Posts Tagged futbolas

Nacionalinis planas nacionaliniam stadionui


Jau daug kartų sakyta ir pakartota, kad Lietuva turi net du nacionalinius stadionus. Vienas jų, tas kuris ant Šeškinės kalvų sostinėje, niekaip nepasistato, o antrasis – senasis „Žalgirio“ – vis dar negali sugriūti.

Apsilankymas Istanbule (lietuviai vis įkyriai vartoja rusišką formą „Stambulas“) pakišo idėją, kurią viešai siūlau mūsų nevykusiems statytojams. Bent jau lėšų rinkimui. Žemiau pateiktame video ne tik matyti, kaip atrodo nacionalinis Atatiurko vardo stadionas, bet ir girdisi, kas jame giedama. Lietuva tokių įkvepiančių giesmių sukūrė kur kas mažiau, nei godų apie „į karužę išjojantį bernelį“, kuris neaišku ar nujojo iki priešo. Bet pasistengus irgi galima sugalvoti tinkamas melodijas visiems reikalingiems, bet niekaip nepasistatantiems objektams ir pritaikyti tam turkišką verslo planą. Istanbulo (tepasiunta kalbininkai) miniatiūrų muziejuje eksponuojama tai, kas Turkijoje yra. O mes, užuot rašę strategijas 2030, galėtume įsteigti miniatiūrų muziejų parodymui to apie ką svajojama.

Melodija pradeda groti įmetus vieną lyrą į vieną iš pasirinktų automatų (skiriasi ir melodijos, nors dvasia panaši). Turistai meta noriai, tad ir mes galbūt surinktume bent jau vienai kokiai galimybių studijai apmokėti – Valdovų rūmų, stadiono arba Valstybės saugumo departamento pastato, metro ar oranžinių dviračių. O gal net atominės elektrinės.

Reklama

, , , ,

Komentarų: 1

Kolektyvinis teisėjų KAKARIEKŪ!!!


„Gaidys, gaidys – teisėjas gaidys“, – taip skanduodavo dabar griūvančio Vilniaus „Žalgirio“ stadiono, Vilniaus sporto rūmų ar Kauno sporto halės tribūnos per futbolo ir krepšinio varžybas, kai buvau paauglys.

Taip pat skanduoja dabar. Ar nuo to sudreba futbolo arba krepšinio pamatai? Kažin. Nepamenu, kad net sovietmečiu dėl tokių skanduočių anos epochos milicija būtų ką nors „sėmusi“. Tiek demokratijos ir sveiko proto net ana sistema galėjo sau leisti.

Kartais būdavo už ką, o kartais – ne. Kartais viską tikrai išprovokuodavo principingas švilpuku ar vėliavėle „ginkluoto“ veikėjo aklumas arba neįtikimas įžvalgumas, kai prasidėdavo nuošalių ar baudų haliucinacijos. Kartais kildavo tik emocijos, tačiau nebuvo taip, kad už „gaidį“ temptų į KGB rūsius.

Manytina, jog futbolo ir krepšinio pagrindai tvirtesni arba tenykščiai teisėjai kažkokie mažiau jautrūs ar susireikšminę negu Lietuvos teisėjų asociacija, kuri viešai apsiraudojo. Minėtos jautruolių kompanijos išplatintame pranešime visuotinis susirinkimas pabrėžia, kad „įvairūs kai kurių įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų raginimai protestuoti prieš teisinę sistemą griauna teisinės valstybės pagrindus bei dirbtinai kelia visuomenės nepasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis“.

Dirbtinai ar ne dirbtinai teisėsauga nepasitiki keturi iš penkių Marijos žemės aborigenų ir, atsitik tu man taip, visa ši velniava ėmė didėti nuo Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko neva savanoriško išlipimo pro baltarusišką langą. Nuobodu kartoti, bet yra būtent taip – minėto žmogaus artimųjų niekas nė neatsiprašė už šmeižtą, niekas teisiškai negynė su tokiu aršumu, su kokiu dabar dorojama Eglė Kusaitė ar Drąsiaus Kedžio dukra. Problemų yra ir daugiau, tad yra ir raginimų protestuoti dėl jų nesprendimo. Ir kas? Kas atsitiko?

Senajame „Žalgirio“ stadione tilpo apie 13 tūkst. žmonių, o kiek ten mūsų susirinkdavo pietų tribūnos 4 sektoriuje – velniai žino. Ne mažiau, bet nelabai ir daugiau, negu dabar ateina į Dariaus Kuolio mitingus. Ir gana triukšmingi buvome – ne taip kaip kokia sesuo Nijolė Sadūnaitė. Dabar, pasak Temidės tarnų asociacijos, keli šimtai arba trys tūkstančiai protestuotojų griauna kažin ką beprotiškai tobulo ir vertingo – kažką turbūt daug įdomesnio net už krepšinį ar futbolą.

Neturiu menkiausio supratimo, ką Seimo pirmininkės Irenos Degutienės vyras turėjo omenyje kalbėdamas apie „gaidžio sindromą“, kuris neva kamuoja VSD dabartinį vadą Gediminą Griną. Tačiau neturiu ir menkiausių įtarimų, kad nuo to valstybė tapo mažiau saugi. Minėtas teisėjų atsišaukimas tikrai panašus į erdvėje ir laike pasiklydusių skiauterėtų ir pentinuotų (su togomis ir amuletais) vargetų kolektyvinį KAKARIEKŪ!!!

Oi, blogai futbolui būtų nutikę, jeigu jo teisėjais besivadinusios būtybės būtų nutarusios, kad žaidimo esmė yra kitokia, negu žinoma – įmušti vienu įvarčiu daugiau nei varžovas. Jei būtų skaičiusios ir nesupratusios, kur taisyklėse kalbama apie rankas, o kur – apie kojas. Jei būtų, remdamosi primatologija, nei iš šio, nei iš to pradėjusios aiškinti, kad kojos yra visos keturios galūnės. Arba dar kliedėti kokias nors teoriškai kuo nors pagrindžiamas nesąmones. Futbolas būtų buvęs nebe futbolas, o krepšinį tos būtybės galbūt būtų pamėginusios priversti žaisti su pačiūžomis. Gerai, kad „gaidžiais“ vadinti sporto teisėjai nepradėjo giedoti iš principo.

Deja, Lietuvos teisėjų asociacija pragydo. Jei ponai ir skaitė mūsų nacijos palaimintą dokumentą, vardu Konstitucija, jį interpretavo taip, kaip to nedaro futbolo ir krepšinio arbitrai. Lietuvos teisėjų asociacija nesuprato, kad Konstitucija leidžia ir net imperatyviai gina teisę protestuoti, abejoti ir reikalauti, kad užtikrina žodžio ir susirinkimų laisvę. Nesuprato, kad būtent tai yra valstybės, už kurią kažkas mirė gulage, kažkas – po tankais, o kažkas šalo ant barikadų, pamatai.

Asociacijos nariams nepakako proto arba noro suprasti, kad jie patys nėra nacionalinė brangenybė savaime, o tik savo srities darbininkai, kurie privalo tas teises ir taisykles saugoti, užuot jų baidęsi. Tad jei šiandien kas nors ir klibina valstybės pamatus, tai būtent nesibaigiantis šaižus ir neva teisinis KAKARIEKŪ apie tai, kad visus pamatus reikia kišti po šventų ir neklystančių giedorėlių gūžtomis.

Nieko keista. Jų solidarumas ir giesmės melodijos darna nestebina. Ilgus metus rengti vienoje ir toje pačioje aukštojoje mokykloje, vėliau prisidedant „suuniversitetintai“ policijos akademijai, vyrai ir moterys yra solidarūs dėsningai. Mažas kraštas, uždaras ir savimi patenkintas, bet kuriuo klausimu žiedinę gynybą užimantis cechas. Nepritapėliai marginalizuojami, pašalinė kontrolė laikoma baubu. Beveik banalu. Tad kaip oras reikalingas prisiekusiųjų teismas bylose, kuriose kodeksai turi priklaupti prieš sveiką protą.

Bet vos apie tai prabilus pasigirsta tas pats nervingas, „valstybės pamatus“ neva saugantis šaižus kakariekavimas. Ne gaidžiai jūs, ne gaidžiai. Mes pajuokavome. Tik liaukitės ne laiku giedoję.

Šaltinis: “Balsas.lt“

, , , , ,

Komentarų: 1

Reikėjų berniukams blizgučių brangių


Iš Rusijos statytinio Čečėnijos “prezidento” Ramzano Kadyrovo asmeninės puotos sugrįžę Lietuvos futbolo vargdieniai patvirtina niūriausius spėjimus apie kelionės motyvaciją ir troškimų bei vertybių seklumą.

„Jautėmės kaip kokie prezidentai. Net nepatogu buvo“, – stebėjosi puolėjas Ričardas Beniušis. <…>

Žmogaus teisių gynėjų nusikaltėliu vadinamas Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pasistengė, kad žaisti pirmųjų tarpvalstybinių rungtynių šioje Šiaurės Kaukazo respublikoje atvykę svečiai iš Lietuvos pamirštų visus perspėjimus ir kritiką, lydėjusią juos tėvynėje.

Šeštadienį vykusi Lietuvos ir Rusijos rezervinių rinktinių akistata baigėsi šeimininkų pergale 2:0, tačiau, neskaitant pralaimėjimo, lietuviai Grozne nepatyrė daugiau jokių nesklandumų.

„Visi tiek daug kalbėjo apie šią išvyką, kad net pats pradėjau tikėti, jog kažkas ten (Grozne – DELFI) gali atsitikti, ir žmona buvo išsigandusi, – DELFI prisipažino vėlų šeštadienio vakarą į Vilnių su komandos draugais grįžęs R. Beniušis. – Bet nuvažiavę ten pamatėme, kad bijota be pagrindo. Mus ir pasitiko, ir palydėjo, ir pavalgydino. Viskas – aukštame lygyje.“

„Apsaugos buvo pilna visur. Mūsų autobusą visur praleisdavo pirmą, iš paskos važiavo tikrai ne vienas eskorto automobilis. Įdomiausia, kad, važiuojant į stadioną, visi aplinkiniai kiemai buvo uždaryti, budėjo milicija“, – savo susižavėjimo kupiną pasakojimą tęsė R. Beniušis. Žinoma, juk smagu baudžiauninko mentaliteto sutvėrimui už spygliuotų vėlių, grotų ir durtuvų. O jei dar ponas ploja per petį…

Alachas padėjo rusams

Lietuvos vargani pūsliaspardžiai būtų dar ir laimėję, bet jiems taip netalkino Alachas, kuris anot R. Kadyrovo, padeda jam gauti daug pinigų, kurių nubyra ir samdytiems juokdariams nuo Baltijos.

R. Beniušis DELFI tikino, kad galutinis rungtynių rezultatas nebuvo dėsningas. „Apmaudu, kad pirmame kėlinyje rusai nekėlė nei vieno kampinio, neatliko nei vieno baudos smūgio, bet pelnė du įvarčius. Pagal žaidimo grožį, kamuolio kontrolę mes buvome pranašesni. Ką galėjome, tą parodėme. Gėdos neprisidarėme, todėl esame patenkinti“, – sakė Marijampolės „Sūduvos“ klubo puolėjas.

Vargas dėl proto

Lietuvos futbolo federacija, kaip ir derėjo tikėtis, neigia, kad kiekvienam futbolininkui, kuris, anot jos, didvyriškai aukojo atostogas, R. Kadyrovas mokėjo ne kokiais sidabriniais po trisdešimt, o eurais 25 000. Kriterijai, girdi, grynai sportiniai, o į Lietuvą jie nieko nekviečia tik todėl, kad čia nėra tinkamo stadiono. Pastarasis pastebėjimas yra teisingas, bet tai tik triukas beviltiškai iki kelių į mėšlą įklimpus ir nebesugebant iš ten išsitraukti aulinio bato.

Teigiama, kad rinktinė R. Kadyrovo nė nematė, nors nėra labai aišku, ką tai keičia. Dabar ponai galės ilgai aiškintis, kad neėmė pinigų, o tik didvyriškai aukojo atostogas dėl depolitizuoto futbolo, kurio Rusijos žiniasklaida, kaip ir tikėtasi, nedepolitizavo. Mūsų “B” rinktinė vadinama nacionaline komanda, o ir pašaipos apie nei honorarų, nei Putino neįkvėptą mūsų pūsliaspardžių žaidimą yra visiškai pelnytos.

O dėl pasijutimo prezidentais – sveikinu. Ir nuoširdžiai užjaučiu, kad neteko asmeniškai apsikabinti su džigitu Ramzanu. Būtų galima nesiprausti bent metus – iki kito kvietimo, idant neišblėstų šlovė. O dėl pergalių – nieko nepadarysi. Ne visus vienodai Alachas myli.

Lietuva tapo daugiapusių patyčių objektu, o mūsų žvaigždės toliau svajoja apie pergalę prieš Lichtenšteiną ir komandiruotę kokią nors Abchaziją. Toks ir buvo sumanymo, po kuriuo pasirašė išmintingoji federacija, tikslas.

, , , , , , , ,

4 Komentaras

Kadyrovas gelbsti Lietuvos futbolą


Prieš dvidešimt metų Lietuvai deklaravus, kad ji atsikuria kaip nepriklausoma valstybė, šalies sportininkai masiškai traukėsi iš sovietinių čempionatų, federacijų, o ir atkurtas Tautinis olimpinis komitetas beldėsi į visas tarptautines duris. Iškentė, prisibeldė ir net spėjo į Barselonos olimpines žaidynes.

Netrukus Lietuvos politikai ėmė demonstruoti bent jau moralinę paramą nelaimingam Šiaurės Kaukazo kraštui – Čečėnijai, kuri taip pat norėjo valstybingumo. Praėjusį dešimtmetį tai buvo net madinga. Mados keičiasi ir mūsų politikoje, ir sporte. Galėdami rinktis iš daugybės variantų, kai kurie mūsų sporto organizatoriai išsirenka patį “įdomiausią“.

Lietuvos futbolo rinktinė, nepaisydama Užsienio reikalų ministerijos (URM) apeliacijų, ketina pagerbti savo vizitu nukraujavusios Čečėnijos žmogžudį ir banditą, kurį Rusijos Federacijos valdžia pavadino prezidentu ir pati jam, nelyginant Aukso ordos vadui, moka duoklę. Tiesa, mūsų URM siūlymas nevykti į Čečėnijos sostinę Grozną buvo paremtas tik tokiu argumentu, kad ten gali būti nesaugu. Futbolo federacijos klerkai atkirto pasitikintys Rusijos kolegomis ir kitokio pobūdžio problemų neįžvelgė.

Ramzanas Kadyrovas, su žmonių dingimais, kankinimais ir žmogžudystėmis siejamas individas, Kremliaus ir Lubiankos pasamdytas “palaikyti tvarką“ nepriklausomybės nesėkmingai siekiančioje teritorijoje, viešai pasipiktino Lietuvos diplomatinės žinybos reakcija, nes ji esą “neadekvati“.

Draugiškos Lietuvos ir Rusijos komandų futbolo rungtynės numatytos lapkričio 12-ąją. Čečėnijos sporto ministras Heidaras Alchanovas aiškina, kad R.Kadyrovas ne tik apmokės rinktinių buvimą Grozne, bet ir išpirks visus bilietus į stadioną “Achmat arena“. “Čečėnijos prezidentas nutarė padaryti sirgaliams dovaną, kad jie rungtynes žiūrėtų nemokamai“, – žada H.Alchanovas.

Kaip teigia Čečėnijos sporto ministras, rinktinėms bus sudarytos pasakiškos gyvenimo ir poilsio sąlygos – komandos gyvens naujame ir moderniausiame Grozno viešbutyje “Groznyj City“, o prieš dvikovą žaidėjai, be kitų malonumų, galės pasimėgauti įvairių vietos kolektyvų pasirodymais.

Gali būti, kad supergalingai Lichtenšteino komandai nesugebanti atsispirti mūsų nacionalinė rinktinė nusipelno prabangos, pasakiškų sąlygų ir, o tai dar svarbiau, galimybės išmėginti jėgas su Rusija. Tik ar būtent čečėnų laisvės kovotojų ir taikių gyventojų kraujyje bei griuvėsiuose dar neseniai skandintas Groznas yra ideali tam vieta?

Sotus alkano neatjaučia, ypač kai tokio iškilaus politinio genijaus lūpomis žadamos pieno upės. Lėšų ištesėti pažadus jam užtenka. Paklaustas, iš kur dabar turi tiek pinigų, neseniai paaiškino, kad pasirūpino pats Alachas. Negi patikrinsi? Belieka tikėti.

Duok Dieve, kad ši svarbi ir prabangi komandiruotė padėtų mūsiškiams ūgtelėti iki Lichtenšteino futbolo. Tada, nė kiek neabejoju, pasikvies ir “prezidentai“ iš Abchazijos bei Pietų Osetijos. Taip žingsnis po žingsnio, žiūrėk, pavysime net pačius ispanus.

Iš anksto žinau kvailių ir demagogų pasakas apie sporto depolitizaciją. Tokiems linkiu prasikrapštyti akis ir pastebėti, kad kur jau kur, o toje imperijoje, į kurią keliaujama, atskirti politikos nuo sporto niekas niekada nei siūlė, nei mėgino. Juolab nacionalinių komandų, prie kurių (kai lydi sėkmė) noriai fotografuojasi politikai, o į jų duris paskui beldžiamasi ir reikalaujant finansavimo, premijų, ir kitokių dalykų.

Beje, o ką jei 1990-1991 metais apie “atsietumą nuo politikos“ būtų ėmę postringauti anos kartos mūsų sportininkai? Taigi gaudykite progą, ponai depolitizuotieji, ir didžiausių jums laimėjimų. Jei labai gerai palinksminsite Ramzaną ir jo svečius – tikrai būsite apdovanoti.

, , , , ,

23 Komentaras

Ispanai yra čempionai – nuošalės nebuvo


 

 

Nuo vaikystės palaikiau ir olandus ir ispanus. Šis čempionatas buvo mano svajonių išsipildymas. Jokios nuošalės, apie ką iškart imta kliedėti po finalo – nebuvo.

Žiūrėkit kaip norite.

, ,

Komentarų: 1

%d bloggers like this: