Posts Tagged Januška

Mažas lietus iš didelių permainų debesų


Kas pasikeitė nuo 2006 metų rugpjūčio 23-iosios, kai naktį Breste per KGB kontroliuojamo viešbučio “Inturist“ langą paslaptingai iškrito buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) aukštas pareigūnas, diplomatas Vytautas Pociūnas?

Vardai ir veidai

Per šį “šlovingą penkmetį“ (kas ragavo sovietijos, žino šios sąvokos reikšmę) pasikeitė daug vardų ir pavardžių. Pasikeitė ministras pirmininkas, pasikeitė prezidentas. Pasikeitė Seimo dauguma, Generalinės prokuratūros (GP) vadovas ir dabar jau visa VSD vadovybė iki pavaduotojo lygio. VSD generalinis direktorius keitėsi net du kartus. Visur tarškama ir rėkiama apie reformas, rotacijas ir permainų audras.

Įspūdingiausia buvo stebėti ne tai, kaip keitėsi vardų lentelės ant didelių viršininkų kabinetų durų. Įdomu, kaip keitėsi, mutavo jų politinis įvaizdis. Krašto apsaugos ministre tapusi Rasa Juknevičienė kitados pikčiau už kitus mojavo tiesos ieškojimų, kovos su valstybės užvaldymu, garsiųjų dvylikos pažymų paviešinimo vėliava. Jai šiek tiek atsargiau pritarė dabartinis premjeras Andrius Kubilius.

Kartu ponai, pasitelkę partijos ekspertus ir kitus didžiai mokytus vyrus bei moteris, prieš Seimo rinkimus pagimdė daugiau kaip 250 puslapių programą, kurioje juodu ant balto žadėjo dideles reformas VSD, žvalgybos ir kontržvalgybos struktūrinį atskyrimą. Programos pristatymus lydėjo uolios priesaikos rasti tiesą – kas, kodėl ir kaip palydėjo V.Pociūną prie lango ir kas po mirties pasistengė jį įvairiais būdais apdergti.

Su dar didesniu permainų audros orkestro tratėjimu į olimpą žengė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ją ką nors mylėti norinti tauta ir šiandien apdovanoja didžiausiais pasitikėjimo reitingais. Tokie ryžtingi, gražūs, dvasingos liepsnos kupinomis akimis ponai bylojo iš rinkimų plakatų. Visų asmenų, kurie kaip savo rinkimų trampliną naudojo V.Pociūno, VSD reformų, kovos su “valstybininkais“ ir oligarchais kortas, nė neišvardysi. Šiandien tos kortos – giliai rankovėje (gal kada prireiks), kovotojus už reformas pakeitė rūpestingų ir dalykiškų pragmatikų, nenorinčių griauti švento stabilumo, įvaizdis. Stabilumo prireikia tada, kai vadovauti sistemai, kurią laikei negera, išrenki savus. Tada pasikeičia ir ponų bei ponių įvaizdis: kartoninis (kaip pasirodė) kalavijas virsta lazdele, kuria pasiremiama ir imama vaizduoti atsakingą rūpintojėlį. Dėl visa ko, jei kas būna nepatenkintas, pasiteiraujama: “Ar norite, kad grįžtų “valstybininkai“ ir Gediminas Kirkilas?“ Lyg ir niekas nenorėjo, nebent koks kolega Audrius Matonis, kuris neseniai žūtbūt siekė įrodyti, kad Lietuva be pilkojo kardinolo – Lietuva be ateities, o Albinas Januška labiau “kardinoliškas“ už Virgį Valentinavičių. Tik staiga pačiam premjerui A.Kubiliui ėmė ir prireikė Laimono Talat-Kelpšos, kurio, kaip “valstybininko“ išrotavimu į Gruziją buvo pasirūpinta vos perėmus valdžią, patarimų.

Koalicijos partneriai liberalcentristai tvarkingai pasirūpino buvusių VSD vadovų, linksniuotų kaip “valstybininkų“ bokštai, karjera, tačiau tai neatrodo taip nykiai kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovų metamorfozės. Liberalcentristai niekada neslėpė, kad jiems svarbiausia – su visais dėl visko susitarti. Šioje srityje permainų nėra.

Orderis po dvidešimties metų?

Kas dar, be karjeros ir įvaizdžio pokyčių, nauja? Prieš metus genialūs GP tyrėjai V.Pociūno byloje atliko eksperimentą, kurį galėjo padaryti ketveriais metais anksčiau, ir priėjo prie svarbios išvados, kad rezultatai duoda pagrindą toliau tęsti tyrimą. Tai, ko gero, ir viskas, kas atlikta pačioje byloje, nebent labai slapta nuveikta daug žygdarbių, apie kuriuos visuomenei net nedrąsu skelbti.

Vis reformuojamas VSD ir vis reformuojama GP, kuri vargu ar išvis dabar laikytina valdoma struktūra, spėjo apsijuokti dėl čečėnų M. ir K.Gatajevų bylos bei sukurpti keletą bylų Eglei Kusaitei ir pagrasinti visiems, kas netiki jų pasakomis. Dar spėta suskaičiuoti ir išnešti lavonus Drąsiaus Kedžio byloje, kurią patys prokurorai vadina “byla žudike“. Šiandien partiją kuriantiems Neringos Venckienės šalininkams nelabai pasisekė – jei skandalo kulminacija būtų dabar, jį būtų galima tikėtis panaudoti kaip trampliną politiniam šuoliui.
Tiek eskaluotos 12 pažymų toliau drausmingai tebeguli atokiau nuo visuomenės, tačiau “geresnėse rankose“. Vieną VSD apdovanojimą jau turintis prokuroras Justas Laucius laukia dar vieno ir toliau energingai kariauja su terorizmu, o saugumo prievaizdai ir dalis jų politinių viršininkų dabar atranda naują žaisliuką – kovą su neva baisiai vešinčiu neonacizmu ir potencialių breivikų paiešką.

Tiesa, “kadrų klausimu“ irgi nieko radikalaus nepasikeitė – tiesiog apsisuko ratas. Mutavusių kovotojų (kol jie dar nebuvo mutavę) pažadais patikėję pareigūnai, ištrenkti už sąžiningus liudijimus Seimui, atgal į darbą VSD negrąžinti, jų atsiprašyti niekas neketino. Buvęs kontržvalgybos vadas, trumpai įdarbintas vienoje energetikos įmonių, netiko A.Kubiliaus dešiniajai rankai Arvydui Sekmokui ir grįžo vairuoti taksi. Apie mažiau garsius personažus, kurie iš kontoros išėsdinti ir išmėtyti, – neverta nė prisiminti. V.Pociūno šmeižikai toliau skrebena į tuos pačius leidinius ir kriuksi tuose pačiuose eteriuose, tomis pačiomis naivių veršiukų akimis.
“Kantrybės!“ – sušuks koks partinis pragmatikas. Juk reformų rezultatai nebūna greiti. Tai dar tik vienas penkmetis… Ir tikrai. Kai praeis kokie keturi, gal ims ir atsiras koks orderis, orderiukas ar sankcija kam nors. Michailo Golovatovo istorija byloja, kad reikia maždaug tiek laiko.

Tad, vėl rinkdamiesi po reitingų karalienės langais paminėti V.Pociūno žūties penkmečio, būkite kantrūs, susikaupę ir supratingi. Nekelkite nepatogių klausimų tiems, kurie jumis taip rūpinasi. Kai kurie juk net aiškina plušantys be atostogų.

“Lietuvos žinios”

Reklama

, , , , , , , , ,

2 Komentaras

Apie adamkizmą laukiant inauguracijos


Liepos 12-ąją Lietuvos rinkėjai sulauks naujo valstybės vadovo, kuriam pasiekti savo tikslą buvo, bent jau formaliai žiūrint, gerokai lengviau nei bet kuriam prieš tai buvusiam “naujam politiniam veidui“. Lietuvos politikos kartelė nukrito į tokį lygį, kad perlipti nebeprireikė net didelių išlaidų ar pastangų.

Rinkimų naktį Dalia Grybauskaitė sakė nenorinti lyginti savo būsimos politikos su kadenciją baigiančio prezidento Valdo Adamkaus dešimties metų veikla bei rezultatais. Mandagu, bet būtų labai blogai, jei formaliai dėkodama už darbą (negi gaila “ačiū“ pasakyti?) nueinančiam prezidentui, ji būtų linkusi keliauti pramintais “adamkizmo“ takais.

Kas tas “adamkizmas“?

Neketinu pradėti nuo Adomo ir Ievos, be to, dešimties metų nesutalpinsi į vieną straipsnį. Tad rašau tik apie keletą dalykų, kurie per tą dešimtmetį iki gyvo kaulo atsibodo. Žinau, kad iš Jo Ekscelencijos gerbėjų sulauksiu priekaišto, kad neakcentuoju teigiamybių, kurių negalėjo nebūti, bet jas palieku paties V.Adamkaus memuarams bei viešųjų ryšių samdiniams. O jei kam labai rūpi dainelė, kad šis žmogus atvedė mus į Europos Sąjungą ir NATO, tai tegul sau ginčijasi su kitais dainorėliais, giedančiais tą patį apie save – Algirdu Mykolu Brazausku, kuris pirmasis parašė laišką NATO generaliniam sekretoriui ir važiavo deponuoti stojimo sutarties į Vašingtoną, Rolandu Paksu ir Artūru Paulausku. Yra turbūt ir daugiau tų tautos “vedžiotojų“ (daugiausia – už nosies), kurie visi būtų labai reikšmingi, jei ne paprastas faktas, kad Vakarai į savo klubus mus priėmė tiesiog avansu, siekdami už ausų ištraukti iš ten, kur ligi šiol esame apsikasę ir įsibetonavę kojomis, – iš Eurazijos imperijos provincijos pelkės.

Neketinu gilintis ir į tai, su kokiais veikėjais ir kokiais sumetimais V.Adamkus gerdavo kavą, arbatą ar ką stipresnio tuomet, kai iš LTSR atvykdavo kokia delegacija. Man kur kas svarbiau tai, ką jis darė įsikraustęs į S.Daukanto aikštę ir ko siūlyčiau nekartoti dabar išrinktai krašto vadovei.

Dažnai teigiama, kad ypač “antrasis Adamkus“ yra tiesiog liūdnas, pavargęs senukas – priklausomas nuo aplinkos ir nelabai suprantąs, ką darantis bei ko iš jo norima. Kai pastaruoju metu kas nors pakritikuoja prezidento politiką ar nepakankamai naiviai bei nesušventintai pasižiūri į jo biografiją, net kai kurie Seimo nariai ima piktintis ir siūlo “leisti seneliui ramiai išeiti“, lyg jis būtų koks prieglaudos klientas, besiruošiąs tik “geresniam gyvenimui“. Įtaigus, tačiau visai tikrovės neatitinkantis įvaizdis, kurį, kaip sakė vienas iš kolegų, šiuolaikinis menininkas tikriausiai įamžintų šlepetes vaizduojančia skulptūra.

Atidžiau pasižiūrėjus, iš po senolio su šlepetėmis ir krištoline ašara akyje kaukės išlenda labai nuoseklus, atkaklus ir ambicingas, valdžią ir dėmesį labai vertinantis politikas.

Pirmasis ir išskirtinis V.Adamkaus, kokį jį pažįstame Lietuvos politikoje, bruožas visada buvo begalinis noras būti prezidentu ir vadintis moraliniu autoritetu – troškimas būti gerbiamam ir mylimam vien tik už Elmo švieseles akyse. Moteriškai skausmingas reagavimas į bet kokią kritiką ir absoliutus humoro jausmo neturėjimas būdingi žmonėms, kurie didelę laiko dalį apmąsto – ką apie juos galvoja kiti. Gal kas prisimena kokį nors prezidento pajuokavimą ar bent lašelį saviironijos? Tada priminkite ir man.

Užtat V.Adamkaus “senoliškas nerangumas“ išgaruoja tada, kai įtaria ką nors jį nepakankamai gerbiant. 1998 metais tai buvo keletas ministrų ir premjeras Gediminas Vagnorius, dešimtmečiu vėliau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius. Pastarasis atvejis ypač tipiškas. Jis iliustruoja, kaip Jo Ekscelencija pasiryžęs užgriūti visu savo moraliniu autoritetu ir kitais svertais jam neįtikusią personą. Tiesa, Konstitucijos požiūriu V.Adamkus yra teisus dėl V.Greičiaus įgaliojimų, bet ta ugningas pastangas įžiebusi motyvacija vargu ar kyla tiesiog iš meilės teisės raidei bei dvasiai. Tuo būtų įmanoma patikėti, jei ne ankstesnis atvejis, sukūręs precedentą, – kai Civilinių bylų skyriaus viršininko su pasibaigusiais įgaliojimais JE nematė prasmės “judinti“ net porą metų. Mat šis, kitaip nei V.Greičius, nedemaskavo moralinio autoriteto patarėjų viešai meluojant.

Noras rodyti valdžią ir polinkis atsidėkoti už lojalumą – tik dvi iš daugelio priežasčių, privertusių V.Adamkų atlikti, ko gero, gėdingiausią ir amoraliausią jo kadencijos operaciją, kuri vadinasi “KGB rezervo gynimas“.

Ypač iškalbingas tas fanatiškas užsispyrimas, su kuriuo prezidentas net devynis mėnesius marinavo Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus poste parlamento jau atleistą Arvydą Pocių. Jei jau pereiname prie šios temos, tai tenka pažymėti, kad ir čia V.Adamkus pademonstravo nuoseklumą bei poziciją – KGB atsarginius gynė iki galo, lyg tikrą nacionalinį turtą. Jis grūmėsi kaip liūtas, su tikrai jaunatviška energija, šiam šventam tikslui vėl skubos tvarka pasitelkdamas Konstitucijos Dvasią, dėl to galutinai sužlugdydamas mėginimus teisiškai ir procedūriškai sutvarkyti liustracijos procesą. Šios prezidento pastangos galutinai atskleidė labai jau pragmatišką požiūrį į vertybes, apie kurias jis virkaudavo kiekviename metiniame pranešime.

Mat, gindamas KGB rezervininkų ir jų sąjungininkų gaujas, jis taip pat padėjo savo moralinį autoritetą toje svarstyklių pusėje, kurioje guli ir solidarios nomenklatūros pastangos apdergti velionį VSD pulkininką Vytautą Pociūną bei pridengti Rusijos dujų prekeivoms dirbusius valdininkus.

Taigi neįtikusius užmušinėdamas savo autoriteto vėzdu ir Konstitucijos šamanų pamokslais, lojaliesiems ir netrukdantiesiems V.Adamkus visada atsidėkodavo. Už paramą prezidento rinkimuose jis, kaip R.Paksas J.Borisovui, daug kam atsidėkojo pilietybėmis, taip pat sėkmingai jas dalydamas Seimo narių ir kitų iškilių žmonių tarpininkavimu. Daugiau dėmesio sulaukęs Sadekovo atvejis, kai žmogus pripažintas pelniusiu pilietybę už Viktoro Uspaskicho juodadarbių suaukotą pusmilijonį, nėra joks išskirtinis. Kaip nėra nieko išskirtinio tai, kad kilęs skandalas baigėsi be jokių padarinių. Į visus nepatogius klausimus V.Adamkus visais laikais atsakydavo įsižeidusia mina ir atsisakymu bet ką komentuoti.

Ne kartą kvietęs visus aplink save vienytis, jis tikrai priimdavo kiekvieną, kuris tik tuo metu nekenkė jo moralinės didenybės įvaizdžiui. Net ir R.Paksą (kuriuo po to mus daug kas, lyg nedrausmingus vaikus, gąsdindavo tarsi vilku iš miško) JE pats iškėlė į paviršių per “naujosios politikos“ bloką ir paskyrimą asmeniu, atsakingu už energetiką. V.Adamkus buvo nuosekliai geras visai nomenklatūrai, kuri jam atsidėkojo aukštais reitingais ir širdį glostančiomis liaupsėmis.

Nereikia turėti iliuzijų – Valdas Adamkus, o ne Albinas Januška yra vyriausiasis Lietuvos “valstybininkas“ arba tiesiog – visų “valstybininkų“ prezidentas. Po V.Pociūno žūties prasidėjus VSD veiklos tyrimui ir spaudai švelniai pakedenus strateginio Albino plunksnas, kai šis atsistatydino iš Užsienio reikalų ministerijos, būtent V.Adamkus, net būdamas Varšuvoje, prapliupo isteriška tirada, reikalaujančia tuos “valstybininkus“ gerbti, mylėti bei saugoti. Jis globojo ir popino nomenklatūrą, o ši į nacionalinio transliuotojo ir didelę dalį kitos nacionalinės žiniasklaidos eterio neleido diskusijų apie pilietybes sadekovams, ordinus kagėbistams ir parlamentinės VSD kontrolės metodišką žlugdymą. Jei tiesa, kad kiekvienas žmogus turi savo “mygtuką“, tai V.Adamkui toks yra aplinkinių lankstymasis ir parodomoji meilė. Išreikšta reitingais, ceremonijomis ir raudonu kilimu. Šitą smulkmeną nomenklatūra jam visada galėjo pasiūlyti. Toks paprastas ir gana ciniškas sandoris – moralinio autoriteto stogas klanui, mainais į garbėtrošką ir bent išorinės galios alkį numalšinančius barškučius. Už tai galima buvo netgi padėti autografą po “Leo LT“ vardu pakrikštytu nacijos apvogimu.

“Neprovokuokite manęs. Jūs gal ne visai suprantate, kur aš stoviu?“ – pratrūko pykčiu Jo Ekscelencija, kai žurnalistas VSD skandalo metu paklausė apie KGB rezervą. Kur nesuprasi – V.Adamkus tebestovi ant raudono persidažiusios ir atjaunėjusios bei dar geriau įmitusios nomenklatūros kilimėlio. Artėjant laikui, kai nuo jo teks nulipti, liūdno tautos senelio įvaizdis tebėra daug ką užburiantis, bet nebeturėtų klaidinti. Laukiant naujos inauguracijos belieka linkėti, kad, “dėkodama už darbą“ pirmtakui, D.Grybauskaitė nepasiskolintų iš jo minėtų praktikų bei įpročių. Juk pagunda tokia miela ir blizganti, o nomenklatūra – taip gražiai apsirėdžiusi ir paslaugi.

, , , , , , , , , , , , , ,

10 Komentaras

Vėl tie valstybininkai


Balsas.lt vyr. redaktorius Arūnas Brazauskas savo tinlaraštyje pareikalavo, kad paaiškinčiau – kas yra “valstybininkai“. Kitaip grasino vadinti juos palydovėmis.

Nežinau nė ką daryt… “Valstybininkai“ save laiko tiek pat garbingais sutvėrimais, kaip ir seniausios profesijos darbštuolės. Tad ir sakau – tebūnie:

Tomas Čyvas

2009-02-06 11:42:31

nelabai suprantu, kodėl išaiškinti turiu aš? Šiuo žodžiu – tik be kabučių – buvo pirmiausia padabintas Albinas Januška, kai Lietuvos rytas, Adamkus, TSPMI ir kiti teisingi vyrukai jį gynė anajam nusprendus pasitraukti iš URM. “ArLietuvai nereikia valstybininkų?“ “Tariame URM – galvojame A. Januška“. Tokiomis antraštėmis ir sakiniais buvo užteršta visa viešoji erdvė. Paskui pats Mečys Laurinkus patvirtino – tikrai susiformavo grupė žmonių, galinčių vadintis valstybininkais. Susiformavo jaunos valstybės valdžios vakuume. Dėl politikų nekompetencijos ir demokratinių institucijų silpnumo. Uodega, kaip pastebėjo kolega Bačiulis, ilgainiui ėmė vizginti šunį.
Mano nuopelnas tik toks, kad šiai naujajai nomenklatūrai vienas pirmųjų prieš porą metų užkabinau kabutes prie jų pačių pasirinkto žodžio:)
Googel duoda jau nemažai pasirinkimų, o patį žodį apipavidalino vienas profesorius:

Asociacija su palydovėmis man patinka. Juk “valstybininkai“ tai ne kokie nors oligarchai. Tai žiniasklaidoje ir valstybės aparate, akademonėje bendruomenėje susicementavusi chebra, kuri nuolat ieško kam čia pelningiau parsiduoti – valstybės labui. Taigi – kekšės:)

ar brazauskas 2 Tomas Čyvas

2009-02-06 11:48:28

ačiū tau už išaiškinimą ))
neslėpsiu, kad draugauju su keliais valstybininkais ((
ypač su 9-ju valstybininkų sąrašo numeriu ))
beje, ar Miliūtė valstybininkė?

Tomas Čyvas

2009-02-06 13:07:15

Aš nesivadovauju LŽ pateiktu sąrašu, kaip enciklopedija. Ir nemanau egzistuojant slaptą organizaciją ar ložę, kuri renkasi ir aptarinėja planus bei juos nuosekliai įgyvendina. Užtat nelabai žinau – kuris ten 9 numeris:) Negaliu pasakyti, kad aš susitikęs su jais mušuosi 🙂 R. Miliūtės geriausia paklausti pačios. Juk jie visiškai, bent anksčiau, nelaikė to negarbingu apibūdinimu. Paskui tik, kažkodėl ėmė neigti savo pačių egzistavimą:) “Redakcija“ ir “Teisė žinoti“ man yra labai panašios į šios kompanijos įkvėptas (ne veltui ten plevena į atsargą išėjusi Konstitucijos dvasia) laidas.

, , , ,

2 Komentaras

Kaip G. Kirkilas Lietuvą gelbės


Žadėk daugiau, Gediminai. Vis tiek niekas netiki.

Praėjusią savaitę Lietuvą gelbėti vėl pasisiūlė Gediminas Kirkilas. Žmogiškai žiūrint – drąsu ir net įžūloka.  Visai neseniai pretendentas į gelbėjimo rato statusą tapo ketaus luitu po socdemų partijos kaklu. Net tie, kas vis dar balsavo už jo partiją, reitinguodami, nuspyrė iš pirmos vietos sąraše į trečią.

Drąsą ir pasiaukojimą buvusiam premjerui turbūt įkvėpė ne tik papsima pypkutė. Jos skleidžiami dūmai taip negriaužia akių, kaip tą daro ašarinės dujos arba socialdemokratų lyderio pažadų turinys. Aišku, įsidrąsinti buvusiam premjerui padėjo Seimo langus pamarginę kiaušiniai bei juos pramušę akmenys. Tvirtai jaustis bei kikenti į kumštį skatina ir tai, kaip greitai naujoji vyriausybė prisigamino priešų net ten, kur galėjo turėti sąjungininkų. Nekartodama senų konservatorių klaidų LSDP nelaukia naujų rinkimų išvakarių ir jau dabar pasiskelbė formuojanti šešėlinį kabinetą bei alternatyvią programą.

Patyręs kompartijos propagandos skyriaus augintinis nepuolė ieškoti originalių sprendimų. Tiesiog prisiminė garsaus nacių propagandisto daktaro Goebelso instrukciją – jei meluoji, meluok įžūliai. Perfrazuojant – jei žadi, žadėk be stabdžių. Juk juos, kaip patvrtins bet kuris „kelių erelis“, sugalvojo bailiai.

Pirmiausia nutarta, jog reikia vėl kartoti seniai duotus ir esant valdžioje netesėtus pažadus. Kaip ir prieš aštuonerius, ir prieš ketverius metus socialdemokratai siūlo kuo greičiau įvesti gyventojų pajamų mokesčių progresinius tarifus. Netgi europine patirtimi remiasi. Jos turbūt pasisėmė tik dabar, nes, būdami valdžioje dvi kadencijas, rado tūkstantį priežasčių to nepadaryti.

LSDP ūmai panoro įvesti ir skirtingą nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims priklausomai nuo turto vertės. Mat dabar tai, mokesčių didinimo fazėje, populiaru ir gražiai skamba. Esant valdžioje, kai buvo laikas tą padaryti – irgi matyt trukdė „tamsios jėgos” bei koks nors žydų ar masonų sąmokslas. Valdžioje buvę socdemai juk visai nenorėjo nekilnojamo turto supirkinėtojams ir spekuliantams sudaryti šiltnamio sąlygų. Bet sudarė. Taip jau, matote, išėjo – išpūstos būsto kainos užkrautos ant tūkstančių paskolas paėmusiųjų pečių. „Atsibudę“ socdemai juos dabar pribaigtų. Mokestis, įvedus jį dabar, paskatins nekilnojamąjį turtą pardavinėti ir vertės kritimas padarys prasiskolinusius jo savininkus elgetomis. Gerai, kad tai ir vėl tik populistiniai riksmai, o rimtai vertinti šiandieninių socdemų, kai jie ne valdžioje, pažadus yra tiek pat prasmingas užsiėmimas, kaip investuoti į buvusį EBSW ir šiandieninį „flyLAL“ koncernus. Patikėjai? Taip tau ir reikia – tikėk ir lauk, ir būk ramus.

Toliau savo parengtoje „gelbėjimo nuo dešiniųjų“ programoje socialdemokratai ilgai galvos sau nesuko – paskelbė, jog viską darys tiesiog atvirkščiai. Iškart sugrąžins panaikintas lengvatas smulkiajam ir vidutiniam verslui, sumažins mokesčius ūkininkams, neapmokestins pensijų, socialinių išmokų.

Taip pat esą grąžins pridėtinės vertės mokesčio lengvatinį tarifą vaistams, knygoms, laikraščiams ir kitiems periodiniams leidiniams, maisto produktams, šildymui bei keleivių vežimo paslaugoms savivaldybių nustatytais maršrutais. LSDP siūlo sumažinti degalų akcizą, peržiūrėti akcizus degtinei ir alui. Taip įsibėgėjus su pažadais dar beliko paskelbti, jog visiems bus sugrąžinta tai, ką dešinioji vyriausybė sugebės atimti. Kodėl nepažadėjus?

Visam tam, jei vėl patikėsime rože prisidengusių komunistų-milijonierių lozungais, tereikia smulkmenos – grąžinti G. Kirkilą į premjero postą. Pinigai jiems ne problema. „Pinigų reikia? Pinigų yra!”- kažkada – irgi jų valdymo laikais – skelbė “Sekundės bankas”, EBSW ir kitos finansinės piramidės. Tą patį dar visai neseniai, socialdemokratų vyriausybėms linksint galvomis, aiškino Lietuvos oro linijų kompanijos parceliuotojai.
Keista, kad socdemai dar nepažadėjo greitai įvesti Eurą. Juk jau irgi buvo žadėję. Argi galima pamiršti graudžias ir įsižeidusias Algirdo Mykolo Brazausko ir jo ministerių fizionomijas, kai prieš porą metų nepavyko apmulkinti Europos Komisijos?

Kodėl nepamėginus dar kartą? Juk EK ką tik įspėjo, kad valdžios sektoriaus deficitas Lietuvoje šiemet sieks 3% BVP, kitąmet 3,4% ir viršys Mastrichto sutartyje numatytą ribą. O jei taip nutiks – euro ir vėl nebus. Visi paėmusieji paskolas šia valiuta toliau drebės dėl devalvacijos, o mūsų žadėtojai kaltins Europos biurokratus.

Bet tai tik grynai finansinė dalis. Dar smagiau būtų, jei G. Kirkilas, kad visai visiems patiktų, pažadėtų įvykdyti liustraciją, priimti naują teismų įstatymą ir kovoti su monopolijomis, užtikrinti šalies energetinį saugumą,  išvalyti nuo veltėdžių ir vestuvių generolų bei pulkininkų šalies specialiąsias tarnybas.

Kodėl netgi darsyk nepažadėjus atsistatydinti iš gelbėtojų, jei nesumažės korupcija.  Nesikuklinkit, Gediminai, pažadėkite viską kam ligi šiol visomis išgalėmis priešinotės ir trukdėt. Viską dėl ko apgavote. Tik papildykite savo pažadus kai kuriomis mažytėmis sąlygomis – kad būtų aiškiau.

Pavyzdžiui, pasakykite, kad pažadams ir gelbėjimo operacijai įgyvendinti, reikia grąžinti į premjero patarėjus ar į kitas reikšmingas pareigas vyriausiąjį ir nepakeičiamiausiąjį iš Lietuvos „valstybininkų“ – Albiną Janušką.  Argi neakivaizdu, kad tik su jo patarimais galima strategiškai apgauti net pasaulinę ekonomikos krizę?

Laikas, žmonių užmaršumas, finansinės bėdos ir gerai pakabintas liežuvis gal ir padės įveikti smulkią kliūtį – rasti  tais pažadais dar tikinčiųjų, kurie norėtų būti išgelbėti. „Dujotekanai“ „Leo.LT“ bei „Maximai“ pavojus kol kas negresia ir prie naujosios valdžios. O norėdami įtikinti dar ką nors, šluostykite dulkes nuo senų plakatų, kol jų galutinai neperpiešė Algirdas Paleckis ar Mindaugas Murza.

LAISVOJI BANGA

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Klanas išsilaižė žaizdas, 2008 01 21


Tomas ČYVAS
Kalėdinių ir naujamečių švenčių metu kai kas plušėjo. Strategiškai skaičiavo, derėjosi ir suderėjo.

Neva dėl šunų vežiojimo Seimo automobilių bagažinėse parlamento pirmininko posto netekęs A. Paulauskas pasirodė nesąs toks jau brangus ar išdidus. Paprašytas ir pamalonintas vėl sutiko būti “valstybininku“. Tiesą sakant, jis visada to, atrodo, ir troško. Nežinia, ar šis įšventinimas į garbingą klubą – galutinis, bet neabejotinai reikšmingas ne tik pačiam soclibų lyderiui. Jam gal net mažiau nei kitiems.

Kad ir kokias šio šventinio mini sąmokslo priežastis ir siekius deklaruotų jo kūrėjai, pagrindinis tikslas – netgi labai aiškus. Atstatyti po pulkininko V. Pociūno žūties pradėto Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo aptrupintus klano įtvirtinimus. Šis komitetas ir jo vadovo postas, aišku, labiausiai domino ponus, kuriems jokia kitokia (ypač parlamentinė) jų pačių kontroliuojamų specialiųjų tarnybų priežiūra nereikalinga. Algimantą Matulevičių vėl pakeitus Alvydu Sadecku bus galima toliau nebesirūpinti – jokios reformos šioje srityje nevyks, “žvalgybinės bendruomenės“ ir toliau veiks KGB stiliumi, garsieji ir nepakeičiamieji kontoros pavaduotojai D. Jurgelevičius ir D. Dabašinskas galės ramiai plėtoti tą pačią veiklą, kurią Seimas, gana neįtikusio “valstybininkams“ A.Matulevičiaus dėka jau deramai įvertino.
Mainais į tai aktyviausias kalėdinio laikotarpio derybininkas A. Valionis ir visi kiti – žinomi ir nežinomi KGB rezervininkai – gaus amžiną išrišimą ir indulgenciją viskam, kas buvo ir dar bus padaryta.

Laikas parinktas idealus – tartis buvo galima Kūčių vakarienės užstalėje ar ponaujametėje puotoje Kanarų salose, o galutinai susiderėta, kaip ir dera tikriems “valstybės tarnams“, prieš pat sausio 13-ąją. Reikšmingomis datomis ir seniai jau de facto palaimintu trigalviu gyvenanti tauta ir didžiosios politikos dalyviai bei stebėtojai tegali tik konstatuoti faktą. Pats A. Matulevičius, ko gero, pasitrauks be didelių spyriojimųsi – tam tiesiog nėra į ką atsiremti.

Premjero strateginis patarėjas ir jo kompanija tikrai gabūs. Kartu su šiuo “koaliciniu“ sprendimu palaimindami ir mieląjį trigalvį, ponai neabejotinai užsitikrins tokią paramą, kurios mastų gali nepajėgti “perspjauti“ net V. Uspaskicho ir jo svitos kelionių į Maskvą ir atgal magaryčios.

Tvarka valstybėje atkurta – “valstybininkai“ padėtį kontroliuoja. Ar Povilas Malakauskas, būdamas daug gudresnis už net buto “prichvatizuotis“ su skandalu ar be skandalo nesugebėjusį Arvydą Pocių, svarbiausias ataskaitas neš A. Sadeckui, ar tiesiog Albinui Januškai – ne tiek jau ir svarbu.

Svarbiausia – jokiu būdu neleisti nors kiek reformuoti specialiųjų tarnybų veiklos metodų ar įdiegti realių parlamentinės priežiūros mechanizmų. Visuomenė išlieka gana apatiška, tad tokie sandėriai ir persistumdymai, dvaro intrigos bei manipuliacijos tampa tiesiog rutina.
Į rinkimus, matydami dabartinę partinę pasiūlą, neturėtų ateiti daug rinkėjų, o tai ir yra pati geriausia naujiena klanui. Kas gali būti mieliau, kaip valstybės (tai yra – savo viešpatavimo) stabilumą įtvirtinti vieno vienintelio posto atėmimu ar suteikimu, valdžios likučiais suviliojamų entuziastų pakvietimu į koaliciją ar dar vienu išspyrimu iš jos?

Lietuvos žinios

,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: