Posts Tagged Kedys

Aukščiausiojo teismo pirmininkas – sistemos pūlinys ir gangrena?


Mano labai subjektyvia ir galbūt neteisinga nuomone, Aukščiausiojo teismo (AT) pirmininkas Gintaras Kryževičius apsimeta kvailiu, neleistinai politikuoja ir nevykusiai mėgina išsiskalbti savo supelijusią togą.

Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė – pūlinys ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje. Taip mano Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius, pažymėjęs, kad N. Venckienės istorijos kontekste teismų.“

Taip kalbėjo AT vadovas ir kalbėjo visiškas nesąmones. Istorijoje, su kuria siejama N. Venckienė, jo garbstoma sistema pasirodė blogai – visai nesvarbu, kuri pusė būtų palaikoma.

Ko verta teisinė sistema, jei nesugeba kelis metus nieko doro nuveikti vienoje vienintelėje istorijoje, o ir kitose – kaip Eglės Kusaitės ar savo pačios garbės ir orumo bylose – demonstruoja beprotišką uolumą. Ne N. Venckienės dėka keturi iš penkių lietuvių nepasitiki A. Kryževičiaus teismais, tad gerai, kad šis žmogelis bent neprisiekia, kad viskas ūmai imtų ir pasikeistų N. Venckienei dingus nuo žemės paviršiaus.

Paskutinėje “delfio” straipsnio pastraipose irgi įžvelgtina aiškiai politinė deklaracija ir išankstinis nusistatymas, o teksto visuma – politinis išsišokimas.

Kalbėdamas apie politinės sistemos reikalus A. Kryževičius kišasi į politiką, politikuoja ir, mano nuomone, peržengia savo kompetencijos, kurioje ir taip nesusitvarko, ribas. Taigi, mano subjektyvia nuomone, pats G. Kryževičius yra problema, jei netgi ne pati jos esmė.

Reklama

, , , , , ,

13 Komentaras

Teisės pitbuliams: būkite drąsūs


Teisingumą vykdo teismai, jų sprendimai privalo būti gerbiami ir vykdomi. Tai malda, kurią mokame visi. Kiek sunkiau, kai reikia ne vien melstis, bet imti ir padaryti.

Užduodu paprastą, kiek politinį, kiek teisinį, o kiek žmogišką klausimą. Adresuoju jį valiams, grybauskaitėms, grinoms, (post)palaičiams, kūriams, jų draugams ir standartiniams prokurorų trubadūrams žiniasklaidoje.

Drąsiau, teisinguoliai

Ateikite, bet kuris iš tamstų, gražiai nusipudravęs, parepetavęs, ir pasakykite viešai: „Aš, toks ir anoks, baisiai įgaliotas su teisės diplomu, įgaliojimu ir ordinu, prisiimu atsakomybę ir galiu pats asmeniškai, naudodamas fizinę jėgą, stebint žmonėms ir filmuojant, pagriebti aštuonerių metų klykiančią mergaitę ir įteikti ją keturių kaukėtų padarų atlydėtai biologinei gimdytojai. Man visai neįdomu, kad pastarąją net tuo metu mergytė vadins melage ir pedofile. Toks sprendimas ir mano bei mano parankinių veiksmai yra geri, teisingi, o visus kitus nubausiu, nes geriau žinau kodeksą.“

Prašau tekste nieko nepraleisti ir nesukti akių į šalį. O paskui, šypsodamasis, tegul ir saugomas kelių dešimčių tūkstančių litų per mėnesį kainuojančių apsauginių, paaiškinkite savo argumentus? Galite? Ne? Tada eikite namo ir savo sudievintais teismų sprendimais kūrenkite krosnis, valykitės tas vietas, kuriose įtariate esant sąžinę ir protą. Toks jums patarimas visiškai nesietinas su tuo, ar teisingai, ar klaidingai koks nors paprastas Kedys rašė skundus jūsų šlovinamai sistemai. Net ir su tuo – buvo jis psichas ar ne, nes jei taip – tai irgi ne jūsų ir ne jūsų ginamos sistemos naudai.

Būna ir kitokių sistemų, nuo kurių jūs, ponai, sugebate nusikopijuoti tik teisėjų apdarus ir negyvus paragrafus bei išorinius ritualus, o paskui į juos apeliuojate kaip į kažką tikro, netgi reikalaujate savo butaforijas ir dekoracijas gerbti.

Panašiai, bet ne taip

Yra tokia šalis – JAV. Ją vieni myli, kiti plūsta. Daugiau į ją imigruoja, negu iš jos bėga. Ne viskas ten idealu. Būna ir teismų sprendimų ginčytinų, ir skandalų, kurie tikrai ne menkesni nei lietuviškos rapsodijos. Būna ir panašių istorijų.

Antai 2000 metų balandį, vykdydamos teismo sprendimą, specialiosios Federalinių tyrimų biuro pajėgos įsiveržė į vieną namą Majamyje, atėmė berniuką kubietį ir grąžino tėvui į Fidelio Castro valdas. Moralinis ir politinis tokio sprendimo ir jo įvykdymo pagrindas – daugiau negu abejotinas. Berniuko mama paskendo 1999 metais, mėgindama pasprukti iš Kubos į JAV laiveliu (daugeliui bėgusių iš F.Castro rojaus buvo nesvarbu kaip). Berniukas atsidūrė Floridoje įsikūrusių giminaičių prieglobstyje. Kuboje likęs tėvas nuėjo JAV teisiniais keliais ir spėjo visas instancijas pereiti per kelis mėnesius. Be abejo, į kampaniją įsitraukė ir „Laisvės salos“ komandantė Fidelis.

Teismai nutarė, kad berniuką reikia grąžinti tėčiui. Giminaičiai ir Kubos emigrantų diaspora į tai atsakė mitingais. Niekas nesutiko berniuko grąžinti, prie namų buvo budima, net statomos barikados. Tai nepadėjo. Tuometis JAV prezidentas Bilas Clintonas pareiškė remiąs ginkluotos jėgos panaudojimą teismo sprendimui įvykdyti. Daugelis jo ir šalies valdžios poziciją apdovanojo „subiurokratėjusios moralės“ ir panašiais epitetais.

Dviejų vienodų istorijų nebūna, tad D.Kedžio dukters drama Lietuvoje turi keletą skirtingų niuansų. Pirma, kad ir koks būtų F.Castro, nebūta įtarimų ar pagrįstų abejonių, kad vaikas prieš tai ar po to galėjo būti įveltas į egzotiškus seksualinius nuotykius. Antra, tenykščiai teisingumo tarnai prieš tai nebuvo taip nuosekliai, ilgai ir kantriai darę visko, kad jų neapkęstų arba niekintų. JAV politinė ir teisinė sistema nebuvo suraityta į tokią padėtį, kad žmonės noriai rinktų į postus teistas personas vien todėl, kad atvirai netiki pačiais teismais. Be to, procesas turėjo ir pradžią, ir pabaigą – tąsymasis vyko ne tiek laiko, kad visi būtų pamiršę tai, nuo ko viskas prasidėjo.

Trečia – ką būtų parėmęs B. Clintonas, jei sprendimą „greituoju būdu“ įvykdyti pamėginę pareigūnai atlapnotų į spaudos konferenciją ir pasakytų, kad jiems nepavyko, nes du senukai jiems sutrukdė, o gal net ir nuskriaudė? Šie brangūs ponai juokingai primena pernai vieną laivą šturmavusius Izraelio „komandosus“, kuriuos įgula primušė taburetėmis, o šie pasiskundė buvę ginkluoti tik dažasvydžio ginklais.

Kas juokingesni: ar lynais nusileidę ir į nosį gavę „kietuoliai“, ar operacijos planuotojai – jokio skirtumo. Tiesa, net ir anie laivą vis dėlto užgrobė. Dabar spaudos konferencijoje pristatyta oficialioji „nuožmiųjų senukų“ versija atrodo lyg namų darbų neatlikusio paauglio paistalai. Net jei vienareikšmiškai būčiau „besąlygiško ir skubaus vykdymo“ pusėje, turėčiau pastebėti, kad viskas buvo organizuota taip nevykusiai, kaip sovietinę sistemą mėginusių išgelbėti pučistų veiksmai 1991 metų rugpjūtį. Išties panašūs sisteminės agonijos bruožai.

Uoli niekdarystė

Pasišaipiau iš policininkų ir net pačiam pasidarė jų gaila, nes tai net ne jų kaltė. Kad ir tie aplink namą išrikiuotieji, plūstami, koneveikiami ir sugeriantys į save visą žmonių įniršį pareigūnai. Tai žmonės, kaip žmonės – patys turintys giminių, artimųjų, vaikų. Iš jų diplomuoti teisės šarlatanai ir prekeiviai teisingumu vėl daro atpirkimo ožius ir savo beprotiškų, maniakiškų sumanymų vykdytojus. Bambėti savo infantilius poterius apie bet kokio masto kvailystės, pavadintos teismo sprendimu, besąlygišką vykdymą kur nors studijoje ar bendražygių užstalėje – lengva. Kodėl pareigūnas turi noriai tepti savo mundurą, sąžinę ir protą svetimomis dėmėmis? Uolumas yra geras dalykas ir kartu būtų gerai, kad jis turėtų bet kokią pozityvią prasmę.

Galite neūbauti, kad čia raginama nepaisyti teismų ir keliama grėsmė teisingumo sistemai. Ji vis tiek egzistuoja panašiai, kaip veikia de jure įsteigta dujų birža, kurioje niekas neprekiauja. Lietuvoje metų metus gali būti nevykdomi daugybė teismo sprendimų – ar tai būtų Vilniaus krašto švietimo ir iškabų, ar kitokie reikalai – pavyzdžių nė vardyti neapsimoka. Bet būna kartais, kad kai ką prireikia padaryti labai skubiai ir uoliai.

Tiesą sakant, Lietuvos teisėsauga dabar turi tris visuomenės matomus prioritetus ir dūsta bei prakaituoja nespėdama susidoroti šiuose reikšminguose frontuose tokiu mastu, kad kitkam nelieka nei laiko, nei išteklių.

Reikia D.Kedžio dukrą priversti iš naujo pamilti ją ūmai ėmusią mylėti mamą, sudoroti teroristę Eglę Kusaitę ir dar kokį jos senyvą rėmėją, o galiausiai – maltis ir minkytis besaikiuose procesuose dėl prokurorėlių ir teisėjėlių orumo bei garbės šalyje, kur jų negerbia trys ketvirtadaliai visuomenės. Yra ir daugiau teoriškai egzistuojančių, kažką neva veikiančių ir realiai finansuojamų įstaigų ir organizacijų.

Net ministerijos dydžio biudžetą turinti Seimo kontrolierių įstaiga, kuri sugeba pasiskundusiojo teisėsaugos savivale skundus išnagrinėti nepasikalbėdama su pasiskundusiuoju. Visko yra labai daug, labai svarbaus ir neskundžiamo. Tai labai puiku, bet kai per daug žmonių suvokia, kad valdžiai skųstis nė neapsimoka, – jie liaunasi tai daryti.

Kas ištinka tada? Šventa vieta tuščia nebūna. Ir ne kieno kito, o būtent sistemos aršiausių gynėjų kaltė, kad tokia situacija gali pasinaudoti anaiptol ne tos pakraipos ir kokybės jėgų atstovai, su kuriais būtų saugu sėdėti kad ir viename stadione. Tad būkite drąsūs, bet neįsijauskite.

Šaltinis: Lietuvos žinios

, , , , ,

Parašykite komentarą

"Pasitikėjimas" E.Žiobiene – violetinis košmaras


 

"Seimo pirmininkės Irenos Degutienės nuomone, Seimas, neatleidęs Editos Žiobienės iš vaiko teisių apsaugos kontrolierės pareigų, pareiškė pasitikėjimą ja ir suteikė moralinį palaikymą", – perskaičiau žinią. Būtų net ašarą išspaudę, jei nebūtų šimtą kartų matyta nesąmonė.

Prieš kelerius metus Seimas lygiai taip pat nesugebėjo iš pirmo karto atleisti iškilaus sovietinio saugumo (KGB) rezervininko iš Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigų. Šis, net parlamentinio tyrimo išvadų demaskuotas kaip absoliutus nevykėlis (švelniausias, mano nuomone, įvertinimas), toliau sėkmingai veik metus vertė VSD tuo, kuo jis yra ir dabar.

E.Žiobienės atvejis panašus. Patekęs į pareigas valstybės įgaliotinis vienokiems ar kitokiems reikalams ūmai pasijunta pavargęs ir pasiprašo atleidžiamas, bet daro tai su špyga kišenėje. Įlipęs į tribūną ima pasakoti miestui ir pasauliui apie savo žygdarbius bei priešo kėslus ir su krištoline ašara veizole įrodinėti, jog jį persekioja "minia", niekas nevertina bemiegių naktų ir pertemptų nervų. Išties keista. Jei žmogus negali dirbti darbo, kuriame yra įtampos, jei negali pakęsti visuomenės dėmesio, kuris ne tik gali, bet ir privalo egzistuoti demokratinės visuomenės sąlygomis, tai kokio velnio, leiskite paklausti, į tas pareigas apskirtai reikėjo lįsti?

Na, parašė keli šimtai žmonių peticiją. Na, buvo mitingas. Na ir ką? Kiekvieną kartą, kai tai nutiks, minėta dama bėgs į Seimą, o šis svarstys jos violetines fobijas, uždavinės klausimus, diskutuos, laužys ietis ir atidės reikalą kitam kartui? Net visiškai nesigilinant į bukaprotišką klausimą "ar tu už Kedį", "ar tu prieš Kedį" – akivaizdu, jog tai absurdas. Apsaugos nuo visuomenės (net jei kam nors labiau patinka žodis "minia") dėmesio besišaukianti damutė negali nieko gero tai visuomenei nuveikti. Jei nervai silpni ir kamuoja baimės, pigiau būtų ją atleisti ir nupirkti, tegul ir už Seimui skirtus mokesčių mokėtojų pinigus, kelialapį į sanatoriją.

Kad cirkas gali kartotis be galo, pripažįsta ir Seimo pirmininkė. "Jos valia – ji gali po savaitės, po mėnesio, po dviejų, dar kada nori. Kiekvienas pareigūnas, kuris yra atskaitingas Seimui, turi teisę teikti atsistatydinimo pareiškimus, todėl, kad tik Seimas gali arba atleisti, arba neatleisti", – teigė I.Degutienė.

Parlamento vadovė (didžiuodamasi teisinėmis keistenybėmis ir valstybėje įsigalėjusiu politiniu idiotizmu?) priminė tą įvykį, kai buvęs Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius išbuvo dvejus metus neatleistas, bet neatsiminė jau minėto Arvydo Pociaus. Buvęs saugumo vadeiva viešai Seimo tribūnoje sapnavo suradęs (taip ir neparodė) Bražuolės tilto sprogdintojus ir Juro Abromavičiaus žudikus. E.Žiobienė viešai Seime sapnuoja violetinį košmarą. Seimas už tautos pinigus tampa tų sapnų klausytoju ir aiškintoju. Tiesą sakant, du pastarieji paminėti personažai, nepaisant pareigų ir aplinkybių skirtumų, turi vieną bendrą vardiklį – iš tribūnos vaidina atsistatydinimą tam, kad liktų eiti pareigas, nepasakydami – nori ar nenori dirbti toliau. Tautos išrinktieji kviečiami patys susiprasti, jog turi reikalą su absoliučiai nepakeičiamais didvyriais ir didmoterimis. Kalnai jau būtų nuversti, jei ne prakeiktoji "minia"…

Dar po poros mėnesių minėsime kitos minios 20 metų sukaktį. Minios, kuri susirinko sausio 13-ąją. Jei ne ji, rūmuose, kurie toleruoja tokį išsidirbinėjimą, būtų renkamasi rečiau, bet kalbama trumpiau, plojama vieningiau. Sovietiniame parlamente tvarka buvo ir be Pakso. Jei ne ana minia, niekas ir šiandien niekam netrukdytų dirbti, o "Panorama" sėkmingai raportuotų apie laimingų kolūkiečių buitį bei viršytus penkmečio planus.

Pabaigoje dar vienas pastebėjimas. "Už Seimo pirmininkės I.Degutienės pateiktą nutarimo projektą dėl E.Žiobienės atleidimo jai atsistatydinus balsavo 31 Seimo narys, prieš buvo 33, susilaikė 33 Seimo nariai, primena ELTA." Ir aš primenu, kad dar nežinia kur prašapo 43 Seimo nariai. Tarkime, kad sirgo ir svarbiais darbais užsiėmę buvo dešimt. Kur kiti? Gal irgi yra be galo jautrūs, todėl išsigando minios, kurios laukia tik tam, kad mestų biuletenius į urnas? Gal pakeliui į darbą pamatė ką nors violetinio ir žegnodamiesi nubėgo į vaistinę? Neturėkime iliuzijų – jie suvaidino spektaklyje savo vaidmenį ir nusiteikę tai toliau kartoti, tad laukime naujų serijų. Su vaikų teisėmis ir valstybės reikalais tai neturi nieko bendro.

“Lietuvos žinios”

, , , ,

3 Komentaras

Kaip keista


 

Ėjo, ėjo teta teisėsauga, užkliuvo už vieno vienintelio Kedžio ir liko jos tik 0,4 proc. ką nors įtikinančios. Visi kiti tapo runkeliais ir nieko nesupranta. Gaila, kad jų visų negalima pasodinti arba pagydyti.

Tada belieka “atsigręžti į žmogų”, kurio pavardė net ir prezidentūrai gali būti žinoma, bet dar svarbiau yra surasti CŽV kalėjimą.

, ,

Parašykite komentarą

Ūsas negyvas – visiškos kliunkos


 

Visiškos Kliunkos ir visiški lauciai šiandien reikalauja dar daugiau pasitikėjimo kreditų. Ne tik įtariamieji po septynių mėnesių gaudynių kniūpšti miršta pasidėję prie kojų pagrindinį nusikaltimo įrankį, bet ir valstybės saugotos personos ne tyčia randamos negyvos. Užtat kalinamos rusų karinėms bazėms „pavojingos“ mergiotės.

Labai subjektyvi nuomonė:

Senos teorijos

Ligi šiol girdėta, teisėsaugai daugmaž palanki versija buvo tokia:

Kedofilai yra durniai, nes jie arba nori pakenkti prezidentei Daliai Grybauskaitei ir premjerui Andriui Kubiliui, arba yra kažkurio iš jų siųsti, kad susidorotų su sąžiningais ir iki devinto prakaito triūsiančiais prokurorais.

Viską suorganizavo man irgi nelabai simpatiškai besielgiantys Venckai, o visokie ten debilai prisigalvojo sąmokslo teorijų. Taip gali būti, nors septynis mėnesius nešiotas pistoletas (nusikaltimo įrankis) ir mirtis apsivėmus, pasidedant jį šalia, ne visiems išrodo logiškai.

Kitos teorijos

Labai gali būti, kad panašiu būdu teisinga yra ir kita teorija:

Viena mergaitė pažinojo vieną žmogų, panašų į čečėną. Ją kelis metus sekė, dorojo ir auklėjo Valstybės saugumo departamento (VSD) agentai, po ko ji ūmai nutarė kažką sprogdinti.

Ką tiksliai? – nežinojo nė pats VSD. Pradžioje, „Lietuvos rytui“, prisimenant senus gerus laikus, buvo pasakyta, kad Maskvos metro. Visi pasijuokė… Tada atėjo dabartinis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas bei paneigė tokią informaciją, dievagodamasis, kad Lietuvos VSD išvis nebendradarbiauja su rusais.

Praėjo kiek laiko, atėjo spaudos konferencija, kurioje visiška kliunka patvirtino, jog rusai dalyvauja apklausose. Visiškas laucius jau kelis mėnesius prieštarauja tam, kad merginai leistų pasimatyti su mama ir teta. Pastarosios pačios, prieš porą metų., kreipėsi į VSD dėl savo dukters, neįtardamos, kad ten reikia tiesiog statistinių vienetų ir savo vertės įrodymų.

Klausimas

Ar Marijos žemės pilietis būtinai privalo manyti, jog yra durnesnis už visišką kliunką ir visišką laucių???

Gali būti, kad viskas yra tik sutapimai ir keistos nelaimės, kurios trukdo gerai triūsiančiai teisėsaugai, kuria pasitiki tik su ja susijusi žiniasklaida. Gali būti, kad visa tai sukūrė dabartinės politinės valdžios pirmtakai, kad jai pakenktų (taip sako premjero ir prezidentės fanų klubas). Gali būti dar daug kitų vertinimų. O kuo, prisimindami VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūtį, čečėnų Gatajevų buitinio konflikto vertimą „teroro byla“, kitus su Lietuvos žvalgybomis susijusius skandalus turi tikėti Lietuvos pilietis? Juk tik trečdalis tokių, praėjusiais metais, pasak tyrimų, ėmė vokelius….

, , , , , , , , ,

2 Komentaras

%d bloggers like this: