Posts Tagged Grybauskaitė

Korupcijos lygis, kurio tikimasi


Šalyje tikimasi tam tikro korupcijos lygio, tačiau europėjanti Lietuva jau sulaukė tos šventės, kad už jį atsiprašoma. Tai ryškėja iš pastarųjų dienų viešų pasisakymų.

Didžiausio šalies krautuvių tinklo guru Nerijus Numavičius galėtų pasikviesti prezidentę Dalią Grybauskaitę į laidą „Atleisk“ ar kokios ten dar panašios pasitaiko eteryje. Tokios, kur pasakojamos ir kuriamos istorijos, liejasi limonadinės ašaros ir po kurių auditorija jaučia kaifą nuo susitaikymo tarp asmenų, kurie gal niekad realiai ir nesipyko.

N. Numavičius, kai prasidėjo labai netaikios verslo skyrybos su Mindaugu Marcinkevičiumi, ėmė ir išplatino atsiprašymą Lietuvai ir Prezidentei. Lietuvai už tai, kad lyg ir subtiliai pasisavino kelias dešimtis milijonų litų (eurais irgi gaunasi dešimtys), o Jos Ekscelencijai už tai, kad ši istorija ne visų pamiršta.

Reikalas ten tik toks, kad, kai krautuvių tinklas, prisidengdamas labdara neįgaliesiems, lyg ir nukosėjo iš valstybės šiek tiek milijonų, nepartinė Dalia Grybauskaitė dar buvo tik finansų ministrė lyg ir socialdemokratų vadovaujamoje vyriausybėje. Pagal jos šalininkų versiją – tuomet ji norėjo bylinėtis su VP grupe, tačiau neva neleido velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris tada buvo premjeras. Tiesa, tuo metu Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininku buvęs Algirdas Butkevičius viešai pasakoja, kad kreipėsi, šiuo klausimu, į prokuratūrą. Dabartiniam premjerui, nors jis buvo socialdemokratų partijos narys, A. M. Brazauskas nesukliudė. O štai nepartinei D. Grybauskaitei, kuri vėliau tapo dešiniųjų favorite ir patriotizmo simboliu, neleido. Įdomu.

Pati prezidentė šito, žinoma, nekomentuos, nes yra užsiėmusi valstybinės reikšmės reikalais ir smulkmenos jai negali rūpėti. Pasakyti ji tepasakė tik tiek, kiek tautoje gali būti populiaru: koncerno „Maxima“ mokestinės schemos yra iššūkis valstybei. Ar buvo iššūkis jau tada, kai tai buvo daugmaž jos atsakomybės sferoje – neklauskite. Nes galite būti įtartas dirbantis rusams, kaip kad tas latvių žurnalistas, kurio prieš interviu neinstruktavo jos Ekscelencijos įvaizdžio tyrumo sergėtojai. Nesuderintų ir nepatogių klausimų užduoti mūsų šalies vadovei nevalia, nes tai prišauks rusų tankus ir gali būti padaryta žala reitingams, nuo ko susprogs suskystintųjų gamtinių dujų terminalas.

Taigi, jei klausti negalima, belieka patiems interpretuoti. Velionį prezidentą ir premjerą A. M. Brazauską šalies vadovė yra įvardijusi savo mokytoju, tad turbūt tikrai negalėjo prieštarauti – autoritetai yra dalykas labai šventas. Belieka manyti, kad iki šiol tos „iššūkiu tapusios schemos“ nebuvo pasiekusios tokio baisaus lygio arba kažkam nepakako drąsos apie tai nė pagalvoti. Mat, tam tikrais atvejais, leidžiama suprasti, kad šioks toks lygis visai pakenčiamas.

Todėl nėra nieko keisto ir tame, kad dabartinis premjeras A. Butkevičius, irgi lyg socialdemokratas, teigia nesitikėjęs, kad valstybės įmonėje griozdišku pavadinimu -„Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra“ – taip įsišaknijusi korupcija. Premjeras apgailestavo, kad žemės ūkio ministrė iškart nesiėmė ryžtingų veiksmų.

„Aišku, kad tokio lygio korupcija būtų šitoje agentūroje, tikrai to nesitikėjau, bet jau turėjau informacijos iš Viešųjų pirkimų tarnybos, kad kažkuris vienas įvykęs konkursas dėl tam tikro viešinimo buvo įvertintas neigiamai, buvo prašoma jį stabdyti“, – praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijui“ sakė Vyriausybės vadovas.

Taigi – yra vienas klausimas – kokio korupcijos lygio, aukščiausių šalies asmenų nuomone, galima tikėtis? Paprasčiau – kiek galima vogti, kad jie nepasibaisėtų ir nevertintų to, kaip iššūkio valstybei? Kol kas atsakymas yra bemaž valstybės paslaptis. Todėl ir visos šnekos bei atsiprašymai yra verti nebent minėtos televizijos laidos. Ten būtų nuoširdžiai atsiprašyta už iššūkius, apsikeista gvazdikais ir dovanėlėmis. Gal net smulkus krautuvių tinklo akcininkas vėl susitaikytų su stambiuoju ir iššūkiai vėl taptų nereikšmingomis, o nacijos motina irgi parodytų atlaidumo pavyzdį, pacituotų velionį mokytoją bei paaiškintų, kad ją ne taip suprato.

Reklama

, , , , ,

Parašykite komentarą

Ar bijome karo, žmonės? Rusija pavojingesnė už SSRS?


Lietuvoje netyla svarstymai ir pamąstymai apie galimą karą. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atstatymo, daugiau nei dešimtmečiui nuo stojimo į NATO, kyla klausimas – ar žmonės nesijaučia kaip niekad nesaugūs? Kada labiau bijojome – dabar ar prie sovietų?

Militaristinė dresūra

Sovietinė visuomenė buvo militarizuota nuo apačios iki viršaus. Jos pramonėje dominavo karinės ir dvigubos paskirties įmonės, o ir kitos turėjo būti pasirengusios dirbti militarinėms reikmėms.

Vaikams jau nuo pradinių klasių pasakodavo apie tai, koks baisus gali būti branduolinis karas, kurio esą nori mistiniai amerikiečių kapitalistai. Kaip įrodymas buvo pateikiamas pasakojimas apie baltus balandžius lankstančią, spinduline liga sergančia mergaitę iš Hirosimos. Buvo pasakojama, kaip reikės užsidėti dujokaujes ar bent pasigaminti „vatos-marlios raištį“.

Sovietų pilietis „žinojo“, kad Amerika neva užpuolė Vietnamą, o „Didysis Tėvynės“ karas kilo tik todėl, kad „taikiai miegojusią“ ir neva beveik beginklę Sovietų Sąjungą nei iš šio, nei iš to užpuolė Hitleris. Vėliau jis „žinojo“, kad „kariai internacionalistai“ kariauja Afganistane su „dušmanais“ ir turbūt su amerikiečiais. Piešimo pamokose, kai būdavo vystoma taikos tema, spaliukus ragino piešti perbrauktą bombą, ant kurios reikdavo parašyti NATO.

Nelabai įvairus (ilgą laiką iš dviejų kanalų) sovietinis televizorius apie kovą su buržujais pasakojo animacijoje apie „ereliuką“ir „kibaldžiuką“, o propagandinės dokumentikos ir vaidybinių filmų „Didžiojo Tėvynės“ karo tema taip pat buvo devynios galybės. Kariniai paradai, kuriais savo mastais gal prilygtų nebent kokie Šiaurės Korėjos ar Kinijos „kolegos“, turėjo kelti homo sovieticus seksualizuotą patriotinę ekstazę.

Ir visgi, spaliukišką ir gal dar pionierišką amžių praaugęs sovietinis žmogus karo, po chruščiovinio atšilimo, labai nebijojo. Tam yra keletas priežasčių.

Ideologija ir informacija

Pirmiausia, sovietinis pilietis neturėjo žiniasklaidos, kuri atneštų žinių. Čia amerikietiškuose filmuose apie Karibų krizę, kaip 1962 m. SSRS ir JAV buvo kaip niekad arti branduolinio konflikto, amerikiečiai laukė pranešimų namuose, darbe, baruose ir gatvėse – kur tik buvo prieinamas bent radijas. Sovietinis pilietis apie tai žinojo iš patetiškų, bet nelabiai informatyvių politbiurinių pranešimų spaudai arba, jei nesitaikstė su gyvenimu informaciniame tunelyje, iš vakarietiškų radijo stočių. Net 1979 m. Vilniuje išleistas TSRS istorijos vadovėlis X-XI klasei neužsimena apie Karibų krizę nei vienu žodžiu. Kitokių vadovėlių, kaip patys suprantate, nebuvo. Kitos užsienio aktualijos aptariamos, skiriant po porą sakinių: Korėjoje ir Vietname Amerikos ir Vakarų Europos imperialistai kariavo „nešvarius karus“, o sovietai, taikingų iniciatyvų dėka, pasiekė,kad jie išsinešdintų. Kiek daugiau dėmesio skiriama 1959 m. Vengrijos, 1968 m. Čekoslovakijos įvykiams, kur kalbama apie tai, kaip šlovingai ir taikingai raudonoji armija padėjo anoms broliškoms tautoms sudoroti buržujų provokatorius (išverčiant į žmonių kalbą – įsiveržė ir išžudė bei terorizavo visus,kam nepatiko komunistų valdžia). Užsienio politika buvo ne sovietų piliečio reikalas. Jam derėjo žinoti tik tiek, kad partija ir vyriausybė jį saugo bei būti pasirengusiam kariauti ir mirti, joms paliepus.

Antras skirtumas – ideologija. Net juodžiausios priešpriešos metais sovietai skelbėsi esą už taiką. Kasmet melavo, jog mažina ginklavimosi išlaidas, vis įmantriau dangstydami realų biudžetą ir rodydami fiktyvų. Buvo sudaromos vienokios ar kitokios sutartys, šaukiamos konferencijos ir pan. Jų taikingumu Vakarai netikėjo ir turėjo tam pagrindo, bet čia kita tema.

Kai 1983 metais BBC susuko vaidybinį filmą „The day after“(kitą dieną,- angl.), rodantį branduolinio apsišaudymo pasekmes, sovietai jį parodė ir tik dar kartą paragino visus branduolinio košmaro bijoti.

Po Stalino mirties sovietams visgi nebūdingi tokie grasinimai, kaip „paversti JAV radioaktyviais pelenais“ ar pan. Juolab nesuvokiama, kad taip galėtų sau leisti rėkauti kažkoks televizijos laidų vedėjas. Net sovietinį ginklą šlovinantys eilėraštukai dažniausiai būdavo sudėstomi taip, kad sovietų kariai „saugo žemėj taiką“, kurios neva nenori užjūrio kapitalistai. SSRS net buvo viešai įsipareigojusi pirma nenaudoti branduolinio ginklo (labai pasitikėjo savo įprastinės ginkluotės persvara,kurios šiandien neturi). O štai dabartinė Rusija preventyvius branduolinius smūgius paskelbė oficialios karinės doktrinos dalimi. Viešai grasinti karu ir raginti kariauti galima ir Dūmos deputatams, ir visokiems televizijos rodomiems fanatikams. Tai madinga, tai „veža“. Jie ir jų sukurstytos, karo besišaukiančios minios šiandien labiau panašios ne į užguitus sovietinius „penkmečio planų vykdytojus“, o į radikaliojo islamo džichadistus arba baubiančius nacius.

SSRS propaganda ragino dėkoti „partijai-tėvynei už taloną patalynei“ ir už tai,kad išvadavo nuo fašistų bei gina nuo kapitalistų. Šiandieninės Rusijos skanduotės jau visiškai kitokios, tad visiškai dėsninga, kad kelia kur kas didesnį nerimą. Juk šiandien deklaruojamas prioritetas yra ne taika, o pergalė prieš išsigalvotus neofašistus ir „rusų pasaulio“ plėtimas. Be to, šiandien visas tas nesąmones aiškiai ir kasdien girdime (cebnzūros, ačiū Dievui, nėra), o jei nepakankamai išsigąstame, pagąsdiname save ir patys.

Ar imti šautuvą?

Nors įvairios apklausos byloja, kad dauguma žmonių apokaliptiniais scenarijais netiki, nemano, kad per kelis artimiausius metus karas ateis į Lietuvą, valdžia ir žiniasklaida šią temą eskaluoja kasdien. Šauktinių kariuomenės grąžinimo projektai, dešimt metų nusikalstamai vilkintas išlaidų gynybai didinimas, aktyvių pratybų su NATO partneriais intensyvinimas ir kitos konkrečios priemonės, dalis kurių tikrai reikalingos, yra lydimos propagandinių gaudesių.

Periodiškai girdime prezidentės Dalios Grybauskaitės perspėjimus, kad kitu taikiniu po Ukrainos būsime mes, kad reikia jau dabar reikia būti pasiruošus atsilaikyti nors tris paras ir pan. Leidžiamos brošiūros, nurodant kur ir kaip šliaužti, jeigu prasidės karo veiksmai. Žodžiu, lietuvis be šautuvo – lietuvis be ateities.

Nejučia prisimena sovietmečio filmo scena, kai kolūkiui žemę ariantis žmogelis gauna iš miško laišką be pašto ženklo, su pažadu nudėti, jei toliau ars. Sovietų valdžia paaiškina, kad gali ir nearti, bet duonos tada negaus. Užtat šautuvą ji jam galinti pasiūlyti. Valstietis, aišku, pasiūlo tą šautuvą susikišti, kur nesueina.

Taigi, art ar ne art? Ar matant Rusijos agresiją Ukrainoje dar galima užsiimti savo reikalais ar reikia kaupti kruopas ir kasti žemines, o vaikus nuo darželio mokyti elgtis su sprogmenimis ir ginklais? Nemaža dalis patriotiškai nusiteikusių ar tokius vaizduojančių entuziastų taip ir siūlo daryti. Maža to, visuomenė pratinama prie minties, kad vardan švento saugumo reikia po truputį susitaikyti su vis griežtesne cenzūra, interneto ir telekomunikacijų kontrole, privatumo siaurinimu ir valdžios įgaliojimų didinimu. Tai daroma ne priimant kokį nors naują ir aiškų nepaprastosios padėties įstatymą, o pavieniais teisės aktais, kurių kiekvieno priėmimą palydi patriotiniai šūkiai ir karo būgnų tratėjimas.

Jiems garsiai pritaria net iš pacifistų į šaulius persidažę liberalai, o taip pat dalis viešai besireiškiančių laikraštinių ir internetinių amazonių – mergužėlių ir moteriškių, kurioms, panašu, karinė uniforma yra tiesiog afrodiziakas. Nereikia būti naiviu ir kuoktelėjusiu pacifistu, kad tai būtų juokinga. Beje, nusiraminkite – aš ne prieš moteris armijoje.

„Vienui vieni“ sindromas

Pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos taip atkakliai keliamas ir įkyriai eksploatuojamas klausimas – ar galima pasitikėti NATO ir Vakarais, nes jie esą nepakankamai žvangina ginklais prieš Rusiją. Vakarai mat, vos mūsų karo žyniams treptelėjus, neduoda ginklų Ukrainai, nors visiškai aišku, kad pergalei (kitaip kam juos duoti?) reiktų maždaug lendlizo masto tiekimų. Žodžiu, Vakarais pasitikėti negalime. Mes vėl parduoti ir nelaimingi vargšai, tad balnokit broliai žirgus, paduok sesule kardą….. Jei ką – žirgelis parneš.

Rusija dėl tokių mūsų nuotaikų gali tik džiagtis, nes taip kartojamas jos naratyvas apie dekadentiškus ir parsidavusius, gėjiškus ir visokius ten kitokius Vakarus. Juk visi euroskeptikai ir natofobai seniai giedojo giesmelę, kad „Amerika mūsų negins“. Iš visokių pakampių lendantys „žinovai“ mėgsta priminti, kaip „amerikonai mus pardavė po karo“. Kaip „Amerikos balsas“ neva sukurstė ir išdavė partizaninį judėjimą ir t.t. Bet kas, nors šiek tiek išmanantis istoriją, žino, kad tai absurdas. Kad Lietuva su savo neutralitetu jokių įsipareigojusių sąjungininkų neturėjo, NATO nebuvo, o užjūrio balsai lietuviškai prabilo tik partizaniniam judėjimui slopstant.

Bet raudos, kad ir vėl esame „vienui vieni“, o todėl kiekvienas, kuris nepabuvo kareivėliu, nebus geras nei prie plūgo, nei turbūt lovoje, yra vėl populiarios. Čia galiu iškart nuraminti – nesu nusistatęs nei prieš šauktinių kariuomenę, nei prieš Šveicarijos modelį. Ir visgi, nei kruopas taupau, nei „vienui vienas“ jaučiuosi. Taip pat manau, kad neturėtume jaustis tiek stipriai nesaugūs, idant šauktumėmės cenzūros arba bet kokį reiškinį – nuo pieno riebumo iki vaikų globos ar kelių eismo taisyklių reikalų – matytume tik per karinės Rusijos grėsmės akidangčius. Vien kiseliovai neturėtų visiškai nulemti mūsų darbotvarkės ar pasaulėžiūros.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Prezidentūra šovė į Žaliąjį tiltą tuščiu šoviniu


Prezidentūra tarė žodį apie Žaliojo tilto skulptūras. Atsitik man taip,kad tarė iškart po to, kai pats kukliai kai ką pasiūliau. Pasiūliau vietinį referendumą ir dabar tikrai galvoju, kad nieko geresnio valdžia jau nesugalvos.

Mat didelį reritingą turinti prezidentė Dalia Grybauskaitė nutarė politinį klausimą spręsti panašiai,kaip Darbo partijos valdoma Kultūros ministerija – “ekspertiniais metodais”.

“Prezidentės vyriausioji patarėja vidaus politikos klausimais Virginija Būdienė teigia, jog su Žaliojo tilto skulptūromis reikia pasielgti taip, kad jos nekeltų pavojaus žmonėms. „Viena yra akivaizdu – jeigu eitume per Žaliąjį tiltą, tai pamatytume, kad Žaliojo tilto „žalieji žmogeliukai“ iš tikrųjų serga: yra surūdiję, apmūsiję, suskilę. Taigi jie net ir kelia pavojų praeinantiems, pravažiuojantiiems žmonėms, o kas kelia pavojų žmonėms, tas kelia pavojų ir valstybei. Reikia tuos „žmogeliukus“ gydyti. Dar pernai spalio mėnesį Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys davė sutikimą restauruoti, tai yra gydyti, sovietines Žaliojo tilto skulptūras, figūras jas nukeliant. Taigi vaistai yra“, – Žinių radijui antradienį sakė prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja.”
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/824847/Prezidentura-tare-zodi-del-Zaliojo-tilto-skulpturu

Valio. Birutis norėjo nusimuilinti nuo klausimo per menininkus-ekspertus, o prezidentė,patarėjos lūpomis, siūlo tai patikėti inžinieriams-šaltkalviams. Lieku prie minties,kad plebiscitas yra geriau. Tai šaudymas tuščiais šoviniais arba iš patrankų į musių debesis.

, ,

Parašykite komentarą

Kam Putinas, jei yra Grybauskaitė?


Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvoje diegia putinizmą. Tokį gražų, pudruotą, iškvėpintą ir mielą. Su teise daužyti Putino iškamšai per snukį, bet šiaip – su tokiu pat teisių ir laisvių lygiu, kokį siūlo tas, nuo kurio neva mus gina prezidentės politika.

Kas yra tas putinizmas? Ogi neva egzistuojanti demokratija ir formalumai, kai su politiniais oponentais galima dorotis per teisėsaugą. Dar žiniasklaida, nacionalinio saugumo sumetimais kontroliuojama ir cenzūruojama. Na, ir dar po kojomis – patikimi cerberiai. Kiek nedaug tereikia… Na, dar bukaproitiškai skanduojanti dauguma, bet čia jau nėra joks deficitas.

Apie Rusiją ir Ameriką

Politikai dirba ne kauptukais – jie nėra valstiečiai. Jie dirba žodžiais, kurie perkeliami į įstatymus ir teisinę bei vertybinę aplinką. Vladimiras Putinas savo rinkėjams teigia, kad aplink – priešai, kurie supa Rusiją, o ši tik ginasi (tiesa, kažkaip grobdama svetimas teritorijas). Todėl esą reikia „prisukti veržles“, nes aplink esantys priešai pasinaudos visokiomis ten žodžio laisvėmis… Jis kalba, o didelė dalis tautos bliauna įkandin.

O kaip Lietuvoje? Mūsų pirmoji madam irgi kalba. Ir diegia madas bei patyliukais stumia „šiokias tokias“ nuostatas. Apie ką gi ji kalba? Nagi štai.

Pavyzdžiui tai: Rusija yra teroristinė valstybė. Tokį atradimą D. Grybauskaitė miestui ir pasauliui ištransliavo prieš porą savaičių. Tikrai taip – Rusija tokia yra, kiek aš atsimenu, bent jau nuo 1917 metų. Ir kas iš to? Nežinau, ar apie tai buvo dėstoma prezidentės narsiai lankytoje Aukštojoje partinėje mokykloje, bet Rusijos bolševikų partijos manifestai visada buvo tipiškos tarptautinės teroristinės organizacijos deklaracijos. Ir tai jokia ne naujiena – taip buvo ir pernai, ir prieš penkerius metus, ir prieš penkiolika. Ir dar anksčiau. Rusija tokia buvo ir tada, kai, vos atėjusi į valdžią, prezidentė baudėsi su ja pagerinti santykius. Tokia ir liko.

Kas seka iš pačios ponios prezidentės deklaracijos? Kokie praktiniai politiniai veiksmai tarptautinėje arenoje iš to išsivolioja? Mėginsime įtvirtinti šią tiesą kur nors ESBO, JTO ar OBŽ? Abejoju. Net ir ženklų nematyti. Aišku, kuoktelėjusių Jos Ekscelencijos fanų klubas rėks: „Gerai, kad tiesą pasakė.“ Gal ir gerai kaskart prie pietų stalo pakartoti tiesą, kad pasituštinus reikia pasinaudoti tualetiniu popieriumi. Apie tokios edukacijos naudą ir smagumą klausti dabar negalima, nes gali būti įtartas darbu rusams. Tiek to. Nei Ukrainos įvykiams, nei Rusijos vidaus ar užsienio politikai D. Grybauskaitės politologiniai atradimai neturi tiesiog jokio poveikio, tad užlenkime pirštą – tai riksmas vidaus rinkai. Pirmas pirštas užlenktas. Dar vienas triukšmas – atgijusi CŽV kalėjimų tema. Dabar prezidentė sako, kad „Lietuva turės prisiimti atsakomybę“ už tai, kad kažkas visgi kažkur Lietuvoje neva buvo apnakvindinęs Talibano banditus. Prisimenant D. Grybauskaitės prezidentavimo pradžią, sapaliones apie tai, kad buvom Amerikos politikos įkaitai, žinant, kad ponia tiesiog visu vidumi nemėgsta JAV, – nieko keisto. Teoriškai keista kitkas. Tai sako prezidentė, prie kurios durų klusniai susirangęs guli naminis atsakomybių sargis – toks Darius Valys. Jis netgi turi pavaduotoją – poną (irgi Darių) Raulušaitį. Ir dar yra daug visokių ten atsakomybių prievaizdų – ištikimų ir pasirengusių. Kol kas jie negavo komandos „FAS“ arba „Paimk“. Užlenkiame antrą pirštą, nes čia viskas irgi vidaus rinkai, – užsienyje niekam penki ar šeši talibų banditai, kurie nakvojo ar nenakvojo Antaviliuose, neįdomūs. Du pirštai užlenkti.

„Taigi, įdomu, ar Lietuvos teisėsauga gaudys CŽV darbuotojus po visą pasaulį, ar ne? Ar Lietuvos teisėsauga laikysis Lietuvos įstatymų reikalavimų, ar juos ignoruos? Bus įdomu pažiūrėti, kaip jie elgsis, nors… Jiems nusispjauti į visuomenės nuomonę“, – savo „Veidaknygės“ paskyroje klausia Valstybės saugumo departamente dirbęs Kastytis Braziulis. Bandau prognozuoti – anksčiau užlenkti du pirštai bus reikalingi prognozei pagrįsti.

Drįstu prognozuoti, pone Kastyti, – nebus nei tyrimų, nei areštų, nei kitų iniciatyvų, kol nebus numatoma aiški politinė nauda. Taigi – užlenkti du pirštai: vienas antirusiškas, kitas – antiamerikietiškas.

Ėdžios ir bizūnas

Neseniai, irgi maždaug prieš savaitę ar dvi, ištiko kur kas mažesnės reikšmės įvykis nei JAV žvalgų kalėjimų, kuriuose buvo kankinami nekalti ėriukai, atradimas. Užsidarė ir dalinai į kitą partiją įsiliejo nedidelė, amžinai neparlamentinė Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS). „Numarytuvės“ praėjo tyliai, niekam neparūpo – bemaž niekas apie tai nė neužsiminė. O visgi ši partijukė kartu su jos vadovu Arvydu Akstinavičiumi kai kam buvo panaši į tų tokių beveik mirštančių senienų – vertybių – puoselėtojus. Naivuolius, kurie manė, kad galima daryti politiką nebūnant labai turtingiems ir kad demokratija galioja ne tik tiems, kurie – jau prie ėdžių arba turi daug milijonų užantyje. Realybė sutrynė į miltus tokias iliuzijas, bet ne tai svarbu. Šios partijos tylios pakasynos tyliai paženklino dar vieną „valdomos demokratijos“ kūrimo etapą. Partijos, kurios spėjo prie valdiškų dotacijų ėdžių, yra paverstos biudžetinėmis organizacijomis. Kad viskas būtų dar absurdiškiau ir lengviau valdoma, joms net prikergė viešojo pirkimo procedūras, kaip kokioms ministerijoms ar seniūnijoms. Tos kitos, kurios prie ėdžių nespėjo, buvo priverstos užsikasti kaip ta nelaiminga LSDS. Kartu viskas padaryta taip, kad iš už biudžetinės dotacijos iškritęs žaidėjas (kaip kokie liberalcentristai) nebegalėtų grįžti ir kad naujų politinės rinkos dalyvių neatsirastų. Dabartinės dotacinės partijos, kurios gana drausmingai balsavo už nūnai galiojančią finansavimo sistemą, pačios naudojosi privataus verslo finansavimu, kurį uždraudė kitiems.

Galiojanti D. Grybauskaitės sugalvota valdiškomis pasmerktų būti partijų šėrimo sistema neleidžia nei išgyventi be dotacijų, nei gauti paramos iš verslo. Teorinė galimybė, kad partiją finansuos keli susimetę nariai milijonieriai, yra šiek tiek mažiau reali nei laimėtas aukso puodas.

Kas gi yra ta valdiška biudžetinė partija? Kitados, kai besikurią Lietuvos liberalai dar mėgdavo skaityti bent jau Augustą von Hayeką, jie žinojo, kad „šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį badu“. Tas pats yra su tik valdžios išlaikomomis valdiškomis partijomis. Šalia ėdžių yra ir bizūnas. Antai, pasipriešins strateginiam sumanymui kokia nors partija, kuri tegul ir daugumoj… Galima atlenkti pirštą – bet kurį iš anų dviejų pirmųjų.

Paklusniai ties durimis besivoliojąs sargis gali atlikti (geriausia – prieš rinkimus) kratą, o geriau – jų seriją ir pagal vieno, ir pagal kito piršto kryptį. Vienus galima „kratyti“ už talibų kančių slėpimą, kitus – už nepakankamą dėmesį „prorusiškai propagandai“. Galima suabejoti (beveik be klaidų) kurios tik nori partijos buhalterija. Tada viskas pagal ištobulintą scenarijų – bizūnu per užpakalį ir marš nuo ėdžių: įtarimas, krata, laikinosios apsaugos priemonės, t. y. „užmarinuota“ dotacija. Rinkimams artėjant galima net organizuoti parodomųjų teismo posėdžių maratoną. Norintys įtarti, kad ginu kokią nors Darbo partiją, gali nurimti ir nebepasakoti senų anekdotų – tas pats prokuroras panašiai elgėsi ir su konservatoriais „Mažeikų naftos“ byloje.

Cenzūrą į studiją!

Taigi, politinių klausimų sprendimas pasitelkiant grotas, antrankius ir prokurorus sargius (kaip kaifavo rusų tauta nuo Michailo Chodorkovskio patvarkymo) – įsisavintas. Pridėjus finansinius apynasrius ir garantijas, kad joks ten privatininkas ne tik nepastatys terminalų „pigiau, nei priklauso“, bet ir neduos litų nekontroliuojamoms partijoms, – viskas jau geryn. Turime beveik putinizmą, bet… kažko trūksta. Ir atsitik tu man taip – berašant tekstą į paštą įskrieja prezidentūros pranešimas spaudai. Jį privalau įdėti visą. Tai yra propagandos ir demagogijos šedevras, kuris leido net atsipalaiduoti – man nesivaidena: tikrai nuosekliai esti vykdoma „valdomos demokratijos“, kuri patinka visokiems putinams ir orbanams, diegimo politika.

Skaitykime ir kaifuokime: „Penktadienis, gruodžio 12 d. (Vilnius). Siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir apginti visuomenę nuo priešiškos propagandos ir dezinformacijos, Seimui teikiamos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos.“

Kasdien susiduriame su naujomis informacinio karo atakomis. Jų taikiniai – mūsų žmonės. Jiems brukamas nepasitikėjimas savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Konstitucija įpareigoja apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę. Šiame kare negalime būti beginkliai“, – sako Prezidentė.

Valstybės vadovės teikiamomis pataisomis įvedamos naujos su ES teise suderinamos efektyvios reguliavimo priemonės – baudos, atitikties nacionaliniam saugumui procedūra, galimybė teisme ginti viešąjį interesą bei išplėstos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pareigos ir atsakomybė.

Už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką, kėsintis į šalies suverenitetą siūloma skirti baudą iki 3 proc. metinių transliuotojo pajamų. Tokio paties dydžio baudos gali būti taikomos ir retransliuotojams už televizijos programų, keliančių grėsmę Lietuvos valstybingumui, pakartotinį rodymą.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti transliuotojų ir retransliuotojų atitikties nacionaliniam saugumui procedūrą ir įtvirtinti LRTK pareigą atsisakyti išduoti licenciją, uždrausti veiklą teismo keliu ar pasipriešinti akcijų perleidimui.

Prokurorui, valstybės institucijoms bei visuomenės informavimo srityje veikiančioms asociacijoms suteikiama galimybė teisme ginti viešąjį interesą tuo atveju, jei LRTK nepaisytų raginimo užkirsti kelią karo propagandos ir grėsmę Lietuvos valstybingumui keliančios informacijos skleidimui.

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Galiojantis retransliuotojų veiklos reguliavimas neatitinka ES teisės, todėl pataisomis siūloma atsisakyti retransliavimo ne radijo dažniais licencijų. LRTK paliekama teisė stabdyti, naikinti transliavimo licencijas, taip pat uždrausti vykdyti nelicencijuojamą veiklą teismo keliu.

Informacinės erdvės apsaugos priemonių imasi ir Latvija bei Estija. Griežtos bausmės dėl transliavimo ir retransliavimo tvarkos pažeidimų taikomos daugelyje Europos Sąjungos šalių.

Taigi – labai svarbus elementas – cenzūra – irgi esti pakeliui. Baisu net ne tai, kad pakeliui, bet tai, kad viskas vyskta nukvakusiai miniai linksint, o prijaukintoms politinėms partijoms (trenks bizūnu ir nugins nuo ėdžių) – tylint ir švilpaujant.

Stukačių kultūros diegimas

Kas yra dar bjauriau už valdišką cenzūrą – D. Grybauskaitė aršiai diegia „beldimo“, stukačinimo kultūrą. Tik tai tegali reikšti ši pastraipa:

Įstatymo pataisos leis ir kiekvienam gyventojui kreiptis į atsakingas institucijas su prašymu užkirsti kelią draudžiamos informacijos skleidimui.

Maža to, kad ji nesiėmė pati nutraukti absurdiškos praktikos, kai internautai persekiojami už „pasikėsinimą ją įžeisti“, – dabar ponia ragina pranešti ne apie mokesčių slėpimą, ne apie automobilio statymą ant žolės. Ji ragina skųsti kaimyną už pažiūras. Ir ragina prokurorus bei saugumą būti iš esmės stribais. Tokia yra mano nuomonė, jei nuomonė, Jos Didenybės nuomone, dar išvis galimas dalykas.

Pačiam yra tekę padirbėti LRTK. T. y. toje vietoje, kur siekiama įdarbinti cenzorius. Ir visgi, atvirai sakau, – jei toks įstatymas, kurį siūlo Lietuvos širdžių dama, būtų priimtas, nenorėčiau ten daugiau darbuotis. Tai asmenų, išėjusių visokių glavlitų (sovietinės cenzūros institucija) mokyklas, darbas – kagėbistų ir gestapininkų dirvonai. Tik chroniškas, sertifikuotas stukačius gali manyti, kad turi galių nubrėžti atitinkamas ribas.

Kas bus, jei daugumą LRTK turės tokie „sprendikai“, kurie nutars, jog D. Grybauskaitės ir Rasos Juknevičienės nuotraukos su maskuojančiomis karinėmis uniformomis prie straipsnių, kuriuose remiami Izraelio smūgiai HAMAS banditams, yra karo propaganda? Aš už smūgius ir kol kas dar galiu pasakyti tai. Kol dar nėra putinizmo. Jam įdiegti Putino nereikia. Yra Dalia ir jos baubiantys mylėtojai.

Šaltinis:
info@balsas.lt

, , , , , ,

Komentarų: 1

Karai, dešrelės ir lyderystė


2014-10-25

Tomas Čyvas

Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė ne tik Lietuvą susimąstyti dėl gynybos išlaidų, o NATO sustiprinti budrumą, bet ir išryškino keistas mūsų politinio mąstymo tendencijas. Kartais norisi arba sukioti pirštą prie smilkinio, arba apstulbus klausti – tikrai? Ypač tada, kai mūsų kolegos politologai ima porinti apie supuvusius ir dekadentiškus Vakarus ir mūsų neva didesnį dvasingumą.

Cituoju mano gerbiamą politologą Vladimirą Laučių, su kuriuo nenoriu veltis į jokius apsižodžiavimus tiesiog todėl, kad jis labai konceptualiai formuluoja kelis mano ausiai keistai skambančius teiginius. Pirmas – NATO pralaimi, ir viskas žlunga.

„Rusija puola, sovietų imperija pamažu atgimsta, o NATO nieko geresnio nesugalvoja, kaip pasiskirti savo vadovu minkštakūnį socialistą, Rusijai priimtiną personažą – Jensą Stoltenbergą. Kas vyksta?“

Vyksta įprastinė NATO lyderio kaita. Apie tai, kad pirmtako kadencija baigiasi ir į jo vietą bus siūlomas būtent J.Stoltenbergas, aš asmeniškai iš atvirų šaltinių, be jokių slaptų Gedimino Grinos kontoros pažymų žinojau dar balandžio mėnesį. „Principinga“ Lietuva jokių oficialių pasipiktinimų nereiškė ir NATO žūties dėl to neprognozavo. Nelabai ir buvo dėl ko. Tiesa, kolega V.Laučius randa biografinį argumentą:

„Jaunystėje Stoltenbergas buvo nusistatęs prieš JAV ir NATO vykdomą politiką, vėliau jo pozicija pasikeitė. Dar būdamas paauglys, jis mėtė akmenis į JAV ambasadą, taip protestuodamas prieš karą Vietname. 1985 m., vadovaudamas Darbo partijos jaunimo skyriui, J.Stoltenbergas tvirtino, kad Norvegija turėtų išstoti iš NATO“, – rašo jis.

Taip. O ką, galima paklausti, tais pačiais metais veikė dabartiniai Lietuvos vadovai, įskaitant ne taip seniai patriotizmo takais pasukusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę? Klausimas nūnai beveik politiškai nekorektiškas, nes atsakymas gali nelabai derėti prie peršamos pasakaitės apie Vakarų eilinį saulėlydį ir šviesos spindulėlį jame – Marijos žemę, kurios vadovę jos komiški adoratoriai visuose feisbukuose  jau skelbia kone pasaulio lydere (tik pasaulis apie tai mažai ką žino).

Grįždamas prie NATO genseko  personos priminsiu, kad britas – George’as Robertsonas irgi buvo kairuolis ir visai neblogas NATO vadovas, dargi praplovė smegenis tada jaunu ir perspektyviu politiku laikytam Artūrui Paulauskui. Anas tuo metu bandė daryti tai, ką neoficialiai visą laiką darė visos Lietuvos valdžios – taupyti gynybos sąskaita.

Taip, Lietuva nepardavinėjo Rusijai „Mistral“ laivų, nes jų nestatė. Užtat Prezidentė D.Grybauskaitė dar 2010 m. skambiai gyrėsi, kaip gerai jai sekėsi pagerinti santykius su Rusija ir kaip sėkmingai kaikariams  (kuriuos šiandien pagrįstai lazdavojame ) padėta pardavinėti sasiskas  ir sūrelius Rytų rinkoje. Jei sasiskų  pardavėjai, kurie dabar zyzia dėl Lietuvos politikos jiems daromos žalos, turėtų tokią laivų statyklą, kaip prancūzai Sen Nazere, plauktų laiveliai, aidint kepurinės garsams nuo denio. Kitaip manyti gali nebent labai didelis naivuolis.

Sakysite, tada kontekstas buvo kitas? Ne. Tai vyko neseniai praūžus Kremliaus agresijai prieš Gruziją ir Prezidentei paaiškinus, kad su gruzinais draugauti nelabai apsimoka ir išvis reikia atsisakyti „regiono lyderystės“ idėjos. Tad Lietuva pati noriai dalyvavo pagrįstai išjuokiamame JAV prezidento Baracko Huseino Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ projekte. Nereikia savęs kvailinti.

Kita tema, kurią dabar labai mėgsta patriotiniu populizmu piktnaudžiaujantys entuziastai – informacinis karas. Prezidentė neseniai apreiškė tai, ką seniai žinau be jos ir slaptų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymų. Rusija kariauja informacinį karą prieš Lietuvą? O taip. Jau ketvirtį amžiaus – su didesniais ar mažesniais paūmėjimais. Ir tai nėra jokia slapta informacija arba naujiena.

Neseniai apie tai sužinojusi, gal su VSD pagalba, Prezidentė D.Grybauskaitė nutarė pasielgti gana banaliai – išplėsti teisinę cenzūros bazę. Vienokia ar kitokia cenzūra visada egzistuoja (pornografiją juk draudžiama). Dabar siūloma baudomis persekioti „karo propagandą“ ir iki dešimtadalio apriboti ne ES kalbomis gaminamos produkcijos retransliavimą kabeliais bei palydovais. Gūžteliu pečiais: negi rusai savo propagandos negalės išversti į ES kalbas (iš dalies tai jau ir padaryta)? Kas bus, kai tai bus suvokta? Kas bus, kai pamatysime, kad propagandos vartotojai, sėdintys „ant adatos“ (o jie būtent tokie) gauna ją internetu? Aiškinu ypač bukiems – nutiks labai paprastas dalykas. Teks, sekant patriotinės populistinės argumentacijos logika, toliau plėsti cenzūrą, nes ji efektyvi tik tada, kai yra visiškai buka ir įsidiegi namie… Putino tvarką.

Jei manoma, kad rusakalbio eterio ribojimas yra sprendimas – seniai reikėjo padaryti paprastą dalyką – brandos atestatui gauti padaryti privalomus dviejų ES kalbų (išskyrus gimtosios) abitūros egzaminus. Rusų kalba po truputį keliautų į pelnytas fakultatyvų paraštes.

Lietuvos techninės galimybės leidžia ne tik siauraprotiškai cenzūruoti eterius, bet ir transliuoti iki Uralo. Tik daryti tai reikia kryptingai ir nuolat. O ne taip, kaip su pažadu duoti du bendrojo vidaus produkto procentus gynybai, laikant špygą kišenėje ir iš anksto žinant, kad šis procesas bus sabotuojamas dėl banalaus politinio gyvulio instinkto – reitingų.

Kolegos, baikite su ta RUSIŠKA malda apie žlungančius ir dekadentiškus Vakarus bei dvasingumo didėjimą, keliaujant tolyn į Rytus. Tai Kremliaus naratyvas. O Lietuvoje Kremlius seniai būtų padaręs daug daugiau, jei ne ta „bloga“ NATO.

www,valstietis.lt

P.S. Įdomu ar 1985 metais už Lietuvos narystę NATO būtų pasisakę D. Grybauskaitė, Loreta Graužinienė ir Algirdas Butkevičius (kitaip nei “blogiukas” norvegas)?

P.S. P.S. Lietuvoje vyksta kaip niekad intensyvios NATO karių pratybos  ir būtent todėl mes staugiame apie Vakarų išdavystę?

, , , ,

5 Komentaras

%d bloggers like this: