Posts Tagged Paksas

Rinkimų rezultatas – konkurencija dešinėje


Žiūrint į rinkimų rezultatus akivaizdu, kad didžiausią pagrindą švęsti turi Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS).Nuo 6,42 proc. Rinkėjų praėjusiuose rinkimuose išaugęs iki maždaug 15 (dar ne viskas suskaičiuota).

Tapęs dominuojančia jėga Vilniuje LRLS išsaugojo Klaipėdą ir gali tikėtis turėti tiek pat merų, kiek dominuojančios dešinės politinės jėgos statusą baigianti prarasti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Liberalų augimo tendencija matyti nuo Europos parlamento rinkimų ir, jei tai nepasikeis, ji gali tapti dominuojančia jėga dešinėje jau po artimiausių Seimo rinkimų.

Vilniuje neišsipildė pats košmariškiausias scenarijus – antrajame ture neteks rinktis tarp Artūro Zuoko ir Voldemaro Tomaševskio.

Taigi, čia yra galimybė, kad ilgus metus sostinę gramzdinusi „dangoraižio ir lūšnos“ koalicija pagaliau bus išmesta į sau deramą vietą. TS-LKD čia nerado stipraus kandidato,o jų pasiūlytas Mykolas Majauskas taip ir nesusikūrė sau jokio ryškesnio politinio veido. Liko daugumai šiaip kažkoks ten Andriaus Kubiliaus patarėjas. Jam šiaip taip pavyko aplenkti Naglį Puteikį, kuris taip ir nesugalvojo, kur dėti prezidento rinkimuose parodytą neblogą potencialą. Savo teritoriją – Klaipėdą – palikęs žmonai jis apsiskaičiavo ir galės pradėti viską iš naujo.

TS-LKD ir Lietuvos socialdemokratų partija, kuri turės daugiausiai merų ir surinko daugiausiai procentų, galėtų teoriškai džiaugtis daug nepraradusios – procentiniais punktais turi daugiau mažiau tą patį, ką ir prieš keturis metus. Tik štai jų saldžiausia svajonė – dvipartinė sistema garuoja akyse.

TS-LKD bastionu laiktas Kaunas, kaip įrodė verslininkas Visvaldas Matijošaitis ir kompanija, nėra toks jau nepaimamams. Jo „Vieningas Kaunas“ įrodė esąs gyvybingas projektas ir nuo 5 mandatų 2011 metais išaugo iki 16. Antras turas bus įdomus – dabartinis meras, konservatorius Andrius Kupčinskas nuo V. Matijošaičio atsilieka mažiau nei A.Zuokas nuo R. Šimašiaus Vilniuje ir dsbar reikia tikėtina, kad A. Kubilius su Rasa Juknevičienė puls į Kauno daugiabučių laiptines kartu su juo.

Nors nežinia kiek tokia taktika pasiteisino Vilniaus Žirmūnų apygardoje, kur vyko rinkimai į Seimą. Čia Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė šiek tiek lenkia liberalą Šarūną Gustainį, tačiau visai neaišku ar partijos prezidiumo viršūnėlių bei šaknelių binzenimas iš paskos jai labai padėjo.

Apskritai, TS-LKD išnešė santykinai sveiką kailį, nes, kaip ir rinkimų į Europos parlamentą atveju, išnaudojo Rusijos agresijos prieš Ukrainą kortą. Žinoma, komunalinė politika su tuo susijusi tiek pat, kiek traktorius su armonika, bet vidutinis konservatorių rinkėjas įsiklauso į argumentą: šiandien ne už tą merą balsuoji, rytoj Tėvynę išduosi. Antai, prieš pat rinkimus Kaune A. Kupčinskas ėmėsi krapštyti nuo tilto sovietinius simbolius, o Vilniuje konservatoriai irgi pratrūko raudomis dėl sovietinių „balvonų“ virš Neries, kurie jiems netrukdė esant valdžioje. Daugiau fantazijos, kaip čia prisiauginus elektorato, šita partija ir neturi. Tiesiog, reikia kalbėti apie rusą bet kurioje temoje – ar diskutuotum apie energetiką, ar apie šeimą, ar apie vaikus, ar apie šiukšlių išvežimą, ar apie kiaules – reikia būtinai viską kaip nors susieti su Kremliumi ir Putinu.

Partija, kad ir pro sukąstus dantis, pastebimai suliberalėjo. Pagrindiniai jos ideologai ir propagandistai dabar tapo aktyviausiais kovotojais su homofobija (nes Putinas homofobas) ir palaiko skandinavišką, kairuolišką požiūrį, kad valstybė privalo konkuruoti su tėvais vaikų auklėjime ir kištis į šeimą kuo daugiau. Tie, kas rėmė konservatorius dėl jų tradicinės šeimos politikos koncepcijos, dabar nugrūstos giliai į stalčių, turėtų jaustis gerokai suglumę. Kam reikalingi tokie konservatoriai, jei yra liberalai?

Pastarieji, kaip jau minėta, parodė, kad irgi moka būti populistais ir pūsti burbulus. Antai, R. Šimašius žada kažkaip priversti Romos Katalikų Bažnyčią skaityti pamaldas ta kalba, kuria jis nori. Tikėtina, kad po Šaulių Sąjungos, liberalai pradės masiškai užsirašinėti į dvasininkus.

Apie vidinių prieštaravimų nuskausmintą ir Rolando Pakso ambicijų į butelį uždarytą Tvarką ir teisingumą mažai ką naujo ir pasakysi – nei naujų idėjų, nei gerų rezultatų. Panašu, kad su šūkiu, jog „Paksas prezidentas“ partija artėja link politinių kapinių.

Darbo partija, kurios rinkiminė kampanija buvo filmukų apie „mažus ir didelius“ darbus rodymas, atrodo, kaip politiškai išromyta. Prarado santykinai ne daug, tačiau prarado. Į tą sėkmę, kuria džiaugėsi Seimo rinkimuose, nepanašu iš tolo. Ir gana aišku kodėl. Šitą organizaciją užmuša dėmesio stoka. Jos lyderiai turėjo proto, kitaip nei R. Paksas, bent jau prikąsti liežuvį Rusijos-Ukrainos tema, o ir prokurorai šįkart neatėjo į pagalbą – nesukūrė, kaip Seimo rinkimų metu, beprasmiško „skubėjimo“ spektaklio. Na ir galimybių nebuvo – EP dar nespėjo panaikinti eilinės teisinės neliečiamybės Viktorui Uspaskichui. Nėra skriaudžiamų politinių kalinių įvaizdžio, nėra ir reitingų.

Taigi pagrindinės slinktys įvyko dešinėje ir, kad ir kaip bebūtų konservatoriams liūdna, Vilniuje teks remti pagrindinės konkuruojančios firmos atstovą R. Šimašių. Nebent A. Kubilius antrą kartą bus A.Zuokui krikščioniškai atlaidus.

Na o tiesioginiai merų rinkimai kai kur sujudino (Vilniuje, Kaune), o kai kur,kaip ir prognozuota, sustiprino jau įsitvirtinusiųjų pozicijas (Pagėgiai,Druskininkai, Palanga). Ir tame nieko keisto nėra – iki tiesioginių rinkimų kapstėmės taip ilgai, kad vietiniai kunigaikščiai turėjo laiko pasiruošti, sukurti nuo savęs priklausomų žmonių sluoksnį ir dabar turi pagrindą pergalingai šypsotis.

Tokie kol kas padriki pastebėjimai.

, , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Kaip padaryti tautą laimingą?


Prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūris į rinkėjus aiškus: jei jie balsuoja ne taip, kaip ji, – klysta. Ir juos reikia pamokyti – pastatyti į kampą bei sugėdinti.

Runkeliai, namo!

Pasakė tauta nuomonę referendume? Ji nepatiko? Reikia griebtis demagogijos ir prapliupti postringauti apie tai, kad nuo bendro rinkėjų skaičiaus pasisakė tik trečdalis. Čia pat pamirštant, kiek jau nuo bendro skaičiaus rinkėjų balsavo už ją pačią.

Teisingai ar klaidingai balsavę rinkėjai nuspyrė nuo valdžios jai patinkančią valdančiąją koaliciją? Reikia pamokyti tautą moralės, teisinių principų ir gerų manierų. Kaip? Ogi pareikšti, kad neleis vienai iš daugiausiai mandatų laimėjusių opozicinių partijų būti vyriausybėje. Neleis ir taškas, nes ta partija negražiai atrodo ir šešis metus teisiama (greičiausiai tam, kad procesas tiesiog vyktų ir būtų galima jį naudoti, kaip politinį kozirį). Rinkėjai už ją balsuodami tai lyg ir žinojo, bet vis tiek – nenaudėliai – balsavo. Reikia jiems parodyti jų vietą ir paaiškinti, kad šunų balsai į dangų neina.

Demokratija sau, o prezidentė kojele trept ir baigta. Mat tikslas atseit labai šventas – todėl viskas galima. Kažin, ar jis labiau, ar mažiau šventas, negu tada, kai rinkėjus „tradicinės“ partijos į referendumą tempė „Maximos“ alumi ir skalbimo milteliais? Nesvarbu – jos didenybė pasakė ir eikite jūs, runkeliai, namo su savo pasirinkimais.

Eksperimentus prisimenant

Tiesa, dabartinė S. Daukanto aikštės vedėja yra neoriginali. Tyčiotis iš rinkėjų pasirinkimo ir manipuliuoti neprastai gebėjo ir jos pirmtakas. Tik jo eksperimentų, kurių tikslai aišku irgi turbūt buvo labai šventi, rezultatai atrodo kiek nykokai.

Antai – premjeras Gediminas Vagnorius 1999 metais atsistatydino dėl ministrų atsistatydinimo skandalų bei nesutarimų su prezidentu Valdu Adamkumi. 1999 m. gegužę premjeru tapo tuometinis konservatorius Rolandas Paksas.

Komiška tai, kad jo kandidatūrą prezidento postą labiausiai palaikė tuometinis prezidentas V. Adamkus. Vėliau, kai R. Paksas tapo jau liberalu, tas pats prezidentas, gelbėdamas eilinį kartą „blogai pasirinkusią tautą“ nuo baisių pavojų ir daugumą kituose rinkimuose laimėjusių socialdemokratų, sulipdė leisgyvį „Naujosios politikos bloką“. Jį sudarė R. Pakso liberalai ir tuomet dar egzistavę, o dabar užmaršty gulintys Artūro Paulausko socialliberalai bei Modernieji krikščionys demokratai.

Rinkėjų pasirinkimą ignoravęs projektas netrukus žlugo ir Lietuvos socialdemokratų partija, su Algirdu Mykolu Brazausku priešaky, vis tiek atsidūrė valdžioje. Į aukštąją politiką V. Adamkaus eksperimentų dėka įtrauktas R. Paksas tam pačiam V. Adamkui vėliau ir tapo didžiausiu galvos skausmu – ėmė ir įveikė jį patį prezidento rinkimuose.

Kai R. Pakso grėsmę valstybės pamatams likvidavo solidarios sisteminės pajėgos, atsirado Darbo partija ir V. Adamkus vėl pabandė gelbėti Tėvynę – žūtbūt šaukėsi vaivorykštės ir trepsėjo, kad daugiausiai mandatų gavusi politinė jėga liktų už borto. Tada nepavyko, bet ar valstybės pamatai nuo to sugriuvo – niekas nebekomentuoja.

Socdemų dilema

Visiškai akivaizdu, kad nepaisant prezidentės įgeidžių ir moralizavimų jokia patvari koalicija šįkart nesusidarys be daugiausiai mandatų laimėjusių socialdemokratų. Kodėl pastarieji turėtų sutikti su siūlymais tapti pralaimėjusių dešiniųjų jaunesniaisiais broliais – visiškai neaišku.

Kuo tai būtų geriau „eiliniame pavojuje atsidūrusiai“ Tėvynei irgi nelabai aišku, nes konservatorių vado Andriaus Kubiliaus ir socialdemokratų buvusio lyderio Gedimino Kirkilo pavardžių pirmosiomis raidėmis paženklintas projektas irgi ne naujiena.

Baigėsi jis „labai rezultatyviai“ – LEO.LT bendru gimdymu ir vėliau sekusiomis skyrybomis bei kūdikio pakasynomis. Jokių prielaidų tam, kad ir šįkart šios dvi partijos kartu pagimdytų kokią nors sveiką bendrą politiką – nematyti. Aišku, „suklydusią“ tautą galima vėl nuvaryti balsuoti „teisingai“, bet ji tokia nedėkinga ir kvaila, kad jokių sėkmės garantijų nauji rinkimai nesuteikia. Mat masinių demonstracijų ir viešų susideginimų dėl rinkimų rezultatų niekaip nesimato – prakeikti „runkeliai“ pavojaus Tėvynei neįžiūri. Belieka pasukti galvą – kaip čia padarius tautą laiminga ir saugia be jos žinios. Patarimas prezidentei vienas – skambinkite savo ūsuotam draugeliui į Minską. Jis žino. Kam čia terliotis su tomis rūmų intrigomis, kai yra išbandytų ir efektyvių patirčių.

P.S. Apie „istorinę klaidą„, be kitų iškilių personažų, yra vogravęs ir toks Arvydas Juozaitis, kitados aršiu falcetu klykęs, kad rinkimus laimėjęs Sąjūdis neišrinko Aukščiausios Tarybos pirmininku prapylusių rinkimus komunistų lyderio, o pasirinko Vytautą Landsbergį. Tad įvairiai ta tauta „istoriškai klysta“, ponai prisiekusieji… tautos gelbėtojai.

Šaltinis: “Balsas.lt”

, , , , , , ,

4 Komentaras

Kai nieko kito arsenale nėra


Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderio Algio Čapliko kreipimąsi į kitų padermių liberalus su užkeikimais vienytis ir nugalėti vadinamuosius populistus galima vertinti kaip konvulsijas prieš rinkimus.

iberalų sąjūdis turi gerokai daugiau vilčių patekti į Seimą, tad nematyti jokios aiškios prasmės, kam kuris nors iš populiaresnės partijos lyderių turėtų užleisti savo vietą A.Čaplikui ar kokiam kitam jo ginklanešiui.

Čia kur kas juokingiau atrodo kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus raginimai kurti bendrą liberalų frontą. Vienas per jo pirmąją kadenciją jau buvo įsteigtas. Toks liūdno likimo Naujosios politikos blokas.

Tiesa, tada ir šiek tiek vėliau liberalizmą į partijų pavadinimus buvo įsirašę ir Artūras Paulauskas (socialliberalai), ir Rolandas Paksas (liberalai demokratai). V.Adamkaus proteguotos koalicijos trumpo ir nelaimingo valdymo rezultatai nugriaudėjo atsistatydinimais, paties “eksperimentuotojo” pralaimėtais rinkimais ir apkalta prezidentui R.Paksui.

Paskui buvo V.Adamkaus antroji kadencija. Tais metais “liberalizmas” veikiau reiškė tai, kad aplink jį ir su jo žinia nevaržomi siautėjo “Gazprom” tarpininkų ir saugumiečių, kurių dalis dabar įstoję į liberalcentristų partiją, neformalūs klubai.

Demokratija ir procedūros yra bjaurus dalykas – kartais reikia atnaujinti savo teises ir galimybes, pasitikrinti mandatus.

O nenuoramos rinkėjai ima ir užsinori pasiųsti atostogų. LiCS, kaip žinoma, yra pati “saugumietiškiausia” valstybėje partija, turinti savo vadovybėje įtakingus nematomo fronto karius – buvusį Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoją Dainių Dabašinską, kitą tos pačios kontoros šulą Mindaugą Ladigą. Jų esama ir daugiau. Tik bėda – įtaka ir užkulisinės dvaro intrigos yra viena, o mokėjimas parodyti rinkėjams prasmę nepasiųsti partijos myriop – visai kas kita.

Minėtos šešėlinės figūros čia netinka – ne ta kvalifikacija ir pašaukimas. Todėl ir reikia lakstyti, ropinėti po kadenciją baigusio prezidento piktų ir savimylos kupinų rašinėlių pristatymus, nuvažinėti laike ir erdvėje galutinai pasiklydusį V.Adamkų, tarsi kokį seną limuziną. Nes nieko kito arsenale tiesiog nelikę.

Nėra nė vieno šūkio, kuris galėtų būti panašus į tinkamą A.Čapliko trupančiai partijai, kuris sutelktų ir mobilizuotų elektoratą. Mokesčių nemokėti ir be jų visi sugeba, gėjus į partiją priima konservatoriai, moterims kvotas dalija socialdemokratai – viena bėda.

Visas arsenalas jau išvogtas stipresniųjų. Mokėjimas gudriai prisiplakti taip pat nėra vien šios kompanijos monopolizuotas. Originalių idėjų badas ir panika.

Jei prezidentas V.Adamkus (anksčiau tai būdavo neįtikima) bent netiesiogiai remia LiCS frakcijos narį Arūną Valinską, galėtų susirasti ir platesnių medžioklės plotų. Yra dar viena liberalia pasivadinusi jėga – Vilniaus mero Artūro Zuoko judėjimas “Taip”. Jis LiCS atplaišas priims noriai, nes jaunai organizacijai labai reikia išsiveržti iš Vilniaus ribų ir sukurti nacionalinio masto jėgos regimybę.

Tik daug vietos sąrašiniame pyrage irgi nebus. Gali nutikti taip, kad A.Čaplikas pakartos kitados “socialliberalu” buvusio žaidėjo A.Paulausko “biznio” planą. Jo esmė paprasta – parduodu partines struktūras ir iškabą už tinkamą man vietą sąraše, o kiti tegul gelbėjasi kaip nori.

Prezidento V.Adamkaus beviltiškam projektui turiu vieną patarimą – susitaikyti su R.Paksu (kadaise stumtu į premjerus ir skirtu atsakingu už energetiką), kurį savo knygoje jis mini dažniausiai – daugiau kaip 200 kartų.

Gal R.Paksas susimylės ir vėl iš “Tvarkos ir teisingumo” grįš į liberaldemokratijos kelią. Tada nušvis liberalioji vaivorykštė ir populistai bus nugalėti, o senelis galės ramiai rašyti antrą knygą. Paskaitysime.

Lietuvos žinios

, , , ,

Parašykite komentarą

R. Paksas, dvasios ir runkeliai


 

„Darbo grupė spręs Rolando Pakso likimą„, „Rolando Pakso sugrįžimas“, „Rolandas Paksas laimėjo„, „Rolandas Paksas pralaimėjo“ ir t. t. Bus ar nebus leista jam balotiruotis, turi jis atsiprašyti ar neturi – mirtinai išūžusios ausis frazės. Tiek paties personažo šalininkų, tiek priešininkų argumentacijos logiką lemia ne rūpestis valstybės teisine sistema ir politine sveikata.

Mūsų dvasia

Lietuvos Konstitucijos šamanai iš Konstitucinio Teismo (KT) pastaraisiais metais tiek savo, tiek juos įtraukti žūtbūt siekusių politikų ir interesų grupių iniciatyva atpigino šiaip jau visiškai normalią ir įprastą Vakarų teisės tradicijoje sąvoką – spirit of the law (įstatymo dvasia).

Savo ankstesnio „išaiškinimo išaiškinimu„ KT prieš kelerius metus, vienos įtakingos kompanijos užsakymu, bandė sutrukdyti Seimui atlikti Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimą ir ženkliai prisidėjo prie to, kad šiandien ši institucija toliau dirba prieš visuomenės ir valstybės interesus.

Savo „pusiau nėštumo“ konstatavimu, pasakant, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas prieštarauja Konstitucijai, bet rinkimai bus teisėti net jo nepataisius, – paliko politikams galimybę keletą metų kvailioti ir nieko iš esmės nepakeisti, bet sukelti beprasmę painiavą. Apie KT sprendimų (tiksliau, beprasmiškų demagoginių tiradų) „naudą“ pensijų mažinimo srityje geriau išvis nieko nebesakyti. Teisėkūros srityje KT pats daugybę kartų rodė pavyzdį politikams, ir šie pamoką išmoko. Vytauto Greičiaus (ne)atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigų, kadencijai pasibaigus, komedija ir cirkas su dviejų parlamento narių apkalta tai tik iš dalies iliustruoja.

Šamanų su mantijomis, grandinėmis ir amuletais sudėtis keitėsi, tradicijos – ne. Tyčia iki galo neatsakęs į visus klausimus dėl neteisėtų prezidento Valdo Adamkaus ir jo patarėjų veiksmų, apdovanojant ordinu KGB generolą, KT pademonstravo, kad tebėra pasiryžęs būti politiniu stogu ar vėzdu – pagal poreikį ir užsakymą. Aiškinti labai išsamiai, dedant po Konstitucijos straipsnio kablelį ir rašant „bet…„, tapo įprasta, kaip ir lakoniškai atkirsti, kad apie tą ar kitą dalyką nieko neparašyta. Pagal poreikį ir užsakymą. Tad mūsų dvasia darėsi vis labiau panaši į vaiduoklį.

Dvasių nesusikalbėjimas

Kaip minėjau, įstatymų dvasia nėra Egidijaus Kūrio išgalvotas dalykas, kaip bando įrodyti Valentinas Mazuronis. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), kad ir ką sakytų nušalintojo prezidento šalininkai, pats pasirėmė būtent Europos žmogaus teisių konvencijos dvasia, kai nutarė nekreipti dėmesio į tai, jog R.Pakso skundas buvo pateiktas pavėluotai. Bet čia apie dvasias nieko nenorintys girdėti “Tvarkos ir teisingumo„ kalbėtojai problemų neįžiūri. Konvencijos dvasią EŽTT, kurį labiausiai euroskeptiška Seimo frakcija taip pamilo, išvis pasitelkia gan dažnai. Kaip minėjau – nieko keisto.

Bėda ta, kad šįkart Lietuvos ir EŽTT teisėjų išsikviestos dvasios nesusikalbėjo. Tai nebuvo netikėta, nes Lietuva dvasią išsikvietė strimgalviais, kalbino nervingai – siekdama konkretaus, vienam asmeniui skirto politinio tikslo, ir pasistengė nustebinti Europą užmojo radikalumu. Konstitucijos keisti nebuvo laiko, rinkimai artėjo, R.Paksas buvo tas absoliutus blogis, kurio nebeturėjo saugoti nei įstatymai, nei Konstitucija, tad paskubomis buvo iškeptas sprendimas, kuris vis dėlto paliko keletą neaiškumų, verčiančių pasikrapštyti pakaušį. Buvo pasakyta, kad tas, kuris sulaužė priesaiką, daugiau prisiekti negali. Ne iki galo aišku, ar gali jis, pavyzdžiui, užsiverbuoti į kariuomenę ir prisiekti ten. Bet dėl tokių ir panašių niekučių niekas galvos nesuko. Tuometinės apkaltos dalyviai ir jų įpėdiniai Seime, teisės citadelėse ir kitur nesuko sau galvos, kaip iki galo sutvarkyti apkaltos procedūras ir civilizuotai sureguliuoti šį nemalonų procesą. R.Pakso nebebuvo, drakonas mirė, šventė atėjo, demokratija ir Konstitucija triumfavo, Tėvynė nebebuvo pavojuje ir, tikėta, kad viskas bus gerai. Gerai nebuvo.

Jokios pažangos

Jokios pažangos, kaip rodo pats prasidėjusių diskusijų turinys, nepadaryta. Jokios kartelės aukščiau nepakilo, kaip buvo deklaruojama. Dabar darbo grupes kurti, ietis ir šakes laužyti, vėl spjaudytis ir muštis provokuojantis EŽTT sprendimas nebuvo netikėtas. Netgi labai lengvai numanomas, ir jo data žinoma. Ir apnuogino jis vėl tą patį – įstatymus ir net Konstituciją vėl planuojama ir siūloma keisti taip, kad būtų padėta ar pakenkta R.Paksui, kaip tokiam.

Nė vienai iš šalių nė motais, kad kalbama apie valstybės sandaros, Konstitucijos, teisinius pagrindus. Dar kvailiau, kai imama, net nepradėjus svarstyti įstatymų pakeitimų, reikalauti, kad R.Paksas atsiprašytų ir vėl, po visko, kas valstybėje nutiko per laikotarpį nuo apkaltos, drėgnomis akimis postringauti apie moralines karteles bei valstybės išdavimą. Tai nepanašu net į pagirias, tai jau daugiadienės, kai visi kalba, niekas nesiklauso, degtinė ir pinigai baigiasi, tad belieka dar jų pasiskolinti ir pragerti. Ne sprendimais, o pranešimais spaudai dabar nusprendęs dirbti KT prie šio užsitęsusio baliaus prisidėjo sakydamas, kad nieko nepasakys. Devynių kerėtojų doktrina paskelbta šventesne už Konstituciją.

Virš viso triukšmo parimusi aukštybėse sėdi ryžtingoji ir populiarioji Prezidentė, ką tik savo retorika atkartojusi visus R.Pakso lozungus apie oligarchiją ir klanus. Savo nuomonę dėl EŽTT antausio mūsų konstituciniams fokstrotams ji gal ir turi, bet jos kol kas nesakys. Mat dar nepaaiškėjo, kurią iš kvailų pozicijų palaikyti bus populiariau.

Pozicijos išties deklaruojamos įspūdingos. R.Paksas demonstruoja toliau nematąs nieko blogo pilietybių pardavinėjime finansiniams rėmėjams vien todėl, kad panašiai darė ir Valdas Adamkus. Jo šalininkų nuomone, balotiruotis jam turi būti leista skubiai. Priešininkai neslepia padarysią viską, kad sprendimo įgyvendinimo procesas būtų kuo labiau vilkinamas ir jo rezultatas būtų būtinai neparankus R.Paksui – neva dėl to, kad jis neatsiprašo. Kai pusiau juokais vienam Seimo nariui pasiūliau tą normą dėl priesaikos laužytojų bausmės trukmės patikėti referendumui ar plebiscitui, išgirdau seną gerą “valstybininkų„ ar kokios kitos elitinės grupuotės atliekamą melodiją: tauta kvaila ir populistai apgaus “runkelius„. Pastarieji laikomi protingais, veiksniais ir atsakingais tik tada, kai iš jų norima išreikalauti mokesčius, o dėl kitko jų skirstytojai išsiaiškins patys. Su dvasiomis ar be jų.

Šaltinis: Lietuvos žinios

, , ,

2 Komentaras

Grybauskaitė, Paksas, Adamkus – bendrieji vardikliai


Antrą kartą, kaip kažkada Valdo Adamkaus laikais, šypsodamasis sakau, kad lyg ir laikas būtų džiaugsmingai pašokti bei užgiedoti prancūzų "Marselietę" nuo antros eilutės: "Le jour de gloire est arrivé!" ("Šlovės valanda išaušo" – aut. past.), bet pačiam juokinga.

“Prezidentė Dalia Grybauskaitė penktadienį patenkino generalinio prokuroro Algimanto Valantino atsistatydinimo pareiškimą ir pasirašė dekretą dėl teikimo Seimui pritarti jo atleidimui iš generalinio prokuroro pareigų. Atleidimo procedūra bus baigta, kai Seimas šį klausimą įtrauks į darbotvarkę ir balsuos dėl pritarimo, o Prezidentė pasirašys dekretą dėl atleidimo.

"Šis sprendimas yra priimtas laiku, nes, susiklosčius dabartinei situacijai ir aplinkybėms, Prokuratūra negali ir negalės efektyviai atlikti savo funkcijų. Visuomenės nepasitikėjimas Generalinės prokuratūros vadovybe paralyžiuoja visos prokuratūros darbą ir tampa trukdžiu ne tik kasdieniam prokuratūros darbui, bet ir būtiniausioms permainoms vykdyti", – pranešime spaudai cituojama D. Grybauskaitė.

Tai, spėtina, ta pati D. Grybauskaitė, kuri prieš kelias dienas sakė, jog A. Valantinas nūnai dirba visai gerai.

Praėjusį trečiadienį oficialioji prezidentūra skelbė: "Nuolatinė politizuota generalinių prokurorų kaita problemų neišsprendžia" ir "įpareigojo generalinį prokurorą atsakingai užbaigti pradėtus darbus".

V. Adamkų prisiminiau, nes ponas ilgai ieškojo pakaitalo nepakeičiamam sovietinio saugumo rezervininkui Arvydui Pociui ir anuomet išprovokavo prancūziškai pradžiugti, kai surado Povilą Malakauską, vėliau pakeltą į generolus, kurį iš anksto buvo paminėjęs pačiu pirmuoju kandidatu į Valstybės saugumo departamento direktorius. Nuorodos į savo straipsnį “Lietuvos žiniose” nerandu, tačiau įspaustas ant popieriaus šis džiugesio reiškimas neginčytinai egzistuoja.

Kažkada prezidentu buvęs, o vėliau apkaltos tvarka paprašytas išeiti Rolandas Paksas taip pat pasižymėjo unikalia geba keisti nuomones kadrų klausimais. Artėjant apkaltai jis paskyrė, o paskui, tą pačią dieną, atleido iš savo patarėjo pareigų tokį verslininką Jurijų Borisovą. Tuomet dėl tokio elgesio kai kas viešai abejojo prezidento veiksmų ir pasaulėjautos adekvatumu. Daugiau analogijų tarp D. Grybauskaitės ir R. Pakso rasite (čia, čia ir čia).

Su V. Adamkumi D. Grybauskaitė panaši dar ir tuo, kad, prieš palaimindama A. Valantiną, kurį vėliau ekskomunikavo, ji surengė parodomąjį trijų valandų posėdį, idant įtikintų kvapą užgniaužusią tautą, jog tirai siekia viską nuodugniai išsiaiškinti. V. Adamkus panašiai darė LEO LT, gorbačioviško tautos blaivinimo įstatymų svarstymo atvejais. Tik į dangų žvelgė senoliškai dvasingiau ir verkšleno įtikimiau.

Kitas, jau visų trijų prezidentų bendrasis vardiklis šiuo atveju yra labai banalus: viešųjų ryšių smagračiai nuo neadekvatumo ėmė taip girgždėti ir dvokti svilėsiais, jog teko susitaikyti su viešu savo nenuoseklumo arba silpnumo pripažinimu. Aš asmeniškai manau, kad tai gerai, nes įrodo tam tikrą šalies demokratijos gyvastį.

Dideli sveikinimai D. Grybauskaitei. Su tokia nelaime, kuomet reikia pripažinti “nupjovus grybą” ji, kol kas, susidorojo geriausiai. Tik labai džiūgauti ir nustoti siekti pažangos nėra verta, nes antrą kartą neišdegs teiginys, jog kažkoks Valantinas ėmė apgavo ne tik ją pačią, o dar ir visą jos teisės patarėjų gvardiją.

, , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: