Posts Tagged pinigai

Jus galima papjauti, bet vado įžeidikus nubaus


Labai laisvo ir nepriklausomo kanalo eteryje neseniai man asmeniškai policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis paaiškino, kad norint išaiškinti vieną bylą dėl pasikėsinimo įžeisti prezidentą reikia (vien policijai) mažiausiai 1800 litų. O būna ir brangiau.

Šiandien ir vėl skaitau apie kratą ir areštą, apie policijos atvesdinimus todėl, kad carui špygą parodė. Ir iškart atsimenu, kad 112 numeriu jūsų įvykis, jei skambinsite, bus priskirtas A,B arba C kategorijai. Pastarajai benzino greičiausiai neužteks, kaip ir kitų išteklių. O kokia šito niekalo kategorija? Kas nukentėtų, jei tą idiotišką laišką būtų tiesiog išmetę ir kiek tai kainuotų?

Šlykštu ir labiausiai apgailėtina tai, kad pats asmuo, kurio orumas taip neva saugomas, pats nenutraukia tos nesąmonės, trenkdamas kumščiu į stalą ir pasakydamas, jog darkart “uolumą” pademonstravęs užpakalio bučiuotojas eis į Darbo biržą.

S. Skvernelis, perklaustas ar tie 1800 litų (jei nėra atvesdinimų ir kitų nesąmonių) keliauja iš tų pačių litų, kurių trūksta, norint atvykti, kai realiai užmušinėja daugiavaikę mamą, patvirtino, kad taip… iš tų pačių. Nuostabu. Prezidentai keičiasi, į 112 investuojama, bet prioritetas liekas tas pats: valdovui parodytos špygos paieškos.

Prezidentės garbės kaina.

Reklama

, , , , , ,

Komentarų: 1

Teisėsaugos skurdas ir prabanga


Labai atidžiai ne tik pasiklausiau debatus Seime, kodėl laiku į nužudymu kvepiančius įvykius neatvyksta policija, bet ir įsiskaičiau į vidaus reikalų ministro Dailio Alfonso Barakausko bei jo štabo pateiktą medžiagą. Kalbinau ir pareigūnų profsąjungų lyderius. Dar kartą apmąstau pastarųjų metų aktualijas ir darau paradoksalią išvadą – resursų yra. Trūksta kažko kito.

Iš visko, kas pasakyta ir išgirsta, pakankamai aišku, kad dabartinės opozicijos priekaištai dėl policijos būklės yra demagogiški, nes finansavimas iš darbo išeinančių pareigūnų darbo užmokesčiui mažintas net pernai, kai džiūgauta dėl neva labai vykusiai suvaldytos ekonomikos krizės.

Valdančiųjų argumentus dabartinė opozicija atremia teiginiais, kad dėl visko kalta pasaulio mastu žlugusi ekonomika. Veltis į šį ginčą yra nedaug prasmės – tai prilygtų bandymui aiškintis, kas pradėjo muštynes tarp darželinukų. Daug įdomiau pasvarstyti, ką daryti.

Vienas iš siūlymų – rečiau daryti (kiek įmanoma, išvis vengti) tai, kas niekam nenaudinga ir nereikalinga. Būtent šios slaptų resursų dalies mūsų teisėsaugos išlaidų eilutėse niekaip neiššifruoja besikeičiantys parlamentarai, ministrai ir prezidentai.

Telefonas 112, kurį valstybės „stogo“ besitikį piliečiai mokesčių mokėtojai renka, kai reikia pagalbos ar gynybos nuo „alternatyvių valdžių“, t. y. vagių, banditų, mafijos ar dar ko nors, galiausiai veda prokurorų, teismų ir t. t. link. To, kas vadinama bendru žodžiu „teisėsauga“, link.

Tiksliai nežinau, kiek kainuoja antrankiai, guminė lazda, prokuroro ir teisėjo amuletai bei apdarai. Kainuoja (ir mišką, ir pinigus) ir kalnai skundų, protokolų, kaip ir jų rašytojų algos bei viskas, kas su tuo susiję. Žinios apie biudžeto sandarą ir nuovoką kužda, kad viskas kapsi iš tos pačios mokesčių mokėtojų, besitikinčių pagalbos bei gynybos, kišenės.

Keliose bylose prieš vieną pajūrio merginą, apkaltintą sukūrus tarptautinę teroro organizaciją, kartu (nesueinant galams) pateikiant ją kaip visišką „psichęu“ bei narkomanę, vyksta dešimtys teismo posėdžių, naudojamas popierius šaukimams, protokolams ir nutartims, rašomi dokumentai, dėvisi konvojavimo tarnybos pareigūnų batai, teisėjų apdarai ir t. t. Spėtina, kad visa tai turbūt iš tų pačių aruodų, kurių nepakanka operatyviai sureaguoti, kai kas nors realiai ką nors žudo, o ne fantazuoja apie nepasiekiamų teritorijų sprogdinimą nežinia kaip ir nežinia kada. Čia užtenka ir benzino, ir operatyvumo, ir stačiai pamišėliško entuziazmo. Ta proga reikėtų iškelti Eglei Kusaitei bylą dar ir už tai, kad teisėsauga iššvaistė resursus pasaulio sergėjimui nuo jos ir nespėjo pas moteriškę, kurią realiai užmušė.

Lygiai tas pats vyksta ir su kita fantastiškai svarbia Lietuvos valdžiai sritimi –  tų, kurie parodė carui špygą, gaudymu. Tiek Valdo Adamkaus, tiek Dalios Grybauskaitės prezidentavimas paženklintas parodomosiomis bylomis dėl „pasikėsinimo įžeisti“. Koks nors apsirūkęs studenčiokas, internetui dar užsidirbantis provincijos budulis ar šiaip įkaušęs veikėjas atsiunčia į prezidentūrą laišką apie tai, kad jo/jos ekscelenciją reikia „raukti“ (gal į nagines?), ir prasideda darbas. Etatinis valdžiažmogio užpakalio bučiuotojas lapatuoja į Vadovybės apsaugos departamentą, tas formaliai reaguoja ir išsikviečia policiją, kuri galėjo važiuoti (ar ką kitą pasiųsti) į galimos žmogžudystės vietą. Popierius, rašalas, darbo laikas, antspaudų pagalvėlės, telekomunikacijų išlaidos ir galiausiai rezultatas: už parodytą carui špygą kažkokiam asilui ar šiaip nenuovokai skiriama piniginė bauda. Apie administravimo išlaidas klausti nepatogu – niekas turbūt ir neskaičiuoja. Kaip ir to, kiek būtų sutaupyta, jei kvailą laišką tiesiog išmestų į šiukšlių dėžę?

Tai neparūpsta aukščiausiai grandžiai – šalies vadovui, kuris pirmiausia tokiam entuziastui pavaldiniui turėtų parodyti kelią į Darbo biržą. Niekas vadovybės apsaugoje ir policijoje, prokuratūroje ir teismuose taip pat nereiškia abejonių dėl viso šito „reikšmingo“ marazmo kainų. Gal dažnai į šulinį pastūgauti pamėgusi Valstybės kontrolė galėtų apskaičiuoti, į kiek nužudymo vietų nenuvykstama dėl vienos „špygos carui“ bylos? Būtų gana smalsu. Ir ne tik D. A. Barkausko bei komisaro, bet ir Dariaus Valio valdose, taip pat teismuose bei kitose įtraukiamose tarnybose. Drįstu įtarti, kad daugelis bylų yra ne būtinybės, o prabangos prekės, kurias mes apmokame, kad paskui pritrūktų benzino, kai kas nors pjaunamas ar prievartaujamas.  

P. S.

Kadangi prokurorai oficialiai neatmetė galimybės (http://www.ekspertai.eu/generaline-prokuratura-neatmete-galimybes-pradeti-baudziamaji-procesa-pries-uzkietejusi-terorista/) tirti ir mano labai realių grasinimų sprogdinti Mėnulį, pats, kaip koks nesugaunamas maniakas, pamėtėju jiems dar vieną įrodymą. 1993 ar 1994 metais Lietuvos liberalaus jaunimo vidiniame laikraštyje Eustachijaus Finkelšteino slapyvardžiu esu pateikęs geopolitinės Lietuvos bėdos sprendimo variantą. Siūliau sprogdinti Ignalinos atominę elektrinę ir, kadangi ten kažkur yra tektoninis lūžis, plaukti prie Švedijos. Paskui rodyti rusams špygas ir naftos terminalą statyti ne Būtingėje, o Medininkuose. Tada dar rudimentinis Valstybės saugumo departamentas neturėjo tiek uolių kovotojų su terorizmu, todėl dabar „prisiduodu“ pats. Įdomu – kiek kainuotų šios bylos administravimas?

Šaltinis: balsas.lt
info@balsas.lt

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Po tanku už dešrigalį


Atpažinti kvailį nesunku, kaip ir mėginantį kvailinti. Tereikia pastebėti, kad žmogus lygina traktorių su seniu besmegeniu. Klausimas ar šiandien žmonės eitų ant barikadų yra niekšingas ir idiotiškas iš esmės.

Kažkas kažko paklausė

Vienos apklausų agentūros dideliai mokyti sociologai, kažkieno ten užsakyti ėmė ir, Sausio 13-osios proga atliko neva labai reikšmingą tyrimą – ar žmonės šiandien rinktųsi nepriklausomybę ar ekonominę gerovę. Ir gavo neva labai išraiškingą atsakymą, kad septyni iš dešimties dar neemigravusių Marijos žemės čiabuvių nori ekonominės gerovės labiau.

Iškart visi suskato svarstyti – ką gi tai reiškia lyginant su dienomis, kai šalome ant barikadų. Atsakymas vienas – nereiškia beveik nieko. Nebent galimybę Algirdui Paleckiui patirti moralinį orgazmą, o anuomet špygą kišenėje ir taip laikiusios biomasės individams eilinį kartą paporinti – kokie kvailiai buvo, kurie „lindo po tankais“.

Niekas nelindo

Ir paleckininkams ir špygas po antklodėmis laikiusiai biomasei paaiškinu: niekas nelindo ir sutraiškytu būti nenorėjo. Tiems tankams nereikėjo atvažiuoti ir brautis, kur niekas nekvietė. Tankų siuntėjams nereikėjo jų siųsti ir niekas nebūtų „palindęs“.

Kai prieš taikius žmones nesiunčiami tankai, po jais „palįsti“ yra gana sudėtinga. Labai tikiuosi, kad  net nuo raudonojo pamišimo, nežaboto cinizmo, degtinės ir rusiškos propagandos išpurtęs plastilinas, esantis daug kam toje vietoje, kur turi būti smegenys, tai pajėgus suvokti.

„Lenda“ (kabutės nebūtinos) ir net yra kažkieno brukamas trečiarūšis Rusijos „maestro“ Gergijavas, savo muzikiniais gebėjimais pašlovinęs dalies Gruzijos okupaciją ant Cchinvalio griuvėsių. Ir įžūliai lenda būtent prieš atitinkamą datą, nors metai keliamieji ir galėtų pasitenkinti vasario 29 ar bet kuria kita diena iš 366. Dėkui, kad bent neatsiveža mafijozo Josifo su NKVD orkestru. Didelės naujienų agentūros vadovo ir kitų Rusijos kultūros būtent šios dalies išsiilgusių sutvėrimų aistras yra kada tenkinti, tačiau lendama būtent dabar. O 1991 metų sausį mes niekur nelindome.

Kvailas ir protingas

Pabaigai – apie protą ir kvailumą. Jei kažkas tikrai mano, kad tada žmonės rinkosi tarp gerovės ir laisvės, tai tai toks žmogus yra visiškas kretinas. Jokios gerovės, kurią mes savo barikadomis būtume sugriovę, nebuvo. Buvo tuščios parduotuvės, kur močiutės ir anūkėliai po kelias valandas laukdavo kokio nors ragu arba kanopų. „Tarybinės vytintos dešros“ tuomet irgi nebuvo. Majonezas ir žali žirneliai bei kava „Arabica“ buvo prekės gaunamos per „pajokus“ švenčių proga. O tualete naudojome „Tiesą“ ir dabar kitaip pasivadinusią „komsamolkę“. Automobiliui paskyros žmogutis laukdavo metais arba pirkdavo paskyrą (teisę nusipirkti mašiną) juodojoje rinkoje ir už varganą „žiguliuką“ mokėjo kaip už Mersedesą. Tokią gerovę ginti gali tik tikras kvailys.

O pats įdomiausias kvailio ir protingo atpažinimas yra klausime – dėl ko visgi „lįstumei’ po tanku – dėl kapšo pinigų ir kilogramo šlapios dešros bei teisės į nemokamą medpunktą „zonoje“ ar dėl laisvės? Kapšas pinigų skamba patraukliausiai, bet nežinau idioto, kuris dėl to drįstų aukoti gyvybę. Tas, kuriam kapšas svarbiausias, yra bent jau pakankamai gudrus, idant šitaip nepasielgtų.   

O kvailumas būna visoks. Kartais iškilūs veikėjai, metę savo šaliai į akis Sausio 13-osios apdovanojimą, nes kažkas organizavo apkaltą jo įsimylėtam politikui, drasko marškinius dėl negauto trijų litų vertės bilieto maršrutiniame taksi ir nemato nieko blogo gergijevų pasityčiojimuose iš tų, kurie neva „lindo“. Nematytų nieko blogo ir tuomet, jei rusų kultūros pristatymui tą pačią dieną prisistatytų iškilus kino režisierius Nevzorovas su savo „našy“. Mano subjektyvia nuomone tai ir yra tikras, bemaž materialus ir pačiupinėjamas kvailumas. Ar jis lįs po tanku už dešrigalį? Nežinau – dėl manęs tegul.

Šaltinis: “Balsas.lt“

, , , , , , , , , ,

8 Komentaras

Pinigai ir partijos


Kartais Lietuvoje pasitaiko, kad chirurgas pacientui nupjauna ne tą koją. Mano nuomone, prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlomos partijų finansavimo reformos yra kaip tik tokio “gydymo“ pavyzdys. Jis nuvarys į kapus paskutinius demokratijos likučius ir dar į tirštesnę miglą panardins finansavimo procesą, kurį siekiama nuskaidrinti.

Juridinių asmenų aiškiai deklaruotos aukos, kurias siekia uždrausti prezidentė, yra kaip tik skaidriausia, geriausiai matoma partinių lėšų dalis. Juodi pinigai, perduodami lagaminuose ar pasiekiantys kitais būdais, žinia, nėra apskaitomi ir deklaruojami. Darbo partijos juodosios kasos byla galėtų tai patvirtinti, jei nebūtų taip įtartinai vilkinama iki išganingos senaties. Fizinio asmens vardas ir pavardė dažniausiai mažai ką pasakys apie aukotoją, išskyrus atvejus, kai juo domisi jau ne kokia nors spauda, o prie asmens duomenų prieinantys pareigūnai. Tai vėl patvirtina tos pačios Darbo partijos vedlio patirtis padengiant prezidento Valdo Adamkaus rinkimų skolas, kai vienu metu į rinkimus pralaimėjusio kandidato sąskaitą tūkstančius litų pervedė daugybė Viktoro Uspaskicho bendrovių darbuotojų, net tokių, kurie patys gauna valstybės socialines pašalpas.
Maža to, kai kurių stambesnių Lietuvos verslo subjektų aukos mažoms partijoms iki šiol suteikdavo nors teorinę galimybę įvykdyti oficialias rinkimų procedūras ir sudaryti minimalią konkurenciją jau įsitvirtinusiems nomenklatūriniams klanams. Tad visiškai nekeista, kad dauguma didžiųjų partijų atstovų Seime ėmė ploti katučių ir džiugiai pritarė valstybės vadovės užmojui – bent jau per pirmą pateikimo stadiją.

Juk, karpant galimybes gauti legalių aukų iš verslo sektoriaus, didinama priklausomybė nuo valdiškos dotacijos. Sumanymas paversti partijas beveik vien iš biudžeto finansuojamomis organizacijomis – abejotinas, bet net ir su tuo būtų galima sutikti, jei ne absurdiška to pyrago dalybų tvarka.

Dotacijos skyrimo principas – skaičiuojant pagal praėjusių rinkimų rezultatus – pamalonina tuos, kurie turi daugiausia valdžios, ir palieka be nieko potencialius konkurentus iš šalies. Neperžiūrėjus šios sistemos, o to daryti, regis, neketinama, rinkėjų pasirinkimo meniu bus dar labiau apribotas, konkurencijos programomis ir idėjomis, apie kurią kalba prezidentė, neatsiras. Kam konkuruoti, jei ir taip esi patogiai įsitaisęs prie valdiškų ėdžių?

Net ne abejones, o tiesiog šypseną kelia įsivaizdavimas, kad panaikinus legalų verslo aukojimą nepadidės šešėlinė jo dalis. Juk kalbame apie kraštą, kuriame vokelius sutinka imti maždaug 40 proc. piliečių, kur inspekcijos ir tarnybos neretai esti bejėgės, įstatymų apribojimai neveikia dėl pažeidimų masiškumo – sunkoka perkošti tekančią upę kiaurasamčiais. Tai, jog būdų, kaip apeiti numatomą įstatymą, yra daugybė, suvokia visi, bet nedrąsu apie tai pranešti populiariajai Jos Ekscelencijai. Nedrąsu suabejoti didinga prezidentės vizija, kad partijas visiškai skaidriai rems tik iš paskutinių grašių, skirtų šildymui ir varškei, sutaupyti pensininkų arba už minimumą dirbančių žmonių litukai.

Mat visi, kurie balsuos kitaip, avansu bus išplūsti oligarchų tarnais ar korupcininkais. Dar kartą iš tribūnų bus išprakaituoti riksmai apie visuotinį nepasitikėjimą partijomis. Tiesą sakant, visada stebėjausi idiotiška klausimo formuluote: “Ar pasitikite partijomis?“, nes visada maniau, kad pasitiki ta, už kurią tuo metu balsuoji. Tačiau tai atskira tema, o prezidentė į tokius niekus nesigilina – jos tikslas kitoks.

Juk reikia dar kartą priminti veidrodžiui, sau ir tautai, kad aplink tvyrančiame blogio ir tamsos vandenyne žėri tik vienas šventas bei tyras šviesos spindulėlis. Kaip jam nešviesti, kai yra šitaip kartkartėmis pakūrenamas? Gaila, kad tik šviečia, bet nešildo.

, , , , ,

7 Komentaras

%d bloggers like this: