Posts Tagged nesąmonės

Istorikas R. Trimakas: įsitvirtina „tolerancijos mažumoms“ diktatūra


„Subkultūrinio daugmaž pakantaus sugyvenimo ribos peržengiamos, bręsta „tolerancijos mažumoms“ diktatūra, kai bandantysis išsakyti primetamos „mados“ ir politinio korektiškumo dogmų neatitinkančią nuomonę iškart tampa ne vien vadinamųjų aktyvistų puolimo taikiniu“, – mano Mykolo Romerio universiteto dėstytojas, istorikas Ramūnas Trimakas.

Laisvės ir pakantumo erdvė, pasak R. Trimako, nyksta ir yra selektyviai perimama Vakarų praktika, apie kurią net neužduodami klausimai ir nemėginama įsigilinti į ne tik nuspėjamus, bet jau gerai žinomus padarinius.

Istorikas, dr. Ramūnas Trimakas (nuotr. Balsas.lt)

Istorikas, dr. Ramūnas Trimakas (nuotr. Balsas.lt)

Džedajų kodeksas

– Praėjusios gėjų eitynės, kurios vis dėlto neapsiėjo be nuogo užpakalio pademonstravimo priešais bažnyčią ir apsimėtymo kiaušiniais, vienų laikomos tolerancijos ir demokratijos pergale, kitų – žingsniu Sodomos ir Gomoros link. Treti sako, kad įvykis per daug sureikšmintas – visi yra tiesiog kitokie ir nereikia į nieką kreipti dėmesio. Koks būtų jūsų komentaras?

– Esama žmonių, gyvenančių pagal tiksliai surašytą džedajų kodeksą. Jiems „Žvaigždžių karų“ visata yra vienintelė ir neginčyjama tikrovė. Jie reikalauja būti oficialiai pripažinti džedajų riteriai. Taip pat yra žmonių, kuriems Džono Ronaldo Reuelio Tolkino „Žiedų valdovas“ yra jų gyvenimo alfa ir omega. Ypata manosi besąs elfu, todėl atitinkamai elgiasi, kalba, rengiasi, valgo, žodžiu, gyvena „visavertį elfo gyvenimą“. Yra net „vampyrų“ subkultūra – makabriškai juokaujant, bet politiškai korektiškai šnekant, net nedrįskite klausti, kokį kraują jie geria bei iš kur jį gauna. Kaip mėgstama mūsuose kartoti – „parodykite daugiau pagarbos“.

Bendros taisyklės baigia galioti ten, kur įsitvirtina „tolerancijos mažumoms“ diktatūra. Įsivaizduokime, kad jūs turėjote naivumo viešai nustebti, kodėl pasirinktas būtent toks gyvenimo būdas. Įsivaizduokime, jog už tai jūs apkaltinama(-s) kultūriniu nejautrumu, diskriminacija, dar prikergiamas rasizmas (nes, tarkime, „įžeidėte elfų rasės atstovą“) ir seksizmas (nes „įžeidėte elfų moterį“). Žodžiu, ūmiai susivokiate bendraująs jau nebe su įsivaizduojamais goblinais ir troliais, bet su labai realiais teisėsaugos pareigūnais dėl politinio nekorektiškumo, „neapykantos kurstymo“, „diskriminacijos“ ir pan. Kokia būtų jūsų reakcija? Atsakymas greičiausiai būtų toks – kokias nesąmones čia kalbate!

Franco Kafkos „Proceso“ nereikia prisiminti. „Pažengta“ kur kas toliau, pamirškite seniai numirusią klasiką. Viskas prasideda labai banaliai: tam tikros grupės asmenų ima kovoti dėl teisės vadintis mažuma ir gauti iš to įvairias „mažumų“ beneficijas. Kurios, primenu, labai dažnai išmokamos iš „nejautrios“ bei „tolerancijos stokojančios“ daugumos surinktų mokesčių. O jeigu dar siūlomi gražūs specifinių fondų pinigai? Šiais politinio korektiškumo ir postmodernistinio delirium laikais galima įkurti „pabėgelių iš Alfos Proksimos“ ar kokio nors „Paukščių tako galaktikų federacijos“ grupuotę, išsireikalauti būti pripažintais ateivių iš tolimojo kosmoso mažuma, taip pat išsireikalauti atitinkamų įrašų pasuose ir pan. Svarbiausia – rasti remiantį fondą ir tinkamai jam atsiskaityti.

Akivaizdžios problemos prasideda tuo atveju, jeigu tokios grupuotės ima reikalauti aplinkinių gyventi pagal būtent tos grupuotės išpažįstamą, pavadinkime sąlygiškai, „džedajų kodeksą“ (ant kurio „nejautriai“ daugumai yra absoliučiai nusispjauti, nes tai neįdomu, tam nėra laiko ir reikia gyventi savus mažiau egzotiškus gyvenimus). Problemos prasideda tuomet, kai imamas pūsti įsivaizduojamos – pavadinkime tai hipotetiškai – „džedajofobijos“ burbulas. Nustebę eiliniai piliečiai užsipuolami dėl „netolerancijos“ ir „nejautrumo“. Arba nenoro, kad jų vaikai mokyklose (beje, išlaikomas ne už „džedajų“, taip teoriškai juos pavadinkime, mokamus mokesčius) būtų auklėjami pagal „pažangias džedajiškos pedagogikos taisykles“.

– Džedajų pavyzdys – visgi iš „science fiction“, o tiksliau, „space opera“ kūrybos srities ir gali būti tik šaržas ar anekdotas. Čia kalbame apie realius dalykus, istorinę raidą ir socialinę tikrovę.

– „Džedajų“ pavadinimas panaudotas ne vien tik kaip savotiškai skambantis lietuvio ausiai, pateiktas kaip neįpareigojantis ir niekuo negrindžiamas pavyzdys. Ne taip jau seniai „džedajų riteriai“ reikalavo pripažinti džedajų religiją ketvirtąja labiausiai paplitusia religija Britanijoje. Pereitais metais „džedajų religija“ oficialiai įvardinta labiausiai išplitusiu alternatyviu tikėjimu. Vieni subkultūrų judėjimai gyvuoja ilgiau, kiti trumpiau. Tokie judėjimai tampa mokslinių studijų objektais (chrestomatinis pavyzdys – religijos sociologo Adam Possamai veikalas „Religion and popular culture“).

Mes kalbame apie ką kita. Įsivaizduokite situaciją: kas būtų, jeigu mokslininkai būtų atleisti iš darbų bei atsidurtų teisiamųjų suole už tai, kad surengė mokslinius debatus bei „įžeidė“, „užgavo jausmus“ ir „pademonstravo nejautrumą“ svarstydami, ar tai religija, ar populiariosios kultūros reiškinys, o tokio judėjimo dalyvius derėtų apibūdinti kaip tikinčiuosius ar masinės kultūros vartotojus, be to, neduok Dieve, pasikvietė psichiatrus į bendrą mokslinį tyrimą?

– Jei jau kalbame būtent apie gėjus, tai viskas remiasi tuo, kad homoseksualumas – ne liga ir, kaip dabar madinga sakyti, visi tyrimai rodo, kad jie … ne džedajai?

– Vakaruose „homoseksualinė revoliucija“ – jau pereitas etapas. Būta ir susidūrimų su policija, užtektinai esama ir nuolatinio pjudymo faktų, persekiojant kitaminčius, nepritariančių homoseksualų „aktyvistų“ veiklos metodams. Tarp kitko, tai labai gražiai sinchronizuojasi su kairuoliško „aktyvizmo“ paūmėjimais. Esmė – ne pavadinimas ar kokios spalvos vėliavos iškeliamos. Esmė – peržengtos subkultūrinio bendrabūvio ribos, retorikos radikalėjimas, perdėtai karingas politinis sektantizmas.

O kaip jaustis aplinkiniams, kurie nenori su tuo nieko bendro turėti ir nenori veltis į jokias rietenas? Raginimai rodyti pagarbą ir supratingumą skamba gražiai – lygiai kaip ir skatinimai nepamiršti sveikintis su kaimynais bei tinkamai elgtis kompanijoje už bendro pietų stalo. Į ką, pagaliau, kreipiamasi ir iš ko tikimasi empatijos? Nemanau ir nesitikiu, kad vien keiksmus laidyti mokantis „Adidas – trys dryželiai“ treninginis personažas susimąstys. Vakar jis suspardė nėščią moterį, šiandien aplojo „ne tos orientacijos“ žygiuotojus, rytoj savo išklerusiu BMW sutraiškys vaiką perėjoje. Tokiam jokio skirtumo, ką užpulti, svarbiausia, kad taikinys negalėtų duoti atkirčio. Toks bendro chamizmo ir chuliganizmo lygis, o nukentėti gali bet kuris, nelinkęs lygiuotis į treninginį aprangos kodą.

Į kieno sąmoningumą apeliuojama? Teisėjų korpuso dinastijų atstovus, kurie sovietmečiu nuteisdavo už homoseksualizmą, o dabar, gavę naujus nurodymus „iš viršaus“, ūmiai „persiorentuos“ ir teis už „homofobiją“? Turinčių dar nenuniokotą sąmonę ir savimonę agituoti nebūtina. Tačiau jie ir yra patys neparankiausi, nes užduoda isteblišmentui nepatinkančius klausimus. Galų gale už ką mokami mokesčiai, kai akis badančios problemos metų metus ne tik nesprendžiamos, bet tik didėja? Informacinis triukšmas keliamas dėl visai kitų dalykų. Kita vertus, pasitikslinkime – kaip dažnai reikalautojai patys parodo taip jų trokštamą pagarbą ir supratingumą?

Dialogą naikina pakantos propaguotojai?

– Na, kiekviena grupė tarsi gina savo interesus ir turi teisę tai daryti…

– Žinoma, kiekvienas turi savų interesų. Tik vieniems interesas, pavyzdžiui, yra kompiuteriniai žaidimai ar kokie kiti kvaišalai, o kitiems – pinigai ir valdžia. Kadangi pabrėžiama ne tik tolerancija, bet ir atvirumas, demokratiškumas ir t. t., būtų malonu, jeigu demokratiškai bei skaidriai būtų paviešintos realios tokių organizacijų finansavimo apimtys ir šaltiniai. Tuomet ir apie interesus tektų mažiau spėlioti.

– Vis dėlto dialogas reikalingas ir geriau kalbėtis – ar su naujakalbe ar be jos, nei nesikalbėti visai?

– Dažniausiai nei ramus pokalbis, nei dialogas nepavyksta. Pažiūrėkite į Vakarų patirtį – ir tai ne „išimtiniai“ ar „atsitiktiniai radikalų pasireiškimo“ atvejai, kaip bandoma atsikalbinėti. Tik pabandykite išsakyti savo nuomonę – kaipmat pagal visas sektantines „šariato įstatymo“ taisykles užmėtys kaltinimais, kaip antai „homofobai“, „fašistai“ ir t. t. Mėginimas įsiklausyti bus suprastas kaip silpnumas ir proga aprėkti bei viešai pažeminti, o prašymas išklausyti – kaip įžeidimas ir galimybė užtampyti po teismus. Toks tad „dialogas“ ir „laisvas diskursas“. Tokių veikėjų pasaulėžiūros pagrindas – konfliktas. „Nuskriaustųjų“ ir „išnaudojamųjų“ mitas, „naujo ir teisingesnio“ pasaulio pažadai, kėsinantis sunaikinti esamą. Uždavus klausimą, o ką gi jie gali pasiūlyti daugiau, nei amžino griovimo būklę nuolatos jų plečiamoje mentalinėje smegduobėje, vis žadant ir žadant naujas statybas nenusakomoje ateityje, sulauksite tik puolimo ir įžeidinėjimo. Jie vieninteliai neva teisūs, įžvalgūs ir dieviškai autoritetingi. Jūsų autentiška laikysena, dar net nespėjus jums prasižioti, šių politinės tikrovės „demiurgų“ bus įvertinta kaip politiškai nekorektiška ir persekiotina.

– Tuomet tai primintų kai kurias praėjusio amžiaus totalitarines praktikas? Dabar juk dažnai sakoma, kad „visi moksliniai tyrimai rodo“ ir pan. Jei egzistavo arijų rasinės viršenybės tiesas įrodantis „mokslas“, taip pat „mokslinis komunizmas“, dabar kalbama apie feminizmą, kaip mokslą ir ne tik. Antai, neseniai skaičiau, kad britų mokslininkai esą atskleidė, jog heteroseksualai dažniau galvoja apie gėjų seksą nei pastarieji patys?

– Iš tiesų nieko naujo, tiesiog nenorima prisiminti nesenos istorijos pavyzdžių. Nes giliau patyrinėjus gali kilti negerų asociacijų. Tarkime, praktinis parado įbrukimas socialistinio lenktyniavimo tempais su tuo nesutinkančiame mieste, retorika, jį rengiant ir įgyvendinant, skaudžiai pažįstami komisarų, tik šįkart iš Vakarų, veidai, balsai ir pamokymai, galų gale paties renginio choreografija Lenino, atsiprašau, vis dar Gedimino prospekte… Paradai kvazitotalitarinų judėjimų dalyviams, o ypač jų vadams, yra reikšmingas galios demonstravimo likusiai visuomenei ir diktato primetimo aktas. Siūlyčiau orientuotis į paradus Šiaurės Korėjoje – nepriekaištingas ir sektinas pavyzdys.

Gėjų ir socialinės lyties entuziastų tradicijos

– Dar vienas iš argumentų, kuris esą demaskuoja nežygiuojančiųjų paraduose tamsumą, – homoseksualizmas visada buvo, tokie buvo ne tik kai kurie kvaištelėję Romos imperatoriai, bet ir dideli įvairų sričių talentai.

– Homoseksualizmo atvejų nepasitaiko nebent tarp vienaląsčių organizmų. Vienos gyvūnų rūšys tai kultivuoja dažniau, kitų rūšių atveju – retas reiškinys. Tačiau apie tai geriau papasakotų zoologas rubrikai “Gyvūnijos pasaulyje“, o mes kalbame apie žmonių kultūros fenomeną. Taip, šis reiškinys žinomas jau iš seniausių istorinių šaltinių. Vis dėlto reikėtų pasitikslinti – ar tai tam tikra kultūrinė norma, ar tabu. Kaip tai sankcionuojama arba ne, tarkime, konkrečioje teisinėje arba religinėje sistemoje?

Visais laikais pasitaikydavo metančiųjų iššūkį nusistovėjusiai tvarkai. Romos imperija nebuvo dorovės ir moralumo pavyzdys, o jau visokios net ir šiais laikais sunkiai įsivaizduojamos perversijos ten vešliai žydėjo. Tačiau Kaligulai arklį paskyrus senatoriumi, nei prieš šį įvykį, nei po to arklių nerinkdavo Romos imperijos senatoriais. Nerono atvejis – jis iškastravo ir oficialiai susituokė su savo mėgiamu vergu Sporu (buvo „ištekėjęs“ už kito savo vergo – tikras socialinės lyties ieškotojų etalonas) – netapo pretekstu perrašyti Romos teisės aktus, nors vergovinis „berniukų-žaisliukų“ reiškinys palaipsniui išnyko tik įsigalėjus krikščionybei. Matyt, kai kam tai dar viena priežastis taip nekęsti krikščionybės. Kuriame kodekso – Hamurabio (senosios Babilonijos karalystės valdovo), antikinės Spartos ar inkų imperijos – punkte aptarta ir įteisinta dviejų vyrų santuoka? Kuriame rašytiniame teisės paminkle jūs rasite ne tik tokios santuokos patvirtinimą, bet ir leidimą taip susituokusiems įsivaikinti ir auginti vaikus, nurodant, kas yra „Parent No. 1″ ir „Parent No 2″ (kaip kad dabar yra reikalaujama politiškai korektiškai apibrėžti)? Tai, ką siūlo vaivorykštinės tolerancijos šaukliai, yra unikumas.

– Na, vyro su vyro gyvenimo faktų yra visose kultūrose.Tačiau ilgainiui išaiškėjo, kad jie masiškai nori auginti vaikus, nors nenori jų „susiveikti“ įprastu būdu. Aplenkiant klausimą, kodėl negaliončios turėti vaikų heteroseksualios poros laikomos sergančiomis ir gydomos, o oficialiai sveikieji laikomi labiau nuskriaustais – ar tiesa, kad čia krikščionybė kalta dėl gėjų bėdų? Dėl to, kad vaikai negimsta iš „džedajų kodekso“, kaip jūs formuluojate?

– Taip, mes galime pašnekėti apie Aleksandro Makedoniečio karių tarpusavio santykių specifiką. Tačiau primenu, jog Aleksandro Makedoniečio kariai vedė užkariautų šalių moteris ir augino vaikus su jomis, o ne su „sutuoktiniu nr. 2“. Dviejų vyrų gyvenimo kartu faktų, rengiant vestuves ir pan., pasitaikydavo. Vienur už tai bausdavo, kai kuriose bendruomenėse laikyta normaliu reiškiniu. Galų gale dar 1976 metais buvo paskelbti tarpkultūriniai lyginamieji tyrimai, kuriame bandytas išsiaiškinti šio fenomeno paplitimą.

Tačiau kur, kada ir kokioje rašytinės teisės tradicijoje (iki pat pastarųjų metų) buvo įteisinta dviejų tos pačios lyties asmenų santuoka, įgalinant kartu auginti ir auklėti vaikus? Beje, yra ne vien vyrai – esama ir moterų, ir transvestitų, kurie aktyviai to siekia. Tarp kitko, pasitelkiant vakarietiškai politiškai korektišką retoriką, mūsų pokalbis yra „homocentrinis“, „šlykščiai maskulinistinis“ ir „mizoginiškas“, kalbant tik apie vyrų atvejį ir nutylint dar dievai žino kokių mažumų, apie kurias mes, „atsilikėliai“, net negirdėjome, reikalavimus sutuokti bei įsivaikinti „palikuonį nr. 1“ ir „palikuonį nr. 2“.

Daugiau nei prieš du tūkstančius metų visko pasitaikydavo. Tačiau nereikia iškraipyti dalyko esmės vien tik tam, kad antieuropietiškai ar antikrikščioniškai pasivaipyti. Žemės planetoje yra daugybė bendruomenių, kuriose homoseksualizmas yra vertinamas ne tik nepageidautinu reiškiniu, bet ir griežtai persekiojamas. Ką jų atveju siūlo daryti tolerancijos šaukliai, taip propaguojantys kultūrinę įvairovę? Ir kodėl piktinamasi, pavyzdžiui, Lietuvos arba Italijos specifika, užmirštant pagarbą vietinei tradicijai? Nūdienos pasaulyje pabrėžiamas kultūrinis realityvizmas, lygybė, pagarba ir t. t. Tačiau tuo pat metu svarbus politinio korektiškumo elementas yra įvairių, visų pirma krikščioniškų konfesijų pabrėžtinas kritikavimas ar net karingas užsipuolimas. Tai ne pavieniai ir atsitiktiniai faktai, tai „politinio korektiškumo“ elementas. Tuo tarpu įdomumo dėlei pasidomėkite Vakarų Europoje politiškai korektiškų teisių gynėjų ir kovotojų už lygybę apie islamą ir homoseksualumo problemą… Bailus išsisukinėjimas daug ką pasako. O greičiausiai būsite apkaltintas „islamofobija“.

Gėjų ir moterų teisės – tas pats?

– Dabar madinga požiūrio į homoseksualus raidą, lyginti su požiūrio į moterį raidą. Politologė Morta Vidūnaitė neseniai pareiškė, kad į moterį anksčiau žiūrėta, kaip į „gyvuliuką“, bet eisenomis ir paradais esą iškovota lygybė, kurios, kaip pabrėžiama ir dabar mažoka. Sakoma, kad taip bus ir su gėjų teisėmis.

– Apie moteris kaip „gyvuliukus“ neturiu ką pasakyti – man nuoširdžiai gaila ir skaudu, kad moteris vertina požiūrį į moterį taip apibūdindama problemą.

Pasitikslinkime: kuriuo istoriniu laikotarpiu ir kokiose geografinėse platumose moteris laikytos lygios galvijams? Senovės Egipte, kur faraonės buvo ne mažiau reikšmingos nei vyrai valdovai, o ir eilinės laisvosios egiptietės nebuvo beteisės? Jeigu kalbame vergovę ir teisių nebuvimą – vienodai nuskriausti buvo abiejų lyčių vergai visais laikais ir visose geografinėse platumose. Kokiame viduramžių teisyne (kad ir Sachsenspiegel) būtent moteris sulyginta su gyvuliu? O gal būtų galima pacituoti Lietuvos Statutus arba Pirmosios Lietuvos Respublikos įstatymus, kuriuose taip būtų kalbama apier moterį? Sakyčiau, ten teigiami kaip tik priešingi dalykai – aiškiai apibrėžiamos ir ginamos moters teisės.

Nelygybės faktų visuomet pasitaikydavo. Jos ir dabar nėra – vien ko vertos skyrybų bylos šiuolaikiniuose Vakaruose. Ten vyrus vienijančios organizacijos seniai skambina pavojaus varpais, besišaukiant elementaraus sveiko proto.

Šaltinis: balsas.lt

Reklama

, , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Idiotizmas, kurį galima pačiupinėti


Pagiriamasis žodis kvailybei. Bent jau už drąsą ir savimylą:

“Žemaičių organizacijų atstovų nutarimas

2012 m. gegužės 12-ąją Palangoje įvyko Pasaulio Žemaičių sueiga. Aptarta, kad Lietuvos Respublikos santvarkoje valstybės vadovai visiškai neorganizuoja nei Lietuvių, nei Žemaičių tikrosios istorijos išsiaiškinimo ir paskelbimo. Pasak kalbotyrininkų seniausia Europoje pripažinta mūsų kalba. Tačiau respublikos valstybės vadovai neužtikrina jos išsaugojimo ir apgynimo nuo tarptautinių svetimybių, išsaugojimo kaip raktinės pasaulio kultūrų senovės kalbos, padedančios ir kitoms tautoms bei mokslui suvokti pasaulio vystymosi raidą, o tai atitiktų UNESCO organizacijos pasaulio kultūros paveldo tikslus, todėl Žemaičiai netekę kantrybės ir suprasdami, kad respublikos santvarka savo galimybėmis nebepajėgi veikti savo žmonių esminių tikslų naudai „Būkime vieningi“ pakvietimu susirinko į sueigą.

Aptarta, kad Lietuvos valstybės politikai skiria daugybę pinigų svaigimų, pramogų, sporto ir žaidimų, dainavimų, šokimų, jaunimo mainų ir paruošimo emigracijai, ruošimo imigrantų invazijai, o vietinės reikšmės neesminių dalykų, Lietuvos vardo garsinimui šalyse, iš kurių gali plūstelti emigrantai, tačiau įstatymais neužkerta galimybių užsienio kalbų plėtimu naikinti vietinių senbuvių kalbas. Nepanaudoja galimybės senbuvių kalbą išsaugoti įregistruojant ją UNESKO organizacijoje, kad išsaugotų kaip pasaulio kultūros paveldą saugomą tarptautinėmis konvencijomis. Suvokiama, kad kokiais žodžiais kalbama, tokiais žodžiais ir galvojama. Kai įdiegiami sunkiai suvokiamos prasmės tarptautiniai žodžiai ir užsieniniai beprasmiai pavadinimai jų pagrindu kuriami ir sunkiai suvokiamos prasmės sumanymai.

Tarptautinės darbininkijos susikalbėjimo tikslams anglų kalbos neišraiškingumo kokybė aiškiai per prasta suprantantiems žemaitiškai ir lietuviškai. Siekiant, kad politikai, valstybės tarnautojai ir kiti žmonės galvotų protingiau, būtina atstatyti ir ateičiai išsaugoti žynių sukurtas lietuvių ir žemaičių kalbas, susijusias su vietinių žmonių prigimtinėmis savybėmis, visatos ir gamtos veiksmų pavadinimais ir ypatingai išraiškingas.

Aptarta, kad visose šalyse vietinių tautų senbuviai ir jų palikuonys geriausiai prisitaikę gyventi tomis gamtinėmis aplinkybėmis. Jie geriausiai suvokia toje vietoje veikiančias gamtines sąlygas, supranta vietinius gyvūnus, žino augalų savybes, geriausiai pajėgūs globoti naujuosius atėjūnus arba juos atgrasyti nuo toje vietovėje apsigyvenimo ir išnykimo. Dėl skirtingų savybių, skirtingų įsitikinimų ir skirtingų tikslų tautų sugretinimas didina tarpusavio pavojus. Istoriškai akivaizdu, kad tikslinga išvengti galimybių ateityje kam nors ir vėl sukurstyti skirtingų  tautų tarpusavio nesutarimus, rungimąsi ir kovas, o gal ir vėl tarpusavio žudynes – tai liudija atėjūnų tautų šimtai masinių kapaviečių – vokiečių, švedų, prancūzų, rusų, žydų ir kitų. Todėl būtina išsaugoti senbuvių kultūrą  ir žmones kaip vietinio patyrimo, aplinkos suvokimo bei tūkstantmečiais sukaupto paveldo išsaugotojus.

NUTARTA – kadangi esamoje respublikos santvarkoje trūksta įstaigos pakankamai pajėgios įgyvendinti aptartus tikslus, be to, dvasininkija veikia nesusijusiais su valstybės  tikslais, tikslinga pagerinti valstybės valdymą galingesniu politiniu, teisiniu ir dvasiniu instrumentu negu prezidentai, seimas ir vyriausybė. Todėl tikslinga teisėtai neprievartiniu būdu savanoriškai su aktyviausiai valstybės labui veikiančių žmonių pagalba, atstatyti Lietuvos Karalystę su šiuolaikiškai patobulinta Karaliaus įstaiga bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – kaip panašių tikslų šalių sandraugą dėl Žemaičių ir kitų senbuvių tautų tikslų įgyvendinimo užtikrinimo platesne kaimynine apimtimi.

Sueigoje dalyvavo žemaičiai iš užsienio šalių atstovai ir vietinių organizacijų: „Žemaičių kultūros draugija“ ir jos skyriai iš Panevėžio, Skuodo, Kauno, Mažeikių, Kėdainių, „Kauno Žemaičių bendrija“, „Žemaitijos partija“, „Visuomeninė organizacija Žemaičių sąjunga“, „Klaipėdos romuva“, „Žemaičių krašto draugija“, „Kauno Žemaičių bendrija“, „Pagyvenusių žmonių bendrija“, VŠĮ “Žemaičių paveldas“, „Žemaičių partija“, „Palangos Žemaičių kultūros draugija“, „Žemaičių alka“, „Aisčiai“, , Palangos miesto vicemeras Saulius Simė, Klaipėdos miesto tarybos narys Vytautas Lupeika, rašytoja- istorikė Inga Baranauskienė, bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Karalystės Atkuriamosios Tarybos veiklos atnaujinimo pradininkai Milvydas Juškauskas, Vaidas Lekstutis, Violeta Sirvydytė, Vaidas Želvys ir kt. valstybės veiklai neabejingi žmonės.

Sueigos dalyviai Palangoje, Basanavičiaus g. nuolatinai iškėlė didžiulę Žemaitijos vėliavą, kaip ženklą, kad  Lietuvos nelaimėse nepaliks, valdymo santvarką pagerinti padės.

 

Sueigos motyvacijas ir nutarimus tvirtina:

Vaidas Lekstutis

Vaidas Želvys”

Įdomu – kada bus skelbiamas konkursas į Karaliaus pareigas? Juk internetas ir elektroninis paštas tokias kretiniškas idėjas skelbiančioms ypatoms yra visgi prieinamas Smile

, , ,

8 Komentaras

Populizmo grimasos


Vienas įdomiausių Lietuvos politinio gyvenimo dalykų – vajai ir skuba. Ypač artėjant rinkimams. Galima metų metais nematyti problemų ar rasti tūkstantį priežasčių jų nepastebėti, o paskui būtinai reikia paposėdžiauti iki vidurnakčio, kad priimtum tautą ir pasaulį gelbstintį planą.

Septynių įstatymų pataisų per dieną išsireikalavusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kartu su Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku anksčiau turbūt nė neįtarė, kad su bankų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ne viskas gerai, kol ėmėsi nacionalizuoti „Snorą“. Kai nacionalizuos ką nors kitą – galbūt patvarkys dar keletą smulkių trūkumų.

Seimo pirmininkė ir ilgametė šios institucijos veikėja Irena Degutienė, anaiptol ne pirmai kadencijai pradėjus skaičiuoti paskutinius metus, ūmai nutarė, kad pats laikas būtų reglamentuoti parlamentarų atostogas ir automobilių nuomą. Kolegoms neparodžius deramo entuziazmo – nustebo ir prapliupo parodomosiomis politinėmis raudomis bei moralizavimais.

Dar vienas dalykas, kurį mėginama skubiai ir skambiai įgyvendinti, – Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria valdyti žiniasklaidos priemones bus uždrausta ne tik bankams, bet ir jų antrinėms įmonėms. Pataisa dedikuojama ne kam kitam, o „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei, kurią valdo antrinė nacionalizuoto „Snoro“ kontora. Kaip ir projekto autoriai, nejaučiu didelių sentimentų nei „Snorui“, nei „Lietuvos rytui“, tačiau drįstu kiek pagadinti šventines nuotaikas. Pati įstatymo pataisa, kokia ji dabar siūloma, žiniasklaidos ir verslo santykių normalizavimui yra tiesiog nereikšminga. Niekinis ir tuščias judesys, oro gadinimas sėdint vandenyje – burbulai net be garso. Nebent kas nors man ims ir įrodys, kad „Lietuvos rytą“ ar kokią nors „Dieną“ (dabar valdomą Ūkio banko sukurtos struktūros) pardavus Dainiaus Kreivio „Makvežai“ arba Viktoro Uspaskicho konservų fabrikui interesų konfliktų ir su tuo susijusių problemų galimybės būtų bent vienu procentu mažesnės. Rimtesnių svarstymų, kaip reglamentuoti ir apriboti privačios žiniasklaidos savininkų kišimąsi į redakcijos darbą, nelabai pasitaiko. Bet paukščiuką užsidėti galima.

Visa tai niekis, palyginti su pamišėlių arba tokiais apsimetančiųjų šokiu aplink partijų finansavimo laužą. Populiari prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri yra viena, nutarė „patvarkyti“ nepopuliarias partijas ir uždrausti juridiniams asmenims jas finansuoti. Mat jei koks oligarchas paaukos partijai ar populiariai kandidatei į prezidentus ne iš bendrovės, o iš savo sąskaitos, tie pinigai bus neva automatiškai išvaduoti iš interesų konfliktų. Seimas nutarė dar pagerinti prezidentės siūlymą ir po svarstymo pritarė pataisai, kuri išvis draudžia aukojimus ir paverčia partijas biudžetinėmis organizacijomis. Spėju, kad šis žingsnis yra iš tokių, kurie dar labiau radikalizuoja ir galutinai sukvailina ir taip radikalų bei beprasmį sumanymą. Atvirai prieštarauti reitingų karalaitei dauguma Seimo narių neišdrįsta, tad belieka maivytis ir išsidirbinėti, procedūriškai suvelti projekto svarstymą.

Apskritai visi žino ir supranta, kad partijos šalia savęs turi ir turės visuomeninių organizacijų, klubų, tokių neva institutų ir panašių struktūrų struktūrėlių. Tad reikia būti kosminio bukumo apsėstam, kad nesuvoktum, jog tai bus panaudota ir vietoj visiškai aiškios bei deklaruotos rėmimo sistemos sukurtas naujas savikvailos ir visuomenės mulkinimo mechanizmas. Maža to, dabar siūlomos neva patobulintos biudžetinio finansavimo sistemos, kaip jau ne kartą pastebėta, numato didžiausią naudą didžiausioms valdžios partijoms ir riboja politinę konkurenciją. Kartu skatina trenktų radikalų bliovimą apie tai, kad reikia išvis nustatyti, jog partijos išsilaiko tik iš nario mokesčio. Apie pastarąjį siūlymą sunku ir kalbėti nevartojant keiksmažodžių. Pakanka tik paminėti, kad net ir iš to naudos turėtų tik jau gerai įsitvirtinusios, gausios organizacijos, kuriomis, anot apklausų, tauta nepasitiki, bet už jas, anot rinkimų statistikos, balsuoja. Ypač tos, kuriose gausu turtingų dėdžių ir tetų.

Atrodo, kad egzotiškų arba formaliai neva labai teisingų ir radikalių, o realiai tuščių ir menkaprasmių iniciatyvų tarškalynė dar tik įsisiūbuoja. Rinkimams artėjant spektakliai bus dar dramatiškesni, o kalbos dar patetiškesnės. Užsiimkite vietas, pasidėkite arbatos ir sausainių arba alaus ir spragėsių. Nuobodu nebus.

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Vidutinė Grybubiliaus temperatūra normali


 

Sako, išmokyk kvailį Dievui melstis, tai besilankstydamas kaktą prasiskels. Taip nutinka ne tik religiniams fanatikams, bet ir meilės apakintiems politikų gerbėjams.

Geras ir blogas policininkas

Nenoriu prasivardžiuoti, bet reitingai, kaip ir juos sutveriančios klausimų formuluotės, niekada neatrodė adekvačiai. „Kas geriausiai atstovauja jūsų interesams?“ – klausinėja „Vilmorus“ daugybę metų.

Klausinėja ir dažniausiai gauna atsakymą, kad labiausiai sekasi tam, kas tuo metu yra prezidentas. Kiti juk ne prezidentai, vadinasi, ir negali geriau atstovauti. Kokiems interesams – finansiniams, juridiniams ar dar kokiems renkamas geriausias atstovas – nedetalizuojama. Paprasčiau paklausti, už ką balsuotumėte prezidento rinkimuose arba ką norėtumėte matyti premjeru, nesinori.

Kaip paklausiama, taip ir atsakoma. Rezultatas paprastas – „geriausia atstovė“ lieka populiariausia, o premjeras, kurio darbus laimina ta pati „geriausia atstovė“, lieka vienintelis kaltas dėl sumažintų pensijų, privalomojo sveikatos draudimo mokesčio nesąmonės, šilumos kainų ir visko, ką įkandin jo savo parašais laimino ta, kuri labai populiari. Šis gero ir blogo policininko siužetas, tinkamas pigiam detektyvo scenarijui, nuolat rodomas Lietuvos rinkėjui.

Berniukas mušimui

Kalbos ir bendravimo maniera fenomenalų gebėjimą erzinti ir nervinti žmones turintis Andrius Kubilius yra, kaip jau ne kartą pastebėta, dar ir berniukas mušimui arba tautos nepasitenkinimo sugertukas.

Kartais jis tai supranta, primiršta prinicipingą savo nuostatą niekada nesiekti populiarumo ir sušaukia pasitarimą dėl šilumos kainų, kuriame rūpinasi ne kainomis, o tuo, kaip įtikinti žmones, kad jos nedidelės. Bet tai nutinka tik po to, kai ponas sugeba tyčia ar netyčia pasišaipyti. Juk tik kaip kvailas arba ciniškas pokštas gali būti įvertintas „pastebėjimas“, kad sumokėjus už šildymą iš likusių pinigų reikia ne pirkti šeimai bulves, o bėgti renovuotis, pagal jo sugalvotą bankų ir statybinių firmų praturtinimo modelį.

Prezidentė kitokia. Ji nieko tokio nesakys. Priešingai. Kartais pareikš neleisianti skriausti pensininkų arba studentų. Čia prieš arba po to, kai pasirašys to paties „blogojo berniuko“ parengtus įstatymus, kurie ir skriaudžia žmones.

Vidurkis nesikeičia

Prezidentė kartais pabara „skriaudiką“ ir pasako, kad viskas turi būti daroma teisingiau ir geriau, bet pati nematanti „skriaudikui“ alternatyvų. Ji kaip kitados irgi populiarus buvęs Valdas Adamkus aiškina kovojanti su oligarchais ir klanais, bet kaip ir senolis nesako, su kuriais būtent.

Tad jos tiesiogiai neplūsta ne tik apiplėšinėjami studentai ar būstų atnaujinti (tas pats, kaip po velnių) siunčiami sąskaitų mokėtojai. Jėgaines savo įmonėms pasistatę verslininkai, kuriuos A. Kubilius ir energetikos ministras Arvydas Sekmokas ką tik apmokestino ne už tai, ką jie gauna, bet už tai, ką galėtų gauti, irgi plūsta tik premjerą ir jo ministrą.

Prezidentė į smulkmenas nesikiša. Jos viešoje darbotvarkėje punktų nedaug, kaip nedaug ir konkrečių projektų ar iniciatyvų. Kuo mažiau veiksmų, kuo trumpesnės frazės ir kuo daugiau paslaptingos didybės – tokia aukštų reitingų paslaptis. Nei atominių planų eižėjimas, nei menką prasmę turinti strikinėjimas prieš „Gazpromą“, nė nepradėjus statyti išsvajotojo dujų terminalo, – ne jos reikalas.

Tai, kad premjero reitingas vos vos atšoka nuo dugno, o D. Grybauskaitė prarado šešis procentinius punktus – smulkmena. Vidutinė Grybubiliaus temperatūra normali ir vaidmenys nepasikeitę. Spektaklis vaidinamas toliau, vaidmenys seniai išmokti iki automatizmo. Kaip štampuojant detales prie konvejerio. Norinčiųjų prasiskelti kaktas nemažėja.

Šaltinis: "Balsas.lt"

, , , ,

Komentarų: 1

Kur nusipirkti atominę?


 

 

Mokesčius po kelių naktinių sprendimų padidinti galima. Norint net valios sprendimu įmanoma apmokestinti orą. Tik elektrinė nepasistato valdžiai panorėjus.

Lengva tiems lietuviams: jei per brangu tikrose parduotuvėse, sulenda į internetinius turgelius ir nuskriaudžia valdžią – nepalikdami mokesčių nusiperka visokių gerų dalykų. Tiesa, kol kas tokių – tik keli procentai, bet jų tikrai daugės.

O ką daryti vargšei valdžiai? Atominė elektrinė ir energetinis saugumas, nupiešti skaidrėse ir įkainoti keliomis dešimtimis milijardų, internete neparduodami. Nebent tokio paties popierinio ir virtualaus pavidalo. Bet šito gero jau ir taip į valias prisipirkta – yra studijos, planai. Yra atomine elektrine pavadinta bendrovė su direktoriumi, buhalteriais ir vadybininkais. Net visa „nė cento nekainavusi“ Energetikos ministerija yra. O va pigios ir saugios energetikos – kaip nėra, taip nėra. Panašiai kaip sovietų laikais – vaisių ir daržovių ministerija buvo sumanyta, bet mandarinų ir bananų tai nepagausino.

Slapti investuotojai

Atominė elektrinė, kuri kainuos daug milijardų, pagal valdžios priesaikas ir išmoktas frazes yra gyvybiškai būtinas, reikalingas ir tikrai tuoj tuoj pradedamas įgyvendinti projektas. Jis paskelbtas svarbiausiu ir naujai pavirtintoje, oficialioje Nacionalinės energetikos strategijoje. Iš pradžių strateginį investuotoją – kokį nors labai didelį ir gerą, su branduoline patirtimi ir turtais žadėta atrasti šių metų antrojoje pusėje.

Tada paskelbtas pusiau oficialus pranešimas, pusiau gandas, kad iš didžiulės išsirikiavusios eilės atrinkti 5 labai rimti interesantai. Jie įslaptinti originaliu pretekstu: sakyta, kad tas, kuris pralaimės aršias konkurencijos skerdynes mūsų „energetiniame Griunvalde“ – nenori gadintis reputacijos.

Pasikasius pakaušį buvo galima tuo tikėti, nors plėtojant Suomijos projektą ir laimėtojai, ir pralaimėtojai buvo vieši. Ką gali žinoti, gal mūsų Arvydas Sekmokas tikrai geriau žino? Juk yra trečias žmogus Vyriausybėje po premjero ir Finansų ministrės. Bėda ta, kad terminai turi bjaurią savybę – imti ir ateiti. Visai neseniai – taip ir atsitiko.

Tuomet prasideda tolesnis slėpynių etapas. Kas tas išrinktasis investuotojas – pasakys turbūt tik Kalėdų Senelis iškart po Bernelių mišių. Bronislovas Lubys sako, kad liko tik vieni korėjiečiai, o Vyriausybės šalininkai urzgia, jog tai ne seno komunisto ir oligarcho reikalas.

Galima paskambinti

Kad ir kaip ten būtų, laikas bėga, virtualūs milijardai žarstomi, prabilta net apie obligacijas, už kurias pirksime atominį stebuklą, kuris vis dar nežinia už kiek gamins ir kam už kiek pardavinės elektrą. Puse lūpų kalbama, kad atradus strateginį investuotoją reikės dar finansinio strateginio partnerio, kuris šias fantazijas kokiomis nors sąlygomis apmokės. Kad viskas būtų dar linksmiau, kalbama apie valstybės skolos mažinimą.

Kad bent dalis šių valdžios siunčiamų signalų (teisingiau juos pavadinti triukšmu) yra paprasčiausias akių dūmimas – visiškai akivaizdu.

Jei nėra noro nusileisti ant žemės ir pripažinti, kad atominis traukinys per 20 metų spėjo pravažiuoti, galima patarti tik vieną dalyką. Tegul premjero patarėjas, tas pats, kuris iš Lietuvos geležinkelių telefonu reikalauja šimtų milijonų į biudžetą, o paskui įtaria, kad jam grasinama lankstomais peiliukais, pamėgina paskambinti kad ir tiems korėjiečiams arba kokiems prancūzams. Gal pasiseks labiau.

Galima ir neskambinti

Galima ir neskambinti ir apskritai nesidomėti tuo, kas vyksta aplinkui, kaip dar premjeras Andrius Kubilius, kurias dar ir dabar tvirtina (tikėtina, kad ir šioje barikadoje stovės iki galo), jog mūsų atominis projektas rimtas, o visi aplinkui – blefuoja.

Štai neseniai jis vėl išdidžiai, beveik iškilmingai pareiškė, kad: „Mes esame pasirinkę kitokią taktiką nei mūsų kaimynai Kaliningrade ar Baltarusijoje, kurie neturėdami jokių susitarimų – nei finansinių, nei juridinių – su strateginiais investuotojais, pradėjo kasinėti žemę. Ir kasinėdami žemę jie tuo pačiu sako, kad ieško ir strateginių investuotojų. Mes pradžioje turėsime strateginį investuotoją, sutartis su juo ir su regioniniais partneriais, ir tik tada pradėsim žemės darbus".

Belieka palinkėti ministrui pirmininkui ir toliau nežinoti, kad Kaliningrado atominės elektrinės parametrai, savininkai ir statytojai bei operatoriai yra visiškai aiškiai žinomi, kitaip nei Lietuvos, kuri “neblefuoja” ir ieško, kas nusipirks jos nežinomuosius. Geriau nežinoti ir to, kad Rusija ir Lenkija rimtai tariasi dėl elektros tinklų ūkio plėtojimo Kaliningrado srityje (ypač turint omenyje mūsų “gerėjančius” santykius su Varšuva). Rusijai tai kelias ne tik į Europos Sąjungos elektros rinką, bet ir į neoficialaus pažado, kad lietuviai pirks jų elektrą, jei reikės ir po litą už kilovatvalandę, įgyvendinimą. Geriau neskambinti ir nesikalbėti su niekuo, kas yra apie tai girdėjęs. Taip – ramiau.

"Balsas.lt"

, , , , ,

14 Komentaras

%d bloggers like this: