Posts Tagged Laucius

Eglės Kusaitės triumfas – nepadėjo nė suremti Lietuvos VSD ir Rusijos FSB pečiai


Įvyko tai, kas turėjo nutikti šalyje, kuri bent formaliai skelbiasi demokratine ir teisine valstybe. Ar bent dalis to, kas turi įvykti. Apeliacinis Teismas konstatavo: terorizmu ir tarptautinių grupuočių telkimu pradžioje kaltinta Eglė Kusaitė nepadarė jokio nusikaltimo.

Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros entuziastai nieko, žinoma, nekomentuos. O kam? Jie gi „dirba savo darbą“. Užtat gal pakomentuos kiti.

Žinau, kad atsiras tik šiek tiek už kelmus mažiau bukų sutvėrimų būrys, kuris rėks vyžotas „tiesas”, kad dūmų be ugnies nebūna,o ta merga, girdi, vis tiek kažko prisidirbo (o kas gi ginčytų, kad žmonės netobuli). Su šita kategorija bendrauti beprasmiška. Man įdomesni kitokie veikėjai.

Man labai smalsu, pavyzdžiui, ką dabar pasakys vienas iškiliausių Lietuvos konservatorių, jaunasis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD)konceptualiosios demagogijos bokštas Mantas Adomėnas.

Jis, antai, raudodamas dėl Rusijos organizuojamų informacinių provokacijų, rašė:

„…radikalios bendruomenės suburiamos apie skandalingą, visuomenėje kontroversijas keliantį įvykį, tokį, kaip Garliavos istorija ar Eglės Kusaitės byla. Pats pirminis įvykis, be abejo, nutinka savaime. Tačiau jam paaiškinti sukuriama sąmokslo teorija, su didžiule energija, išmone bei ištekliais brukama per visus įmanomus informacinės įtakos kanalus. Garliavos atveju tai – „pedofilų klanas“, aprėpiantis visą teisėsaugą, o paskui ir visą Lietuvos valstybę. Eglės Kusaitės byloje tai – VSD ir FSB bendras sąmokslas susidoroti su nekalta mergina ir niekuo dėtais čečėnais“

Pirmiausia, dėl „savaime nutinkančių įvykių”. „Savaime” Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB), o tiksliau jos kontradmirolas V. Didyk dėkojo VSD tuometiniam laikinajam vadovui, o dabar generolo Gedimino Grinos pavaduotojui Romualdui Vaišnorui už pagalbą „gaudant teroristę”. Savaime, anot M. Adomėno, policija, teismai ir prokuratūros jai ir jos rėmėjams iškėlė dar šūsnį keršto bylų-bylučių, dėl visokių ten atseit įžeidimų ir atseit grasinimų. Kiek, beje valdiškų resursų paaukota siekiant sukurti sąmokslo teoriją apie baisią ir klastingą šachidę ir šachidžių verbuotoją, esą telkusią tarptautines antirusiškų teroristų pajėgas? Kuo šita valdiška, kartu rusais kurta sąmokslo teorija mažiau šlykšti už rusų propagandistų kliedesius apie neva Paluknyje rengiamus teroristus? Ji šlykštesnė, nes nukreipta prieš konkretų žmogų ir dar palydima oficialiais politiniais aplodismentais.

Čia prieš keletą dienų skaičiau, kaip Rasa Juknevičienė guodėsi, kad VSD į parlamento NSGK dar prieš paskutiniuosius Seimo rinkimus buvo atnešęs įspėjimų, jog Rusijos FSB siekia išstumti TS-LKD iš valdžios. Vaje… . Kažin, ar dėl to R. Vaišnoras ir V. Didyk irgi tarėsi bei vienas kitam dėkojo? Kas ten žino – valstybės paslaptis, o paslaptis (tegul ir niekines) galima nebaudžiamai nutekinti tik rinkimų proga supatriotėjančios prezidentūros ulbinaitėms.

Pabaigai, prisegu tą garbės raštą, kurį jau esu skelbęs, dar kartą ir bandau spėti ar R. Vaišnoras su G. Grina ir jų patriotiškais politiniais viršininkais atsiprašys FSB kontradmirolo už tai, kad jį taip nuvylė… . juk dabar, jei tikėsime mūsų patriotiškų saugumiečių ir prokurorų versijomis, Rusijos karinės bazės, kur E. Kusaitė esą galėjo kažkaip susisprogdinti, pasijus nesaugios, o jas saugoti visų mūsų – ir prokuroro Justo Lauciaus, ir M. Adomėno pareiga.

Taip pat bandau spėti ar legendinis prokuroras J. Laucius, skundęsis, kad ta mergina grasina su juo susidoroti, dabar nepasijuto nesaugiai? Gal jau kasa žeminę, vaikšto tik palei sienas, kur gausu žmonių ir su neperšaunama liemene arba darosi plastinę operaciją ir keičia tapatybę? Dar vienas klausimas – kiek mokesčių mokėtojų pinigų bus sumokėta tai mergiotei už kelis metus trukusį solidarų FSB profesionalų ir VSD bei prokuratūros lunatikų persekiojimą.

1_lietuviskai-paruostas-balsui

rusiskai-paruostas-balsui

Pabaigai pasakysiu, kad ši baigtis ne tik džiugina, bet ir šiurpina. E. Kusaitės bylos vyksmas ir visuomenės reakcija parodė, kad norint Lietuvoje galima be vargo įkalinti, tardyti ir sistemiškai terorizioti žmogų, o daugumai tai nebus įdomu, neatrodys svarbu. Fakto žurnalistai atbildės klavišais trumpus pranešimėlius, papūgiškai atkartos oficialias versijas, o didžioji visuomenės dalis neturės laiko, nenorės gilintis, manys, kad taip nutikti gali tiktai kitam. Kartais, jei netoliese bus rinkimai, pro šalį su plakatu ar spaudos konferencija gal ir patriukšmaus koks politikas. Patriukšmaus ir nueis – arba link kito, daugiau rezonanso sukeliančio įvykio, ar tiesiog namo, nes rinkimai baigėsi. O kontorose su dideliais įgaliojimais įsitvirtinę karjeristai, bliūdų laižytojai ir ordinų bei premijų medžiotojai ramiai sau dairysis naujos aukos. Gi koks nors eilinis Vaišnoras arba Grina, įsistatęs kiaulės akis aiškins kokie kieti profesionalai dirbo jo kontoroje ir kaip tokiam svarbui tragiškai trūksta pinigų. Susumavus į vieną vietą garsią, bet visiškai niekinę VSD pažymą apie grėsmę, kad rusai blogai kalbės apie prezidentę, paskutinę – moksleiviško referato lygio – šios kontoros ataskaitą ir E. Kusaitės bylą – galime neabejoti, kad trūksta tikrai ne pinigų. Kertu lažybų, kad ir Seime nei kairieji, nei dešinieji neinicijuos kokių nors klausymų ir nė nebandys išsiaiškinti šios šlykščios byliūkštės peripetijų. E. Kusaitė juk ne V. Uspaskichas ir ne suskystintųjų dujų terminalas – tegul dar džiaugiasi, kad nepasikorė kameroj.

p.s. Tik kaip dabar visgi pasiteisinsime rusams, kad paleidžiame savo pačių išreklamuotus teroristus?

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

E. Kusaitei, teisėsaugos nuomone, maža bylų?


Tarptautinės teroristinės organizacijos sukūrimu ir ketinimu susisprogdinti kažkur Rusijoje kaltinamos klaipėdietės Eglės Kusaitės epopėjoje atrodo bręsta dar viena naujovė. Jau kelias bylas E. Kusaitei iškėlusi teisėsauga galbūt sieks sukurpti dar vieną. Portalo Balsas.lt duomenimis, mergina pirmadienį buvo apklausta Vilniaus miesto 3-ajame policijos komisariate.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/702733/eglei-kusaitei-kurpiama-dar-viena-byla

Ši istorija jau yra nei juokinga, nei graudi. Tai vienas, ištisinis Lietuvos teisėsaugos išsidirbinėjimo, nukvakimo ir politizavimo liudijimas. Mano nuomone.

Taip pat skaitykite:

E. Kusaitė nesutinka su teismo sprendimu dėl prokuroro J. Lauciaus įžeidimo

E. Kusaitės teisme liudijo saugumo vadovai (papildyta 12.03)

E. Kusaitei neleido prisiekti liudyti tiesą

E. Kusaitė baugino J. Laucių?

E. Kusaitė VSD apkaltino terorizmu

E. Kusaitės byla. šiek tiek dokumentų I

E. Kusaitė kol kas nesuimta

VSD toliau mala … šį bei tą

Prokuroras prašo suimti J. Laucių galimai terorizavusią E. Kusaitę (papildyta)

Eglės Kusaitės byla – šiek tiek dokumentų III

E. Kusaitės byla: 15 tomų painiavos

, , , , , , ,

2 Komentaras

Kam reikia vaidinti bailius ir apsišaukti degeneratais?


Šeštadienį beklaidžiodamas po Knygų mugę pamačiau puse galvos aukštesnį už mane, tvirtai sudėtą, protingomis akimis vyrą – ir jį pažinau. Jis mane taip pat. Be baimės ir dvejonių šešėlio akyse žengė link manęs ir ištiesė ranką bei prisistatė esąs Justas Laucius.

Gerai sudėtas vyriškis, tvirtai spaudžiantis ranką ir žiūrintis į akis buvo tikrai prokuroriškos povyzos. Taip ir turėtų atrodyti Karaliaus Mindaugo ir Vytauto Didžiojo ainių žemės teisingumo tarnas. Pasakė norįs pažiūrėti man į akis, nes aš apie jį nemažai rašiau. Aš pasakiau, kad malonu asmeniškai susipažinti ir jį tik giriu bei toliau taip darysiu. Išties – savo straipsniuose nesu gailėjęs epitetų “iškilus”, “talentingas” ir pan. Moterys sako, kad netgi labai gražus.

Nors mano rankoje švietė knyga violetiniais viršeliais (šiais laikais kai kurios spalvos labai simboliškos ir kai kam kelia emocijas), Generalinės prokuratūros prokuroro veidu nenusirito nė menkiausias baimės ar nerimo šešėlis. Ramiai išsiskyrėme ir nuėjome savais keliais.

Paskui susimąsčiau. Ar būtų ponas buvęs toks ramus, jei žinotų, kad vos prieš dešimtį minučių į savo mobilųjį telefoną buvau gavęs trumpąją žinutę nuo jo vienos svarbiausių pastarojo metų “klienčių” – Eglės Kusaitės. Juk ne paslaptis, kad su ja kartkartėmis pabendrauju – ką turbūt žino ir J.Laucius, kuris tiria didžiai pavojingą ir svarbią jos tariamų bendrininkų, neva norėjusių išvien su ja susprogdinti kažin ką kažin kur Rusijoje, bylą.

Juk būtent dėl E.Kusaitės tikrai ar tariamai siųstos žinutės prokurorai ir teismas turėjo darbo bei įvertino neva siaubingą grasinimą 7800 litų. Tiek kainavo prokuroro tikras ar apsimestinis išgąstis. Kaip čia nutiko, kad toks rimtas ir didelis vyras mirtinai persigando gavęs žinutę, kurios turinyje nieko mirtingam žmogui netikėto ir grėsmingo šiaip jau nebuvo? Kodėl pats prokuroras teisme nei iš šio, nei iš to pareiškė, kad gavęs tą žinutę suprato esąs… degeneratas. Man visai toks neatrodo.

Užmuškite, netikiu ir jo jautrumu bei bailumu (kol asmeniškai nebuvau susitikęs – dar galėjau manyti, kad). Juk ir išvis neįmanoma, kad  tokias pareigas eitų koks baikštuolis, galintis pradėti drebėti nuo kiekvieno nepažįstamo telefono numerio. Kas nutiktų, jei rimtai pagrasintų koks tikras kriminalinis autoritetas ar žinomas recidyvistas? Dar keisčiau išrodo tai, kad šią aiškiai apsimestinę baimę ir įtikinėjimą, kad prokurorui buvo iškilusi reali grėsmė, palaikė teismas.

Tad koks vis dėlto gali būti tikrasis motyvas, kuris verčia šį prokurorą, taip pat jo kolegas ne tik su bemaž maniakišku entuziazmu persekioti tą pajūrio merginą, netgi atsakančiai kvailai įrodinėjant, kad rimtai pabūgo kažkokios žinutės ir grėsmę sau esą laiko realia? Kas skatina rimtą vyrą apsimetinėti bailiu ir vadinti kvailesnį, nei yra iš tikrųjų? Kerštas už nepavykusį mėginimą nuteisti “teroristę” remiantis vien nežinia kaip išgautais pirminiais parodymais?

O kas skatina šį prokurorą ir jo kolegą Mindaugą Dūdą važinėti į Kauną ir po pusę dienos praleisti teisme, mėginant nubausti senyvą kalbininką, publicistą Letą Palmaitį, drįsusį pavadinti prokurorus nusikaltėliais, kai net generalinis prokuroras Darius Valys yra viešai paaiškinęs, kad nieko baisaus yra turėti ir tokią nuomonę? Tame juk dalyvauja ne tik jie, bet ir dideli bei rimti jų kolegos iš prokuratūrų bei teismų. Ar tai kova už mundurą ir noras įbauginant priversti gerbti savo titulus? Man asmeniškai tai yra mistiška paslaptis – mįslė, kurios neįkandu.

Viena tik žinau tiksliai – šis apsimetinėjimas bailiais ir jautriais, atviras kvailio voliojimas vykdomas ne privačiame lėlių teatre ar apsirūkiusių menininkų vakarėlyje. Tai darbas už atlyginimą ir ne už patį prasčiausią. Ar yra bent viena racionali priežastis, kodėl reiktų tikėti, kad šitie juokdariais ir bailiomis bobomis (atsiprašau drąsių moterų) apsimetinėjantys vyrukai gali ištirti kokią “Snoro” aferą arba informacijos iš savo pačių kabinetų nutekinimą? Galima tuo tikėti, bet tai mums visiems, manau, per brangi savikvaila.

, , , , , ,

4 Komentaras

V. Laučiui: liberalai turi griauti bažnyčias?


Dideliai susidomėjęs perskaičiau kolegos V. Laučiaus straipsnį „Lietuvos intelektualai – prieš liberaliąją demokratiją?“ (http://www.delfi.lt 2012 m. vasario 15 d.). Neabejoju, kad taip nusiteikusių yra ir pats tokių pažįstu. Tiesiog kilo noras kai ką pasitikslinti ir pasiaiškinti. Ypač toje dalyje, kur pagrindiniu liberaliosios demokratijos priešu laikoma krikščionybė, o „politizuotos krikščionybės ilgesys“ yra pristatomas, kaip tamsybinis idiotizmas ir grėsmė viskam, kas laisva bei vakarietiška.

Būtent pastaroji dalis domina todėl, kad visiškai sutinku su autoriumi ten, kur jis aprašo rusiškus ir kiniškus argumentus apie demokratiją. Čia dėl ko ginčytis nelabai turiu – tik šiek tiek papildau. Šiuolaikiniai rusiški ir kiniški, o taip pat visi kiti totalitariniai modeliai – atsitik tu man taip – irgi ne itin virškino „visokias ten religijas“ bei jų politines įtakas. Tiems, kas patys tiki galintys sukurti Dievo karalystę žemėje, dangaus nereikia. „Opiumas liaudžiai“ yra pavojingas. Neturiu noro plėšyti kolegos teksto gabalais, tad tiesiog išreiškiu savo menkutes abejones dėl kai kurių prielaidų (turinčių esminę reikšmę išvadoms) teisingumo.

Argumentas istorinis

Taigi,  V. Laučius mėgina išaiškinti, kad į šių dienų liberaliają demokratiją, su visais jos šaunumais ir trūkumais, atvedė iškilus ir genialus tokių mąstytojų, kaip Johnas Locke‘as ir Charles Montesquieu sumanumas bei įžvalgumas:

„Johnas Locke‘as ir Charles Montesquieu gerai suvokė, su kuo turi reikalą, todėl atvirai nestojo prieš krikščionybę. Tačiau būtent jų politinė filosofija nukalė liberalius pasaulietinius politikos ir moralės pagrindus Amerikai ir Europai ir ilgainiui pasitarnavo slopinant politines krikščionybės galias.“

Neįžeidžiant tais pačiais metais istorijos studijas krimtusio kolegos prisipažinsiu – skamba ganėtinai juokingai. Vyskupus ir aristokratus keliomis bangomis skerdę XVIIIa. Prancūzijos revoliucionieriai, ypač sankiulotai,  Ch.  Montesquieu įžvalgas išmanė nelabai daug geriau, nei dabartinis vidutinis europietis (net jei jis kokio vidutinio parlamento narys) išmano Lisabonos sutartį. Dar mažiau ūkanotojo Albiono demokratijos ir teisinės sistemos tapsmui turėjo įtakos J. Lock‘o teorinės schemos. Tose salose tiek 1215 metų Laisvių Chartijos iš esmės pagimdyti Lordų rūmai (kilmingųjų teismas), tiek 1265 metais sušauktas parlamentas, turėjęs priversti karalių įrodyti, kad mokesčių eiliniam karui reikia, apie jokias vadovėlines liberalizmo schemas ničnieko negirdėjo.

Beje, kiek žinoma apie XVIII–XIX amžiaus liberalų pirmtakus vigus Anglijoje, tai dažniausiai buvo išsilavinę žmonės, kuriems meilė tėvynei, tikėjimas Dievu, dažniausiai ir bažnyčios lankymas, o net ir pagarba karūnai (nors ir mokant pinigines baudas už pašiepiančius pamfletus) buvo savaime suprantamas reikalas. Kažkodėl abejoju, ar apie teisę sukilti ar nušalinti neteisėtai veikiantį valdovą rašęs J. Lock‘as turėjo intenciją pergudrauti „suklaidintus“ amžininkus. Pagaliau – minėtus prancūzų ir anglų mąstytojus dėti į vieną krepšį – beprasmis užsiėmimas, nes ir šalių istorija yra viena į kitą nepanaši.

Taip – Amerikos Konstitucijos tėvai ilgai ir įdomiai pasidarbavo, įtvirtindami pliuralizmą, valdžių atskyrimą, stabdžių ir atsvarų sistemą. Neatsitiktinai Vakarų Europa ir Amerika šiandien tuo ir skiriasi: Amerikoje religijos išpažinimo laisvė, o Vakarų Europoje beveik privaloma laisvė rėkiant atsiriboti nuo religijos. Jei, žinoma, neįtraukiame apskaiton skandinavuose sugalvotos „religijos“, kurios dogmos reikalauja vogti internete intelektualinę produkciją bei kitokio apsirūkiusių intelektualų marazmo.

Jei grįžtume dar kiek giliau į viduramžius, tai pamatytume, kad garsųjį valdžių atskyrimo principą, dar iki Ch. Montesquieu išmislijo popiežius su imperatoriumi . Tai buvo dangiškasis ir pasaulietinis kalavijai. Beje, dar klausimas – kur geriau buvo suderinami interesai ir sprendžiami rimti tarptautiniai reikalai – XV amžiaus bažnytiniuose suvažiavimuose ar šių dienų parazitinėje struktūroje, kuri  vadinasi  ESBO.

Pagaliau stipriai įtariu, kad po Antrojo pasaulinio karo liberalioji demokratija Vakarų Europoje įsitvirtino pirmiausia JAV dėka (su tam tikra kitų pagalba). Apie „dundančią žemę vakaruos“ viltingai dainavę Lietuvos partizanai tokio džiaugsmo nesulaukė – nebuvo nei galimybių, nei įsipareigojimų.

Nei tada, nei vėliau, kai Nijolė Sadūnaitė su bendražygiais platino Katalikų bažnyčios kroniką, krikščionybė kliūtimi ir problema demokratijai plisti nelaikyta. Apie pavergtas tautas kalbėjęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas taip galvojęs nebūtų.

Į Lenkiją po karo atsibeldę komunistai pirmiausiai atsigręžė naikinti katalikybės, nes ji juos erzino panašiai kaip šių dienų anarchistus, radikalius kairuolius ir kai kuriuos liberalus. Pastebėtina, kad ir Lenkijos antisovietiniai opozicionieriai (oponuota aršiausiam ir žiauriausiam režimui pasaulyje) ir mūsų kronikos platintojai tada rizikavo kiek labiau, nei nūnai vargsta kovotojai su „baisiu klerikalizmu“. Šiokių tokių nuopelnų, jei kolega neprieštaraus, Karolis Wojtyla (Jonas Paulius II) demokratijos laimėjimams rytinėje Europoje turėjo. Didesni jie ar mažesni už Johno arba Charlio idėjas, išguldytas į vadovėlius tik po to, kai tos kai mūšis jau laimėtas – klausimas gerokai ginčytinas.

Apie istorinius Nidos Vasiliauskaitės tipo personažų nuopelnus kovoje už demokratiją sovietiniais laikais archyvuose nelabai ką randu – gal padės Valdimiras.

Argumentas apie realybę

Taigi, viskas labai neblogai, kuomet šnekame apie didvyrišką kovą su neva egzistuojančia „klerikialine priespauda“ šiais laikais. Kai kalbame apie teoriškai išgalvotas ir kažkieno įdiegtas schemas, įgyvendintas praėjus porai šimtų metų po to, kai priešas galbūt buvo aktualus. Sudėtingiau yra su visai neseniai išgyventa ir dar net aktualiai prisimenama realybe. Realioje kovoje už laisvę, prieš priespaudą ir tironiją, Lietuvos liberalas, palyginus su kataliku, neatrodo blogai. Jis tiesiog niekaip net ir negali atrodyti – jis nulis. Nebent ordinus dalinsime tiems, kas rašė į stalčius ir raudojo į grafinus.

Taip ir įsivaizduoju „Naujosios kairės“ anarchistines kaliauses protestuojant ten, kur gresia Gulagas arba kulka į smilkinį. Matome štai stovint Salomėją Nėrį, jei ją klonuotų, N. Vasiliauskaitę, jei ją kiek pasendintų (progresas privalo svajoti apie tokio pobūdžio eksperimentus) šalia N. Sadūnaitės 1987 metais prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mano bendraamži Vladimirai – sutik, kad tai „Šluotos“ arba „Krokodilo“ vertas siužetas.

Prieiname prie dar vieno V. Laučiaus teiginio.

„Kalbėti apie krikščionybę kaip Europos politinį cementą šiais bažnyčių tuštėjimo laikais – vadinasi, nesiskaityti su mūsų dienų tikrove. Gyvo tikėjimo Europoje yra likę visai nedaug. Vyrauja agnostinės, ateistinės, eklektiškos nuostatos ir kultūrinė muziejinė krikščionybė („krikščioniškosios vertybės“), nepajėgi daryti lemiamos įtakos net grynai dvasiniu žmogiškuoju lygiu – ką ir kalbėti apie politinę visuomenių ir valstybių bendrystę.“

„Bažnyčių tuštėjimo laikai“, kaip faktas, nėra ginčytinas dalykas, nors tai ir nėra visose ES šalyse taip jau vienareikšmiškai paplitęs reiškinys. Tiesiog nėra taip jau akivaizdu, kad tai be galo džiugus ir skatintinas procesas, nes tuštėti gali ir sodybos, ir net ištisi kaimai, kai atsirasdavo žmonės ir sistemos, kuriems knietėjo juos patuštinti. Labai dideliai ir progresyviai išmokslinto (nubažnytintoje Prancūzijoje) Pol Poto valdose – Kambodžoje – ištuštinti nebuvo sunku net ir sostines.

Kaip puikiai priminė Friedrichas von Hayekas – iškilus liberaliosios demokratijos šauklys – žmogaus puikybės yda, neigianti jo netobulumą ir nuodėmingumą, politikoje yra pati pavojingiausia. (The Fatal Conceit: The Errors of Socialism).

Būtent tos sistemos, kuriose dominavo išgamos, nutarusios, jog pačios gali kurti Dievo karalystė žemėje, įvykdyti didžiausi nusikaltimai ir nužudyta daugiausiai žmonių. Nesvarbu ar tai būtų stalinizmas, ar nacizmas. Kai religija buvo paskelbiama „opiumu liaudžiai“, bažnyčios sprogdinamos ir verčiamos sandėliais arba ateizmo muziejais – žmonės masiškai buvo (koks keistas sutapimas) žudomi progreso vardan.

Anapilin pasitraukusio buvusio Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus (okupacinės administracijos gubernatoriaus) karstu jo „parteigenossės“ mėgino bent virtualiai daužyti bažnyčios duris – kažkodėl norėjo jį ten pašarvoti.

Liberaliosios demokratijos vardan reiktų įstoti į jų gretas? Liberalusis demokratas turėtų sprogdinti bažnyčias ar plėšyti kryželius nuo moksleivių kaklų gimnazijose?  Nesutinku. Mano įsitikinimu, taip galėjo elgtis tik tie, apie kurius rašė Hayekas. Tie, kas nutarė, jog rojų jie moka padaryti patys, o jiems trukdantys yra neteisingi. Taip, sukūrę kvazireligijas, jie pagimdė ir savo „kvazidogmas“, savo „naujakalbes“, savo iškrypėliškas „ikonografijas“ (politbiuro snukių privalomas kolekcijas). Intelektualinis ligonis, kuris šiandien sako, kad Harriet Elizabeth Beecher Stowe arba Marko Twaino romanuose negalima rašyti žodžio „negras“, – tiesiog pavojingas ligonis. Toks individas yra apsėstas savo susigalvotų idėjų nei kiek ne mažiau, nei viduramžių sektantai, bučiuodavę susigalvotose apeigose šunis, kuriuos pati Romos katalikų bažnyčia laikydavo atmatomis ir, pasaulietinio kalavijo pagalba, nukenksmindavo. Tai taip pat nesveika, kaip ir neigti Romos katalikų bažnyčios nuopelnus kovoje už pasaulėžiūros laisvę daugelyje šalių.

Tad man šiek tiek ir keista matyti dešinįjį intelektualą nirštant ir draskantis dėl to, kad kažkoks kunigas, vienuolis ar klierikas, o gal net ir primityvi davatka (nelabai su jais visais draugauju) drįsta pasakyti savo nuomonę dabartinei politinei valdžiai. Stipriai abejoju ar kunigas, vyskupas, vienuolis, o gal ir šiaip kartais basižegnojantis asmuo turi mažiau moralinių arba konstitucinių teisių kalbėti, nei tas, kuris nuvažiavo (kad ir internetu) į Skandinaviją ir įstojo į internetinių vagių bažnyčios gretas.

Šaltinis: “Balsas.lt”

, , ,

2 Komentaras

Skaidrus kvailumas


Po to, kai Seimas ir prezidentė palaimino skaidrumą neva turinčią užtikrinti partijų finansavimo reformą, atsirado lyg ir teisėtų, bet visiškai beprotiškų užmačių.

Turi ką veikti

Aktyvumu gaivinant ūkį nepasižyminti Ūkio ministerija susirado sau veiklos – kreipėsi į Teisingumo ministeriją prašydama įvertinti santykį tarp Viešųjų pirkimų įstatymo ir Politinių partijų įstatymo nuostatų, t. y. “ar pagal Politinių partijų įstatyme įtvirtintą politinių partijų tikslą politines partijas reikia laikyti perkančiosiomis organizacijomis”.

Mat Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas prieš tai viešai pareiškė, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą partijos tampa perkančiomis organizacijomis ir privalės laikytis įstatymo nuostatų.

Tikėtina, kad į šitą pramogavimą galiausiai bus įtrauktas ir Konstitucinis Teismas, kuris priims ką nors galutinio bei neskundžiamo, o paskui pateiks to šedevro dešimtis paaiškinimų, piktindamasis, kad niekas nesupranta, kaip tai įgyvendinti.

Konkursai viskam

Pavertus partijas biudžetinėmis organizacijomis (ne visas, o tik didžiąsias), iš tiesų lyg ir logiška taikyti joms tokius pačius kriterijus kaip savivaldybėms, miškų urėdijoms arba kokiems departamentams. Tik įsijunkime vaizduotę ir suprasime, kaip dabar bus smagu.

Užsinori partija kviestis ekspertus programoms rašyti – kad ir politologus. Tegul skelbia viešąjį pirkimą ir žiūri, kuris pasiūlys geresnę kainą. Taip ir įsivaizduoju vienas kitą bandančius nukonkuruoti Antaną Kulakauską, Laurą Bielinį arba Vladimirą Laučių. Neturiu menkiausio supratimo, ar kuris nors iš jų tikrai kam nors ką nors rašė, tad iškart atsiprašau – asmenvardžius panaudoju tik galimybių iliustracijai.

Sugalvos Darbo partija vėl suorganizuoti savo nariams koncertą ir nebegalės kviestis anglų roko grupės “Electric Light Orchestra”, nes Rytis Cicinas arba Minedas gali padainuoti pigiau – tereikia įvykdyti viešąjį pirkimą ir laimėti teismus su pralaimėjusiaisiais. Jei Minedo nenorima – galima bandyti atitinkamai surašyti muzikinės kokybės reikalavimus, bet ir tam reikės kažką pasamdyti, kas išmano reikalą. Galės būti konkursai kompozitoriams-ekspertams.

Reikės moderuoti debatus? Prašom – konkursas, kuriame Aurimas Perednis turės nukonkuruoti Audrį Antanaitį, o Artūras Račas galės klastingai numušti kainą. Dėdėms ir tetoms iš valstybės įstaigų bus kas veikti. 

Sugriežtinti priežiūrą

Tiesa, kadangi per 10 mlrd. litų sritį ir taip prižiūri vos 72 etatais turtinga Viešųjų pirkimų tarnyba, reiktų papildomų pajėgų. Kad viskas būtų dar skaidriau, visus partijų suvenyrinius rašiklius, balionus ir šalikus reikia suregistruoti, kaip valstybės iždo nuosavybę. Taip pat griežtai reglamentuoti kavos ir arbatos pilstymą svečiams partijų būstinėse, idant niekas nepapirktų rinkėjo neapskaityta citrinos skiltele.

Reikės įtraukti į didžiai prasmingą žaidimą ir Konkurencijos tarybą ar kokį kitą reguliatorių, idant A.Perednis, A.Antanaitis ir Ginas Dabašinskas nesudarytų kartelinio susitarimo. Bus darbo ir kitoms institucijoms, tačiau reikia būti nuosekliems ir toliau žengti monstrų kūrimo kryptimi. Labai praverstų specialus, tik prezidentūrai pavaldus ir labai slaptas partijų priežiūros departamentas su operatyvinės veiklos subjekto teisėmis ir ginkluotais bei kaukėtais būriais.

Juokauju, bet kartais susidaro įspūdis, kad panašia kryptimi triūsiantys reformatoriai ne juokais mano darantys gerus bei prasmingus darbus. Partijos prilyginimas urėdijai, o viešųjų pirkimų bėdų supainiojimas su partijų finansavimo reikalu – vienas pavyzdžių. Klaidinga diagnozė, klaidingas receptas. Pacientas gal ir nemirs, bet greit išprotės.

, , , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: