Posts Tagged Laisvė

Rūpintojėliai, turgūs ir pašalpos


Laisvė, privatumas ir nuo to neatsiejamas žmogaus orumas Europoje ir Lietuvoje vis labiau nuvertėja, nes jų neįmanoma apskaičiuoti kasos aparatais ir apmokestinti.

Maklinėjant po saulėtojo Stambulo (beje, derėtų rašyti Istanbulas, atsikratant primestos rusiškos formos) turgų teko matyti netgi kasos aparatų. Kitaip nei mūsų Gariūnuose, niekas neprotestuoja – stovi, tegul stovi. Vienoje iš 39 miesto savivaldybių, kuri kaip tik prižiūri minėtą turgų, paklausiau apie tų aparatų naudą.

Man su šypsenėle buvo patvirtinta, kad per dieną kiekvienas aparatu aprūpintasis pardavėjas įmuša kokią nors sumą. Taip pat buvo paaiškinta, kad visus susekti ir išgaudyti būtų per brangu ir nereikalinga.

Kai kuriuose turgaus skyriuose galima atsiskaityti mokėjimo kortelėmis, tačiau šis mokėjimo būdas nėra populiarus, nes atsiskaitant kortele tenka sumokėti brangiau. Kas buvo, tas žino – pirkėjui nueinant pardavėjas gali jį ir du kvartalus sekti derėdamasis. Taip, pavyzdžiui, skara atpinga nuo 55 iki 10 lirų. Kokie jau ten čekiai ir aparatai…

Nemažai prekiautojų turistų lankomose Stambulo vietose dirba Turizmo policijoje. Kaip tvirtino pažintinę kelionę žurnalistams organizavę Baltijos ir Turkijos kultūros akademijos „Balturka“ atstovai, šiems pareigūnams policija yra pagrindinė tarnyba. Be uniformų, pardavinėjant suvenyrus arba arbūzus, patogiau stebėti ir kontroliuoti padėtį.

Nors yra gausybė vaizdo kamerų, Turizmo policija reikalinga.  Kur ir kaip į apskaitą įrašomos iš maskuojančios prekybos gaunamos lėšos – nelabai kam įdomu. Juk žmonės, kaip man buvo paaiškinta, dirba sunkų darbą. Taip ir įsivaizduoju mūsų ministrų Artūro Meliano ir Ingridos Šimonytės reakciją, jei tokią racionalią praktiką kas nors pasiūlytų diegti Marijos žemėje.

Daugelis paprastų žmonių irgi supyktų, nes nori pigaus valdymo, bet kokybiškų paslaugų – nuo policijos nuovados iki poliklinikos. Valdžia liepsnoja noru kontroliuoti kiekvieno lito ar cento judėjimą ir visais centralizuotai pasirūpinti. Lietuvis, kaip ir daugelis europiečių, vis labiau įsitikina, kad juo nepakankamai rūpinamasi.

Nenoriu pradėti aiškinti, kad turėtume daryti taip, kaip daro turkai. Anoje šalyje dėl daugelio priežasčių vargu ar norėčiau gyventi. Tiesiog mirtinai įgriso tauškimas, kad turime elgtis taip, kaip elgiamasi civilizuotose šalyse. Man atrodo, Turkija yra viena iš tokių, kad ir kas kam joje nepatiktų. Be to nebūtinai viskas turi būti kaip Švedijoje.

Nežinau, ar turkai yra patvirtinę šeimos politikos koncepciją, tačiau toje šalyje socialiai draustais laikomi visi šeimos nariai, jei bent vienas iš jų dirba. Kartu ne visos šeimos ima priklausančias pašalpas, kai gimsta vaikas, nes ne visoms jos reikia.

Lietuvoje Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įvedė mėnesinį 72 litų pagalvės mokestį ir demagogiškai pavadino jį sveikatos draudimu. Asmenį, kurį puikiausiai galėjo išlaikyti uždirbantis sutuoktinis, „rūpintojėliai“ apšaukė sukčiumi ir vagimi ir privertė registruotis darbo biržoje. Taip paskatino imti ir bedarbių pašalpas. Kai šių pagailo, prikūrė idiotiškų taisyklių, leidžiančių nutraukti jų mokėjimą.

Tai tik viena iš sričių, kur kuo pigesnis ir paprastesnis išsirangymas per valdžios kuriamų kliūčių ir melžimo punktų tinklo spragas tampa nacionaline sporto šaka. Ir ne tik Lietuvoje. Totalinės kontrolės ir totalinio rūpinimosi mastai auga ne tik piniginėje srityje, kur vėl sėkmingai išpopuliarėjo nuostata, jog teisingiausiai ir sėkmingiausiai pinigus skirsto būtent valdiška buhalterija, o už jos tėviškos regos ribų – vien šešėlis, vagystės ir kiti kraupūs nusikaltimai.

Jei sovietinis režimas savo sekimo maniją grįsdavo kova už darbo žmonių teises ir socializmą, tai šių dienų Vakaruose pagrindinė idėja yra šventasis saugumas, kuris turi būti visoks: socialinis, fizinis, lytinis, rasinis ir dar velniai žino koks. Vardan jo tokios vertybės, kaip žmogaus privatumas ar noras užsitraukti užuolaidas savo valdoje sparčiai tampa atgyvena, o išsiimant naują asmens dokumentą, paimami pirštų antspaudai. Bet kas pamurmėjęs prieš yra apšaukiamas saugumo priešu, šešėlinio pasaulio draugu ir civilizuotos matricos potencialiu grioviku. JAV Aukščiausiasis teismas irgi neatsiliko nuo visuotinio „skaidrinimo“ ir saugojimo manijos – bet kokiu nusikaltimu įtartą asmenį jau dabar galima kratos metu išrengti nuogai, o bauginimai dėl neva išrastų implantuotų bombų galbūt greit oro uostuose padės įteisinti ir vidines kūnų apžiūras. Viskas mūsų pačių saugumo labui, žinoma. Sovietų režimas, kuris registruodavo spausdinimo mašinėles, bent jau formaliai nebuvo taip toli pažengęs, nors, žinoma, darė tai be formalumų.

Visiems kretinams ir dvasios ubagams, kurie man parėkaus, jog „jei nieko blogo nedarai“, tai nėra ko slėpti, iš anksto turiu pasiūlymą. Siūlau apsigyventi namuose su skaidriomis sienomis ir toliau nieko blogo nedaryti. Arba, išsivaduoti nuo kompleksų galutinai ir kovoti už teisę vaikščioti nuogiems, taip išvaduojant policijas nuo visokių vargų ir negaišinant laiko.

Šaltinis: “Balsas.lt“

Reklama

, , , , , , ,

4 Komentaras

V. Laučiui: liberalai turi griauti bažnyčias?


Dideliai susidomėjęs perskaičiau kolegos V. Laučiaus straipsnį „Lietuvos intelektualai – prieš liberaliąją demokratiją?“ (http://www.delfi.lt 2012 m. vasario 15 d.). Neabejoju, kad taip nusiteikusių yra ir pats tokių pažįstu. Tiesiog kilo noras kai ką pasitikslinti ir pasiaiškinti. Ypač toje dalyje, kur pagrindiniu liberaliosios demokratijos priešu laikoma krikščionybė, o „politizuotos krikščionybės ilgesys“ yra pristatomas, kaip tamsybinis idiotizmas ir grėsmė viskam, kas laisva bei vakarietiška.

Būtent pastaroji dalis domina todėl, kad visiškai sutinku su autoriumi ten, kur jis aprašo rusiškus ir kiniškus argumentus apie demokratiją. Čia dėl ko ginčytis nelabai turiu – tik šiek tiek papildau. Šiuolaikiniai rusiški ir kiniški, o taip pat visi kiti totalitariniai modeliai – atsitik tu man taip – irgi ne itin virškino „visokias ten religijas“ bei jų politines įtakas. Tiems, kas patys tiki galintys sukurti Dievo karalystę žemėje, dangaus nereikia. „Opiumas liaudžiai“ yra pavojingas. Neturiu noro plėšyti kolegos teksto gabalais, tad tiesiog išreiškiu savo menkutes abejones dėl kai kurių prielaidų (turinčių esminę reikšmę išvadoms) teisingumo.

Argumentas istorinis

Taigi,  V. Laučius mėgina išaiškinti, kad į šių dienų liberaliają demokratiją, su visais jos šaunumais ir trūkumais, atvedė iškilus ir genialus tokių mąstytojų, kaip Johnas Locke‘as ir Charles Montesquieu sumanumas bei įžvalgumas:

„Johnas Locke‘as ir Charles Montesquieu gerai suvokė, su kuo turi reikalą, todėl atvirai nestojo prieš krikščionybę. Tačiau būtent jų politinė filosofija nukalė liberalius pasaulietinius politikos ir moralės pagrindus Amerikai ir Europai ir ilgainiui pasitarnavo slopinant politines krikščionybės galias.“

Neįžeidžiant tais pačiais metais istorijos studijas krimtusio kolegos prisipažinsiu – skamba ganėtinai juokingai. Vyskupus ir aristokratus keliomis bangomis skerdę XVIIIa. Prancūzijos revoliucionieriai, ypač sankiulotai,  Ch.  Montesquieu įžvalgas išmanė nelabai daug geriau, nei dabartinis vidutinis europietis (net jei jis kokio vidutinio parlamento narys) išmano Lisabonos sutartį. Dar mažiau ūkanotojo Albiono demokratijos ir teisinės sistemos tapsmui turėjo įtakos J. Lock‘o teorinės schemos. Tose salose tiek 1215 metų Laisvių Chartijos iš esmės pagimdyti Lordų rūmai (kilmingųjų teismas), tiek 1265 metais sušauktas parlamentas, turėjęs priversti karalių įrodyti, kad mokesčių eiliniam karui reikia, apie jokias vadovėlines liberalizmo schemas ničnieko negirdėjo.

Beje, kiek žinoma apie XVIII–XIX amžiaus liberalų pirmtakus vigus Anglijoje, tai dažniausiai buvo išsilavinę žmonės, kuriems meilė tėvynei, tikėjimas Dievu, dažniausiai ir bažnyčios lankymas, o net ir pagarba karūnai (nors ir mokant pinigines baudas už pašiepiančius pamfletus) buvo savaime suprantamas reikalas. Kažkodėl abejoju, ar apie teisę sukilti ar nušalinti neteisėtai veikiantį valdovą rašęs J. Lock‘as turėjo intenciją pergudrauti „suklaidintus“ amžininkus. Pagaliau – minėtus prancūzų ir anglų mąstytojus dėti į vieną krepšį – beprasmis užsiėmimas, nes ir šalių istorija yra viena į kitą nepanaši.

Taip – Amerikos Konstitucijos tėvai ilgai ir įdomiai pasidarbavo, įtvirtindami pliuralizmą, valdžių atskyrimą, stabdžių ir atsvarų sistemą. Neatsitiktinai Vakarų Europa ir Amerika šiandien tuo ir skiriasi: Amerikoje religijos išpažinimo laisvė, o Vakarų Europoje beveik privaloma laisvė rėkiant atsiriboti nuo religijos. Jei, žinoma, neįtraukiame apskaiton skandinavuose sugalvotos „religijos“, kurios dogmos reikalauja vogti internete intelektualinę produkciją bei kitokio apsirūkiusių intelektualų marazmo.

Jei grįžtume dar kiek giliau į viduramžius, tai pamatytume, kad garsųjį valdžių atskyrimo principą, dar iki Ch. Montesquieu išmislijo popiežius su imperatoriumi . Tai buvo dangiškasis ir pasaulietinis kalavijai. Beje, dar klausimas – kur geriau buvo suderinami interesai ir sprendžiami rimti tarptautiniai reikalai – XV amžiaus bažnytiniuose suvažiavimuose ar šių dienų parazitinėje struktūroje, kuri  vadinasi  ESBO.

Pagaliau stipriai įtariu, kad po Antrojo pasaulinio karo liberalioji demokratija Vakarų Europoje įsitvirtino pirmiausia JAV dėka (su tam tikra kitų pagalba). Apie „dundančią žemę vakaruos“ viltingai dainavę Lietuvos partizanai tokio džiaugsmo nesulaukė – nebuvo nei galimybių, nei įsipareigojimų.

Nei tada, nei vėliau, kai Nijolė Sadūnaitė su bendražygiais platino Katalikų bažnyčios kroniką, krikščionybė kliūtimi ir problema demokratijai plisti nelaikyta. Apie pavergtas tautas kalbėjęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas taip galvojęs nebūtų.

Į Lenkiją po karo atsibeldę komunistai pirmiausiai atsigręžė naikinti katalikybės, nes ji juos erzino panašiai kaip šių dienų anarchistus, radikalius kairuolius ir kai kuriuos liberalus. Pastebėtina, kad ir Lenkijos antisovietiniai opozicionieriai (oponuota aršiausiam ir žiauriausiam režimui pasaulyje) ir mūsų kronikos platintojai tada rizikavo kiek labiau, nei nūnai vargsta kovotojai su „baisiu klerikalizmu“. Šiokių tokių nuopelnų, jei kolega neprieštaraus, Karolis Wojtyla (Jonas Paulius II) demokratijos laimėjimams rytinėje Europoje turėjo. Didesni jie ar mažesni už Johno arba Charlio idėjas, išguldytas į vadovėlius tik po to, kai tos kai mūšis jau laimėtas – klausimas gerokai ginčytinas.

Apie istorinius Nidos Vasiliauskaitės tipo personažų nuopelnus kovoje už demokratiją sovietiniais laikais archyvuose nelabai ką randu – gal padės Valdimiras.

Argumentas apie realybę

Taigi, viskas labai neblogai, kuomet šnekame apie didvyrišką kovą su neva egzistuojančia „klerikialine priespauda“ šiais laikais. Kai kalbame apie teoriškai išgalvotas ir kažkieno įdiegtas schemas, įgyvendintas praėjus porai šimtų metų po to, kai priešas galbūt buvo aktualus. Sudėtingiau yra su visai neseniai išgyventa ir dar net aktualiai prisimenama realybe. Realioje kovoje už laisvę, prieš priespaudą ir tironiją, Lietuvos liberalas, palyginus su kataliku, neatrodo blogai. Jis tiesiog niekaip net ir negali atrodyti – jis nulis. Nebent ordinus dalinsime tiems, kas rašė į stalčius ir raudojo į grafinus.

Taip ir įsivaizduoju „Naujosios kairės“ anarchistines kaliauses protestuojant ten, kur gresia Gulagas arba kulka į smilkinį. Matome štai stovint Salomėją Nėrį, jei ją klonuotų, N. Vasiliauskaitę, jei ją kiek pasendintų (progresas privalo svajoti apie tokio pobūdžio eksperimentus) šalia N. Sadūnaitės 1987 metais prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mano bendraamži Vladimirai – sutik, kad tai „Šluotos“ arba „Krokodilo“ vertas siužetas.

Prieiname prie dar vieno V. Laučiaus teiginio.

„Kalbėti apie krikščionybę kaip Europos politinį cementą šiais bažnyčių tuštėjimo laikais – vadinasi, nesiskaityti su mūsų dienų tikrove. Gyvo tikėjimo Europoje yra likę visai nedaug. Vyrauja agnostinės, ateistinės, eklektiškos nuostatos ir kultūrinė muziejinė krikščionybė („krikščioniškosios vertybės“), nepajėgi daryti lemiamos įtakos net grynai dvasiniu žmogiškuoju lygiu – ką ir kalbėti apie politinę visuomenių ir valstybių bendrystę.“

„Bažnyčių tuštėjimo laikai“, kaip faktas, nėra ginčytinas dalykas, nors tai ir nėra visose ES šalyse taip jau vienareikšmiškai paplitęs reiškinys. Tiesiog nėra taip jau akivaizdu, kad tai be galo džiugus ir skatintinas procesas, nes tuštėti gali ir sodybos, ir net ištisi kaimai, kai atsirasdavo žmonės ir sistemos, kuriems knietėjo juos patuštinti. Labai dideliai ir progresyviai išmokslinto (nubažnytintoje Prancūzijoje) Pol Poto valdose – Kambodžoje – ištuštinti nebuvo sunku net ir sostines.

Kaip puikiai priminė Friedrichas von Hayekas – iškilus liberaliosios demokratijos šauklys – žmogaus puikybės yda, neigianti jo netobulumą ir nuodėmingumą, politikoje yra pati pavojingiausia. (The Fatal Conceit: The Errors of Socialism).

Būtent tos sistemos, kuriose dominavo išgamos, nutarusios, jog pačios gali kurti Dievo karalystė žemėje, įvykdyti didžiausi nusikaltimai ir nužudyta daugiausiai žmonių. Nesvarbu ar tai būtų stalinizmas, ar nacizmas. Kai religija buvo paskelbiama „opiumu liaudžiai“, bažnyčios sprogdinamos ir verčiamos sandėliais arba ateizmo muziejais – žmonės masiškai buvo (koks keistas sutapimas) žudomi progreso vardan.

Anapilin pasitraukusio buvusio Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus (okupacinės administracijos gubernatoriaus) karstu jo „parteigenossės“ mėgino bent virtualiai daužyti bažnyčios duris – kažkodėl norėjo jį ten pašarvoti.

Liberaliosios demokratijos vardan reiktų įstoti į jų gretas? Liberalusis demokratas turėtų sprogdinti bažnyčias ar plėšyti kryželius nuo moksleivių kaklų gimnazijose?  Nesutinku. Mano įsitikinimu, taip galėjo elgtis tik tie, apie kurius rašė Hayekas. Tie, kas nutarė, jog rojų jie moka padaryti patys, o jiems trukdantys yra neteisingi. Taip, sukūrę kvazireligijas, jie pagimdė ir savo „kvazidogmas“, savo „naujakalbes“, savo iškrypėliškas „ikonografijas“ (politbiuro snukių privalomas kolekcijas). Intelektualinis ligonis, kuris šiandien sako, kad Harriet Elizabeth Beecher Stowe arba Marko Twaino romanuose negalima rašyti žodžio „negras“, – tiesiog pavojingas ligonis. Toks individas yra apsėstas savo susigalvotų idėjų nei kiek ne mažiau, nei viduramžių sektantai, bučiuodavę susigalvotose apeigose šunis, kuriuos pati Romos katalikų bažnyčia laikydavo atmatomis ir, pasaulietinio kalavijo pagalba, nukenksmindavo. Tai taip pat nesveika, kaip ir neigti Romos katalikų bažnyčios nuopelnus kovoje už pasaulėžiūros laisvę daugelyje šalių.

Tad man šiek tiek ir keista matyti dešinįjį intelektualą nirštant ir draskantis dėl to, kad kažkoks kunigas, vienuolis ar klierikas, o gal net ir primityvi davatka (nelabai su jais visais draugauju) drįsta pasakyti savo nuomonę dabartinei politinei valdžiai. Stipriai abejoju ar kunigas, vyskupas, vienuolis, o gal ir šiaip kartais basižegnojantis asmuo turi mažiau moralinių arba konstitucinių teisių kalbėti, nei tas, kuris nuvažiavo (kad ir internetu) į Skandinaviją ir įstojo į internetinių vagių bažnyčios gretas.

Šaltinis: “Balsas.lt“

, , ,

2 Komentaras

Dėl Justino Marcinkevičiaus


Nelabai daug noriu ką komentuoti. Nenoriu nei ikonų lipdyti, nei pasakoti apie ne tai, kas linksma. Tiesiog tam kartui:

 

, , ,

2 Komentaras

Čečėnija: rusai nugalėjo? 2008.01.28


Tomas Čyvas

Nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančioje Čečėnijoje tęsiasi karinė, politinė ir juridinė sumaištis.

Praeitą savaitę Rusijos palaikomas ir Čečėnijos prezidentu tituluojamas Ramzanas Kadyrovas eilinį kartą pareiškė netrukus likviduosiąs „paskutinius banditus“ ir įtvirtinsiąs galutinę taiką Čečėnijoje.

Pasak jo, 99 proc. nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančių kovotojų esą sunaikinti, o likusios tik smulkios „banditų grupelės“, kurios būsiančios likviduotos iki žiemos pabaigos. Tuo pat metu įvairūs šaltiniai praneša apie beveik kasdien vykstančius tiek Rusijos federalinių pajėgų, tiek Maskvai ir R. Kadyrovui lojalių čečėnų pajėgų užpuolimus ir aukas („Chechnya Weekly“).

Smurtas ir sumaištis jau prieš daugelį mėnesių išplito ir nesiliauja aplinkinėse Šiaurės Kaukazo teritorijose. Kiek geresnė Maskvai žinia yra ta, jog už nepriklausomybę nuo Rusijos kovojančių jėgų skilimas tik gilėja, faktiška radikaliųjų islamistų įtaka pačioje Čečėnijoje tampa vis stipresnė. Tai įtakoja dar didesnę tarptautinę šios, nepriklausomybės siekiančios teritorijos, izoliaciją.

Čečėnų pasipriešinimas: A. Zakajevo stovykla kaltina D. Umarovą išdavystėmis ir nužudymais

Čečėnijos pasipriešinimo Rusijai politiniai lyderiai, siekiantys išsaugoti konstitucines šio proceso vėžes, ne tik kaltina radikalųjį – islamistinį –  pasipriešinimo judėjimo sparną Konstitucijos išdavimu ir neteisėto darinio Kaukazo Emyratų skelbimu. Jie ėmėsi skelbti bei viešinti faktus, anot jų, įrodančius, jog dar 1996-1999-aisiais metais dabartiniai ir kiti islamistų radikalai buvo sudarę sandėrį su Rusija ir padėjo išprovokuoti antrąją Rusijos invaziją.

Ičkerijos Čečėnų Respublikos (IČR) pasipriešinimo judėjime, pastaraisiais mėnesiais mėginančiame grįžti prie galiojančios IČR Konstitucijos nuostatų, ieškoma kaltųjų dėl nusikaltimų, padarytų 1996-1999 m. Tuomet, tarp dviejų karų su Rusija, Čečėnijoje įvykdyta nemažai brutalių ir išoriškai beprasmių žmogžudysčių. 1996-aisiais nužudyti Raudonojo Kryžiaus darbuotojai, o 1998-aisiais buvo nukirstos galvos keliems britams – ryšių specialistams.

Kaip 2008 m. sausio 8 d. praneša oficialus IČR internetinis portalas CHECHENPRESS, Londone reziduojančiam premjerui A. Zakajevui pavaldi generalinė prokuratūra esą gavo informacijos, kad minėtų įvykių užsakovais ir įkvėpėjais buvo dabar Kaukazo Emyratų steigėju ir vadovu pasiskelbęs Doku Umarovas bei jo vienmintis Movladis Udugovas.

“IČR generalinė prokuratūra kvalifikuoja tai kaip teroro aktus, sugriautos Čečėnų Respublikos infrastruktūros atstatymo sabotavimą ir konstatuoja nepataisomą žalą čečėnų tautos įvaizdžiui”- sakoma CHECHENPRESS išplatintame IČR pareigūnų pranešime.

Minėti sadistiniai išpuoliai pasitarnavo IČR tarptautinei izoliacijai ir susilpnino Vakarų paramą šiai nepriklausomybės siekiančiai teritorijai. Tai, savo ruožtu, atrišo Maskvai rankas mėginant susigrąžinti jos kontrolę ir palengvino sprendimą pradėti antrąjį Čečėnijos karą 1999-aisiais.

Portalas taip pat publikuoja informaciją apie IČR specialiųjų tarnybų darbuotojo, neva verbuoto Rusijos specialiųjų tarnybų, teiginius, jog Doku Umarovas, formaliai perėmęs IČR prezidento pareigas po to, kai buvo nužudytas A. Sadulajevas, esąs jau priimtinas rusams ir jie esą nesuinteresuoti jam kenkti.

IČR pasipriešinimo vadovybėje skilimas įvyko, kuomet Doku Umarovas, kaip teigia jo oponentai – inspiruotas Rusijos žvalgybos, nusigręžė nuo IČR Konstitucijos nuostatų ir ėmėsi steigti naują islamistinį darinį – Kaukazo Emyratus. Jungtinėje Karalystėje prieglobstį nuo Rusijos persekiojimo gavęs vienas iš čečėnų pasipriešinimo lyderių Achmedas Zakajevas teigia, jog islamistinių emyrų ir emyratų skelbimas yra naudingas tam pačiam tikslui – čečėnų pasipriešinimo kovos diskreditavimui ir izoliacijai. A. Zakajevą remiantis ir Kaukazo Emyratų steigimui bei IČR juridinėms laidotuvėms nepritariantis Čečėnijos parlementas paskyrė jį IČR ministru pirmininku.

Savo ruožtu, Kaukazo emyru besiskelbiantis D. Umarovas ir jo šalininkai (portalas KAVKAZCENTER) skelbiasi laiką A. Zakajevą bei jo pasekėjus plepiais ir melagiais, o taip pat pabrėžia, kad realius karinius veiksmus, priešinantis Rusijos pajėgoms, esą vykdo tik D. Umarovo pajėgos. Ten taip pat skelbiama audio įrašas, kuris, esą, byloja, jog pereiti prie grynai islamiškos valstybės kūrime ketino jau A.K. Sadulajevas.

Maža to, „islamo valstybę“ – Kaukazo Emiratus neva įkūręs D. Umarovas išvis paskelbė panaikinąs IČR parlamentą ir Vyriausybę, o pačią anksčiau deklaruotą IČR paskelbė naujojo darinio teritoriniu padaliniu.

Oficialiojoje Emyratų raštvedyboje ir retorikoje atsiranda ne tik vis daugiau arabiškų sąvokų, kas niekada nebuvo būdinga Čečėnijoje ir kitur Šiaurės Kaukaze, bet ir pakeistas kalendorius, anot kurio, šiuo metu yra 1429-ieji metai (skaičiuojant juos nuo pranašo Mahometo gimimo).

****

Prorusiška, tik Rusijos kariuomenės palaikoma Čečėnijos administracija, kuriai vadovauja R. Kadyrovas ir oficialioji Maskva šių peripetijų iš esmės nekomentuoja, nes laiko save vienintele teisėta, o A. Zakajevą ir D. Umarovą vadina tik klounais arba „banditais“.

Vakarų valstybės, nors ir nepripažįsta Čečėnijos nepriklausomybės, dalį jų radikaliųjų kovotojų laiko teroristais, tačiau nuolat primena Rusijai taikaus dialogo būtinybę, todėl, kaip manoma, yra labiau linkusios šnekėtis su nuosaikiuoju A. Zakajevo sparnu. Pastarajam, nepaisant aršių Rusijos protestų, Jungtinė Karalystė yra suteikusi politinį prieglobstį.

***
Žmogaus teisių organizacijos nevykusiais laiko Rusijos mėginimus legitimuoti Čečėnijos statusą ir santvarką. Ten nuo 2003 m. balandžio 2 dienos veikia regioninė konstitucija, priimta 2003 m. kovo 23 d. referendumu. Manoma, kad iš tikrųjų referendume dalyvavo kur kas mažiau žmonių, nei skelbia oficialios rinkimų komisijos ir Rusijos valdžios atstovai, be to, balsavo tūkstančiai Rusijos kariškių.
Nors Maskva jau ne pirmi metai giriasi, jog pasipriešinimas nuslopintas, pastarąjį pusmetį išpuolių daugėjo ne tik Čečėnijoje. Smurtas ir kovos išplito Ingušijoje ir Dagestane, o net rusiškoje internetinėje žiniasklaidoje nuolat platinami pranešimai yra labai panašūs į intensyvaus partizaninio karo kroniką.

Tomas Čyvas

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

Čečėnijos pasipriešinimo vadovybėje gilėja takoskyra 2007.12.14


Tomas Čyvas

Pastarosiomis savaitėmis nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) Konstitucijos šalininkai ir “Kaukazo Emyratų” steigėjai toliau aiškiai gilino tarpusavio takoskyrą. Prieš daugiau nei mėnesį IČR užsienio reikalų ministras Achmedas Zakajevas, IČR parlamentas ir daugelis aktyvių čečėnų rezistencijos veikėjų paskelbė atmetantys ligšiolinio vadovo Doku Umarovo idėją pasiskelbti naujai sugalvotų “Šiaurės Kaukazo Emyratų” emyru. Portalui “Balsas.lt”, stebinčiam šiuos įvykius, juos pakomentavo ir žymus Lietuvos tarptautinės teisės ekspertas Dainius Žalimas.

Pasak Dainiaus Žalimo, neabejotina, jog naujadaro skelbimas pažeidžia IČR konstitucinę tvarką ir yra destruktyvus. “Emyratai ir emyrai gali skelbtis, bet niekam jie neįdomūs ir niekas apie juos pasaulyje nenori girdėti. IČR konstitucija juridiškai nebuvo panaikinta, parlamentas jos nekeitė, o visokie nauji dariniai yra niekaip teisiškai su IČR nesusiję,”- teigia D. Žalimas.

Jis linkęs pritarti nuomonei, jog Doku Umarovas vykdo Rusijos specialiųjų tarnybų diktuojamą provokacinę politiką, kuri tik kenkianti ir diskredituojanti IČR nepriklausomybės kovą. IČR parlamentas A. Zakajevą ne tik formaliai palaikė, bet ir patvirtino premjeru (2007 11 24 CHECHENPRESS).

Doku Umarovas, kaip teigia A. Zakajevas ir IČR parlamentas, ne tik pažeidė galiojusią IČR konstituciją, bet ir nutraukė savo saitus su šios nepripažintos valstybės konstitucine tradicija.

Takoskyra tarp dviejų krypčių – islamistinės ir konstitucinės IČR, nepriklausomybininkų tarpe tik gilėja. Ją panaikinti nepadėjo ir paskelbtas “Šariato komiteto” pareiškimas, kuriame raginama tiesiog sukurti komisiją “nesutarimams išspręsti”. Šį nutarimą paskelbė (2007.12.06) tiek IČR konstitucionalistus palaikanti “CHECHENPRESS”, tiek islamistinis “KAVKAZCENTER” portalas. IČR parlamentas, savo ruožtu, patvirtino A. Zakajevo siūlomą valstybės ministrų kabineto struktūrą, tuo pademonstruodamas, jog neketina kaip nors nusileisti ar ieškoti kompromisų su D. Umarovu ar M. Udugovu.

“Vadinamojo šariato komiteto pasiūlymai – sudaryti komisijas ir derėtis – teisiškai nieko nereiškia. Galiojančioje 1992-ųjų metų IČR Konstitucijoje tokia struktūra, kaip “Šariato komitetas” išvis nenumatyta,” – komentuodamas šias peripetijas sakė D. Žalimas.

Islamistai toliau kuria naujadarą

D. Umarovas, savo ruožtu, paskelbė keletą potvarkių, kuriais, be kita ko, apskritai “panaikino” IČR (KAVKAZCENTER 2007 12 10) ir paskelbė pastarąją vadinamųjų “Kaukazo emyratų” dalimi. Pažymėtina, jog minėtą nutarimą islamistai datuoja 1428 m. Ramadano mėnesio 29 diena. Naujai paskelbtieji “emyratai” metus skaičiuoja nuo numanomos pranašo Mohameto gimimo datos. Kai kurios islamistinės šalys,  pvz. Libija, keletą kartų kaitaliojo kalendorių, skaičiuodamos metus tai nuo pranašo gimimo, tai nuo mirties datos.

Pažymėtina, jog tarptautiniuose vandenyse IČR, nors ir nepripažįstama oficialiai,  vertinama, kaip “nepriklausomybės siekianti teritorija”. Tuo tarpu darinys, vadinantis save “Jungtiniais Kaukazo Emyratais”, su atitinkamai pasivadinusiu “emyru”, nėra niekeno matytas ir nelabai kam priimtinas.

Manoma, jog IČR parlamentas ir naujai paskirtasis premjeras A. Zakajevas siekia atkurti konstitucinę IČR tradiciją ir atsiriboti nuo islamistinės ir, tuo pačiu, antivakarietiškos pakraipos tikslų bei metodų, siejamų su velionio karo lauko vado Š. Basajevo ir jo pasekėjų veikla. Tiesa, pažymima, jog realiai Čečėnijoje ir Šiaurės Kaukaze, kur nepaisant Rusijos deklaracijų išpilto antirusiškos kovos, šiandien sau pavaldžius karius turi beveik išimtinai islamistinės pakraipos D. Umarovo pasekėjai.

Rusai vėl naudos čečėnus Gruzijoje?

Čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybei diskutuojant, tenykštė prorusiška administracija galbūt ruošiasi pagelbėti Kremliui konflikte su Gruzija. Kaip praneša portalas CHECHNYA WEEKLY, prorusiškos Čečėnijos administracijos ginkluoti smogikai atvyko į Abchaziją ir Pietų Osetiją, atseit, kaip Rusijos siunčiami “taikdariai”. Kaip pažymi analitikai, Čečėnijoje verbuoti (minėto Š. Basajevo vadovaujami) kovotojai jau buvo naudojami “sukilimuose”, kuriuos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijose organizavo bei palaikė Rusija. Tiesa, pabrėžiama, jog 2001 metais Ruslano “Hamzat” Gelajevo vadovaujami čečėnai kovėsi Gruzijos pusėje prieš Rusijos remiamus Abchazijos separatistus.

Minėtas “taikdarių” dislokavimas ginčytinoje su Gruzija teritorijoje, kaip pažymi ekspertai, yra ne tik provokacija prieš Tbilisį, tačiau ir propagandos, turinčios įrodyti, jog Čečėnija yra visiškai lojalus ir integralus Rusijos Federacijos subjektas, dalis. Taip pat, kaip ir neseniai įvykę ir tarptautinės bendruomenės kvestionuojami Rusijos Dūmos rinkimų rezultatai. Kaip žinia, nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios teritorijos gyventojai, pagal oficialią Kremliaus versiją, buvo itin aktyvūs ir masiškai balsavo už V. Putino partiją.

Pagal „CHECHENPRESS“, KAVKAZCENTER, „CHECHNYA WEEKLY ir kt. parengė Tomas Čyvas

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: