Posts Tagged lavonai

Šokiruojanti smarvė „šokiruojančiuose“ parodymuose


Dvidešimt metų tylėję, nežinia kur buvę, kai nagrinėta sausio 13-osios žudynių byla, „liudininkai“, atbėgę į garsios šeimos garsaus palikuonio teismą, ėmė ir prisiminė matę visokių neįtikėtinų vaizdų 1991 metų sausio 13-osios naktį. „Sensacingi“ inicialais pristatomų sutvėrimų „atsiminimai“ šiaip nėra verti specialios polemikos. Teismas yra sudėjęs taškus ir viską seniai išaiškinęs. Apmaudu tik tai, kad galima prikabinti makaronų ant jaunų arba patiklių žmonių ausyčių. Tad keletas pastebėjimų.

Kadangi asmeniškai dalyvavau šiuose įvykiuose, nesunku pastebėti, kad ponai meluoja net susiriesdami arba pasakoja šimtą kartų nuvalkiotas istorijas.

Antai, ištraukiama „sensacinga naujiena“, kad vienai iš aukų ištraukė 7,62 kalibro kulkos gabalą, kuris mat, tinka 1930 metų Mosino šautuvui. Suprask – sąjūdininkų smogikas (galbūt netgi aš) iškasė iš senelio daržo seną šautuvą arba apvogė karo muziejų, užsilipo ant stogo ir šovė su ta seniena. Smulkmena, kad tokio pat kalibro kulkomis šaudantys kulkosvaidžiai puikiausia naudojami  sovietinių  šarvuočių ginkluotėje.

Labai linksma skaityti „atsiminimus“ dar ir tokį atsiminimą :

“Pakviestas VRM Šeštojo skyriaus darbuotojas

Buvęs Vidaus Reikalų Ministerijos 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu) darbuotojas V.Š. teismui sakė: „Tą naktį apie 1.30 h mes – t. y. penki VRM pareigūnų grupė – buvome prie TV bokšto Karoliniškėse. Įsikūrėme tiesiai priešais bokštą esančio devynaukščio namo 8-to aukšto bute, paprašę gyventojų mus įsileisti. Dabar šis namas yra Sausio 13-osios g. 37.

Mes ten išbuvome kelias valandas, per pačius įvykius. Atidarę langą filmavome kamera. Staiga tiesiai virš langų, nuo stogo, pasipylė šūviai į TV bokšto pusę. Tai buvo kelios automato serijos. Išbėgome iš buto ir ėmėme lipti laiptais iki stogo liuko, bet jis buvo uždarytas iš išorės.

Tada staigiai liftu nusileidome žemyn ir pamatėme, kaip iš kitos laiptinės išėjo du vyriškiai su pailgu krepšiu. Jis buvo panašus į ilgavamzdį automatą krepšyje. Pamatę mus šie du vyriškiai puolė bėgti, mes – juos vytis. Vyriškiai įsmuko į kiemą, kur jų jau laukė automobilis „Žiguli“ su vairuotoju – ir jie paspruko. Apie tai mes papasakojome savo vadovui, bet jokio tyrimo vykdyta nebuvo.“”

Nežinau, kas būtent yra šis iš kanapių išlindęs melagis, bet tuo metu Sausio 13-osios gatve joks „Žigulis“ nebegalėjo pravažiuoti fiziškai. Kas buvo – supranta kodėl. Iki „Laisvės“ prospekto būtų tekę paėjėti pėstute, tad meluojant reikia turėti saiką arba/ir labai neblogą atmintį.

Tingu net juoktis iš „naujų“ pastebėjimų kulkų skridimo„kampus“ ir kitų kliedesių. Dėl visa ko, siūlau paskaityti nuosprendį byloje, kurią nagrinėjant šitie „informuoti liudytojai“ liudyti nepanoro (matyt bijojo kruvinųjų sąjūdininkų susidorojimo): http://www.infolex.lt/portal/papildomiok/INFOLEX_VAT_1999_m._rugpjucio_men._23_d._nuosprendis_baudziamojoje_byloje_Nr._1-2_1999_.pdf

Man įdomiau kitkas. Ponas, kurio labui dabar liudija nežinia iš kur po 20 metų išdygusios personos, neblogai pažinojo rašytoją Vytautą Petkevičių. Gerai sutarė, gal ir butelį perlauždavo. Po 1992 metų rinkimų sėkmės V. Petkevičius net vadovavo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Be to buvo labai drąsus, Vytauto Landsbergio nebijojo, tačiau kažkodėl, nors dauguma ir galimybės buvo jo pusėje, neinicijavo parlamentinio tyrimo ir nesusikvietė dabar „liudijančių“, beveik iš ano svieto sugrįžusių veikėjų. Gal prisiminimai būtų buvę šviežesni ir nereikėtų pasakoti akivaizdžių nesąmonių.

Pabaigai pastebėsiu, kad jei koks silpnesnių nervų žmogeliukas tikrai pabandė nuo stogo pavaizduoti didvyrį su kokiu „šauniku“, tai nėra svarbu jokia prasme ir jokiu mastu. Į šturmą sovietų karius, kurie buvo ginkluoti „truputėlį“ rimčiau, Sąjūdis pakviesti nelabai galėjo – SSRS karinės pajėgos V. Landsbergiui prisiekusios nebuvo.

Tad vienintelis šokiruojantis dalykas yra seniai perpuvusių politinių ir moralinių lavonų, vėl lendančių į dienos šviesą smarvė, kurią nebūtina skleisti visuose eteriuose.

Šaltinis: “Balsas.lt“

Reklama

, , , , , , , , ,

17 Komentaras

Niekas nenorėjo mirti


Daugelį politikų ištinka didelė bėda. Pabuvę Seime, mero krėsle ar pavaldę kokią nors ministeriją, jie nebegali grįžti į normalų gyvenimą. Tada politinių numirėlių vėlės ima siautėti.

Legendinė grupė „Antis“ kitados dainavo: „zombiai atrieda atidunda“. Kiek mažiau žinoma, bet smagi kompanija „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ traukė: „dunda vai dunda, dunda lavonai“. Jie dunda ir šiandien – politiniame gyvenime ir įvairiuose eteriuose.

Rojus žemėje

Kas laukia valdžiažmogių, kaip ir visų mūsų, pomirtiniame gyvenime – nespėliosiu. Rojaus, pragaro ar skaistyklos geriau už Dantę Aligierį vis tiek neaprašysiu – skaitykite „Dieviškąją komediją“. Kalbu apie žemiškąsias politines dausas.

Lengviau yra tiems, kurie pabūna Europos parlamentarais, Europos komisarais arba prezidentais. Buvusiam šalies vadovui, jeigu jo, žinoma, neišspyrė per apkaltą, tenka iki gyvos galvos mėgautis apsauga, sekretore, valstybės apmokamu būstu ir išmokomis.

Europos pašvęstieji gana nesunkiai apauga piniginiu sluoksniu dar kadencijos metais, o vėliau buvusiam komisarui skiriama ir atėjimo į protą bei gebėjimo pritapti pasaulyje išmoka – trejus metus po 96 tūkst. eurų. Jei eurokratas pasirodo pareigose degenaravęs galutinai ir visiškai nebegalįs daryti nieko kito, kaip tik rinkti butelius arba elgetauti prie bažnyčios, ne bėda. Sukaupta suma, žinoma, kukli, bet kukliai gyvenant turėtų užtekti.

Politinės dausos – ne visiems

Blogiau tiems, kurie iki prezidentinių ar europinių dausų per savo politinį gyvenimą neprasiveržia. Tokie iš mados išėję tautos viršininkai ne visada sugeba arba ne visada nori užsiimti žemiškais darbais. Seimo narį ar buvusį ministrą po politinės mirties – kracho rinkimuose (ypač kažkelintuose iš eilės) – neretai ištinka politinio zombio dalia.

Jie užsispyrę agituoja, šiukšlina eterį savo pranešimais spaudai, kritikuoja valdžią už tą patį, ką darė arba nesugebėjo padaryti patys. Vieni staiga suvokia, kad patys nulipdė politinę sistemą, kurioje tiesioginės demokratijos inkliuzas tik retkarčiais tegali įsiveržti į gelžbetoninę nomenklatūrinę politiką, į kurią jie patys perdirbo normalios atstovaujamosios demokratijos užuomazgas.

Jie beviltiškai bando būti svarbūs, organizuoja suvažiavimus ir sąskrydžius, kuriuose agituoja vieni kitus ir į save panašius. Kartais į juos atvyksta politiškai dar gyvi kolegos – guodžiamai paporina sveikinimo kalbų ir išvažiuoja atgal, palikdami politinę maitą draskytis praviruose karstuose.

Lavonai atidunda

Negalėdami patekti į centrines naujienas ir politines žiniasklaidos laidas, lavonai ima vaidentis, rėkauti, ūbauti ir kvailioti visokiuose atseit pramoginiuose pakvaišėlių balaganuose. Anksčiau arogantiškai sklapstęsi nuo žurnalistų ir kaltinę, kad juos persekiojame, jie tampa ypač lipšnūs ir ne tik džiaugiasi, kai žvilgtelime į jų kapinyno pusę. Jie patys jau lenda į akis ir maldauja dėmesio.

Tie, kurie turi susitaupę litų ar eurų arba pagal užsakymą gauna jų iš gyvųjų pasaulio, tampa net dosnūs. Laksto, zuja po redakcijas ir moka pinigus, kad tik kas nors nusiųstų į jų organizuojamus beprasmius performansus nors pusę fotografo ir trečdalį žurnalisto. Ten nuvykus galima ir pasivaišinti nuo jų nesibaigiančių šermenų arba reguliarių pakasynų metinių vaišių stalo. Tada jų atminimas trumpam lyg leisgyvis jonvabalis vasaros naktį sumirga gyvųjų akyse. Tai lavonus pradžiugina ir jie net dar labiau patiki, kad vėl gali būti gyvi. Dundantys lavonai į langus ar duris aktyviausiai beldžiasi prieš rinkimus. Po pastarųjų nakties ateina rytas ir sunkios pagirios. Kai kurie trumpam nuščiūva, o kai kurie, pabrukę uodegas, ropoja pas kokį nors dar gyvą politiką ir prašosi priimami bent į batų valytojus.

Šaltinis: “Balsas.lt“
info@balsas.lt

, , , , , , , ,

3 Komentaras

%d bloggers like this: