Posts Tagged Lietuva

Skundikas ir pilietis – kur riba?


„VSD ragina Lietuvos žurnalistų bendruomenę nepasiduoti galimoms Rusijos provokacijoms, o pastebėjus tyčinius ar įtartinus propagandos skleidimo veiksmus, bandymus daryti finansinę įtaką ar siekius paveikti rengiamos informacijos turinį prašo informuoti Valstybės saugumo departamentą – telefonu Vilniuje (5) 2124720, elektroniniu paštu – spauda@vsd.lt.“- toks pranešimas išplito ir po socialinius tinklus.

Neneigdamas nei Rusijos grėsmės, nei jos melagingos propagandos, kurią puikiai atpažįstu, nes neišdeginamą imunitetą įkrėtė dar sovietmečio žlugimo laikų programa „Vremia“, provokuoju diskusiją.

Pradėsiu nuo anekdoto. „VMI, darbo dienos pabaiga. Berniukas tebesėdi prie inspektoriaus durų. Tas išeina ir sako: Poviliuk, jau vakar sakiau, kad sumokėjo tavo tėtis mokesčius,sumokėjo. Eik namo. Nupirks tau kompą kitais metais – neliūdėk”

Anekdotas apie žymų sovietų skundiką (o gal pilietį?). Štai paprasčiausia internetinė-wikipedinė informacija (monografijos kalti neketinu): Pavelas Trofimovičius Morozovas (Павел Трофимович Морозов, geriau žinomas mažybine forma Pavlikas Morozovas,1918 m. lapkričio 14 d. – 1932 m. rugsėjo 3 d.) – jaunuolis, šlovintas Sovietų Sąjungos propagandos kaip kankinys.

1932 m. trylikametis paauglys įdavė savo tėvą sovietų valdžiai (nesilaikė sovietų tvarkos) ir už tai vėliau buvo nužudytas. Apie istorijos tikrumą išlikę labai nedaug liudijimų, dauguma jų – gandai iš antrinių liudininkų, kurie „kažką girdėjo“. Dabar manoma, kad visa istorija tikriausiai tėra grožinis kūrinys, nors dėl paties Pavliko egzistavimo beveik nėra abejonių.

Istorija

Pagal vieną iš versijų, P. Morozovas gimė neturtingų valstiečių šeimoje Gerasimovkos kaime netoli Jekaterinburgo. Pavlikas buvo pavyzdingas komunistas, vadovavo savo mokyklos pionieriams ir rėmė kolektyvizacijos procesą. 1932-aisiais, būdamas 13 metų amžiaus, jis įdavė savo tėvą NKVD už tai, kad šis (kaip nurodyta nuosprendyje) „klastojo dokumentus ir pardavinėjo juos banditams bei Tarybų Sąjungos priešams“. Trofimas Morozovas buvo nuteistas 10 metų kalėti Gulage ir, nors jo likimas nežinomas, manoma, kad ten ištvėrė neilgai. Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Pavliko dėdė, senelis, močiutė ir pusbrolis už tėvo įdavimą NKVD nužudė Pavliką bei jo mažąjį broliuką.

Tūkstančiai telegramų iš visos Sąjungos prašė teisėjo nepasigailėti Pavliko žudikų. Sovietinė valdžia paskelbė P. Morozovą kankiniu, nužudytu reakcionierių. Jo garbei buvo statomos statulos bei vadinamos mokyklos. Gerasimovkos mokykla, kurią Pavelas lankė, buvo paversta muziejumi, kurį lankydavo mokinių ekskursijos iš visos Sąjungos.

Pavliko istorija įkvėpė gausybę vaikų literatūros, dainų, pjesių, simfoninę poemą, operą bei 6 biografijas.

Įdomu man štai kas:

– Kodėl demokratinių šalių konstitucijose šeimų nariams suteikiama teisė neliudyti vienas prieš kitą?

– Kodėl tos teisės daug kur imamos niekinti, provokuojant jomis nesinaudoti? O gal aš klystu?

– Ar yra skirtumas tarp situacijų, kai skambini pranešti apie (o gal bandyti pačiam, jei įmanoma, gelbėti) mušamą ar prievartaująmą žmogų, fotografuoji ant žolės piktybiškai parkuojamą džipą bei kai praneši ‚organams“ apie neva antivalstybinius anekdotus ir neteisingas pažiūras?

– Ar demokratinės šalies žmonių savivalda (ne miesto tarybos prasme) neleidžia apeliuoti į valdžią tik tada,kai negalima neapeliuoti? Ar mes, kaip sovietmečio Kaliningrado lervos, turim kiekviena proga rėkti „paskambinsiu į miliciją“ ir save įtikinėti, kad tai vakarietiška praktika?

– Ar VSD be piliečių pranešimų ir valdžios instrukcijų yra pajėgus atskirti žalią žmogeliuką nuo raudono?

– Ar kartais nėra taip,kad net demokratinėse šalyse valdžia vadovaujasi esminiu sau būdingu instinktu – tą valdžią koncentruoti ir pajungti savo hierarchijai visą sociumą?

– Kokio mentalinio kamieno snukiai skundė kaimynus sovietų valdžiai ir prisidėjo prie trėmimų?

Pabaigai, finalinė kalba iš nuostabaus filmo „Moters kvapas“, kur aklas JAV atsargos karininkas aiškina apie skundikus. Kaip tik į temą“:  http://youtu.be/qZ83m_xQVxE

P.s. Ateičiau su liepsnosvaidžiu,“ – geriausia, ką jis pasakė. Ira dar: “kokios padermės lyderius jūs čia gaminate?”

Reklama

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Būčiau paleidęs tą vargetą D. Rimšaitę


Į Rusiją dėl pinigų ir meilės išbėgusiai ir tėvynę viešai išplūdusiai varguolei Donatai Rimšaitei Lietuva neleidžia dalyvauti olimpiadoje.

Penktadienį Vilniuje vykusioje Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Generalinėje asamblėjoje nutarta neleisti buvusiai Lietuvos olimpietei Donatai Rimšaitei atstovauti Rusijai Londono olimpinėse žaidynėse.

LTOK Generalinėje Asamblėjoje tarp kitų klausimų buvo svarstoma, ar 2010 metų pabaigoje į Rusiją persikėlusiai, o vėliau už šios šalies piliečio ištekėjusiai ir Rusijos pasą gavusiai vienai garsiausių mūsų šalies penkiakovininkei leisti atstovauti kitą šalį Londono olimpinėse žaidynėse.

LTOK Generalinė asamblėja, išklausiusi LTOK prezidento A. Poviliūno pranešimą ir LTOK narių pasisakymus, vadovaudamasi TOK „Olimpinės chartijos“ 5 dalies „Olimpinės žaidynės“ 42 taisyklės „Dalyvių pilietybė“ nutarė neleisti XXIX olimpiados dalyvei, Lietuvos olimpinės rinktinės narei, penkiakovininkei D. Rimšaitei atstovauti Rusijos olimpinei rinktinei XXX olimpinėse žaidynėse Londone.

Už tai, kad neleisti D. Rimšaitei startuoti Londono olimpiadoje balsavo 49 LTOK Generalinės asambėjos nariai, prieš – 1, o susilaikiusųjų buvo 7. Nutarimas priimtas bals7 dauguma.“, – rašo Balsas.lt.

Tiksliai nežinau LTOK argumentacijos logikos, bet aš tą nelaimėlę būčiau išleidęs. Tame pačiame tekste rašoma, kad ji tvirtina išvažiavusi, nes apako nuo meilės. Gali būti ir taip, bet prisimenu štai ką:

Išvykau, nes Lietuvoje manęs netenkino pajamos ir treniruočių sąlygos. Tiesą sakant, rankos sviro į apačią ir net kildavo minčių, ar iš viso verta aukoti savo sveikatą dėl tokio menko įvertinimo. Manau, mano karjera Lietuvoje ilgai nebūtų tęsusis. Be to, turiu asmeninių priežasčių, kodėl atsidūriau būtent Rusijoje. Nesu laiminga palikusi Lietuvą, tačiau taip jau susiklostė. Tikiuosi, savo šalyje nebūsiu pasmerkta, bet daugiau šia tema kalbėti nenorėsiu“, – 15min.lt sakė pasaulio vicečempionė D. Rimšaitė.//2010 gruodžio 28d. 11.11

Per prievartą patriotais daro nebent Vladimiras Putinas kokius nors čečėnus. Ar reikalingi dažnai keičiantys nuomones (nesinori rašyti „melagiai) piliečiai? Jei Rusijai labai tokių reikia – galėjome pagelbėti karštelėjusiai metropolijai.

Keršto jausmas yra svarbus ir net susijęs su žmogaus instinktais, o už žodžius kartais tenka atsakyti labiau, nei už pinigus, tačiau man kur kas maloniau buvo skaityti, kad: „Londone, Didžioje Britanijoje, vykusiose moterų šiuolaikinės penkiakovės Pasaulio taurės finalo varžybose vienintelė Lietuvos atstovė 27 metų Laura Asadauskaitė iškovojo antrą vietą ir sidabro medalį. <…>. Kita buvusi lietuvė 23 metų Donata Rimšaitė, šiuo metu atstovaujanti Rusijai, finišavo tik 30-ta. D. Rimšaitei (4696 tšk.) prieš lemiamą rungtį buvo gana geroje pozicijoje – penkta ir turėjo tik 23 sek. deficitą, tačiau pasirodė itin nesėkmingai ir nusmuko žemyn net per 25 pozicijas.“

Be to, niekas negalėjo garantuoti, kad Amerikoje ar Australijoje neatsirastų dar daugiau gerų sąlygų ir asmeninių priežasčių. Kai kurios profesijos yra žemėje labai senos ir neverta mėginti jas drausti. Aš būčiau ją ramiai paleidęs.

p.s.

Gerbiama penkiakovininkė painioja visuomenę aiškindama, kad niekada neatsisakė Lietuvos pilietybės. Gal tai ir tiesa. Tačiau Vidaus reikalų ministro įsakymu, pasirašytu 2011 12 16 (Nr. 1V-928) ji jos neteko, kaip priėmusi kitos šalies pilietybę.

, , , ,

20 Komentaras

Lietuva, kuri nori būti Rusija


Mus ilgokai valdžiusioje Maskvoje sėdintis teismas ką tik viauktelėjo: čečėnai Aišat ir Apti Magmadovai – teroristai, kurie kartu su lietuve Egle Kusaite norėjo kažin ką kažin kur Rusijoje sprogdinti.

Rusiškas politinio korektiškumo variantas nuo lietuviško ir europietiško skiriasi. Europoje viskuo iš esmės avansu kaltas yra heteroseksualus baltaodis vyriškis, kuriam nepaleidžia vidurių pamačius kryžių. Lietuvoje dar galima pridėti, kad Vytautas Landsbergis sugriovė kolūkius.

Rusijoje nekorektiška būtų išteisinti terorizmu kaltinamus čečėnus, jei tai nėra kriminalinio nusikaltėlio ir nemokančios žaisti futbolo lietuvių–nabagėlių rinktinės mecenato Ramzano Kadyrovo gaujos nariai. Juos nuteisė devyneriems ir penkeriems metams, nes tokia yra patriotinio ugdymo konstruotojų užduotis. Rusijos žiniasklaidai Lietuvos – paklusnios į Europos Sąjungą ir NATO įkištos provincijos – merga E.Kusaitė yra žaislas. Žaislas, kurį savo iniciatyva ir patys pasiūlė pinigais bei laisvalaikiu apsiriję Lietuvos valstybės saugumo departamento antiteroristai, kurie net ir disertacijas rašydami neranda nieko įdomesnio už vikipedijas.

Jei jau pusę čečėnų tautos išžudžiusios kontoros, su kuria patys susisiekė lietuvių nematomojo fronto alaviniai kareivėliai, sraigteliai paskelbė nutartį – viskas aišku. E.Kusaitė tikrai būtų susprogdinusi Mėnulį. Bet koks pastebėjimas, kad tai kvailystė, – spaudimas teismui ir terorizmo propaganda.

Tad dabar – galima neabejoti – į Lietuvos teismus prokurorai Mindaugas Dūda ir Justas Laucius atitemps šį vienintelės draugiškos Rytų kaimynės ir futbolo partnerės verdiktą, kaip savo „įrodymų“ pastiprinimą. Juk jie jau yra pasiskundę, kad E.Kusaitė juos įžeidinėja, o vieną net neva nori nužudyti. Tiesą sakant, J.Laucius turėtų jaustis ramiau, nes iš Maskvos Lefortovo kalėjimo ar kitų Rusijos adresų minėti jaunuoliai vargu ar išeis gyvi ir sveiki. Tad jų saugotis nereikės. Kas kita dėl mūsų pajūrio „šachidės“, kaip ją aploja Rusijos spauda. Nebūtų nuostabu, jei paskutiniu slaptuoju liudytoju taptų pats Lietuvos futbolo ir dvasios ubagų šelpikas R.Kadyrovas. Paskui jis puikiausiai galėtų minėtus prokurorus ir visiems „slapta“ žinomus Lietuvos saugumo darbuotojus apdovanoti ne vien ordinais, bet ir futbolo čempionų taurėmis.

Kitados, kai Vakarų šalyse „šrioderizmas“ (įprotis pardavinėti žmones ir sąjungininkus už rublį) dar nebuvo visai norma, sovietams neišduodavo net asmenų, nuvariusių lėktuvus. Mat nelabai tikėta, kad teismas bus sąžiningas. Dabar laikai kiti – kitos ir tradicijos. Bet nelabai nustebintų net ir bankrutavusio „Snoro“ valdytojų neatidavimas tokios šalies ir tokių tradicijų Temidei. Bent jau aš tai suprasčiau, kad ir kaip kam nors tai nepatiktų. O kol kas, kol su tarptautiniu mastu aprašomu „humanistu“ R.Kadyrovu žaidžiame futbolą, E.Kusaitės „bendrininkai“ nuteisti, o ji pati net neatsiima iš policijos paso, idant nesukeltų įtarimų dėl planuojamo pabėgimo, galime švęsti.

Tiesa, yra dar viena byla, kuria brolį ir seserį Magmadovus mėginama nuteisti ir Lietuvoje. Nuo E.Kusaitės bylos ją atskyrė po to, kai J.Laucius viešai prirėkavo nesąmonių. Pačios merginos teisti nebedavė, bet davė neva reikšmingą susijusią bylą, kad galėtų toliau kištis į pagrindinę, organizuoti pasiklausymus ir daryti įtaką. Apie tai ne kartą rašyta. Apie tai žino generalinis prokuroras Darius Valys.

Tikimybė, kad Lietuvoje bus Magmadovų teismas – menka. Rusija savo piliečių neišduoda, ypač savo pačios padų laižytojams. Bet nuo E.Kusaitės galbūt besislapstąs prokuroras J.Laucius, mano žiniomis, ne kartą šios beprasmiškos bylos tyrimo metu galėjo važiuoti ne tik pas „pomėgio draugus“ į Rusiją, bet ir į saulėtąjį Azerbaidžaną. Tad viskas pasaulyje kažkam duoda naudos. Net ir dažnai už šališkumą išmetamo iš bylų prokuroro kelionės papildo jų organizatorių ir biudžeto kišenes. O E.Kusaitė? Jos viltis asmeniškai yra prokuroras M.Dūda. Nušalinto prezidento Rolando Pakso kaltės įrodyti nesugebėjusio prokuroro kolegos, kuriems neiškeltos bylos už įžeidimą, taip ir sako: „Pralaimi viską, tad ir E.Kusaitei pavyks.“ Kad tik taip ir būtų, nes Lietuvos teisėsaugos dalies tarnų noras būti Rusijos teisėsaugos broliškos sistemos dalimi atrodo kur kas reikšmingesnis, nei dar 1992 metais priimtas įstatymas, draudžiantis jungtis į posovietinius blokus. E.Kusaitės bylos esmė paprasta. Finalas parodys – ar Lietuva nori būti Rusija. Prezidentūros pastatas į gubernatoriaus rezidenciją pertvarkytinas greitai.

“Lietuvos žinios”

, , , , , , , ,

Komentarų: 1

Reikėjų berniukams blizgučių brangių


Iš Rusijos statytinio Čečėnijos “prezidento” Ramzano Kadyrovo asmeninės puotos sugrįžę Lietuvos futbolo vargdieniai patvirtina niūriausius spėjimus apie kelionės motyvaciją ir troškimų bei vertybių seklumą.

„Jautėmės kaip kokie prezidentai. Net nepatogu buvo“, – stebėjosi puolėjas Ričardas Beniušis. <…>

Žmogaus teisių gynėjų nusikaltėliu vadinamas Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pasistengė, kad žaisti pirmųjų tarpvalstybinių rungtynių šioje Šiaurės Kaukazo respublikoje atvykę svečiai iš Lietuvos pamirštų visus perspėjimus ir kritiką, lydėjusią juos tėvynėje.

Šeštadienį vykusi Lietuvos ir Rusijos rezervinių rinktinių akistata baigėsi šeimininkų pergale 2:0, tačiau, neskaitant pralaimėjimo, lietuviai Grozne nepatyrė daugiau jokių nesklandumų.

„Visi tiek daug kalbėjo apie šią išvyką, kad net pats pradėjau tikėti, jog kažkas ten (Grozne – DELFI) gali atsitikti, ir žmona buvo išsigandusi, – DELFI prisipažino vėlų šeštadienio vakarą į Vilnių su komandos draugais grįžęs R. Beniušis. – Bet nuvažiavę ten pamatėme, kad bijota be pagrindo. Mus ir pasitiko, ir palydėjo, ir pavalgydino. Viskas – aukštame lygyje.“

„Apsaugos buvo pilna visur. Mūsų autobusą visur praleisdavo pirmą, iš paskos važiavo tikrai ne vienas eskorto automobilis. Įdomiausia, kad, važiuojant į stadioną, visi aplinkiniai kiemai buvo uždaryti, budėjo milicija“, – savo susižavėjimo kupiną pasakojimą tęsė R. Beniušis. Žinoma, juk smagu baudžiauninko mentaliteto sutvėrimui už spygliuotų vėlių, grotų ir durtuvų. O jei dar ponas ploja per petį…

Alachas padėjo rusams

Lietuvos vargani pūsliaspardžiai būtų dar ir laimėję, bet jiems taip netalkino Alachas, kuris anot R. Kadyrovo, padeda jam gauti daug pinigų, kurių nubyra ir samdytiems juokdariams nuo Baltijos.

R. Beniušis DELFI tikino, kad galutinis rungtynių rezultatas nebuvo dėsningas. „Apmaudu, kad pirmame kėlinyje rusai nekėlė nei vieno kampinio, neatliko nei vieno baudos smūgio, bet pelnė du įvarčius. Pagal žaidimo grožį, kamuolio kontrolę mes buvome pranašesni. Ką galėjome, tą parodėme. Gėdos neprisidarėme, todėl esame patenkinti“, – sakė Marijampolės „Sūduvos“ klubo puolėjas.

Vargas dėl proto

Lietuvos futbolo federacija, kaip ir derėjo tikėtis, neigia, kad kiekvienam futbolininkui, kuris, anot jos, didvyriškai aukojo atostogas, R. Kadyrovas mokėjo ne kokiais sidabriniais po trisdešimt, o eurais 25 000. Kriterijai, girdi, grynai sportiniai, o į Lietuvą jie nieko nekviečia tik todėl, kad čia nėra tinkamo stadiono. Pastarasis pastebėjimas yra teisingas, bet tai tik triukas beviltiškai iki kelių į mėšlą įklimpus ir nebesugebant iš ten išsitraukti aulinio bato.

Teigiama, kad rinktinė R. Kadyrovo nė nematė, nors nėra labai aišku, ką tai keičia. Dabar ponai galės ilgai aiškintis, kad neėmė pinigų, o tik didvyriškai aukojo atostogas dėl depolitizuoto futbolo, kurio Rusijos žiniasklaida, kaip ir tikėtasi, nedepolitizavo. Mūsų “B” rinktinė vadinama nacionaline komanda, o ir pašaipos apie nei honorarų, nei Putino neįkvėptą mūsų pūsliaspardžių žaidimą yra visiškai pelnytos.

O dėl pasijutimo prezidentais – sveikinu. Ir nuoširdžiai užjaučiu, kad neteko asmeniškai apsikabinti su džigitu Ramzanu. Būtų galima nesiprausti bent metus – iki kito kvietimo, idant neišblėstų šlovė. O dėl pergalių – nieko nepadarysi. Ne visus vienodai Alachas myli.

Lietuva tapo daugiapusių patyčių objektu, o mūsų žvaigždės toliau svajoja apie pergalę prieš Lichtenšteiną ir komandiruotę kokią nors Abchaziją. Toks ir buvo sumanymo, po kuriuo pasirašė išmintingoji federacija, tikslas.

, , , , , , , ,

4 Komentaras

„Ąžuolas“ ir atominė saulė


Lietuvai labai nesiseka, nes ten, kur anksčiau matėme sąjungininkus, dabar norima rausti apkasus. Aplink grėsmė, priešai ir miglota atominės saulės viltis toli rytuose.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė keliauja į tekančios saulės šalį pargabenti atominės saulės. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas lieka murdytis niekaip negalinčios užsidaryti senosios elektrinės reikaluose ir aiškintis Seimui, kas ten ką padarė ir ko nepadarė su lietuviškais ir europiniais pinigais.

Kadencija artėja į pabaigą, tad spėti pamatyti Japoniją yra gana svarbus uždavinys. Ne ką mažiau svarbu pasirūpinti, kad prie milijoninių srautų visokiose energetikose sėdėtų tik savi ir lojalūs, tad abiejų minėtų politikų misijos buitiškai visiškai suprantamos. Kuo toliau šalis, tuo svarbiau į ją nuvažiuoti pasistažuoti arba bent papozuoti prie įdomios architektūros ir garbės sargybos.

Frontas „Ą“

Kad buitis neužgožtų strateginių vizijų ir planų, Lietuvos politikai atranda ir kitų pramogų. Viena jų – pamėginti skubiai ir neatidėliotinai padaryti tai, kas nebuvo daroma du dešimtmečius: išmokyti bet kurį Šalčininkų lenką taisyklingai rašyti „ąžuolas“ ir be akcento kirčiuoti seniausios indoeuropiečių kalbos grožybes. Tai, kad ne visi lietuvių tautybės policininkai susidoroja su panašiomis užduotimis net ir baigę vadinamąją Pumpučio akademiją – nesvarbu. Dar labai reikia, kad jokie lenkiški užrašai neterštų Vilniaus krašto architektūros šedevrų.

Anksčiau strategine laikyta kova dėl energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos tokia skuba nepasižymėjo. Ar kova vis dar tebėra strateginė – neaišku. Mat kovos už „ą“ ir prieš „w“, taip pat siekis padaryti Lietuvos lenkus didesniais patriotais nei patys lietuviai, akivaizdžiai užgožia kelias sustingusio energetinio fronto smulkmenas.

Sužaliuos ąžuolai

Kiekvieną kartą, kada iš bendrovės „PKN Orlen“, kuri strategiškai siekiant neįsileisti rusų, buvo įkalbėta nupirkti „Mažeikių naftą“, pasigirsta kalbų apie jos turimų akcijų perleidimą tiems patiems rusams, lietuviai maldauja, kad lenkų bendrovė to nedarytų.

Į vis dar iš popierinės stadijos neišjudančią naujos branduolinės jėgainės statybą strateginiu partneriu kviečiama Lenkija ir reiškiamos viltys, kad Varšuvos politinis ir energetinis flirtas su Maskva nenuvilios kaimynų prie Kaliningrado elektros. Dar norima, kad lenkai pagaliau imtų tiesti energetines jungtis, kuriomis Lietuva prisijungtų prie Vakarų.

Kyla du klausimai. Pirmas – ar Lietuvos ir Lenkijos kova dėl užrašų ir senų istorijų interpretavimo nėra naudinga tiems, kurie galbūt sabotuoja energetinę nepriklausomybę? Gal jie tuo naudojasi? Antras – jeigu jau pagrindine grėsme Lietuvai tapo Lenkija, mūsų sąjungininkė NATO, kuriai net garsiajame Baltijos šalių gynybos nuo Rusijos plane numatytas reikšmingas vaidmuo, tai gal sieti savo energetinio saugumo tvirtovių statybą su tokia šalimi pernelyg pavojinga? Jei taip, reikia naujos – dabar jau Lenkijos – sulaikymo strategijos. Tik ar nenutiks taip, kad siekiant visus aplinkui sulaikyti, Lietuvoje sužaliuos vien malkoms skirti ąžuolai?

, ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: