Posts Tagged Konstitucinis Teismas

Lietuvos pilietybė: integruotieji ir neintegruotieji


 

Dėl Lietuvos pilietybės suteikimo ir netekimo jau keleri metai vyksta nei šis, nei tas. Iš pradžių keli Konstitucinio Teismo (KT) teisėjai pasiklydo lietuvių kalbos žodyne, supainiojo žodžių "retas" ir "atskiras" reikšmes, nepiliečiais paversdami šimtus tūkstančių emigrantų. Dabar tokių daugės, nes ūkio krizė ir valdžios negebėjimas įkvėpti žmones pasitikėti valstybe prie to prisideda.

Bet dar keistesni dalykai dedasi dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka. Bene garsiausias toks atvejis yra susijęs su nušalintojo prezidento Rolando Pakso sumanymu – pilietybės suteikimu sumokėti už milijono litų paramą verslininkui Jurijui Borisovui. Ši apkaltos proceso ašimi tapusi istorija tikriausiai įskiepijo Lietuvos vadovams paranoją, kurios užteks ilgam.

Vėlesnis krepšininkės Katie Douglas mėginimas gauti Lietuvos pilietybę nebuvo susijęs su jokia parama per rinkimus ir politine korupcija. Tačiau prezidentui Valdui Adamkui pasirodė, jog kelerius metus žaisti lietuviškame klube ir siekti, kad moterų rinktinė patektų į olimpiadą, – negana. Tąsyk motyvuota, kad pajėgi krepšininkė jau esanti pakankamai apdovanota (gavo medalį) ir kitas "prizas" jai būtų perteklinis. Dėl šio vertinimo apskritai galima būtų ginčytis, tačiau V.Adamkaus "taupumo ir atsargumo" rezultatas labai jau banalus – olimpines žaidynes Lietuvos krepšininkės matė kaip savo ausis.

Dabar pilietybės negavo už Lietuvą tarptautiniuose turnyruose čiuožianti ir lietuvių kalbos besimokanti amerikietė Katherine Copely. Ji taip pat nieko nepapirkinėjo ir per rinkimus nerėmė. Pilietybės komisijos išminčiai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė, kad sportininkė yra "nepakankamai integruota" į Lietuvos visuomenę. V.Adamkaus "principingumo" atvejis tąkart sukėlė diskusijų, o dabartinę prezidentę mylinti tauta linkusi neabejoti jos sprendimų tobulumu. Viskas būtų gerai, jei pilietybės suteikimo precedentai leistų suprasti nors kiek aiškesnį "integruotumo" kriterijaus apibrėžimą.

Sportininkė negyvena Lietuvoje – tai tiesa. Buto Šiauliuose neturi ir šlepečių porą kartų per metus neaplanko. Na ir ką, tai gali būti rimta klaida, nes Lietuvos teismai tokį argumentą labai vertina ir pateikus jį, kaip byloja istorija, leidžia net įsikraustyti į rūmus S.Daukanto aikštėje. Dar vienas rimtas integracijos nepakankamumo įrodymas – padėti čiuožėjai nepaprašė Viktoras Uspaskichas. Mat tokiam Mansurui Sadekovui užteko šio politinio biznieriaus rezoliucijos – neprireikė net Pilietybės komisijos pritarimo. Pakako to, kad V.Uspaskicho ūkyje dirbantys mėsininkai ir pagalbiniai darbininkai tuo pat metu atsitiktinai paaukojo pinigų ir padengė šimtatūkstantines V.Adamkaus rinkimų kampanijos skolas.

Kas būtų nutikę bloga, jei V.Adamkus būtų suteikęs pilietybę krepšininkei, o D.Grybauskaitė – čiuožėjai? Sporte jos galėjo nuvilti nebent ateities rezultatais. Dabar nusivylimo išvengta – į olimpiadas tautiškai oriai nevažiuojame. Kokių bėdų galėjo rastis politikoje? V.Adamkui kai kurie R.Paksą menantys ir mylintys rėksniai grasino apkalta, bet tai, kaip jau minėta, – nei šis nei tas. Įrodymų, kad tai būtų buvęs atsidėkojimas už paslaugas, nepateikta. Be to, minėto M.Sadekovo atvejis aiškiai parodė, kad apkalta gresia ne visiems net tada, kai pinigai sumokami.

D.Grybauskaitei taip pat niekas negrėsė. Didžiausias nemalonumas – koks nors tautinio grynumo fanatikas būtų inicijavęs kreipimąsi į KT. Šis juk ne visada pasiklysta tarp trijų pušelių, gal būtų kiek patikslinęs mistinį integracijos kriterijų ateičiai ir – kas žino – apraminęs R.Pakso pėdomis bijančių žengti valstybės vadovų paranoją.

Kol tai nepadaryta, su Lietuvos vėliava prakaitą lieti norinčioms sportininkėms galima pasiūlyti porą variantų. Galima paremti ką nors prieš rinkimus ar po jų, įgyti tokių užtarėjų kaip V.Uspaskichas. Jei į politiką veltis nenorima, galima fiktyviai tuoktis, o dar geriau – gimdyti. Komisijoms, prezidentams ir teismams to turėtų pakakti.

image

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

Konstitucinis Teismas pasiūlė visiems užsiimti savo reikalais


 

Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas dėl kariuomenės reformą apibrėžiančių teisės aktų – mandagus pasakymas politikams, kad nesuverstų savo problemų, kam nepriguli jų spręsti.

Sprendimas atsisakyti šauktinių ir samdyti profesionalus, kaip išaiškino KT, Konstitucijai neprieštarauja, bet niekam kelių neužkerta.

„ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjui pertvarkant krašto apsaugos sistemą, pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindus, iš Konstitucijos kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės sistemoje būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą (karo prievolininkų), rengimo ginti valstybę priemonės (pvz., privalomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.).“

Būtų dar galima pridėti, kad nuostabą kelia dabartinės valdžios pozicija. Devynis mėnesius verkšlenama, kad nėra iš ko samdyti eilinių, kad priimti sprendimai blogi, finansiškai neįgyvendinami. Vietoje to, kad blogus sprendimus pakeisti gerais ir brangius – pigesniais, – viskas suverčiama KT, siekiant įtraukti šią instituciją į politiką. Laukiama, kol KT pasakys tai, kas ir taip visiems aišku, užuot ką nors nutarus. Nejaugi tik mokesčius galima pakelti per tris dienas ir tris naktis?

Užtat KT galima parašyti riebų pliusą. Kitaip nei dvasių skraidymo laikais, į politinės kovos lauką neįsibrauta.

, , ,

3 Komentaras

Konstitucijos dvasia ir politinė atsakomybė


Politikai ne pirmą kartą „saliamoniškai“ perleidžia Konstituciniam Teismui klausimus, kuriuos turėtų spręsti patys. Konstitucinis Teismas, spręsdamas politinius klausimus, negali nepolitikuoti. Rezultatas – smukdomas Konstitucijos prestižas.

Linksminantis Konstitucinio Teismo sprendimas, kad „Leo.LT“ įteisiniai įstatymai truputį prieštarauja šalies pagrindiniam įstatymui, bet prieštarauja nelabai – ne pirmas toks.
Juk Konstitucijos dvasininkai, prieš porą metų, jau buvo mums paaiškinę, kad Savivaldos rinkimų įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai, bet tai neatsilieps rinkimų rezultatų teisėtumui. Dar daugiau, Konstitucinis teismas yra nustatęs, kad parlamentas yra aukščiausia šalies valdžia, bet tik tiek, kiek nereikalauja valstybės saugumo departamento ar kitų biurokratinių instancijų atsakomybės. „Truputį nėščia moteris“ – absurdiškai skamba tik medicinoje. Mūsų konstitucinėje tradicijoje tai įprasta.
Įprasta ir tai, kad net pripažinus, jog šalies pagrindiniam įstatymui kai kurie sprendimai prieštarauja ne truputį, o visiškai – niekas iš to neseka. Privatizuojant įmonę „Alita“, pasak KT, pažeista Konstitucija, bet niekas už tai jokia forma ir jokiu mastu neatsako, privatizavimo rezultatai galioja. Šunys loja, karavanas eina. Lieka net neaišku – kas tas šuo lojantis įkandin? Į KT apeliavę politikai ar pats dvasios pašnekovų devynetas su visomis savo mantijomis bei grandinėmis?

Teoriškai, KT neturėtų imtis bylų, kurios brukamos remiantis ne teisiniais, o politiniais ar ideologiniais argumentais. Teisiniai argumentai ir jais pagrįstos išvados turėtų turėti teisines pasėkmes, tačiau taip nutinka toli gražu ne visada. Juo labiau sunku tikėtis, kad KT sprendimai visada bus socialiai naudingi ir populiarūs visuomenėje.

Valdyti tautos vardu – kitų valdžios šakų darbas. Pirmiausia – Seimo ir Vyriausybės politikų. Tad ir klausimus apie „Leo.LT“ dera užduoti jiems. Taip – Konstitucinio Teismo sprendimo formuluotės, kurios aiškina, jog nacionalinės energetikos monopolizavimas privataus pelno vardan nekenkia konkurencijai ir vartotojų teisėms – tragikomiškas. Mėginimas pateisinti minėtus trūkumus specinfiniais „Leo.LT“ tikslais ir kilniais energetinio saugumo sumetimais – išvis iš fantastikos srities. Perfrazuojat į žmonių kalbą tai reiškia: jei sieki specifinių tikslų, tai Konstitucijos reikalavimai tavo priemonėms galioja specifiškai, o jei siekiai labai kilnūs, tai jie sukilnina ir konstitucinį nihilizmą. Įspūdinga, tačiau kartoju – mūsų „rašto aiškintojų“ išspinduliuojami paradoksai nėra naujiena.

Ne KT ir ne dvasia, o politinė valdžia turi formuluoti nacionalinę energetikos strategiją ir ją įgyvendinti. Politikai, o ne devynių išminčių kolegija, turi spręsti konkrečius disponavimo valstybės turtu, elektrinių statybų, elektros jungčių tiesimo reikalus. Joks KT negali padaryti ir vis tiek nepadarys to, ko Seimas ir Vyriausybė, kartu su visais pasitelktais ekspertais, nepadaro visose įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimo stadijose bei derybose su privačiu kapitalu.

Pagaliau net ir pats Seimo, kurio balsų dauguma kreipėsi į KT, demaršas yra keistas. Elementari logika kužda, kad dauguma balsavusių politikų jau tuomet, kai priėmė įstatymą, abejojo, ar viskas padaryta pagal Konstituciją, kurią jie yra prisiekę saugoti. Jei taip – kodėl priėmė tokį įstatymą? Juk tiek jo priėmimas, tiek apeliacija į KT buvo tos pačios kadencijos Seimo narių darbai.

Čia ir kyla įtarimas, kad toks „keistas“ elgesys – priiminėti galimai antikonstitucinius įstatymus, o paskui patiems save skųsti – gali būti motyvuotas bjauriai atrodančių dalykų. Panašu, kad tai lemia politiniai instinktai, interesai, susitarimai. O gal ir konkreti materialinė nauda.

Kad ir ką būtų nutarę mūsų mantijomis pasidabinę Konstitucijos tarnai, dabartinė politinė šalies valdžia nei kiek neturėtų jaustis atleista nuo atsakomybės. Projekto pradžioje konservatoriai buvo didžiausi entuziastai, nors paskui ir pajuto, kad tai kenkia jų populiarumui. Bet tiek jau to. Tarkime, kad patikėjome, jog priartėjus prie galutinių sprendimų buvo supratę į ką veliasi. Svarbiausia – kas bus daroma dabar.
O dabar girdime vis keistesnius pareiškimus. Seimo pirmininko pavaduotoja – kažkada, kai projektas buvo pradedamas,– prisipažinusi esanti nieko neišmananti blondinė, dabar sako, jog reikia ieškoti kažkokių naujų investuotojų. Palaukite, gerbiamoji, o ką gi investavo tie, kuriuos nacionaliniu investuotoju krikštijame dabar? Apie išsiurbtus didesniais už pelną dividendais milijardus ir galimybę terorizuoti elektros vartotojus girdėjome. Apie bent vieną investuotą centą – ne. Konstitucinis Teismas šių klausimų nepanaikino. Nieko nepasakė ir apie tai, ar tokias investicijas – ne įdedant, o pasiimant pinigus, – bus galima vykdyti ir kitiems.

Jis nepadės ir atsakyti į klausimą – kada gi pagaliau bus pradėtas tiesti bent jau kabelis į Švediją? Tai, kaip girdime iš viešos informacijos, yra pigiausia ir paprasčiausia kelio į minimaliausią energetinę nepriklausomybę dalis. Tačiau ir ji įstrigusi kažkur – tarp korupcijos, Konstitucijos ir nesibaigiančių tauškalų. Gal Konstitucinis Teismas reikalingas tik tam, kad kažkaip tušuotų politikų nesąžiningumą, nekompetenciją ir negebėjimą spręsti svarbiausių klausimų, pinigų pavogimą išvadinti investicijomis?

Toks požiūris – nusikalstamas. Tuomet pati Konstitucija verčiama butaforine šventenybe, o josios aiškintojai šamanais, kurių kerėjimas apšildys butus ir apšvies gatves ne geriau nei kaimo užkalbėtojos bambėjimas išgydo ėduonį ar ataugina amputuotą koją. Todėl – baikite maivytis ir išformuokite tą žvėrį, kol jis neprarijo dar didesnio bendro pyrago gabalo. Nebent ir patys sotinatės trupiniais iš tų pačių ėdžių.

“Laisvoji banga“

, , , , ,

10 Komentaras

%d bloggers like this: