Posts Tagged Genocidas

Kalakutai ir antisemitizmas


Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje – Ruandoje – hutų genties smogikai skerdė tutsius ir sugebėjo pakloti jų virš 800 000 – iššaudė, uždaužė mačetėmis bei pagaliais. Tarptautinė bendruomenė kišosi vos ne vos. Tik tiek, kiek aiškių savo vadovybės įsakymų visai pasitraukti iš šios šalies nevykdė vienas saujelės Kanados taikdarių generolas.

JAV tuomet neketino veltis į šiuos reikalus ir Jungtinėse Tautose niekaip nepripažino to, kas vyksta, genocidu. Tada tarptautinės pajėgos būtų turėjusios įsikišti. Vietoje to buvo užsiimta žodžių žaismais. JAV ambasadorės toje šalyje žurnalistai klausė: kas gi tai, jei ne genocidas? Ji atsakė maždaug šitaip: „tame, kas vyksta, yra genocido požymių, tačiau genocidu to dar nelaikome“. Žurnalistai neatlyžo ir teiravosi – ko reikia, kad genocido požymiai taptų genocidu? „Neturiu įgaliojimų tai komentuoti“, – nukirto diplomatė.

Jei JAV atstovas ten būtų prof. Leonidas Donskis, jis, ko gero, būtų buvęs išsamesnis ir iškalbingesnis. „Sąvokų infliacijos viršūnė man prieš dešimt metų pasirodė tekstai JAV spaudoje apie prieš Padėkos dieną kasmet įvykstančius kalakutų holokaustus.”- rašo profesorius savo straipsnyje „Sąvokų infliacija ir diskusijų kriminalizacija”.

„Genocidas yra teorija ir praktika (visų pirma praktika), kuri pasmerktajam ir žudomajam nepalieka jokio šanso išsigelbėti net ir pereinant į priešo pusę. … Tad patinka mums ar ne, bet Holokaustas buvo vienintelis šimtaprocentinis genocidas visoje žmonijos istorijoje. Tai buvo unikalus įvykis ne tik savo tempais, baisia praktika ir industrializuoto naikinimo metodais, bet ir pasiryžimu nebaigti Galutinio Sprendimo įvykdymo paliekant bent vieną žydą gyvą,” – rašo holokaustą išgyvenusiųjų palikuonis ir aš suprantu jo emocijas, bet negaliu pateisinti šios pozicijos. Ji, pagaliau, neturi nieko bendro ir su tarptautinės bendrijos įteisintomis normomis. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statutas aiškiai sako:

„Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei (TBTS 6 straipsnis):
– tokios grupės narių žudymas;
– tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;
– tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;
– priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;
– prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.“

Kaip matome, apibrėžimai šiek tiek skiriasi. Dar keistesnės yra profesoriaus nuorodos į šv. Baltramiejaus naktį, Vandėją, inkviziciją, raganų procesus. Paprastai panašiomis spekuliacijomis naudojasi įvairaus plauko marginalai, prisikriuksintys iki to, kad apkaltina Romos katalikų bažnyčią vykdžius lietuvių genocidą XVII-XVIII a. Kai kas kartais, tyčia norėdamas suvelti sąvokas ir problemas, epochas painioja dar labiau. Esą, kam čia smerkti ir teisti tarp holokausto ir Holodomoro aukas, jei nenuteisti kromanjoniečiai, suvalgę neandertaliečius. Sunku nesutikti su L. Donskiu, kad panašūs išvedžiojimai yra idiotizmas. Tačiau skaitant toliau, kyla vis daugiau įtarimų, jog šie kraštutiniai intelektualinio chuliganizmo pavyzdžiai minimi tik siekiant įrodyti, jog kitokio „tikro“ genocido, išskyrus nacių vykdytą prieš žydus – nebuvo. Visi drįstantys manyti kitaip pavaizduojami neišmanėliais.

Pavadinimas ir rezultatas

Taigi, teigdamas, jog genocidas buvo ir tebėra tik vienas, profesorius dar malonėja pripažinti (kaip ir minėta diplomatė), kad „.. genocido bruožų būta ir kitose XX amžiaus masinėse tautų žudynėse, kurios vien dėl to, kad gal buvo labiau sporadiškos ir mažiau suplanuotos, anaiptol netapo mažiau pasibaisėtinomis. Armėnų išžudymas Pirmojo pasaulinio karo metais, masinis romų žudymas Antrojo pasaulinio karo metais, Stalino sukeltas Holodomoras Ukrainoje, siaubingai greitas milijono tutsių sunaikinimas Ruandoje, ir, galiausiai, masinės bosniakų (t.y. Bosnijos-Hercegovinos musulmonų) bei albanų žudynės buvusioje Jugoslavijoje – visi šie makabriški XX amžiaus įvykiai laikytini genocido bruožų turinčiomis masinėmis žudynės”. Ačiū Dievui – jie dar ne kalakutai. Taip nemano nei L. Donskis, o juolab nemanytų genocido sąvokos autorius Raphael Lemkin, kuris armėnų genocidą nagrinėjo, kaip vieną iš tipiškiausių genocido atvejų, inspiravusį Hitlerį surengti Holokaustą.

Turbūt kalakutais L. Donskis nelaiko ir lietuvių. Nuoširdžiai tuo tikiu – tebūnie tai retorinis pokštas diskusijai aštrinti. Bet gal profesorius, pasiskaitęs minėtą tarptautinės teisės sąvokos apibrėžimą, susimastytų ties tokiu klausimu: ar yra skirtumas masiškai naikinamos žmonių grupės nariui – koks atrankos kriterijus jam taikomas? Tikriausiai būti išskerstai, kaip kalakutų bandai, pagal klasinį, religijos ar dar kokį išmąstytą požymį, žmonių grupei tai yra mažiau kilnu ir skausminga? Ne. L. Donskis taip, atrodo, nemano.

„Ne veltui garsus sovietinis disidentas ir filosofas Grigorijus Pomerancas sovietiniam terorui nusakyti siūlė taikyti ne genocido, o stratocido, t.y. ne visos tautos, o atitinkamų stratų ir klasių naikinimo, sąvoką. Juk ten naikinama buvo ne visa tauta, kaip rasinis ar etninis vienetas, o labiausiai apsišvietę, kultūringiausi ir sąmoningiausi jos sluoksniai,”- siūlo profesorius.

Gal ir gražiai skamba teorijoje, popierinės išminties skiautėse, tačiau ką su šitais tauškalais daryti čečėnų tautai, kurią šie „stratocidai“ ar „ turintys „genocidų požymių“ paišdykavimai „visiškai netyčia“ stumia link degeneracijos ir išnykimo? Okupaciją tuomet galima pavadinti išvadavimu, genocidą – kelių „stratocidų“ ar „požymių turinčių žudynių“ sankaupa. O rezultatas? Jei netaikysime kalakutiškų analogijų – labai panašus.

****

Nesu antisemitas ir tokiu netapsiu, bet minėtas straipsnis, profesoriau, man padeda suprasti iš atsiranda bent nedidelė dalis tokių nuotaikų. Aš neneigiu Holokausto, kaip genocido atvejo, unikalumo. Manau, kiekvienas genocidas (ar „žudynės su požymiais“) yra unikalus: savo mąstais, savo eiga, savo padariniais. Bet manęs visiškai neįtikina štai kas: „Totalinio Baltijos tautų sunaikinimo projekto tikrai nebuvo – priešingu atveju vargu ar jos nebūtų išlikusios,” – rašote Jūs. Gal paskaičiuotume Kremliaus valdytos imperijose teritorijoje išnykusias tauteles? O juk skelbtų planų išnaikinti jas kaip ir nebuvo. O gal matėte, Hitlerio pavyzdžiu, sovietų paskelbtus planus išnaikinti žmones Holodomoru? Pagaliau, verčiate mane pabūti ciniku bei priminti, kad ir žydai spėjo žūti ne visi.

Į Holokaustą, kaip išskirtinį genocidų tarpe atvejį nesikėsina niekas. Nebent – jūsų demaskuojami „slapti Europos kairuolių (nelabai juos mėgstu) antisemitai”, kurie uždraudžia kokiam nors nacių ainiui ar naujai išsiperėjusiam fašistukui viešai rėkauti, esą žydai patys mirė nuo ligų arba suvalgė vienas kitą, kaip kad macams esą valgo krikščionių vaikus. Aš nesikėsinu. Manau, kad tam jam yra ir atskiras pavadinimas.

Ir mosavimas diskusijų laisvės gynimo vėliava čia atrodo nei į tvorą, nei į mietą. Nei kokios nors šalies įstatymai (o atsakomybė numatyta daugumoje Europos šalių), nei mūsų Seimo menkystų atmestos Baudžiamojo kodekso pataisos nedraudžia akademinėje diskusijoje aiškintis apie „požymių“ virtimą faktu, apie tai ar kokia nors veika yra genocidas, o gal – nusikaltimas žmoniškumui. Pats puikiai suprantate, kad kalbama visai apie kitką.

Apie tai, kad savo „stratocidais“ ir „žudynėmis su požymiais“, o gal ir be požymių stalinizmas pakišo po velėna net daugiau žmonių, negu fašizmas. Tiesiog pastarasis „garbingai“ atsiėmė savo istorinį prakeiksmą tiek istorijoje, tiek filosofijoje, tiek teisėje. O štai stalinizmą norima palikti paraštėje – kaip „gamybinius nuostolius“. Be reikalo, kad ir netyčia, prisidedate prie tokios politikos.

, , , , ,

2 Komentaras

Europos teisėjai ir vietiniai magistrai


Neseniai gūžčiota pečiais, mat Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nutarė, kad reikia mokesčių mokėtojų pinigais tenkinti vyro užgaidą tapti moterimi, ir priešingai. Bet nieko nepadarysi – tokia mada ir tokie prioritetai. Daug kas per petį nusispjovė, pakikeno, ir tiek. Šį kartą viskas yra kur kas rimčiau.

Keturi teisėjai iš septynių, išnagrinėję sovietinio partizano skundą prieš Latviją, nutarė: sudeginus visą kaimą, tarp jo ir devintą mėnesį nėščią moterį, galima irgi jaustis vertam gauti premiją. Nedaug ir nemažai – 30 tūkst. eurų. Tiesa, raudonasis galvažudys norėjo daugiau, bet iškart paskelbė, kad jam svarbiausia – ne pinigai (žinoma, juk Maskva savo smogikams paprastai moka nemenkas pensijas), o principas – įrodyti, jog buvo teisus. Pažymėtina, kad ponas ginčijo jau ne patį minėtą faktą, o jo vertinimą.
Sprendime, jei tikėsime pranešimais, irgi aiškiai pasakyta – Latvija esą pažeidė 7-ąjį Žmogaus teisių ir laisvių konvencijos straipsnį. Šis skelbia: 1. “Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo metu.
2. Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.”
Pasirodo, ne tik Lietuvoje esama išmintingų įstatymų dvasių pašnekovų – tarptautinėje žmogaus teisių gynimo citadelėje irgi yra kam kitaip įvertinti ir “tautų civilizuotumą”, ir galbūt “pripažintų principų bendrumą”, ir dar dievai žino ką.
Trigubai žavu tai, kad į kaimą, kurį išskerdė, raudonieji išvaduotojai įžengė vilkėdami vokiečių uniformas. Kaip čia neprisiminsi Lietuvoje siautėjusių sovietų majoro A.Sokolovo smogikų ir jų taikytos metodikos – persirengti Lietuvos partizanais.
Latvija galbūt dar apskųs minėtą sprendimą ir galbūt netgi laimės, tačiau tai jau nebe taip svarbu. Aišku, jog tai, už ką buvo teisiama Niurnberge, gali būti laikoma nusikaltimu tik nugalėtiesiems, ir taip manyti gali aukščiausioje teisinėje Europos institucijoje dirbantys Temidės tarnai.
Bet ar tai jau taip keista? Atsigręžkime į realybę ir apsidairykime namie. Dešimtys tūkstančių nužudytų, ištremtų ir išbuožintų žmonių, sulaužytų likimų – sovietinio genocido rezultatas. O kiek tų bylų? Latvijoje dar kiek daugiau. Lietuvoje nepasisekė keliems stribams. Liustracija ir desovietizacija netapo daugelio posovietinių šalių, tarp jų ir Lietuvos, realybe.
Kompartijos CK instruktorių ir sovietinio saugumo (KGB) rezervininkų valdomame krašte ir tėra įmanoma išstenėti vieną kitą bylą, kurioje kaltinamos personos nesunkiai gali vaizduoti aukas. Jau vien todėl, kad jų atžvilgiu taikoma ne kokia nors įprasta praktika, o faktiškai išimtinis teisingumas. Tai, kad kiti irgi nusikalto, nėra pasiteisinimas, tačiau bylų dėl sovietinio genocido retumas – visiškai neproporcingas jo mastui – rodo, jog pati valstybė daro tai nenoromis, tarsi tik dėl parodomojo efekto. Kas sutiks būti teisiamas cirko vardan.
Valdo Adamkaus dažnai įvardijamas siekis (vos tik prabylama apie liustraciją) – visuomenės susitaikymas – seniai realybė. Dauguma žmonių susitaikė su tuo, kad teisingumo šioje srityje nebus. Tiesa, kai kurie intelektualai dar vis dejuoja dėl neva vykstančios raganų medžioklės, nors nesugeba parodyti nė vieno sumedžioto nelaimėlio.
Kodėl Strasbūras turėtų atlikti tai, ko nepadaro pati šalis ir visuomenė? Juk sostinės Didžiojoje gatvėje parduodamas sovietinis “antikvariatas” tebėra paklausus, o Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institutas magistrais padaro asmenis, prieš rugpjūčio 3-iąją siuntinėjančius internetinėms redakcijoms straipsnelius pavadinimu “Stojimui į Tarybų Sąjungą alternatyvų nebuvo”. Ten jaunasis diplomuotas politologas, be kita ko, rašo: “Siekusieji Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą norėjo Lietuvai tiktai gero. Apibendrinant tai, kas jau buvo pasakyta, 1940 metais Tarybų Sąjunga tikrai atrodė kaip vienintelis Lietuvos išsigelbėjimas. Skirtingai nuo kitų didžiųjų kaimynų, jinai ne grobė iš Lietuvos, o davė jai, galėjo apsaugoti nuo ateities agresijų. Įvesdama savo kariuomenę į Lietuvą, Tarybų Sąjunga nuvertė fašistinę vyriausybę ir daugumos lietuvių nekęstą diktatorių.”
Savo asmeniniame internetiniame puslapyje šis diplomuotas mokslinčius – garbingos kontoros išperėtas magistras Giedrius Šarkanas – randa vietos ne tik pašlovinti Staliną, bet ir pasisakyti prieš sumanymą uždrausti svastiką. Tuo metu Seimas vis dar ruošiasi priimti atitinkamas Baudžiamojo kodekso pataisas, kriminalizuosiančias tokio pobūdžio veiklą. Kas paneigs galimybę, kad koks jaunikaitis, turintis panašią vertybių sistemą, gaus ir teisininko diplomą, apsivilks raudoną mantiją ir kalbins dvasias mūsų Konstituciniame Teisme ar pačiame Strasbūre.

Lietuvos žinios

, , , , , , , ,

4 Komentaras

Čečėnija: rusai nugalėjo? 2008.01.28


Tomas Čyvas

Nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančioje Čečėnijoje tęsiasi karinė, politinė ir juridinė sumaištis.

Praeitą savaitę Rusijos palaikomas ir Čečėnijos prezidentu tituluojamas Ramzanas Kadyrovas eilinį kartą pareiškė netrukus likviduosiąs „paskutinius banditus“ ir įtvirtinsiąs galutinę taiką Čečėnijoje.

Pasak jo, 99 proc. nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančių kovotojų esą sunaikinti, o likusios tik smulkios „banditų grupelės“, kurios būsiančios likviduotos iki žiemos pabaigos. Tuo pat metu įvairūs šaltiniai praneša apie beveik kasdien vykstančius tiek Rusijos federalinių pajėgų, tiek Maskvai ir R. Kadyrovui lojalių čečėnų pajėgų užpuolimus ir aukas („Chechnya Weekly“).

Smurtas ir sumaištis jau prieš daugelį mėnesių išplito ir nesiliauja aplinkinėse Šiaurės Kaukazo teritorijose. Kiek geresnė Maskvai žinia yra ta, jog už nepriklausomybę nuo Rusijos kovojančių jėgų skilimas tik gilėja, faktiška radikaliųjų islamistų įtaka pačioje Čečėnijoje tampa vis stipresnė. Tai įtakoja dar didesnę tarptautinę šios, nepriklausomybės siekiančios teritorijos, izoliaciją.

Čečėnų pasipriešinimas: A. Zakajevo stovykla kaltina D. Umarovą išdavystėmis ir nužudymais

Čečėnijos pasipriešinimo Rusijai politiniai lyderiai, siekiantys išsaugoti konstitucines šio proceso vėžes, ne tik kaltina radikalųjį – islamistinį –  pasipriešinimo judėjimo sparną Konstitucijos išdavimu ir neteisėto darinio Kaukazo Emyratų skelbimu. Jie ėmėsi skelbti bei viešinti faktus, anot jų, įrodančius, jog dar 1996-1999-aisiais metais dabartiniai ir kiti islamistų radikalai buvo sudarę sandėrį su Rusija ir padėjo išprovokuoti antrąją Rusijos invaziją.

Ičkerijos Čečėnų Respublikos (IČR) pasipriešinimo judėjime, pastaraisiais mėnesiais mėginančiame grįžti prie galiojančios IČR Konstitucijos nuostatų, ieškoma kaltųjų dėl nusikaltimų, padarytų 1996-1999 m. Tuomet, tarp dviejų karų su Rusija, Čečėnijoje įvykdyta nemažai brutalių ir išoriškai beprasmių žmogžudysčių. 1996-aisiais nužudyti Raudonojo Kryžiaus darbuotojai, o 1998-aisiais buvo nukirstos galvos keliems britams – ryšių specialistams.

Kaip 2008 m. sausio 8 d. praneša oficialus IČR internetinis portalas CHECHENPRESS, Londone reziduojančiam premjerui A. Zakajevui pavaldi generalinė prokuratūra esą gavo informacijos, kad minėtų įvykių užsakovais ir įkvėpėjais buvo dabar Kaukazo Emyratų steigėju ir vadovu pasiskelbęs Doku Umarovas bei jo vienmintis Movladis Udugovas.

“IČR generalinė prokuratūra kvalifikuoja tai kaip teroro aktus, sugriautos Čečėnų Respublikos infrastruktūros atstatymo sabotavimą ir konstatuoja nepataisomą žalą čečėnų tautos įvaizdžiui”- sakoma CHECHENPRESS išplatintame IČR pareigūnų pranešime.

Minėti sadistiniai išpuoliai pasitarnavo IČR tarptautinei izoliacijai ir susilpnino Vakarų paramą šiai nepriklausomybės siekiančiai teritorijai. Tai, savo ruožtu, atrišo Maskvai rankas mėginant susigrąžinti jos kontrolę ir palengvino sprendimą pradėti antrąjį Čečėnijos karą 1999-aisiais.

Portalas taip pat publikuoja informaciją apie IČR specialiųjų tarnybų darbuotojo, neva verbuoto Rusijos specialiųjų tarnybų, teiginius, jog Doku Umarovas, formaliai perėmęs IČR prezidento pareigas po to, kai buvo nužudytas A. Sadulajevas, esąs jau priimtinas rusams ir jie esą nesuinteresuoti jam kenkti.

IČR pasipriešinimo vadovybėje skilimas įvyko, kuomet Doku Umarovas, kaip teigia jo oponentai – inspiruotas Rusijos žvalgybos, nusigręžė nuo IČR Konstitucijos nuostatų ir ėmėsi steigti naują islamistinį darinį – Kaukazo Emyratus. Jungtinėje Karalystėje prieglobstį nuo Rusijos persekiojimo gavęs vienas iš čečėnų pasipriešinimo lyderių Achmedas Zakajevas teigia, jog islamistinių emyrų ir emyratų skelbimas yra naudingas tam pačiam tikslui – čečėnų pasipriešinimo kovos diskreditavimui ir izoliacijai. A. Zakajevą remiantis ir Kaukazo Emyratų steigimui bei IČR juridinėms laidotuvėms nepritariantis Čečėnijos parlementas paskyrė jį IČR ministru pirmininku.

Savo ruožtu, Kaukazo emyru besiskelbiantis D. Umarovas ir jo šalininkai (portalas KAVKAZCENTER) skelbiasi laiką A. Zakajevą bei jo pasekėjus plepiais ir melagiais, o taip pat pabrėžia, kad realius karinius veiksmus, priešinantis Rusijos pajėgoms, esą vykdo tik D. Umarovo pajėgos. Ten taip pat skelbiama audio įrašas, kuris, esą, byloja, jog pereiti prie grynai islamiškos valstybės kūrime ketino jau A.K. Sadulajevas.

Maža to, „islamo valstybę“ – Kaukazo Emiratus neva įkūręs D. Umarovas išvis paskelbė panaikinąs IČR parlamentą ir Vyriausybę, o pačią anksčiau deklaruotą IČR paskelbė naujojo darinio teritoriniu padaliniu.

Oficialiojoje Emyratų raštvedyboje ir retorikoje atsiranda ne tik vis daugiau arabiškų sąvokų, kas niekada nebuvo būdinga Čečėnijoje ir kitur Šiaurės Kaukaze, bet ir pakeistas kalendorius, anot kurio, šiuo metu yra 1429-ieji metai (skaičiuojant juos nuo pranašo Mahometo gimimo).

****

Prorusiška, tik Rusijos kariuomenės palaikoma Čečėnijos administracija, kuriai vadovauja R. Kadyrovas ir oficialioji Maskva šių peripetijų iš esmės nekomentuoja, nes laiko save vienintele teisėta, o A. Zakajevą ir D. Umarovą vadina tik klounais arba „banditais“.

Vakarų valstybės, nors ir nepripažįsta Čečėnijos nepriklausomybės, dalį jų radikaliųjų kovotojų laiko teroristais, tačiau nuolat primena Rusijai taikaus dialogo būtinybę, todėl, kaip manoma, yra labiau linkusios šnekėtis su nuosaikiuoju A. Zakajevo sparnu. Pastarajam, nepaisant aršių Rusijos protestų, Jungtinė Karalystė yra suteikusi politinį prieglobstį.

***
Žmogaus teisių organizacijos nevykusiais laiko Rusijos mėginimus legitimuoti Čečėnijos statusą ir santvarką. Ten nuo 2003 m. balandžio 2 dienos veikia regioninė konstitucija, priimta 2003 m. kovo 23 d. referendumu. Manoma, kad iš tikrųjų referendume dalyvavo kur kas mažiau žmonių, nei skelbia oficialios rinkimų komisijos ir Rusijos valdžios atstovai, be to, balsavo tūkstančiai Rusijos kariškių.
Nors Maskva jau ne pirmi metai giriasi, jog pasipriešinimas nuslopintas, pastarąjį pusmetį išpuolių daugėjo ne tik Čečėnijoje. Smurtas ir kovos išplito Ingušijoje ir Dagestane, o net rusiškoje internetinėje žiniasklaidoje nuolat platinami pranešimai yra labai panašūs į intensyvaus partizaninio karo kroniką.

Tomas Čyvas

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

Čečėnijos pasipriešinimo vadovybėje gilėja takoskyra 2007.12.14


Tomas Čyvas

Pastarosiomis savaitėmis nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) Konstitucijos šalininkai ir “Kaukazo Emyratų” steigėjai toliau aiškiai gilino tarpusavio takoskyrą. Prieš daugiau nei mėnesį IČR užsienio reikalų ministras Achmedas Zakajevas, IČR parlamentas ir daugelis aktyvių čečėnų rezistencijos veikėjų paskelbė atmetantys ligšiolinio vadovo Doku Umarovo idėją pasiskelbti naujai sugalvotų “Šiaurės Kaukazo Emyratų” emyru. Portalui “Balsas.lt”, stebinčiam šiuos įvykius, juos pakomentavo ir žymus Lietuvos tarptautinės teisės ekspertas Dainius Žalimas.

Pasak Dainiaus Žalimo, neabejotina, jog naujadaro skelbimas pažeidžia IČR konstitucinę tvarką ir yra destruktyvus. “Emyratai ir emyrai gali skelbtis, bet niekam jie neįdomūs ir niekas apie juos pasaulyje nenori girdėti. IČR konstitucija juridiškai nebuvo panaikinta, parlamentas jos nekeitė, o visokie nauji dariniai yra niekaip teisiškai su IČR nesusiję,”- teigia D. Žalimas.

Jis linkęs pritarti nuomonei, jog Doku Umarovas vykdo Rusijos specialiųjų tarnybų diktuojamą provokacinę politiką, kuri tik kenkianti ir diskredituojanti IČR nepriklausomybės kovą. IČR parlamentas A. Zakajevą ne tik formaliai palaikė, bet ir patvirtino premjeru (2007 11 24 CHECHENPRESS).

Doku Umarovas, kaip teigia A. Zakajevas ir IČR parlamentas, ne tik pažeidė galiojusią IČR konstituciją, bet ir nutraukė savo saitus su šios nepripažintos valstybės konstitucine tradicija.

Takoskyra tarp dviejų krypčių – islamistinės ir konstitucinės IČR, nepriklausomybininkų tarpe tik gilėja. Ją panaikinti nepadėjo ir paskelbtas “Šariato komiteto” pareiškimas, kuriame raginama tiesiog sukurti komisiją “nesutarimams išspręsti”. Šį nutarimą paskelbė (2007.12.06) tiek IČR konstitucionalistus palaikanti “CHECHENPRESS”, tiek islamistinis “KAVKAZCENTER” portalas. IČR parlamentas, savo ruožtu, patvirtino A. Zakajevo siūlomą valstybės ministrų kabineto struktūrą, tuo pademonstruodamas, jog neketina kaip nors nusileisti ar ieškoti kompromisų su D. Umarovu ar M. Udugovu.

“Vadinamojo šariato komiteto pasiūlymai – sudaryti komisijas ir derėtis – teisiškai nieko nereiškia. Galiojančioje 1992-ųjų metų IČR Konstitucijoje tokia struktūra, kaip “Šariato komitetas” išvis nenumatyta,” – komentuodamas šias peripetijas sakė D. Žalimas.

Islamistai toliau kuria naujadarą

D. Umarovas, savo ruožtu, paskelbė keletą potvarkių, kuriais, be kita ko, apskritai “panaikino” IČR (KAVKAZCENTER 2007 12 10) ir paskelbė pastarąją vadinamųjų “Kaukazo emyratų” dalimi. Pažymėtina, jog minėtą nutarimą islamistai datuoja 1428 m. Ramadano mėnesio 29 diena. Naujai paskelbtieji “emyratai” metus skaičiuoja nuo numanomos pranašo Mohameto gimimo datos. Kai kurios islamistinės šalys,  pvz. Libija, keletą kartų kaitaliojo kalendorių, skaičiuodamos metus tai nuo pranašo gimimo, tai nuo mirties datos.

Pažymėtina, jog tarptautiniuose vandenyse IČR, nors ir nepripažįstama oficialiai,  vertinama, kaip “nepriklausomybės siekianti teritorija”. Tuo tarpu darinys, vadinantis save “Jungtiniais Kaukazo Emyratais”, su atitinkamai pasivadinusiu “emyru”, nėra niekeno matytas ir nelabai kam priimtinas.

Manoma, jog IČR parlamentas ir naujai paskirtasis premjeras A. Zakajevas siekia atkurti konstitucinę IČR tradiciją ir atsiriboti nuo islamistinės ir, tuo pačiu, antivakarietiškos pakraipos tikslų bei metodų, siejamų su velionio karo lauko vado Š. Basajevo ir jo pasekėjų veikla. Tiesa, pažymima, jog realiai Čečėnijoje ir Šiaurės Kaukaze, kur nepaisant Rusijos deklaracijų išpilto antirusiškos kovos, šiandien sau pavaldžius karius turi beveik išimtinai islamistinės pakraipos D. Umarovo pasekėjai.

Rusai vėl naudos čečėnus Gruzijoje?

Čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybei diskutuojant, tenykštė prorusiška administracija galbūt ruošiasi pagelbėti Kremliui konflikte su Gruzija. Kaip praneša portalas CHECHNYA WEEKLY, prorusiškos Čečėnijos administracijos ginkluoti smogikai atvyko į Abchaziją ir Pietų Osetiją, atseit, kaip Rusijos siunčiami “taikdariai”. Kaip pažymi analitikai, Čečėnijoje verbuoti (minėto Š. Basajevo vadovaujami) kovotojai jau buvo naudojami “sukilimuose”, kuriuos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijose organizavo bei palaikė Rusija. Tiesa, pabrėžiama, jog 2001 metais Ruslano “Hamzat” Gelajevo vadovaujami čečėnai kovėsi Gruzijos pusėje prieš Rusijos remiamus Abchazijos separatistus.

Minėtas “taikdarių” dislokavimas ginčytinoje su Gruzija teritorijoje, kaip pažymi ekspertai, yra ne tik provokacija prieš Tbilisį, tačiau ir propagandos, turinčios įrodyti, jog Čečėnija yra visiškai lojalus ir integralus Rusijos Federacijos subjektas, dalis. Taip pat, kaip ir neseniai įvykę ir tarptautinės bendruomenės kvestionuojami Rusijos Dūmos rinkimų rezultatai. Kaip žinia, nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios teritorijos gyventojai, pagal oficialią Kremliaus versiją, buvo itin aktyvūs ir masiškai balsavo už V. Putino partiją.

Pagal „CHECHENPRESS“, KAVKAZCENTER, „CHECHNYA WEEKLY ir kt. parengė Tomas Čyvas

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

Čečėnijos pasipriešinimo vadovybėje – sugrįžimo į konstitucines vėžes tendencijos 2007-11-17


Tomas Čyvas

Spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesio pirmosiomis savaitėmis nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) užsienio reikalų ministras Achmedas Zakajevas, IČR parlamentas ir daugelis aktyvių čečėnų rezistencijos veikėjų paskelbė atmetantys ligšiolinio vadovo Doku Umarovo naujus politinius viražus. Iš esmės Doku Umarovas apkaltintas vykdąs Rusijos specialiųjų tarnybų diktuojamą provokacinę politiką, kuri tik kenkianti IČR nepriklausomybės kovai.

Rusijos remiama, R. Kadyrovo vadovaujama Čečėnijos administracija šių peripetijų iš esmės nekomentuoja, pranešimai Rusijos spaudoje ir Vakarų žiniasklaidoje taip pat itin lakoniški ir fragmentiški.

Žodžių ir politinių demaršų mūšis viešojoje erdvėje atsispindi daugiausia „CHECHENPRESS“ ir „KAVKAZCENTER“ portaluose. Tradiciškai ištikimai palaikęs nuosaikią ir konstitucionalistinę pasipriešinimo judėjimo liniją, taip pat dar teisėtai išrinkto A. Maschadovo (kurį nužudė Rusijos specialiosios tarnybos) laikais buvusią oficialią poziciją atspindėjęs „CHECHENPRESS“ portalas palaiko grįžimo link vienintelės legitimios IČR Konstitucijos kryptį. Tuo tarpu „KAVKAZCENTER“, visada pasižymėjęs radikalumu ir ištikimybe aršiai islamistinei Š. Basajevo politikai, įgarsina Doku Umarovo ir Movladi Udugovo lozungus, kuriais taip pat skelbiama, jog “demokratija esanti netikėlių religija” ir netgi keliami pasaulinio kalifato sukūrimo lozungai.

Takoskyra esminė

Takoskyra tarp dviejų krypčių, islamistinės ir konstitucinės IČR, nepriklausomybininkų tarpe išryškėjo dar tarp dviejų karų su Rusija, kuomet Aslanas Maschadovas, būdamas prezidentu, nesėkmingai mėgino pažaboti Š. Basajevo tipo radikalus, kurie daugelio šaltinių ir apžvalgininkų ne kartą buvo vadinami sąmoningais ar nesąmoningais Maskvos talkininkais. Mat jų veikla (teroro išpuoliai prieš civilius, radikalūs islamistiniai, tame tarpe ir antivakarietiški, lozungai) gerokai diskreditavo čečėnų pasipriešinimą ir pakenkė kovai dėl šios šalies valstybingumo pripažinimo.

Š. Basajevo veiksmai Dagestane prieš antrąjį Maskvos įsiveržimą į Čečėniją buvo viena iš dingsčių šiam užpuolimui, kartu su gyvenamųjų namų sprogdinimais įvairiuose Rusijos miestuose, kuriuos, kaip daug kas įtaria, galėjo organizuoti pačios Rusijos specialiosios tarnybos. Beje, Š. Basajevas visuomet, neva čečėnų vardu, skubėjo prisiimti atsakomybę už bet kokias Rusijoje įvykusias nelaimes – įskaitant povandeninio laivo „Kursk“ katastrofą, ar virš Juodosios jūros atsitiktinai ukrainiečių numuštą lėktuvą.

Doku Umarovo, kurio pasiskelbimo teisėtu IČR prezidentu teisėtumas ir taip buvo daugelio kvestionuojamas, pastarieji veiksmai tapo paskutiniu lašu, išprovokavusiu atvirą politinę konfrontaciją. Jis pamėgino ne šiaip sau (eilinį kartą) paskelbti Čečėniją Islamo valstybe, bet ir pasivadinti ligi šiol nežinomų “Jungtinių Kaukazo Emyratų” Emyru. Tai paskatino A. Zakajevą (2007 10 22 „CHECHENPRESS“) pareikšti, jog tokie veiksmai yra ne tik antikonstituciniai ir verčia čečėnų nepriklausomybės reikalą pajuokos objektu, bet ir “kenkia visiems Kaukazo musulmonams, nes suteikia priešui naują dingstį agresijai bei prievartai”. Jis taip pat pabrėžė, kad čečėnų tauta yra pasisakiusi už galiojančią 1992-ųjų kovo 12-osios dienos konstituciją, bet ne už islamistinę valstybę. Be to, IČR URM nuomone, taip siekiama tiesiog sunaikinti teisinį IČR tęstinumą. A. Zakajevas taip pat pareikalavo ištirti “atsakingų už šią provokaciją asmenų veiklą”. Jam tuoj pat pritarė IČR parlamentas, kuris, be kita ko, paskelbė (2007 10 31 “CHECHENPRESS“) atleidžiąs Movladi Udugovą (D. Umarovo artimą šalininką) iš nacionalinės informacinės tarnybos vadovo pareigų.

Kaip pabrėžia „Jamestown“ fondo leidinys „Chechnya Weekly“ (2007 11 08), šį žingsnį paskatino tai, jog D. Umarovas, anksčiau buvęs asmeniniu A. Zakajevo draugu, yra visiškai priklausomas ar bent iš esmės įtakojamas salafitų (radikalių islamistų sekta, siekianti net atsakymą į kasdieninius klausimus rasti primityviai trakduodama Koraną; Salaf – arabiškai – protėviai). Nei D. Dudajevas, nei Z. Jandarbijevas, nei A. Maschadovas, nei Abdul Chalim Sadulajevas (Rusijos pajėgų nužudyti 4 teisėti IČR prezidentai) niekad, kaip pabrėžiama, neapeliavo į salafitus, neprašė jų paramos. Pastarasis, kaip įtariama, dėl to ir žuvo. Nė vienas iš jų nebuvo siejamas su salafitine pasaulėžiūra ir nesiekė kurti kokių nors kalifatų. Salafitų pasaulėžiūros ir atitinkamos politikos įsitvirtinimas, kaip pabrėžia analitikai, visada buvo naudingas Rusijai, nes skaldė ir kompromitavo.

Reikšminga politinė permaina

D. Umarovo ir M. Udugovo stovykla į A. Zakajevo demaršą kol kas nereagavo niekaip. Apžvalgininkų nuomone, tiesiog siekiama išsiaiškinti, kaip į šį nuosaikiosios ir konstitucionalistinės pozicijos šalininkų demaršą sureaguos čečėnai ir tarptautinė bendruomenė.

Visgi nuosaikių pažiūrų čečėnų nepriklausomybininkų suaktyvėjimas galėtų būti reikšmingas būtent tuomet, jei Čečėnijos, kaip “nepriklausomybės siekiančios šalies”, (Vakarų šalyse įsitvirtinusi formulė) klausimas dėl kokių nors priežasčių taptų aktualus.

Čečėnų tautybės politologas Maratas Ilijasovas yra pareiškęs (Žinių radijas 2007 11 04) nuomonę, jog taip galėtų nutikti, kai iš mirties taško pajudės Kosovo statuso problema. Rusija, politologo nuomone, neišvengiamai mėgins (kaip jau yra pareiškusi) išnaudoti galimą Kosovo nepriklausomybės paskelbimą dviejose Gruzijos teritorijose, kurias iš esmės laiko okupavusi – Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Tai, savo ruožtu, leistų Čečėnijos nepriklausomybės rėmėjams dar kartą priminti ir šį klausimą.

*******

Čečėnai nuo 1994 metų kariavo du karus su Rusija. 1996 m. Rusija buvo pasirašiusi Chasavjurto susitarimus, kuriais buvo pabaigtas pirmasis karas. Dar po metų pasirašyta Maskvos sutartis “dėl tarpusavio santykių pagrindų” įtvirtino Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybę de facto. Nepatyrę Ičkerijos vadovai neįregistravo šių sutarčių Jungtinių Tautų Organizacijoje. Vėliau Rusija sutartis sulaužė, kaip ji teigė, dėl to, kad čečėnai susprogdino Rusijoje kelis gyvenamuosius namus, o Š. Basajevo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Dagestaną. Numatytas referendumas dėl IČR nepriklausomybės taip ir neįvyko.

Rusijos pradėtų karų metu visiškai sugriauta daugybė miestų ir kaimų, nužudyta šimtai tūkstančių civilių. Be to, Rusijos karinės pajėgos ir šnipai Čečėnijoje ir užsienyje nužudė keturis Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentus: D. Dudajevą, Z. Jandarbijevą, A. Maschadovą ir A. Sadulajevą.

Minimaliais skaičiavimais, vien pirmame Čečėnų kare žuvo 46 500 žmonių. Kitais skaičiavimais, aukų skaičiai gali siekti nuo 80 000 iki 100 000 žuvusiųjų. Antrojo karo aukų buvo dar daugiau.

Žmogaus teisių organizacijos nevykusiais laiko Rusijos mėginimus legitimuoti Čečėnijos statusą ir santvarką. Ten nuo 2003 m. balandžio 2 dienos veikia regioninė konstitucija, priimta 2003 m. kovo 23 d. referendumu. Manoma, kad iš tikrųjų referendume dalyvavo kur kas mažiau žmonių, nei skelbia oficialios rinkimų komisijos ir Rusijos valdžios atstovai, be to, balsavo tūkstančiai Rusijos kariškių.

Rusijos kareivių motinų sąjungos duomenimis, vien nuo 1999 metų iki 2002-ųjų Čečėnijoje žuvo 6500 kareivių. Gynybos ministerija šiuos skaičius sumažino iki 2700 žuvusiųjų. Skirtumas atsiranda todėl, kad Kareivių motinų sąjunga skaičiuoja ne tik tuos kareivius, kurie žuvo kovos lauke, bet ir tuos, kurie sužeisti mirė vežant į ligoninę ar nuo žaizdų ligoninėje ir tuoj po tarnybos. Tikslių duomenų, kuriuos patvirtintų nepriklausomi šaltiniai, nėra.

Nors Maskva giriasi, jog pasipriešinimas nuslopintas, pastarąjį pusmetį išpuolių daugėjo ne tik Čečėnijoje. Smurtas ir kovos išplito Ingušijoje ir Dagestane.

Pagal „CHESNENPRESS“, „CHECHNYA WEEKLY, RADIO SVOBODA ir kt. parengė Tomas Čyvas

www.balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: