Posts Tagged Paulauskas

Dalios Grybauskaitės nesėkmė – ir keli pirmi kartai


Prezidentės Dalios Grybauskaitės akivaizdi nesėkmė, kai ji, nepaisant vis mažiau rimtai bevertinamų sociologinių pletkų, išskirtinės padėties visuose debatuose ir kampanijos elementuose, nelaimėjo pirmajame rinkimų ture, yra įsimintina dar keliais aspektais. Pirmiausia, kitaip nei nuteikinėjo jos besąlygiškos pergalės reikalavę šalininkai, ypač konservatoriai, gatvėje nėra rusų tankų, bent aš jų nematau.

Pirmą kartą veikiantis Lietuvos prezidentas, nesant jokiai rimtai rinkiminei kovai ar net jos požymiams, jokiems dideliems svetimiems pinigams kampanijoje (konkurencijos beveik nebuvo), sugebėjo netekti ne vieno šimto tūkstančio ankstesnių rėmėjų balsų.

Dalia Grybauskaitė – pirmoji tokia nevykėlė. Pralaimėjusi būtent dėl savo politikos ir laikysenos visumos, kurios nepakeitė net šis šaltas dušas. Kaip minėta, pasitkėjimą MADAM prarado ne dėl oponentų jėgos ar klastos, o dėl jos vykdytos politikos vertinimo. Ponia iki dantų skausmo tempė savo pasirodymą Urbi et Orbi – rasi įvyks koks stebuklas ir tautos meilė išlįs bent pro kokio Kauno apygardų adatos skylutę. Mano asmenine nuomone, šalia karalienės kompleksų, įtakos turėjo ir blaškymasis bei mėginimai įtikti visiems. Į pirmą kadenciją D. Grybauskaitė ėjo su “santykių su kaimynai gerinimo” šūkiu, kuris ir sudarė iš esmės visą jos užsienio politikos doktriną. Valdo Adamkaus užsienio politikos nemėgusi rinkėju dalis, kuri jos nemėgo, dėl atseit nemandagios retorikos Kremliaus ir Aleksandro Lukašenkos atžvilgiu, ryžtingai damai tikrai praėjusį kartą sunešė nei kiek nemažiau balsų, nei konservatorių parama. Pradėjusi darbus nuo išpuolių prieš JAV, valdovė, už pasikėsinimą įžeisti kurią iškelta bylų, ją baigė skundais, kad ją šmeižia ir šmeiš Rusijos agentai, Maskva neišduoda Romanovo ir šiaip reikia daugiau NATO naikintuvų. Vladimiras Putinas į Lietuvą taip ir neatvažiavo, dėl Maidano teko skausmingai apsispręsti. Gi čia dar beviltiškieji ir bergždieji Darius Valys bei Gediminas Grina taip ir neišsiaiškino ar didesnė grėsmė Lietuvai yra Eglė Kusaitė, ar rusų kariškiai, kuriuos ana atseit baudėsi sprogdinti. Visi, kas turi nesužalotą atmintį, atsimena, kaip dar prieš porą metų ponia užsipuldavo kiekvieną, kuris drįsdavo užsiminti apie išlaidų gynybai didinimą. Taigi absoliučiai veidmainiška ir ultrapatriotinė retorika padėjo nepaleisti iš nagų tų balsų, kuriuos galėjo padėti Tėvynės meilę savo nuosavybe laikančių konservatorių vadovų agitacija, bet nedaugiau.

Pirmą kartą “viršpartine šventenybe” paskelbtas Lietuvos prezidentas bus renkamas antrame ture, kai jame dalyvaus partijos iškeltas kandidatas – socialdemokratų iškeltas Zigmantas Balčytis. Nuo pat Algirdo Mykolo Brazausko laikų, kai anas laimėjo net pirmam ture, kaip ir dabartinė nuvainikuotoji, sėkmė lydėjo tik nepartinius kandidatus.

Pirmą kartą mačiau iš arti kvanktelėjusį analfabetą, mėginantį beviltiškai suformuluoti paaiškinimus į klausimus apie savo krečiamas kvailystes. LNK rinkiminėje “Valandoje su Rūta” klausiu nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidatavusio į prezidentus Valdemaro Tomaševskio, kodėl anas be Georgijaus juostelės, kai dar prieš porą dienų tokią dėvėjo? Sako, kad “nebe Gegužės 9”. Aš jo smalsiai pasiteirauju – kokiuose frontuose anas kariavo, kad jau su ta su Georgijaus “lentočka” – atseit veteranas. Atsakė: “Vakarų”. Klausiu – ar daug kraujo praliejote? Sako: “Daug”. Klausiu – ar žinote, kad tą juostelę Antrajame pasauliniame kare dėvėjo nacių šalininkai – generolo Vlasovo armijos kariškiai? Sako: “o jūs žinote, kad tai Pirmojo pasaulinio simbolis?” Laidos formate nebespėjau paklaust – kieno gi pusėje netgi tame Pirmajame pasaulinio (arba Didžiajame) kare kovėsi Lenkija ir Pilsudskio legionai, kaip jie tas juosteles mėgo? Prieš nacius ir bolševikus kovojusi Armija Krajowa būtų turėjusi segti tokiam veikėjui kulką kakton, manau. Bet jam juk nė motais – visada buvo aišku, kad šito veikėjo tikrasis orientyras visai ne Varšuva.

Pirmą kartą be pinigų ir partinių struktūrų paramos ryžęsis prieš traukinį šokti kandidatas nušluostė nosis amžiniems merams ir atrodė kaip gyvas žmogus tarp mumijų, kandidatuojančių, nes “partija liepė”, ar reikia pasitikrinti perspektyvas. Visoks ten “labai durnas”, “marginalas” ir “kontūzytas” Naglis Puteikis parodė, kad galima ir šitaip bei paliko konservatorių lyderius galvoti – kaip čia dabar pajūryje susirinkus nors kokių nors balsų.

Pirmą kartau mačiau ir santykine sėkme nepatenkintą šypseną, kuri švietė Zigmanto Balčyčio, nūnai galvojančio – o kas dabar, po velnių, bus, jei aš laimėsiu. Turint omeny, kad jos Ekscelencija pasižymi išskirtiniu talentu vienu sakiniu pasigaminti sau priešą, antras turas, beje, gali būti dramatiškas. Ir nieks kits čia nekalts, o Dalyte, tu pati.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Išverstaskūrių šou


Generalinis prokuroras Darius Valys tikrai visai ne prie ko. Jis ne prie ko ne tik tuomet, kai kalbame apie prokuratūrų veiklas, bet ir tuomet, kai stumdomasi dėl to, kaip jį skirti ar atleisti. Po Konstitucinio Teismo (KT) verdikto aišku – pagal Konstituciją jis yra oficialus ir nepajudinamas prezidento(ės) asmeninis lėliukas ir dėl to kalti Seimo personažai, panašūs į išverstaskūrius.

Pasipiktinimai ir fobijos

„Jau bėgame registruotis į Vyriausiąją rinkimų komisiją“, – pajuokavo bent pora Konstitucinio Teismo (KT) teisėjų, kai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pasiūlė šios institucijos narius rinkti visuotiniu balsavimu.

Ironijai yra pagrindo, nes dalis Seimo, kaip tai dažnai būna, be reikalo supyko ant KT, kuris šįkart, kaip ne visada būna, priėmė logišką ir sveikos nuovokos neaplenkiantį sprendimą dėl Generalinio prokuroro.

Šalia L. Graužinienės esama ir kitų pasipiktinusiųjų bei džiūgaujančiųjų. Ir visiškai akivaizdu, kad jų pykčiai bei džiaugsmai yra orientuoti į pigius, trumpalaikius galios žaidimus. Į tai – ar patinka, ar ne tas konkretus lėliukas ir jo valdytojas.

Kai Seime buvo svarstoma ar Generalinį prokurorą toliau palikti šventu prezidentūros lėliuku – atrodė, kad sapnuoju, todėl suskubau pasitikrinti ar neapgauna atmintis. Pasirodo, kad ne.

Sakoma, kad visas istorijas reikia pasakoti nuo pradžių. Tad kada ši istorija prasideda? Tikrai ne tada, kai anekdotų ir pašaipų vienu iš lyderių tapęs personažas pasirenkamas asmeniniu jos ekscelencijos Dalios Grybauskaitės favoritu bei esti pavadinamas generaliniu prokuroru.

Galima būtų pradėti nuo 1992 metų spalio 25 dienos, kai tauta referendumu priėmė Konstituciją, bet truputį baugu: neseniai tautos dvasinis patriarchas Vytautas Landsbergis portalui Tiesos.lt sakė, kad tautos fetišizuoti negalima, nes ji (dargi tą pačią dieną) balsavo už komunistus. Tad, pradėkim nuo kiek kitos datos, kai suklystančios tautos sprendimą ėmėsi taisyti jos išrinktieji.

Balsavimas ir argumentai

Gyveno kartą, pavyzdžiui, generalinis prokuroras, Seimo pirmininkas, laikinasis prezidentas, nūnai parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadas Artūras Paulauskas. 2003 m. kovo 10 d. Pirmadienis. Rytinis posėdis. Seimo pirmininkas, be kita ko, sako:

„Žinoma, svarbiausias dalykas šioje sesijoje bus Konstitucijos pataisos, t.y. tos pataisos, kurios apibrėžia prokuratūros vietą valstybės institucijų sistemoje. Dvi Konstitucijos pataisos, ir mums liko antrasis, arba finalinis, balsavimas. Irgi daugelį kartų tiek Seniūnų sueigoje, tiek Seimo valdyboje, tiek Seime kalbėta, kad turi būti aiški, iš anksto paskelbta data. Tai ši data, gerbiamieji kolegos, yra kovo 20-oji. Nė vienas Seimo narys kol kas neišleistas į komandiruotę ar kelionę, kuri apimtų kovo 20-ąją. Taigi tikimės, kad bus aktyvus dalyvavimas ir mes galėsime galutinai balsuoti ir priimti tas konstitucines pataisas.“

Jis kalba apie Konstitucijos 84 ir 118 straipsnių pataisas, kurios ir reglamentuoja dabartinį Generalinio prokuroro – prezidentūros asmeninio lėliuko statusą. Protokolai ir stenogramos byloja, kad jis pats balsavo už šiandienines formuluotes, tad neaišku kodėl dabar jis kalba visiškai kitaip. Dabar jam nebeatrodo, kad Generalinės prokuratūros vadovas gali būti nepriklausomas ne tik nuo Seimo, bet ir nuo proto bei sąžinės, o tik nuo švenčiausio tautos sosto. Ar tik taip nėra todėl, kad nebėra realių galimybių tą sostą bent kuriam laikui užimti?

Gėris ir blogis

Palikime ramybėje valdančiąsias „blogio jėgas“, kurios, anot visus priešus greit demaskuojančių Gedimino Grinos ir Rasos Juknevičienės veizolų, kasdien po tris kartus parduoda Lietuvą Rusijai. Pažvelkime dešiniau. Čia matome, kad konservatoriai Seime, kai buvo svarstomos KT panaikintos įstatymų pataisos, bejėgišku falcetu cypė apie eilinę pasaulio pabaigą. Girdi, jei bus pakeista dabartinė tvarka, kurią jie laiko šventa ir tobula, tai žlugs demokratija, Viktoras Uspaskichas užvaldys visus tyrimus, nutrauks prieš jį teisme vykdomą bylą ir dar gal nežinia ką padarys. Žodžiu, jie teigia, kad dabartinė tvarka yra tobulas gėris, o mėginimai ją keisti – priešų sąmokslas ir korupcija. Tiesiog blogis.

Velniai rautų, kaip keblu,… Juk gyveno tuo pat metu 2003 metų kovą – ir konservatoriai. Tada dar ne krikščionys demokratai – politiškai krikštijosi ir suvažiavimuose artistiškai melstis jie ėmė vėliau. Ir ką gi jie galvojo apie tas pataisas? Protokolai ir stenogramos byloja negailestingai – buvo iš esmės prieš. Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Vytautas Landsbergis ir dar kai kurie jų draugai balsavo prieš dabartinę padėtį, tai yra visai priešingai nei dabar. Ir argumentai buvo normalūs.

Antai, 2003 metų Kovo 20 diena, rytinis posėdis. Jurgis Razma: „Nors paspaudžiau raudoną mygtuką, nesu kategoriškai prieš teikiamą projektą. Tačiau noriu apgailestauti, kad taip skubotai priimdamas šią pataisą Seimas nesuorganizavo išsamesnių diskusijų, kokią reikšmę mūsų teisėsaugai ir teisėtvarkai ateityje turės pasirinktas vienas ar kitas prokuratūros modelis, nes pasaulyje yra įvairių sistemų.

<…>

A.KUBILIUS: Gerbiamieji kolegos, aš tik turiu atkreipti dėmesį į tai, kad KT pirmininkas Teisės ir teisėtvarkos komitetui buvo pateikęs nuomonę, abejonę (labai aiškiai išsakytą abejonę) dėl tokių pasiūlymų redakcijos. Jis taip pat teigė, kad tuo metu, t.y. dar prieš praeitų metų rugsėjo mėnesį, negali detaliau komentuoti siūlomos generalinio prokuroro skyrimo procedūros, nes tuo metu KT buvo rengiama byla pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo – prašymą ištirti tą garsiąją neteisėtą buvusio prokuroro Kazio Pėdnyčios atleidimo bylą. Abejonės labai rimtų teisininkų yra išsakytos, į jas Teisės ir teisėtvarkos komitetas atsakė tik tiek: nepritarti. Ar tos abejonės buvo pagrįstos, ar ne, mes negalime sužinoti, nes toliau iš KT pirmininko, jau po bylos, kai jis turėjo galimybę atviriau kalbėti, nebuvo paprašyta papildomų išvadų. Taigi skubama keisti Konstituciją (čia jau į tai atkreipė dėmesį J.Razma, kad šis Seimas labai jau lengvabūdiškai žiūri į tas Konstitucijos pataisas), todėl iš tiesų lieka abejonių, į kurias nėra atsakyta, tų atsakymų komitetas nėra pateikęs.“

Kaip miela – siūlymai pasvarstyti, koks modelis mums tinkamas, jokios gėrio ir blogio kovos retorikos. Dabar viskas kitaip. Už šiandieninę tvarką ir neva nepakeičiamą D. Valį kryžiumi gulantys konservatoriai dabar neva tiki, kad dabartinis modelis tobulas arba pats D. Valys tiek vertingas, kad be jų viskas žlugs. Gi A. Paulauskas, kartu su savo partija, yra „išsiaiškinęs“, kad dabartinė sistema yra nesąmonė ir blogis, o ją pakeisti sutrukdžiusį KT reikia patį reformuoti.

Kitaip sakant, tie, kas balsavo už dabartinę tvarką įtvirtinantį Konstitucijos sujaukimą (čia mano nuomonė) dabar kaltina KT ir gali inicijuoti tyrimą, kodėl patys taip balsavo. Tie, kas anksčiau siūlė neskubėti prezidento (juo buvo, primenu, Rolandas Paksas) padaryti visos teisėsaugos savininku, dabar išpažįsta klaidą ir atgailauja klydę. Ir visa tai, tikriausiai, be galo nuoširdu. Įdomu, kaip tos abiejų „gėrio ir blogio“ kovos stovyklų nuomonės pasikeistų, jei prezidentu taptų nūnai tokį norą apreiškęs Artūras Zuokas, o į D. Valio vietą sėstų koks nors jo advokatas bylose už gerus darbus? Aiškus yra tik vienas dalykas – jei Seimas nori keisti Konstituciją, kurią jau kartą toje pat dalyje keitė – tegul jis tai padaro. Jokios galios jam neatimtos.

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Kai nieko kito arsenale nėra


Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderio Algio Čapliko kreipimąsi į kitų padermių liberalus su užkeikimais vienytis ir nugalėti vadinamuosius populistus galima vertinti kaip konvulsijas prieš rinkimus.

iberalų sąjūdis turi gerokai daugiau vilčių patekti į Seimą, tad nematyti jokios aiškios prasmės, kam kuris nors iš populiaresnės partijos lyderių turėtų užleisti savo vietą A.Čaplikui ar kokiam kitam jo ginklanešiui.

Čia kur kas juokingiau atrodo kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus raginimai kurti bendrą liberalų frontą. Vienas per jo pirmąją kadenciją jau buvo įsteigtas. Toks liūdno likimo Naujosios politikos blokas.

Tiesa, tada ir šiek tiek vėliau liberalizmą į partijų pavadinimus buvo įsirašę ir Artūras Paulauskas (socialliberalai), ir Rolandas Paksas (liberalai demokratai). V.Adamkaus proteguotos koalicijos trumpo ir nelaimingo valdymo rezultatai nugriaudėjo atsistatydinimais, paties “eksperimentuotojo” pralaimėtais rinkimais ir apkalta prezidentui R.Paksui.

Paskui buvo V.Adamkaus antroji kadencija. Tais metais “liberalizmas” veikiau reiškė tai, kad aplink jį ir su jo žinia nevaržomi siautėjo “Gazprom” tarpininkų ir saugumiečių, kurių dalis dabar įstoję į liberalcentristų partiją, neformalūs klubai.

Demokratija ir procedūros yra bjaurus dalykas – kartais reikia atnaujinti savo teises ir galimybes, pasitikrinti mandatus.

O nenuoramos rinkėjai ima ir užsinori pasiųsti atostogų. LiCS, kaip žinoma, yra pati “saugumietiškiausia” valstybėje partija, turinti savo vadovybėje įtakingus nematomo fronto karius – buvusį Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoją Dainių Dabašinską, kitą tos pačios kontoros šulą Mindaugą Ladigą. Jų esama ir daugiau. Tik bėda – įtaka ir užkulisinės dvaro intrigos yra viena, o mokėjimas parodyti rinkėjams prasmę nepasiųsti partijos myriop – visai kas kita.

Minėtos šešėlinės figūros čia netinka – ne ta kvalifikacija ir pašaukimas. Todėl ir reikia lakstyti, ropinėti po kadenciją baigusio prezidento piktų ir savimylos kupinų rašinėlių pristatymus, nuvažinėti laike ir erdvėje galutinai pasiklydusį V.Adamkų, tarsi kokį seną limuziną. Nes nieko kito arsenale tiesiog nelikę.

Nėra nė vieno šūkio, kuris galėtų būti panašus į tinkamą A.Čapliko trupančiai partijai, kuris sutelktų ir mobilizuotų elektoratą. Mokesčių nemokėti ir be jų visi sugeba, gėjus į partiją priima konservatoriai, moterims kvotas dalija socialdemokratai – viena bėda.

Visas arsenalas jau išvogtas stipresniųjų. Mokėjimas gudriai prisiplakti taip pat nėra vien šios kompanijos monopolizuotas. Originalių idėjų badas ir panika.

Jei prezidentas V.Adamkus (anksčiau tai būdavo neįtikima) bent netiesiogiai remia LiCS frakcijos narį Arūną Valinską, galėtų susirasti ir platesnių medžioklės plotų. Yra dar viena liberalia pasivadinusi jėga – Vilniaus mero Artūro Zuoko judėjimas “Taip”. Jis LiCS atplaišas priims noriai, nes jaunai organizacijai labai reikia išsiveržti iš Vilniaus ribų ir sukurti nacionalinio masto jėgos regimybę.

Tik daug vietos sąrašiniame pyrage irgi nebus. Gali nutikti taip, kad A.Čaplikas pakartos kitados “socialliberalu” buvusio žaidėjo A.Paulausko “biznio” planą. Jo esmė paprasta – parduodu partines struktūras ir iškabą už tinkamą man vietą sąraše, o kiti tegul gelbėjasi kaip nori.

Prezidento V.Adamkaus beviltiškam projektui turiu vieną patarimą – susitaikyti su R.Paksu (kadaise stumtu į premjerus ir skirtu atsakingu už energetiką), kurį savo knygoje jis mini dažniausiai – daugiau kaip 200 kartų.

Gal R.Paksas susimylės ir vėl iš “Tvarkos ir teisingumo” grįš į liberaldemokratijos kelią. Tada nušvis liberalioji vaivorykštė ir populistai bus nugalėti, o senelis galės ramiai rašyti antrą knygą. Paskaitysime.

Lietuvos žinios

, , , ,

Parašykite komentarą

Didelių viršininkų rinkimai


Lietuvoje į rinkimus veržiasi dvi pagrindinės kategorijos individų – tie, kurie yra dideli viršininkai, ir tie, kurie miršta nuo noro tokiais tapti. Tebūnie tai supaprastinimas ir tegul neįsižeidžia tie, kurie yra kitokie, arba tie, kurie tikisi kitokius išrinkti.

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) šios savivaldos tarybų rinkimų kampanijos pradžioje pareiškė neturinti nei pinigų, nei galimybių rinkimų debatams televizijoje organizuoti. Pilietiškai suskatau pagelbėti nuskurdusiai ir pasimetusiai Tėvynei – ėmiausi organizuoti nemokamus kandidatų debatus interneto vaizdo konferencijoje portale „balsas.lt“. Pasirodo, daugumai tradicinių ir didelei daliai naujųjų politikų normalių debatų nereikia. Tiesa, dėl laiko ir resursų stokos apsiribojau kandidatais į Vilniaus miesto tarybą, bet būčiau giliai nustebęs, jei kitur būtų kitaip.

Paskambini į Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų (TSLKD) štabą ir pasiūlai jų kandidatui, sąrašo lyderiui Vilniaus merui ir pretendentui į merus Raimundui Aleknai padiskutuoti eteryje su Lietuvos socialdemokratų partijos sostinės sąrašo vedliu Romu Adomavičiumi. Ten pasimuistoma, pasitariama ir, praėjus kelioms dienoms, mandagiai paaiškinama, kad nepavyks. Mat konservatoriai su socialdemokratais Vilniuje yra koalicijos partneriai. Su liberalais ir liberalcentristais jie debatuose ginčytis irgi negali, nes sudaro nacionalinio masto koaliciją Seime. Su visokiais marginalais jie kalbėtis neis.

Liberalų sąjūdžio štabas irgi nenori marginalų, kuriems prirašo visokius neparlamentinius keistuolius. Artūras Zuokas padejuoja, kad debatai su Artūru Paulausku labiau naudingi A.Paulauskui, bet sutinka. Pats Naujosios sąjungos lyderis prieš tai pranešė, kad jam „ne lygis“ kalbėtis su Krikščionių sąrašo vedliu Mečiu Laurinkumi, nes šis nėra partijos pirmininkas. Europos Parlamento narys, partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Juozas Imbrasas nesutinka diskutuoti su Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininku Arvydu Akstinavičiumi, nes šis „kažkoks keistas ir prieštaringas“, o štai socialdemokratas, sostinės vicemeras R.Adomavičius jam tinka.

Dideliam viršininkui ir vėl reikia didelio viršininko, kad niekas nepagalvotų, jog jis koks runkelis. Dideli viršininkai – visur dideli. Jie pamiršo, kad patys pradėjo politikuoti dar nebūdami nei Seime, nei merų ar vicemerų krėsluose. Ponai įprato ne tik prie postų ir regalijų. Jie priprato vienas prie kito ir net nebenori viešai dėl ko nors nesutarti, nes paskui, kai reikia dalytis postus ir kitokius pyragus, kažkas gali pastebėti, kad nesutarimai ir apkasai buvo farsas. Dar blogiau, jei į šventą uždarą tarppartinės nomenklatūros kastą įsileisi kokius naujus, neparlamentinius, nepažįstamus ir neprognozuojamus. Pirmiausia „ne lygis“ ponui su „runkeliu“ šnekučiuotis, antra – suteiksi tribūną kokiai alternatyvai, žmonės pamatys, kad esi, neduok Dieve, už ją kvailesnis. Kam ta rizika? Geriau jau neiti visai.

Atrodytų, kad politikos naujokai ar mažiau žinomi, mažesnius reitingus turintys politikai turi būti alkanesni eteriui ir ne tokie išrankūs? Kur tau! Net nepartinių judėjimo (taip dabar pasivadina tūkstantinių suvažiavimų nenorinčios rengti partijos) „Vilnius – mūsų reikalas“ vadovas Valdemaras Stančikas irgi sako, kad jam į pašnekovus tinka tik didelių ir tradicinių partijų vadai, kuriuos jis nori triuškinti kaip politinius lavonus. Pastarieji į jį žiūri kaip į išsišokėlį, ir ratas vėl užsidaro.

Dar sunkiau į realius debatus „išvilkti“ ne sąrašų lyderius, o jų vidutiniokus.

Išvada – Lietuvos politikams net už dyką nereikia eterio, kur sėdi ne jo paties išsirinktas oponentas ir žurnalistai, užduodantys nesuderintus klausimus. Taigi gerų jums rinkimų pagal plakatus, glamūrinius įvaizdžius ir nupirktas reklamas, piliečiai. Kokius nors viršininkus vis tiek išsirinksime. Greičiausiai labai didelius.

Tomas Čyvas

, , , , , , , ,

3 Komentaras

Dalios Grybauskaitės niekas nekompromituoja?


 

„Sunku ginčytis, bet atrodo, kad ir Dalia Grybauskaitė pasimovė ant seno triuko – „Kompromituojanti nuotrauka“, kaip ir buvo pakištas praktiškai Arūnas Valinskas ir dar Valdas Adamkus kažkur prisifotografavęs buvo…“, – rašo labai savotiškas tinklalapis pipedija.com

Bet nemanau. Juk tik kokiam Arūnui Valinskui nedera gerti degtinės su kažkokiu ten Michalskiu arba visą gyvenimą reikia barstytis plikę pelenais dėl to, kad yra matomas nuotraukoje su Henriku Daktaru.

D. Grybauskaitės atvejis visada bus kitoks, nes apie šventuosius ir populiariuosius blogai kalbėti negalima, jie turbūt nė šešėlio nemeta saulėtą dieną.

„Taigi: "Prezidentė apdovanoja lenktynininkus" – didelė šventė ir pilnos kelnės! Matome, kaip Prezidentė apdovanojo Ralio aplink Lietuvą 2010 nugalėjtojus, kauniečių ekipažą Egidijų Paulauską ir Eduardą Jaką. Kas čia ne taip…?“, – teiraujasi ekscentriškoji „pipedija“.

Naivi ta “pipedija” ir pasiklydusi realybėje – nesiorientuoja reitinguose. Manau, kad viskas gerai. Susirūpino mat ponai, kad vienas iš besišypsančių nuotraukoje veidų – E. Paulauskas – anksčiau regis turėjo šiokių tokių bėdų su teisėsauga dėl narkotikų ir kitų garbingų dalykų.

Na ir kas?, – suriks pasipiktinęs D. Grybauskaitės gerbėjas? – Argi prezidentė kalta, kad jos taurę laimėjo kažkada su kitomis sporto šakomis sietas personažas? Žinoma nieko. Tik kuo tuomet buvo dėtas A. Valinskas? Klausimas retorinis ir į reitingų viršūnę nekylantis… . Sakoma, kad net teisėsaugos reforma šoliuoja į priekį septymyliais žingsniais. Dar greičiau, nei važiuoja ralistai.

, , , , ,

13 Komentaras

%d bloggers like this: