Posts Tagged parlamentas

Konservatoriams prireikė psichologo?


 

 

Ką tik pasirodė mano komentaras, kuriame rašiau, jog Seimo pirmininkė, viena Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovių Irena Degutienė nedaro rimtų viešųjų ryšių klaidų. Atrodo, kad būsiu paskubėjęs arba parlamento vadovė pervargo. Teigdama, kad sprendimas – kreiptis į Darbo partiją dėl paramos – buvo psichologinė klaida, I. Degutienė visiškai nevykusiai pamėgino išskalbti partijos vadovybės mundurą.

„Iniciatyva kreiptis į DP frakciją kilo ne iš TS-LKD vadovybės, o iš paprastų TS-LKD frakcijos narių“, – sako politikė.

Vaje, taip ir įsivaizduoju A. Kubilių, tiesiog vizuojantį „paprasto frakcijos nario“ (įdomu išgirsti paprastumo ir nepaprastumo nustatymo kriterijų) pakištą kreipimosi variantą. Matyt pasitarti dėl audrą sukėlusio sprendimo – nebuvo laiko?

Visgi, interviu I. Degutienei nepavyko visai neoponuoti krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei.

„- Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė kelia klausimą taip: kodėl socialdemokratams galima tartis su "darbiečiais", o konservatoriams – ne? Ar įmanomas toks sugretinimas?

– Negalime lygiuotis į socialdemokratus, nes mūsų kita ideologija ir kitos vertybinės nuostatos. DP pagal pažiūras yra artimesnė socialdemokratams. Jų buvimas kartu visuomenei abejonių galbūt nekėlė. Jie save laiko centro kairiaisiais, o mes esame dešinioji partija. Tad nesakyčiau, jog galime vienodai vertinti mūsų partijos ir socialdemokratų santykį su DP.“

Šalia to, I. Degutienė, ne „paprastų partijos narių“, o ją kalbinusio kolegos Vladimiro Laučiaus paraginta pripažįsta, kad jai arčiau širdies yra „klaidas pripažinusio“ Algirdo Butkevičiaus socialdemokratų kompanija. Taigi, „žurnalistų susapnuoti“ skirtingi vektoriai TS-LKD vadovybėje maskuojasi sunkiai.

Gal psichologo pagalbos konservatorių frakcijai ir reikia, nes tokios klaidos nelabai ištaisomos vien viešųjų ryšių specialistų.

Laiku jų nepasitelkus, gali tikrai tekti rašyti „tris laiškus“, kaip pasiūlė „Vienos „Lietuvos“ atstovas Mantas Varaška. Siūlymas nuskambėjo anekdoto forma Vyriausybės valandoje, bet, darant tokias psichologines klaidas ir netyčia pasirašant tai, ką pakiša „paprasti“ konservatoriai… Visko gali būti. Štai citata iš paskutinės Vyriausybės valandos Seime.

„M. VARAŠKA (VLF). Gerbiamasis Ministre Pirmininke, vienos šalies premjeras, paveldėjęs arba perėmęs savo pirmtako postą, jo stalčiuje rado laišką su trim vokais įpėdiniui. Juose buvo parašyta: jeigu tau bus sunku, eilės tvarka atplėšk šiuos laiškus. Po kažkiek metų, atėjus sunkumams, jis atplėšė pirmąjį laišką. Jame buvo pasakyta: suversk visą kaltę man. Jis taip ir padarė. Žiniasklaida liko patenkinta. Po pusmečio vėl atėjo nauji sunkumai, ir Ministras Pirmininkas ryžosi atplėšti antrą laišką. Jame buvo parašyta: kaltink opoziciją ir paaukok kažką iš saviškių. Jis taip ir padarė – paaukojo parlamento vadovą. Ir dar maždaug po metų, užgriuvus dar didesnėm problemom, jis ryžosi atplėšti trečią laišką. Jame buvo parašyta: rašyk tris laiškus. Aš nežinau, ką jūs radote Gedimino Kirkilo stalčiuose, bet atrodo, kad situacija labai panaši. Ar nekyla kartais minčių apie tuos tris laiškus?

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Gerbiamasis Mantai, aš jums parašysiu šiandien tris laiškus, jeigu jums tai tinka. Aš tokius anekdotus atsimenu nuo 1990 metų. Jeigu turite dar naujesnių, tai būtų gerai…“

Gedimino Kirkilo kaltes jau visi žino, o Arūnas Valinskas – sėkmingai paaukotas.

, , , ,

Parašykite komentarą

Atstokit su tom parlamento išlaidom!


 

Kai kuriems kolegoms turbūt tiesiog metų užduotimi tapo atpiginti Seimą. Niekaip nuo šios temos neatsikabina ir gerbiamas kolega Artūras Račas. Jo šventa teisė, bet man asmenišksai – jau nuobodu. Tūkstančiu pasibrangino, tūkstančiu atsipigino… Šimtas ten, du – atgal. Negi dar nenusibodo?

Kokią įtaką tai turi biudžeto surinkimui ir ekonominės krizės įveikimui? Taip – solidarumas, kentėjimas iš vien su tauta, tarnystė ir basojo vienuolio pasiaukojimas – visa tai gražu ir nėra visai nesvarbu. Tik priminsiu, kad toliau kurstyti šią psichozę, reiškia deklaruoti, jog idealiausias parlamentas buvo sovietų laikais. Tada du kartus per metus suvažiuodavo į sesijas, pakeldavo rankas už paruoštus popierius, perskatydavo pasirašytas kalbas, paplodavo, palėbaudavo ir išsiskirstydavo. Pigu ir greita.

Man asmeniškai daug pikčiau yra dėl nepadaromų darbų, įstatymų kokybės, parlamentinės kontrolės neefektyvumo, politinės valios ir talento stokos daugelyje sričių. Primenu savo patarimą dėl tolesnio „parlamento piginimo“. Ar tada būsite patenkinti, kolegos?? Ar neištiks taip, kad šia lengva ir populiarumą garantuojančia tema sukursime dūmų uždangą svarbesnių reikalų nesprendimui ir dar padėsime marginalizuoti patį parlamentarizmą, įtvirtinant vykdomosios valdžios perdėtą praktinę viršenybę?

, , , ,

Parašykite komentarą

Apie žalą ir naudą


 

Iš viso to, kas pastaruoju metu buvo viešai pasakyta apie Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą ir trečius metus nuo Seimo slepiamas 12 pažymų, aišku, jog parlamentinės demokratijos galia valstybėje dar ilgai bus nelabai galinga.

Generolas Povilas Malakauskas, neseniai žadėjęs, kad jei tik pajus politikų nepasitikėjimą, pats trauksis iš pareigų, dabar sako puikiai vertinąs savo darbą ir niekur nesirengia išeiti. Net ir tuomet, kai labai ilgai svyravęs bei girgždėjęs išsijudino Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas su jo pirmininku Arvydu Anušausku. Šis pagaliau suprato, kad turi reikalą su parlamentarizmą ir demokratiją atvirai niekinančia sistema ir jos vadovu. Galiausiai klausimas iškeltas: ar gali toliau departamentui vadovauti toks direktorius?

Tačiau ilgai puoselėtas ryžtas gimė aiškiai pernešiotas ir visi kratosi jį paremti. Vienintelė naujiena – Seimo pirmininkė Irena Degutienė principingai palaikė A.Anušausko poziciją. Bet kas iš to. Kaip jau minėta, P.Malakauskas atstovauja jėgoms, kurioms visokie ten tautos išrinktieji tėra įkyri kliūtis – uodas, zvimbiantis paausyje.

A.Anušauskas, kaip aiškėja, ketino spręsti reikalus per Valstybės gynimo tarybą, tačiau ir ten gali iškilti kliūčių. Premjeras Andrius Kubilius kaip visada neturi pozicijos ir laukia, ką nutars dauguma. Jis sako neradęs laiko pagalvoti apie tokią smulkmeną – gerai ar blogai dirba VSD vadovas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia, kad kol kas neketina keisti generolo, nes šis dirbąs "taip, kaip ji ir tikėjosi", t. y. nelabai gerai. Kol prezidentė sugalvos reformą – permainų nebus. Tiesa, ji gal ir apsispręstų greičiau, jei minėta Valstybės gynimo taryba paprašytų. Nei gerai, nei blogai prezidentės neįvertintam direktoriui aiškiai ką nors vargu ar pasakys ir Seimas.

Iš valdančiosios daugumos generolą visada parems liberalcentristai. Mat kas gali paneigti, kad VSD stalčiuose yra dar nepanaudotų ir žiniasklaidai pro antras duris neišspjautų dokumentų apie "abonentines" odisėjas. Opozicijos laikysena irgi sunkiai prognozuojama. Net interpeliacijų rekordininkai iš "Tvarkos ir teisingumo" rodo nenorą išmesti P.Malakauską vien todėl, kad, kaip patys deklaruoja, postas neatitektų konservatoriams.

Blogiausia, jog užsikabinę už nuslėptų pažymų fakto politikai ne tik pamiršo visuotinį sekimą, pramiegotas riaušes ir kitus "smulkius" prasižengimus, bet ir ėmė tiesiog keistai kalbėti. I.Degutienė pareiškė, kad jos minėtų pažymų turinys išvis nedomina, A.Anušauskas

dar kartą paporino, esą dalis informacijos ten gali būti pasenusi. Ką gi, nesiginčiju: pats pažymų davimo faktas ir galvos nukirtimas už nedavimą – svarbus. Neatsiradus tokiam precedentui, parlamentinei kontrolei nėra nė aikštelės kur įsikurti.

Tik ar visuomenė nepratinama prie minties, kad pažymų turinys yra visiškai niekinis? Šiuo požiūriu labai įdomiai atrodo jau anksčiau išsakyta prokurorų pozicija, kurią žiniasklaidai neseniai, kaip P.Malakauską pridengiantį argumentą, vėl ištrimitavo buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Peržiūrėjusi pažymas VSD nerado pagrindo baudžiamosioms byloms kelti, bet ėmėsi filosofuoti apie informacijos pateikimo visuomeninę žalą.

Čia dera prisiminti neseniai dar Seimo pirmininku buvusio Arūno Valinsko ir per apkaltą išmesto Rolando Pakso bei kitus atvejus, kai iš pareigų išlėkė susikompromitavę politikai, o prokurorai ir teismai nerado pagrindo ką nors pasodinti į kalėjimą. Įdomu – visuomenė dėl to patyrė žalos ar naudos? Prokurorai to nepakomentuos. Jau seniai žinome, kad mūsų prokuratūros išminčių kriterijai, pagal kuriuos jie matuoja žalą ar naudą visuomenei, neretai yra įstrigę kažkur tarp Baudžiamojo kodekso viršelio ir pokiliminės politikos. Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje atkaklus netyrimas – net teismams liepiant tirti – puiki iliustracija.

Galiausiai, ar visuomenei tikrai nebūtų sveika žinoti kad ir dvyliktosios pažymos informaciją: kas ir už kiek perka kokią žiniasklaidą? Prokurorų nuomone, būtų žalinga, politikų nuomone – nesvarbu. VSD skandale pagarsėjusiems ir taip pat elgtis norintiems veikėjams – palankus signalas: politinės valdžios kaita nepablogina terpės tvarkyti savo reikalus panašiu būdu.

Tuo metu, kai Lietuvoje atvirai kuriami visokie Kremliaus strateginiai centrai, valstybė (jau kurį laiką) gyvena ne tik be Saugumo departamento, bet ir be savo vertę bei paskirtį suvokiančio parlamento. Tokiomis aplinkybėmis apie naudą ir žalą toliau spręs kiti centrai, besipešantys dėl pozicijos prie GAZPROM vamzdžio ir ne visada veikiantys taip viešai kaip Algirdas Paleckis.

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

Kas bus, jei Valinskas negrius?


Įsitraukdama į gerokai prisidirbusio ir daug ką užknisusio Arūno Valinsko vertimo kampaniją Dalia Grybauskaitė ėmėsi gana rizikingo reikalo.

Apie tai jau parašiau ir noriu tik šį tą patikslinti. Nenoriu pasakyti, kad ji, kaip pilietė, negali turėti nuomonės apie tai, kaip elgtis nelabai vykusiam Seimo vadovui. Pastarojo gerbėju niekada nebuvau ir jo politinė mirtis man ašaros neišspaus. Kalbu apie rimtesnius dalykus.

Prezidentas Lietuvoje turi pakankamai sričių, už kurias atsakingus žmones tiesiogiai skiria ir atleidžia. Taip jau yra, kad teismai, teisėsauga, policija nėra mūsuose daug populiaresni už Seimo pirmininką, kurio Daukanto a. šeimininkas nei skiria, nei atleidžia, nei turėtų įtakoti, pagal Konstitucijos įtvirtintą valdžių atskyrimą. Tad pats pasirinktas D. Grybauskaitės taikinys yra skirtas bendram jos moraliniam autoritetui išbandyti. Mano manymu, taikinys yra aiškiai per menkos vertės. Kažkada JAV prezidentas G. W. Bushas jaunesnysis retoriškai klausė – ar verta raketomis šaudyti kupranugariui į užpakalį?

Seimo vadovas čia kiek didesnė vertybė nei tas kupranugaris, bet štai šimtaprocentinių garantijų, kad šūvis Valinską sunaikins – nėra. Įsivaizduokime – kas bus, jei tas artistas neatsistatydins, o Seime jį nugriauti pritrūks dviejų balsų? Istorija bus panaši į Vytauto Greičiaus, tačiau turės rimtesnių padarinių, nors atrodys ir juokingiau. Tai reikš, kad dideliais reitingais ir juodais diržais užtaisytas moralinio autoriteto užtaisas nėra mirtinas. Kas tuomet jo paisys ateityje ir kaip klostysis santykiai su parlamentu? Ar tik neteks liūdnai linguoti galva ir skųstis, kad niekas nebeklauso? Juk precedentui užteks ir vieno karto.

Ar nevertėjo tą brangų ir paskutinį ginklą, pridėjus prie jo įgaliojimus, panaudoti kitur ir vienu dekretu pamėginti nušluoti visą apsidirbusią Valstybės saugumo departamento vadovybę, dar pridedant viešą moralinį lydraštį, kad tokiems sutvėrimams nėra vietos nei valstybės tarnyboje, nei diplomatų gretose? Kažkodėl ten buvo pademonstruota “garo nuleidimo” terminologija ir vis dar laukiama stebuklų.

, , , ,

Komentarų: 1

Kaip grybai su žirniais kariavo…


 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atkakliai mėginanti pateisinti kietos ponios, kurią visi turi gerbti ar bent bijoti, įvaizdį, nei iš šio, nei iš to nutarė įsikišti į „gerų“ ir „negerų“ tautos prisikėlimą žadėjusių politinės scenos geltonsnapių kovas. Padarė tai absoliučiai neraštingai ir nevykusiai, neįvertindama ir galimų pasekmių savo pačios laimingo prezidentavimo perspektyvoms.

Purvo vonios

Stebint Seimo pirmininko Arūno Valinsko šalininkų ir priešininkų kovas partijoje, kuri kažkada čia skelbėsi prikelsianti tautą, matosi daugybė prieštaringų dalykų. Daug triukšmų, propagandos, užkulisinių intrigų ir, kaip dera specialiųjų tarnybų nekontroliuojančiai valstybei, apsitaškymo operatyviniais kompromatais.

Kieno mašinos kur kada parkavosi, kieno žmonos sesuo kur dirba ir kokiam provincijos partijos rateliui priklauso, kas ką, kada, kur ir su kuo gėrė… Dalies šios informacijos susirinkti, sugrupuoti, suguldyti į pasirodžiusias spaudoje schemas bei išspjauti į viešumą niekaip neįmanoma neprieinant prie šaltinių, kurie neturėtų būti prieinami visiems – prie asmens duomenų.

A. Valinskas, kaip teisingai pastebi apžvalgininkas Arūnas Daugėla, dėsningai sumoka už visas bjauriausias savo charakterio savybes, politinį infantilumą ir atsakomybės jausmo stoką. Kaip apgailėtinas žioplys jis nuo pat kadencijos pradžios įsivėlė į labiau patyrusių koalicijos partnerių sugalvotą ir užkulisiuose jam įpūstą kovos su „žiniasklaidos persekiojimu“ verpetą.

Dar anksčiau susirinko sau partiją iš atsitiktinių pakeleivių, kuriuos vienijo tik politinių pažiūrų neturėjimas ir holivudinių dublerių rūbinei būdingi gebėjimai krėsti vieni kitiems smulkias, bet, kaip jiems atrodo, smagias niekšybes. Paskui net ir daugeliui pastarųjų sugebėjo nusibosti, o ir tiesiog nesuvaldė interesų kovos savo nenormaliajame darinyje, kur jau želia ne tik ąžuolai, bet ir dilgėlės. Kartu tai primena rusišką animacinį filmuką apie grybų ir žirnių karus, iš kurių valstybei naudos, kaip iš ožio pieno.

Taigi, A. Valinskas, kuris dar sugebėjo ir nesuprasti, kad gerti degtinę su kriminaliniais dėdėmis ir tetomis Seimo pirmininkui nedera, užuojautos nenusipelno tikrai.

Nėra kozirių

Pirmininkas tapo visiškai priklausomas nuo koalicijos parnerių požiūrio ir, šia prasme, yra pakankamai tinkamas premjerui Andriui Kubiliui, nes dabar tikrai mažiau „šakosis“ dėl kokių nors sprendimų ar postų. Tad ir ministras pirmininkas toliau demonstruoja deklaruotą krikščionišką atlaidumą ir prašo iš teisėsaugos ko nors daugiau, nei bendrosios moralės principams prieštaraujančių išgertuvių patvirtinimo.

Tokių dalykų kol kas neišgirdome, nors niekas negarantuoja, kad jie neguli kokioje nors Valstybės saugumo departamento vadovo Povilo Malakausko ar kokio kito veikėjo segtuvėlyje.A. Sacharuko liudijimai, kad jis susilaukė dar ir pirmininko sugėrovo prašymų neteisėtai padėti – reikšmingi, bet A. Valinskas juos įvardija, tik kaip oponento kerštą. Tad kol kas lieka tik labai nemalonaus tvaiko klausimas.

Nejučiomis prisimena labai amoraliu laikytas ir visuotinai išjuoktas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Bilo Clintono paišdykavimas su vėliau išgarsėjusia „naivia mergaite“. Jis nesibaigė apkalta net ir po to, kai prezidentą pagavo apsimelavus. Mat, šalia visų savo laisvalaikio įpročių, B. Clintoną visuomenė ir politikos elitas laikė gerai einančiu pareigas vadovu. Ar tokiu koziriu gali pasigirti A. Valinskas? Vargu.

Tūkstantinė minia jo ginti tikrai nesusirinks. Ir net frakcija nesėdės su plakatais bei marškinėliais Seimo salėje, kaip darė Viktoro Uspaskicho ginklanešiai. Nepelnytai iškilęs ir greit nupuolęs, pramogų verslu politikos nesugebėjęs paversti juokdarys neturi visiškai jokių kozirių.

Prie ko čia D. Grybauskaitė?

Seimo pirmininkui nušalinti Lietuvoje nereikia apkaltos. Pakaks Seimui prabalsuoti. Tam, kas yra susipažinęs su šalies Konstitucija ir bendrais valdžių atskyrimo principais, aišku – tai išskirtinai Seimo reikalas ir seniai reitingų bedugnėje besivoliojančiai institucijai pačiai teks spręsti – kaip ropoti iš eilinės pamazgų duobės.

D. Grybauskaitė teisi, kai nelaukia, kol pasveiks jai tiesiogiai pavaldžios institucijos generalinis direktorius, kai atleidžia jo pavaduotojus, net jei serga ir labai žymus generolas. Yra daugiau tokių institucijų ir jai tiesiogiai priskirtų valdžios sričių. Jai priklauso skirti ir reikalauti pašalinti ministrus, teikiant atitinkamus dekretus arba tiesiog naudojant tai, kas vadinama moraliniu autoritetu. Ko jai daryti nepriklauso, tai nurodinėti institucijai, kuri jai jokia forma, jokiu mastu ir jokia prasme nepavaldi.

Tai Prezidentė, pagal mūsų Konstituciją, turėjo prisiekti tautos atstovų akivaizdoje ir parlamentinės respublikos pas mus dar niekas nepanaikino. Tikiuosi, kad joks lukašenkinio tipo šaunuolis to ir nepadarys.

Tad visai nepriklausomai nuo to, kas būtų Seimo pirmininkas – Arūnas Valinskas, Aleksandras Sacharukas, Petras Gražulis ir Antanas Nedzinskas,– imperatyviai aiškinti tokiam asmeniui, kada jam atsistatydinti,– ne jos Ekscelencijos reikalas.

Valdininkiškas įkarštis

Šis, nei į tvorą, nei mietą nuskambėjęs, raginimas, vėliau supanašėjęs į grasinimą (jau paraginta pasitraukti, „kol to nepadarė pats Seimas“), atrodo, reiškia kietosios ponios nuomonę, kad ji gali priversti parlamentą balsuoti taip, kaip jai patinka.

Jei D. Grybauskaitė ir jos išmintingi patarėjai tikrai taip mano, tai dera priminti, kad josios pirmtakui patarinėjusi Aušra Rauličkytė taip išprovokavo teisinę ir politinę aklavietę.

Net būdama formaliai teisi, kaip vėliau patvirtino ir Konstitucinis Teismas, patarėja leido sau nuobodžiaujančiai parlamentarų miniai pasakyti, kad jie dėl Aukščiausiojo Teismo pirmininko atleidimo gali balsuoti tik taip ir ne kitaip. Padarinius mes žinome. Naudos iš to neturėjo niekas, tad vargu ar reiktų mindyti tą patį grėblį.

Kokį politinės atsakomybės mastą A. Valinskui užkraus tie, kas jį pirmininku išrinko, toks ir bus užkrautas. Tačiau kai kurių politologų nuogąstavimai, kad direktyvomis valdyti įpratusi karatistė-valdininkė ne iškart išmoks būti politike – gali pasitvirtinti. Juolab, kad ir patarėja, turinti sufleruoti vidaus politikos klausimais, Audronė Nugaraitė atvirai skelbia neturinti politinių pažiūrų ir prezidentės pažiūras laikanti nesvarbiomis.

Galiausiai, veliantis į svetimus kompromatų karus ir mėtantis autoretitingais pareiškimais,gali ištikti kaip tam pačiam A. Valinskui. Jo postringavimai apie dešimtį Dievo įsakymų, kaip savo programą, irgi dabar tik sutirština visų kylančių nešvarumų spalvas. Patogiomis aplinkybėmis bet kam galima priminti ypatingo susišventinimo epizodus. Jei jau nereikia politinių pažiūrų, tai prisiminkime bent jau naujausią istoriją. Rolandas Paksas garsiai skelbėsi būsiąs tautos sąžine ir išvaduotoju, o buvo pagautas ir išspirtas už parduotą pilietybę Jurijui Borisovui. Sugrįžęs Valdas Adamkus turėjo įsižeidusiai tylėti, kai paaiškėjo kiek ir kam jis dalino pilietybių bei ordinų. Lazda visuomet yra su dviem galais.

Balsas.lt

, , , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: