Posts Tagged finansavimas

Plutokratijos triumfas


Rusijoje ką tik įvyko Dūmos rinkimai, o Lietuvoje reformuota partijų finansavimo sistema. Kas tarp jų bendra? Beveik nieko, išskyrus labai panašius rezultatus.

„Po russki“

Prieš keletą metų Kremlius ir jo propagandinės papūgos vogravo, amsėjo ir kriuksėjo apie „suverenią demokratiją“. Visi aplink kikeno nurodydami, kad demokratija, numatanti tautos, kaip suvereno, valdžią, ir šiaip yra suvereni – be Rusijos politologinių inovacijų. Laikui bėgant šią nesąmonę nustota viešai sakyti. Tiesiog įdiegtas valdomos demokratijos modeliukas. Girgždėdama, manipuliuodama ir smurtaudama valdžia gavo daugiausia mandatų per pastaruosius rinkimus, o parlamentinė opozicija taip pat gali džiaugtis sėkme. 

Komunistai vietoj pusės šimto mandatų turės šimtą, Vladimiro Žirinovskio sekėjams irgi gerai. Visi fiksuoja pažeidimus, žada pasibylinėti, bet žino – mažai kas pasikeis. Tie, kas yra tikra opozicija, nebuvo registruoti rinkimams. Tam kartui imtasi įvairių priemonių. Vienus sulaikė, kitiems pritaikė apribojimus, o tretiems davė “bananu“ per snukį, kad nesišakotų. Dabartinė parlamentinė “opozicija“ yra priimtina ir valdoma, problemų nesukels. Visi, kurie už parlamento ribų, nurašomi į marginalus arba ekstremistus, Vakarų pakalikus ir šiaip keistuolius. Drauge išlaikomas formalus daugiapartiškumas, kaip buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, ir parlamentarizmas. 

Lietuviškai

Lietuvoje yra kitaip, nes daužyti „bananais“ per snukius opozicionieriams Europos Sąjungoje – politiškai netaisyklinga. Tad reikia sumanyti tinkamas taisykles, kad demokratija būtų gerai valdoma. Modelis Lietuvoje nusistovėjęs – viskas sprendžiama dalybomis ir derybomis, kurios kartais paįvairinamos naktiniais radikalizmais ir dramatiškais tautos gelbėjimo aktais. Visiškai pakanka viešųjų ryšių priemonių ir emigracijos, tad jokių specialiųjų pajėgų demaršų ir nereikia. Šios prisinuobodžiauja iki tiek, kad ima persekioti islamą priėmusias paaugles, išaugina jas iki “terorisčių“ ir paskui teisia. 

Valdančiosios partinės nomenklatūros keičiasi pozomis, viena kitą prakeikia ir atleidžia, o pašaliniai reiškiniai greitai tampa sisteminiai arba yra pastatomi į vietą, kaip Arūno Valinsko atveju, pakišant pažarstyti savo pačių žarijas (prisiminkime karą su žiniasklaida, kurį kadencijos pradžioje sumanė konservatoriai ir pakišo jaunėlį politiką). Ir vis dėlto kažkur kirba politinė paranoja, kad kokia nors neparlamentinė jėga gali imti ir gauti daugiau, negu numatyta, sutrikdyti normalų dalybų procesą. Ką daryti? 

Kaip jau minėta, spardymas į šonkaulius ir kišimas į kalėjimus netinka. Galima per pinigus. Geriausia – dėl skaidrumo ir demokratijos. Ligi šiol, kol deklaruodami savo aukas partijoms verslai galėdavo aukoti, į rinkimus praslysdavo ir mažosios partijos. Jos bent jau įveikdavo užstatų ir formalumų išlaidas. Mat kai kurie verslai paremdavo kone visus, kas paprašydavo.

Dabar, kai triumfuoja prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos partijų finansavimo reforma, tokių galimybių nebeliko. Kartu, be abejo, visiškai netyčia, nenumatyta jokių biudžetinio neparlamentinių partijų finansavimo mechanizmų. Rezultatas paprastas – tie, kas jau įsitvirtinę, gali nebebijoti konkurencijos “iš gatvės“.

Plutokratija

Tiesiogiai turto cenzo rinkimams nenumato nei Konstitucija, nei rinkimus reglamentuojantys įstatymai. Priešingai, kalbama apie rinkėjo teisę rinktis be dirbtinių apribojimų. Užtat partijų finansavimo reforma, kurią tanku prastūmė prezidentė D.Grybauskaitė, įtvirtina būtent plutokratiją, kaip valstybės valdymo modelį. Jei partija dar neįsitvirtinusi, ji prasimuš tik gavusi turtingų ir net labai turtingų “fizinių asmenų“ paramą, kuriai bus galima duoti dešimtadalį to, ką deklaravai.

Partijoms skiriamus valdiškus finansus Seimo partijos pasidalys, o kitos galės įsiterpti tik tuomet, jei naujosios steigėjai ir rėmėjai bus turtingi žmonės, turintys daug deklaruotų, o tai reiškia – labai švarių, pinigų. Tiesa, maloningai leista partijoms aukoti po vieną procentą gyventojų pajamų mokesčio, ir tai rodoma kaip didelis visa ko demokratizavimas.

Jei tai nuoširdus kvailumas – pusė bėdos. Tik labai nelengva patikėti, kad niekas negirdėjo, kaip Voldemaras Tomaševskis savo feodaliniais principais valdomoje Vilnijoje susirinko nemažas sumas. Antai visai su Lenkų rinkimų akcija neva nesusijusios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyrius (vos vienas skyrius) 2009 metais surinko apie 422 tūkst. litų tokių aukų, o 2010-aisiais – apie 217 tūkst. litų. Naujus skaidrumo kriterijus atitinkantys veikėjai tiki “Bėdų turgumi“.

Tais pačiais metodais bus daroma dabar – valstybės įmonėse, kurias valdo konkrečių partijų statytiniai, feodalinėse “kietų vienmandatininkų“ valdose. Skirtumas tik toks, kad nuėjęs į http://www.vrk.lt tinklalapį nebegalėsi rasti lengvai perskaitomų ir aiškių aukotojų sąrašų.  

Tiesiog belieka konstatuoti, jog daug metų tvirtintas ir kaltas šūkis, kad tie, kurie “iš gatvės“, yra runkeliai, kad referendumų ir plebiscitų reikia kuo mažiau, – įtvirtintas, įdiegiant plutokratinę sistemą, demagogiškai meluojant, jog daroma priešingai. Pridėkime prie to valstybės finansuojamų rinkimų debatų nebuvimą ir pasidomėkime, ką tuomet reiškia Konstitucijos 25 ir 29 straipsniuose aptariamos garantijos gauti ir skleisti informaciją? Ogi reiškia, kad už tai fiziniai asmenys, kurie yra gana turtingi, turi susimokėti komercinėms televizijoms.

Tokie visai rusiški visai nerusiškų metodų rezultatai, ir svarbiausia, kad viskas padaryta skaidriai, oficialiai ir pagal visas taisykles. Asmeniškai įdomu: jei dėl numatomų skirti 15 mln. litų (pagal reformą) valdžios partijoms ateitų protestuoti piliečiai – su jais būtų elgiamasi “po russki“?

Reklama

, , , , , ,

Komentarų: 1

Populizmo grimasos


Vienas įdomiausių Lietuvos politinio gyvenimo dalykų – vajai ir skuba. Ypač artėjant rinkimams. Galima metų metais nematyti problemų ar rasti tūkstantį priežasčių jų nepastebėti, o paskui būtinai reikia paposėdžiauti iki vidurnakčio, kad priimtum tautą ir pasaulį gelbstintį planą.

Septynių įstatymų pataisų per dieną išsireikalavusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kartu su Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku anksčiau turbūt nė neįtarė, kad su bankų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ne viskas gerai, kol ėmėsi nacionalizuoti „Snorą“. Kai nacionalizuos ką nors kitą – galbūt patvarkys dar keletą smulkių trūkumų.

Seimo pirmininkė ir ilgametė šios institucijos veikėja Irena Degutienė, anaiptol ne pirmai kadencijai pradėjus skaičiuoti paskutinius metus, ūmai nutarė, kad pats laikas būtų reglamentuoti parlamentarų atostogas ir automobilių nuomą. Kolegoms neparodžius deramo entuziazmo – nustebo ir prapliupo parodomosiomis politinėmis raudomis bei moralizavimais.

Dar vienas dalykas, kurį mėginama skubiai ir skambiai įgyvendinti, – Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria valdyti žiniasklaidos priemones bus uždrausta ne tik bankams, bet ir jų antrinėms įmonėms. Pataisa dedikuojama ne kam kitam, o „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei, kurią valdo antrinė nacionalizuoto „Snoro“ kontora. Kaip ir projekto autoriai, nejaučiu didelių sentimentų nei „Snorui“, nei „Lietuvos rytui“, tačiau drįstu kiek pagadinti šventines nuotaikas. Pati įstatymo pataisa, kokia ji dabar siūloma, žiniasklaidos ir verslo santykių normalizavimui yra tiesiog nereikšminga. Niekinis ir tuščias judesys, oro gadinimas sėdint vandenyje – burbulai net be garso. Nebent kas nors man ims ir įrodys, kad „Lietuvos rytą“ ar kokią nors „Dieną“ (dabar valdomą Ūkio banko sukurtos struktūros) pardavus Dainiaus Kreivio „Makvežai“ arba Viktoro Uspaskicho konservų fabrikui interesų konfliktų ir su tuo susijusių problemų galimybės būtų bent vienu procentu mažesnės. Rimtesnių svarstymų, kaip reglamentuoti ir apriboti privačios žiniasklaidos savininkų kišimąsi į redakcijos darbą, nelabai pasitaiko. Bet paukščiuką užsidėti galima.

Visa tai niekis, palyginti su pamišėlių arba tokiais apsimetančiųjų šokiu aplink partijų finansavimo laužą. Populiari prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri yra viena, nutarė „patvarkyti“ nepopuliarias partijas ir uždrausti juridiniams asmenims jas finansuoti. Mat jei koks oligarchas paaukos partijai ar populiariai kandidatei į prezidentus ne iš bendrovės, o iš savo sąskaitos, tie pinigai bus neva automatiškai išvaduoti iš interesų konfliktų. Seimas nutarė dar pagerinti prezidentės siūlymą ir po svarstymo pritarė pataisai, kuri išvis draudžia aukojimus ir paverčia partijas biudžetinėmis organizacijomis. Spėju, kad šis žingsnis yra iš tokių, kurie dar labiau radikalizuoja ir galutinai sukvailina ir taip radikalų bei beprasmį sumanymą. Atvirai prieštarauti reitingų karalaitei dauguma Seimo narių neišdrįsta, tad belieka maivytis ir išsidirbinėti, procedūriškai suvelti projekto svarstymą.

Apskritai visi žino ir supranta, kad partijos šalia savęs turi ir turės visuomeninių organizacijų, klubų, tokių neva institutų ir panašių struktūrų struktūrėlių. Tad reikia būti kosminio bukumo apsėstam, kad nesuvoktum, jog tai bus panaudota ir vietoj visiškai aiškios bei deklaruotos rėmimo sistemos sukurtas naujas savikvailos ir visuomenės mulkinimo mechanizmas. Maža to, dabar siūlomos neva patobulintos biudžetinio finansavimo sistemos, kaip jau ne kartą pastebėta, numato didžiausią naudą didžiausioms valdžios partijoms ir riboja politinę konkurenciją. Kartu skatina trenktų radikalų bliovimą apie tai, kad reikia išvis nustatyti, jog partijos išsilaiko tik iš nario mokesčio. Apie pastarąjį siūlymą sunku ir kalbėti nevartojant keiksmažodžių. Pakanka tik paminėti, kad net ir iš to naudos turėtų tik jau gerai įsitvirtinusios, gausios organizacijos, kuriomis, anot apklausų, tauta nepasitiki, bet už jas, anot rinkimų statistikos, balsuoja. Ypač tos, kuriose gausu turtingų dėdžių ir tetų.

Atrodo, kad egzotiškų arba formaliai neva labai teisingų ir radikalių, o realiai tuščių ir menkaprasmių iniciatyvų tarškalynė dar tik įsisiūbuoja. Rinkimams artėjant spektakliai bus dar dramatiškesni, o kalbos dar patetiškesnės. Užsiimkite vietas, pasidėkite arbatos ir sausainių arba alaus ir spragėsių. Nuobodu nebus.

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: