Posts Tagged istorija

Apie sovietmetį be propagandos pasakos „Nelaisvės anatomija“


„Ar prisimenate girą iš geltonos statinės? Pionieriškų būgnų tratėjimą? Komunistų partijos rūpestį jumis ir jūsų artimaisiais? Eiles prie šlapios dešros ir mandarinų? Didžiosios rusų tautos rodomą kelią? Ne? O gal tiesiog net nežinote? Mes priminsime”, – sako naujo žiniasklaidos projekto iniciatoriai.

Nuo lapkričio 1 dienos startuoja naujas žiniasklaidos projektas – „Nelaisvės anatomija“. Radijo stotyje „Žinių radijas“, interneto portale balsas.lt ir „Valstiečių laikraštyje“ bus prisimenamas sovietmetis. Tas laikas, kai oficialiai nebuvo sekso, o praktiškai trūko dešros ir tualetinio popieriaus. Visgi žmonės, išskyrus tuos, ką tiesiog nužudė, kažkaip toje sovietinėje Lietuvoje gyveno ir ne visi buvo nelaimingi. Apie tą laiką be propagandos ir sapalionių pasakos žurnalistai Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas, o taip pat Mykolo Romerio universiteto docentas, istorikas Ramūnas Trimakas bei jų pašnekovai.

„Tikrai yra viską prisimenančių, bet yra ir nieko negirdėjusių. Kai kas sugebėjo primiršti, o be to užaugo karta, kuri anaiptol nežino, kaip čia gali nebūti tualetinio popieriaus arba kaip čia galima visą gyvenimą laukti paskyros vos pavažiuojančiam automobiliui? Net nusipirkti elementarią nuotykinę užsienio autoriaus knygą ne visi sugebėtų, jei juos nugabentų laiko mašina į tuos laikus. Mat tam, kad gautum teisę nusipirkti, reikėjo surinkti dvidešimt kilogramų makulatūros. Kalbėsime ir apie tai, kaip žmonės tada dirbo, kūrė visose srityse – medicinoje ir švietime, prekyboje ir pramonėje, muzikoje ir kine. Kalbinsime ekspertus, žmones, kurie gyveno ir dirbo tais laikais, žmones gatvėje. Leisime palyginti ir spręsti – ar tikrai „prie sovietų buvo geriau“, ką mums ir dabar pasakoja nostalgiją diegiantys Kremliaus dainorėliai ir propagandistai. Pamatysime, kad dalis dalykų – ypač propagandoje ir įpročiuose – atsikartoja dabartyje, bandysime susivokti, kur paveldas, o kur balastas“, – žada kūrybinis kolektyvas.

Ar gera gyventi kalėjime, kur garantuotas nemokamas būstas ir medpunktas? O gal iš tiesų viskas buvo kitaip? O kaip gyvenome prie sovietų, kai oficialiai visai nebuvo sekso, o realiai trūko dešros, džinsai buvo laikomi amoraliu dalyku? Kaip jautėsi okupuotų sovietinių provincijų mokslininkai ir specialistai kuriems buvo nevalia aplenkti visagalio centro nei statybose, nei širdies persodinimo operacijose? Kaip sovietai „kovojo už taiką“, išsiplėsdami iki šeštadalio visos planetos sausumos ir ką Kremlius kartoja iš seno repertuaro šiandien? Apie visa tai ir ne tik, be propagandos ir sapalionių, laidoje „Nelaisvės anatomija“. Šeštadieniais devintą ryto „Laisvosios bangos“ eteryje, o taip pat balsas.lt portale ir „Valstiečių laikraščio puslapiuose“.

Reklama

, , , , , , ,

Komentarų: 1

Lietuviai, lenkai ir istorijos


Lengviausia savo kvailumą ir klaidas nurašyti istorijai. Geriausia – kuo senesnei, kad ją kuo mažiau kas atsimintų ir išmanytų.

Kaip atskaitos taškas imamas Lucjano Želigovskio žygis 1920 metais. Ir tas Želigovskis, kaip ir Armija Krajova, tebėra baisi kaliausė, turinti baidyti lietuviškus žvirblius nuo minties, kad kiek nors galima „nusileisti lenkams“. Pasitaiko, kad „kontekstas“ tęsiamas iki Liublino ar Krėvos unijų, o dar geriau – į laikus, kai neegzistavo net Lietuvos valstybė. Tuomet griebiamasi rėkti, kad senieji vietovardžiai šen ar ten yra baltiški, todėl, girdi, Vilnijos lenkai vis tiek yra lietuviai.

Net pripažįstantieji, kad tautybė yra apsisprendimo reikalas, kartais įsigudrina paaiškinti, jog šis procesas „nėra baigtinis“. Atsieit jei sukursime pakankamai lietuvybe persunktą aplinkos tirpalą ir į jį įmurdysime Maišiagalos lenką, jis gal dar persigalvos.

Bet pakanka ir minėtų unijų, kurios, patekusios į politinių kovų apyvartą, gali būti efektyviai panaudotos kuriant istorinio priešo įvaizdį. Ne visi yra istorikai, tad iš politiko lūpų iki pigios aludės atsiritęs sniego kamuolys gerokai mutuoja ir iš įžvalgos, kad mus sulenkinti klastingai sumanyta dar Jogailai tuokiantis su karalaite Jadvyga, virsta kupinu pasipiktinimo bliovimu, jog lenkų šlėktos Jogailai „kekšę Jadvygą“ pakišo.

Vis dėlto dažniausiai apsistojama prie L. Želigovskio ir Armijos Krajovos. Susikalbėti su savo lenkų tautybės piliečiais, remiantis tokia logika, reiškia ne tik nusileisti šovinistui Radoslavui Sikorskiui, bet ir atgaline data pralaimėti Širvintų ir Giedraičių mūšį.

Kitaip sakant, šiandien jiems leisime pasikabinti lenkišką gatvės pavadinimo lentelę Šalčininkuose, tai rytoj jau ir L. Želigovskis ateis, ir Vilnių atims. Taip iš „istorinio konteksto“ mikliai pereinama į Nostradamo pranašysčių veiklą.

Rodydami pirštu į senas istorijas pamirštame naujesnę. Manding, daug teisingesnis atskaitos taškas ieškant „istorinio konteksto“ yra faktas, kad Varšuva nėjo „Vilniaus vaduoti“ 1990–1991 metais, nors Maskva ir labai kvietė.

Šiandien Vilniaus krašte turime vienos politinės gaujos, išaugusios iš vietinės nomenklatūros, valdžią. Ir tai pakankamai natūralu, nes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvo nueita šį procesą visokeriopai skatinančiu keliu. Lietuvos politinis elitas taip pat susiformavo mutuojant atskiriems nomenklatūros sluoksniams ir santykius su etniškai išskirtiniu regionu nutarė formuoti tokiais pat principais.

Kad „lenkai nekvaršintų galvos“ buvo paprasčiau daryti ne tai, ko reikia paprastam Lietuvos lenkui, o tai, ko norėjo jų nomenklatūra. Užuot patys pasiūlę tas dvikalbes iškabas ir teisę į pavardę, nuėjome kitu keliu.

Buvo ne tik sužlugdytas visai neblogas „Rytų Lietuvos televizijos“ projektas. Vietinei nomenklatūrai, šalia jau turėtų administracinių svertų, pasiūlyta privilegija – išimtis iš bendros visoms kitoms partijoms rinkimų kartelės. Taip atsirado „politinės pažiūros“ – lenkas. Buvo tyliai susitaikyta su mintimi, kad šis regionas ir bus valdomas tokių „pažiūrų“ „partijos“.

Pačiame Vilniuje su „partija“ visi noriai sudarinėjo koalicijas, ir ta nomenklatūra kurį laiką tikrai nekvaršino galvos. Kol neužsiaugino raumenų ir šalyje kaimynėje neįsivyravo neadekvačių mikroimperinių ambicijų fazė. Tada nustebome pamatę, kad problema egzistuoja, bet dabar ji – Valdemaro Tomaševskio koziris. Jis jam naudingas ir tada, kai reikia sukurstyti lenkų moksleivius protestuoti prieš gerokai pavėluotai suteikiamą galimybę išmokti valstybinę kalbą gerai. Bet tai banalios politinės realijos.

Visiška tiesa, kad lenkų premjeras Donaldas Tuskas, tauzijantis savo tiesas nuo bažnyčios altoriaus, atrodo ne visai kaip apaštalas, o Radoslawas Sikorskis išvis panašus į kvaištelėjusį ekstremistą. Bet ar tai naujiena? Ar nemeluoja ir neišsidirbinėja ir mūsų pačių politikai? Siūlyčiau atleisti be sutanos bažnyčiose pamokslus rėžiančiam „kunigui“ Donaldui. Tai, kad kaimyninės šalies vadovas linkęs šnekėtis – gerai. Jo kalbėjimasis su mūsų „apaštalais“, ne ką mažiau linkusiais į panašias atrakcijas – pozityvus reiškinys. Bet koks pokalbis yra geriau, nei atsisakymas kalbėtis.

Maža to, dar nėra vėlu, truputį per vasarą pailsėjus, Seime susitvarkyti bent su Šalčininkų gatvių pavadinimus žyminčiu iškabų klausimu.

Šaltinis: “Balsas.lt“

, , , , , , ,

7 Komentaras

Lietuva-Lenkija–kur tas tiltas?


Štai dainuoja lenkai lenkai apie Vilnių ir Lvovą taip:

O lietuviai taip ir anaip apie Vilnių pasakoja:

Ir šitaip:
O dabar yra šitaip:
Yra dar ir taip prisimenama:

O kur tas tiltas, kuriuo galima pereiti kartu? Gal čia?

, , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Jasinskio jubiliejus


Pagal šių dienų numizmatiką, mūsų istorija garsi tik vieno laikotarpio literatais ir kultūrininkais. Apie militarinį folklorą kalbėti nepatogu – beveik vien jojantis bernelis į karužę ir verkianti sesutė. Kaip karužėje sekėsi – velniai žino. Žirgelis parneš.

Liepos 24 dieną buvo sukaktis, kuri niekam neparūpo. 250 metų Jokūbui Jasinskiui. Vilniuje yra jo vardo gatvė, bet būtų įdomu žinoti, koks nuošimtis sostinės aborigenų nutuokia – kas jis toks. Taikiame Lietuvos valstybės palaidojime pragmatiškai sudalyvavę Raštikis, Musteikis ir net Vitkauskas žinomi labiau. Net kariūnų mokyklas jų vardais vadinti nesibodima.

Tado Kosciuškos sukilimo generolas 1794 m.  balandžio 16 d. Šiauliuose paskelbtas sukilusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės vadu. Šiandien, kai visą bendrą Lietuvos ir Lenkijos daugybei bepročių iliustruoja tik Tomaševskis ir Żeligowskis, prisiminti ką nors panašaus yra “nepolitkorektiška”.

, , , , ,

4 Komentaras

„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“


solonino_suomija (nuotr. Balsas.lt)

Šiemet Lietuva mini ir netekčių, ir savo nešlovingo dalyvavimo holokauste, ir nesėkmingo 1941-ųjų metų birželio sukilimo jubiliejus. Nieko labai naujo šiomis temomis nepasakyta. Juodi kaspinai, paradai, minėjimai ir tylos miutės. Kas matė vieną tokį jubiliejų – matė visus. Jei nuobodu –  įdomiau prisiminti Suomiją.

Sukilimai ir jubiliejai

Sovietų 1941-aisiais organizuotų trėmimų, Rainių ir Pravėniškių žudynių sukaktys ginčų nekelia. Kitaip yra su sukilimu, lydėjusiu sovietų atsitraukimą (galima vadinti ir bėgimu) ir pasitikusiu Josifo Stalino buvusio draugo Adolfo Hitlerio ordas.

Manantieji, kad Lietuvoje 1941 metų birželio 23-ią įvyko ne sukilimas, o tik nevykęs jo mėginias arba norinčiųjų kolaboruoti su naciais fiesta – nuomonės nepakeitė. Norintieji galvoti, kad niekieno nepripažinta ir neįvertinta Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) vyriausybė ištaisė pabėgusio tautos vadu besivadinusio Antano Smetonos klaidas ir kažką kažkam neva įrodė –  irgi lieka savo garbinguose apkasuose. Šįkart – ne apie tai.

Netoliese yra šalių, kurios jubiliejus mini kitokius ir turi pagrindo daryti tai kitaip. Ką tik paminėjusiai 1941 metų birželio įvykių 70 metų sukaktį Lietuvai derėtų pasiskaityti ir dar vieną rusų istoriko Marko Solonino knygą: „Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“

Mat birželio 25 dieną sukanka 70 metų ir nuo datos, kada Stalinas, praėjus vos kelioms dienoms nuo „Barbarosos“ (taip vadinosi nacių Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą planas) pradžios, antrą kartą užpuolė Suomiją. Šios kaimyninės šalies pelkėse ir sniegynuose jis jau buvo palikęs šimtus tūkstančių ją okupuoti mėginusių karių.

Markas Soloninas

Leidykla „Briedis“ išleido jau trečią šio autoriaus knygą. Prieš tai buvo „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“, „Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija“. Visos jos vienaip ar kitaip aktualios Lietuvos skaitytojui. Pirmojoje ne tik aprašomi taip pat ir Lietuvoje vykę karo veiksmai tarp Raudonosios Armijos ir Wehrmachto „išvaduotojų“ (kabutės abiems). Čia pastebima, kad sovietų kariuomenei neretai prioritetiniu tikslu buvo nurodoma dengti partinių kontorų ir pačios kariuomenės nugaras nuo „lietuvių nacionalistų“. „Mozgoimenije“ rašo apie tai, kaip sovietai ir šiandieninė Rusijos valdžia entuziastingai klastoja istoriją, palaikydama naftalininius mitus.

Įdomu, kad net ne pačioje demokratiškiausioje Rusijos viešojoje erdvėje, kur „Didžiojo Tėvynės karo“ temos dažniausiai pateikiamos tik kaip šlovingos praeities ir heroizmo propaganda bei naudojamos jaunosios kartos „patriotiniam“ zombinimui, M. Soloninas gavo eterį. Per pačią birželio 22 dieną, kai oficialiai galima tik giedoti patriotinius ditirambus, NTV televizijos kanalas leido negailestingai išjuokti mitus apie agresiją prieš „taikiai miegojusią Sovietų Sąjungą“ ir „Bresto tvirtovės žygdarbį“. Lietuvoje tokių diskusijų, deja, beveik nepasitaiko.

Nesant didelio noro grįžti prie klausimo – ar galėjo Lietuva, Latvija arba Estija sekti Suomijos pavyzdžiu ir priešintis ginklu sovietams dar 1939 metais, tiesiog siūlau pasiskaityti naujausią knygą, kurią skaitant šis klausimas vėl kyla. Net ne dėl to, kad jį kartais iškelia autorius, pats lyg suabejodamas ir primindamas, kad galimybes teritoriniams manevrams ir geografines sąlygas suomiai turėjo visai kitas, nei lietuviai ar latviai. Verta dar kartą pasiskaityti koncentruotą visų suomių tautos kovų su nepalyginamai stipresniu ir žiauresniu priešų aprašymą. Idant jubiliejų skirtumai ir istorinės atminties grimasos atrodytų adekvačiau.

Aktualūs aspektai

„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“ – knyga su 371 dokumentine nuotrauka, 58 žemėlapiais ir Suomijos kovų už laisvę schemomis. Tarp jų – gan iškalbingos įvairų šalių spaudos karikatūros suomių-rusų karo tema ir abiejų šalių propagandos iliustracijomis.

Sovietų ir šiandieninės Rusijos oficialiojoje istoriografijoje tiek Žiemos karas, tiek Tęstinis karas su Suomija, apie kuriuos M. Soloninas rašo savo knygoje, yra kryptingai nutylimi, kaip napatogūs, nes juose nėra nei šventos kovos su fašismu, nei šlovingų karybos praktikų. Viskas yra tiesiog atvirkščiai. Kolega, politikos apžvalgininkas Aidanas Praleika, perskaitęs šį M. Solonino veikalą, keistokai pyktelėjo – viskas, anot jo, ten antirusiška ir neobjektyvu. Gal ir taip, nes pats M. Soloninas pabrėžia norįs „grąžinti į ringą antrąjį boksininką“. Kitas kolega Vitalijus Karakorskis pastebi, kad sunku būtų rasti ką nors pozityvaus sovietų milžino mėginime „nutrėkšti niekingą suomišką bulsą“ (pačių sovietų terminologija).

Pasak M. Solonino. Ligi šiol tiek rusiškoje, tiek suomiškoje įvykių nušvietimo versijose daugiausia kalbėta apie tai ar Suomija buvo pakankamai lanksti derybose su sovietais, ar nepakankamai, ar bendravo su A. Hitleriu, ar ne bendravo. Anot autoriaus, jei kompiuterinės grafikos būdu pašaliname iš bokso ringo vieną iš sportininkų, kitas lieka neaišku prieš ką mojuojantis pirštinėmis ir šokinėjantis.

Pati knyga labiau skirta Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapui, prasidėjusiam 1941 m. birželio 25-ąją. Suomių istoriografijoje jis vadinamas Tęstiniu karu. Sovietiniais laikais šis karas buvo „užmirštas“ ar net „nežinomas“, nes, kaip minėta, buvo niekaip neįklijuotinas į „išimtinai gynybinių“ ir „amžinai šlovingų“ karų sistemą.

Užtat Lietuvos čiabuvį turėtų labiau dominti 1939-1940 metų Žiemos karo realijos ir dar pora svarbių skirtumų tarp to, ką Suomijai paliko Manerheimas, o Lietuvai Smetona. Autorius primena, kad „1940 metų kovą karo su „niekinga blusa“ fronte išskleistos 58 divizijos. Pavyzdžiui, Karelijos sąsmaukoje sutelkta daugiau kaip pusė milijono žmonių, 114 tūkstančių arklių, 40 tūkst. automobilių, 7,1 tūkst. pabūklų ir kulkosvaidžių. Tankų skaičius peržengė 3 tūkst. Tai dar viena provokuojanti iliustracija, keliant klausimą – reikėjo ar nereikėjo priešintis sovietams ginklu. Cituojamuose atsiminimuose Suomijos užsienio reikalų ministras į Molotovo priekaištus, kad Suomija elgiasi kitaip nei kapituliavusios Lietuva, Latvija ir Estija, pastarasis atsakė nežinąs, kaip elgėsi Baltijos šalys, bet Suomijos vyriausybė elgėsi pagal situaciją…

Apskritai knygoje gan išsamiai aprašomi sovietų ultimatumų  Baltijos šalims ir derybinių niuansų skirtumai, kartu gan grakščiai išjuokiant Maskvos propagandines klišes ir parodant, kad visi šie veiksmai buvo bendro Stalino sumanymo dalis.

Kaip tam tikrą Lietuvos atvejo unikalumą 19401 metais autorius juokaudmas išskiria tai, kad tik Lietuvai buvo pateiktas reikalavimas suimti savo valstybės saugumo departamento ir vidaus reikalų ministerijos vadovus. Mat Latvijos ir Estijos nebuvo spėta apkaltinti neva grobus raudonarmiečius.

Dar vienas skirtumas

Paskutinis Lietuvos ir Suomijos jubiliejų skirtumas, kurį galima ir būtina pabrėžti (net ir be M. Solonino veikalo) yra santykis su holokaustu. Neva profašistinė, kaip ligi šiol teigia oficialioji Rusijos propaganda, suverenumą sugebėjusi išsaugoti Suomijos valdžia, nepaisant visų, labai agresyvių vokiečių reikalavimų, išdavė nacistinei Vokietijai 8 (aštuonis) net ne Suomijos žydus, o imigrantus iš Austrijos ir ligi šiol dėl to viešai atgailauja. Netgi, jų atminimui įamžinti, yra pastačiusi memorialą Izraelyje. Suomijoje žydai buvo surinkti į karo belaisvių stovyklas, bet išskirti į atskiras zonas, kurias iš esmės administravo vietos žydų bendruomenė. Daugelis Suomijos žydų dalyvavo kovoje prieš sovietų interventų armiją ir buvo už tai apdovanoti. Ne vienas karo medikas – irgi Suomijos žydas – atsisakė A. Hitlerio jam skirto ordino, kurį šis baudėsi įteikti už sužeistų esesininkų gelbėjimą.

Siūlydamas pasiskaityti M. Solonino monografiją, pastebėsiu, kad ši šalis Lietuvos žiniasklaidos rinkoje dažniausiai, kaip ir kokia nors Švedija, nepatenka į „kaimynų“ kategoriją, nes Vladivostoko aktualijos dažnai mums vis dar aktualesnės nei Stokholmo ar Helsinkio. Tas pat ir su istorine atmintimi – nepatogūs palyginimai ir svarstymai, kurie kartais įmanomi net Rusijos valdžios valdomoje žiniasklaidoje, pas mus sutinkami įtariai.

Šaltinis: “Balsas.lt“
info@balsas.lt

Šis puslapis atspausdintas iš Balsas.lt http://www.balsas.lt/naujiena/544080/birzelio-25-oji-kvailyste-ar-agresija-pries-suomija

, , , , , , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: