Posts Tagged įstatymas

Bronius Bradauskas išeina į karą


Kariuomenės vadas Valdas Tutkus baigė kadenciją ir Seimas jį atleido. Palydas parlamente lydėjo įdomios diskusijos.

“Bronius Bradauskas pareiškė, kad generolo atleidimas esą gali pakenkti šalies saugumui, ir svarstė, kodėl konservatoriai taip nori atleisti vieną geriausių kariuomenės vadų visoje Europoje – galbūt jie ruošiasi karui su priešais šalies viduje, ir valdantiesiems neva reikia žmogaus, kuris galėtų vesti į karą su savais žmonėmis”.

Ligi šiol žinojau, kad B. Bradauskas yra parlamentarizmo ekspertas, nustatęs, kad be milijono į Seimą nedera kandidatuoti. Žinojau, kad jis medžioklės ekspertas, kuriam nusispjauti į privačią kokio nors miško turėtojo nuosavybę (žr. dar ir čia). Žinojau, kad didelis Aleksandro Lukašenkos draugas. Bet dabar jis dar ir atestuojantis generolus karybos specialistas. Europinės reikšmės. Neturiu informacijos, bet ar nebus taip, kad militarinius generolo talentus žymus raudonasis milijonierius bus įvertinęs kokioje bendroje medžioklėje? Juk ten tenka ir pašaudyti J O man šis, labai tipiškas sovietinio sukirpimo generolas labiausiai įsiminė savo atsakymu į klausimą, kuomet buvo skiriamas Lietuvos kariuomenės vadu. Kai jo žurnalistas paklausė apie tarnybą sovietų kariuomenę ir kariavimą Afganistane, jis aiškindamas „nusiaiškino“ iki to, kad „tuomet nesiskaitė, jog Lietuva buvo okupuota“. Bet kas ten žino, gal jis tikrai itin gabus karvedys. Bradauskas sako, Bradauskas žino. Gal kas žinot ką daugiau? Ypač apie vidaus karą, kuriuo gąsdina šis Seimo narys?

, , , , , ,

2 Komentaras

Ar gaila karinių laipsnių saugumiečiams?


Keli parlamentarai nori pasiklausti Konstitucinio Teismo – ar dera Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnams būti generolai, pulkininkais, viršilomis ir leitenantais. Jų nuomone, tai prieštarauja Konstitucijai, teisinės valstybės sampratai ir demokratijai. Taip pat neaititinka prieškarinės Lietuvos tradicijų.

Tiesa, tokius laipsnius, vienu metu, turėjo ir šiuolaikinis VSD, tačiau vėliau jie buvo panaikinti, dabar vėl atkurti ir iškart sukėlė abejonių. Jau vien šis tąsymasis atrodo absurdiškai.

Ką gi – Konstitucijos klausimus lai gvildena, lukštena ir atrajoja josios dvasia. Šalia to reiktų paanalizuoti kitų šalių patirtį – neturiu nuomonės dėl to parodomojo „sukarinimo“. Žinau tiek, kad su laipsniais pareigūnams ženklaiai pakilo algos.

Kaip tik čia, mano nuomone, yra didžiausias absurdas. Pirmiausia, kodėl norint sutvarkyti atlyginimus ir maždaug prilyginti juos tiems, kuriuos gauna kitų institucijų pareigūnai, reikia karinių laipsnių???

Dar įdomiau, kad tai daroma tik dabar, kai VSD negali išsikrapštyti iš skandalų virtinės ir akivaizdžiai ėmė užsiimti niekais arba desrukcija: nepatikusių žurnalistų sekimu, riaušių pramiegojimais, buvusių kolegų persekiojimu? Kai ten nebėra įkyriojo velionio Vytauto Pociūno ir į jį panašių kolegų, kai pasiekta, kad rimti tyrimai vykti nebegalėtų – prašom Jums dideles algas. Už tai, kad nebebūtų dirbama? Tikriausiai. Na bet dėl vieno parlamentarai, apeliuojantys į pagrindinį įstatymą – teisūs. Įskaičiuoti į „sukarintą“ ir pabrangintą stažą metus atidirbtus KGB – jau tikrai nusikalstama fantazija….. Pažiūrėkime, kas už visus šiuos marazmus balsavo – čia.

, , , ,

3 Komentaras

Kaip G. Kirkilas Lietuvą gelbės


Žadėk daugiau, Gediminai. Vis tiek niekas netiki.

Praėjusią savaitę Lietuvą gelbėti vėl pasisiūlė Gediminas Kirkilas. Žmogiškai žiūrint – drąsu ir net įžūloka.  Visai neseniai pretendentas į gelbėjimo rato statusą tapo ketaus luitu po socdemų partijos kaklu. Net tie, kas vis dar balsavo už jo partiją, reitinguodami, nuspyrė iš pirmos vietos sąraše į trečią.

Drąsą ir pasiaukojimą buvusiam premjerui turbūt įkvėpė ne tik papsima pypkutė. Jos skleidžiami dūmai taip negriaužia akių, kaip tą daro ašarinės dujos arba socialdemokratų lyderio pažadų turinys. Aišku, įsidrąsinti buvusiam premjerui padėjo Seimo langus pamarginę kiaušiniai bei juos pramušę akmenys. Tvirtai jaustis bei kikenti į kumštį skatina ir tai, kaip greitai naujoji vyriausybė prisigamino priešų net ten, kur galėjo turėti sąjungininkų. Nekartodama senų konservatorių klaidų LSDP nelaukia naujų rinkimų išvakarių ir jau dabar pasiskelbė formuojanti šešėlinį kabinetą bei alternatyvią programą.

Patyręs kompartijos propagandos skyriaus augintinis nepuolė ieškoti originalių sprendimų. Tiesiog prisiminė garsaus nacių propagandisto daktaro Goebelso instrukciją – jei meluoji, meluok įžūliai. Perfrazuojant – jei žadi, žadėk be stabdžių. Juk juos, kaip patvrtins bet kuris „kelių erelis“, sugalvojo bailiai.

Pirmiausia nutarta, jog reikia vėl kartoti seniai duotus ir esant valdžioje netesėtus pažadus. Kaip ir prieš aštuonerius, ir prieš ketverius metus socialdemokratai siūlo kuo greičiau įvesti gyventojų pajamų mokesčių progresinius tarifus. Netgi europine patirtimi remiasi. Jos turbūt pasisėmė tik dabar, nes, būdami valdžioje dvi kadencijas, rado tūkstantį priežasčių to nepadaryti.

LSDP ūmai panoro įvesti ir skirtingą nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims priklausomai nuo turto vertės. Mat dabar tai, mokesčių didinimo fazėje, populiaru ir gražiai skamba. Esant valdžioje, kai buvo laikas tą padaryti – irgi matyt trukdė „tamsios jėgos” bei koks nors žydų ar masonų sąmokslas. Valdžioje buvę socdemai juk visai nenorėjo nekilnojamo turto supirkinėtojams ir spekuliantams sudaryti šiltnamio sąlygų. Bet sudarė. Taip jau, matote, išėjo – išpūstos būsto kainos užkrautos ant tūkstančių paskolas paėmusiųjų pečių. „Atsibudę“ socdemai juos dabar pribaigtų. Mokestis, įvedus jį dabar, paskatins nekilnojamąjį turtą pardavinėti ir vertės kritimas padarys prasiskolinusius jo savininkus elgetomis. Gerai, kad tai ir vėl tik populistiniai riksmai, o rimtai vertinti šiandieninių socdemų, kai jie ne valdžioje, pažadus yra tiek pat prasmingas užsiėmimas, kaip investuoti į buvusį EBSW ir šiandieninį „flyLAL“ koncernus. Patikėjai? Taip tau ir reikia – tikėk ir lauk, ir būk ramus.

Toliau savo parengtoje „gelbėjimo nuo dešiniųjų“ programoje socialdemokratai ilgai galvos sau nesuko – paskelbė, jog viską darys tiesiog atvirkščiai. Iškart sugrąžins panaikintas lengvatas smulkiajam ir vidutiniam verslui, sumažins mokesčius ūkininkams, neapmokestins pensijų, socialinių išmokų.

Taip pat esą grąžins pridėtinės vertės mokesčio lengvatinį tarifą vaistams, knygoms, laikraščiams ir kitiems periodiniams leidiniams, maisto produktams, šildymui bei keleivių vežimo paslaugoms savivaldybių nustatytais maršrutais. LSDP siūlo sumažinti degalų akcizą, peržiūrėti akcizus degtinei ir alui. Taip įsibėgėjus su pažadais dar beliko paskelbti, jog visiems bus sugrąžinta tai, ką dešinioji vyriausybė sugebės atimti. Kodėl nepažadėjus?

Visam tam, jei vėl patikėsime rože prisidengusių komunistų-milijonierių lozungais, tereikia smulkmenos – grąžinti G. Kirkilą į premjero postą. Pinigai jiems ne problema. „Pinigų reikia? Pinigų yra!”- kažkada – irgi jų valdymo laikais – skelbė “Sekundės bankas”, EBSW ir kitos finansinės piramidės. Tą patį dar visai neseniai, socialdemokratų vyriausybėms linksint galvomis, aiškino Lietuvos oro linijų kompanijos parceliuotojai.
Keista, kad socdemai dar nepažadėjo greitai įvesti Eurą. Juk jau irgi buvo žadėję. Argi galima pamiršti graudžias ir įsižeidusias Algirdo Mykolo Brazausko ir jo ministerių fizionomijas, kai prieš porą metų nepavyko apmulkinti Europos Komisijos?

Kodėl nepamėginus dar kartą? Juk EK ką tik įspėjo, kad valdžios sektoriaus deficitas Lietuvoje šiemet sieks 3% BVP, kitąmet 3,4% ir viršys Mastrichto sutartyje numatytą ribą. O jei taip nutiks – euro ir vėl nebus. Visi paėmusieji paskolas šia valiuta toliau drebės dėl devalvacijos, o mūsų žadėtojai kaltins Europos biurokratus.

Bet tai tik grynai finansinė dalis. Dar smagiau būtų, jei G. Kirkilas, kad visai visiems patiktų, pažadėtų įvykdyti liustraciją, priimti naują teismų įstatymą ir kovoti su monopolijomis, užtikrinti šalies energetinį saugumą,  išvalyti nuo veltėdžių ir vestuvių generolų bei pulkininkų šalies specialiąsias tarnybas.

Kodėl netgi darsyk nepažadėjus atsistatydinti iš gelbėtojų, jei nesumažės korupcija.  Nesikuklinkit, Gediminai, pažadėkite viską kam ligi šiol visomis išgalėmis priešinotės ir trukdėt. Viską dėl ko apgavote. Tik papildykite savo pažadus kai kuriomis mažytėmis sąlygomis – kad būtų aiškiau.

Pavyzdžiui, pasakykite, kad pažadams ir gelbėjimo operacijai įgyvendinti, reikia grąžinti į premjero patarėjus ar į kitas reikšmingas pareigas vyriausiąjį ir nepakeičiamiausiąjį iš Lietuvos „valstybininkų“ – Albiną Janušką.  Argi neakivaizdu, kad tik su jo patarimais galima strategiškai apgauti net pasaulinę ekonomikos krizę?

Laikas, žmonių užmaršumas, finansinės bėdos ir gerai pakabintas liežuvis gal ir padės įveikti smulkią kliūtį – rasti  tais pažadais dar tikinčiųjų, kurie norėtų būti išgelbėti. „Dujotekanai“ „Leo.LT“ bei „Maximai“ pavojus kol kas negresia ir prie naujosios valdžios. O norėdami įtikinti dar ką nors, šluostykite dulkes nuo senų plakatų, kol jų galutinai neperpiešė Algirdas Paleckis ar Mindaugas Murza.

LAISVOJI BANGA

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

VSD veltėdžiavimo prielaidos 2008.12.18


Iš naujo kilusiame triukšme dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) „žygdarbių“ nematomame fronte nebūtų nieko labai naujo – ir taip aišku, kad kontora seniai dirba sau vienai ir dar kokiam „valstybininkui“ ar kitokiam neaiškios prabos užsakovui reikalingus darbus.

„Valstybės saugojimas“

Kokios to „nematomojo“ mūsų žvalgų fronto kryptys? Viena už kitą bergždesnės. Nuo VSD skandalo laikų ir dar net iš anksčiau įprasta veiklos dalimi tapo karai su neįtikusiais ir pasitraukusiais ar išėsdintais pareigūnais. Trukdymas įsidarbinti velionio Vytauto Pociūno kolegai Raimondui Burkovskiui, „sukurmintiems“ kontržvalgybininkams arba dar kitiems buvusiems darbuotojams juk irgi reikalauja pastangų, energijos bei laiko sąnaudų. Perspėjimus dar tebedirbantiems pareigūnams, kad jų vaikai nedraugautų su atleistojo paaugle dukra, taip pat juk turi kažkas sugalvoti ir perduoti. Kadangi išsikastravusį departamentą paliko dešimtys pareigūnų, darbo apimtis šia kryptimi nemenka – daug kam yra ką veikti.

Kita kryptis – jei šalyje nėra teroristų – juos surasti ir nulipdyti net ir iš pagyvenusių vienarankių ginklų kolekcionierių ar savanorių. Ties tuo triūsė visa valdyba – paišė spalvotas schemas ir galvojo holivudinius scenarijus. Na bet tiek to – tai bent jau atliepia tarptautinius mados klyksmus ir skamba kažkaip solidžiai vien dėl pavadinimo: kova su teroru…

Politologo Kęstučio Girniaus spyris žemiau juostos jį „apdoroti“ mėginusiems žvalgams-darželinukams irgi tik priminė tai, ką seniai žinojome – VSD uoliai seka ir stebi nemenką dalį žurnalistų ir apžvalgininkų, kurie savo tekstais nepataiko į tam tikrą ritmą. Ritmą, kuriuo visi turėtume choru skanduoti, kuria Užsienio reikalų ministerijos, prezidentūros, kartais „Dujotekanos“ ar „Maximos“ berniukai. Ne į taktą pasisakiusius stebi budri žvalgų bendruomenės akis. Kartais, kai būna visai nuobodu ar neišlaiko nervai, net palaksto su kaukėmis ir automatais po redakcijas (tegul ir „Laisvo laikraščio“). Kaip radijo laidoje sakė buvęs kontoros vadas (kaip ir dera – generolas) Jurgis Jurgelis – nieko čia baisaus: juk nemuša ir nekankina. Tad dar ne visai panašu į sovietinį saugumą (KGB). Tikrai negaliu nepritarti ponui generolui. Jo dabartiniai kolegos nėra nei tiek drąsūs, nei profesionalūs, kaip jų sovietiniai kolegos, o dar ir gyvena šalyje, kur žiniasklaida drįsta ne visada bijoti. Nepalanki aplinka „prikirpti uodegas“ ir „užsukinėti veržles“. Tokiomis sąlygomis vargu ar lieka laiko gaudyti šnipus ir korumpuotus valstybės parceliuotojus – už tai karinių laipsnių niekas nesuteikia ir algų nedidina. Tai daroma tik tada, kai dirbama minėtomis – pagrindinėmis – kryptimis.

Politikų kaltė

Taigi – nil novi sub luna – sakytų literatūros klasikai. Nėra nauja ir tai, kad šitokį valstybės saugotojų išsidirbinėjimą skatina ne kas kitas, o jos demokratinė valdžia – savo veikla ar nesugebėjimu veikti. Prisimenant, kad VSD užduotis sau susigalvoja pats, realiai atsiskaito prezidento ir Seimui taip, kaip nori, ir tiek, kiek pageidauja – nieko nuostabaus.

Nauja tik situacija šalyje. Valdžia keičiasi. Ir vykstant šiam procesui generolas Povilas Malakauskas turi skubiai susiorientuoti, į kurią pusę išversti kepurę. Kad geriau susigaudytų, jis dabar dieną iš dienos uostė politinį orą Seime, kur anksčiau tai darydavo ryšiams su Seimu dirbti skirtas pareigūnas Audrius Penkauskas. Pikti liežuviai jau sviedė juokelį, kad, pastarajam nesusidorojant, generolo formalus pavaduotojas – pulkininkas Dainius Dabašinskas – liepė generolui pačiam paprakaituoti.

Tačiau ir šioje naujoje situacijoje matome senus politikų įpročius. Artimiausia premjero Andriaus Kubiliaus aplinka nuleidžia K. Girniui ir kitiems politikos aktualijų komentuotojams žinią: P. Malakauskas perspėja, kad kai kurie iš „rašeivų“ yra pavojingi valstybei. Su tokiais A. Kubiliui esą nederėtų šnekėtis visokiose kavinėse. Faktas dar kartą skandalingai patvirtinantis tik viena – VSD neranda sau rimtesnio užsiėmimo nei stebėti politikų ir žurnalistų pokalbius prie arbatos. Krizės sąlygomis tokios žvalgų veiklos valstybė galėtų ir nebefinansuoti.

Tačiau, vos Seimo atitinkami komitetai ir komisijos suskanta klausti generolo Povilo – ar jis daugiau tikrai neturi, ką veikti – A. Kubilius persigalvoja. Premjeras ima neigti, kad apie tai su generolu išvis kalbėjosi. Pasirodo – P. Malakauskas yra ir genialus finansų ekspertas, pasak A. Kubiliaus, turėjęs, ką pasakyti apie finansų krizę. Įkandin konservatorių lyderio šias keistenybes kartoja ir NSGK šefas Arvydas Anušauskas. Klausimas – kas ir kokiais sumetimais meluoja ir kas vyksta konservatorių vadovybės galvose bei kabinetuose?

Trys versijos

Pirmas variantas – visa tai antis, P. Malakauskas tikrai apie tai nekalbėjo, o konservatoriai išplatino tai tyčia – gera žarstyti žarijas svetimomis (kad ir K. Girniaus) rankomis. Tai būtų labai apgailėtinas reikalas. Visai nesvarbu, ar tai būtų noras pasiųsti VSD vadovybei signalą gerai elgtis, ar dar kartą pamėginti atkeršyti žurnalistams. Juk pastarieji naujosios koalicijos jau apšaukti maniakais, persekiojančiais susireikšminusius ir paranoja sergančius Seimo narius tualetuose bei restoranuose. Kritikuotojų tramdymas galbūt reikalingas bei priimtinas ir naujai valdžiai – svarbu tikėtis kontroliuoti padėtį.

Antras variantas būtų mažai kuo geresnis už pirmąjį – pokalbis (kiek žinoma, net ne vienas) kaip tik toks ir buvo. Konservatorių lyderis tuomet ir vėl gudrauja siųsdamas VSD tą patį signalą – geriau nekariauti. Rezultatas – kontorą galima palikti ir dabartinės kokybės – tik lojalią naujai koalicijai ar bent jai nepriešišką. Gal ir subtilus būdas pasiūlyti sandėrį.

Trečias variantas būtų pats blogiausias, tačiau taip pat visiškai logiškas – konservatorių vadovybė nedrįsta atvirai konfliktuoti su VSD, nes generolai ar pulkininkai stalčiuose turi rimtų svertų pastatyti į vietą demokratiškai išrinktą valdžią. Deja, iš praeities žinome, kad tai labai netgi tikėtina.

Kuris iš paminėtų spėjimų (gal yra ir dar kitų) bebūtų teisingas – išvada viena: keičiantis valdžiai ne tik URM, bet ir VSD gali puikiausiai išlikti nuo parlamentinės kontrolės ir demokratinės valdžios nelabai priklausomi.

Balsas.lt

, , , , , ,

Parašykite komentarą

Konservatorių nelaimė 2008.12.02


Į Arūno Valinsko kandidatūros žlugimo ir prisikėlimo naktį, apskritai į jo personą šiuo metu sutelkta nepagrįstai daug dėmesio. Kad ir kaip ten būtų, kol kas šis politinio biznio projektas valdžioje pasireiškia per koaliciją, kurioje dominuoja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD).

Didžiausia atsakomybė teks būtent Andriaus Kubiliaus komandai. Kiti – mažesnieji – partneriai kol kas kelia daugiau problemų nei A.Valinskas. Bet visų pakraipų liberalus šįkart palikime nuošalyje. Svarbiausia – didžiausia parlamentinė partija ir jos potencialas.

Daugiausia mandatų, storiausia ir ne pati kvailiausia programa – gerai. Tačiau problemos TS-LKD mechanizme išryškėjo iškart po rinkimų. A.Valinsko kandidatūros, kurią žūtbūt reikėjo prastumti, strigimas – tik vienas smulkus simptomas, rodantis, kad partijos rankos, braukančios biuletenius, ne visada klauso jos smegenų komandų. Viskas daug rimčiau.

Pradėkime nuo ministrų kandidatūrų. „Kaip čia yra, kad turėjome savo šešėlinę Vyriausybę, o dabar kviečiame kandidatus iš šalies?“ – naiviai stebisi kai kurie TS-LKD parlamentarai. Ne. Neturėjote. Nei praeitą kadenciją, nei šią. Meluoti kitiems – dar suprantama, bet sau – visai blogai. Likus mėnesiui iki rinkimų pompastiškai pristatyta „partijos komanda“ neatitiko minimalių šešėlinio kabineto reikalavimų. Ji buvo suformuota vėlai ir nespėjo pasireikšti, kandidatai surašyti į langelius visiškai nepabrėžiant, kad vienas ar kitas tikrai vadovaus atitinkamai ministerijai. Įdomiausias buvo A.Kubiliaus neoficialus pasvarstymas, kad Vytautas Landsbergis būtų geras užsienio reikalų ministras. Matant šių dienų peripetijas kyla klausimas: kas blefavo?

A.Kubiliaus paaiškinimai apie nepartinio ambasadoriaus Vygaudo Ušacko parinkimą įtikina tik dėl vieno dalyko. Vos paskelbus rinkimų rezultatus Užsienio reikalų ministerijos (URM) ir prezidentūros „valstybininkai“ bei šiems prijaučiantieji ėmėsi žygių priversti skirti į minėtą poziciją jiems priimtiną asmenį. Spaudai kai kurių gudragalvių patarėjų nutekinti vertinimai apie Audronių Ažubalį kaip „itin buką“, politikoje niekaip nepasireiškusių diplomatų Deivido Matulionio ir Žygimanto Pavilionio tylus ir viešas brukimas – tipiška šios kompanijos veikla. Čia nieko kita ir nevertėjo tikėtis – URM trokštų ne tik „valstybininkai“. Jokių permainų ten leisti nenorima.

Bet ką daro TS-LKD strategai? Partijos vadovybė, užuot ėjusi į derybas su savo pasirinktu kandidatu ir privertusi prezidentūrą aiškinti atmetinėjimo motyvus, pradėjo nuo keisto kompromiso – V.Ušacko figūros. Girdimi analitikų aiškinimai, kad jam partija suteiks trampliną šuoliui į prezidento postą ir turės savą šalies vadovą, neįtikina.

Ne ką mažiau klausimų kyla ir žvelgiant į kitas pozicijas. Raimundas Kuodis ir Gitanas Nausėda, nors buvo įrašyti kaip komandos nariai, ramiausiai lieka nerizikingame protingai patarinėjančių analitikų olimpe. Už jų patarimų įgyvendinimą ir pasekmes savo reitingais bei galvomis atsakys TS-LKD. Programų ir antikrizinių planų ideologai nerizikuoja niekuo.

Ūkio ministru siūlomas Dainius Kreivys. „Komandoje“ jis net nebuvo įrašytas… Pagaliau – pats trokštamų ministerijų pasirinkimas. Krašto apsaugos problemoms spręsti labiau reikalinga politinė valia Seime (sprendimai dėl finansavimo, rezervo formavimo ir pan.), o štai vidaus reikalų sritis valstybės valdymo požiūriu yra kur kas labiau strateginė. Bet ir čia suveikė banalus veiksnys – nėra kam jos imtis. Penkiolika metų egzistuojanti Jaunųjų konservatorių lyga, regis, nelabai produktyvi kadrų kalvė.

Po 2000 metų kracho ir išsidraskymo Tėvynės sąjunga galėjo būti demoralizuota, tačiau sanguliavimas praėjusią kadenciją su LKP-LDDP-LSDP valdžia atsirūgo dar labiau. Žmonių lyg ir yra, bet jie kažkur. TS-LKD narys, vienas garsiausių tarptautinės teisės specialistų Dainius Žalimas lieka nuošaly, nes partijos viduje artėjant rinkimams dar buvo stebimos nesibaigiančios tarpusavio intrigos ir grupinių bei parapijinių interesų keliama „audra po antklode“. Partijoje – net vadovybėje – apstu su tais pačiais „valstybininkais“ susijusių, net ambasadorių postus iš jų gaunančių veikėjų ir tų, kurie išplaukė pagal kvotas dėl to, kad buvo prijungtos dvi smulkesnės partijos.

Atskiri konservatoriai ar jų grupės sugeba rengti Rusijos sulaikymo strategiją, Šeimos politikos koncepciją, net aukštojo mokslo reformos projektą, kad ir kaip visa tai vertintume. Tačiau atėjus laikui efektyvi komanda, kuri rodytų ryžtą įgyvendinti deklaruojamas permainas, išeina nenatūrali ir dirbtinai sulipdyta. Ir čia jau ne A.Valinsko ar jo partijos kaltė. Permainos pirmiausia reikalingos didžiausiai parlamentinei partijai. Tik kaip jas daryti, kai nepartiniai ekspertai pataria krizės laikotarpiu didinti mokesčius ir veržti diržus tiems, kas ir taip sublogs? Labai simptomiška, kad tuose planuose nematyti radikalių antimonopolinių priemonių, kurių šaukiasi energetikos, prekybos ir daugybė kitų sektorių. Tokie smagūs „taupymai“ kaip tolesnis viešųjų pirkimų centralizavimas, ginčai dėl be saiko sukaupto nekilnojamojo turto mokesčių rodo, kad nepartiniai patarėjai labai jau priklausomi nuo savo darbo vietų privataus (tikrai ne smulkaus) verslo sektoriuje. Pagaliau, kas iš kompetentingų nepartinių norės lįsti į TS-LKD, kuri elgiasi su jai pasitarnavusiais žmonėmis kaip su Valstybės saugumo departamento karininkais, išmestais iš darbo, o paskui išbrauktais ir iš konservatorių sąrašų?

, , , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: