Posts Tagged makveža

Populizmo grimasos


Vienas įdomiausių Lietuvos politinio gyvenimo dalykų – vajai ir skuba. Ypač artėjant rinkimams. Galima metų metais nematyti problemų ar rasti tūkstantį priežasčių jų nepastebėti, o paskui būtinai reikia paposėdžiauti iki vidurnakčio, kad priimtum tautą ir pasaulį gelbstintį planą.

Septynių įstatymų pataisų per dieną išsireikalavusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kartu su Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku anksčiau turbūt nė neįtarė, kad su bankų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ne viskas gerai, kol ėmėsi nacionalizuoti „Snorą“. Kai nacionalizuos ką nors kitą – galbūt patvarkys dar keletą smulkių trūkumų.

Seimo pirmininkė ir ilgametė šios institucijos veikėja Irena Degutienė, anaiptol ne pirmai kadencijai pradėjus skaičiuoti paskutinius metus, ūmai nutarė, kad pats laikas būtų reglamentuoti parlamentarų atostogas ir automobilių nuomą. Kolegoms neparodžius deramo entuziazmo – nustebo ir prapliupo parodomosiomis politinėmis raudomis bei moralizavimais.

Dar vienas dalykas, kurį mėginama skubiai ir skambiai įgyvendinti, – Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria valdyti žiniasklaidos priemones bus uždrausta ne tik bankams, bet ir jų antrinėms įmonėms. Pataisa dedikuojama ne kam kitam, o „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei, kurią valdo antrinė nacionalizuoto „Snoro“ kontora. Kaip ir projekto autoriai, nejaučiu didelių sentimentų nei „Snorui“, nei „Lietuvos rytui“, tačiau drįstu kiek pagadinti šventines nuotaikas. Pati įstatymo pataisa, kokia ji dabar siūloma, žiniasklaidos ir verslo santykių normalizavimui yra tiesiog nereikšminga. Niekinis ir tuščias judesys, oro gadinimas sėdint vandenyje – burbulai net be garso. Nebent kas nors man ims ir įrodys, kad „Lietuvos rytą“ ar kokią nors „Dieną“ (dabar valdomą Ūkio banko sukurtos struktūros) pardavus Dainiaus Kreivio „Makvežai“ arba Viktoro Uspaskicho konservų fabrikui interesų konfliktų ir su tuo susijusių problemų galimybės būtų bent vienu procentu mažesnės. Rimtesnių svarstymų, kaip reglamentuoti ir apriboti privačios žiniasklaidos savininkų kišimąsi į redakcijos darbą, nelabai pasitaiko. Bet paukščiuką užsidėti galima.

Visa tai niekis, palyginti su pamišėlių arba tokiais apsimetančiųjų šokiu aplink partijų finansavimo laužą. Populiari prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri yra viena, nutarė „patvarkyti“ nepopuliarias partijas ir uždrausti juridiniams asmenims jas finansuoti. Mat jei koks oligarchas paaukos partijai ar populiariai kandidatei į prezidentus ne iš bendrovės, o iš savo sąskaitos, tie pinigai bus neva automatiškai išvaduoti iš interesų konfliktų. Seimas nutarė dar pagerinti prezidentės siūlymą ir po svarstymo pritarė pataisai, kuri išvis draudžia aukojimus ir paverčia partijas biudžetinėmis organizacijomis. Spėju, kad šis žingsnis yra iš tokių, kurie dar labiau radikalizuoja ir galutinai sukvailina ir taip radikalų bei beprasmį sumanymą. Atvirai prieštarauti reitingų karalaitei dauguma Seimo narių neišdrįsta, tad belieka maivytis ir išsidirbinėti, procedūriškai suvelti projekto svarstymą.

Apskritai visi žino ir supranta, kad partijos šalia savęs turi ir turės visuomeninių organizacijų, klubų, tokių neva institutų ir panašių struktūrų struktūrėlių. Tad reikia būti kosminio bukumo apsėstam, kad nesuvoktum, jog tai bus panaudota ir vietoj visiškai aiškios bei deklaruotos rėmimo sistemos sukurtas naujas savikvailos ir visuomenės mulkinimo mechanizmas. Maža to, dabar siūlomos neva patobulintos biudžetinio finansavimo sistemos, kaip jau ne kartą pastebėta, numato didžiausią naudą didžiausioms valdžios partijoms ir riboja politinę konkurenciją. Kartu skatina trenktų radikalų bliovimą apie tai, kad reikia išvis nustatyti, jog partijos išsilaiko tik iš nario mokesčio. Apie pastarąjį siūlymą sunku ir kalbėti nevartojant keiksmažodžių. Pakanka tik paminėti, kad net ir iš to naudos turėtų tik jau gerai įsitvirtinusios, gausios organizacijos, kuriomis, anot apklausų, tauta nepasitiki, bet už jas, anot rinkimų statistikos, balsuoja. Ypač tos, kuriose gausu turtingų dėdžių ir tetų.

Atrodo, kad egzotiškų arba formaliai neva labai teisingų ir radikalių, o realiai tuščių ir menkaprasmių iniciatyvų tarškalynė dar tik įsisiūbuoja. Rinkimams artėjant spektakliai bus dar dramatiškesni, o kalbos dar patetiškesnės. Užsiimkite vietas, pasidėkite arbatos ir sausainių arba alaus ir spragėsių. Nuobodu nebus.

Reklama

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Plytnikas ir jo kompromatas


 

Suaugę dėdės iš valdžios ir opozicijos mėtosi pagaliukais. Dešimtis milijardų kuruojantys vadovai elgiasi kaip paaugliai ir tai vyksta ne meksikietiškoje muilo operoje, o realioje Lietuvoje.

Štai jums dalelė viešos informacijos apie Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo Žydrūno Plytniko ir (iš dalies) jo viršininko, ūkio ministro Dainiaus Kreivio detektyvą (Čia, čia, čia ir čia). Gal kas nors pagaliau suprato – kam, ką, kodėl, kada nešė, jei nešė Ž. Plytnikas? Turiu omenyje niekam dar nežinomą ir itin svarbų „kompromatą“.

Vieną dieną jis nešė „vienam pareigūnui iš vienos tarnybos“, bet nesakys kokiam, kitą kartą Specialiųjų tyrimų tarnybai. Pastaroji pradžioje sako nieko neturinti, o dabar sako, kad nors nieko negavo, bet būsimam tyrimui (dėl ko, jei nieko negavo??) gali būti sutrukdyta.

„Medžiagos negavome. STT stengiasi, kad asmenys, kurie praneša apie galimai padarytą nusikaltimą, liktų nežinomi, neišviešinti ir panašiai. Pirmiausias to tikslas – kad tyrimas būtų sėkmingas. Šiuo atveju bandėme iki paskutinės minutės šito neviešinti, tačiau pats gerbiamas Ž. Plytnikas paviešino", – pirmadienį žurnalistams po susitikimo su Prezidente sakė Ž. Pacevičius ir suabejojo būsimo tyrimo sėkme.

Aš irgi ta sėkme abejoju, nes nei Dainiaus Kreivio, nei Žydrūno Plytniko šnekinti neapsimoka – tai du žmonės, kurie nemoka kalbėti jokia kalba. Suformuluoti rišlų sakinį su veiksniu bei tariniu – didelė ponams problema. Manau, kad ir STT nebūtų lengviau apklausiant tokius personažus. Tas pats ir su politikais. Vieną dieną Ž. Plytnikas opozicijai yra konservatorių agentas, pašauktas juos apdergti, kitą dieną – silpnavalė tų pačių konservatorių auka, gėdingai palūžusi po jų presu.

Jau visiškai nepriklausomai nuo to, kas ten vyksta su visomis makvežomis, verslo kišimais po mamų sijonais, bankrotais, renovacijų konkursais ir spaudimais… po tokių „rimtų pasisakymų“, abiems draugams derėtų arba susikaupus pasakyti kažką labai rimto arba eiti į kitas sritis. Galima vėl ramiai sau prekiauti dailylentėmis, plytomis ir cementu. Galima smagintis dažasvydžio atrakcionuose ir dvasiškai tobulėti asmeninėje popiežiaus prelatūroje – Opus Dei. Bet spėju, kad to nebus. Juk net prezidentei ir premjerui yra gerų žinių – galima „apsivalyti policijoje“, nes Generalinio komisaro (nežinau jis blogas ar geras) pavaldiniai kažką suvažinėjo. Tai paprasta ir, reitingų prasme, lengviau apskaičiuojama situacija – išmeti komisarą ir tauta eina ramiai miegoti – policininkai juk liaujasi gėrę. Arba bent jau tauta tiki, kad prezidentė padarė viską, kad juos išblaivintų. Gera, lengva ir paprasta.

O su tais velnio kompromatais – sunkiau. Juk paprasti klausimai: kas, ką, kada ir dėl ko spaudė – ne viešo aptarimo (ne „runkelių“) reikalas. Tikrieji skaidriųjų keliai mirtingiesiems negali būti žinomi.

, , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: