Posts Tagged Komunistai

Kiek dar esame skolingi AMB?


Taupanti, pensijas mažinanti, mokesčius didinanti ir netgi dar dešinioji vyriausybė nutarė:

”Skirtos lėšos Prezidento A. Brazausko kapavietės sutvarkymui
2011/03/30

Vyriausybė dalį Privatizavimo fondo lėšų skirs Prezidento Algirdo Brazausko kapavietės sutvarkymui Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jos sutvarkymui skiriama 128 tūkst. litų, už lėšų panaudojimą bus atsakinga Kultūros ministerija. “

Gerai. Labai gerai. Reikėtų dar papildyti Konstituciją organiniu įstatymu, pagal kurį Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto pirmasis sekretorius, prezidentės Dalios Grybauskaitės mokytojas būtų kasmet pagerbiamas masiškai šaudant “Alitos” šampaną nuo “Draugystės” viešbučio ir Valdovų rūmų stogų. Už kokią padorią sumą. Tam galima būtų įvesti dar ir abonentinį mokestį, kurį įvesti Lietuvos radijui ir televizijai visada yra arba jau, arba dar ne laikas. Juk niekas nežino, kiek kainuoja plytelės, kryžius ir gėlės.

Juk esame amžinai skolingi ir ne miūsų reikalas – kiek.

, , , , , , , , ,

4 Komentaras

Liustracija – 19 metų absurdo


 

Liustracija Lietuvoje vyksta neregėtais tempais, nes niekas jų neregėjo. Metai bėga, keičiasi kadencijos, įstatymai ir mados, o Lietuva toliau liustruoja vieną ir tą pačią Kazimirą Prunskienę.

Buvo pirmoji atkurtos valstybės pemjerė, moterų partijos, vėliau mutavusios iki valstiečių ir dar liaudininkų, lyderė, signatarė, kandidatė į prezidentus ir ministrė Kazimira KGB bendradarbe „Šatrija“ ar nebuvo?

Stebuklų šalyje įmanoma viskas. Teismai šiuo klausimu yra priėmę skirtingas nutartis. Aukščiausiasis teismas 1992-ais pripažino „Gintarine ledi“ pasivadinusiai politikei „Šatrijos“ titulą. Verdiktas buvo, kaip ir dera Aukščiausiajam teismui – galutinis ir neskundžiamas. Deja, kadencijoms, madoms ir interesams keičiantis, gimė kitas – dar labiau neskundžiamas ir dar labiau galutinis – Vyriausias administracinis teismas, kurio nutatis – irgi galutinė – iš ponios „Šatrijos“ titulą atėmė.

Keistas entuziastų pulkelis, kurį politikai (esų įsistikinęs, kad tyčia) pasmerkė vadintis Liustracijos komisija ir nedavė bei neketina duoti  jam nei pinigų, nei teisinės pagalbos, ėmė ir iš naujo persvarstė – kuri iš neskundžiamų nutarčių yra neskundžiamesnė. „Šatrijos“ titulas grąžinamas, o naują partiją steigiantis, beatauštąs politinis lavonas vėl grąžinamas į dėmesio centrą.

Apie tai, kad reikia liustruoti sovietų saugumui dirbusius asmenis, prabilta iškart atkūrus nepriklausomybę. Netgi svajota apie desovietizaciją, Vokietijos denacifikacijos pavyzdžiu. Dabar jau banalu baksnoti pirštais ir aiškintis – kas konkrečiai kaltas, kad sumanymas nepvyko. Tyčia ar netyčia, o pateikiami projektai ir atmosfera 1991 – 1992 –ais metais, buvo sutverti taip, kad visiems nuo tos temos pasidarytų bloga ir padorioje draugijoje būtų nepadoru apie tai užsiminti.

Galutinai desovietizacijos tema mirė, kai „Respublika“ ištraukė ir paskelbė popierius apie Vytauto Landsbergio tuometinį ginklanešį Virgilijų Čepaitį. Aukščiausiasis Teismas patvirtino, kad popieriai yra panašūs į tikrus ir desovietizacijos vėliava, nuo purvo svorio, smuktelėjo iki pusės stiebo. Psichologinės sąlygos prasidėjusiam nomenklatūros politiniam revanšui buvo sudarytos. Į valdžią grįžus persivadinusiai kompartijai, klausimas „išsisprendė“ savaime.

O visgi – jei V.Čepaitis būtų buvęs atkakalesnis arba laiku pasirinkęs teisingą partiją ir pažiūras – ar nesitęstų ir jo byla, kartu su karjera? Iki pat galutinio politinio sukriošimo, ištikusio apie naują partiją svajojančią Šatriją be portfelio.

Į valdžią grįžus konservatoriams, desovietizuoti jau nebesitikėta. 1999 m. priimtas liustracijos įstatymas, kurį KGB ir kompartijos veikėjai bei jų draugai pradžioje be reikalo vadino raganų medžioklės įrankiu. Su tokiu rakandu nesumedžiosi ne tik raganos, bet ir paliegusio triušio. Praėjusios kadencijos Seimo mėginimą padidinti šio instrumento veiksnumą sužlugdė Valdas Adamkus, kuriam visuomenės susitaikymas visuomet reiškė bent jau atsarginių kagebistų kaišiojimą į postus. Dabar konservatoriams trukdo ekonominė krizė ir viltis sutaupyti neuždirbant. Įstatymo projektas, kuris nežinia kada bus priimtas, numato, kad liustruos panaši entuziastų grupelė, priklijuota prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro. Pastarajį, skirtingai nei prieš tai buvusi kairioji valdžia, taupytojai patį privertė vegetuoti. Manau, kad valdžia būtinai turėtų skirti K. Prunskienei signatarės rentą ir dar išskirtinę medicininę priežiūrą. Nes politiniam „nabašninkui“ virtus biologiniu – dings paskutinis liustracijos objektas. Cirką tęsti bus sudėtingiau.

p.s. Premjeras Andrius Kubilius yra jau paskelbęs urbi et orbi, kad Lietuoje baigėsi posovietinė epochą, nes į valdžią atėjo jis ir Dalia Grybauskaitė.

, , , , , ,

Komentarų: 1

Dar nemirusių raudonųjų partija


„Karo veteranų ir partizanų dėmesiui! 1941-1945 metų karo veteranai ir partizanai Panevėžyje organizuojasi į politinę partiją, kuri rūpintųsi ir apgintų mūsų reikalus. Kviečiu atsiliepti visus norinčiuosius Panevėžyje ir Lietuvoje. Pagarbiai, panevėžietis Vladimiras Volodkinas, Panevėžys, Ateities g. 20-7. Užs. AG9283.”

Toks skelbimas patalpintas trečiadienio “Lietuvos žiniose”.

Įdomu, jei karas baigėsi 1945-aisiais, o tiems veteranams ir „partizanams” (sovietų siųstiems diversantams) tada buvo bent po 17 metų – koks dabar šios „partijos“ amžiaus vidurkis? Ar teisėta tai, kad partija buriama tokiu pagrindu, o jos branduolį ketina kurti vieno iš okupantų pusėje kariavę Lietuvos valstybės priešai? Žinoma, jei čia nėra kokio nukvakusio senuko noras pabendrauti ir atkreipti į save dėmesį.

,

Parašykite komentarą

Kokio Maskvos kozirio neatmuš Lietuva (II) 2007.05.23


Pirmojoje dalyje prakalbome apie tai, kad „žydų kortą“ Maskva būtų linkusi išnaudoti prieš Lietuvą nei kiek ne mažiau džiugiai, nei paminklų reikalus Taline.

Ir nebūtinai pretekstu tampa paminklinio mastelio įvykiai. Štai „antros lietuvių religijos“ jubiliejuje kažko nepasidalino lietuvis Šarūnas Marčiulionis ir žydas Šabtajus Kalmanovičius. Ko nepasidalino – vienas Dievas težino. Tačiau tūlas Mauša Bairakas iš to išpūtė visatos masto incidentą. Pagal Bairaką, Marčiulionio išpuolis buvo antisemitinis: neva jis pasakė verslininkui, kad žydams ne vieta Lietuvos krepšinyje. Nors telekameros jokio antisemitizmo nefiksavo, Marčiulionis viešai atsiprašė – tai negelbėjo. O visur esantis E. Zurofas jau paskelbė pasauliui graudžių pareiškimų.

Kas jis – Mauša Bairakas? Pastaruoju metu spauda dažnai mini jo vardą. Šiek tiek (nors ir ne žydas būdamas), stebiu tai, ką viešoji erdvė praneša apie žydų gyvenimą Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo. Kažkaip anksčiau šio vardo nepastebėjau, bet gal esu neatidus. Žinau Simoną Alperavičių, žinau brolius Emanuelį ir Marką Zingerius. Teko skaityti kūrybą ir sykį sutikti Arkadijų Vinokurą. Girdėjau, kaip dainuoja Liora Grodnikaitė – akompanuojant Arkadijui Gotesmanui, atliekant Anatolijaus Šenderovo kūrinį… Na, nebent – pasufleravo patys žydai – Bairako pavardė šmėsteldavo ten, kur spauda gvildeno ginčų dėl nuosavybės Kaune peripetijas. O čia politinis reikalas – antisemitizmas Lietuvos krepšinyje! Ne juokai…

Maža to, nespėjo aprimti skandalas dėl Kalmanovičiaus, M. Bairakas vėl įskriejo į eterį. Šį kartą – pagrindinėje Nacionalinio transliuotojo analitinėje laidoje. Siužetas, parodytas „Savaitėje“, tiek aktualus šio straipsnio kontekste, kad privalau jį aptarti.

Taigi, š.m. balandžio mėnesio 9 d. žiūrovai išvydo M. Bairaką. Nacionalinio transliuotojo žurnalistė – siužeto autorė – jį pristatė kaip „Kauno žydų religinės bendrijos“ pirmininką. Jis pats prisistatė Lietuvos piliečiu. Čia pat M. Bairakas pranešė esąs čia su labai pilietiška misija. Nei daug, nei mažai, bet jis tenori, kad iš Simono Alperavičiaus (Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko) būtų atimtas ordinas, kurį pastarasis gavo prieš keletą metų. M. Bairakas dėl to norįs kreiptis į prezidentą. Kodėl reikia atimti? O gi todėl, kad tas nenaudėlis Alperavičius, sovietų gadynėje, yra parašęs antisionistinių tekstų bei  negerai rašė apie prieškarinę Lietuvą. Kažką apie buržuazinę diktatūrą.

Televizijoje tuo metu buvo rodomos pageltusios brošiūros, kurias, pasak paties Bairako, jis neseniai gavęs iš draugų Izraelyje, pas kuriuos viešėjęs.

Šiek tiek nustebau, nes nežinojau, kad žydų valstybei nebegresia niekas, nebėra nei „Hamas“, nei „Hezbolah“, nei kitų bėdų. Visi rimti žmonės teieško Simono Alperavičiaus senovinių rašinių. Ar tik nebus tos brošiūros išnirę iš kokios nors Lubiankos archyvinių rūsių – gimė šventvagiškai „rusofobiška“ mintis?.. Toliau M. Bairakas ėmė ir sustiprino mano keistus įtarimus. Jam esą labai svarbu „išsiaiškinti su Alperavičiaus disertacija“. Tačiau ieškosiąs pastarosios (su draugais) ne kur kitur, o Maskvoje. Ir „ras“ – užtikrino M. Bairakas.

Kokia išvada: negeras žmogus S. Alperavičius parašė negerą disertaciją, kurioje šmeižė Lietuvą, o pareigingas pilietis M. Bairakas jį demaskuos. Juk turi reikšmingų ryšių Maskvoje…. Tokia jau kai kurių veikėjų lemtis – prasitarti. Juk kodėl Maskva turi ieškoti seno žydo disertacijų? Pamenat, kaip nepanoro ieškoti jaunesnio ruso – Uspaskicho diplomo? O juk tuomet prokuratūra oficialiai prašė…

Tiek to. Grįžkim prie laidos siužeto ir reportažo. Žurnalistė-autorė paprašė padėtį pakomentuoti patį Lietuvos istorijos instituto direktorių prof. Nikžentaitį. Profesorius padūsavo dėl to, kad praleista liustracijos galimybė ir, pasak žurnalistės, patarė Alperavičiui… grąžinti ordiną.

Dovanokit, profesoriau… Nelabai mėgstu komunistus, manau, jie atsakingi už daugelį Lietuvos bėdų (įskaitant neįvykdytą dekomunizaciją ir desovietizaciją). Tiesiog leidžiu sau manyti, jog pastaruosius veiksmus vis dar galima įvykdyti ir tai dar nėra per vėlu. Net ir patį kiečiausią jos variantą. Tik viena bėda – Alperavičiaus nepajudintų jos liustracijos variantas. Žmogus nedirba valstybinėje tarnyboje, nedėsto (negali kenkti vaikų sąmonei). Pagaliau – nėra žurnalistas ir negali manipuliuoti nuomonėmis. Visi šie aspektai įvardijami net pačiame griežčiausiame – Lenkijos liustracijos – įstatyme.

Nemėgstu komunistų. Manau, kad ši partija, jos viršūnės, komjaunimo, sovietų „profsojuzų“ elitas, juolab KGB – nusikalstamos žmogžudžių, melagių ir vagių organizacijos. Tik štai Alperavičius niekada ten nebuvo net vidutinėje grandyje.

Domėdamasis žydų istorija, o ypač antisemitizmo, kaip valstybine Sovietų Sąjungos politika, žinau šį bei tą apie 1949 m. Suprantu, kad S. Alperavičius, negražiai rašęs apie Lietuvą, neturi būti laikomas nei didvyriu, nei disidentu. Jaunas žydas milicininkas gyveno sunkiais laikais. Ką tik Minske NKVD agentų buvo nužudytas žydų aktorius Solomonas Michoelsas. Maskvoje buvo ką tik in corpore sušaudytas visas Žydų antifašistinis frontas, siaučia kova su „betaučiais kosmopolitais“ (žydais, žinoma), vyksta antisemitinė „gydytojų byla“. Visa tai vyksta iškart po holokausto, nespėjus ataušti krematoriumų kaminams. Taigi – šiomis aplinkybėmis nepasirašyti to, ką liepia vadovybė, galėtų itin drąsus žmogus. Galima teigti, kad S. Alperavičius toks nebuvo. Tačiau pagal tai, ką žinome,– ne daugiau.

Gal atsirastų koks istorikas, kuris ryžtųsi patikrinti, o rezultatus paskelbti, kokius ordinus nešioja ir vadovaujančius postus užima LKP CK plenumų kalbėtojai ir Aukštosios Partinės mokyklos mokslinčiai? Juk jie kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę tas pačias bjaurastis, nors jokios rimtos represijos nebegrėsė.

Antai, malonus simpatiškas jaunuolis, nūnai einąs Valstybės saugumo departamento viršininko pavaduotojo pareigas, jau Gorbačiovo „Glasnost“ laikais šlykščiausiais žodžiais niekino Lietuvos nepriklausomybę ir jos patriotus. Ir kas? O gi nieko. Niekas jo neliustruos, o ir ordinų dar gali gauti – nesenas, laiko yra.

Grįžkime prie „Savaitės“ siužeto. Ten žurnalistė-autorė iš už kadro paslaptingai pareiškia, kad kai kurie „žmonės“ esą mano, jog S. Alperavičiui Lietuvos žydų lyderiu vadintis nedera. Mat pastarojo organizacija tevienijanti vos dešimtadalį žydų. Nežinau, kas yra „kai kurie žmonės“, nežinau – daug yra dešimtadalis ar mažai, bet negirdėjau nei apie Lietuvos partiją ar organizaciją, kuri vienytų daugiau nei dešimt procentų lietuvių. Tiesa, ir su skaičiais lyg ir prašauta. Pats S. Alperavičius tik prunkštelėjo į telefoną ir atsakė elementariai: žydų Lietuvoje apie 4,9 tūkst. (tai sutampa su duomenimis, kuriuos pateikia Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas), o vien socialinę paramą per jo vadovaujamą žydų bendruomenę gauna apie 1,5 tūkst. S. Alperavičiaus ir M. Bairako tautiečių. Kaip pavyko išsiaiškinti, pono Maušos religinė organizacija vienija apie 10-15 pasekėjų. Organizacija religinė – jai įstatų turėti nereikia, narių apskaitos irgi. Tokie įstatymai. Belieka remtis tuo, ką sako pats lyderis ir labiau informuoti jo tautiečiai. Pats M. Bairakas sako, kad jo organizacija vienija milijonus. Pasak jo, ji atstovaujanti visus nužudytus holokausto metais. Sutikite, toliau klausti – nebepatogu.

Įdomu tai, kad pilietis M. Bairakas, be kita ko, neoficialiai prisistato „Sinagogos reikalų tvarkytoju“. Pakalbinti žydai trauko pečiais – nėra tokios pareigybės. Yra Sinagogos seniūnas (Gabajus) ir tiek.

Paklausiau E. Zingerio – kas ir kaip su tuo Alperavičiumi, Bairaku ir ordinu? Žmogus nustebo, paklausinėjo dar ir manęs, mat būdamas užsienyje sakosi nieko negirdėjęs. Tik tiek, kad motyvą nurodė banalų – pinigus. Gresia Lietuvos žydų bendruomenei grąžinamo turto dalybos, o tai ne šiaip kokie juokai.

Minėtame siužete kažkaip neaiškiai nuskambėjo informacija, jog M. Bairakas sėdėjo kalėjime. Šiame kontekste įdomu sužinoti kiek, kada ir už ką. Tad ir pasiklausiau paties M. Bairako. Pasirodo, šis laiko save bemaž politiniu kaliniu, nes asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus – valiutines operacijas, anot jo paties, yra dabar reabilituojami. Kiek tai realiai politiška – tesprendžia skaitytojas. Jei tai būtų sovietinė politinė represija – truputį kitaip skambėtų patriotiniai lozungai ir Alperavičiaus „stalinizmo“ paieškos. Kiek kitaip atrodytų, jei tai būtų „zeko“ kerštas „mentui“. Dar trečią variantą pasiūlė S. Alperavičius. Pasak jo (kaip ir minėto E. Zingerio), visas reikalas piniguose. S. Alperavičius netgi sakosi trukdąs M. Bairakui tik tiek, kiek trukdąs jo abejotino teisėtumo veiklai. Į tai M. Bairakas atkirto nepardavęs nei vieno iš pastatų, kuo jį kažkada kaltinęs (nežinau – kada ir kur) S. Alperavičius. Pasak M. Bairako, keli pastatai nuomojami, o tik vienas Sinagogos pastatas parduotas lietuviui investitoriui, nes jo vadovaujama organizacija paskaičiavusi, kad negalės sumokėti už pastato remontą. Lėšos –  pasak M. Bairako, naudojamos išlaikyti Choralinei Kauno Sinagogai – seniausiai Lietuvoje.

Atrodytų – prie ko čia Maskva, prie ko čia kažkokios „rusofobijos“, jei klausimas tik apie M. Bairako parduotus ar neparduotus žydų pastatus, planus tęsti šį verslą ir pinigų dalybas? Na, bet juk „maskoliškumo“ fabulą siužetui, kaip pamename, siūlo pats M. Bairakas ir „Savaitė“ – girdi, „šalin stalinistą Alperavičių“. Ir man – telefonu – tą patį išaiškino. Pasak jo, jis tenorįs, kaip pilietis, pradėti visus liustracijos reikalus nuo pačių žydų. Labai jau S. Alperavičius esą akis bado su savo praeitimi.

Taigi, prie to ir grįžkime. „Savaitės“ siužete M. Bairakas kreipiasi į kažką: žiūrovus, prezidentą, o gal, kaip dera religinės organizacijos lyderiui, į poną Dievą. Pastarasis variantas sunkokai tikėtinas. Mat Aukščiausiasis vargu ar atleistų tokią keistą dviprasmybę – atimti ordiną iš S. Alperavičiaus ir pamiršti kitus. Ne vien apie žydus kalba, bet apie kitus – vėliau. Yra dar toks, jau minėtas, M. Bairako ir E. Zurofo užtarimų susilaukęs, „antisemito“ Marčiulionio neva skriaustas, Šabtajus Kalmanovičius. Dovanokit – fon Kalmanovičius. Irgi lietuviškų ordinų kavalierius. Nežinau, kaip dėl krepšinio, bet 1987 m. (kai dar nebuvo „fon“) ponas buvo suimtas Izraelio kontržvalgybos pareigūnų. Klaidos nebuvo, teismas įvyko. Gavo mūsų ordino laureatas 9 metelius už šnipinėjimą Sovietų naudai. 6 iš jų praleido Izraelio kalėjime. Italijos laikraštis „La Reppublica“ 2004 m. rugpjūtį rašė: 1993 m. lapkričio 8d. Tel Avivo apygardos teismas išslaptina bylą. Ten rašoma: „tarnaujantis GRU (karinė sovietų žvalgyba), o vėliau KGB, nuo 1972 m. Šabtajus Kalmanovičius dirbo Sovietų Sąjungai, siekdamas rinkti ir perduoti informaciją apie politinę, ekonominę Izraelio situaciją, apie jo stambius politinius veikėjus, mėgino įsiskverbti į saugumo tarnybą ir LIKUD.“

Paklausiau pono Bairako ir apie tai. Atsakymas buvo gan lakoniškas ir korektiškas: „Tai prezidento reikalas. Jis suteikė ponui Kalmanovičiui pilietybę ir davė ordiną. O bausmę žmogus jau atsėdėjo“. Ir dar ponas M. Bairakas, net neklaustas, patikslino, jog Š. Kalmanovičius yra jo organizacijos svarbiausias finansinis rėmėjas.

Taigi, jei net pilietis M. Bairakas, kartu su „Savaitės“ rengėjais ir nemato reikalo paprašyti atimti ordinus iš tokių lietuvių veikėjų, kaip Juršėnas ar Kavaliauskas (leiskit mane – irgi pilietį – į eterį – pacituosiu, ką ir kaip jie rašė apie NATO ir lietuvių emigrantus), tai labai jau keistai atrodo pasirinktas atakų prioritetas – S. Alperavičius. Jei klausimas grynai piniginis, tai kodėl Lietuvos piliečiai turėtų tikėti, kad per visus nepriklausomybės metus savo lojalumu nesuteikusi pagrindo suabejoti S. Alperavičiaus žydų bendruomenė yra pavojingesnė už pono Bairako biznio planus? Pinigų nūnai prilaiko ir Maskva. Juolab, kad naujai išgarsėjęs visuomenininkas mano, jog „šviežesni“ personažai, kurie užsiėmė ne formalių brošiūrų rašymu – jau „išsipirko“; išvien su Estijos šmeižimo kampanijon įsitraukusiu E. Zurofu, ieško būdų pasauliui išgarsinti Lietuvos krepšinį kaip „antisemitų irštvą“.

Pradžioje minėjau, kad žydų tema Lietuvai jautri. Jautri viduje, jautri Vakaruose. Be to – itin paranki Kremliaus propagandos kūrėjams ir platintojams. Būtent todėl labiausiai stebina ir liūdina ne Kauno žydų „opozicionieriaus“ žygiai. Nuvilia nacionalinio transliuotojo nekritiška pozicija ir, nesvarbu kaip motyvuota, „stalinistų“ paieška tarp tų Lietuvos piliečių, kurie teturi su Stalinu tiek bendro, kad tais laikais turėjo išgyventi. Galiausiai, „stalinisto“ Alperavičiaus vadovaujama žydų bendruomenė visada pasižymėjo ypatingu lojalumu Lietuvos euroatlantiniam kursui – pasirašė visus dokumentus dėl stojimo į NATO ir ES, atsikirsdavo Maskvos organizuojamų žydų suvažiavimų siūlymams juos „pagloboti“.

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , , ,

Komentarų: 1

Kokio Maskvos kozirio neatmuš Lietuva? (I) 2007.05.09


Tomas Čyvas

Rusijos agresija prieš Estiją (agresijos dėmenys: Dūmos deputatų reikalavimas atstatydinti suverenios šalies premjerą paviešintas Estijos parlamente, Estijos ambasados Maskvoje blokada, Talino pogromai, dalyvaujant 22 smogikams – Rusijos piliečiams. Atrodo, kad kai kurie Estijos rusai elgėsi kaip Sudetų krašto vokiečiai prieš Antrą Pasaulinį karą) privertė mūsų analitikus susimąstyti apie Lietuvos realijas.

„Ar įmanoma tai pas mus?“ – tokio turinio antraštėmis sumirgėjo internetas ir spaudos leidiniai. Daugelis lyg ir sutiko, jog visai įmanoma. Tiesa, skirtingai nuo tų pačių estų, kurių premjeras Andrus Ansipas pareiškė, jog pogromai „nėra tik Estijos rusų bendruomenės problema“, mūsų orakulai linkę susikoncentruoti ne į politinį, o į etninį iškylančių problemų dėmenį.

Nuslydę į etninių priešų paieškas mūsų pranašai tarsi pasiekė konsensusą (pamenat mėgstamą M. Gorbačiovo žodelį?), kad šiuos galimus sukrėtimus katalizuos tikrai ne Lietuvos rusai. Juk mes daug protingesni už kaimynus. Juk mūsuose visi iki vieno piliečiai – net ir kolonistai – atsiųsti į Lietuvą iš „centro“ okupacijos metais, kaip pvz., Viktoras Uspaskichas), jie integruoti geriau negu Estijoje ar Latvijoje. Vienas iš rusų karinio pramoninio komplekso tūzų, Rolando Pakso rėmėjas integruotas taip tobulai, kad mūsų valdžia niekaip nepajėgia jo išsiųsti. Iš viso, argi galima kalbėti apie rusus blogai? Juk mes juos taip visi mylim. „Prie ruso buvo geriau“ – populiarus mūsiškio plebso lozungas.

Kitas reikalas – lenkai. Viena aštrialiežuvė ir „aštriaplunksnė“ (nors dabar naudojama ir klaviatūra) žurnalistė taip ir parašė – Lenkijos autonomijos idėja esą niekur nedingo. Ji neva gyva, kaip ir Abchazijoje. Tik užmiršo ponia paminėti, kad Abchazija – iš esmės Rusijos „taikdarių“ okupuota teritorija. Nutylėta ir apie Lenkijoje vykstančius procesus – dekomunizaciją, planuojamą dviejų tūkstančių „Sovietų ir Lenkijos draugystę“ šlovinančių iškamšų utilizaciją, valstybinių pensijų atėmimą saviems (net ne okupantų) kagėbistams. Lenkų valstybė nesiterlioja su tautiečiais užsienyje, kuriuos įtaria išduodant jos strateginius interesus.

Ponia turbūt apie tai negirdėjo. Priminsiu, kad vos tik Lukašenkai pavyko Baltarusijos lenkų bendruomenę paversti savo statytinių ruporu, tiems „aktyvistams“ buvo net uždrausta į Lenkiją įvažiuoti! Ir tai padarė dar Lenkijos kairieji, kurie laikomi komunistinės nomenklatūros įpėdiniais. Ko gi reiktų laukti iš dabar esančių valdžioje antikomunistų? Mūsų lenkų politikieriams tai baisiau už košmarą. Susiderėti su Paksu Vilniuje? Čia – prašom. Bet nutraukti santykius su Varšuva? Na jau ne. Tačiau tai visai netrukdo mūsų politikams ir visuomenininkams žiūrėti į Lenkiją ir lenkus absurdiškai įtariai. Viena žinoma slavistė-baltistė neseniai išspinduliavo be galo gilų retorinį klausimą: „O kuo gi lenkų kapitalas geresnis už rusišką?“. Galėjo dar pavystyti mintį ir nekaltai paklausti, kuo NVS skiriasi nuo ES ir NATO?

Taigi, ne rusai ir ne lenkai valandą „X“ taps Kremliaus strategų koziriu. Dauguma rusų – ypač jaunimas – tikrai lojalūs Lietuvos Respublikai. Dėl lenkų visi Rusijos geopolitikos vadovėliai brėžia aiškų tikslą – kiršinti Lietuvą su Lenkija. Tad kuo mažiau sieksime „istorinės pergalės“ prieš savo pačių piliečius – tuo visiems bus geriau.

Ar visa tai reiškia, kad Maskvos Piterio čekistai (kad Kremlius – Lubiankos filialas, nežino tik tie, kas tingi žinoti) nerastų rankovėje kozirių destabilizacijai Lietuvoje? Žinoma, jie jų turi. Tame tarpe ir etniškai nuspalvintų. Pavyzdžiui, Lietuvos žydai – litvakai. Čia verta paminėti, kad Talino įvykių įkarštyje, internete besidarbuojantys (KGB?) provokatoriai-propagandistai rusiškuose forumuose (ar nebūna ir lietuviškuose?) jau mėgino eskaluoti „žydų klausimą“.

Tačiau Estijai jis nelabai limpa. Ši šalis neseniai uždraudė nacistinę ir sovietinę simboliką (kad mums taip!). Ką jai prikirpsi? Buvusių SS karių maršai? Estijos ir Latvijos valdžia juose nedalyvauja. Be to, nederėtų pamiršti, kad SS būta net trijų (!) rusiškų divizijų. Vienos jų vadą vokiečiai sušaudė patys – už negirdėtą net naciams žvėriškumą malšinant Varšuvos sukilimą.

Nekalbant jau apie paminklą rusų naciams-hitlerininkams Maskvos centre (http://www.balsas.lt/naujienos/pasaulis/straipsnis98485). Nekalbant ir apie nūdienos „dešinįjį“, „rusišką“, „imperinį“ maršus Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose. Juos organizuoja tenykščiai naciai – „našistai“. Jiems oponuoja nacionalbolševikai, t.y. irgi naciai. Beje, „našistai“ savo pavadinimą perėmė iš vieno mums gerai dar nuo 1991-ųjų metų sausio pažįstamo Nevzorovo – jo filmas-klastotė taip ir vadinosi „Naši“.

KGB ir Putino valdoma Rusija pati šiandien atsiduoda fašizmu, kurį dargi skatina oficiali ksenofobiška ir antivakarietiška propaganda. Deja, tai nei kiek nepateisina Lietuvos valdžios ir visuomenės pasyvumo mūsų vietinių ksenofobų ir antisemitų atžvilgiu.

Kas iš to, kad Lietuvoje istorija nemini SS divizijos? Vakarų visuomenės nuomonė Lietuvą su holokaustu sieja kur kas labiau nei Estiją ar Latviją. Sąvokos „Paneriai“ arba „IX fortas“ išdidžiai rikiuojamos greta Osvencimo ar „Babij Jar“. Mes „atsikirsdami“ išgalvojome „dviejų genocidų teoriją“: jie (žydai) mus vežė į Sibirą, o mes (lietuviai) juos už tai biški pažudėm. Į Sibirą, dera priminti, Sovietų valdžia žmones trėmė ne pagal etninį, o pagal vadinamąjį klasinį kriterijų ir anaiptol ne vien lietuvius. Visų pirma – rusus emigrantus – antikomunistus. Iš Vilniaus krašto – lenkų karininkiją, inteligentiją, valdininkiją. Vežė ir turtingus žydų kapitalistus, gausių smetoninės Lietuvos žydų partijų aktyvistus, sionistus ir net kairiuosius žydus.

Mes „didvyriškai“ ištęsėme Lileikio bylą iki jo mirties ir likome visuomene, nesugebėjusia nuteisti nacių kolaboranto, siuntusio žydus į mirtį. Mes dabar reikalaujame, kad Izraelis išduotų Dušanskį. Neblogai, bet štai Raslanui leidome pabėgti į Rusiją jau nepriklausomybės metais. Ką ten kalbėti – KGB rezervo karininkai pas mus įsitvirtina aukščiausiuose postuose…. O ir Tomkus su savo nacių „Štiurmerio“ stiliaus karikatūromis yra teismo išteisinamas bei jaučiasi visiškai patogiai.

Žydų tema – pati jautriausia mūsų visuomenės sąmonėje. Jautriausia mūsų Vakarų sąjungininkams ir pati naudingiausia Lubiankos provokatoriams. Jie būtinai pasiknaisios neužgijusiose žaizdose. Antai, kišeninis Putino rabinas – tiesioginis Vilniuje reziduojančio rabino Krinskio (to paties, kuris bandė užgrobti Vilniaus Sinagogą) viršininkas Berl Lazaras aršiai keikia estus. Tai tas pats Berl Lazaras, kuris pareiškė, jog jo organizaciją „Chabad-Liubavič“ ir Rusijos saugumo tarnybą (FSB) sieja „tie patys tikslai, tie patys uždaviniai“.

Štai dar ir gerai žinomas Lietuvai (ir ne tik jai) Efraimas Zurofas iš Vyzentalio centro pareiškia: „paminklo pašalinimas rodo, jog estų vyriausybei trūksta supratimo apie tai, kokie gilūs buvo nacių nusikaltimai bei įžeidžia jų aukų atminimą“. Apie Zurofą vėliau dar užsiminsiu. Tuo tarpu noriu pasakyti tik tiek, kad Simonas Vyzentalis buvo neabejotinai šviesus žmogus. O štai jo įpėdinis… Asmenybės reiškia daug.

Laukite temos tęsinio.

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: