Posts Tagged LEO.LT

Apie adamkizmą laukiant inauguracijos


Liepos 12-ąją Lietuvos rinkėjai sulauks naujo valstybės vadovo, kuriam pasiekti savo tikslą buvo, bent jau formaliai žiūrint, gerokai lengviau nei bet kuriam prieš tai buvusiam “naujam politiniam veidui”. Lietuvos politikos kartelė nukrito į tokį lygį, kad perlipti nebeprireikė net didelių išlaidų ar pastangų.

Rinkimų naktį Dalia Grybauskaitė sakė nenorinti lyginti savo būsimos politikos su kadenciją baigiančio prezidento Valdo Adamkaus dešimties metų veikla bei rezultatais. Mandagu, bet būtų labai blogai, jei formaliai dėkodama už darbą (negi gaila “ačiū” pasakyti?) nueinančiam prezidentui, ji būtų linkusi keliauti pramintais “adamkizmo” takais.

Kas tas “adamkizmas”?

Neketinu pradėti nuo Adomo ir Ievos, be to, dešimties metų nesutalpinsi į vieną straipsnį. Tad rašau tik apie keletą dalykų, kurie per tą dešimtmetį iki gyvo kaulo atsibodo. Žinau, kad iš Jo Ekscelencijos gerbėjų sulauksiu priekaišto, kad neakcentuoju teigiamybių, kurių negalėjo nebūti, bet jas palieku paties V.Adamkaus memuarams bei viešųjų ryšių samdiniams. O jei kam labai rūpi dainelė, kad šis žmogus atvedė mus į Europos Sąjungą ir NATO, tai tegul sau ginčijasi su kitais dainorėliais, giedančiais tą patį apie save – Algirdu Mykolu Brazausku, kuris pirmasis parašė laišką NATO generaliniam sekretoriui ir važiavo deponuoti stojimo sutarties į Vašingtoną, Rolandu Paksu ir Artūru Paulausku. Yra turbūt ir daugiau tų tautos “vedžiotojų” (daugiausia – už nosies), kurie visi būtų labai reikšmingi, jei ne paprastas faktas, kad Vakarai į savo klubus mus priėmė tiesiog avansu, siekdami už ausų ištraukti iš ten, kur ligi šiol esame apsikasę ir įsibetonavę kojomis, – iš Eurazijos imperijos provincijos pelkės.

Neketinu gilintis ir į tai, su kokiais veikėjais ir kokiais sumetimais V.Adamkus gerdavo kavą, arbatą ar ką stipresnio tuomet, kai iš LTSR atvykdavo kokia delegacija. Man kur kas svarbiau tai, ką jis darė įsikraustęs į S.Daukanto aikštę ir ko siūlyčiau nekartoti dabar išrinktai krašto vadovei.

Dažnai teigiama, kad ypač “antrasis Adamkus” yra tiesiog liūdnas, pavargęs senukas – priklausomas nuo aplinkos ir nelabai suprantąs, ką darantis bei ko iš jo norima. Kai pastaruoju metu kas nors pakritikuoja prezidento politiką ar nepakankamai naiviai bei nesušventintai pasižiūri į jo biografiją, net kai kurie Seimo nariai ima piktintis ir siūlo “leisti seneliui ramiai išeiti”, lyg jis būtų koks prieglaudos klientas, besiruošiąs tik “geresniam gyvenimui”. Įtaigus, tačiau visai tikrovės neatitinkantis įvaizdis, kurį, kaip sakė vienas iš kolegų, šiuolaikinis menininkas tikriausiai įamžintų šlepetes vaizduojančia skulptūra.

Atidžiau pasižiūrėjus, iš po senolio su šlepetėmis ir krištoline ašara akyje kaukės išlenda labai nuoseklus, atkaklus ir ambicingas, valdžią ir dėmesį labai vertinantis politikas.

Pirmasis ir išskirtinis V.Adamkaus, kokį jį pažįstame Lietuvos politikoje, bruožas visada buvo begalinis noras būti prezidentu ir vadintis moraliniu autoritetu – troškimas būti gerbiamam ir mylimam vien tik už Elmo švieseles akyse. Moteriškai skausmingas reagavimas į bet kokią kritiką ir absoliutus humoro jausmo neturėjimas būdingi žmonėms, kurie didelę laiko dalį apmąsto – ką apie juos galvoja kiti. Gal kas prisimena kokį nors prezidento pajuokavimą ar bent lašelį saviironijos? Tada priminkite ir man.

Užtat V.Adamkaus “senoliškas nerangumas” išgaruoja tada, kai įtaria ką nors jį nepakankamai gerbiant. 1998 metais tai buvo keletas ministrų ir premjeras Gediminas Vagnorius, dešimtmečiu vėliau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius. Pastarasis atvejis ypač tipiškas. Jis iliustruoja, kaip Jo Ekscelencija pasiryžęs užgriūti visu savo moraliniu autoritetu ir kitais svertais jam neįtikusią personą. Tiesa, Konstitucijos požiūriu V.Adamkus yra teisus dėl V.Greičiaus įgaliojimų, bet ta ugningas pastangas įžiebusi motyvacija vargu ar kyla tiesiog iš meilės teisės raidei bei dvasiai. Tuo būtų įmanoma patikėti, jei ne ankstesnis atvejis, sukūręs precedentą, – kai Civilinių bylų skyriaus viršininko su pasibaigusiais įgaliojimais JE nematė prasmės “judinti” net porą metų. Mat šis, kitaip nei V.Greičius, nedemaskavo moralinio autoriteto patarėjų viešai meluojant.

Noras rodyti valdžią ir polinkis atsidėkoti už lojalumą – tik dvi iš daugelio priežasčių, privertusių V.Adamkų atlikti, ko gero, gėdingiausią ir amoraliausią jo kadencijos operaciją, kuri vadinasi “KGB rezervo gynimas”.

Ypač iškalbingas tas fanatiškas užsispyrimas, su kuriuo prezidentas net devynis mėnesius marinavo Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus poste parlamento jau atleistą Arvydą Pocių. Jei jau pereiname prie šios temos, tai tenka pažymėti, kad ir čia V.Adamkus pademonstravo nuoseklumą bei poziciją – KGB atsarginius gynė iki galo, lyg tikrą nacionalinį turtą. Jis grūmėsi kaip liūtas, su tikrai jaunatviška energija, šiam šventam tikslui vėl skubos tvarka pasitelkdamas Konstitucijos Dvasią, dėl to galutinai sužlugdydamas mėginimus teisiškai ir procedūriškai sutvarkyti liustracijos procesą. Šios prezidento pastangos galutinai atskleidė labai jau pragmatišką požiūrį į vertybes, apie kurias jis virkaudavo kiekviename metiniame pranešime.

Mat, gindamas KGB rezervininkų ir jų sąjungininkų gaujas, jis taip pat padėjo savo moralinį autoritetą toje svarstyklių pusėje, kurioje guli ir solidarios nomenklatūros pastangos apdergti velionį VSD pulkininką Vytautą Pociūną bei pridengti Rusijos dujų prekeivoms dirbusius valdininkus.

Taigi neįtikusius užmušinėdamas savo autoriteto vėzdu ir Konstitucijos šamanų pamokslais, lojaliesiems ir netrukdantiesiems V.Adamkus visada atsidėkodavo. Už paramą prezidento rinkimuose jis, kaip R.Paksas J.Borisovui, daug kam atsidėkojo pilietybėmis, taip pat sėkmingai jas dalydamas Seimo narių ir kitų iškilių žmonių tarpininkavimu. Daugiau dėmesio sulaukęs Sadekovo atvejis, kai žmogus pripažintas pelniusiu pilietybę už Viktoro Uspaskicho juodadarbių suaukotą pusmilijonį, nėra joks išskirtinis. Kaip nėra nieko išskirtinio tai, kad kilęs skandalas baigėsi be jokių padarinių. Į visus nepatogius klausimus V.Adamkus visais laikais atsakydavo įsižeidusia mina ir atsisakymu bet ką komentuoti.

Ne kartą kvietęs visus aplink save vienytis, jis tikrai priimdavo kiekvieną, kuris tik tuo metu nekenkė jo moralinės didenybės įvaizdžiui. Net ir R.Paksą (kuriuo po to mus daug kas, lyg nedrausmingus vaikus, gąsdindavo tarsi vilku iš miško) JE pats iškėlė į paviršių per “naujosios politikos” bloką ir paskyrimą asmeniu, atsakingu už energetiką. V.Adamkus buvo nuosekliai geras visai nomenklatūrai, kuri jam atsidėkojo aukštais reitingais ir širdį glostančiomis liaupsėmis.

Nereikia turėti iliuzijų – Valdas Adamkus, o ne Albinas Januška yra vyriausiasis Lietuvos “valstybininkas” arba tiesiog – visų “valstybininkų” prezidentas. Po V.Pociūno žūties prasidėjus VSD veiklos tyrimui ir spaudai švelniai pakedenus strateginio Albino plunksnas, kai šis atsistatydino iš Užsienio reikalų ministerijos, būtent V.Adamkus, net būdamas Varšuvoje, prapliupo isteriška tirada, reikalaujančia tuos “valstybininkus” gerbti, mylėti bei saugoti. Jis globojo ir popino nomenklatūrą, o ši į nacionalinio transliuotojo ir didelę dalį kitos nacionalinės žiniasklaidos eterio neleido diskusijų apie pilietybes sadekovams, ordinus kagėbistams ir parlamentinės VSD kontrolės metodišką žlugdymą. Jei tiesa, kad kiekvienas žmogus turi savo “mygtuką”, tai V.Adamkui toks yra aplinkinių lankstymasis ir parodomoji meilė. Išreikšta reitingais, ceremonijomis ir raudonu kilimu. Šitą smulkmeną nomenklatūra jam visada galėjo pasiūlyti. Toks paprastas ir gana ciniškas sandoris – moralinio autoriteto stogas klanui, mainais į garbėtrošką ir bent išorinės galios alkį numalšinančius barškučius. Už tai galima buvo netgi padėti autografą po “Leo LT” vardu pakrikštytu nacijos apvogimu.

“Neprovokuokite manęs. Jūs gal ne visai suprantate, kur aš stoviu?” – pratrūko pykčiu Jo Ekscelencija, kai žurnalistas VSD skandalo metu paklausė apie KGB rezervą. Kur nesuprasi – V.Adamkus tebestovi ant raudono persidažiusios ir atjaunėjusios bei dar geriau įmitusios nomenklatūros kilimėlio. Artėjant laikui, kai nuo jo teks nulipti, liūdno tautos senelio įvaizdis tebėra daug ką užburiantis, bet nebeturėtų klaidinti. Laukiant naujos inauguracijos belieka linkėti, kad, “dėkodama už darbą” pirmtakui, D.Grybauskaitė nepasiskolintų iš jo minėtų praktikų bei įpročių. Juk pagunda tokia miela ir blizganti, o nomenklatūra – taip gražiai apsirėdžiusi ir paslaugi.

, , , , , , , , , , , , , ,

10 Komentaras

Neištarti žodžiai didelėje šventėje


Kiek pavėluotai prisiverčiau parašyti apie paskelbtą “epochos lūžį”. Dar praėjusį savaitgalį įvykusiame Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime premjeras Andrius Kubilius pamėgino paskelbti gerąją naujieną. Ekonominės krizės išvargintai visuomenei jis apreiškė – nei daug, nei mažai – posovietinės epochos pabaigą. „Su šiais rinkimais baigiasi posovietinis laikotarpis, oligarchų ir nomenklatūros valdymo laikotarpis, cinizmo ir populizmo dominavimo šalies politikoje laikotarpis,“ – išdidžiai porino ministras pirmininkas.

Pasakęs tai ryte, pakartojo ir po pietų, dar pridurdamas, kad visuomenėje nuotaikos esą tokios pat pakilios bei entuziastingos, kaip Sąjūdžio laikais. Tradicinė konservatorių giesmė „Ąžuolai žaliuos“ ir Baltijos kelio trikalbė daina turėjo sustiprinti ministro pirmininko žodžių įspūdį bei įkvėpti didingiems žygdarbiams. Trūko tik fejerverkų ir lazerių šou bei didelio torto. Ir tikrai – dešinieji valdžioje, jų remiama prezidentė tik inauguracijos belaukia. Vėliavos plevėsuoja išdidžiai, gal net ir žvaigždės palankiai nusiteikę, tačiau kai ko vis dėto trūksta. Kažkas ne taip.

Reikalas visai ne tas, kad eilinį kartą nusišnekėjo Rimantas Dagys, kuris vienas pajėgus diskredituoti ne tik TS-LKD šeimos politikos koncepciją.

Galima tūkstantį ir vieną kartą susiginčyti dėl to, ką laikyti posovietine epocha ir kada reiktų žymėti jos pabaigą. Galima dar dešimt kartų paskelbti naują Sąjūdžio bangą, net jei išėjęs iš Nacionalinio dramos teatro į gatvę patirsi, jog niekas iš praeivių nėra apie tai girdėjęs.

Narstyti besigiriančių politikų pasisakymus kartais yra mažiau reikšminga, nei pastebėti tai, ko jų kalbose nėra. TS-LKD atėjo į valdžią po dvi kadencijas trukusių „naujųjų politikų“ ir socialdemokratinių „vaivorykščių“, skirtų nacionalinės energetikos išvogimui bei valstybės siaubimui nuspalvinti. Atėjo po Valstybės saugumo departamentą (VSD) sukrėtusio skandalo, po „Leo.LT“ aferos. Po to, kai ciniškas viešas melavimas ir valstybės užvaldymas bei oligarchijos siautėjimas virto kasdienybe. Daug kas tikėjosi, kad atėjo tam, jog visa tai pakeistų. Kad tam ryžtis – tikrai reikia „sąjūdininkiško“ ryžto, gebėjimo pripažinti klaidas ir iškelti aiškius tikslus. Niekas iš TS-LKD vadovybės, išskyrus Rasą Juknevičienę, šeštadienį nesiteikė prisiminti tokių „smulkių“ neišspręstų problemų, kaip VSD vadovybė, pulkininko Vytauto Pociūno išlaipinimas pro Baltarusijos langą.

Nepatogu prisiminti, nes to galėjo ir nebūti, jei konservatoriai būtų principingai elgęsi dar pirmojoje komisijoje dėl KGB rezervistų. Dabar jau žinoma, kad informaciją jie turėjo, tačiau ja nepanoro ar nesugebėjo pasidaryti išvadų. Lygiai taip pat nepatogu prisiminti ir atsiprašyti už tai, kad daug partiečių buvo tarp tų 107 parlamentarų, kurie dar pirmajame etape laimino energetinio monstro, vėliau įgavusio liūto snukį, gimimą. Nesmagu prisiminti, kad Audroniu Ažubalis ir vienas iš A. Kubiliaus padėjėjų dalyvavo šio žvėries gimdytojų darbo grupėje. Nepatogu ir nesinori prisiminti, kaip makabriškai buvo pasinaudota liudyti ir bendradarbiauti sutikusiais VSD pareigūnais ir kaip jie buvo išduoti.

TS—LKD dominuojama koalicija valdžioje jau pusmetį. Mokesčius sugebėjusi padidinti per kelias naktis „posovietinės epochos likviduotojų“ partija neįgalėjo ir net iš esmės nemėgino imtis VSD reikalų net ir po to, kai kontoros vadovybė, jau valdant konservatoriams, tyčia „pramiegojo“ riaušes ir įsivėlė į net keletą skandalų. Nepamėginta ne tik aplaužyti ragus departamente ir aplink jį įsitvirtinusiai kompanijai – net nepareikalauta, kad alavinis generolas Povilas Malakauskas, institucijos vardu atsiprašytų už šmeižtą ir niekšybes V. Pociūno artimųjų.

Kur ten… Minėto generolo ir kitų „valstybininkų“ draugelis, buvusių kontržvalgybininkų Vytauto Damulio ir Kąstyčio Braziulio išbraukimo iš TS-LKD rinkiminio sąrašo entuziastas, jaunas ir gražus madingų kaklaryšių manekenas Mantas Adomėnas visai neseniai išrinktas vadovauti didžiausiam partijos skyriui.

Kai apie šiuos ir kitus dalykus partijos suvažiavime kalbėjo vienintelis išdrįsęs prabilti Andrius Tučkus, ištiko labai simboliškas sutapimas. A. Kubilius išėjo į vestibiulį duoti interviu ir paskui jį išskubėjo visi žurnalistai. Fojė stovėjusiam televizoriui, žinoma, buvo išjungtas garsas. Taip jau yra, kai skelbiami epochiniai lūžiai ir mėginama save bei kitus įtikinti, jog aplink didelė šventė, ją trukdantys pašaliniai triukšmai ir žodžiai – nereikalingi. Geriau jų ne tik neištarti, bet ir negirdėti. Belieka palaukti ir sužinosime – ar naujoji prezidentė pradės nuo šventės, ar nuo to, ką galėjo, bet nepanoro arba neišdrįso ištarti ir daryti TS-LKD.

, , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Be Maximos nežydės Lietuva


Anot I. Staškevičiaus, jo vadovaujama „NDX energija“ jaučiasi valstybės įviliota į „Leo LT“ sandėrį, kuris kartais atrodo nenaudingas. Vis dėlto privatūs investuotojai žadėjo savo iniciatyva nesitraukti. Tai I. Staškevičius pareiškė viešai, tiesioginėje Alfa.lt vaizdo konferencijoje.

🙂 Nei kiek neabejoju,kad “Maxima” buvo valstybės apgauta ir suvedžiota invalidų, kai buvo tiesiog priversta pasiimti dešimtis milijonų PVM. Šalin rankas nuo “Maximos”. Be jos nežydės Lietuva 🙂

, ,

6 Komentaras

Tu VSD paklausk, tau vėjas atsakys


Kartais aukščiausi šalies vadovai pralinksmina, kartais nustebina. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas šiandien užsiminė apie užsienio specialiųjų tarnybų įtaką „Leo LT“.

URM vadovas V.Ušackas Arvydo Sekmoko teiginius neigia, nors gali būti, kad „iš ministerijos“ – nereiškia „iš ministro“. Ministras patvirtino gavęs žinių apie kitų šalių norą daryti įtaką iš Užsienio reikalų ministerijos. Jis teigė, kad informacijos dėl galimo užsienio specialiųjų tarnybų mėginimo daryti įtaką „Leo LT“ jis negali nei patvirtinti nei atmesti, tad kreipėsi šios paslaugos į Valstybės saugumo departamentą (VSD).

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius teigė žinąs apie tokias kalbas, bet svarbu net ne tai, kad niekas nesako. Svarbu, kad per tiek laiko dar neįsitikinta – į VSD galima kreiptis tik informacijos apiežurnalistus-vanagus ir apie tai, kad negražiai internete parašė apie kokį tolerastą.

Spėju, kad VSD atsakymas bus toks, kaip ir po sausio 16-osios paklausus – ar pasikartos riaušės per kitą protesto akciją: gali pasikartoti, o gali ir nepasikartoti. Na bet gerai – ponas A. Sekmokas bent jau galės priminti, kad paklausė, nes VSD vis tiek sakys, kad negali komentuoti labai slaptų dalykų, o visus, ką reikia informavo apie ką reikia.

Tik vis dėlto – įdomu – ar neegzistuoja kokios nors slaptos pažymos apie tai, kad dar tveriant „Leo.LT“ buvo matyti, jog sutartys pasirašomos taip, kad valstybė liktų „Maximos“ įkaite. Juk ji turėtų būti, jei pro baltarusišką langą nekaltai palydėtas V. Pociūnas nebuvo kontoroje paskutinis galintis apie tai parašyti. Arba gal pasitobulino jo įpėdinis valdybos pirmininko poste – ponas Jurgelaitis – iškart Seimo NSGK, anot nepatikimų šaltinių, prisipažinęs, jog energetikoje nenusimano? Na, o jei jos nėra, tai kam dar šios institucijos ko nors klausti? Naivu. Juk viską geriau žino Žilvinas Marcinkevičius iš “Maximos”, kuris dar steigiant liūtą viešai televizijoje išliustravo savo amžiną priešą Darių Mockų. Rašiau tada ir dar parašysiu, ko A. Sekmokas ir A. Kubilius dar nepastebėjo. Šnipus pas mus gaudo oligarchai, pletkus ir interneto keiksmažodžius renka VSD. Kreipkitės su tais klausimais, kurie jam įkandami ir netrukdykite dirbti:)

, ,

6 Komentaras

Konstitucijos dvasia ir politinė atsakomybė


Politikai ne pirmą kartą „saliamoniškai“ perleidžia Konstituciniam Teismui klausimus, kuriuos turėtų spręsti patys. Konstitucinis Teismas, spręsdamas politinius klausimus, negali nepolitikuoti. Rezultatas – smukdomas Konstitucijos prestižas.

Linksminantis Konstitucinio Teismo sprendimas, kad „Leo.LT“ įteisiniai įstatymai truputį prieštarauja šalies pagrindiniam įstatymui, bet prieštarauja nelabai – ne pirmas toks.
Juk Konstitucijos dvasininkai, prieš porą metų, jau buvo mums paaiškinę, kad Savivaldos rinkimų įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai, bet tai neatsilieps rinkimų rezultatų teisėtumui. Dar daugiau, Konstitucinis teismas yra nustatęs, kad parlamentas yra aukščiausia šalies valdžia, bet tik tiek, kiek nereikalauja valstybės saugumo departamento ar kitų biurokratinių instancijų atsakomybės. „Truputį nėščia moteris“ – absurdiškai skamba tik medicinoje. Mūsų konstitucinėje tradicijoje tai įprasta.
Įprasta ir tai, kad net pripažinus, jog šalies pagrindiniam įstatymui kai kurie sprendimai prieštarauja ne truputį, o visiškai – niekas iš to neseka. Privatizuojant įmonę „Alita“, pasak KT, pažeista Konstitucija, bet niekas už tai jokia forma ir jokiu mastu neatsako, privatizavimo rezultatai galioja. Šunys loja, karavanas eina. Lieka net neaišku – kas tas šuo lojantis įkandin? Į KT apeliavę politikai ar pats dvasios pašnekovų devynetas su visomis savo mantijomis bei grandinėmis?

Teoriškai, KT neturėtų imtis bylų, kurios brukamos remiantis ne teisiniais, o politiniais ar ideologiniais argumentais. Teisiniai argumentai ir jais pagrįstos išvados turėtų turėti teisines pasėkmes, tačiau taip nutinka toli gražu ne visada. Juo labiau sunku tikėtis, kad KT sprendimai visada bus socialiai naudingi ir populiarūs visuomenėje.

Valdyti tautos vardu – kitų valdžios šakų darbas. Pirmiausia – Seimo ir Vyriausybės politikų. Tad ir klausimus apie „Leo.LT“ dera užduoti jiems. Taip – Konstitucinio Teismo sprendimo formuluotės, kurios aiškina, jog nacionalinės energetikos monopolizavimas privataus pelno vardan nekenkia konkurencijai ir vartotojų teisėms – tragikomiškas. Mėginimas pateisinti minėtus trūkumus specinfiniais „Leo.LT“ tikslais ir kilniais energetinio saugumo sumetimais – išvis iš fantastikos srities. Perfrazuojat į žmonių kalbą tai reiškia: jei sieki specifinių tikslų, tai Konstitucijos reikalavimai tavo priemonėms galioja specifiškai, o jei siekiai labai kilnūs, tai jie sukilnina ir konstitucinį nihilizmą. Įspūdinga, tačiau kartoju – mūsų „rašto aiškintojų“ išspinduliuojami paradoksai nėra naujiena.

Ne KT ir ne dvasia, o politinė valdžia turi formuluoti nacionalinę energetikos strategiją ir ją įgyvendinti. Politikai, o ne devynių išminčių kolegija, turi spręsti konkrečius disponavimo valstybės turtu, elektrinių statybų, elektros jungčių tiesimo reikalus. Joks KT negali padaryti ir vis tiek nepadarys to, ko Seimas ir Vyriausybė, kartu su visais pasitelktais ekspertais, nepadaro visose įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimo stadijose bei derybose su privačiu kapitalu.

Pagaliau net ir pats Seimo, kurio balsų dauguma kreipėsi į KT, demaršas yra keistas. Elementari logika kužda, kad dauguma balsavusių politikų jau tuomet, kai priėmė įstatymą, abejojo, ar viskas padaryta pagal Konstituciją, kurią jie yra prisiekę saugoti. Jei taip – kodėl priėmė tokį įstatymą? Juk tiek jo priėmimas, tiek apeliacija į KT buvo tos pačios kadencijos Seimo narių darbai.

Čia ir kyla įtarimas, kad toks „keistas“ elgesys – priiminėti galimai antikonstitucinius įstatymus, o paskui patiems save skųsti – gali būti motyvuotas bjauriai atrodančių dalykų. Panašu, kad tai lemia politiniai instinktai, interesai, susitarimai. O gal ir konkreti materialinė nauda.

Kad ir ką būtų nutarę mūsų mantijomis pasidabinę Konstitucijos tarnai, dabartinė politinė šalies valdžia nei kiek neturėtų jaustis atleista nuo atsakomybės. Projekto pradžioje konservatoriai buvo didžiausi entuziastai, nors paskui ir pajuto, kad tai kenkia jų populiarumui. Bet tiek jau to. Tarkime, kad patikėjome, jog priartėjus prie galutinių sprendimų buvo supratę į ką veliasi. Svarbiausia – kas bus daroma dabar.
O dabar girdime vis keistesnius pareiškimus. Seimo pirmininko pavaduotoja – kažkada, kai projektas buvo pradedamas,– prisipažinusi esanti nieko neišmananti blondinė, dabar sako, jog reikia ieškoti kažkokių naujų investuotojų. Palaukite, gerbiamoji, o ką gi investavo tie, kuriuos nacionaliniu investuotoju krikštijame dabar? Apie išsiurbtus didesniais už pelną dividendais milijardus ir galimybę terorizuoti elektros vartotojus girdėjome. Apie bent vieną investuotą centą – ne. Konstitucinis Teismas šių klausimų nepanaikino. Nieko nepasakė ir apie tai, ar tokias investicijas – ne įdedant, o pasiimant pinigus, – bus galima vykdyti ir kitiems.

Jis nepadės ir atsakyti į klausimą – kada gi pagaliau bus pradėtas tiesti bent jau kabelis į Švediją? Tai, kaip girdime iš viešos informacijos, yra pigiausia ir paprasčiausia kelio į minimaliausią energetinę nepriklausomybę dalis. Tačiau ir ji įstrigusi kažkur – tarp korupcijos, Konstitucijos ir nesibaigiančių tauškalų. Gal Konstitucinis Teismas reikalingas tik tam, kad kažkaip tušuotų politikų nesąžiningumą, nekompetenciją ir negebėjimą spręsti svarbiausių klausimų, pinigų pavogimą išvadinti investicijomis?

Toks požiūris – nusikalstamas. Tuomet pati Konstitucija verčiama butaforine šventenybe, o josios aiškintojai šamanais, kurių kerėjimas apšildys butus ir apšvies gatves ne geriau nei kaimo užkalbėtojos bambėjimas išgydo ėduonį ar ataugina amputuotą koją. Todėl – baikite maivytis ir išformuokite tą žvėrį, kol jis neprarijo dar didesnio bendro pyrago gabalo. Nebent ir patys sotinatės trupiniais iš tų pačių ėdžių.

“Laisvoji banga”

, , , , ,

10 Komentaras

%d bloggers like this: