Posts Tagged Kubilius

Atrankinis principingumas ir nerišlus veblenimas


“Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys, ryžtingai pasisakome prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo, Kauno miesto pareigūnų ir kitų oficialių asmenų sprendimą pagerbti 1941 metų birželio-rugpjūčio mėnesiais – nacių okupacijos metu – veikusios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, išeivijoje pasivadinusį Brazaičiu“, – rašo grupė didelių ir solidžių profesorių bei autoritetų.

Įdomu tai, kad dideli demaršai ir verksmingi vieši ginčai kilo dabar, o ne 2009 metais, kai prezidentas Valdas Adamkus jį po mirties apdovanojo aukščiausiu šalies apdovanojimu – Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi. Tada piliečiai ir palikuonys kažkodėl buvo pasyvesni arba turėjo svarbesnių, labiau neatidėliotinų eskaluoti temų. Ir dabar atimti ordiną, kiek supratau, kažkodėl nereikalauja.

Perlaidojimo ir kitų išvestinių veiksmų faktas kažkodėl sureikšminamas labiausiai. Bet čia jau nieko nepadarysi – pilietinės iniciatyvos turi teisę būti spontaniškos ir net nelabai logiškos laike bei erdvėje. Kur kas blogiau viskas yra su mūsų valdžios žmonių laikysena.

Kas Lietuvos valstybei yra tas perlaidotas žmogus ir kaip jis vertinamas? Ordinas, Vyriausybės skirti 30 tūkst. litų perlaidojimui ir procedūros įtraukimas į Vyriausybės patvirtintą Istorinės atminties puoselėjimo 2012 metų priemonių planą – lyg ir viskas aišku. Bet vos piliečiai ir palikuonys (dar net neparašę kreipimosi) ėmė reikšti nuomones ir minėti tokius raktinius žodžius kaip “žydai“, “holokaustas“ ir pan. – visi tvarkingai dėjo į krūmus. 

Į aukščiausio laipsnio ordino kavalieriaus perlaidojimo iškilmes, kurias patys apmokėjo valstybės lėšomis, valstybės vadovai nevyko dėl “didelio užimtumo“ ir todėl, kad “nebuvo įtraukta į darbotvarkę“, nors į “puoselėjimo planą“ įtraukta buvo. Kai pasidomėjau, prezidentūra pasakė, kad čia istorikų reikalas, Seimo pirmininkės patarėjas pasakė, kad velionis buvo ne Seimo, o Vyriausybės (tegul ir laikinosios) vadovas, tad Irenai Degutienei ten taip pat nėra ką veikti. Vyriausybės spaudos tarnyba, kaip jai itin būdinga, apskritai nepastebėjo elektroniniu laišku kelis kartus išsiųsto paklausimo. Davė 30 tūkst. litų, o paskui tarsi “ne prie ko“.

Klausimas – kokia gi oficiali paties 1941 metų sukilimo (jei jau jį tokiu norime laikyti) vertinimo koncepcija – kyla ne pirmą kartą. Jei sukilimo nebuvo, o minėtas ordino kavalierius buvo uzurpatorius, neteisėtai atėmęs valdžią iš teisėtų sovietų – viena situacija, jei oficialus nacių pakalikas – dar baisiau. Jei nepavykusio sukilimo vadovas ir politiškai neįgalus vargeta – taip pat nekas.

Tada reikia pirmiausia reikalauti atimti ordiną, kad jis nebūtų kompromituojamas. Jei manoma, kad jis buvo herojišką darbą dirbusios suverenios Vyriausybės vadovas ir ordinas yra pelnytas, tokią nuomonę valstybės vadovai taip pat turi rišliai ir aiškiai išsakyti. Piliečiai ir palikuonys galutinio verdikto taip ir nesiūlo, tačiau tai ir ne jų reikalas.

Bėda, kad oficiali valdžia, dalijanti ordinus ir pinigus, sudaranti puoselėjimo planus, taip pat neturi jokios pozicijos. Pozicija “tegul istorikai sprendžia“ yra oficialiai idiotiška, skystablauzdiška ir niekam tikusi. Panašiai, kaip ir skambėję kliedesiai, kad privatūs antstoliai savarankiškai planuoja policijos operacijas. Prisidengimas užimtumu ir noras išsisukti yra viena pagrindinių valstybės autoriteto erozijos priežasčių. Nerišlus veblenimas, rodymas pirštu vienas į kitą ar kalbėjimas sakiniais be prasmės yra tragiškai būdingas daugeliui Lietuvos vadovų.

Atsakingos, tvirtos ir principingos pozicijos neturėjimas, lėkštas gudravimas ir mėginimas atspėti – kaip gi čia reitingus paveiks išsakyta pozicija – matomas visur. Nesvarbu, ar svarstomas referendumo dėl atominės elektrinės, ar Garliavos trilerio, ar oficialaus ordino kavalieriaus perlaidojimo, kurį finansuoja Vyriausybė, klausimas.

Atrodo, kad šis reiškinys vis labiau plinta, tad per artėjančius rinkimus rinktis ir vėl nebus lengva – į nepatogius ir reikalaujančius aiškių atsakymų klausimus pateikiami apgraužti ir nučiulpti formalūs atsibambėjimai arba siūloma pasiklausti ko nors kito. Pavyzdžiui, istorikų, piliečių ir/ar palikuonių, kurie turi teisę į atrankinį principingumą – matyti problemą dėl minėto asmens perlaidojimo, ir ramiai vaikščioti pro sovietmetį ir Stalino saulės vežėjus įamžinančius memorialus.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Andrius Kubilius nuoširdžiai sako: Kultūros ministras tik nekaltas profis. Tikrai?


„„Premjeras Andrius Kubilius teigia kultūros ministrą Arūną Gelūną vertinantis kaip savo srities profesionalą ir pabrėžia, jog nesvarbu, ar jis turi “partijos bilietą“.

Pirmadienį A.Gelūnas pranešė atmetęs jį į ministro postą delegavusios Liberalų ir centro sąjungos pirmininko pavaduotojo Arūno Valinsko raginimą atsistatydinti. Ministras taip sakė esantis pasirengęs svarstyti galimybę dirbti mažumos Vyriausybėje, jei jį delegavusi partija trauktųsi iš valdančiosios koalicijos.“

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/premjeras-agelunas-yra-profesionalas-ir-nesvarbu-ar-jis-turi-partijos-bilieta.d?id=56981709

Įdomu – ar lygiai taip pat premjeras sakytų, jei ministras būtų „profesionaliai ir vardan kultūros“ išmigravęs iš jo partijos sąrašo? Kaip manote? Koks ten Andriaus Kubiliaus ir mūsų visų velionis pažįstamas gali būti kalbėjęs apie tai, kad vyriausybėje reikia tik specialistų? O juk Liberalų sąjūdis irgi vertina tik profesionalumą, ar ne?

, , ,

Parašykite komentarą

Suliberalėję šnipai, poligrafai ir pareiga


Valdančiųjų žudikiški susirėmimai prieš rinkimus dėl įtakos specialiosioms tarnyboms ir iš po antklodžių į viešumą prasiveržiantys vampyriški klyksmai – toks būtų tiksliausias politinės scenos, kurią regime dabar, pristatymas.

Kodėl poligrafas?

Kas skaitė rusų klasiko Michailo Bulgakovo “Šuns širdį“, atsimena personažą pavarde Švonderis. Tai kraugeriškomis akutėmis odinį švarką nešiojantis veikėjas, ginkluotas revolveriu ir labai mėgstantis skundus, protokolus, giedojimą patriotiniame chore ir klaikiai neapkenčiantis protingesnių už save.

Toks tipiškas sovietinio “mento“ (nenoriu įžeisti padorių policininkų) prototipas. Patekęs į kokią nors tarnybą ir tapęs bent menkiausiu viršininku, “mentas“ kelia sau tik porą tikslų – paterorizuoti pavaldinį (mušti savus, kad svetimi bijotų), taip pat apkartinti gyvenimą kitiems – teroru, intrigomis ir “kliauzomis“. Geriausias Švonderio bičiulis, žinia, yra toks Poligrafas Poligrafovičius – sužmogintas padaras, kurio egzistavimo prasmė tik padėti švonderiams “dirbti savo darbą“. Na, dar laisvalaikiu jis smaugia katinus ir girtauja.

Kadangi lietuviškas švonderynas, vadinamas Valstybės saugumo departamentu (VSD), pasižymi tomis pačiomis savybėmis ir instinktais, nė kiek nekeista, kad būtent jo didenybė poligrafas tapo labai reikšmingu instrumentu dabar griaudėjančiame specialiųjų tarnybų skandale. 

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, atstovaujantis Liberalų ir centro sąjungai (LiCS), pasikvietusiai į savo gretas porą ilgamečių švonderyno personažų, kelias savaites reikšmingai ir pagarbiai atsiliepė apie poligrafą. Taip reikšmingai, kad šiek tiek išmanant VSD užkulisius kilo keistų asociacijų. Mat Švonderio pravardę gavusio ir du VSD padalinius savo vadovavimu sugriovusio Ričardo Rupkaus vienas artimų bendražygių turėjo kaip tik Šarikovo (Poligrafo) pseudonimą ir mėgo laisvalaikiu arbaletu medžioti katinus. Nežinau, ar jis dar dirba. Tikiuosi, išvaryti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovai buvo tikrinami ne šiuo “poligrafu“, tačiau be paties VSD liberalcentristai (dabar pati saugumietiškiausia Marijos žemėje partija) negalėjo apsieiti.

Dėmės ir valikliai

Be poligrafo, per karą su gerais ar blogais FNTT vadovais panaudota ir “biografijos dėmių“ korta. Senu saugumietišku stiliumi iškepta dar viena slapta pažyma, kurioje ant neįtikusių personažų biografijos aptiktas baisus ar mažiau baisus juodulys. 

Pirmas įspūdis – kažkur jau matyta. Kai vyko parlamentinis VSD veiklos tyrimas, dabartiniai R.Palaičio bei Liberalų ir centro sąjungos lyderio Algio Čapliko pagalbininkai triūsė tai kontorai visai ne kaip pėstininkai. Priminsiu, kad anuomet dėl tyrimo įtūžusi švonderyno auksakalių taryba irgi sukurpė pažymą apie tyrimui vadovavusį parlamento komiteto vadovą Algimantą Matulevičių ir pabandė jį nušalinti tokiu pat metodu – reikalavo atimti teisę dirbti su slapta informacija. Tada neišdegė, bet šiaip šalyje yra įsitvirtinusi praktika, pagal kurią į valstybės tarnybą žmogus gali būti nepriimtas arba iš jos išgrūstas slaptos pažymos pagrindu. Kas nors įpaišo ten kokią tikrą ar tariamą dėmę ir dėmėtajam neleidžiama net sužinoti, kokios ji spalvos. Tiesiog atitinkamas viršininkas nutaria, kad tokią slaptą dėmę turintis žmogus nepatikimas, ir taškas. 

Galima bėgti į teismą? Galima. Tik teismai, kurie net nedrįsta tikrinti prašymų klausytis telefoninių pokalbių pagrįstumo, dar mažiau linkę ginčyti slaptomis keverzonėmis pagrįstą nepasitikėjimą. Vienintelis galimas tokios dėmės valiklis – pakankamo rango politinis užnugaris.

Koks rangas pakankamas? Klausimas keblus ir priklauso nuo daugybės interesų konfigūracijų. FNTT vadovų atveju net premjero Andriaus Kubiliaus pasitikėjimo nepakako. 

“Pareigūnų biografijos turi būti be dėmių“, – pakartojo prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuriai pačiai alergiją ir įniršį kelia klausimai apie kai kuriuos jos biografijos niuansus. Galiausiai Jos ekscelencija pagyrė R.Palaitį už procedūrų vykdymą ir parodė premjerui bei konservatoriams, kad pasinaudos bet kokia proga priminti kulneliu vienintelę iki šiol dar neprimintą specialiąją tarnybą – FNTT. 

Paskui ėmė elgtis dar įdomiau – liepė žurnalistams klausti, ar FNTT tyrė konservatorių rėmėjus, o kai paklausėme, pasakė nieko nekomentuosianti. Galiausiai treptelėjo tuo pačiu kulneliu ir patikino, kad kažin kodėl per kelias skandalo savaites nevykdytas ikiteisminis tyrimas dėl to, ar iš FNTT tikrai nutekėjo informacija apie operaciją prieš “Snorą“, bus pradėtas. Ir tikrai – atsitik tu man taip, – tą pačią dieną jis prasidėjo. Kad ir kuo tas tyrimas baigsis, jokių valiklių FNTT vadovams nebeprireiks – jų dėmės užantspauduotos ir įslaptintos.

A.Kubiliaus užuominos, kad jas reikėtų išslaptinti, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo Arvydo Anušausko riktelėjimas pavymui, jog būtina keisti įstatymus, – apgailėtini. Kadenciją jau baigiantys konservatoriai gali prisiminti savo pažadus paviešinti kitas dvylika pažymų ir nors šį tą nuveikti, kad slaptosios švonderių orgijos būtų bent minimaliai kontroliuojamos. Prisiminti arba apraudoti savo neįgalumą ar nenorą tai padaryti. Jei dabar kokie desperatiški žygiai ir bus daromi, tai tik todėl, kad premjero aplinkos mėginimas turėti bent vieną “savo“ žaisliuką teisėsaugoje žlunga. Jį vėl pagrobė gudresni ir labiau įgudę. 

Prabudę pareigos jausmai

Liberalų ir šnipų sąjungos lyderiu nuo šiol galintis vadintis A.Čaplikas į eterį pavirkavo, kad partija yra dergiama, tik savo pareigą įvykdęs ministras R.Palaitis esą atsidūrė “svetimo karo lauke“ ir t. t. 

Nepastebėjau, kad ministrą į postą būtų kas atitempę ir įgrūdę surištą bei besispardantį. Tas “pareigos jausmas“, prabudęs apsirūpinus pagalbininkais iš saugumo artėjant rinkimams, irgi savotiškas. Tiesa, R.Palaitis ir jo partija ne vieniši, kai kalbame apie ilgai besitvenkiantį ir tik prieš rinkimus prabundantį pareigingumą. 

“Snoro“ griūtis ir milijardų dingimas juk driokstelėjo visiškai netikėtai. Netikėtai visiems. Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriaus Kazimiero Ramono, kuris išmestas kaip atsakingas už šią nelaimę, biografija, matyt, visada buvo labai švari ir be dėmių – pažymų keverzotojai užsakymo negavo. 

“Dėmių purškikliai“ ir “poligrafai“ metų metus turėjo įdomesnių užsiėmimų nei “Snoro“ akcininkų banditiški nuotykiai, kuriuos gausiai aprašinėjo tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda. Gaudė “teroristes“, rašė užsakomąsias pažymas ir aptarnavo dujų tarpininkus bei kitus klientus.

Nei VSD, nei FNTT, kurie artimesni (galima spėti) konservatorių idealams, nei R.Palaitis taip nesidraskė dėl pareigos ir nieko apie “šiek tiek“ problemišką banką teikėsi verčiau nežinoti. Elgėsi ramiai ir niekur neskubėjo – panašiai kaip konservatoriai dėl pokyčių VSD. Aštrus pareigos jausmas bunda prieš rinkimus, o ministrų pilietinę drąsą dar stiprina ir ūmai suliberalėjantys žvalgai. Visame šiame spektaklyje trūksta vieno dalyko – simpatijas keliančių personažų.

, , , , , , , , , , , , ,

Komentarų: 1

Ką Prezidentė Dalia Grybauskaitė kūrė 1991 metų sausio 13 dieną?


Sausio 13-ąją stengiuosi ne labai klausytis kalbų minėjimuose, nes jos dažna būna panašios į to paties atrajojimą arba tiesiog lėkštos. Visai atsitiktinai „snukiaknygės“ draugas atsviedė nuorodą į premjero Andriaus Kubiliaus pasisakymo aprašymą, darytą kolegės Eglės Samoškaitės iš DELFI.LT.

„Ir ką mes girdime ta proga iš mums labai „mielos“ ir „brangios“ opozicijos? Girdime, kad viskas, ką darome, yra visiškai blogai. Noriu šita proga prisiminti, kad kai R. Juknevičienė, Č. Stankevičius, R. Hofertienė, V. Landsbergis prieš daugiau nei dvidešimt metų kūrė nepriklausomybę, tai kairiajai opozicijai viskas, kas buvo daroma, irgi atrodė visiškai blogai, kad reikia viską daryti step by step, kad nereikia nuogiems į dilgėles ir taip toliau. Šiandien kalbu paprastai: ar aš galėčiau prisiminti bent ką nors, ką to meto kairieji, kokiais konkrečiais darbais, konkrečiomis konstruktyviomis iniciatyvomis 1990-1992 m. laikotarpiu prisidėjo prie nepriklausomybės kūrimo“ Išskyrus, to laikotarpio intrigas, destrukciją ir panašius dalykus“, – teigė premjeras.“

Viskas čia gerai, nors kūrė jie turbūt kartu su Gediminu Vagnoriumi, Mečiu Laurinkumi, Audriumi Butkevičium ir dar krūva personų, kurias minėti tokią dieną, pagal konservatorių logiką, nėra politiškai korektiška. Net ir Rolandas Paksas, atėjęs į politiką per A. Kubiliaus partiją kažką tuomet galbūt kūrė (ką – nežinia).

Ir visgi – pačiame opuso gale premjeras prisimena ne tik R. Hofertienę, bet ir prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Premjeras, be kita ko, džiaugėsi drauge su prezidente Dalia Grybauskaite neišsigandęs „Leo“, „Snoro“, „Gazprom“ ar Gariūnų turgavietės, kurioje nuo gegužės 1-osios bus įvesti kasos aparatai.“

Tikėtina, kad prezidentė palaikė premjerą už rankos ir taip įtikino bent trečiais kadencijos metais nebebijoti Gariūnų. Fobijas visi įveikiame savaip. Man tik smalsu – ką ir už kurios rankos jos Ekscelencija laikė 1991 metų sausio mėnesį? Į paprastą klausimą – kada reitingų karalaitė apleido už talkinimą okupantams teisto Mykolo Burokevičiaus „Aukštąją partinę mokyklą“ – nėra atsakyta nei žmoniškai, nei dokumentaliai. Tai nėra keista – Gariūnai nėra tankas, o prezidentė nėra kokia R. Hofertienė, kad visi žinotų, ką ji anuomet kūrė.

, , , ,

Parašykite komentarą

Populizmo grimasos


Vienas įdomiausių Lietuvos politinio gyvenimo dalykų – vajai ir skuba. Ypač artėjant rinkimams. Galima metų metais nematyti problemų ar rasti tūkstantį priežasčių jų nepastebėti, o paskui būtinai reikia paposėdžiauti iki vidurnakčio, kad priimtum tautą ir pasaulį gelbstintį planą.

Septynių įstatymų pataisų per dieną išsireikalavusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kartu su Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku anksčiau turbūt nė neįtarė, kad su bankų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ne viskas gerai, kol ėmėsi nacionalizuoti „Snorą“. Kai nacionalizuos ką nors kitą – galbūt patvarkys dar keletą smulkių trūkumų.

Seimo pirmininkė ir ilgametė šios institucijos veikėja Irena Degutienė, anaiptol ne pirmai kadencijai pradėjus skaičiuoti paskutinius metus, ūmai nutarė, kad pats laikas būtų reglamentuoti parlamentarų atostogas ir automobilių nuomą. Kolegoms neparodžius deramo entuziazmo – nustebo ir prapliupo parodomosiomis politinėmis raudomis bei moralizavimais.

Dar vienas dalykas, kurį mėginama skubiai ir skambiai įgyvendinti, – Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria valdyti žiniasklaidos priemones bus uždrausta ne tik bankams, bet ir jų antrinėms įmonėms. Pataisa dedikuojama ne kam kitam, o „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei, kurią valdo antrinė nacionalizuoto „Snoro“ kontora. Kaip ir projekto autoriai, nejaučiu didelių sentimentų nei „Snorui“, nei „Lietuvos rytui“, tačiau drįstu kiek pagadinti šventines nuotaikas. Pati įstatymo pataisa, kokia ji dabar siūloma, žiniasklaidos ir verslo santykių normalizavimui yra tiesiog nereikšminga. Niekinis ir tuščias judesys, oro gadinimas sėdint vandenyje – burbulai net be garso. Nebent kas nors man ims ir įrodys, kad „Lietuvos rytą“ ar kokią nors „Dieną“ (dabar valdomą Ūkio banko sukurtos struktūros) pardavus Dainiaus Kreivio „Makvežai“ arba Viktoro Uspaskicho konservų fabrikui interesų konfliktų ir su tuo susijusių problemų galimybės būtų bent vienu procentu mažesnės. Rimtesnių svarstymų, kaip reglamentuoti ir apriboti privačios žiniasklaidos savininkų kišimąsi į redakcijos darbą, nelabai pasitaiko. Bet paukščiuką užsidėti galima.

Visa tai niekis, palyginti su pamišėlių arba tokiais apsimetančiųjų šokiu aplink partijų finansavimo laužą. Populiari prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri yra viena, nutarė „patvarkyti“ nepopuliarias partijas ir uždrausti juridiniams asmenims jas finansuoti. Mat jei koks oligarchas paaukos partijai ar populiariai kandidatei į prezidentus ne iš bendrovės, o iš savo sąskaitos, tie pinigai bus neva automatiškai išvaduoti iš interesų konfliktų. Seimas nutarė dar pagerinti prezidentės siūlymą ir po svarstymo pritarė pataisai, kuri išvis draudžia aukojimus ir paverčia partijas biudžetinėmis organizacijomis. Spėju, kad šis žingsnis yra iš tokių, kurie dar labiau radikalizuoja ir galutinai sukvailina ir taip radikalų bei beprasmį sumanymą. Atvirai prieštarauti reitingų karalaitei dauguma Seimo narių neišdrįsta, tad belieka maivytis ir išsidirbinėti, procedūriškai suvelti projekto svarstymą.

Apskritai visi žino ir supranta, kad partijos šalia savęs turi ir turės visuomeninių organizacijų, klubų, tokių neva institutų ir panašių struktūrų struktūrėlių. Tad reikia būti kosminio bukumo apsėstam, kad nesuvoktum, jog tai bus panaudota ir vietoj visiškai aiškios bei deklaruotos rėmimo sistemos sukurtas naujas savikvailos ir visuomenės mulkinimo mechanizmas. Maža to, dabar siūlomos neva patobulintos biudžetinio finansavimo sistemos, kaip jau ne kartą pastebėta, numato didžiausią naudą didžiausioms valdžios partijoms ir riboja politinę konkurenciją. Kartu skatina trenktų radikalų bliovimą apie tai, kad reikia išvis nustatyti, jog partijos išsilaiko tik iš nario mokesčio. Apie pastarąjį siūlymą sunku ir kalbėti nevartojant keiksmažodžių. Pakanka tik paminėti, kad net ir iš to naudos turėtų tik jau gerai įsitvirtinusios, gausios organizacijos, kuriomis, anot apklausų, tauta nepasitiki, bet už jas, anot rinkimų statistikos, balsuoja. Ypač tos, kuriose gausu turtingų dėdžių ir tetų.

Atrodo, kad egzotiškų arba formaliai neva labai teisingų ir radikalių, o realiai tuščių ir menkaprasmių iniciatyvų tarškalynė dar tik įsisiūbuoja. Rinkimams artėjant spektakliai bus dar dramatiškesni, o kalbos dar patetiškesnės. Užsiimkite vietas, pasidėkite arbatos ir sausainių arba alaus ir spragėsių. Nuobodu nebus.

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: