Posts Tagged liberalai

Rinkimų rezultatas – konkurencija dešinėje


Žiūrint į rinkimų rezultatus akivaizdu, kad didžiausią pagrindą švęsti turi Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS).Nuo 6,42 proc. Rinkėjų praėjusiuose rinkimuose išaugęs iki maždaug 15 (dar ne viskas suskaičiuota).

Tapęs dominuojančia jėga Vilniuje LRLS išsaugojo Klaipėdą ir gali tikėtis turėti tiek pat merų, kiek dominuojančios dešinės politinės jėgos statusą baigianti prarasti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Liberalų augimo tendencija matyti nuo Europos parlamento rinkimų ir, jei tai nepasikeis, ji gali tapti dominuojančia jėga dešinėje jau po artimiausių Seimo rinkimų.

Vilniuje neišsipildė pats košmariškiausias scenarijus – antrajame ture neteks rinktis tarp Artūro Zuoko ir Voldemaro Tomaševskio.

Taigi, čia yra galimybė, kad ilgus metus sostinę gramzdinusi „dangoraižio ir lūšnos“ koalicija pagaliau bus išmesta į sau deramą vietą. TS-LKD čia nerado stipraus kandidato,o jų pasiūlytas Mykolas Majauskas taip ir nesusikūrė sau jokio ryškesnio politinio veido. Liko daugumai šiaip kažkoks ten Andriaus Kubiliaus patarėjas. Jam šiaip taip pavyko aplenkti Naglį Puteikį, kuris taip ir nesugalvojo, kur dėti prezidento rinkimuose parodytą neblogą potencialą. Savo teritoriją – Klaipėdą – palikęs žmonai jis apsiskaičiavo ir galės pradėti viską iš naujo.

TS-LKD ir Lietuvos socialdemokratų partija, kuri turės daugiausiai merų ir surinko daugiausiai procentų, galėtų teoriškai džiaugtis daug nepraradusios – procentiniais punktais turi daugiau mažiau tą patį, ką ir prieš keturis metus. Tik štai jų saldžiausia svajonė – dvipartinė sistema garuoja akyse.

TS-LKD bastionu laiktas Kaunas, kaip įrodė verslininkas Visvaldas Matijošaitis ir kompanija, nėra toks jau nepaimamams. Jo „Vieningas Kaunas“ įrodė esąs gyvybingas projektas ir nuo 5 mandatų 2011 metais išaugo iki 16. Antras turas bus įdomus – dabartinis meras, konservatorius Andrius Kupčinskas nuo V. Matijošaičio atsilieka mažiau nei A.Zuokas nuo R. Šimašiaus Vilniuje ir dsbar reikia tikėtina, kad A. Kubilius su Rasa Juknevičienė puls į Kauno daugiabučių laiptines kartu su juo.

Nors nežinia kiek tokia taktika pasiteisino Vilniaus Žirmūnų apygardoje, kur vyko rinkimai į Seimą. Čia Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė šiek tiek lenkia liberalą Šarūną Gustainį, tačiau visai neaišku ar partijos prezidiumo viršūnėlių bei šaknelių binzenimas iš paskos jai labai padėjo.

Apskritai, TS-LKD išnešė santykinai sveiką kailį, nes, kaip ir rinkimų į Europos parlamentą atveju, išnaudojo Rusijos agresijos prieš Ukrainą kortą. Žinoma, komunalinė politika su tuo susijusi tiek pat, kiek traktorius su armonika, bet vidutinis konservatorių rinkėjas įsiklauso į argumentą: šiandien ne už tą merą balsuoji, rytoj Tėvynę išduosi. Antai, prieš pat rinkimus Kaune A. Kupčinskas ėmėsi krapštyti nuo tilto sovietinius simbolius, o Vilniuje konservatoriai irgi pratrūko raudomis dėl sovietinių „balvonų“ virš Neries, kurie jiems netrukdė esant valdžioje. Daugiau fantazijos, kaip čia prisiauginus elektorato, šita partija ir neturi. Tiesiog, reikia kalbėti apie rusą bet kurioje temoje – ar diskutuotum apie energetiką, ar apie šeimą, ar apie vaikus, ar apie šiukšlių išvežimą, ar apie kiaules – reikia būtinai viską kaip nors susieti su Kremliumi ir Putinu.

Partija, kad ir pro sukąstus dantis, pastebimai suliberalėjo. Pagrindiniai jos ideologai ir propagandistai dabar tapo aktyviausiais kovotojais su homofobija (nes Putinas homofobas) ir palaiko skandinavišką, kairuolišką požiūrį, kad valstybė privalo konkuruoti su tėvais vaikų auklėjime ir kištis į šeimą kuo daugiau. Tie, kas rėmė konservatorius dėl jų tradicinės šeimos politikos koncepcijos, dabar nugrūstos giliai į stalčių, turėtų jaustis gerokai suglumę. Kam reikalingi tokie konservatoriai, jei yra liberalai?

Pastarieji, kaip jau minėta, parodė, kad irgi moka būti populistais ir pūsti burbulus. Antai, R. Šimašius žada kažkaip priversti Romos Katalikų Bažnyčią skaityti pamaldas ta kalba, kuria jis nori. Tikėtina, kad po Šaulių Sąjungos, liberalai pradės masiškai užsirašinėti į dvasininkus.

Apie vidinių prieštaravimų nuskausmintą ir Rolando Pakso ambicijų į butelį uždarytą Tvarką ir teisingumą mažai ką naujo ir pasakysi – nei naujų idėjų, nei gerų rezultatų. Panašu, kad su šūkiu, jog „Paksas prezidentas“ partija artėja link politinių kapinių.

Darbo partija, kurios rinkiminė kampanija buvo filmukų apie „mažus ir didelius“ darbus rodymas, atrodo, kaip politiškai išromyta. Prarado santykinai ne daug, tačiau prarado. Į tą sėkmę, kuria džiaugėsi Seimo rinkimuose, nepanašu iš tolo. Ir gana aišku kodėl. Šitą organizaciją užmuša dėmesio stoka. Jos lyderiai turėjo proto, kitaip nei R. Paksas, bent jau prikąsti liežuvį Rusijos-Ukrainos tema, o ir prokurorai šįkart neatėjo į pagalbą – nesukūrė, kaip Seimo rinkimų metu, beprasmiško „skubėjimo“ spektaklio. Na ir galimybių nebuvo – EP dar nespėjo panaikinti eilinės teisinės neliečiamybės Viktorui Uspaskichui. Nėra skriaudžiamų politinių kalinių įvaizdžio, nėra ir reitingų.

Taigi pagrindinės slinktys įvyko dešinėje ir, kad ir kaip bebūtų konservatoriams liūdna, Vilniuje teks remti pagrindinės konkuruojančios firmos atstovą R. Šimašių. Nebent A. Kubilius antrą kartą bus A.Zuokui krikščioniškai atlaidus.

Na o tiesioginiai merų rinkimai kai kur sujudino (Vilniuje, Kaune), o kai kur,kaip ir prognozuota, sustiprino jau įsitvirtinusiųjų pozicijas (Pagėgiai,Druskininkai, Palanga). Ir tame nieko keisto nėra – iki tiesioginių rinkimų kapstėmės taip ilgai, kad vietiniai kunigaikščiai turėjo laiko pasiruošti, sukurti nuo savęs priklausomų žmonių sluoksnį ir dabar turi pagrindą pergalingai šypsotis.

Tokie kol kas padriki pastebėjimai.

, , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Rinkimų rezultatai – yra ką švęsti? Tebūnie šventė


Kaip ir buvo galima prognozuoti, prezidentė Dalia Grybauskaitė laimėjo rinkimus ir liko dar penkeriems metams vadovauti. Tai dėsninga, nes ji vienintelė iš visų startavusių kandidatų to tikrai norėjo.

Pergalė be kovos

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas Zigmantas Balčytis pergalės nuo pat pradžių nei planavo, nei siekė. Tas pats pasakytina ir apie likusius kandidatus, išskyrus D. Grybauskaitę. Nepaisant to, kad ji nebelaikoma Deus ex Machina, kad, pagal pirmojo turo duomenis, prarado trečdalio milijono rinkėjų paramą, ji laimėjo. Dešinysis rinkėjas antrajame ture, kaip ir tikėtasi, buvo labiau motyvuotas, nes prezidentę rėmė konservatoriai ir liberalai, o ji savo ruožtu rinkosi patriotinę retoriką. Tai padiktavo ir tarptautinės realijos. Rinkimų kampanijos aspektu Rusijos agresija prieš Ukrainą dešiniesiems buvo neabejotinai naudinga kaip kontekstas.

Ką prezidentė D. Grybauskaitė šnekėjo apie užsienio politiką kadencijos pradžioje, mažai kas atsimena, o priminimas daugeliui jos rėmėjų neretai sukelia įniršio priepuolius, tad šįkart netemdysime jiems pergalės džiaugsmo – ūmai prasimušusi superpatriotinė retorika ir pažadai „nepardavinėti Lietuvos už sviestą“ iš dalies suveikė.

Z. Balčytis ir antrajame ture nesiekė pergalės. Nebuvo kokių nors derybų su iškritusiais kandidatais, siekiant ne formalios, o realios jų paramos. Kandidatas neišnaudojo savo pranašumų (antai į visus susitikimus nevažinėjo su šeima, ją demonstratyviai glėbesčiuodamas, kaip jo vietoje būtų daręs suinteresuotas D. Grybauskaitės oponentas, ir t. t.), ramiai ir tykiai išlaukė antro turo, apsiribodamas mėginimais neskaudžiai įgelti kokiu atviru laiškeliu ar debatų fraze. Kovos nebuvo ir nieko įdomaus neįvyko. Iš dviejų velionio komunistų vado Algirdo Mykolo Brazausko mums paruoštų kadrų Lietuva pasirinko ramiai.

Ką švenčia dešinieji?

Rinkimai į Europos Parlamentą, nepaisant kai kurių žiniasklaidos priemonių rėkavimo apie sensacijas, didelių staigmenų irgi nepateikė. Na, aplenkė konservatoriai socialdemokratus, o Liberalų sąjūdis gavo daugiau, nei tikėtasi, – galbūt tų pačių konservatorių sąskaita. Bet tai ir viskas, kuo opozicija gali pasidžiaugti, nes susumavus valdančiojo bloko (LSDP, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Lietuvos lenkų rinkimų akcija) ir opozicijos (konservatoriai bei liberalai) rezultatus visgi išeina, kad valdantieji gavo daugiau mandatų ir gerokai didesnį nuošimtį rinkėjų balsų.

Net ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pergalė yra gana sąlyginė, nelygu, kokį palyginimą laikysime atskaitos tašku. Antai, 2009 m. ir 2014 m. rinkimų į tą patį Europos Parlamentą rezultatai. Palyginkite ir paskaičiuokite, kas daugiausiai neteko ar prisidėjo (pagerėjimas žalia spalva, pablogėjimas – raudona):

Preliminarūs rinkimų EP rezultatai 20104 m. (nuotr. asm. archyvo)

Preliminarūs rinkimų EP rezultatai 20104 m. (nuotr. asm. archyvo)

(Pastabos – 2009 m. Lietuvos rinkėjai balsavo dėl 12 mandatų, dabar dėl 11. Rinkėjų aktyvumas 2009 m. (kai nebuvo antrojo prezidento rinkimų turo) – 25,09 proc. Dabar jis buvo bemaž dvigubai didesnis. 2014 m. skaičiai preliminarūs, bet esmė jau vargu ar keisis).

Visgi matyti, kad bendrai valdančiajai koalicijai priklausančios partijos susišlavė 49,54 nuošimčio balsų. O Seimo opozicijoje esantys konservatoriai ir liberalai jų gavo 32,52 proc. Tad nelabai aišku, kur matomas tas „esminis lūžis“ ar „sensacinga pergalė?“. Jų nematyti net ir lyginant su pastaraisiais Seimo rinkimais. Rezultatai daugiamandatėje apygardoje buvo tokie: LSDP – 18,38 proc., TS-LKD – 15,06 proc. Vietomis susikeista, tačiau pokyčiai nežymūs.

Galima sakyti, kad konservatoriai pagaliau aplenkė socialdemokratus po to, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė esą paaukojo populiarumą Tėvynės labui vykdydama nepopuliaras reformas. Lygiai taip pat galima atkirsti, kad konservatoriai jau antri metai opozicijoje ir turi palankią poziciją valdžios kritikai. Be to, prezidento rinkimus laimėjo jų remta kandidatė ir net šitai nepadėjo pasiekti sensacijos, apie kurią jau mėginama trimituoti. Taip – socialdemokratų aplenkimą galima laikyti psichologiniu laimėjimu, jei jis labai reikalingas. Na, galbūt dar kas nors nori atskirai atšvęsti, kad į Europos Parlamentą ateina tokie naujokai kaip Gabrielius Landsbergis ir Antanas Guoga, kurį, beje, viešai labai giria Viktoras Uspaskichas. Tebūnie šventė.

Tiesa, tuo pat metu A. Kubilius sako, jog Lietuvoje pralaimėjo Kremlius. Kartu tiek jis, tiek jo kolega, liberalų vadas Eligijus Masiulis, kalba apie pasiryžimą kurti naują koaliciją „nuo balto lapo“. Tikėtina, kad jei toks scenarijus pavyktų, šventė dešiniųjų stovykloje būtų kiek panašesnė į tikrą. Rezultatų statistika tam jokios rimtos dingsties neduoda. Ir nelabai aišku, ar koalicijai iš esmės nepasikeitus, – o gali ir taip atsitikti, – Kremlius vėl bus nugalėjęs? Klausimas labai painus, tad šampaną dar pataupykite.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Kai nieko kito arsenale nėra


Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderio Algio Čapliko kreipimąsi į kitų padermių liberalus su užkeikimais vienytis ir nugalėti vadinamuosius populistus galima vertinti kaip konvulsijas prieš rinkimus.

iberalų sąjūdis turi gerokai daugiau vilčių patekti į Seimą, tad nematyti jokios aiškios prasmės, kam kuris nors iš populiaresnės partijos lyderių turėtų užleisti savo vietą A.Čaplikui ar kokiam kitam jo ginklanešiui.

Čia kur kas juokingiau atrodo kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus raginimai kurti bendrą liberalų frontą. Vienas per jo pirmąją kadenciją jau buvo įsteigtas. Toks liūdno likimo Naujosios politikos blokas.

Tiesa, tada ir šiek tiek vėliau liberalizmą į partijų pavadinimus buvo įsirašę ir Artūras Paulauskas (socialliberalai), ir Rolandas Paksas (liberalai demokratai). V.Adamkaus proteguotos koalicijos trumpo ir nelaimingo valdymo rezultatai nugriaudėjo atsistatydinimais, paties “eksperimentuotojo“ pralaimėtais rinkimais ir apkalta prezidentui R.Paksui.

Paskui buvo V.Adamkaus antroji kadencija. Tais metais “liberalizmas“ veikiau reiškė tai, kad aplink jį ir su jo žinia nevaržomi siautėjo “Gazprom“ tarpininkų ir saugumiečių, kurių dalis dabar įstoję į liberalcentristų partiją, neformalūs klubai.

Demokratija ir procedūros yra bjaurus dalykas – kartais reikia atnaujinti savo teises ir galimybes, pasitikrinti mandatus.

O nenuoramos rinkėjai ima ir užsinori pasiųsti atostogų. LiCS, kaip žinoma, yra pati “saugumietiškiausia“ valstybėje partija, turinti savo vadovybėje įtakingus nematomo fronto karius – buvusį Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoją Dainių Dabašinską, kitą tos pačios kontoros šulą Mindaugą Ladigą. Jų esama ir daugiau. Tik bėda – įtaka ir užkulisinės dvaro intrigos yra viena, o mokėjimas parodyti rinkėjams prasmę nepasiųsti partijos myriop – visai kas kita.

Minėtos šešėlinės figūros čia netinka – ne ta kvalifikacija ir pašaukimas. Todėl ir reikia lakstyti, ropinėti po kadenciją baigusio prezidento piktų ir savimylos kupinų rašinėlių pristatymus, nuvažinėti laike ir erdvėje galutinai pasiklydusį V.Adamkų, tarsi kokį seną limuziną. Nes nieko kito arsenale tiesiog nelikę.

Nėra nė vieno šūkio, kuris galėtų būti panašus į tinkamą A.Čapliko trupančiai partijai, kuris sutelktų ir mobilizuotų elektoratą. Mokesčių nemokėti ir be jų visi sugeba, gėjus į partiją priima konservatoriai, moterims kvotas dalija socialdemokratai – viena bėda.

Visas arsenalas jau išvogtas stipresniųjų. Mokėjimas gudriai prisiplakti taip pat nėra vien šios kompanijos monopolizuotas. Originalių idėjų badas ir panika.

Jei prezidentas V.Adamkus (anksčiau tai būdavo neįtikima) bent netiesiogiai remia LiCS frakcijos narį Arūną Valinską, galėtų susirasti ir platesnių medžioklės plotų. Yra dar viena liberalia pasivadinusi jėga – Vilniaus mero Artūro Zuoko judėjimas “Taip“. Jis LiCS atplaišas priims noriai, nes jaunai organizacijai labai reikia išsiveržti iš Vilniaus ribų ir sukurti nacionalinio masto jėgos regimybę.

Tik daug vietos sąrašiniame pyrage irgi nebus. Gali nutikti taip, kad A.Čaplikas pakartos kitados “socialliberalu“ buvusio žaidėjo A.Paulausko “biznio“ planą. Jo esmė paprasta – parduodu partines struktūras ir iškabą už tinkamą man vietą sąraše, o kiti tegul gelbėjasi kaip nori.

Prezidento V.Adamkaus beviltiškam projektui turiu vieną patarimą – susitaikyti su R.Paksu (kadaise stumtu į premjerus ir skirtu atsakingu už energetiką), kurį savo knygoje jis mini dažniausiai – daugiau kaip 200 kartų.

Gal R.Paksas susimylės ir vėl iš “Tvarkos ir teisingumo“ grįš į liberaldemokratijos kelią. Tada nušvis liberalioji vaivorykštė ir populistai bus nugalėti, o senelis galės ramiai rašyti antrą knygą. Paskaitysime.

Lietuvos žinios

, , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: