Posts Tagged Nepriklausomybė

Raudanti nomenklatūra arba Turniškių kankiniai


Eiliniame LNK laidos „Valanda su Rūta“ filmavime prisiklausiau daug įdomaus. Neturiu žalio supratimo, kas bus palikta, o kas išmontuota, bet žmonės kalbėjo prieš kameras, tad jų privatumo tikrai nepaviešinsiu ir paslapties neišduosiu.

Juolab, anokia čia paslaptis – sovietinės Lietuvos nomenklatūros veikėjai teigia, kad prie sovietų buvę geriau, jie patys beveik skurdę, kad tik pasiaukotų tėvynei ir darbo laidžiai. Nedėkinga tauta esą atidavė valdžią Sąjūdžiui, o dabar už tai sumoka blogu gyvenimu.

Turniškių makaronai

Žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė Goda Ferensienė ėmėsi lyginti sovietmečio ir dabartines valdžios privilegijas bei nusistebėjo, kad buvusiam sovietinės Lietuvos kompartijos pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui užtekdavo tik vieno apsaugos darbuotojo Volodios. O dabar, mat, visas Vadovybės apsaugos departamentas sukurtas. Į repliką, kad Sovietų imperijos provincija paverstos Lietuvos gubernatorius nėra tas pats, kas valstybės prezidentas, G. Ferensienė atsakė, kad aš daug ko nesuprantu.

Gal ir taip –negali gi žmogus suprasti visko. Bet šį bei tą suprantu tikrai. Visi, kas būtų galėję grėsti buožinusiai ir trėmusiai pabaisai, kurios išsižadėjo net tikra motina, buvo jo pasikviestų sovietų nužudyti miškuose ir sumesti į užverstus šulinius ar pakasti dilgėlynuose. Kam labiau pasisekė – išgrūsti į lagerius arba sukišti į kalėjimus bei durnynus. Net tie, kas jo nekentė, nebūtų lietę, nes vargu ar nesuprato, jog tai išprovokuos represijų bangą. Užsienio vizitų ir diplomatinių atstovybių sovietinės okupacijos laikais Lietuvoje nebuvo, kaip ir paties politinio gyvenimo. Todėl ir užteko vieno Volodios – reikia juk su kažkuo ir gramą padaryti ir kortom palošti. Kažkas ir pirtelei turi pramogų parūpinti…

G. Ferensienė nusiskundė, kad Sąjūdis uždarė varganą Turniškių parduotuvėlę, kur būdavę tik duonos, dešros ir makaronų. Čia man ginčytis sunkiau – tenai nebuvau ir nežinau ar tikrai ana parduotuvėlė buvo panaši į tas, kuriose su močiute (amžiną jai atilsį), dar vaiku būnant tekdavo laukti, kol atveš daiktų panašių į mėsą. Gal, visgi, iki ten dažniau užklysdavo kitų parduotuių nepasiekdavę žalieji žirneliai, majonezas, kavos pupelės arba kad ir tualetinis popierius? Negi tikri sistemos tarnai būtų vietoje jo irgi naudoję „Tiesą“ arba „Krasnaja zvezda“ su saviškių atvaizdais bei kalbomis arba plėšę lapus iš Leonido Brežnevo memuarų?

Brandaus socializmo šviesaus atminimo puoselėtojams iškart patikslinu, kad toje santvarkoje, kurią klastingai sugriovė Landsbergis, pragyvenau 18 metų. Taigi nesu tiek jau jaunas, kad man ant ausų labai kibų panašaus pobūdžio makaronai, net jei jie iš Turniškių parduotuvėlės ir sovietiniu kokybės ženklu.

Nomenklatūros pamuilės

Nomenklatūra sovietų epochoje buvo visokia – partinė, ūkinė, kolūkinė, mokslinė, komjaunuoliška ir net kūrybinė. Ji niekur nedingo. Tvarkingai permigravo į politiką ir verslus, išplėsdama savo galimybes.

Kaip jau esu ne kartą pastebėjęs, pasinaudojant atgimimo demokratine aplinka, į valdžią per Sąjūdį neužtruko prilįsti trečio ar ketvirto nomenklatūros ešelono dėdžių ir tetų, kurie jautėsi nuskriausti tų, kurie turėjo priėjimą prie Turniškių krautuvėlės. Nuskriausti, tai nereiškia, kad būtinai nepelnytai ir nereiškia, kad mažiau alkani. Kartais dar labiau. Jų kokybinis indėlis, atsineštas į partijas, kuriose draugai persivadinę ponais teikėsi nusėsti, jaučiamas ir šiandien.

Todėl nemaž nenustabau, kai buvusi pirma atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerė, vėliau žemės ūkio ministrė Kazimira Danutė Prunskienė ėmėsi savotiškai tęsti ponios G. Ferensienės tiradą. Pabėdavojusi, kad pirmosios vyriausybės ministrai turėjo tik po vienas kelnes, ji dar pasigyrė, kad yra aukojusi Katalikų Bažnyčiai. Tiesa, ne savo, o valstybės turtą.

Sako atėmusi iš žemės ūkio ministerijos ir padovanojusi Kurijai kažkokius hektarus ant ežero kranto. Suprantama, kad tai buvo dar prieš turniškių kankinio Antano Sniečkaus idealų pasekėjo ir nūnai tebegaliojančių politinio bei visuomeninio gyvenimo normų patriarcho Algirdo Mykolo Brazausko mirtį. Dabar ponia ekspremjerė ir signatarė jau turbūt žinotų, kad teisės būti pašarvotu Arkikatedroje taip nusipirkti neišeina. Dovanoti Kurijai sklypą ar tikintiesiems Arkikatedrą, kurie tau niekada nepriklausė – ne toks jau ir dvasingas žygdarbis. Už dešimtinę gali būti neužskaitytas.

Rentos ir monumentai

Toliau besišnekučiuojant apie privilegijas iškilo klausimų – kas ir kodėl ligi šiol saugo ir gal iki gyvos galvos saugos Vytautą Landsbergį ar Valdą Adamkų? Ir taip toliau ir panašiai. Klausimai gal būtų ir įdomūs, bet man įdomesnis buvo kitas – ar tikrai turime mokėti rentas milionieriams ir ar A. M. Brazausko kapui papuošti reikia 128 000 litų?

Tokį klausimo iškėlimą Turniškių krautuvėlės klientai ir bekelnių vyriausybės nariai palaikė šventvagišku, o pamąstymą, kad tas, kuris „ir tada dirbo Lietuvai“ geriau turėtų jaustis Grūto parke, o ne Antakalnių memoriale, palydėjo moralizuojantis murmėjimas. Apie mirusiuosius, mat, gerai arba nieko. Sutikčiau, jei tas niekas ir po mirties nesiurbtų duoklės iš kišenės, kuri vos apmoka rentų negaunačių senukų išlaikymą ir mokinukų maitinimą. Ir dar nežinau – ar galima blogai šnekėti apie dar neužkastus, o kalbančius, porinančius ir į televizorių vis lendančius politinius lavonus?

Apie tautos susitaikymą, pagarbą išėjusiems draugams, virtusiems ponais, nekalbėjimą blogai pamokslaujantys rentų medžiotojai iš Turniškių ir „Draugysčių“, panašu, niekada taip ir nepatikės, kad kiti gali nesijausti jiems amžinai skolingi. Juk kievienam iš jų priklauso jei ne renta, tai bent monumentas ar mauzoliejus.

, , , , , , , , , , ,

Komentarų: 1

Lietuvos energetikos bėdos


 

Yra ir toks aiškinimas apie Lietuvos energetinį (ne)saugumą, kurį pridedu vaizdo įraše. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas sako, kad viskas bus gerai, kai sumokėsime 30-40 milijardų.

Tiesa, dėl elektros energijos tiekimo “užžiedinimo”, kaip teigiama, viskas išspręsta. “Bitėnų elektros skirstyklos statybos pasienyje su Kaliningrado sritimi bus baigtos iki 2010 gruodžio 31 d., praneša Energetikos ministerija. Skirstykla reikalinga tam, kad Vakarų Lietuvos vartotojai elektrą gautų mūsų šalyje esančiais tinklais. Iki šiol elektros linijos ties Bitėnais iš Lietuvos driekėsi į Kaliningrado sritį, o iš ten – į Lietuvą”, – rašo kolegos.  Ir strategija nauja yra. Bet pažiūrėti vis tiek verta – filmuko autorių pretenzijos didelės, o pakomentuoti gali profesionalai:

 

 

, , , , , ,

44 Komentaras

Čečėnija: rusai nugalėjo? 2008.01.28


Tomas Čyvas

Nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančioje Čečėnijoje tęsiasi karinė, politinė ir juridinė sumaištis.

Praeitą savaitę Rusijos palaikomas ir Čečėnijos prezidentu tituluojamas Ramzanas Kadyrovas eilinį kartą pareiškė netrukus likviduosiąs „paskutinius banditus“ ir įtvirtinsiąs galutinę taiką Čečėnijoje.

Pasak jo, 99 proc. nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančių kovotojų esą sunaikinti, o likusios tik smulkios „banditų grupelės“, kurios būsiančios likviduotos iki žiemos pabaigos. Tuo pat metu įvairūs šaltiniai praneša apie beveik kasdien vykstančius tiek Rusijos federalinių pajėgų, tiek Maskvai ir R. Kadyrovui lojalių čečėnų pajėgų užpuolimus ir aukas („Chechnya Weekly“).

Smurtas ir sumaištis jau prieš daugelį mėnesių išplito ir nesiliauja aplinkinėse Šiaurės Kaukazo teritorijose. Kiek geresnė Maskvai žinia yra ta, jog už nepriklausomybę nuo Rusijos kovojančių jėgų skilimas tik gilėja, faktiška radikaliųjų islamistų įtaka pačioje Čečėnijoje tampa vis stipresnė. Tai įtakoja dar didesnę tarptautinę šios, nepriklausomybės siekiančios teritorijos, izoliaciją.

Čečėnų pasipriešinimas: A. Zakajevo stovykla kaltina D. Umarovą išdavystėmis ir nužudymais

Čečėnijos pasipriešinimo Rusijai politiniai lyderiai, siekiantys išsaugoti konstitucines šio proceso vėžes, ne tik kaltina radikalųjį – islamistinį –  pasipriešinimo judėjimo sparną Konstitucijos išdavimu ir neteisėto darinio Kaukazo Emyratų skelbimu. Jie ėmėsi skelbti bei viešinti faktus, anot jų, įrodančius, jog dar 1996-1999-aisiais metais dabartiniai ir kiti islamistų radikalai buvo sudarę sandėrį su Rusija ir padėjo išprovokuoti antrąją Rusijos invaziją.

Ičkerijos Čečėnų Respublikos (IČR) pasipriešinimo judėjime, pastaraisiais mėnesiais mėginančiame grįžti prie galiojančios IČR Konstitucijos nuostatų, ieškoma kaltųjų dėl nusikaltimų, padarytų 1996-1999 m. Tuomet, tarp dviejų karų su Rusija, Čečėnijoje įvykdyta nemažai brutalių ir išoriškai beprasmių žmogžudysčių. 1996-aisiais nužudyti Raudonojo Kryžiaus darbuotojai, o 1998-aisiais buvo nukirstos galvos keliems britams – ryšių specialistams.

Kaip 2008 m. sausio 8 d. praneša oficialus IČR internetinis portalas CHECHENPRESS, Londone reziduojančiam premjerui A. Zakajevui pavaldi generalinė prokuratūra esą gavo informacijos, kad minėtų įvykių užsakovais ir įkvėpėjais buvo dabar Kaukazo Emyratų steigėju ir vadovu pasiskelbęs Doku Umarovas bei jo vienmintis Movladis Udugovas.

“IČR generalinė prokuratūra kvalifikuoja tai kaip teroro aktus, sugriautos Čečėnų Respublikos infrastruktūros atstatymo sabotavimą ir konstatuoja nepataisomą žalą čečėnų tautos įvaizdžiui”- sakoma CHECHENPRESS išplatintame IČR pareigūnų pranešime.

Minėti sadistiniai išpuoliai pasitarnavo IČR tarptautinei izoliacijai ir susilpnino Vakarų paramą šiai nepriklausomybės siekiančiai teritorijai. Tai, savo ruožtu, atrišo Maskvai rankas mėginant susigrąžinti jos kontrolę ir palengvino sprendimą pradėti antrąjį Čečėnijos karą 1999-aisiais.

Portalas taip pat publikuoja informaciją apie IČR specialiųjų tarnybų darbuotojo, neva verbuoto Rusijos specialiųjų tarnybų, teiginius, jog Doku Umarovas, formaliai perėmęs IČR prezidento pareigas po to, kai buvo nužudytas A. Sadulajevas, esąs jau priimtinas rusams ir jie esą nesuinteresuoti jam kenkti.

IČR pasipriešinimo vadovybėje skilimas įvyko, kuomet Doku Umarovas, kaip teigia jo oponentai – inspiruotas Rusijos žvalgybos, nusigręžė nuo IČR Konstitucijos nuostatų ir ėmėsi steigti naują islamistinį darinį – Kaukazo Emyratus. Jungtinėje Karalystėje prieglobstį nuo Rusijos persekiojimo gavęs vienas iš čečėnų pasipriešinimo lyderių Achmedas Zakajevas teigia, jog islamistinių emyrų ir emyratų skelbimas yra naudingas tam pačiam tikslui – čečėnų pasipriešinimo kovos diskreditavimui ir izoliacijai. A. Zakajevą remiantis ir Kaukazo Emyratų steigimui bei IČR juridinėms laidotuvėms nepritariantis Čečėnijos parlementas paskyrė jį IČR ministru pirmininku.

Savo ruožtu, Kaukazo emyru besiskelbiantis D. Umarovas ir jo šalininkai (portalas KAVKAZCENTER) skelbiasi laiką A. Zakajevą bei jo pasekėjus plepiais ir melagiais, o taip pat pabrėžia, kad realius karinius veiksmus, priešinantis Rusijos pajėgoms, esą vykdo tik D. Umarovo pajėgos. Ten taip pat skelbiama audio įrašas, kuris, esą, byloja, jog pereiti prie grynai islamiškos valstybės kūrime ketino jau A.K. Sadulajevas.

Maža to, „islamo valstybę“ – Kaukazo Emiratus neva įkūręs D. Umarovas išvis paskelbė panaikinąs IČR parlamentą ir Vyriausybę, o pačią anksčiau deklaruotą IČR paskelbė naujojo darinio teritoriniu padaliniu.

Oficialiojoje Emyratų raštvedyboje ir retorikoje atsiranda ne tik vis daugiau arabiškų sąvokų, kas niekada nebuvo būdinga Čečėnijoje ir kitur Šiaurės Kaukaze, bet ir pakeistas kalendorius, anot kurio, šiuo metu yra 1429-ieji metai (skaičiuojant juos nuo pranašo Mahometo gimimo).

****

Prorusiška, tik Rusijos kariuomenės palaikoma Čečėnijos administracija, kuriai vadovauja R. Kadyrovas ir oficialioji Maskva šių peripetijų iš esmės nekomentuoja, nes laiko save vienintele teisėta, o A. Zakajevą ir D. Umarovą vadina tik klounais arba „banditais“.

Vakarų valstybės, nors ir nepripažįsta Čečėnijos nepriklausomybės, dalį jų radikaliųjų kovotojų laiko teroristais, tačiau nuolat primena Rusijai taikaus dialogo būtinybę, todėl, kaip manoma, yra labiau linkusios šnekėtis su nuosaikiuoju A. Zakajevo sparnu. Pastarajam, nepaisant aršių Rusijos protestų, Jungtinė Karalystė yra suteikusi politinį prieglobstį.

***
Žmogaus teisių organizacijos nevykusiais laiko Rusijos mėginimus legitimuoti Čečėnijos statusą ir santvarką. Ten nuo 2003 m. balandžio 2 dienos veikia regioninė konstitucija, priimta 2003 m. kovo 23 d. referendumu. Manoma, kad iš tikrųjų referendume dalyvavo kur kas mažiau žmonių, nei skelbia oficialios rinkimų komisijos ir Rusijos valdžios atstovai, be to, balsavo tūkstančiai Rusijos kariškių.
Nors Maskva jau ne pirmi metai giriasi, jog pasipriešinimas nuslopintas, pastarąjį pusmetį išpuolių daugėjo ne tik Čečėnijoje. Smurtas ir kovos išplito Ingušijoje ir Dagestane, o net rusiškoje internetinėje žiniasklaidoje nuolat platinami pranešimai yra labai panašūs į intensyvaus partizaninio karo kroniką.

Tomas Čyvas

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

Čečėnijos pasipriešinimo vadovybėje gilėja takoskyra 2007.12.14


Tomas Čyvas

Pastarosiomis savaitėmis nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) Konstitucijos šalininkai ir “Kaukazo Emyratų” steigėjai toliau aiškiai gilino tarpusavio takoskyrą. Prieš daugiau nei mėnesį IČR užsienio reikalų ministras Achmedas Zakajevas, IČR parlamentas ir daugelis aktyvių čečėnų rezistencijos veikėjų paskelbė atmetantys ligšiolinio vadovo Doku Umarovo idėją pasiskelbti naujai sugalvotų “Šiaurės Kaukazo Emyratų” emyru. Portalui “Balsas.lt”, stebinčiam šiuos įvykius, juos pakomentavo ir žymus Lietuvos tarptautinės teisės ekspertas Dainius Žalimas.

Pasak Dainiaus Žalimo, neabejotina, jog naujadaro skelbimas pažeidžia IČR konstitucinę tvarką ir yra destruktyvus. “Emyratai ir emyrai gali skelbtis, bet niekam jie neįdomūs ir niekas apie juos pasaulyje nenori girdėti. IČR konstitucija juridiškai nebuvo panaikinta, parlamentas jos nekeitė, o visokie nauji dariniai yra niekaip teisiškai su IČR nesusiję,”- teigia D. Žalimas.

Jis linkęs pritarti nuomonei, jog Doku Umarovas vykdo Rusijos specialiųjų tarnybų diktuojamą provokacinę politiką, kuri tik kenkianti ir diskredituojanti IČR nepriklausomybės kovą. IČR parlamentas A. Zakajevą ne tik formaliai palaikė, bet ir patvirtino premjeru (2007 11 24 CHECHENPRESS).

Doku Umarovas, kaip teigia A. Zakajevas ir IČR parlamentas, ne tik pažeidė galiojusią IČR konstituciją, bet ir nutraukė savo saitus su šios nepripažintos valstybės konstitucine tradicija.

Takoskyra tarp dviejų krypčių – islamistinės ir konstitucinės IČR, nepriklausomybininkų tarpe tik gilėja. Ją panaikinti nepadėjo ir paskelbtas “Šariato komiteto” pareiškimas, kuriame raginama tiesiog sukurti komisiją “nesutarimams išspręsti”. Šį nutarimą paskelbė (2007.12.06) tiek IČR konstitucionalistus palaikanti “CHECHENPRESS”, tiek islamistinis “KAVKAZCENTER” portalas. IČR parlamentas, savo ruožtu, patvirtino A. Zakajevo siūlomą valstybės ministrų kabineto struktūrą, tuo pademonstruodamas, jog neketina kaip nors nusileisti ar ieškoti kompromisų su D. Umarovu ar M. Udugovu.

“Vadinamojo šariato komiteto pasiūlymai – sudaryti komisijas ir derėtis – teisiškai nieko nereiškia. Galiojančioje 1992-ųjų metų IČR Konstitucijoje tokia struktūra, kaip “Šariato komitetas” išvis nenumatyta,” – komentuodamas šias peripetijas sakė D. Žalimas.

Islamistai toliau kuria naujadarą

D. Umarovas, savo ruožtu, paskelbė keletą potvarkių, kuriais, be kita ko, apskritai “panaikino” IČR (KAVKAZCENTER 2007 12 10) ir paskelbė pastarąją vadinamųjų “Kaukazo emyratų” dalimi. Pažymėtina, jog minėtą nutarimą islamistai datuoja 1428 m. Ramadano mėnesio 29 diena. Naujai paskelbtieji “emyratai” metus skaičiuoja nuo numanomos pranašo Mohameto gimimo datos. Kai kurios islamistinės šalys,  pvz. Libija, keletą kartų kaitaliojo kalendorių, skaičiuodamos metus tai nuo pranašo gimimo, tai nuo mirties datos.

Pažymėtina, jog tarptautiniuose vandenyse IČR, nors ir nepripažįstama oficialiai,  vertinama, kaip “nepriklausomybės siekianti teritorija”. Tuo tarpu darinys, vadinantis save “Jungtiniais Kaukazo Emyratais”, su atitinkamai pasivadinusiu “emyru”, nėra niekeno matytas ir nelabai kam priimtinas.

Manoma, jog IČR parlamentas ir naujai paskirtasis premjeras A. Zakajevas siekia atkurti konstitucinę IČR tradiciją ir atsiriboti nuo islamistinės ir, tuo pačiu, antivakarietiškos pakraipos tikslų bei metodų, siejamų su velionio karo lauko vado Š. Basajevo ir jo pasekėjų veikla. Tiesa, pažymima, jog realiai Čečėnijoje ir Šiaurės Kaukaze, kur nepaisant Rusijos deklaracijų išpilto antirusiškos kovos, šiandien sau pavaldžius karius turi beveik išimtinai islamistinės pakraipos D. Umarovo pasekėjai.

Rusai vėl naudos čečėnus Gruzijoje?

Čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybei diskutuojant, tenykštė prorusiška administracija galbūt ruošiasi pagelbėti Kremliui konflikte su Gruzija. Kaip praneša portalas CHECHNYA WEEKLY, prorusiškos Čečėnijos administracijos ginkluoti smogikai atvyko į Abchaziją ir Pietų Osetiją, atseit, kaip Rusijos siunčiami “taikdariai”. Kaip pažymi analitikai, Čečėnijoje verbuoti (minėto Š. Basajevo vadovaujami) kovotojai jau buvo naudojami “sukilimuose”, kuriuos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijose organizavo bei palaikė Rusija. Tiesa, pabrėžiama, jog 2001 metais Ruslano “Hamzat” Gelajevo vadovaujami čečėnai kovėsi Gruzijos pusėje prieš Rusijos remiamus Abchazijos separatistus.

Minėtas “taikdarių” dislokavimas ginčytinoje su Gruzija teritorijoje, kaip pažymi ekspertai, yra ne tik provokacija prieš Tbilisį, tačiau ir propagandos, turinčios įrodyti, jog Čečėnija yra visiškai lojalus ir integralus Rusijos Federacijos subjektas, dalis. Taip pat, kaip ir neseniai įvykę ir tarptautinės bendruomenės kvestionuojami Rusijos Dūmos rinkimų rezultatai. Kaip žinia, nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios teritorijos gyventojai, pagal oficialią Kremliaus versiją, buvo itin aktyvūs ir masiškai balsavo už V. Putino partiją.

Pagal „CHECHENPRESS“, KAVKAZCENTER, „CHECHNYA WEEKLY ir kt. parengė Tomas Čyvas

Šaltinis: Balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

Čečėnijos pasipriešinimo vadovybėje – sugrįžimo į konstitucines vėžes tendencijos 2007-11-17


Tomas Čyvas

Spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesio pirmosiomis savaitėmis nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) užsienio reikalų ministras Achmedas Zakajevas, IČR parlamentas ir daugelis aktyvių čečėnų rezistencijos veikėjų paskelbė atmetantys ligšiolinio vadovo Doku Umarovo naujus politinius viražus. Iš esmės Doku Umarovas apkaltintas vykdąs Rusijos specialiųjų tarnybų diktuojamą provokacinę politiką, kuri tik kenkianti IČR nepriklausomybės kovai.

Rusijos remiama, R. Kadyrovo vadovaujama Čečėnijos administracija šių peripetijų iš esmės nekomentuoja, pranešimai Rusijos spaudoje ir Vakarų žiniasklaidoje taip pat itin lakoniški ir fragmentiški.

Žodžių ir politinių demaršų mūšis viešojoje erdvėje atsispindi daugiausia „CHECHENPRESS“ ir „KAVKAZCENTER“ portaluose. Tradiciškai ištikimai palaikęs nuosaikią ir konstitucionalistinę pasipriešinimo judėjimo liniją, taip pat dar teisėtai išrinkto A. Maschadovo (kurį nužudė Rusijos specialiosios tarnybos) laikais buvusią oficialią poziciją atspindėjęs „CHECHENPRESS“ portalas palaiko grįžimo link vienintelės legitimios IČR Konstitucijos kryptį. Tuo tarpu „KAVKAZCENTER“, visada pasižymėjęs radikalumu ir ištikimybe aršiai islamistinei Š. Basajevo politikai, įgarsina Doku Umarovo ir Movladi Udugovo lozungus, kuriais taip pat skelbiama, jog “demokratija esanti netikėlių religija” ir netgi keliami pasaulinio kalifato sukūrimo lozungai.

Takoskyra esminė

Takoskyra tarp dviejų krypčių, islamistinės ir konstitucinės IČR, nepriklausomybininkų tarpe išryškėjo dar tarp dviejų karų su Rusija, kuomet Aslanas Maschadovas, būdamas prezidentu, nesėkmingai mėgino pažaboti Š. Basajevo tipo radikalus, kurie daugelio šaltinių ir apžvalgininkų ne kartą buvo vadinami sąmoningais ar nesąmoningais Maskvos talkininkais. Mat jų veikla (teroro išpuoliai prieš civilius, radikalūs islamistiniai, tame tarpe ir antivakarietiški, lozungai) gerokai diskreditavo čečėnų pasipriešinimą ir pakenkė kovai dėl šios šalies valstybingumo pripažinimo.

Š. Basajevo veiksmai Dagestane prieš antrąjį Maskvos įsiveržimą į Čečėniją buvo viena iš dingsčių šiam užpuolimui, kartu su gyvenamųjų namų sprogdinimais įvairiuose Rusijos miestuose, kuriuos, kaip daug kas įtaria, galėjo organizuoti pačios Rusijos specialiosios tarnybos. Beje, Š. Basajevas visuomet, neva čečėnų vardu, skubėjo prisiimti atsakomybę už bet kokias Rusijoje įvykusias nelaimes – įskaitant povandeninio laivo „Kursk“ katastrofą, ar virš Juodosios jūros atsitiktinai ukrainiečių numuštą lėktuvą.

Doku Umarovo, kurio pasiskelbimo teisėtu IČR prezidentu teisėtumas ir taip buvo daugelio kvestionuojamas, pastarieji veiksmai tapo paskutiniu lašu, išprovokavusiu atvirą politinę konfrontaciją. Jis pamėgino ne šiaip sau (eilinį kartą) paskelbti Čečėniją Islamo valstybe, bet ir pasivadinti ligi šiol nežinomų “Jungtinių Kaukazo Emyratų” Emyru. Tai paskatino A. Zakajevą (2007 10 22 „CHECHENPRESS“) pareikšti, jog tokie veiksmai yra ne tik antikonstituciniai ir verčia čečėnų nepriklausomybės reikalą pajuokos objektu, bet ir “kenkia visiems Kaukazo musulmonams, nes suteikia priešui naują dingstį agresijai bei prievartai”. Jis taip pat pabrėžė, kad čečėnų tauta yra pasisakiusi už galiojančią 1992-ųjų kovo 12-osios dienos konstituciją, bet ne už islamistinę valstybę. Be to, IČR URM nuomone, taip siekiama tiesiog sunaikinti teisinį IČR tęstinumą. A. Zakajevas taip pat pareikalavo ištirti “atsakingų už šią provokaciją asmenų veiklą”. Jam tuoj pat pritarė IČR parlamentas, kuris, be kita ko, paskelbė (2007 10 31 “CHECHENPRESS“) atleidžiąs Movladi Udugovą (D. Umarovo artimą šalininką) iš nacionalinės informacinės tarnybos vadovo pareigų.

Kaip pabrėžia „Jamestown“ fondo leidinys „Chechnya Weekly“ (2007 11 08), šį žingsnį paskatino tai, jog D. Umarovas, anksčiau buvęs asmeniniu A. Zakajevo draugu, yra visiškai priklausomas ar bent iš esmės įtakojamas salafitų (radikalių islamistų sekta, siekianti net atsakymą į kasdieninius klausimus rasti primityviai trakduodama Koraną; Salaf – arabiškai – protėviai). Nei D. Dudajevas, nei Z. Jandarbijevas, nei A. Maschadovas, nei Abdul Chalim Sadulajevas (Rusijos pajėgų nužudyti 4 teisėti IČR prezidentai) niekad, kaip pabrėžiama, neapeliavo į salafitus, neprašė jų paramos. Pastarasis, kaip įtariama, dėl to ir žuvo. Nė vienas iš jų nebuvo siejamas su salafitine pasaulėžiūra ir nesiekė kurti kokių nors kalifatų. Salafitų pasaulėžiūros ir atitinkamos politikos įsitvirtinimas, kaip pabrėžia analitikai, visada buvo naudingas Rusijai, nes skaldė ir kompromitavo.

Reikšminga politinė permaina

D. Umarovo ir M. Udugovo stovykla į A. Zakajevo demaršą kol kas nereagavo niekaip. Apžvalgininkų nuomone, tiesiog siekiama išsiaiškinti, kaip į šį nuosaikiosios ir konstitucionalistinės pozicijos šalininkų demaršą sureaguos čečėnai ir tarptautinė bendruomenė.

Visgi nuosaikių pažiūrų čečėnų nepriklausomybininkų suaktyvėjimas galėtų būti reikšmingas būtent tuomet, jei Čečėnijos, kaip “nepriklausomybės siekiančios šalies”, (Vakarų šalyse įsitvirtinusi formulė) klausimas dėl kokių nors priežasčių taptų aktualus.

Čečėnų tautybės politologas Maratas Ilijasovas yra pareiškęs (Žinių radijas 2007 11 04) nuomonę, jog taip galėtų nutikti, kai iš mirties taško pajudės Kosovo statuso problema. Rusija, politologo nuomone, neišvengiamai mėgins (kaip jau yra pareiškusi) išnaudoti galimą Kosovo nepriklausomybės paskelbimą dviejose Gruzijos teritorijose, kurias iš esmės laiko okupavusi – Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Tai, savo ruožtu, leistų Čečėnijos nepriklausomybės rėmėjams dar kartą priminti ir šį klausimą.

*******

Čečėnai nuo 1994 metų kariavo du karus su Rusija. 1996 m. Rusija buvo pasirašiusi Chasavjurto susitarimus, kuriais buvo pabaigtas pirmasis karas. Dar po metų pasirašyta Maskvos sutartis “dėl tarpusavio santykių pagrindų” įtvirtino Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybę de facto. Nepatyrę Ičkerijos vadovai neįregistravo šių sutarčių Jungtinių Tautų Organizacijoje. Vėliau Rusija sutartis sulaužė, kaip ji teigė, dėl to, kad čečėnai susprogdino Rusijoje kelis gyvenamuosius namus, o Š. Basajevo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Dagestaną. Numatytas referendumas dėl IČR nepriklausomybės taip ir neįvyko.

Rusijos pradėtų karų metu visiškai sugriauta daugybė miestų ir kaimų, nužudyta šimtai tūkstančių civilių. Be to, Rusijos karinės pajėgos ir šnipai Čečėnijoje ir užsienyje nužudė keturis Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentus: D. Dudajevą, Z. Jandarbijevą, A. Maschadovą ir A. Sadulajevą.

Minimaliais skaičiavimais, vien pirmame Čečėnų kare žuvo 46 500 žmonių. Kitais skaičiavimais, aukų skaičiai gali siekti nuo 80 000 iki 100 000 žuvusiųjų. Antrojo karo aukų buvo dar daugiau.

Žmogaus teisių organizacijos nevykusiais laiko Rusijos mėginimus legitimuoti Čečėnijos statusą ir santvarką. Ten nuo 2003 m. balandžio 2 dienos veikia regioninė konstitucija, priimta 2003 m. kovo 23 d. referendumu. Manoma, kad iš tikrųjų referendume dalyvavo kur kas mažiau žmonių, nei skelbia oficialios rinkimų komisijos ir Rusijos valdžios atstovai, be to, balsavo tūkstančiai Rusijos kariškių.

Rusijos kareivių motinų sąjungos duomenimis, vien nuo 1999 metų iki 2002-ųjų Čečėnijoje žuvo 6500 kareivių. Gynybos ministerija šiuos skaičius sumažino iki 2700 žuvusiųjų. Skirtumas atsiranda todėl, kad Kareivių motinų sąjunga skaičiuoja ne tik tuos kareivius, kurie žuvo kovos lauke, bet ir tuos, kurie sužeisti mirė vežant į ligoninę ar nuo žaizdų ligoninėje ir tuoj po tarnybos. Tikslių duomenų, kuriuos patvirtintų nepriklausomi šaltiniai, nėra.

Nors Maskva giriasi, jog pasipriešinimas nuslopintas, pastarąjį pusmetį išpuolių daugėjo ne tik Čečėnijoje. Smurtas ir kovos išplito Ingušijoje ir Dagestane.

Pagal „CHESNENPRESS“, „CHECHNYA WEEKLY, RADIO SVOBODA ir kt. parengė Tomas Čyvas

www.balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: