam nėra laiko ir reikia gyventi savus mažiau egzotiškus gyvenimus). Problemos prasideda tuomet, kai imamas pūsti įsivaizduojamos – pavadinkime tai hipotetiškai – „džedajofobijos“ burbulas. Nustebę eiliniai piliečiai užsipuolami dėl „netolerancijos“ ir „nejautrumo“. Arba nenoro, kad jų vaikai mokyklose (beje, išlaikomas ne už „džedajų“, taip teoriškai juos pavadinkime, mokamus mokesčius) būtų auklėjami pagal „pažangias džedajiškos pedagogikos taisykles“.

– Džedajų pavyzdys – visgi iš „science fiction“, o tiksliau, „space opera“ kūrybos srities ir gali būti tik šaržas ar anekdotas. Čia kalbame apie realius dalykus, istorinę raidą ir socialinę tikrovę.

– „Džedajų“ pavadinimas panaudotas ne vien tik kaip savotiškai skambantis lietuvio ausiai, pateiktas kaip neįpareigojantis ir niekuo negrindžiamas pavyzdys. Ne taip jau seniai „džedajų riteriai“ reikalavo pripažinti džedajų religiją ketvirtąja labiausiai paplitusia religija Britanijoje. Pereitais metais „džedajų religija“ oficialiai įvardinta labiausiai išplitusiu alternatyviu tikėjimu. Vieni subkultūrų judėjimai gyvuoja ilgiau, kiti trumpiau. Tokie judėjimai tampa mokslinių studijų objektais (chrestomatinis pavyzdys – religijos sociologo Adam Possamai veikalas „Religion and popular culture“).

Mes kalbame apie ką kita. Įsivaizduokite situaciją: kas būtų, jeigu mokslininkai būtų atleisti iš darbų bei atsidurtų teisiamųjų suole už tai, kad surengė mokslinius debatus bei „įžeidė“, „užgavo jausmus“ ir „pademonstravo nejautrumą“ svarstydami, ar tai religija, ar populiariosios kultūros reiškinys, o tokio judėjimo dalyvius derėtų apibūdinti kaip tikinčiuosius ar masinės kultūros vartotojus, be to, neduok Dieve, pasikvietė psichiatrus į bendrą mokslinį tyrimą?

– Jei jau kalbame būtent apie gėjus, tai viskas remiasi tuo, kad homoseksualumas – ne liga ir, kaip dabar madinga sakyti, visi tyrimai rodo, kad jie … ne džedajai?

– Vakaruose „homoseksualinė revoliucija“ – jau pereitas etapas. Būta ir susidūrimų su policija, užtektinai esama ir nuolatinio pjudymo faktų, persekiojant kitaminčius, nepritariančių homoseksualų „aktyvistų“ veiklos metodams. Tarp kitko, tai labai gražiai sinchronizuojasi su kairuoliško „aktyvizmo“ paūmėjimais. Esmė – ne pavadinimas ar kokios spalvos vėliavos iškeliamos. Esmė – peržengtos subkultūrinio bendrabūvio ribos, retorikos radikalėjimas, perdėtai karingas politinis sektantizmas.

O kaip jaustis aplinkiniams, kurie nenori su tuo nieko bendro turėti ir nenori veltis į jokias rietenas? Raginimai rodyti pagarbą ir supratingumą skamba gražiai – lygiai kaip ir skatinimai nepamiršti sveikintis su kaimynais bei tinkamai elgtis kompanijoje už bendro pietų stalo. Į ką, pagaliau, kreipiamasi ir iš ko tikimasi empatijos? Nemanau ir nesitikiu, kad vien keiksmus laidyti mokantis „Adidas – trys dryželiai“ treninginis personažas susimąstys. Vakar jis suspardė nėščią moterį, šiandien aplojo „ne tos orientacijos“ žygiuotojus, rytoj savo išklerusiu BMW sutraiškys vaiką perėjoje. Tokiam jokio skirtumo, ką užpulti, svarbiausia, kad taikinys negalėtų duoti atkirčio. Toks bendro chamizmo ir chuliganizmo lygis, o nukentėti gali bet kuris, nelinkęs lygiuotis į treninginį aprangos kodą.

Į kieno sąmoningumą apeliuojama? Teisėjų korpuso dinastijų atstovus, kurie sovietmečiu nuteisdavo už homoseksualizmą, o dabar, gavę naujus nurodymus „iš viršaus“, ūmiai „persiorentuos“ ir teis už „homofobiją“? Turinčių dar nenuniokotą sąmonę ir savimonę agituoti nebūtina. Tačiau jie ir yra patys neparankiausi, nes užduoda isteblišmentui nepatinkančius klausimus. Galų gale už ką mokami mokesčiai, kai akis badančios problemos metų metus ne tik nesprendžiamos, bet tik didėja? Informacinis triukšmas keliamas dėl visai kitų dalykų. Kita vertus, pasitikslinkime – kaip dažnai reikalautojai patys parodo taip jų trokštamą pagarbą ir supratingumą?

Dialogą naikina pakantos propaguotojai?

– Na, kiekviena grupė tarsi gina savo interesus ir turi teisę tai daryti…

– Žinoma, kiekvienas turi savų interesų. Tik vieniems interesas, pavyzdžiui, yra kompiuteriniai žaidimai ar kokie kiti kvaišalai, o kitiems – pinigai ir valdžia. Kadangi pabrėžiama ne tik tolerancija, bet ir atvirumas, demokratiškumas ir t. t., būtų malonu, jeigu demokratiškai bei skaidriai būtų paviešintos realios tokių organizacijų finansavimo apimtys ir šaltiniai. Tuomet ir apie interesus tektų mažiau spėlioti.

– Vis dėlto dialogas reikalingas ir geriau kalbėtis – ar su naujakalbe ar be jos, nei nesikalbėti visai?

– Dažniausiai nei ramus pokalbis, nei dialogas nepavyksta. Pažiūrėkite į Vakarų patirtį – ir tai ne „išimtiniai“ ar „atsitiktiniai radikalų pasireiškimo“ atvejai, kaip bandoma atsikalbinėti. Tik pabandykite išsakyti savo nuomonę – kaipmat pagal visas sektantines „šariato įstatymo“ taisykles užmėtys kaltinimais, kaip antai „homofobai“, „fašistai“ ir t. t. Mėginimas įsiklausyti bus suprastas kaip silpnumas ir proga aprėkti bei viešai pažeminti, o prašymas išklausyti – kaip įžeidimas ir galimybė užtampyti po teismus. Toks tad „dialogas“ ir „laisvas diskursas“. Tokių veikėjų pasaulėžiūros pagrindas – konfliktas. „Nuskriaustųjų“ ir „išnaudojamųjų“ mitas, „naujo ir teisingesnio“ pasaulio pažadai, kėsinantis sunaikinti esamą. Uždavus klausimą, o ką gi jie gali pasiūlyti daugiau, nei amžino griovimo būklę nuolatos jų plečiamoje mentalinėje smegduobėje, vis žadant ir žadant naujas statybas nenusakomoje ateityje, sulauksite tik puolimo ir įžeidinėjimo. Jie vieninteliai neva teisūs, įžvalgūs ir dieviškai autoritetingi. Jūsų autentiška laikysena, dar net nespėjus jums prasižioti, šių politinės tikrovės „demiurgų“ bus įvertinta kaip politiškai nekorektiška ir persekiotina.

– Tuomet tai primintų kai kurias praėjusio amžiaus totalitarines praktikas? Dabar juk dažnai sakoma, kad „visi moksliniai tyrimai rodo“ ir pan. Jei egzistavo arijų rasinės viršenybės tiesas įrodantis „mokslas“, taip pat „mokslinis komunizmas“, dabar kalbama apie feminizmą, kaip mokslą ir ne tik. Antai, neseniai skaičiau, kad britų mokslininkai esą atskleidė, jog heteroseksualai dažniau galvoja apie gėjų seksą nei pastarieji patys?

– Iš tiesų nieko naujo, tiesiog nenorima prisiminti nesenos istorijos pavyzdžių. Nes giliau patyrinėjus gali kilti negerų asociacijų. Tarkime, praktinis parado įbrukimas socialistinio lenktyniavimo tempais su tuo nesutinkančiame mieste, retorika, jį rengiant ir įgyvendinant, skaudžiai pažįstami komisarų, tik šįkart iš Vakarų, veidai, balsai ir pamokymai, galų gale paties renginio choreografija Lenino, atsiprašau, vis dar Gedimino prospekte… Paradai kvazitotalitarinų judėjimų dalyviams, o ypač jų vadams, yra reikšmingas galios demonstravimo likusiai visuomenei ir diktato primetimo aktas. Siūlyčiau orientuotis į paradus Šiaurės Korėjoje – nepriekaištingas ir sektinas pavyzdys.

Gėjų ir socialinės lyties entuziastų tradicijos

– Dar vienas iš argumentų, kuris esą demaskuoja nežygiuojančiųjų paraduose tamsumą, – homoseksualizmas visada buvo, tokie buvo ne tik kai kurie kvaištelėję Romos imperatoriai, bet ir dideli įvairų sričių talentai.

– Homoseksualizmo atvejų nepasitaiko nebent tarp vienaląsčių organizmų. Vienos gyvūnų rūšys tai kultivuoja dažniau, kitų rūšių atveju – retas reiškinys. Tačiau apie tai geriau papasakotų zoologas rubrikai “Gyvūnijos pasaulyje“, o mes kalbame apie žmonių kultūros fenomeną. Taip, šis reiškinys žinomas jau iš seniausių istorinių šaltinių. Vis dėlto reikėtų pasitikslinti – ar tai tam tikra kultūrinė norma, ar tabu. Kaip tai sankcionuojama arba ne, tarkime, konkrečioje teisinėje arba religinėje sistemoje?

Visais laikais pasitaikydavo metančiųjų iššūkį nusistovėjusiai tvarkai. Romos imperija nebuvo dorovės ir moralumo pavyzdys, o jau visokios net ir šiais laikais sunkiai įsivaizduojamos perversijos ten vešliai žydėjo. Tačiau Kaligulai arklį paskyrus senatoriumi, nei prieš šį įvykį, nei po to arklių nerinkdavo Romos imperijos senatoriais. Nerono atvejis – jis iškastravo ir oficialiai susituokė su savo mėgiamu vergu Sporu (buvo „ištekėjęs“ už kito savo vergo – tikras socialinės lyties ieškotojų etalonas) – netapo pretekstu perrašyti Romos teisės aktus, nors vergovinis „berniukų-žaisliukų“ reiškinys palaipsniui išnyko tik įsigalėjus krikščionybei. Matyt, kai kam tai dar viena priežastis taip nekęsti krikščionybės. Kuriame kodekso – Hamurabio (senosios Babilonijos karalystės valdovo), antikinės Spartos ar inkų imperijos – punkte aptarta ir įteisinta dviejų vyrų santuoka? Kuriame rašytiniame teisės paminkle jūs rasite ne tik tokios santuokos patvirtinimą, bet ir leidimą taip susituokusiems įsivaikinti ir auginti vaikus, nurodant, kas yra „Parent No. 1″ ir „Parent No 2″ (kaip kad dabar yra reikalaujama politiškai korektiškai apibrėžti)? Tai, ką siūlo vaivorykštinės tolerancijos šaukliai, yra unikumas.

– Na, vyro su vyro gyvenimo faktų yra visose kultūrose.Tačiau ilgainiui išaiškėjo, kad jie masiškai nori auginti vaikus, nors nenori jų „susiveikti“ įprastu būdu. Aplenkiant klausimą, kodėl negaliončios turėti vaikų heteroseksualios poros laikomos sergančiomis ir gydomos, o oficialiai sveikieji laikomi labiau nuskriaustais – ar tiesa, kad čia krikščionybė kalta dėl gėjų bėdų? Dėl to, kad vaikai negimsta iš „džedajų kodekso“, kaip jūs formuluojate?

– Taip, mes galime pašnekėti apie Aleksandro Makedoniečio karių tarpusavio santykių specifiką. Tačiau primenu, jog Aleksandro Makedoniečio kariai vedė užkariautų šalių moteris ir augino vaikus su jomis, o ne su „sutuoktiniu nr. 2“. Dviejų vyrų gyvenimo kartu faktų, rengiant vestuves ir pan., pasitaikydavo. Vienur už tai bausdavo, kai kuriose bendruomenėse laikyta normaliu reiškiniu. Galų gale dar 1976 metais buvo paskelbti tarpkultūriniai lyginamieji tyrimai, kuriame bandytas išsiaiškinti šio fenomeno paplitimą.

Tačiau kur, kada ir kokioje rašytinės teisės tradicijoje (iki pat pastarųjų metų) buvo įteisinta dviejų tos pačios lyties asmenų santuoka, įgalinant kartu auginti ir auklėti vaikus? Beje, yra ne vien vyrai – esama ir moterų, ir transvestitų, kurie aktyviai to siekia. Tarp kitko, pasitelkiant vakarietiškai politiškai korektišką retoriką, mūsų pokalbis yra „homocentrinis“, „šlykščiai maskulinistinis“ ir „mizoginiškas“, kalbant tik apie vyrų atvejį ir nutylint dar dievai žino kokių mažumų, apie kurias mes, „atsilikėliai“, net negirdėjome, reikalavimus sutuokti bei įsivaikinti „palikuonį nr. 1“ ir „palikuonį nr. 2“.

Daugiau nei prieš du tūkstančius metų visko pasitaikydavo. Tačiau nereikia iškraipyti dalyko esmės vien tik tam, kad antieuropietiškai ar antikrikščioniškai pasivaipyti. Žemės planetoje yra daugybė bendruomenių, kuriose homoseksualizmas yra vertinamas ne tik nepageidautinu reiškiniu, bet ir griežtai persekiojamas. Ką jų atveju siūlo daryti tolerancijos šaukliai, taip propaguojantys kultūrinę įvairovę? Ir kodėl piktinamasi, pavyzdžiui, Lietuvos arba Italijos specifika, užmirštant pagarbą vietinei tradicijai? Nūdienos pasaulyje pabrėžiamas kultūrinis realityvizmas, lygybė, pagarba ir t. t. Tačiau tuo pat metu svarbus politinio korektiškumo elementas yra įvairių, visų pirma krikščioniškų konfesijų pabrėžtinas kritikavimas ar net karingas užsipuolimas. Tai ne pavieniai ir atsitiktiniai faktai, tai „politinio korektiškumo“ elementas. Tuo tarpu įdomumo dėlei pasidomėkite Vakarų Europoje politiškai korektiškų teisių gynėjų ir kovotojų už lygybę apie islamą ir homoseksualumo problemą… Bailus išsisukinėjimas daug ką pasako. O greičiausiai būsite apkaltintas „islamofobija“.

Gėjų ir moterų teisės – tas pats?

– Dabar madinga požiūrio į homoseksualus raidą, lyginti su požiūrio į moterį raidą. Politologė Morta Vidūnaitė neseniai pareiškė, kad į moterį anksčiau žiūrėta, kaip į „gyvuliuką“, bet eisenomis ir paradais esą iškovota lygybė, kurios, kaip pabrėžiama ir dabar mažoka. Sakoma, kad taip bus ir su gėjų teisėmis.

– Apie moteris kaip „gyvuliukus“ neturiu ką pasakyti – man nuoširdžiai gaila ir skaudu, kad moteris vertina požiūrį į moterį taip apibūdindama problemą.

Pasitikslinkime: kuriuo istoriniu laikotarpiu ir kokiose geografinėse platumose moteris laikytos lygios galvijams? Senovės Egipte, kur faraonės buvo ne mažiau reikšmingos nei vyrai valdovai, o ir eilinės laisvosios egiptietės nebuvo beteisės? Jeigu kalbame vergovę ir teisių nebuvimą – vienodai nuskriausti buvo abiejų lyčių vergai visais laikais ir visose geografinėse platumose. Kokiame viduramžių teisyne (kad ir Sachsenspiegel) būtent moteris sulyginta su gyvuliu? O gal būtų galima pacituoti Lietuvos Statutus arba Pirmosios Lietuvos Respublikos įstatymus, kuriuose taip būtų kalbama apier moterį? Sakyčiau, ten teigiami kaip tik priešingi dalykai – aiškiai apibrėžiamos ir ginamos moters teisės.

Nelygybės faktų visuomet pasitaikydavo. Jos ir dabar nėra – vien ko vertos skyrybų bylos šiuolaikiniuose Vakaruose. Ten vyrus vienijančios organizacijos seniai skambina pavojaus varpais, besišaukiant elementaraus sveiko proto.

Šaltinis: balsas.lt

Reklama

, , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Už pozityvią diskriminaciją!


Kadangi šiais laikais yra madingas terminas „pozityvi diskriminacija“, nors „pozityvus išprievartavimas“ dar nesugalvotas, nutariau būti madingas ir aš. Tam paskatino internetinė diskusija su viena feministe.

Kažkada „snukiaknygėje“ esu juokavęs, kad reikalinga moteris santechnikė, bet dabar sakau rimtai. Kad bent kiek prisidėčiau prie visuomenės tobulėjimo ir pataisyčiau moterų profesinės diskriminacijos bent vieną iš nišų, ieškau santechnikės būtent moters, nes iš pastarosios profesijos jos išstumtos šovinisitinių vyriškų paršų. Laukiu pasiūlymų. Mokėsiu rinkos, kurią uzurpavo vyrų šovinistinės kiaulės kainą plius 10 procentų. Jei bus specialių pageidavimų – derėsimės. Intymo galite nesiūlyti – aš ne ministras.

, , ,

3 Komentaras

Vaidilutės šlapiais marškinėliais ir kitos pamatinės vertybės


Šis dialogas atkeliavo elektroniniu paštu. Apytikrę autorystę numanau. Man patiko, o ypatingai jautriems siūlau rinktis kokį kitą produktą.

(Postmodernus diskursas apie gender, arba chrestomatinė šūdmalystė)

Definicijus: Skaičiau Agnės Bilotaitės interviu apie viešuosius pirkimus. Jaučiuosi vyriška, šovinistine kiaule, nes, vidury interviu kyla noras pasiūlyti jai liautis pliurpti apie per sunkią politiką ir užsiimti malonesniais dalykais. Labai jau drėgnais veizolais apie viešuosius pirkimus kalba – bent jau nuotrauka taip rodo – gyvai nežinia kaip yr.

Abstrakcijus: Nori pasakyti, kad moteriai reikia žinoti savo vietą po marškinėliais? Ypač po šlapiais.

Definicijus: Ypač Tėvynės Sąjungoje – Lietuvos krikščionyse demokratuose – moralinėje vyskupų, žynių ir vaidilučių sąjungoje su tautininkais.

Abstrakcijus: Moralinis elitas.

Definicijus: Manau, jei egzistuoja neformali TS-LKD regula, ten parašyta, kad galima eiti į viešnamius, kur merginos pasitinka apsirengę tautiniais rūbais. Tada ir marškinėliai gali būti šlapi.

Abstrakcijus: Vien birutės vaidilutės, geltonkasės ir su septyniais sijonais.

Definicijus: Bet čia iškils problema. Konstitucijos dvasia beregint apsireikš ir išaiškins, kad negalima diskriminuoti tamsiaplaukių su čadromis. Kuo Kusaitė nusikalto, lyginant su Bilotaite?

Abstrakcijus: Abramikienė su šydu…

Definicijus:Įdomu – ar ji prisitaikytų prie vaidmens pagonybėje? O Jeigu Tata paskelbtų fatvą, kad bobos idealas yra Krupskaja, ką darytų Abramikienė su Bilotaite?

Abstrakcijus: Jeigu Abramikienė dalyvauja mišiose, skirtose Birutės bataljonui (o Birutė taip ir neapsikrikštijo) – vadinasi prisitaiko. Be to Tata gal veikiau paskelbtų, kad idealas – Petkevičaitė Bitė. Tai jos pensne užsidėtų ir tuom viskas baigtųsi.

Definicijus: O kuo ji svarbi tautos moralės istorijai – ta Tamstos Petkevičaitė? Kunevičienė, tai bent buhalteriją bandė tvarkyti.

Abstrakcijus: Dėl Kunevičienės – labai svari pastaba.

Definicijus: Manau, kad Pavilionienės “Lyčių drama“ turėtų būti privalomai dėstoma vairuotojų kursuose.

Abstrakcijus: Ir dar egzaminas iš to.

Definicijus: O dar ir Baltakį atradau buvus durniumi ir retrogradu. Prikeverziojo:

“Bet mes negalim, kada norim, gimti ir motinos negalim pasirinkt. Negalim pasirinkt kitos gimtinės. Jinai viena. Jos niekas neatstos. Ji mūsų meilės ir kančių šaltinis. Kas ją praras, neįsigis kitos.”. Debilas !!!! Jei mama bus kolba, o tėtė megintuvelis, tai koks skirtumas, kur abiejų dislokacijos vieta? Be to, bile kuri šių dienų feministė, pasisakanti už abortus, žino, kad tas vaikas nebūtų norėjęs gyventi.

Abstrakcijus: Čia ir Tatai gali kilti pagunda išsivesti Basanavičiaus homunkulą.

Definicijus: Įdomu ar ligonių kasos finansuos?

Abstrakcijus: Basanavičiaus išgimdymas – ne koks lyties keitimas

Definicijus: Na taip. Be to viską galima finansuoti gabaliukais išparduodant trečiojo moralinio autoriteto turtą. Tik iškyla vienas klausimas – kaip tapti pirmuoju moraliniu autoritetu, jei miršti vėliau už tą, kuris jau buvo pirmasis? Tatai tikrai reikia kažką daryti.

Abstrakcijus: Arba numirti, arba užsibalzamuoti.

Definicijus: AMB pastatė valdovų rūmus, o Tata tik kryžius šventino, melsdamas atleidimo už kolūkių griūtį. Ir visai nesidomėjo postmodernių konservatorių moterų teisėmis. Manau, Oxfordo daktaras Mantas, kartu su pasikrikštijusiu komjaunuoliu Pauliumi gali išspręsti šią problemą, parašydamas studiją (už porą milijonų litų) apie drėgnų marškinėlių ir nuometo vaidmenį moralinės revoliucijos ketvirtojo penkmečio pabaigoje.

Abstrakcijus: Nenukrypkime. Viešajame diskurse trūksta įžvalgų apie Aušrinę Mariją arba Nidą Vasiliauskaitę. O ir Tamsta minite tik dešiniąsias damas. Tai nėra politiškai korektiška ir marginalizuoja gender teoretikų triūsą.

Definicijus: Eee… čia taip išeina todėl, kad su dešiniosiomis komsomolkomis visuomet buvo lengviau. Istoriškai susiklostė. Nidos ir Aušrinės atvejai sudėtingesni. Manding, jos priklauso postmoderniųjų supervaidilučių kategorijai ir yra neprieinamos pažinimui iš esmės.

Abstrakcijus: Mačiau gyvą Nidą – tarp mūsų kalbant ji primena pažą iš sovietinio filmo apie Pelenę. Švelnūs bruožai be iškilumų

Definicijus: Atsargiai, gerbiamasis. Tai tik jūs manote, kad ją matėte ir kad ji gyva. Tomas Baranauskas riaušių metu ją jau atpažino su akmeniu prie Seimo, bet negalėjo įrodyti, nes žmogus nesusivokiąs savo tapatybėje negali būti atpažintas nei policijos, nei teismo.

Ir man išvis atrodo, kad patriarchalinės visuomenės išugdyti teismai yra nepajėgūs spręsti gender bylų, nes taip sakė Zaratustra, kuri buvo moteris.

Abstrakcijus: Išvedėte mane iš kantrybės. Teismas juk nusprendė, kad prezidentę Grybauskaitę kažkas siūlė raukti ir taip kėsinosi įžeisti, nors ji to nežinojo.

Definicijus: Jai ir nereikia nieko žinoti. Ir apie ją nereikia nieko žinoti. Ji ne Lady Gaga, kuri vieną dieną turi penį, o kitą dieną kovoja už gėjų teises ir visi tai žino. Su tokiais reitingais genitalijos ir orientacijos išvis nereikalingos. Nebent kokiose nors slaptose VSD pažymose…

(Abstrakcijus ir Definicijus daro pertrauką, išsiskaičiuoja, kuriam eiti į parduotuvę.)

, , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Komentarų: 1

Mušk diskriminaciją, kur sutinki:)


 

Perskaičiau didžiai iškilų mokslinio feminizmo kriuktelėjimą nacionaliniame portale ir buvau įkvėptas kovoti su visomis diskriminacijos rūšimis.

Bernų ėjimas pas mergas, dargi prisidengus dinozauru, yra galutinai mokslininkės sudirbtas, kaip atgyvena ir utilizuotina nuodėmė…. Feministės negali tverti kailyje, kam fizikai eina pas filologes, o ne filologai pas fizikus. Jos demaskuoja fizikų šventės šovinizmą ir graudina iki ašarų. Nutariau pasitaisyti ir likimas pagelbėjo.

Facebooke (“patriotiškai” degeneravusio Seimo kalba – “snukiaknygėje”) radau kvietimą jungtis prie grupės, kurioje pasisakoma už lygias teises ir galimybes aukšto ūgio žmonėms! Prisidėjau nedelsiant.

Į kovą, tolerastai, į kovą 🙂

Turinys toks:
 
”Sustabdykime aukšto ūgio diskriminaciją!
Mano kojos ne iš pažastų auga!
Aukštaūgiai žmonės jungiasi į kovą už lygias teises ir lygias galimybes!
Reikalauju-
– kad žmonės nustotų klausinėti koks mano ūgis, arba tegul prieš tai užduoda bent du kito pobūdžio klausimus;
– kad žmonės nespoksotų į mane iš padilbų arba užvertę galvą;
– kad visi suprastų, jog aukštas ūgis yra normalus ūgis;
– kad aukštaūgiams nebūtų klijuojamos manekenių ir krepšininkų etiketės;
– kad sėdynės lėktuvuose, autobusuose, teatruose ir kitose viešose vietose būtų sukonstruotos taip, kad nespaustų kelėnų;
– kad visos viešo naudojimo sėdimos ir stovimos vietos būtų pritaikytos taip, kad neužstočiau vaizdo užnugaryje esantiems žmonėms;
– efektyviai spręsti trumpų lovų problemą viešbučiuose, ligoninėse ir kt.;
– kad specialaus užsakymo, t.y. aukštaūgiams žmonėms pritaikyti baldai, kainuotų tiek pat kaip ir visi kiti tos pačios rūšies ir atitinkamos kokybės baldai;
– kad viešų vietų interjerai būtų per-projektuojami nes aš, kaip ir kiti normalaus ūgio žmonės noriu visada vaikščioti pakelta galva;
– kad avalynės parduotuvėse galėčiau nusipirkti sau tinkamus simpatiškus batelius, net jei mano kojos dydis yra 42, 43, 44, 45 ar daugiau;
– kad rūbų parduotuvėse atsirastų visų modelių extra/extra/long ilgio kelnių;
– kad rūbų ir avalynės skyriuose būtų panaikinti užrašai – didesni dydžiai, nestandartiniai dydžiai ir panašūs žeminantys pranešimai;
– iš lietuvių kalbos žodyno panaikinti tokius žodžius kaip – ilgas/a, dilba, kartis, žirafa, smauglys ir kitus galimai neigiama prasme aukštą ūgį apibūdinančius žodžius;
– iš lietuvių ir kitų tautų folkloro būtų panaikinti aukštą ūgį žeminantys ar pajuokiantys pokštai, posakiai, patarlės ir t.t. ;
-leidimo kasmetiniam, “Aukštaūgių žmonių, kovojančių už savo lygias teises ir lygias galimybes“ paradui, autostardoje Kaunas – Klaipėda”,
– rašoma atsišaukime.

Jei jau kautis, tai visuose frontuose. Jei rašyti mokslinius darbus, tai ne tik mokslinio feminizmo, bet ir mokslinio guliverizmo arba mokslinio liliputizmo pagrindu.

, , , , , , , , ,

3 Komentaras

Abortas – laisvės ir progreso simbolis? 2008.04.30


Jau senokai pastebėta, kad labiausiai su policija visame pasaulyje muštis, kitus žmones ir jų turtą žaloti, viską aplink siaubti – savo protestų metu – linkę pacifistai, anarchistai, antiglobalistai, kuriems teoriškai nepriimtinas smurtas ir jėgos metodai. Vieną kitą atsitiktinį individą galima ir paaukoti (užmušti) – pasaulinės taikos, tolerancijos bei progreso vardan.

Psichologijoje tokie veiksmai apibūdinami kaip negebėjimas derinti abstraktaus ir konkretaus mąstymo. Antai – taiką ir toleranciją apskritai galima mylėti taip karštai, jog vardan šių tikslų padegtum konkretaus kaimyno trobą bei manytum, kad tai tik „lekiančios skiedros“. Gindamas konkretų tolerancijos vertą objektą – susprogdintum visą pasaulį, nes jis vis tiek yra per prastas, kad egzistuotų.

Procesas, jei seksime įprasta šios ideologijos logika bei retorika, talpina savyje tris individų tipus. Pirmasis kenkėjas yra dešinysis ekstremistas einantis mušti nepanašių į save. Su juo viskas aišku – teisėsaugos klientas. Čia, beje, niekas nesiginčija ir tai kovotojams už toleranciją yra per daug nuobodi tema. Reikia kažko įmantresnio – labiau rafinuoto baubo. Antroji kenkėjų rūšis, anot Nidos Vasiliauskaitės ir jos bendraminčių – pati blogiausia – yra pakantūs ir taikūs biurgeriai. Tie, kas pamatę skustagalvių eiseną Gedimino prospektu – nebėga su jais muštis. Net skambinimas numeriu 112, kaip reikia suprasti, reikštų mentalinį neįgalumą. Pamatęs tą, kuris rodosi esąs netolerantiškas, turi arba jį užmušti, arba įstoti į „naujosios kairės“ performansų būrelį. Kitos formos reiškia, jog esi utilizuotina atmata – tolerancijos priešas. Ne tik niekšingas, bet dar ir beviltiškai kvailas, nesuvokiantis savo iškrypimo. Jei dar – neduok Dieve – esi baltaodis, vyras, heteroseksualus ir vedęs bei turi vaikų – su tavimi viskas aišku.

Trečioji bjaurybių, trukdančių, o ne padedančių visuotiniam progresui ir laisvei, kategorija yra „davatkos“. Tą patyriau jau iš dešiniojo, konservatyvių pažiūrų apžvalgininko, savo bičiulio Vladimiro Laučiaus straipsnio.

Abortai – ekstremali tema. Galima rimtai susiginčyti net gerų draugų kompanijoje. Savaime tai nėra nuostabu – kad tai kraštutinis sprendimas dažniausiai pripažįsta net ir energingiausi abortų šalininkai, laikantys šios procedūros legalumą, o gal ir patį vykdymą vienu iš asmens laisvės stulpų. Brutalus nusišnekėjimas, kuriuo užsimezgusi gyvybė prilyginama piktybiniam augliui irgi egzistuoja, tačiau viešojoje erdvėje yra ne dažnesnis, nei Lietuvos skustagalvių išsišokimai.

Kur kas dažniau skambantys lozungai apie teisę į profesinę karjerą, per menkas socialines pašalpas, moters kūno vientisumą (ta pati tezė apie auglį, tik politiškai korektiška) ir be aborto neišvengiamai sekąs moters pavergimas – štai pagrindiniai argumentai, kurie skelbiami įtvirtinant pačią procedūrą, kaip vieną iš esminių progreso, demokratijos, laisvės simbolių.

Grįžkime prie “davatkų”, kurioms kolega Vladimiras skelbia karą. “Davatkai tiesiog maga lįsti po svetimomis antklodėmis, ir ji nė kiek neabejoja, kad tą patį gali bei turi daryti valstybė”, – rašo autorius. “Nepageidaujamas nėštumas? Davatkai tokie dalykai neegzistuoja. Lytinis aktas turi turėti tik vieną tikslą – pratęsti giminę. Vargšas Erotas verkia ir slepiasi po pernykščiais lapais. Šiandienės davatkos argumentus prieš abortus persmelkia pamatinė prielaida, kad vyro ir moters santykiai, nesibaigiantys jų svajonėse nėštumu, yra nuodėmė. Nenori nėštumo – susilaikyk nuo lytinių santykių”, – plėtoja jis savo mintį.

Kadangi, anot V. Laučiaus, niekas kitas, išskyrus tas “davatkas” aborto moraline didybe ir socialiniu gėriu abejoti negali, jos čia užima visiškai garbingą vietą tarp tolerantiškosios ir progresyviosios panelės Nidos minimų, bet nemylimų biurgerių, kurie dar vadinami ir daugeliu kitų didžiai “tolerantiškų“ epitetų.

Gerai, kad Vladas skvarbia akimi įžvelgia “davatkų” svajonių turinį. Tačiau Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė ir kiti abortų gėrio propagandos šaukliai labiau linkę kalbėti apie mokslą. Tamsuoliai, elementoriaus rankose nelaikę, iš viduramžių į dienos šviesą išlindę psichopatai, kurie sapnuoja ir trokšta deginti raganas – štai kas yra visi, kam atrodo, jog ši procedūra susijusi su etinėmis problemomis. Pats svarstymas A. M. Pavilionienės nuomone, esąs “iškrypėliškas“. Tik štai pateikiami “moksliniai” argumentai, kuriuos jau minėjau: apsisprendimo teisė, moters kūno vientisumas, materialiniai iššūkiai, moters pavergimas ir oponentų durnumas yra kažkaip keistai panašūs į lozungus, kurie politinėmis priemonėmis paskelbiami aksioma.

Tie mokslininkai, kurie aiškiai įrodo, jog kiaušintakyje susijungus toms dviem ląstelėms atsiranda kažkas visai kito (jei ne žmogus – tai kas?) yra nepakankamai moksliški. Tik viduramžiškas ir neteisingas mokslas esą teigia, kad nėra tokio etapo, kai po minėto susijungimo žmogus nebūtų žmogumi.

Sovietiniai vadovėliai, kurie teigė, kad žmogus pradžioje būdavo vos ne buožgalviu, o ir dar įdomesnės teorijos pasakojusios, esą embrionas atkartoja visas evoliucijos stadijas, turbūt yra kur kas moksliškesnės.

Akušerijos profesorius Bernardas Nathansonas yra tikra nemokyta davatka, o gal net neandaralietis. Jo filmas „Nebylus šauksmas“, ir šiaip – gausybė filmuotos bei internetinės medžiagos, rodančios žudomo “kažkieno” pastangas išvengti žūties, yra “viduramžiška propaganda”.

Vilija Aleknaitė-Abramikienė irgi nori deginti raganas. Tik tokio siekio vedama ji visai “nemoksliškai” pastebi: “Į bet kokias žinias apie embrioną, apie tai, ką jis jaučia, kada pradeda plakti jo širdis, kada jis ima girdėti mamos širdies plakimą, jie reaguoja su fanatiška neapykanta. Ar abortui pasiryžusi mama žino, kad iki 12-likos savaičių, kai leidžiama žudyti, jau būna pilnai susiformavusi vaiko nervų sistema ir jis jaučia skausmą. Jam skauda, jis kenčia, šaukia, bet jo negirdi. Ar normalūs suaugę žmonės ryžtųsi žudyti – nukankinti – savo vaikus tai aiškiai suvokdami? Parodykite ir paaiškinkite visa tai vaikui – jam irgi bus gaila”.

Ne. Toks švietimas, abortų pramonės entuziastams (labai entuziastingai skanduojantiems) yra per daug senamadiškas ir “davatkiškas”. Čia ir yra visa esmė. Seime svarstomas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas jokiu būdu neprasiverš pro visus teisinius ir politinius barjerus. Tik paskutinis asilas (dar durnesnis už “davatką”) dar gali manyti, kad egzistuoja bent viena prigimtinė teisė. Net teisė į karjerą čia ir dabar gali būti šventesnė už teisę nebūti “paaukotam progreso vardan”, jei tik pastarosios negali išrėkti garsiai, parašyti ant plakato arba įmesti į urną. Tylių riksmų Žmogaus teisių teismas ir deklaracijų autoriai negirdi.

Smulkmena, kad kai kurios pašalinės abortų atliekos esti vartojamos ir kosmetikos pramonėje, o ir pats aborto vykdymas kažkam yra pragyvenimo šaltinis. Niekai netgi tai, kad jaunus gydytojus verčia “praktikuotis” šioje srityje, net jei tai prieštarauja jų pažiūroms. Nebūkime davatkomis ir „neužsiciklinkime“. Svarbiausia įniršio priežastis yra baimė svarstyti etinį problemos aspektą, kurį minėto įstatymo autoriai – ačiū jiems – grąžino į Lietuvos viešąjį diskursą. Baisu būtų, jei “lytinis švietimas” reikštų ne tik prezervatyvų maustymą ant agurkų per pamokas. Baisu būtų ir tuomet, jei “motes pavergimo” klausimą besvarstant paaiškėtų, jog atsakomybės jausmo pertekliumi nesiskundžiančiam vyrui tokia “išeitis” yra visai priimtinas sprendimais. Etiniai “kovos už laisvę, pažangą ir moterį” rezultatai gali pasirodyti kiek paradoksalūs.

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , , , , ,

7 Komentaras

%d bloggers like this: