Posts Tagged Liustracija

Ar maža Lietuva neatrodo š…nai?


Neketinu bent kiek oponuoti kolegai ir bičiuliui Vladimirui Laučiui, pavadinusiam kagėbistą, sovietinių grupės “Alfa“ smogikų vadeivą Michailą Golovatovą itin skubiai paleidusią Austriją “maža š…na šalimi“. Poelgis tikrai vertas panašios retorikos ir ne tik. Bandau tik pasiteirauti – ar nereikia papildymo, kad Lietuva atrodo dar labiau… anokia?

Savos ir svetimos problemos

Tarsi ir aiškiai politiškai arba kyšiu motyvuotas Europos Sąjungos (ES) šalies pareigūnų poelgis nevertas pagarbos ir čia visiškai nėra dėl ko ginčytis. Patiems austrams turi labiausiai rūpėti – kas slypi už pseudoteisinio skubėjimo paleidžiant M.Golovatovą. Suomiams, čekams ir Kipro piliečiams turi rūpėti, kodėl po praėjusių metų spalio 18 dienos išduoto Europos arešto orderio įsigaliojimo po jų kraštus šis sutvėrimas važinėjo be jokių problemų.
Norintieji lieti pagiežą į užsienio pusę turi daugiau adresų, kur nešioti tualetinį popierių ir rėkti griausmingą “gėda“. Emocijos visiškai suprantamos, o į Austriją sukoncentruotos tik per keistą “atsitiktinumą“, kad orderį kas nors išvis pastebėjo.
Man tai rūpi taip pat. Bet rūpi ir kai kurie kiti reikalo aspektai. Man smalsu, ar minėtas žmogus dvidešimt metų, kol vyksta byla, ir pastaruosius devynerius metus, kol egzistuoja pats Europos arešto orderio institutas, nebuvo atvykęs į ES teritoriją, o tik krūpčiodamas vaikštinėjo po Rusiją, bijodamas kur nors išvažiuoti?
Atsakant į klausimą – kodėl europinis arešto orderis Sausio 13-osios bylos personažui išstenėtas tik pernai spalį, miglotai postringaujama, kad anksčiau to negalėta padaryti, nes tik dabar buvo perkvalifikuoti kaltinimai, o pono (vieno iš 23 nenuteistų bylos įtariamųjų) veikla įvardyta kaip nusikaltimas žmoniškumui. Nors dalis teisininkų gūžčioja pečiais, teigdami, kad orderį, jei tai būtų daroma nevilkinant laiko, galima paleisti į gyvenimą ir įtariant pavogus dviratį. Nekalbant apie ankstesnį kaltinimą tyčiniu nužudymu. Tebūnie, kad teisūs perkvalifikavimo galimybės ir tam reikalingų baudžiamojo kodekso pataisų neva nekantriai laukę prokurorai. Jie dievagojasi (anot Generalinės prokuratūros tinklalapio), kad per dvidešimt metų išspaudė net 94 tarptautinės teisinės pagalbos prašymus ne tik Rusijai, bet ir Vokietijai. Atsakymai esą visada buvę neigiami.
Net jei ir taip, kodeksų keitimas ir kvalifikavimai yra ne Austrijos ir ne ES reikalas. Tad ar ne “š…nai“ elgtasi čia per visus tuos metus? Ir situacija nėra vienintelė. Ne taip jau seniai Izraelyje nusibaigė vienas didžiausių Lietuvos kraugerių – NKVD sadistų ir galvažudžių vadukas Nachmanas Dušanskis. Lietuvių pasipiktinimas, kad Izraelis jo neišdavė, buvo pagrįstas. O štai valstybės institucijų ir oficialiosios politikos bei teisėsaugos atveju galima ir suabejoti. Žinome, kad ne Izraelis ir ne Austrija liepė paleisti Rainių galvažudį Petrą Raslaną, ramiai išvykusį iš jau nepriklausomos Lietuvos. Tai ramiai stebėję veikėjai ir šiandien nenori būti vien tik pensininkais. Lileikio bylos farsas ir visa gėdingai žlugusi liustracijos komedija taip pat yra daug rimčiau rudos substancijos kvapą skleidžiantys dalykai nei apgailėtinas vienos nakties cirkas Vienoje.
O kaip su ordinu Marijonui Misiukoniui, dalyvavusiam likviduojant vieną paskutinių laisvės kovotojų Antaną Kraujelį? Kaip su kagėbistais, net šiandien užimančiais aukštus postus? Kad jie niekada netampa “buvusiais“, pasakė pats Vladimiras Vladimirovičius Putinas ir ne man su specialistu ginčytis. Antai ir Miška Golovatovas, kaip atvirai byloja internetas, nuo pat 1993 metų turi oficialiai veikiančią “Alfa B“ firmą, kur kartu su buvusiais kolegomis ir oponentais iš savo didžiosios šalies bei Vakarų siūlo smogikų ir seklių paslaugas. Firma veikia ne tik nelaimingos Čečėnijos sugriautoje sostinėje, bet ir (visiškai viešai) Europos šalių sostinėse.
Kai kas teigia, kad arešto orderis, dėl kurio visas ginčas, atsirado dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės reformų prokuratūroje. Tebūnie. Jei Sausio 13-osios aukų artimieji pastatys jai paminklą gyvai – tegul. Kažkuo tikėti juk reikia. Tik štai dar keletas nepatogių klausimų, kurių nerėksi piketuodamas prie svetimos ambasados, kuriai svetimas ir mūsų skausmas, tvoros.

Migla už įstrižų langų

Austrai atsargiai užsimena, kad mūsų prokurorų argumentai buvo surašyti kiek miglotai. Net jei stuktelėsiu sau per galvą, man iš ten neiškris mintis: kas gali tai paneigti? Tik ne praktika. Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir įstrižų langų pastatą pabaisą užpildančio kontingento pučiamos miglos jau privertė Suomiją pasiųsti mūsų valstybę velniop dėl Maliko ir Khadizhat Gatajevų, kurių byla tikrai skendi banalaus fabrikavimo migloje.
Gėdinga Eglės Kusaitės “terorizmo“ byla – tikras miglos slėnis, kuriame klaidžioja (atsimenant sovietinę animaciją) net ne vienas, o daugybė mūsų teisėsaugos ežiukų. Palyginti su Sausio 13-osios byla – aktyvumas ten tiesiog neįtikėtinas. Keliamos vis naujos bylos, nes žlunga pagrindinė, per porą metų prikurpta tonos bylų tomų, atrandama vis naujų priešų ir pavojų. Prokuroras Justas Laucius visai Lietuvai net apsiskelbė kasdien rizikuojantis gyvybe, nes jo visur neva tyko nužudyti pasiruošusi E.Kusaitė arba jos bendrai.
Jei jį ir kitą ežiuką kamikadzę – Mindaugą Dūdą (pakeitusį J.Laucių pajūrio merginos kryptingo naikinimo byloje) – prezidentės D.Grybauskaitės pastatytas generalinis prokuroras Darius Valys ištrauktų iš šio gūdaus ir pavojų kupino rūko daubos ir pervestų į mažiau pavojingą darbą, M.Golovatovas ir dauguma kitų įtariamųjų jau garantuotai sėdėtų kalėjime. Ko vertas jau vien broliškas šio prokuroro ir jo kolegų iš VSD “broliškas“ ryšys su Rusijos federaliniais žvalgais.
Procedūriškai tai yra daug paprasčiau. Aš jau nekalbu apie tai, kas būtų pasiekta, jei Lietuvos VSD būtų likę laiko nuo visokių dujotekanų aptarnavimo, buitinių bylų vertimo nacionalinėmis, Tėvynės bei Rusijos gynimo nuo E.Kusaitės bylų… Galima tik pasvajoti apie tai ir apie situaciją, kai niekas neturėtų pagrindo pasiūlyti išsikuopti savus kakučius, prieš viešai š…nant kitus.

Reklama

, , , , , , , , ,

2 Komentaras

Gruzija: pavyzdys Lietuvai


Liustraciją galima vykdyti tik šitaip arba nevykdyti jos visai. Gruzija nebeleis ne tik buvusiems sovietinio saugumo (KGB) karininkams, bet ir buvusiems kompartijos ir komjaunimo funkcionieriams savimi teršti parlamento, vyriausybės, Nacionalinio saugumo tarybos institucijų,universitetų dekano postų, teisėjų korpuso ir t.t.

Maža to, įstatymas numato visų sovietinę epochą šlovinančių buožgalvių nušlavimą. Pagarba ir baltas pavydas… Juk tai šalis, kurios į NATO ir Europos Sąjungą avansu nepaėmė, jos žvalgybai rusų kontradmirolai dėkingų laiškų turbūt nerašo.

, , ,

3 Komentaras

Lietuvos teismai ėmė pripažinti KGB egzistavimą?


 

Pirmadienį, 2010 metų sausio 25 dieną teismas atmetė penkerius metus su žiniasklaida dėl garbės ir orumo besibylinėjusio verslininko Algio Klimaičio ieškinį. Pastarasis siekė, jog būtų paneigtas viešai paskelbtas teiginys, esą jis buvo KGB agentas.

Byla, kuri liko centrinės žiniasklaidos susidomėjimo paraštėje. Be reikalo. Byloje, kaip jau rašė Ingrida Vėgelytė, buvo teisiamas ne „Lietuvos rytas“ ar trečiuoju asmeniu patraukta disidentė, sesuo Nijolė Sadūnaitė su dar 13 bendražygių.

„Ant to paties teisiamųjų suolo „pasodinta“ ir visa Lietuvos politinių kalinių sąjunga, vienijanti apie 40 tūkstančių buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Lietuvos partizanų. Visi jie ten susodinti tūlo piliečio Algio Klimaičio, remiantis paskutinio teismo paskutiniu sprendimu – visai ne kagėbisto ir visai ne slaptojo KGB agento „Kliugerio“. Jis ant teisiamųjų suolo susodino pačius garbingiausius ir Lietuvai daugiausia nusipelniusius žmones ir tikisi iš jų prisiteisti gražaus pinigėlio todėl, kad jie viešai pasakė: A. Klimaitis – buvęs slaptasis KGB agentas „Kliugeris“. Tai formalioji priežastis. Tačiau yra manančių, kad yra ir kitų priežasčių tampyti po teismus visų kartų visus Lietuvos laisvės kovotojus: šis, dabar jau ne kagėbistas, veikia taip, kaip ir priderėtų tikram čekistui. O Lietuvos laisvės kovų dalyviai ir šiandien priversti kautis: šį kartą už laisvę pasakyti tiesą, prieš neįgalių teismų monopolį į ją“, – rašė I.Vėgelytė ir buvo teisi.

Pirmadienį Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas atmetė A. Klimaičio ieškinį kaip nepagrįstą. Teismo teigimu, atsakovas sąžiningai paskelbė nuomonę. A. Klimaitis teismui turės sumokėti per 300 litų teismo išlaidų.
Pati N. Sadūnaitė, kaip visada neprarandanti geros nuotaikos, dar prieš teismą juokavo tikriausiai būsianti „karūnuota kalta“ ir buvo gerokai nustebinta. Šiek tiek nustebau ir aš. Ligšiolinė Lietuvos teismų praktika (ypač pasižymėjo administraciniai teismai), metodiškai nubraukiant Liustracijos komisijos pastangas ir nepaliekant galimybių įrodyti kieno nors bendradarbiavimą su sovietų saugumu, jei pats asmuo neprisipažins, vedė į situaciją, kai reiktų pripažinti: KGB Lietuvoje nebuvo.

Tiesa, sprendimas per 30 dienų dar gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui. Jei A. Klimaitis pasiektų savo, buvusių KGB bendradarbių pavardžių paviešinimas, apie kurį jau ilgai postringauja Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, taptų absoliučiai beprasmis. Mat šioje byloje persekiojami žmonės rėmėsi kaip tik tokia, paviešinta dokumentine medžiaga.

, , ,

Parašykite komentarą

Liustracija – 19 metų absurdo


 

Liustracija Lietuvoje vyksta neregėtais tempais, nes niekas jų neregėjo. Metai bėga, keičiasi kadencijos, įstatymai ir mados, o Lietuva toliau liustruoja vieną ir tą pačią Kazimirą Prunskienę.

Buvo pirmoji atkurtos valstybės pemjerė, moterų partijos, vėliau mutavusios iki valstiečių ir dar liaudininkų, lyderė, signatarė, kandidatė į prezidentus ir ministrė Kazimira KGB bendradarbe „Šatrija“ ar nebuvo?

Stebuklų šalyje įmanoma viskas. Teismai šiuo klausimu yra priėmę skirtingas nutartis. Aukščiausiasis teismas 1992-ais pripažino „Gintarine ledi“ pasivadinusiai politikei „Šatrijos“ titulą. Verdiktas buvo, kaip ir dera Aukščiausiajam teismui – galutinis ir neskundžiamas. Deja, kadencijoms, madoms ir interesams keičiantis, gimė kitas – dar labiau neskundžiamas ir dar labiau galutinis – Vyriausias administracinis teismas, kurio nutatis – irgi galutinė – iš ponios „Šatrijos“ titulą atėmė.

Keistas entuziastų pulkelis, kurį politikai (esų įsistikinęs, kad tyčia) pasmerkė vadintis Liustracijos komisija ir nedavė bei neketina duoti  jam nei pinigų, nei teisinės pagalbos, ėmė ir iš naujo persvarstė – kuri iš neskundžiamų nutarčių yra neskundžiamesnė. „Šatrijos“ titulas grąžinamas, o naują partiją steigiantis, beatauštąs politinis lavonas vėl grąžinamas į dėmesio centrą.

Apie tai, kad reikia liustruoti sovietų saugumui dirbusius asmenis, prabilta iškart atkūrus nepriklausomybę. Netgi svajota apie desovietizaciją, Vokietijos denacifikacijos pavyzdžiu. Dabar jau banalu baksnoti pirštais ir aiškintis – kas konkrečiai kaltas, kad sumanymas nepvyko. Tyčia ar netyčia, o pateikiami projektai ir atmosfera 1991 – 1992 –ais metais, buvo sutverti taip, kad visiems nuo tos temos pasidarytų bloga ir padorioje draugijoje būtų nepadoru apie tai užsiminti.

Galutinai desovietizacijos tema mirė, kai „Respublika“ ištraukė ir paskelbė popierius apie Vytauto Landsbergio tuometinį ginklanešį Virgilijų Čepaitį. Aukščiausiasis Teismas patvirtino, kad popieriai yra panašūs į tikrus ir desovietizacijos vėliava, nuo purvo svorio, smuktelėjo iki pusės stiebo. Psichologinės sąlygos prasidėjusiam nomenklatūros politiniam revanšui buvo sudarytos. Į valdžią grįžus persivadinusiai kompartijai, klausimas „išsisprendė“ savaime.

O visgi – jei V.Čepaitis būtų buvęs atkakalesnis arba laiku pasirinkęs teisingą partiją ir pažiūras – ar nesitęstų ir jo byla, kartu su karjera? Iki pat galutinio politinio sukriošimo, ištikusio apie naują partiją svajojančią Šatriją be portfelio.

Į valdžią grįžus konservatoriams, desovietizuoti jau nebesitikėta. 1999 m. priimtas liustracijos įstatymas, kurį KGB ir kompartijos veikėjai bei jų draugai pradžioje be reikalo vadino raganų medžioklės įrankiu. Su tokiu rakandu nesumedžiosi ne tik raganos, bet ir paliegusio triušio. Praėjusios kadencijos Seimo mėginimą padidinti šio instrumento veiksnumą sužlugdė Valdas Adamkus, kuriam visuomenės susitaikymas visuomet reiškė bent jau atsarginių kagebistų kaišiojimą į postus. Dabar konservatoriams trukdo ekonominė krizė ir viltis sutaupyti neuždirbant. Įstatymo projektas, kuris nežinia kada bus priimtas, numato, kad liustruos panaši entuziastų grupelė, priklijuota prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro. Pastarajį, skirtingai nei prieš tai buvusi kairioji valdžia, taupytojai patį privertė vegetuoti. Manau, kad valdžia būtinai turėtų skirti K. Prunskienei signatarės rentą ir dar išskirtinę medicininę priežiūrą. Nes politiniam „nabašninkui“ virtus biologiniu – dings paskutinis liustracijos objektas. Cirką tęsti bus sudėtingiau.

p.s. Premjeras Andrius Kubilius yra jau paskelbęs urbi et orbi, kad Lietuoje baigėsi posovietinė epochą, nes į valdžią atėjo jis ir Dalia Grybauskaitė.

, , , , , ,

Komentarų: 1

%d bloggers like this: