Posts Tagged Grybayskaitė

Prezidentės metinis pranešimas–ko jame trūko?


Išklausęs prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pasisakymą, pasidalinau pirmuoju įspūdžiu ir ėmiau galvoti – ko gi jame man pritrūko?

Ogi štai ko. 1) „Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas kreipėsi į NATO kolegas siūlydamas V. Putino agresijai priešpastatyti „jėgą, greitį ir aiškumą“, rašo „The Vašington Post“. Estijos vadovas mano, kad ekonominės sankcijos nėra pakankamas atsakas Rusijai, todėl Europa išgyvena tam tikrą „Čerčilio momentą“. Agresija Ukrainoje ir neteisėtas Krymo anšliusas negali tapti pasiekimu Rusijai be pasekmių. „Mes privalome į Rusijos agresiją atsakyti deramai, todėl NATO narės turi priimti sprendimą nedelsiant spręsti dėl NATO karinių pajėgų išdėstymo visų aljanso narių teritorijose,“- teigė Estijos prezidentas.“ Tikrai norėčiau, kad taip būtų prabiliusi mūsų Ekscelencija. Kiti klausimai:

2) Statom ar ne tą atominę elektrinę?

3) Ar yra Marijos žemėje kitų pavojingų oligarchų, apart Andrių Janukonį?

4) Ar Gediminas Grina ir Darius Valys jau išnaudojo visą savo potencialą, kuris buvo įžvelgtas juos skiriant?

P.S. Man smalsu, ar po estų prezidento pareiškimo Kaikaris ir kaikariukai dar nori perkelti savo verslą į Estiją?

, , , , ,

Komentarų: 1

Eglės Kusaitės byla bliūkšta galutinai


Lietuvos valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra apsikvailino, o klaipėdietė Eglė Kusaitė, kurią saugumiečiai ir prokurorai lyg apsėsti kaltino kaltino kūrus tarptautinę teroristinę organizaciją , pastatė į vietą visą šią provokatorių bei veltėdžių gvardiją. Pirmąją moralinę pergalę laimėjusi mergina šiandien švenčia iš esmės galutinę.

„Terorizmu kaltinamai Eglei Kusaitei jau nebeprašoma skirti 10 metų kalėjimo. Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis, sakydamas savo baigiamąją kalbą Lietuvos apeliaciniame teisme, (LAT) jau prašo tik dvejų metų laisvės atėmimo, atidedant jos vykdymą dvejiems metams.

LAT antradienį terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės byloje pradėjo klausyti baigiamųjų kalbų. Prokuroras skundus prašo tenkinti iš dalies ir E. Kusaitei skirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant dvejiems metams. Tradiciškai, nuteistosios palaikyti susirinko jos šalininkai, tarp kurių – disidentė Nijolė Sadūnaitė, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

LAT teisėjų kolegija, susidedanti iš jos pirmininko Lino Šiukštos, Lino Žukausko ir Laimos Garnelienės, ankstesniame teismo posėdyje priėmė nutartį baigti įrodymų tyrimą.

Valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras Artūras Urbelis savo daugiau nei valandą trukusioje kalboje E. Kusaitei pasiūlė skirti subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, į kurią būtų įskaitytas ir suėmimo laikas. Bausmės vykdymą prokuroras siūlo atidėti dvejiems metams, bei klaipėdietei 12 mėnesių skirti namų areštą, pagal kurį ji nuo 24 iki 6 valandos privalės būti namuose. Prokuroras iš E. Kusaitės taip pat siūlo konfiskuoti „nusikalstamos veikos priemones“ bei priteisti per 880 litų.

Prokuroras siūlydamas bausmę teismui patarė atsižvelgti į „padaryto nusikaltimo pavojingumą, laipsnį, aplinkybes“ ir pabrėžė, kad „terorizmas nepateisinamas, byla sukėlė platų atgarsį visuomenėje“.

E. Kusaitės kaltinama norėjusi susisprogdinti neįvardytame „strateginiame objekte“ Rusijoje ir nužudyti bei įbauginti kuo daugiau žmonių, taip pat kūrusi tarptautinę teroristinę organizaciją. Pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau skyrė tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę, kurią E. Kusaitė jau atliko kardomojo kalinimo metu. Nuosprendį apskundė ir prokurorai, reikalavę merginai 10 metų kalėjimo, ir pati E. Kusaitė, reikalaujanti visiško išteisinimo. Merginos teigimu, ją provokavo dar nuo paauglystės ją „šefavę“ Valstybės saugumo departamento pareigūnai.“

Tokia informacija pasirodė žiniasklaidoje šiandien. Tiesa – nelabai gausiai. Visiems labiau rūpėjo Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos reikalai, o visos Rusijos sprogdintojos farso reikalais domėjosi nebent ELTA, Ekspertai.eu ir visokie disidentai bei kai kas asmeniškai.

Man asmeniškai situacija įdomi tuo, kad teoriškai įsipiešia į paranojos ir neapykantos persmelktą schemą, kurios laikosi Lietuvos valstybės saugumo departamentas. Pastarasis čia ką tik rėkė, jog mus, o konkrečiai prezidentę Dalią Grybauskaitę puls rusai. O kaip bus dabar, kai neva pagavom teroristę, o paskui paleidžiame, nors iš rusų jau gavome padėkas??? Kad bučiuojame užpakalį, o kada rėkiame apie grėsmes? Apie mūsų saugumiečių tikrąjį santykį su Rusija dar kartą skaitykite. Tada bus aiškesnė ir visų dabartinių „išpuolių prieš prezidentę“ tikroji vertė.

**********

P.s. Merginos paskutinė ginamoji kalba išversta į anglų kalbą ir išsiųsta tarptautinėms žmogaus teisių padėties stebėseną vykdančioms organizacijoms – „Freedom House“, „Human Rights Watch“ ir kitoms. E. Kusaitės 16 puslapių kalba pateko ir į Europos Parlamentą. Ja, portalo balsas.lt duomenimis, domisi Suomijos atstovai – jie jau yra susidūrę su Maliko ir Khadizhar Gatajevų bei kitų čečėnų bylomis, kurios, jų nuomone, labai panašios į sufabrikuotas.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Su pergalės naktimi


Kvailumas politikoje kartais pasireiškia kaip „paleckizmas“, kartais, kaip atseit labai šmaikštus cinizmas, o kartais, kaip limonadinis patriotizmas. Jis lydi turbūt visus reiškinius šiame pasaulyje, įskaitant 1991 metų sausio kruvinos nakties įvykių prisiminimą.

Su „paleckizmu“ yra daugmaž viskas aišku – politiku būti trokštantis „alfonsas“ su draugais viauksi, kad į save nuo stogų šaudėme patys, o tankus kažkaip mistiškai iškvietė profesorius Vytautas Landsbergis. Jis gi mus po jais „kišo“, o mes „lindome“. Šie agresyvūs kliedesiai kai kam, kai kada būna įdomūs, bet net ir jie rinkimuose, kaip parodė rezultatai jau ne kartą, nepadeda. Bet visi juk ir žinome, kad „paleckininkai“ (bolševikinės padugnės) į valdžią ateina ne rinkimų keliu, o tik su kitos šalies tankų pagalba, kurios, matyt, vis dar laukia.

Limonadinis patriotizmas įdomus savo limonadinėmis ašaromis, kuriomis, reaklimatizuodamiesi opozicijoje, pratrykšta Lietuvos krikščionys demokratai iš Tėvynės Sąjungos. Antai neseniai, kaip pelytė po S. Daukanto aikštės vedėjos šluota sėdėjęs toks atseit užsienio reikalų buvęs ministras Audronius Ažubalis, sausio 12 dieną pasiūlė apjuosti Rusiją demokratinių režimų diržu ir šitaip ją paveikti. Idėja buvo išsakyta Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto salėje, prie apskrito stalo, kur sėdėjo keli krikdemai iš Tėvynės Sąjungos bei keli jų draugai iš kitų šalių. Diskusija dėl šio strateginio sumanymo neužsimezgė, nes niekas, tikriausiai, neturėjo aiškios vizijos, kaip į A. Ažubalio sumanytą „geopolitinį diržą“ suverti kinus, kazachus ir arktines baltas meškas. Valdžioje būdami Rusijos sulaikymo strategijų rašytojai demonstravo šiuo klausimu nuosaikumą iki pat rinkimų kampanijos pradžios, o dabar, kaip reikalauja žanro taisyklės, vėl strategijas bandys įgyvendinti – neskausmingai sau, bet garsiai ir efektingai.

Šmaikštusis cinizmas, kurio galima iki soties prisiragauti bet kuriame socialiniame tinkle arba pokalbyje su kokia dailiai nupudruota „Gyvenimo“, „Žmonių“ ar panašių šedevrų skaitytoja arba kūrėja, yra įdomus kitkuo.

Ima tau jaunas žmogus ir paaiškina, kad „niekada nebūtų po tuo tanku ėjęs“, ir kikena. Apie žvaigždžių sekso nuotykius, užpakalius ir krūtines temėgstantis skaityti ir tuo besididžiuojantis jaunikaitis nė nesuvokia, kad net už šią reikšmingą galimybę yra savaip skolingas „kvailai“, „po tanku palindusiai“, „V.Landsbergio suklaidintai“ mergaitei iš Karoliniškių. Mat anoje sistemoje, kurią griovė „kvailiai landsbergistai“, sekso oficialiai nebuvo taip pat, kaip ir tualetinio popieriaus.

Galiausiai, prieš kiekvienas Sausio 13 metines, kai kas (nebūtinai paleckininkai) kelia diskusiją – šovė koks lietuvis nuo stogo ar ne, ir apie „lindimą po tankais“. Pradžia ir pabaiga yra viena: tų tankų nereikėjo siųsti ir niekam nebūtų pavykę palįsti, nei būtų reikėję sėdėti ant stogo. Sėdėti aukštojoje partinėje mokykloje ir laukti kuo viskas baigsis – pragmatiška pozicija ir dėsninga, kad jos visada besilaikiusi prezidentė yra prezidentė. Likti tąnakt namie, nes baisu irgi buvo suprantamas pasirinkimas. O vadinti kvailiais tuos, kurie į partines mokyklas netilpo, „vidinio karo“ nekariavo ir, be kita ko, iškovojo teisę į kiek įvairesnę žiniasklaidą, yra nesveika. Būtent tai yra kvailumas ir dvasinė ubagystė, pagal apibrėžimą. Tad visiems keliantiems idiotiškus klausimus siūlau kreiptis į specialistus (jie ne prokuratūroje), šmaikštuoliams siūlau pasidomėti kiek ir ko buvo kitados galima gauti už pašmaikštavimą apie „anas“ sukaktis. Prezidentei Daliai Grybauskaitei siūlau laimėti savo „vidinį karą“, nes pergalės diena (išėjimo iš partinės mokyklos tiksli data) išlieka nepaskelbta. O visus kitus sveikinu su dar kartą prisiminta pergalės naktimi.

Šaltinis: balsas.lt

,

4 Komentaras

„Grybubilius“ ir valstybė


 

Teisėsaugos ir valstybės funkcijas Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), atrodo, supranta visiškai taip pat, kaip jų pirmtakai valdžioje. Taip pat ją supranta ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Valstybė tai Mes“, – tokia bendra nuostata.

Tik skiriasi startinės pozicijos ir „modus operandi“ siekiant savo tikslo, kuris yra tiesiog valdžia ir kuo didesnė. Skirtumus, kaip ir panašumus, iš dalies  lėmė kai kurie istoriniai dėsningumai ir, žinoma, asmeninės lyderių savybės.

Nomenklatūrinės gaujos

Žlungant sovietų kariniam komunistiniam konclageriui, kaip dažnai ir ištinka revoliucijų metu, į valdžią neatėjo kokie nors tikrieji laisvės kovotojai su aiškia ir išbaigta programa ar vizija. Ypač sovietinės sistemos kolapso atveju tai buvo absoliučiai neįmanoma. Okupuotoje ir sovietijos ramia kiaulide (kas gi oficialiai ir neoficialiai aprūpindavo dešromis ir šonine visą imperiją ?) galiausiai paverstoje Lietuvoje politinio gyvenimo nebuvo. Net politiniai kaliniai, kuriuos minime šiuo vardu, turėtų būti veikiau vadinami sąžinės kaliniais.

Niekas iš tų, kas stojo į atvirą politinę opoziciją režimui, vėliau nepadarė politinės karjeros ir nepraturtėjo, išskyrus nebent Vytautą Bogušį, kurio veiklos politiniame elite verčiau čia nekomentuosiu.  Tai dėsninga ir paaiškinama vieno liberalų klasiko citata: „Šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį iš bado“. Realybėje badu marino tik lageriuose ir už poliarinio rato, tačiau ir kasdieniame gyvenime nepalūžusiam ir neparsidavusiam opozicionieriui grėsė socialinė marginalizacija. Jis galėjo būti geriausiu atveju proletaru, o blogiausiu – kūrenti bažnyčių pečius. Nei valdymo įgūdžių, nei tinkamo išsilavinimo neturintys (jo dažniausiai ir neleisdavo gauti) disidentai, neminint vėliau pasiskelbusių apsišaukėlių, kuriuos „ištremdavo“ ne toliau Ignalinos, nelabai ir lindo į parlamentus ar ministerijas. Tad valstybės atkūrimo metu, vienintelė įmanoma konkurencija buvo tarp nomenklatūros, nesvarbu – partinės, ūkinės, kolchozinės, mokslinės, kūrybinės ar komjaunuoliškosios  grupuočių . Nukrypimai nuo šios „normos“ buvo greitai nubraukiami.

Prasisiekę ir nuskriausitieji

Dabartinė Lietuvos socialdemokratų partija, gimusi iš sėkmingai sovietmečiu gyvenusios komunistinės nomenklatūros, perėmė visus anos gadynės įpročius, pagal kuriuos jų negalėjo ir neturėjo teisės liesti jokie organai. Tokia jau tvarka nusistovėjo sovietijoje nuo Nikitos Chruščiovo ir Lionios Brežnevo laikų.

TS-LKD partija besivadinanti organizacija, jei grįšime kiek atgal, nusilipdė iš Sąjūdžio draiskanų ir įvyko tai jau po to, kai į pastarąjį labai sėkmingai sugužėjo ir susigrūdo trečio, ketvirto ešelono nomenklatūros nevykėliai, kurie visada laikė save neįvertintais. Komunistai prarijo atsikūrusius socialdemokratus, kai šie pavargo laukti ir nusprendė būti valdžioje čia ir dabar. Tas pats ištiko krikščioniškąją demokratiją, kuri jei ir tebeegzistuoja, tai arba paraštėje, arba gyva įmūryta į TS-LKD nomenklatūrinį kalėjimą.

Į bet kam dabar parsiduoti dažniausiai pasiruošusius Lietuvos liberalus pirmiausia, šalia teoretikų ir svajotojų intelektualų, įsiliejo dar ir madingais kaklaraiščiais, reikalingų kalbų sakymo ir kailio vertimo įgūdžiais ginkluoti komjaunimo „rebiatos“. Jų pasklido ir į kitas partijas bei organizacijas, bet liberalizmas jiems ypač gerai lipo, nes juo prisidengti neatrodė taip ciniška, kaip, vos nusisegus komjaunimo ženkliuką, mestis bučiuoti kryžių. Tiesa, yra ir tokių, bet daina šįsyk ne apie juos.

Grįžkime prie TS-LKD ir LSDP – dviejų sistemos stulpų genezės bei jų požiūrio į valstybę ir teisingumą. Konservatorių ir socialdemokratų teisėsaugos koncepcijos išoriškai skiriasi ir jų skirtumus lėmė būtent skirtingos mutacijos trajektorijos, atvedusios juos į tai, kas šios partijos yra dabar.

„Valstybė – tai Mes“

Socialdemlokratų rožę vietoje pjautuvo ir kūjo pagriebę nomenklatūros sėkmingi prasisiekėliai visada laikė save neliečiamais Lietuvos direktoriais, kurie yra vieninteliai kompetentingi sprendyklų ir sprendyklėlių bosai. Bet koks mėginimas juos pravėtyti iš postų buvo palydimas sutartiniu propagandiniu cypimu apie susidorojimą su kompetencija, pagal neva politinį užsakymą.  Save jie laikė valstybe , o visus kitus arba „patriotais-idiotais“, arba šiaip atsitiktiniais išsišokėliais.

Vadinamiesiems socdemams, jų valdymo metais, labiausiai rūpėjo, kad teisėsauga nedirbtų visai – jų gretose milijonierių visada buvo daugiausia, o ir su visomis tautos gelbėtojų kompanijomis, atvestomis Viktoro Uspaskicho arba kitų „naujųjų politikų“ jie puikiausiai sutardavo.  Net ir Sąjūdžio lyderiai dabar dažnai išsako nuomonę, kad mėginimas išstumti senąją nomenklatūrą iš politikos būtų sukėlęs tik riaušes ar pilietinį karą. Paverčiant tai į žmonių kalbą – patogiau buvo susitarti ir kažkaip pasidalinti valdžios grobį. Tad iš karjeros į karjerą peršokusios, LSDP pagimdžiusios nomenklatūros supratimu – „valstybė tai Jie“.

Bet visada buvo ir tokių, kurie svajojo tiesiog užimti jų vietą. Alkanesnė ir piktesnė TS-LKD nomenklatūra, kaip matyti iš pastarojo metu įvykių, nori, kad teisėsauga dirbtų, bet nori, kad dirbtų jai. Negalėdama rungtis su ana nomenklatūra užkulisiuose ir aparatiniuose žaidimuose, pastaroji eina erzelio kėlimo ir artistiškų operetinių išsišokimų keliu. Reikia atvirai ir skubiai išspardyti visas įmanomas prokurorų ar kokių kitų agentų duris, perskaityti bylas, kurias perskaityti norisi ir dar nuo bačkos rėkti, kad visi, kam tai nepatinka, yra „valstybininkų“ (šios kompanijos "žygdarbiai" žinomi tikrai gerai) ir socdemų agentai arba gyvena iš kontrabandos.  Deja, kitaip ir negalėjo būti nuo pat pradžių.  Valstybės valdymo srityje įgūdžių TS-LKD nomenklatūrai trūksta beviltiškai, tad reikia tiesiog skubėti ir svarbiausia greitai, be didelių galvojimų iššluoti ne tik tuos, ką tikrai reikia, bet ir visus, kurie kalba įtartinai protingai ir sako, kad geriau elgtis pagal įstatymus bei logiką. Taigi – tikslai vienodi, metodai skirtingi, o pašaliniai protinguoliai – nepageidautini.

„Grybubilius“

Visame šiame stumdymęsi yra ir dar viena figūra, kuri Lietuvoje visada populiari ir už nieką realiai neatsakinga. Tai prezidentas.

grybubilius-600px

Amerikiečiai paskutinių prezidento rinkimų metu vartojo žodį „Obamakeinas“, juokaudami, jog pagrindinių kandidatų (Baracko Obamos ir Johno McCane) programos tiek panašios, kad pavardes galima tiesiog lipdyti į vieną. Lipdyti drąsiai galima ir Lietuvoje – tik šiek tiek kitaip.

Andriaus Kubiliaus iš tribūnos pasakyta įžvalga, kad į valdžią išrinkus jį ir Dalią Grybauskaitę esą baigėsi posovietinė epocha nėra šiaip intelektualinis nevalyvumas, panašus į pajuokos objektu tapusį Franco Fukuyamos opusą „Istorijos pabaiga“, kurį jis paskelbė žlugus SSRS. Istorija, kaip matome nepanorėjo baigtis, o posovietizmas neketina išeiti tik todėl, kad to paprašė vienas iš jo simbolių. Tai lyg ir A. Kubiliaus politinė programa, bet jos esmė kaip tik ta, kad nuskriaustųjų nomenklatūra tikisi dabar tai jau tikrai nugalėti anksčiau prasisiekusiąją. Prezidentė D. Grybauskaitė čia išvis keistai suvokiama kaip kažkokios naujos epochos šauklys, kažkas visiškai nesistemiško, nes pati viešai skelbė esanti prasisiekusios nomenklatūros tėvo Algirdo Mykolo Brazausko mokine. Jai dabartinis premjeras – tik didelės tautos dalies neapykantos žaibolaidis, į kurį ji sėkmingai nukreipia žmonių „meilę“ už viską, ką jie abu kartu padaro. Panagrinėjus nepopuliaraus premjero ir populiarios prezidentės kalbas ir realiai pasirašomus įstatymus galima drąsiai kalbėti apie „Grybubilių“, kaip kad kuriant vėliau triukšmingai ir brangokai ardytą LEO LT buvo galima kalbėti apie „Kubirkilą".

Norėtųsi apsirikti, bet labai realu, kad tvirtinant visų keikiamą biudžetą, kaip ir pernai, galima sulaukti daug ugningos prezidentės kritikos, kuri galiausiai pasibaigs visko palaiminimu. Kaip gabi mokinė ji visada seks mokytojo pėdomis ir palaikys tą poziciją, kuri laimi. Ir dar pasikabins laurus. Ji bus gera, o premjeras blogas – tokios jau kaukės ir tokie vaidmenys.

Valdininkijos ir teisėsaugos  „kančia“

Lietuvos valdininkijos ir teisėsaugos anaiptol nelaikau nekaltomis politinių intrigų aukomis. Valdant socialdemokratams ji buvo įpratusi nuolat ieškoti kaltų dėl savo neveiklumo arba darbo be prasmės rezultatų, tad jai toks modelis tiko. „Reikia politinės valios“, – gūžteli pečiais ne vienas prokuroras, jei jam koks ekspertas parodo į popieriuose aiškiai fiksuotą informacija apie pavogtą milijoną. Parodžius tą patį popierių „politinei valiai“ ši nutaiso nekaltutes akis ir sako, kad į teisėsaugos darbą kištis neleidžia tauri širdis, Konstitucija ir meilė demokratinėms procedūroms.

Tad dabar reikia didelių pastangų, norint priversti judėti tą pačią sistemą, kurios, kaip tai padarė nedemokratiškas Gruzijos prezidentas, beveik pilnai atnaujinti bijoma arba nesugebama. A. Kubiliui tai beveik visai nesiseka, nepaisant visų jo patarėjų sklaidymųsi ir lakstymų po prokurorų kabinetus, plėšiant iš rankų bylas ir viešų grasinimų „kištis dar labiau“. Viskas, kas tokiu stresą visuomenei varančiu siautėjimu „laimima“ – solidarus ir valingas senos bei klampios sistemos pasipriešinimas bei sveiko proto nepraradusių šalininkų ironiški žvilgsniai. Ne tik teisėsaugoje, bet ir kituose klerkų koridoriuose net ir geri sumanymai klampinami dar energingiau, atvirai kalbant: „pergyvenom penkis ministrus, pralauksim ir šitą berazumį“.

Parodomosios akcijos

Žinoma, kai į viešą edrvę išlenda nebe Kubilius, bet „Grybubilius“, kaip niekada įsitikini, jog posovietizmas gyvybingas. Prezidentei viešai prieštarauti nedrįsta ne tik premjeras ir opozicija, bet ir ramiai veltis popieriuose įpratę prokurorai ar Konkurencijos tarybos tarnautojai. Pastariesiems, trepsint kojomis, paliepiama atnešti ant stalo pedofilą (visiems žinomas ir įgūdžius vargu ar praradęs, viešai vaikštantis Ervydas Čekanavičius netinka) arba kartelį – gyvą ar mirusį.

Iš baimės Konkurencijos tarybos vadovas, kuris greitai kartelio nerado, ėmėsi institucijos svetainėje rašyti neaiškaus žanro rašinėlius. Tai apie „nenuilstantį medžiotoją“, tai apie „smilkstantį šautuvą“, o galiausiai, matyt praradus kantrybę, apie tai, kad „viešas pareiškimas apie įtariamą kartelį praktiškai sužlugdo jo įrodymo galimybę“. „Grybubiliui“ tai nerūpi ir nerūpės. Vienai jo daliai reikia reitingų, kitai – galimybės ramiai, nusispjaunant į populiarumą, vykdyti reformomis pavadintus mėgėjiškus eksperimentus.  Jų metu tai beprasmiškai išauga šelpiamų registruotų bedarbių skaičius, dėl šventojo PSD, tai jis  dirbtinai mažinamas, teroriziuojant tuos pačius bedarbius laikytis niekam nereikalingų formalumų. Kad viskas būtų dar įdomiau, prezidentė, kaip tikras sovietinis kompartijos sekretorius, pareikalauja parduotuvėms nurodyti – už kiek pardavinėti duoną, pieną, sviestą ar lašinius. Keista, kad joks prekybos tinklas dar nepaskelbė, jog vykdoma Prezidentės akcija, kurios metu Dalios vardo varškė ar pėdkelnės kainuoja perpus pigiau.

Panašumai  ir skirtumai tarp sovietinių ir posovietinių, kairiųjų ir dešiniųjų, reformatorių ir stagnatorių dailiai iliustruojasi kadrilyje aplink Vilniaus merą Vilių Navicką. Kad panašumų tarp jų daugiau nei skirtumų rodo ir malonia išimtimi tapusi Specialiųjų tyrimų tarnybos akcija Alytuje. Čia už pakarpos pačiupus iškart ir socdemų, ir konservatorių statytitinius, prasidėjo dar ir  gana komiškas vietinio elito arba tarppartinės nomenklatūros „nupartėjimas“, visiems suspenduojant savo narystes partijose ir slepiant galus.

Per laikotarpį nuo A. Kubiliaus paskelbtos naujos epochos pradžios realių sisteminių sprendimų buvo ne tiek daug, o triukšmo – sočiai. Išplėstinio turto konfiskavimo iniciatyva, kelių ar keliolikos pernelyg įgrisusių personažų išspyrimas iš saugumo departamento ir prokuratūros. Štai beveik, išskyrus dar tokias prošvaistes, ir viskas, ko nauda galima būtų neabejoti.

p.s. O štai kadenciją baigusio Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės santykį su tauta vienija dar viena įdomi aplinkybė – bylos dėl pasikėsinimo jų didenybes įžeisti.

, , , , ,

4 Komentaras

%d bloggers like this: