Posts Tagged parlamentas

Bronius Bradauskas išeina į karą


Kariuomenės vadas Valdas Tutkus baigė kadenciją ir Seimas jį atleido. Palydas parlamente lydėjo įdomios diskusijos.

“Bronius Bradauskas pareiškė, kad generolo atleidimas esą gali pakenkti šalies saugumui, ir svarstė, kodėl konservatoriai taip nori atleisti vieną geriausių kariuomenės vadų visoje Europoje – galbūt jie ruošiasi karui su priešais šalies viduje, ir valdantiesiems neva reikia žmogaus, kuris galėtų vesti į karą su savais žmonėmis”.

Ligi šiol žinojau, kad B. Bradauskas yra parlamentarizmo ekspertas, nustatęs, kad be milijono į Seimą nedera kandidatuoti. Žinojau, kad jis medžioklės ekspertas, kuriam nusispjauti į privačią kokio nors miško turėtojo nuosavybę (žr. dar ir čia). Žinojau, kad didelis Aleksandro Lukašenkos draugas. Bet dabar jis dar ir atestuojantis generolus karybos specialistas. Europinės reikšmės. Neturiu informacijos, bet ar nebus taip, kad militarinius generolo talentus žymus raudonasis milijonierius bus įvertinęs kokioje bendroje medžioklėje? Juk ten tenka ir pašaudyti J O man šis, labai tipiškas sovietinio sukirpimo generolas labiausiai įsiminė savo atsakymu į klausimą, kuomet buvo skiriamas Lietuvos kariuomenės vadu. Kai jo žurnalistas paklausė apie tarnybą sovietų kariuomenę ir kariavimą Afganistane, jis aiškindamas „nusiaiškino“ iki to, kad „tuomet nesiskaitė, jog Lietuva buvo okupuota“. Bet kas ten žino, gal jis tikrai itin gabus karvedys. Bradauskas sako, Bradauskas žino. Gal kas žinot ką daugiau? Ypač apie vidaus karą, kuriuo gąsdina šis Seimo narys?

, , , , , ,

2 Komentaras

Apie adamkizmą laukiant inauguracijos


Liepos 12-ąją Lietuvos rinkėjai sulauks naujo valstybės vadovo, kuriam pasiekti savo tikslą buvo, bent jau formaliai žiūrint, gerokai lengviau nei bet kuriam prieš tai buvusiam “naujam politiniam veidui“. Lietuvos politikos kartelė nukrito į tokį lygį, kad perlipti nebeprireikė net didelių išlaidų ar pastangų.

Rinkimų naktį Dalia Grybauskaitė sakė nenorinti lyginti savo būsimos politikos su kadenciją baigiančio prezidento Valdo Adamkaus dešimties metų veikla bei rezultatais. Mandagu, bet būtų labai blogai, jei formaliai dėkodama už darbą (negi gaila “ačiū“ pasakyti?) nueinančiam prezidentui, ji būtų linkusi keliauti pramintais “adamkizmo“ takais.

Kas tas “adamkizmas“?

Neketinu pradėti nuo Adomo ir Ievos, be to, dešimties metų nesutalpinsi į vieną straipsnį. Tad rašau tik apie keletą dalykų, kurie per tą dešimtmetį iki gyvo kaulo atsibodo. Žinau, kad iš Jo Ekscelencijos gerbėjų sulauksiu priekaišto, kad neakcentuoju teigiamybių, kurių negalėjo nebūti, bet jas palieku paties V.Adamkaus memuarams bei viešųjų ryšių samdiniams. O jei kam labai rūpi dainelė, kad šis žmogus atvedė mus į Europos Sąjungą ir NATO, tai tegul sau ginčijasi su kitais dainorėliais, giedančiais tą patį apie save – Algirdu Mykolu Brazausku, kuris pirmasis parašė laišką NATO generaliniam sekretoriui ir važiavo deponuoti stojimo sutarties į Vašingtoną, Rolandu Paksu ir Artūru Paulausku. Yra turbūt ir daugiau tų tautos “vedžiotojų“ (daugiausia – už nosies), kurie visi būtų labai reikšmingi, jei ne paprastas faktas, kad Vakarai į savo klubus mus priėmė tiesiog avansu, siekdami už ausų ištraukti iš ten, kur ligi šiol esame apsikasę ir įsibetonavę kojomis, – iš Eurazijos imperijos provincijos pelkės.

Neketinu gilintis ir į tai, su kokiais veikėjais ir kokiais sumetimais V.Adamkus gerdavo kavą, arbatą ar ką stipresnio tuomet, kai iš LTSR atvykdavo kokia delegacija. Man kur kas svarbiau tai, ką jis darė įsikraustęs į S.Daukanto aikštę ir ko siūlyčiau nekartoti dabar išrinktai krašto vadovei.

Dažnai teigiama, kad ypač “antrasis Adamkus“ yra tiesiog liūdnas, pavargęs senukas – priklausomas nuo aplinkos ir nelabai suprantąs, ką darantis bei ko iš jo norima. Kai pastaruoju metu kas nors pakritikuoja prezidento politiką ar nepakankamai naiviai bei nesušventintai pasižiūri į jo biografiją, net kai kurie Seimo nariai ima piktintis ir siūlo “leisti seneliui ramiai išeiti“, lyg jis būtų koks prieglaudos klientas, besiruošiąs tik “geresniam gyvenimui“. Įtaigus, tačiau visai tikrovės neatitinkantis įvaizdis, kurį, kaip sakė vienas iš kolegų, šiuolaikinis menininkas tikriausiai įamžintų šlepetes vaizduojančia skulptūra.

Atidžiau pasižiūrėjus, iš po senolio su šlepetėmis ir krištoline ašara akyje kaukės išlenda labai nuoseklus, atkaklus ir ambicingas, valdžią ir dėmesį labai vertinantis politikas.

Pirmasis ir išskirtinis V.Adamkaus, kokį jį pažįstame Lietuvos politikoje, bruožas visada buvo begalinis noras būti prezidentu ir vadintis moraliniu autoritetu – troškimas būti gerbiamam ir mylimam vien tik už Elmo švieseles akyse. Moteriškai skausmingas reagavimas į bet kokią kritiką ir absoliutus humoro jausmo neturėjimas būdingi žmonėms, kurie didelę laiko dalį apmąsto – ką apie juos galvoja kiti. Gal kas prisimena kokį nors prezidento pajuokavimą ar bent lašelį saviironijos? Tada priminkite ir man.

Užtat V.Adamkaus “senoliškas nerangumas“ išgaruoja tada, kai įtaria ką nors jį nepakankamai gerbiant. 1998 metais tai buvo keletas ministrų ir premjeras Gediminas Vagnorius, dešimtmečiu vėliau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius. Pastarasis atvejis ypač tipiškas. Jis iliustruoja, kaip Jo Ekscelencija pasiryžęs užgriūti visu savo moraliniu autoritetu ir kitais svertais jam neįtikusią personą. Tiesa, Konstitucijos požiūriu V.Adamkus yra teisus dėl V.Greičiaus įgaliojimų, bet ta ugningas pastangas įžiebusi motyvacija vargu ar kyla tiesiog iš meilės teisės raidei bei dvasiai. Tuo būtų įmanoma patikėti, jei ne ankstesnis atvejis, sukūręs precedentą, – kai Civilinių bylų skyriaus viršininko su pasibaigusiais įgaliojimais JE nematė prasmės “judinti“ net porą metų. Mat šis, kitaip nei V.Greičius, nedemaskavo moralinio autoriteto patarėjų viešai meluojant.

Noras rodyti valdžią ir polinkis atsidėkoti už lojalumą – tik dvi iš daugelio priežasčių, privertusių V.Adamkų atlikti, ko gero, gėdingiausią ir amoraliausią jo kadencijos operaciją, kuri vadinasi “KGB rezervo gynimas“.

Ypač iškalbingas tas fanatiškas užsispyrimas, su kuriuo prezidentas net devynis mėnesius marinavo Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus poste parlamento jau atleistą Arvydą Pocių. Jei jau pereiname prie šios temos, tai tenka pažymėti, kad ir čia V.Adamkus pademonstravo nuoseklumą bei poziciją – KGB atsarginius gynė iki galo, lyg tikrą nacionalinį turtą. Jis grūmėsi kaip liūtas, su tikrai jaunatviška energija, šiam šventam tikslui vėl skubos tvarka pasitelkdamas Konstitucijos Dvasią, dėl to galutinai sužlugdydamas mėginimus teisiškai ir procedūriškai sutvarkyti liustracijos procesą. Šios prezidento pastangos galutinai atskleidė labai jau pragmatišką požiūrį į vertybes, apie kurias jis virkaudavo kiekviename metiniame pranešime.

Mat, gindamas KGB rezervininkų ir jų sąjungininkų gaujas, jis taip pat padėjo savo moralinį autoritetą toje svarstyklių pusėje, kurioje guli ir solidarios nomenklatūros pastangos apdergti velionį VSD pulkininką Vytautą Pociūną bei pridengti Rusijos dujų prekeivoms dirbusius valdininkus.

Taigi neįtikusius užmušinėdamas savo autoriteto vėzdu ir Konstitucijos šamanų pamokslais, lojaliesiems ir netrukdantiesiems V.Adamkus visada atsidėkodavo. Už paramą prezidento rinkimuose jis, kaip R.Paksas J.Borisovui, daug kam atsidėkojo pilietybėmis, taip pat sėkmingai jas dalydamas Seimo narių ir kitų iškilių žmonių tarpininkavimu. Daugiau dėmesio sulaukęs Sadekovo atvejis, kai žmogus pripažintas pelniusiu pilietybę už Viktoro Uspaskicho juodadarbių suaukotą pusmilijonį, nėra joks išskirtinis. Kaip nėra nieko išskirtinio tai, kad kilęs skandalas baigėsi be jokių padarinių. Į visus nepatogius klausimus V.Adamkus visais laikais atsakydavo įsižeidusia mina ir atsisakymu bet ką komentuoti.

Ne kartą kvietęs visus aplink save vienytis, jis tikrai priimdavo kiekvieną, kuris tik tuo metu nekenkė jo moralinės didenybės įvaizdžiui. Net ir R.Paksą (kuriuo po to mus daug kas, lyg nedrausmingus vaikus, gąsdindavo tarsi vilku iš miško) JE pats iškėlė į paviršių per “naujosios politikos“ bloką ir paskyrimą asmeniu, atsakingu už energetiką. V.Adamkus buvo nuosekliai geras visai nomenklatūrai, kuri jam atsidėkojo aukštais reitingais ir širdį glostančiomis liaupsėmis.

Nereikia turėti iliuzijų – Valdas Adamkus, o ne Albinas Januška yra vyriausiasis Lietuvos “valstybininkas“ arba tiesiog – visų “valstybininkų“ prezidentas. Po V.Pociūno žūties prasidėjus VSD veiklos tyrimui ir spaudai švelniai pakedenus strateginio Albino plunksnas, kai šis atsistatydino iš Užsienio reikalų ministerijos, būtent V.Adamkus, net būdamas Varšuvoje, prapliupo isteriška tirada, reikalaujančia tuos “valstybininkus“ gerbti, mylėti bei saugoti. Jis globojo ir popino nomenklatūrą, o ši į nacionalinio transliuotojo ir didelę dalį kitos nacionalinės žiniasklaidos eterio neleido diskusijų apie pilietybes sadekovams, ordinus kagėbistams ir parlamentinės VSD kontrolės metodišką žlugdymą. Jei tiesa, kad kiekvienas žmogus turi savo “mygtuką“, tai V.Adamkui toks yra aplinkinių lankstymasis ir parodomoji meilė. Išreikšta reitingais, ceremonijomis ir raudonu kilimu. Šitą smulkmeną nomenklatūra jam visada galėjo pasiūlyti. Toks paprastas ir gana ciniškas sandoris – moralinio autoriteto stogas klanui, mainais į garbėtrošką ir bent išorinės galios alkį numalšinančius barškučius. Už tai galima buvo netgi padėti autografą po “Leo LT“ vardu pakrikštytu nacijos apvogimu.

“Neprovokuokite manęs. Jūs gal ne visai suprantate, kur aš stoviu?“ – pratrūko pykčiu Jo Ekscelencija, kai žurnalistas VSD skandalo metu paklausė apie KGB rezervą. Kur nesuprasi – V.Adamkus tebestovi ant raudono persidažiusios ir atjaunėjusios bei dar geriau įmitusios nomenklatūros kilimėlio. Artėjant laikui, kai nuo jo teks nulipti, liūdno tautos senelio įvaizdis tebėra daug ką užburiantis, bet nebeturėtų klaidinti. Laukiant naujos inauguracijos belieka linkėti, kad, “dėkodama už darbą“ pirmtakui, D.Grybauskaitė nepasiskolintų iš jo minėtų praktikų bei įpročių. Juk pagunda tokia miela ir blizganti, o nomenklatūra – taip gražiai apsirėdžiusi ir paslaugi.

, , , , , , , , , , , , , ,

10 Komentaras

Komercinis ekstremizmas


Stebint šalies valstybingumą palaikančią ir didesnių rūpesčių nekeliančią Lietuvos žydų bendruomenę, kartais jos darosi gaila.

Visas pastangas būti niekam nekliūvančia, visaverte visuomenės dalimi staiga perbraukia kokios nors banalios provokacijos, kurias surengia „žydų draugai“.

Iš to nieko…

Provokacija yra nesena vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ publikacija, kurioje teigiama, kad Rytų Europa turi prisiimti atsakomybę už holokaustą. Teiginys lyg ir neginčytinas, o ir publikacijų tokių buvo, yra ir bus. Pasaulis didelis, laikraščių jame daug ir prirašyta ten daugiau nei įmanoma perskaityti.

Pasakyti, kad radau tekste ką nors naujo, negalėčiau. Nenauja, deja, ir tai, kad šis ES valstybėje pasirodęs straipsnis siekė sukelti dar vieną sensaciją senokai išgvildenta tema. Gal vokiečiams ir netrūksta politinių aktualijų, užtat vokiečių žurnalas žino, kad draugiškoje Lietuvoje į panašius rašinius bus sureaguota. Lietuviams tik paduok. Raktiniai žodžiai antraštėse „žydai“ ir „holokaustas“ neliks nepastebėti.

Lietuva lyg tyčia nuobodžiauja, taip ir neišjudinta nykios prezidento rinkimų kampanijos. Aktualių temų mažai kas pakiša: niekas iš šalies vadovų neprisipažįsta esąs gėjus; Efraimas Zurofas, kartais papenintis žiniasklaidą savo pareiškimais, irgi nieko nesako. Tada tenka suleisti dantis į tai, ką siūlo „Der Speigel“. Pacituoti, pavolioti, paklausti politikų nuomonės. O šie, pavyzdžiui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Arvydas Anušauskas, linkę veltis į neaiškaus žanro (politinio ar akademinio?) diskusijas. Ir štai tas niekas išsikeroja į politinį disputą, dalijantį interneto komentatorių auditoriją į besispjaudančias frakcijas. Vienu žodžiu, „jėga“!

Ar tokiu būdu bus patikslintas bent vienas istorinis siužetas? Užtat neonaciai gaus progą paloti, o Arkadijus Vinokuras moralizuoti ir paaiškinti, kad lietuviai nepagydomi, nes nenori būti tolerantiški.

…priskaldysime malkų šimtmečiui

Nesvarbu, kad auditorijos buduliai kaip upėtakiai tvenkinyje, skirtame komercinei žvejybai, ant tokio šlamšto kimba masiškai − reikia dar užmauti ant jo krevetę. Tegul ir apdžiūvusią. Tokia „krevete“ tampa vadinamosios Lietuvos žydų asociacijos pirmininkas, iš Lietuvos kilęs Josefas A. Melamedas. Panaršius interneto paieškos sistemoje „Google“, visai nesunku įsitikinti, kad jo pažiūros, pateikiama „informacija“ ir keiksmai yra tokio paties šviežumo kaip Antrojo pasaulinio karo laikų konservai.

Tinklalapis, kuriame jis žydšaudžio etiketę klijuoja visoms jam girdėtoms lietuviškoms pavardėms, gyvuoja seniai, o jo turinys nelabai keičiasi. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Užsienio reikalų ministerija ir kitos institucijos jau ne kartą bandė įsikišti į šį reikalą, bet galiausiai priėmė patį protingiausią sprendimą – numoti ranka į rėksnį, nuo kurio seniai atsiribojo net pakankamai radikalių pažiūrų žydai.

Tačiau ar išprusęs lietuvis atsipirs pagundai neužkibti ant žiniasklaidos rinkdaros blizgučio? Visi, kas netingi, pradeda bruzdėti ir jaudintis. Keli įvairių frakcijų Seimo nariai net pareikalauja, kad prokurorai imtųsi iš anksto pasmerktų  beprasmiškų mėginimų teisiškai ką nors padaryti minėtam Josefui.

Žiniasklaidai – pelnas, politikams – cirko arena. O nuo viso to bent jau psichologiškai nukentės niekam blogo nelinkintys Lietuvos žydai.

Balsas.lt

, ,

Parašykite komentarą

Andrius Kubilius ir “pralobę“ policininkai


Žiniasklaidai organizuotai nutekinta, išpūsta ir ištrimituota „sensacija“, kad protestuojantiems policininkams talkino viešųjų ryšių firma, tapo papildomu „svariu“ argumentu vyriausybei, kuri žūtbūt pasiryžusi neuždirbdama sutaupyti. Neva nuo pinigų pertekliaus ištinę pareigūnai užlipo mat ant bačkų be jokios priežasties ir nusipiešė plakatus, išplatino pareiškimus, susirinko į piketus, prikūrė šaržuotą realybę demonstruojančių kompiuterinių žaidimų. Valdžios ir niekinę sensaciją išskalambijusios žiniasklaidos nuomone, tik tam, kad pasilinksmintų. Koks baisus tas apiplėštų pareigūnų nusikaltimas.

Kaip jie drįso? Jei jums, neduok Dieve, mirs mama ir pasisamdysite duobkasį – įrodymas, kad jūs turtingas. Jei kas išmušė dantis ir juos drįsote paprašyti pataisyti odontologą – jūs stačiai buržujus. Jei nesutinkate niekur neiti iš namų, maitintis vien kruopomis ir arbata – jūs išlaidautojas, vartotojas, valstybės išlaikytinis ir asocialus parazitas. Gėda jums.

O kas iš tiesų įvyko? Legaliai veikiančios, nario mokesčius renkančios profesinės sąjungos suvokė, kad informacijos ir reklaminio bei propagandinio srauto amžiuje nepasipriešins valdžiai, kuriai galima turėti ištisas atstovų spaudai ir smegenų plovimo bei minkštinimo, akių dūmimo specialistų komandas. O čia – tie apie kuriuos viešai meluojama, drįso neiti į teismą be advokato. Kaip taip galima? Gėda jiems.

Lyg sename animaciniame filme vis atgimstančio drakono sargai, dvaro „piarščikų“ armija užbaubė: jūs juokiatės, vadinasi linksma jums – galima kai ką atimti, nes gerai gyvenate. Ak jūs verkiate? Vadinasi dar turite ko gailėtis – atiduokite. Galima turėti visokią nuomonę apie valdžią, manančią, kad neuždirbami pinigai susitaupys. Galima remti jos receptus ir jų neremti. Galima mėgti Andrių Kubilių ir Algirdą Šemetą taip, kad net sąnariai girgždėtų, bet nematyti akivaizdžiai piktybinės propagandos yra sunkiau. Net ir būnant dešiniųjų pažiūrų.

Dar nebuvo Lietuvoje nei vieno atvejo, kad valdančioji partija, jei tik kas drįsta streikuoti, protestuoti ir ginti savo teises, neįžvelgtų tame politikos. Nors ir apsikrikštiję konservatoriai išimtimi netapo. Geriausia gynyba – puolimas prieš savo piliečius. Šiuo atveju, dargi prieš tuos, už kurių nugarų tenka slėptis, kai atbėga kiaušiniu, akmeniu ar kokoso riešutu ginkluotas riaušininkas iš Naujosios kairės, Fronto, Jedinstvos ar skustagalvių. Prieš tuos, kurių darbas, jei būsime sąžiningi, pastaraisiais metais, nors ir iš lėto – gerėjo. Keliuose jie tapo mandagesni, atvažiuoja greičiau ir vargu ar atsilieka nuo kitų profesijų darbo kokybės vidurkio.

„Antrojo Vagnoriaus“ laikais streikavo mokytojai – juos apkaltino politika. Kvailiais laikomi nestatutiniai ugniagesiai nenorėjo tokiais būti prie Gedimino Kirkilo? Juos irgi kaltino politika. To paties G. Kirkilo ir Romos Žakaitienės apmeluoti ir išdurninti pedagogai sustreikavo? Juos irgi apšaukė reketininkais ir opozicijos sukurstytais nevidonais.

Naujasis drakonas dabar traukia plokštelę iš tos pačios kolekcijos ir dar šiepia riaušininkų neištrupintus dantukus, jei tik pasirodo, kad kažkas turi drąsos, noro ir proto ginti savo interesus ne taip, kaip parašyta jo antspauduotame antikriziniame plane.

Reikalas net ne piniguose. Erzina ir į neviltį varo besikeičiančių valdžių veiksmų taktika. Arogancija, nesiskaitymas, melavimas, piktnaudžiavimas turimais propagandos ir administravimo svertais. Nesibaigiantis manipuliavimas skaičiais ir siūlymas pabadauti rodo, kad žmonės iš tiesų rūpi tol, kol politikas yra opozicijoje. Tad ir politikuoja ne savo darbą dirbantieji ir atlygio už jį norintieji, o tie, kas prie jų prisiplaka siekdami valdžios. Tai reikia aiškiai suprasti bei skirti.

Pabaigai pastebėjimas – institucijoms, kurių veikla pastaraisiais metais kėlė ir tebekelia valstybei daugiau nei atneša naudos, sunkmetis kažkoks kitoks. Skandalais apskretęs ir veltėdžių bei karjeristų irštva virtęs Valstybės saugumo departamentas, dar praėjusios valdžios buvo už tai ir pamalonintas kariniais laipsniais bei atlyginimais. Tai nutiko po to, kai liovėsi dirbęs ir iš savo gretų iššlavė norėjusius tai daryti. Dabartinė valdžia to pakeisti nesirengia.

Tokie paradoksalūs kontrastai ir akį rėžianti neteisybė iš tiesų turi politinę reikšmę. O ji tokia – nesame dar išsirinkę valdžios, kuri nemeluotų net tada, kai visai nereikia. Kai nėra jokios aiškios prasmės. Nedominuoja pas mus politikai, kuriems savo teisių ir interesų gynybai besiryžtantys žmonės neatrodytų, kaip priešai ar ateiviai, norintys atimti jų valdžią bei įtaką.

“Laisvoji banga“

, , , ,

Komentarų: 1

Seimo reikia iš 1 žmogaus


Seime, kaip matau, nauja mada. Nustoję juokinti svietą vienu socialistiniu lenktyniavimu – kas daugiau ir garsiau apie tai rėkdamas susimažins atlyginimą – tautos išrinktieji ėmėsi kitos didžiai naudingos veiklos. Ėmė vienas po kito registruoti Konstitucijos pataisas, kad sumažinti Seimo narių skaičių.Arūnas Valinskas pasiūlė mažinti iki 121, valstiete ir dar liaudininke bsivadinanti Rima Baškienė mano, kad užteks ir 71. Belieka laukti – kas daugiau. Senovės Romos respublikos laikais liaudies tribūnai irgi mėgdavo paremti ir iki idiotizmo suradikalinti kolegų iniciatyvas – pasiūlius išdalinti plebsui toną grūdų, kitas pritardavo, tik pridurdavo, kad reikia trijų. Paskui, kai ateidavo į miestą badas, primindavo, kad iniciatyva buvo to pirmojo.

Tai ir aš siūlau, kad kuris nors būtų pats radikaliausias ir šauniausias – palikime vieną tautos išrinktąjį ir pavadinkime jį Seimu. Nereikės nė pirmininko etato. Teismų sistema pakeiskime labai ribotu skaičiumi „troikių“ ir bus taupumas bei saulėlydis toks, apie kokį nė Valentinas Milaknis nesusapnuos. Pigu, patogu ir greita.

, , , , ,

4 Komentaras

%d bloggers like this: