Posts Tagged partijos

Kaip padaryti tautą laimingą?


Prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūris į rinkėjus aiškus: jei jie balsuoja ne taip, kaip ji, – klysta. Ir juos reikia pamokyti – pastatyti į kampą bei sugėdinti.

Runkeliai, namo!

Pasakė tauta nuomonę referendume? Ji nepatiko? Reikia griebtis demagogijos ir prapliupti postringauti apie tai, kad nuo bendro rinkėjų skaičiaus pasisakė tik trečdalis. Čia pat pamirštant, kiek jau nuo bendro skaičiaus rinkėjų balsavo už ją pačią.

Teisingai ar klaidingai balsavę rinkėjai nuspyrė nuo valdžios jai patinkančią valdančiąją koaliciją? Reikia pamokyti tautą moralės, teisinių principų ir gerų manierų. Kaip? Ogi pareikšti, kad neleis vienai iš daugiausiai mandatų laimėjusių opozicinių partijų būti vyriausybėje. Neleis ir taškas, nes ta partija negražiai atrodo ir šešis metus teisiama (greičiausiai tam, kad procesas tiesiog vyktų ir būtų galima jį naudoti, kaip politinį kozirį). Rinkėjai už ją balsuodami tai lyg ir žinojo, bet vis tiek – nenaudėliai – balsavo. Reikia jiems parodyti jų vietą ir paaiškinti, kad šunų balsai į dangų neina.

Demokratija sau, o prezidentė kojele trept ir baigta. Mat tikslas atseit labai šventas – todėl viskas galima. Kažin, ar jis labiau, ar mažiau šventas, negu tada, kai rinkėjus „tradicinės“ partijos į referendumą tempė „Maximos“ alumi ir skalbimo milteliais? Nesvarbu – jos didenybė pasakė ir eikite jūs, runkeliai, namo su savo pasirinkimais.

Eksperimentus prisimenant

Tiesa, dabartinė S. Daukanto aikštės vedėja yra neoriginali. Tyčiotis iš rinkėjų pasirinkimo ir manipuliuoti neprastai gebėjo ir jos pirmtakas. Tik jo eksperimentų, kurių tikslai aišku irgi turbūt buvo labai šventi, rezultatai atrodo kiek nykokai.

Antai – premjeras Gediminas Vagnorius 1999 metais atsistatydino dėl ministrų atsistatydinimo skandalų bei nesutarimų su prezidentu Valdu Adamkumi. 1999 m. gegužę premjeru tapo tuometinis konservatorius Rolandas Paksas.

Komiška tai, kad jo kandidatūrą prezidento postą labiausiai palaikė tuometinis prezidentas V. Adamkus. Vėliau, kai R. Paksas tapo jau liberalu, tas pats prezidentas, gelbėdamas eilinį kartą „blogai pasirinkusią tautą“ nuo baisių pavojų ir daugumą kituose rinkimuose laimėjusių socialdemokratų, sulipdė leisgyvį „Naujosios politikos bloką“. Jį sudarė R. Pakso liberalai ir tuomet dar egzistavę, o dabar užmaršty gulintys Artūro Paulausko socialliberalai bei Modernieji krikščionys demokratai.

Rinkėjų pasirinkimą ignoravęs projektas netrukus žlugo ir Lietuvos socialdemokratų partija, su Algirdu Mykolu Brazausku priešaky, vis tiek atsidūrė valdžioje. Į aukštąją politiką V. Adamkaus eksperimentų dėka įtrauktas R. Paksas tam pačiam V. Adamkui vėliau ir tapo didžiausiu galvos skausmu – ėmė ir įveikė jį patį prezidento rinkimuose.

Kai R. Pakso grėsmę valstybės pamatams likvidavo solidarios sisteminės pajėgos, atsirado Darbo partija ir V. Adamkus vėl pabandė gelbėti Tėvynę – žūtbūt šaukėsi vaivorykštės ir trepsėjo, kad daugiausiai mandatų gavusi politinė jėga liktų už borto. Tada nepavyko, bet ar valstybės pamatai nuo to sugriuvo – niekas nebekomentuoja.

Socdemų dilema

Visiškai akivaizdu, kad nepaisant prezidentės įgeidžių ir moralizavimų jokia patvari koalicija šįkart nesusidarys be daugiausiai mandatų laimėjusių socialdemokratų. Kodėl pastarieji turėtų sutikti su siūlymais tapti pralaimėjusių dešiniųjų jaunesniaisiais broliais – visiškai neaišku.

Kuo tai būtų geriau „eiliniame pavojuje atsidūrusiai“ Tėvynei irgi nelabai aišku, nes konservatorių vado Andriaus Kubiliaus ir socialdemokratų buvusio lyderio Gedimino Kirkilo pavardžių pirmosiomis raidėmis paženklintas projektas irgi ne naujiena.

Baigėsi jis „labai rezultatyviai“ – LEO.LT bendru gimdymu ir vėliau sekusiomis skyrybomis bei kūdikio pakasynomis. Jokių prielaidų tam, kad ir šįkart šios dvi partijos kartu pagimdytų kokią nors sveiką bendrą politiką – nematyti. Aišku, „suklydusią“ tautą galima vėl nuvaryti balsuoti „teisingai“, bet ji tokia nedėkinga ir kvaila, kad jokių sėkmės garantijų nauji rinkimai nesuteikia. Mat masinių demonstracijų ir viešų susideginimų dėl rinkimų rezultatų niekaip nesimato – prakeikti „runkeliai“ pavojaus Tėvynei neįžiūri. Belieka pasukti galvą – kaip čia padarius tautą laiminga ir saugia be jos žinios. Patarimas prezidentei vienas – skambinkite savo ūsuotam draugeliui į Minską. Jis žino. Kam čia terliotis su tomis rūmų intrigomis, kai yra išbandytų ir efektyvių patirčių.

P.S. Apie „istorinę klaidą„, be kitų iškilių personažų, yra vogravęs ir toks Arvydas Juozaitis, kitados aršiu falcetu klykęs, kad rinkimus laimėjęs Sąjūdis neišrinko Aukščiausios Tarybos pirmininku prapylusių rinkimus komunistų lyderio, o pasirinko Vytautą Landsbergį. Tad įvairiai ta tauta „istoriškai klysta“, ponai prisiekusieji… tautos gelbėtojai.

Šaltinis: “Balsas.lt”

, , , , , , ,

4 Komentaras

Skaidrus kvailumas


Po to, kai Seimas ir prezidentė palaimino skaidrumą neva turinčią užtikrinti partijų finansavimo reformą, atsirado lyg ir teisėtų, bet visiškai beprotiškų užmačių.

Turi ką veikti

Aktyvumu gaivinant ūkį nepasižyminti Ūkio ministerija susirado sau veiklos – kreipėsi į Teisingumo ministeriją prašydama įvertinti santykį tarp Viešųjų pirkimų įstatymo ir Politinių partijų įstatymo nuostatų, t. y. “ar pagal Politinių partijų įstatyme įtvirtintą politinių partijų tikslą politines partijas reikia laikyti perkančiosiomis organizacijomis”.

Mat Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas prieš tai viešai pareiškė, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą partijos tampa perkančiomis organizacijomis ir privalės laikytis įstatymo nuostatų.

Tikėtina, kad į šitą pramogavimą galiausiai bus įtrauktas ir Konstitucinis Teismas, kuris priims ką nors galutinio bei neskundžiamo, o paskui pateiks to šedevro dešimtis paaiškinimų, piktindamasis, kad niekas nesupranta, kaip tai įgyvendinti.

Konkursai viskam

Pavertus partijas biudžetinėmis organizacijomis (ne visas, o tik didžiąsias), iš tiesų lyg ir logiška taikyti joms tokius pačius kriterijus kaip savivaldybėms, miškų urėdijoms arba kokiems departamentams. Tik įsijunkime vaizduotę ir suprasime, kaip dabar bus smagu.

Užsinori partija kviestis ekspertus programoms rašyti – kad ir politologus. Tegul skelbia viešąjį pirkimą ir žiūri, kuris pasiūlys geresnę kainą. Taip ir įsivaizduoju vienas kitą bandančius nukonkuruoti Antaną Kulakauską, Laurą Bielinį arba Vladimirą Laučių. Neturiu menkiausio supratimo, ar kuris nors iš jų tikrai kam nors ką nors rašė, tad iškart atsiprašau – asmenvardžius panaudoju tik galimybių iliustracijai.

Sugalvos Darbo partija vėl suorganizuoti savo nariams koncertą ir nebegalės kviestis anglų roko grupės “Electric Light Orchestra”, nes Rytis Cicinas arba Minedas gali padainuoti pigiau – tereikia įvykdyti viešąjį pirkimą ir laimėti teismus su pralaimėjusiaisiais. Jei Minedo nenorima – galima bandyti atitinkamai surašyti muzikinės kokybės reikalavimus, bet ir tam reikės kažką pasamdyti, kas išmano reikalą. Galės būti konkursai kompozitoriams-ekspertams.

Reikės moderuoti debatus? Prašom – konkursas, kuriame Aurimas Perednis turės nukonkuruoti Audrį Antanaitį, o Artūras Račas galės klastingai numušti kainą. Dėdėms ir tetoms iš valstybės įstaigų bus kas veikti. 

Sugriežtinti priežiūrą

Tiesa, kadangi per 10 mlrd. litų sritį ir taip prižiūri vos 72 etatais turtinga Viešųjų pirkimų tarnyba, reiktų papildomų pajėgų. Kad viskas būtų dar skaidriau, visus partijų suvenyrinius rašiklius, balionus ir šalikus reikia suregistruoti, kaip valstybės iždo nuosavybę. Taip pat griežtai reglamentuoti kavos ir arbatos pilstymą svečiams partijų būstinėse, idant niekas nepapirktų rinkėjo neapskaityta citrinos skiltele.

Reikės įtraukti į didžiai prasmingą žaidimą ir Konkurencijos tarybą ar kokį kitą reguliatorių, idant A.Perednis, A.Antanaitis ir Ginas Dabašinskas nesudarytų kartelinio susitarimo. Bus darbo ir kitoms institucijoms, tačiau reikia būti nuosekliems ir toliau žengti monstrų kūrimo kryptimi. Labai praverstų specialus, tik prezidentūrai pavaldus ir labai slaptas partijų priežiūros departamentas su operatyvinės veiklos subjekto teisėmis ir ginkluotais bei kaukėtais būriais.

Juokauju, bet kartais susidaro įspūdis, kad panašia kryptimi triūsiantys reformatoriai ne juokais mano darantys gerus bei prasmingus darbus. Partijos prilyginimas urėdijai, o viešųjų pirkimų bėdų supainiojimas su partijų finansavimo reikalu – vienas pavyzdžių. Klaidinga diagnozė, klaidingas receptas. Pacientas gal ir nemirs, bet greit išprotės.

, , , , , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Plutokratijos triumfas


Rusijoje ką tik įvyko Dūmos rinkimai, o Lietuvoje reformuota partijų finansavimo sistema. Kas tarp jų bendra? Beveik nieko, išskyrus labai panašius rezultatus.

„Po russki”

Prieš keletą metų Kremlius ir jo propagandinės papūgos vogravo, amsėjo ir kriuksėjo apie „suverenią demokratiją”. Visi aplink kikeno nurodydami, kad demokratija, numatanti tautos, kaip suvereno, valdžią, ir šiaip yra suvereni – be Rusijos politologinių inovacijų. Laikui bėgant šią nesąmonę nustota viešai sakyti. Tiesiog įdiegtas valdomos demokratijos modeliukas. Girgždėdama, manipuliuodama ir smurtaudama valdžia gavo daugiausia mandatų per pastaruosius rinkimus, o parlamentinė opozicija taip pat gali džiaugtis sėkme. 

Komunistai vietoj pusės šimto mandatų turės šimtą, Vladimiro Žirinovskio sekėjams irgi gerai. Visi fiksuoja pažeidimus, žada pasibylinėti, bet žino – mažai kas pasikeis. Tie, kas yra tikra opozicija, nebuvo registruoti rinkimams. Tam kartui imtasi įvairių priemonių. Vienus sulaikė, kitiems pritaikė apribojimus, o tretiems davė “bananu” per snukį, kad nesišakotų. Dabartinė parlamentinė “opozicija” yra priimtina ir valdoma, problemų nesukels. Visi, kurie už parlamento ribų, nurašomi į marginalus arba ekstremistus, Vakarų pakalikus ir šiaip keistuolius. Drauge išlaikomas formalus daugiapartiškumas, kaip buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, ir parlamentarizmas. 

Lietuviškai

Lietuvoje yra kitaip, nes daužyti „bananais” per snukius opozicionieriams Europos Sąjungoje – politiškai netaisyklinga. Tad reikia sumanyti tinkamas taisykles, kad demokratija būtų gerai valdoma. Modelis Lietuvoje nusistovėjęs – viskas sprendžiama dalybomis ir derybomis, kurios kartais paįvairinamos naktiniais radikalizmais ir dramatiškais tautos gelbėjimo aktais. Visiškai pakanka viešųjų ryšių priemonių ir emigracijos, tad jokių specialiųjų pajėgų demaršų ir nereikia. Šios prisinuobodžiauja iki tiek, kad ima persekioti islamą priėmusias paaugles, išaugina jas iki “terorisčių” ir paskui teisia. 

Valdančiosios partinės nomenklatūros keičiasi pozomis, viena kitą prakeikia ir atleidžia, o pašaliniai reiškiniai greitai tampa sisteminiai arba yra pastatomi į vietą, kaip Arūno Valinsko atveju, pakišant pažarstyti savo pačių žarijas (prisiminkime karą su žiniasklaida, kurį kadencijos pradžioje sumanė konservatoriai ir pakišo jaunėlį politiką). Ir vis dėlto kažkur kirba politinė paranoja, kad kokia nors neparlamentinė jėga gali imti ir gauti daugiau, negu numatyta, sutrikdyti normalų dalybų procesą. Ką daryti? 

Kaip jau minėta, spardymas į šonkaulius ir kišimas į kalėjimus netinka. Galima per pinigus. Geriausia – dėl skaidrumo ir demokratijos. Ligi šiol, kol deklaruodami savo aukas partijoms verslai galėdavo aukoti, į rinkimus praslysdavo ir mažosios partijos. Jos bent jau įveikdavo užstatų ir formalumų išlaidas. Mat kai kurie verslai paremdavo kone visus, kas paprašydavo.

Dabar, kai triumfuoja prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos partijų finansavimo reforma, tokių galimybių nebeliko. Kartu, be abejo, visiškai netyčia, nenumatyta jokių biudžetinio neparlamentinių partijų finansavimo mechanizmų. Rezultatas paprastas – tie, kas jau įsitvirtinę, gali nebebijoti konkurencijos “iš gatvės”.

Plutokratija

Tiesiogiai turto cenzo rinkimams nenumato nei Konstitucija, nei rinkimus reglamentuojantys įstatymai. Priešingai, kalbama apie rinkėjo teisę rinktis be dirbtinių apribojimų. Užtat partijų finansavimo reforma, kurią tanku prastūmė prezidentė D.Grybauskaitė, įtvirtina būtent plutokratiją, kaip valstybės valdymo modelį. Jei partija dar neįsitvirtinusi, ji prasimuš tik gavusi turtingų ir net labai turtingų “fizinių asmenų” paramą, kuriai bus galima duoti dešimtadalį to, ką deklaravai.

Partijoms skiriamus valdiškus finansus Seimo partijos pasidalys, o kitos galės įsiterpti tik tuomet, jei naujosios steigėjai ir rėmėjai bus turtingi žmonės, turintys daug deklaruotų, o tai reiškia – labai švarių, pinigų. Tiesa, maloningai leista partijoms aukoti po vieną procentą gyventojų pajamų mokesčio, ir tai rodoma kaip didelis visa ko demokratizavimas.

Jei tai nuoširdus kvailumas – pusė bėdos. Tik labai nelengva patikėti, kad niekas negirdėjo, kaip Voldemaras Tomaševskis savo feodaliniais principais valdomoje Vilnijoje susirinko nemažas sumas. Antai visai su Lenkų rinkimų akcija neva nesusijusios Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus skyrius (vos vienas skyrius) 2009 metais surinko apie 422 tūkst. litų tokių aukų, o 2010-aisiais – apie 217 tūkst. litų. Naujus skaidrumo kriterijus atitinkantys veikėjai tiki “Bėdų turgumi”.

Tais pačiais metodais bus daroma dabar – valstybės įmonėse, kurias valdo konkrečių partijų statytiniai, feodalinėse “kietų vienmandatininkų” valdose. Skirtumas tik toks, kad nuėjęs į http://www.vrk.lt tinklalapį nebegalėsi rasti lengvai perskaitomų ir aiškių aukotojų sąrašų.  

Tiesiog belieka konstatuoti, jog daug metų tvirtintas ir kaltas šūkis, kad tie, kurie “iš gatvės”, yra runkeliai, kad referendumų ir plebiscitų reikia kuo mažiau, – įtvirtintas, įdiegiant plutokratinę sistemą, demagogiškai meluojant, jog daroma priešingai. Pridėkime prie to valstybės finansuojamų rinkimų debatų nebuvimą ir pasidomėkime, ką tuomet reiškia Konstitucijos 25 ir 29 straipsniuose aptariamos garantijos gauti ir skleisti informaciją? Ogi reiškia, kad už tai fiziniai asmenys, kurie yra gana turtingi, turi susimokėti komercinėms televizijoms.

Tokie visai rusiški visai nerusiškų metodų rezultatai, ir svarbiausia, kad viskas padaryta skaidriai, oficialiai ir pagal visas taisykles. Asmeniškai įdomu: jei dėl numatomų skirti 15 mln. litų (pagal reformą) valdžios partijoms ateitų protestuoti piliečiai – su jais būtų elgiamasi “po russki”?

, , , , , ,

Komentarų: 1

Populizmo grimasos


Vienas įdomiausių Lietuvos politinio gyvenimo dalykų – vajai ir skuba. Ypač artėjant rinkimams. Galima metų metais nematyti problemų ar rasti tūkstantį priežasčių jų nepastebėti, o paskui būtinai reikia paposėdžiauti iki vidurnakčio, kad priimtum tautą ir pasaulį gelbstintį planą.

Septynių įstatymų pataisų per dieną išsireikalavusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė kartu su Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku anksčiau turbūt nė neįtarė, kad su bankų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ne viskas gerai, kol ėmėsi nacionalizuoti „Snorą“. Kai nacionalizuos ką nors kitą – galbūt patvarkys dar keletą smulkių trūkumų.

Seimo pirmininkė ir ilgametė šios institucijos veikėja Irena Degutienė, anaiptol ne pirmai kadencijai pradėjus skaičiuoti paskutinius metus, ūmai nutarė, kad pats laikas būtų reglamentuoti parlamentarų atostogas ir automobilių nuomą. Kolegoms neparodžius deramo entuziazmo – nustebo ir prapliupo parodomosiomis politinėmis raudomis bei moralizavimais.

Dar vienas dalykas, kurį mėginama skubiai ir skambiai įgyvendinti, – Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria valdyti žiniasklaidos priemones bus uždrausta ne tik bankams, bet ir jų antrinėms įmonėms. Pataisa dedikuojama ne kam kitam, o „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei, kurią valdo antrinė nacionalizuoto „Snoro“ kontora. Kaip ir projekto autoriai, nejaučiu didelių sentimentų nei „Snorui“, nei „Lietuvos rytui“, tačiau drįstu kiek pagadinti šventines nuotaikas. Pati įstatymo pataisa, kokia ji dabar siūloma, žiniasklaidos ir verslo santykių normalizavimui yra tiesiog nereikšminga. Niekinis ir tuščias judesys, oro gadinimas sėdint vandenyje – burbulai net be garso. Nebent kas nors man ims ir įrodys, kad „Lietuvos rytą“ ar kokią nors „Dieną“ (dabar valdomą Ūkio banko sukurtos struktūros) pardavus Dainiaus Kreivio „Makvežai“ arba Viktoro Uspaskicho konservų fabrikui interesų konfliktų ir su tuo susijusių problemų galimybės būtų bent vienu procentu mažesnės. Rimtesnių svarstymų, kaip reglamentuoti ir apriboti privačios žiniasklaidos savininkų kišimąsi į redakcijos darbą, nelabai pasitaiko. Bet paukščiuką užsidėti galima.

Visa tai niekis, palyginti su pamišėlių arba tokiais apsimetančiųjų šokiu aplink partijų finansavimo laužą. Populiari prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri yra viena, nutarė „patvarkyti“ nepopuliarias partijas ir uždrausti juridiniams asmenims jas finansuoti. Mat jei koks oligarchas paaukos partijai ar populiariai kandidatei į prezidentus ne iš bendrovės, o iš savo sąskaitos, tie pinigai bus neva automatiškai išvaduoti iš interesų konfliktų. Seimas nutarė dar pagerinti prezidentės siūlymą ir po svarstymo pritarė pataisai, kuri išvis draudžia aukojimus ir paverčia partijas biudžetinėmis organizacijomis. Spėju, kad šis žingsnis yra iš tokių, kurie dar labiau radikalizuoja ir galutinai sukvailina ir taip radikalų bei beprasmį sumanymą. Atvirai prieštarauti reitingų karalaitei dauguma Seimo narių neišdrįsta, tad belieka maivytis ir išsidirbinėti, procedūriškai suvelti projekto svarstymą.

Apskritai visi žino ir supranta, kad partijos šalia savęs turi ir turės visuomeninių organizacijų, klubų, tokių neva institutų ir panašių struktūrų struktūrėlių. Tad reikia būti kosminio bukumo apsėstam, kad nesuvoktum, jog tai bus panaudota ir vietoj visiškai aiškios bei deklaruotos rėmimo sistemos sukurtas naujas savikvailos ir visuomenės mulkinimo mechanizmas. Maža to, dabar siūlomos neva patobulintos biudžetinio finansavimo sistemos, kaip jau ne kartą pastebėta, numato didžiausią naudą didžiausioms valdžios partijoms ir riboja politinę konkurenciją. Kartu skatina trenktų radikalų bliovimą apie tai, kad reikia išvis nustatyti, jog partijos išsilaiko tik iš nario mokesčio. Apie pastarąjį siūlymą sunku ir kalbėti nevartojant keiksmažodžių. Pakanka tik paminėti, kad net ir iš to naudos turėtų tik jau gerai įsitvirtinusios, gausios organizacijos, kuriomis, anot apklausų, tauta nepasitiki, bet už jas, anot rinkimų statistikos, balsuoja. Ypač tos, kuriose gausu turtingų dėdžių ir tetų.

Atrodo, kad egzotiškų arba formaliai neva labai teisingų ir radikalių, o realiai tuščių ir menkaprasmių iniciatyvų tarškalynė dar tik įsisiūbuoja. Rinkimams artėjant spektakliai bus dar dramatiškesni, o kalbos dar patetiškesnės. Užsiimkite vietas, pasidėkite arbatos ir sausainių arba alaus ir spragėsių. Nuobodu nebus.

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Jei prezidentė būtų chirurgė


Jei ligonis raišas viena koja ir jos neįmanoma išgelbėti, galūnę galima amputuoti. Net reikia. Bet jei gydytojas nekompetentingas, gali nupjauti ir ne tą koją, kurią reikia. Nieko baisaus nenutiks – tiesiog reikės ne vieno, o dviejų protezų. 

Paramos iš įmonių gavusios partijos jaučia turinčios psichologinių įsipareigojimų. Taip Žinių radijui sakė prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijus Udrėnas. Gerai, kad jis yra prezidentės patarėjas ir kalba tik apie psichologiją, o ne chirurgo jaunas asistentas, tiesiantis skalpelį arba, jeigu tai paramedicina, pirmą pasitaikiusį aštrų daiktą kojai nurėžti.

Mat visiškai teisingai konstatuodamas, kad ligonis raišas, t. y. partijų rinkimų sistema niekam tikusi, politinis medikas nustato klaidingą diagnozę ir skiria gydymą, kuris galutinai jį nuvarys į dar didesnį invalidumą.

Siūlymas uždrausti remti politines partijas juridiniams asmenims, viešai tai deklaruojant, argumentuojamas įvairiai. Neseniai didelis naujienų portalas paskelbė, esą verslas už partijų rėmimą per viešuosius pirkimus “atsiėmė” milijardus litų. Suprask, jei didžiausios krašto bendrovės nebūtų parėmusios partijų, jos nebūtų laimėjusios viešųjų pirkimų konkursų – užsakymus būtų išsidaliję kioskai. Vien peržvelgus Liberalų sąjūdžio rėmėjų (manau, panašiai yra ir kitų partijų atveju), kurie neva taip pralobo, sąrašą ir sugretinus rėmimo sumas su rėmėjų laimėjimais ima juokas. Kai kas suskaičiuota du kartus, kai kurios įmonės daugiau aukojo kitoms politinėms jėgoms, o kai kur apskritai sunku įžvelgti minimalų ryšį, nes priimant sprendimus partijos politikai negalėjo vaidinti jokio vaidmens. Tačiau “koziris” mestas, dėmesys atkreiptas, pasipiktinusios masės skanduoja: “Vagys, vagys” (tai ir taip “visi žino”) ir reikalauja kaltųjų kraujo bei mėsos – nesvarbu, kas būtų pjaunama ir kokios bus pasekmės. 

Kadangi D.Grybauskaitė skalpeliu ir pjūklu nesišvaisto, o jos patarėjas tik kalba apie “psichologinę naštą”, noriu kai ką pasitikslinti. Ar jie nesijaučia patys psichologiškai priklausomi nuo šios seniai viešai prieinamos ir skelbtos informacijos: “Vyriausiosios rinkimų komisijos turimais duomenimis, D.Grybauskaitės sąskaitoje jau – 79 643 litai. Daugiausia jai paaukojo fiziniai asmenys. Kandidatei pervestos sumos svyruoja nuo 10 iki 30 tūkst. litų. Pastarąją sumą D.Grybauskaitei paaukojo vienas garsiausių buvusių Lietuvos lenktynininkų Stasys Brundza. 5 tūkst. litų į eurokomisarės sąskaitą pervedė buvęs bendrovės “Leo LT” vadovas Rymantas Juozaitis. Mįslingą sumą – 3333 litus – D.Grybauskaitei skyrė vienas pagrindinių bendrovės “Panevėžio keliai” akcininkų, jos valdybos pirmininkas Gvidas Drobužas (“Lietuvos žinios” 2009 04 09).” 

Jei ne, tada turbūt tik todėl, kad šie asmenys yra ne juridiniai, kad su savo verslais neturi ir niekada neturėjo menkiausio ryšio, niekada nedalyvavo viešųjų pirkimų pyrago dalybose? Visi suprantame, jog tai absurdas, bet psichologas-patarėjas pasakoja šią istoriją rimtu veidu ir gina sumanymą, nustumsiantį neskaidrumu sergančią sistemą į dar gilesnį ir margesnį ligų liūną.

Vienas “netikėtas” efektas, uždraudus skaidrų ir deklaruotą įmonių aukojimą partijoms, bus tas, kad pirmiausia apsidžiaugs tie, kurie daugiausia aukų “susikrapšto” iš kontrabandininkų lagaminų ir kitų niekada Vyriausiosios rinkimų komisijos puslapyje nesiskelbiančių aukotojų. Tačiau tai tik pusė bėdos. Šiuo metu mažosios arba dar valdiškos dotacijos “nenusipelniusios” partijos, norinčios dalyvauti rinkimuose, net formalumus (užstatus ir kita) susitvarkydavo tik padedant įmonėms, kurios aukodavo ne vien tiems, kurie valdžioje ir kuriems mažiausiai tos paramos reikia. 

Amerikos prestižinėje krepšinio lygoje NBA silpniausieji, kad galėtų konkuruoti, pirmieji gauna teisę pašaukti biržoje geriausiai vertinamus naujokus. Lietuvos politinėje rinkoje demokratiją ir skaidrumą deklaruojantys gydytojai-politikai siekia, kad keikiama partinių nomenklatūrų sistema nepatirtų net minimalios konkurencinės rizikos. 

Užuot skatinus visiškai natūralų ir daugeliui Vakarų šalių įprastą verslo, profsąjungų, kitų visuomenės struktūrų bei politikų kalbėjimąsi ir interesų derinimą, einama populistiniu keliu. Valstybės kišimasis į partijų finansus turėtų pasireikšti ne savireklaminėmis kai kurių tarnybų vadovų publikacijomis apie pasivaidenusius milijardus ir mėginimais supainioti formą su turiniu (fizinis ar juridinis asmuo aukoja). Valstybės dotacijos skyrimą derėtų sieti ne vien su pastarųjų rinkimų rezultatais, bet ir su partijos veiklos (tegul ir už parlamento ribų) kriterijais: narių skaičiumi, verčiant persiregistruoti prieš rinkimus, dalyvavimo visuomeniniame gyvenime aktyvumu. Tačiau tam reikia ilgai dirbti ir mąstyti. Lengviausia yra pjauti. 

“Lietuvos žinios”

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: