Posts Tagged JAV

Skundikas ir pilietis – kur riba?


„VSD ragina Lietuvos žurnalistų bendruomenę nepasiduoti galimoms Rusijos provokacijoms, o pastebėjus tyčinius ar įtartinus propagandos skleidimo veiksmus, bandymus daryti finansinę įtaką ar siekius paveikti rengiamos informacijos turinį prašo informuoti Valstybės saugumo departamentą – telefonu Vilniuje (5) 2124720, elektroniniu paštu – spauda@vsd.lt.“- toks pranešimas išplito ir po socialinius tinklus.

Neneigdamas nei Rusijos grėsmės, nei jos melagingos propagandos, kurią puikiai atpažįstu, nes neišdeginamą imunitetą įkrėtė dar sovietmečio žlugimo laikų programa „Vremia“, provokuoju diskusiją.

Pradėsiu nuo anekdoto. „VMI, darbo dienos pabaiga. Berniukas tebesėdi prie inspektoriaus durų. Tas išeina ir sako: Poviliuk, jau vakar sakiau, kad sumokėjo tavo tėtis mokesčius,sumokėjo. Eik namo. Nupirks tau kompą kitais metais – neliūdėk”

Anekdotas apie žymų sovietų skundiką (o gal pilietį?). Štai paprasčiausia internetinė-wikipedinė informacija (monografijos kalti neketinu): Pavelas Trofimovičius Morozovas (Павел Трофимович Морозов, geriau žinomas mažybine forma Pavlikas Morozovas,1918 m. lapkričio 14 d. – 1932 m. rugsėjo 3 d.) – jaunuolis, šlovintas Sovietų Sąjungos propagandos kaip kankinys.

1932 m. trylikametis paauglys įdavė savo tėvą sovietų valdžiai (nesilaikė sovietų tvarkos) ir už tai vėliau buvo nužudytas. Apie istorijos tikrumą išlikę labai nedaug liudijimų, dauguma jų – gandai iš antrinių liudininkų, kurie „kažką girdėjo“. Dabar manoma, kad visa istorija tikriausiai tėra grožinis kūrinys, nors dėl paties Pavliko egzistavimo beveik nėra abejonių.

Istorija

Pagal vieną iš versijų, P. Morozovas gimė neturtingų valstiečių šeimoje Gerasimovkos kaime netoli Jekaterinburgo. Pavlikas buvo pavyzdingas komunistas, vadovavo savo mokyklos pionieriams ir rėmė kolektyvizacijos procesą. 1932-aisiais, būdamas 13 metų amžiaus, jis įdavė savo tėvą NKVD už tai, kad šis (kaip nurodyta nuosprendyje) „klastojo dokumentus ir pardavinėjo juos banditams bei Tarybų Sąjungos priešams“. Trofimas Morozovas buvo nuteistas 10 metų kalėti Gulage ir, nors jo likimas nežinomas, manoma, kad ten ištvėrė neilgai. Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Pavliko dėdė, senelis, močiutė ir pusbrolis už tėvo įdavimą NKVD nužudė Pavliką bei jo mažąjį broliuką.

Tūkstančiai telegramų iš visos Sąjungos prašė teisėjo nepasigailėti Pavliko žudikų. Sovietinė valdžia paskelbė P. Morozovą kankiniu, nužudytu reakcionierių. Jo garbei buvo statomos statulos bei vadinamos mokyklos. Gerasimovkos mokykla, kurią Pavelas lankė, buvo paversta muziejumi, kurį lankydavo mokinių ekskursijos iš visos Sąjungos.

Pavliko istorija įkvėpė gausybę vaikų literatūros, dainų, pjesių, simfoninę poemą, operą bei 6 biografijas.

Įdomu man štai kas:

– Kodėl demokratinių šalių konstitucijose šeimų nariams suteikiama teisė neliudyti vienas prieš kitą?

– Kodėl tos teisės daug kur imamos niekinti, provokuojant jomis nesinaudoti? O gal aš klystu?

– Ar yra skirtumas tarp situacijų, kai skambini pranešti apie (o gal bandyti pačiam, jei įmanoma, gelbėti) mušamą ar prievartaująmą žmogų, fotografuoji ant žolės piktybiškai parkuojamą džipą bei kai praneši ‚organams“ apie neva antivalstybinius anekdotus ir neteisingas pažiūras?

– Ar demokratinės šalies žmonių savivalda (ne miesto tarybos prasme) neleidžia apeliuoti į valdžią tik tada,kai negalima neapeliuoti? Ar mes, kaip sovietmečio Kaliningrado lervos, turim kiekviena proga rėkti „paskambinsiu į miliciją“ ir save įtikinėti, kad tai vakarietiška praktika?

– Ar VSD be piliečių pranešimų ir valdžios instrukcijų yra pajėgus atskirti žalią žmogeliuką nuo raudono?

– Ar kartais nėra taip,kad net demokratinėse šalyse valdžia vadovaujasi esminiu sau būdingu instinktu – tą valdžią koncentruoti ir pajungti savo hierarchijai visą sociumą?

– Kokio mentalinio kamieno snukiai skundė kaimynus sovietų valdžiai ir prisidėjo prie trėmimų?

Pabaigai, finalinė kalba iš nuostabaus filmo „Moters kvapas“, kur aklas JAV atsargos karininkas aiškina apie skundikus. Kaip tik į temą“:  http://youtu.be/qZ83m_xQVxE

P.s. Ateičiau su liepsnosvaidžiu,“ – geriausia, ką jis pasakė. Ira dar: “kokios padermės lyderius jūs čia gaminate?”

Reklama

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Prezidentė D. Grybauskaitė primena, kas mūsų rankose


Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasiuntė tautai labai, kaip jai turbūt atrodo, išraiškingą politinį signalą:

“Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė balsavo Seimo rinkimuose ir patariamajame referendume dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje.

„Rinkdami Seimą sprendžiame Lietuvos ateitį. Balsuokime atsakingai ir rinkime tuos, kurie pasirengę prisiimti atsakomybę už valstybę. Viskas yra mūsų pačių rankose“, – sako šalies vadovė.

Prezidentės teigimu, balsuodami kiekvienas prisiimame atsakomybę už valstybę, tai yra visų pareiga.”

Susikibę už rankų (prilaikydami ir prezidentę) nepamirškite, kad turite vykdyti pilietinę pareigą. Ta proga primenu, kad kadenciją baigęs, už pasyvumą ir pozicijos nutylėjimą kritikuotas prezidentas Valdas Adamkus 2008 metais buvo kiek išsamesnis.

Sisteminis idiotizmas, kai prezidentas Lietuvos Respublikoje, pagal Konstituciją, paskelbtas nepartiniu ir teoriškai apolitišku – įdomus reiškinys. Bet neilgam. JAV politiniai debatai, kur visiškai aišku, kieno kandidatūrą remia nueinantis ar net buvęs prezidentas, įdomesni. Kita vertus, jei D. Grybauskaitės išplatinta “rimta politinė žinia” kam nors padėjo apsispręsti – esu laimingas, kad jiems gerai.

, , , , ,

Komentarų: 1

Rūpintojėliai, turgūs ir pašalpos


Laisvė, privatumas ir nuo to neatsiejamas žmogaus orumas Europoje ir Lietuvoje vis labiau nuvertėja, nes jų neįmanoma apskaičiuoti kasos aparatais ir apmokestinti.

Maklinėjant po saulėtojo Stambulo (beje, derėtų rašyti Istanbulas, atsikratant primestos rusiškos formos) turgų teko matyti netgi kasos aparatų. Kitaip nei mūsų Gariūnuose, niekas neprotestuoja – stovi, tegul stovi. Vienoje iš 39 miesto savivaldybių, kuri kaip tik prižiūri minėtą turgų, paklausiau apie tų aparatų naudą.

Man su šypsenėle buvo patvirtinta, kad per dieną kiekvienas aparatu aprūpintasis pardavėjas įmuša kokią nors sumą. Taip pat buvo paaiškinta, kad visus susekti ir išgaudyti būtų per brangu ir nereikalinga.

Kai kuriuose turgaus skyriuose galima atsiskaityti mokėjimo kortelėmis, tačiau šis mokėjimo būdas nėra populiarus, nes atsiskaitant kortele tenka sumokėti brangiau. Kas buvo, tas žino – pirkėjui nueinant pardavėjas gali jį ir du kvartalus sekti derėdamasis. Taip, pavyzdžiui, skara atpinga nuo 55 iki 10 lirų. Kokie jau ten čekiai ir aparatai…

Nemažai prekiautojų turistų lankomose Stambulo vietose dirba Turizmo policijoje. Kaip tvirtino pažintinę kelionę žurnalistams organizavę Baltijos ir Turkijos kultūros akademijos „Balturka“ atstovai, šiems pareigūnams policija yra pagrindinė tarnyba. Be uniformų, pardavinėjant suvenyrus arba arbūzus, patogiau stebėti ir kontroliuoti padėtį.

Nors yra gausybė vaizdo kamerų, Turizmo policija reikalinga.  Kur ir kaip į apskaitą įrašomos iš maskuojančios prekybos gaunamos lėšos – nelabai kam įdomu. Juk žmonės, kaip man buvo paaiškinta, dirba sunkų darbą. Taip ir įsivaizduoju mūsų ministrų Artūro Meliano ir Ingridos Šimonytės reakciją, jei tokią racionalią praktiką kas nors pasiūlytų diegti Marijos žemėje.

Daugelis paprastų žmonių irgi supyktų, nes nori pigaus valdymo, bet kokybiškų paslaugų – nuo policijos nuovados iki poliklinikos. Valdžia liepsnoja noru kontroliuoti kiekvieno lito ar cento judėjimą ir visais centralizuotai pasirūpinti. Lietuvis, kaip ir daugelis europiečių, vis labiau įsitikina, kad juo nepakankamai rūpinamasi.

Nenoriu pradėti aiškinti, kad turėtume daryti taip, kaip daro turkai. Anoje šalyje dėl daugelio priežasčių vargu ar norėčiau gyventi. Tiesiog mirtinai įgriso tauškimas, kad turime elgtis taip, kaip elgiamasi civilizuotose šalyse. Man atrodo, Turkija yra viena iš tokių, kad ir kas kam joje nepatiktų. Be to nebūtinai viskas turi būti kaip Švedijoje.

Nežinau, ar turkai yra patvirtinę šeimos politikos koncepciją, tačiau toje šalyje socialiai draustais laikomi visi šeimos nariai, jei bent vienas iš jų dirba. Kartu ne visos šeimos ima priklausančias pašalpas, kai gimsta vaikas, nes ne visoms jos reikia.

Lietuvoje Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įvedė mėnesinį 72 litų pagalvės mokestį ir demagogiškai pavadino jį sveikatos draudimu. Asmenį, kurį puikiausiai galėjo išlaikyti uždirbantis sutuoktinis, „rūpintojėliai“ apšaukė sukčiumi ir vagimi ir privertė registruotis darbo biržoje. Taip paskatino imti ir bedarbių pašalpas. Kai šių pagailo, prikūrė idiotiškų taisyklių, leidžiančių nutraukti jų mokėjimą.

Tai tik viena iš sričių, kur kuo pigesnis ir paprastesnis išsirangymas per valdžios kuriamų kliūčių ir melžimo punktų tinklo spragas tampa nacionaline sporto šaka. Ir ne tik Lietuvoje. Totalinės kontrolės ir totalinio rūpinimosi mastai auga ne tik piniginėje srityje, kur vėl sėkmingai išpopuliarėjo nuostata, jog teisingiausiai ir sėkmingiausiai pinigus skirsto būtent valdiška buhalterija, o už jos tėviškos regos ribų – vien šešėlis, vagystės ir kiti kraupūs nusikaltimai.

Jei sovietinis režimas savo sekimo maniją grįsdavo kova už darbo žmonių teises ir socializmą, tai šių dienų Vakaruose pagrindinė idėja yra šventasis saugumas, kuris turi būti visoks: socialinis, fizinis, lytinis, rasinis ir dar velniai žino koks. Vardan jo tokios vertybės, kaip žmogaus privatumas ar noras užsitraukti užuolaidas savo valdoje sparčiai tampa atgyvena, o išsiimant naują asmens dokumentą, paimami pirštų antspaudai. Bet kas pamurmėjęs prieš yra apšaukiamas saugumo priešu, šešėlinio pasaulio draugu ir civilizuotos matricos potencialiu grioviku. JAV Aukščiausiasis teismas irgi neatsiliko nuo visuotinio „skaidrinimo“ ir saugojimo manijos – bet kokiu nusikaltimu įtartą asmenį jau dabar galima kratos metu išrengti nuogai, o bauginimai dėl neva išrastų implantuotų bombų galbūt greit oro uostuose padės įteisinti ir vidines kūnų apžiūras. Viskas mūsų pačių saugumo labui, žinoma. Sovietų režimas, kuris registruodavo spausdinimo mašinėles, bent jau formaliai nebuvo taip toli pažengęs, nors, žinoma, darė tai be formalumų.

Visiems kretinams ir dvasios ubagams, kurie man parėkaus, jog „jei nieko blogo nedarai“, tai nėra ko slėpti, iš anksto turiu pasiūlymą. Siūlau apsigyventi namuose su skaidriomis sienomis ir toliau nieko blogo nedaryti. Arba, išsivaduoti nuo kompleksų galutinai ir kovoti už teisę vaikščioti nuogiems, taip išvaduojant policijas nuo visokių vargų ir negaišinant laiko.

Šaltinis: “Balsas.lt“

, , , , , , ,

4 Komentaras

Nauja fatva: Dalia Grybauskaitė toliau aiškina ateities ir praeities vaidmenį


 

Ne taip jau seniai šalies vadovė giliamintiškai pamokslavo apie tai, kad užsienio politiką reikia grįsti ne praeities prisiminimais, o ateitimi. Tiesa, nepatikslino, nuo kada (nuo kurio momento) prasideda užmirština praeitis. Be to, ką tik pasakyta kai kas visiškai priešingo….

Tautosaka žmogų be atminties vadintų kvaileliu, nuolat mindančiu tą patį grėblį ir gaunančiu juo į kaktą. Mokytesni ar medicininius terminus įvaldę asmenys kalbėtų apie sklerozę arba amneziją, visiškai nelaikydami to geru dalyku. Konservatyvių pažiūrų filosofas Gilbertas Keithas Chestertonas yra pasišaipęs, kad progresą šlovinantys ir žvilgsnį tik į priekį įsmeigę žmonės antradienį jau nebegali vadovautis pirmadienio vertybėmis, o ketvirtadienį bus beviltiškai pasenę tai, kas buvo svarbu antradienį (cituota ne pažodžiui).

Georgas Orwellas „1984-uosiuose”, iliustruodamas istorinės atminties svarbą politikai ir žmonių pasaulėžiūrai, sakė: Kas valdo dabartį, valdo ir praeitį, o kas valdo praeitį, valdys ir ateitį“.

Na bet jei tautos išrinktoji ir reitingais į padebesius pakylėtoji prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė tokią fatvą (dekretas dar būtų nieko – bent aiškiau), tai visiems abejoti lyg ir nebedera. Klasikus ir liaudies iįšmintis metame į šiukšlyną bei bėgame, iškišę liežuvius) į šviesą, skaisčią bei nedebesuotą ateitį, kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.

Fatvas, musulmonų pasaulyje skelbia Muftijus. Jos nebūtinai yra juridiškai privalomos (būna ir tokių), tačiau kiekvienas doras musulomnas žino, kad jomis privalo vadovautis. Viena fatva buvo pamokyta, kad turi mirti islamą neva išniekinęs rašytojas Salmanas Rushdie. Bet toks metodas galioja įvairiausioms sritims. Galima ir be dekretų, kuriems nėra tiek daug konstitucinių galimybių, galima visiems įteigti, kad reikia pakeisti Seimo pirmininką, ar žinoti, kad blogai dirba kokia nors ministerija

Bėda su fatvų skelbėjais, kad jie kartais nėra tikri dėl savo santykio su viena ar kita religija, bet ima siekti kitų tikslų. Bet dar blogiau, kai fatvų skelbėjas pasirodo besąs sektantas ir, kaip tikras guru, reikalauja, kad visi čia pat paklustų net ir tokiam riktelėjimui, kuris neigtų visą iki to momento nusistovėjusią dogmų konstrukciją arba jos esmę. Ypač kai viražai labai jau dažni.

Nespėjo visi priprasti pamiršti praeitį, kai… buvo paskelbta šis tas naujo. Belieka tikėti, kad naujoji paskelbta nuostata apie tai, jog su JAV santykius galima grįsti „istorine atmintimi ir tęstinumu“, nesikeis labai greitai. Tada bus laiko, kad į viražus besigilinantieji spėtų atrasti formulę, įrodančią, jog tarp minėtų dviejų fatvų (taikomų JAV ir Rusijai) nėra nei loginio prieštaravimo, nei dvigubų standartų požymių. Nors, viena formulė jau egzistuoja ir ji mūsų geležinės guru kritikams visada pritaikoma ta pati: „kas tu toks ir kaip tu drįsti?“ Kaip tikroje sektoje.

, , , ,

3 Komentaras

%d bloggers like this: