Posts Tagged Pociūnas

Kaip medžiosime meškiukus?


Š. m. rugpjūčio 14 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, kai liepos 4 d. švedų pilotuojamas lėktuvas išskrido į Baltarusijos Respublikos teritoriją.

Va ir kyla klausimas – kaip vyks ikiteisminis tyrimas šioje byloje, dėl incidento su žaisliukais, kuris taip sugadino nuotaiką artimam prezidentės Dalios Grybauskaitės bičiuliui. Juk galima „dirbti“, kaip pradžioje tiriant saugumiečio Vytauto Pociūno žūties bylą, o galima išprotėti nuo uolumo, kaip Eglės Kusaitės vertimo baisia nusikaltėle istorijoje? Kaip dabar bus? Kiek resursų skirsime „meškiukų medžioklei“?

, , , , , ,

4 Komentaras

Diskusijos preziumuojant kaltę


Jeigu į paprastą ir aiškų klausimą – “kiek valandų?” – jums oriai atsakys, kad laikrodžių taisykla už kampo, o jūsų batai nemadingi – ką pamanysite apie tokį atsakinėtoją? Arba asilas, arba išsidirbinėja. Nors,… gal ir labai gudrus? Panašiai reiktų manyti ir apie tarsi rimtus valstybės vyrus, etatinius politologijos ir teisės viešuosius giedorius bei vargonininkus. Ir kas blogiausia – ne pirmą kartą.

Kai 2006 metais pro baltarusiško viešbučio langą buvo mirtinai išlaipintas pulkininkas Vytautas Pociūnas, irgi vyko kažkas panašaus. Svarbiausiu klausimu kai kuriems asilams arba išsidirbinėtojams tapo jo neva labai svarbūs miegamojo reikalai ir išsigalvotas alkoholizmas. Mėginusieji tirti kitokias versijas buvo apšaukti marginalais, politiniais rėksniais, net sovietinio saugumo (KGB) agentais. Pastarasis kaltinimas nuskambėjo iš KGB rezervininko ir jo sėbrų lūpų kaip priežastis atlikti išganingą veiksmą – atimti teisę dirbti su slapta informacija iš tuometinio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus bei nukreipti kalbą į šalį nuo esmės.

Praėjo beveik šešeri metai, valdžioje kitos sudėties Seimas, kita prezidentė, kitokios kalbančios galvos čiulba iš Valstybės saugumo departamento (VSD) bei Generalinės prokuratūros sakyklų. O melodija vėl tokia pati – nei į taktą, nei pagal natas. Kad tik kuo daugiau triukšmo.

Kada meluoja generalinis prokuroras Darius Valys, kalbėdamas apie renginį, iš kurio neva galėjo nutekėti slapta informacija apie veiksmus prieš banką “Snoras”? Tada, kai tvirtina, jog renginys buvo nelabai slaptas, ar tada, kai sako, kad jis buvo slaptas “pakankamai”? Iš pradžių jis apskritai nežinojo, kad jo įstrižų langų būdoje yra slaptiems pasitarimams pritaikytas kambarys, ar sužinojo tik Antikorupcijos komisijos tyrimo metu bei jos dėka? Apie slaptumo mastus meluoja jis ar jo pavaduotojas Darius Raulušaitis?

Kodėl dar prieš Naujuosius metus D.Valio kontora oficialiai teigė, kad banko akcininkai ir patys galėjo viską žinoti, o tyrimą paskelbė pradedą tik tuomet, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė ėmė sau būdingu stiliumi trepsėti kojomis? Pagaliau – gali ar negali būti poligrafo parodymai ir VSD slaptosios pažymos svarbiausia nacionalinės valstybės tarnybos kadrų politikos ašimi? Ar gali VSD vadovas paskelbti, kad valstybėje jis savo nuožiūra įveda “kaltumo prezumpciją”? Ar reikalingas vidaus reikalų ministras, kuris viešai pasisako esąs tik “iešmininkas”, o prezidentė patvirtina, kad jis “ne prie ko”? Tai tik maža dalis klausimų, kurie yra labai svarbūs ir iškyla jau ne pirmą kartą, nepaisant kadrinių pasistumdymų ir Seimo daugumų.

Apie juos raginama nekalbėti. Vietoj to vėl pasiūlomos “svarbios ir įdomios” temos. Ar kalbėjo Antikorupcijos komisijos narys Naglis Puteikis su laida “Kakadu”, ar nekalbėjo? Ar komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis iš teisingos partijos, ar iš neteisingos? Ar Aurelija Stancikienė “talibė”, ar ne “talibė”? Ar komisija patyrusi, ar nepatyrusi? Ar jos nariai priekaištingi, ar nepriekaištingi pagal kažkieno (VSD?) standartus? Ar jos išvados turi teisinių pasekmių, ar ne (niekas neteigė, kad turi, bet apie tai būtina parėkauti). Kad viskas būtų dar labiau sujaukta, “kompetentingos institucijos” reikalauja atiduoti tyrimui komisijos liudijimų stenogramas, kad galėtų patikinti – kiek slaptas jų vadovų kalbų prieštaringumas ir/ar nusišnekėjimas.

Viskas, kaip jau tapo įprasta, palydima bauginančiais perspėjimais, kad “saviveiklininkai” ir “skandalistai” ims ir sugriaus kaltumo prezumpcijomis bei slaptomis pažymomis profesionaliai sukonstruotą nacionalinę teisėsaugą ir saugumo sistemą. Jei žanras būtų išlaikomas iki galo, prezidentė D.Grybauskaitė turėtų sekti pirmtako pėdomis ir skubiai išsiraudoti ant peties Egidijui Kūriui arba kitai Konstitucijos dvasios inkarnacijai, kuri skubiai pasakytų, kad N.Puteikio pokalbis su “Kakadu” gali grėsti nacionaliniam saugumui ir valstybės paslapčių seifams.

Štai šia bėda ir siūloma susirūpinti “runkeliams”, o kitkuo pasirūpins slapti profesionalai. Juk dera tikėti, kad jie jau seniai būtų viską sutvarkę, jei jų slapto triūso negriautų “rėksniai”, “marginalai” ir KGB. Lietuvos valstybės pagrindai seniai būtų apsaugoti ir nuo Eglės Kusaitės bei jos gudriai paslėptų šachidės diržų, ir nuo sveiko proto bei įpročio abejoti, aiškintis, mąstyti. Pastarasis dalykas “kaltumo prezumpcijos” šalyje yra laikomas pačiu žalingiausiu ir galbūt vieną dieną bus pasiūlyta jį kriminalizuoti. O kol kas dar demokratija – dalyvaukite VSD ir jo užsakovų vadovaujamose diskusijose ir stenkitės atrodyti rimtai, kad kokie virtualūs poligrafai neatpažintų nuobodulio ar ironijos.

Lietuvos žinios

, , , , , ,

Komentarų: 1

Drąsiau, generole Grina!


Nuožmus politinis boksas, kur už politiką talžosi Generalinė prokuratūra, Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir valdančioji koalicija išplukdo gerų minčių.

Aukšti moraliniai standartai

Iškilus ir, galbūt, daug mūšių kada nors laimėsiantis generolas Gediminas Grina be galo nudžiugino LR piliečių bendruomenę, pareikšdamas, kad jo tarnyboje yra taikomi tokie aukšti moraliniai standartai, kad bet kuris VSD pareigūnas, nors vieną kartą iš kelių bandymų suklupęs prie poligrafo, nedelsiant šalinamas iš tarnybos.

Internete knibžda dar drąsesnių pasiūlymų. Nurodoma, kad pasitikrinti melo detektoriumi derėtų ir pačiam vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, kuriam poligrafas yra pagrindinis autoritetas. Galima būtų pagalvoti ir apie rinkimų debatus, prijungus protingąją metalinę dėžę. Stiprinant tautos kišenių apskaitą, galima būtų ir turguose pastatyti poligrafus greta kasos aparatų – idant matytum, ar prakaituoja pardavėjas, kai sako, kad obuolys ar kumpis yra lietuviškas, o ne lenkiškas. Vienodus standartus visiems!

Pradėkite nuo savęs

Tiesa, generolas teigia, kad kol kas savų netikrino, todėl neturėjo progos patvirtinti, ar šie tikrai laikosi itin aukštų moralinių standartų. Manau, kad tokią progą VSD suteikti reikia. Šiuo metu tarnyba nėra itin gerbiama visuomenėje dėl kai kurių kontraversiškų veiksmų. Generolas G. Grina tarnybos įvaizdį pagerintų, jei patikrintų poligrafu tuos pareigūnus, kurie dalyvavo Eglės Kusaitės byloje. Taip pat tuos, kurie dalyvavo Maliko ir Khadizhat Gatajevų, šiuo metu gavusių prieglobstį Suomijoje, byloje. Nors iš visos VSD lygio bylos teliko daužymas kažkam lietsargiu per galvą ir abejotinos vertės jų nepilnamečių globotinių parodymai, išgauti lyg ir be poligrafo. Tiesa, būtų gerai, kad poligrafas ir parodymus nagrinėsiantis specialistas būtų ne iš jo paties kontoros. Kad tai svarbu, rodo ir faktas, kad premjeras Andrius Kubilius tiki vienu, o R. Palaitis kitu poligrafu.

Kadangi velionio Drąsiaus Kedžio gerbėjai įtaria, kad ir pareigūnas dalyvavo mažos mergaitės tvirkinime – gal derėtų patikrinti ir jį. Gal dar kas ką atsimena? Bepigu čia kitus auklėti, kad jų moraliniai standartai žemi, gal pradėtumėt nuo savęs, ponas generole.

Standartų paieškos

Sutinkant, kad kritus šešėliui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovai turėjo patys paprašyti tyrimo ir nusišalinti iki jo pabaigos (kaip pabrėžia ministras ir jo adoratoriai), galima pasiūlyti paieškoti tų pačių standartų ir kitiems, pavyzdžiui: saugumo darbuotojams ir prokurorams, kurie kitados „tyrė“ pulkininko Vytauto Pociūno žūtį, arba generaliniam prokurorui Dariui Valiui. Įdomu, kada jis prakaituoja labiau – kai vienai komisijai sako, kad pasitarimas, iš kurio galimai nutekėjo informacija apie „Snoro“ bėdas buvo „nelabai slaptas“ ar tada, kai apsigalvoja ir sako, kad „pakankamai slaptas“? Galima patikrinti ir prezidentės patarėjo Jono Markevičiaus kraujospūdį bei prakaito liaukas, kai jis aiškina, kad į komisiją liudyti atvyko pats, o pastaroji teigia, kad buvo iškviestas. Prezidentei Daliai Grybauskaitei tikrintis poligrafu ir atsakyti, ar ji tikrai reikalavo, kad išmestasis FNTT vadovas Vitalijus Gailius atleistų pavaduotoją – nesiūlau. Seniai žinoma, kad reitingų karalaitės kraujas – mėlynas, o biografijų švaros standartus ir jų paieškos kriterijus nustato ji. Tad viskas čia aišku.

Šaltinis: “Balsas.lt”

, , , ,

Komentarų: 1

Mažas lietus iš didelių permainų debesų


Kas pasikeitė nuo 2006 metų rugpjūčio 23-iosios, kai naktį Breste per KGB kontroliuojamo viešbučio “Inturist” langą paslaptingai iškrito buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) aukštas pareigūnas, diplomatas Vytautas Pociūnas?

Vardai ir veidai

Per šį “šlovingą penkmetį” (kas ragavo sovietijos, žino šios sąvokos reikšmę) pasikeitė daug vardų ir pavardžių. Pasikeitė ministras pirmininkas, pasikeitė prezidentas. Pasikeitė Seimo dauguma, Generalinės prokuratūros (GP) vadovas ir dabar jau visa VSD vadovybė iki pavaduotojo lygio. VSD generalinis direktorius keitėsi net du kartus. Visur tarškama ir rėkiama apie reformas, rotacijas ir permainų audras.

Įspūdingiausia buvo stebėti ne tai, kaip keitėsi vardų lentelės ant didelių viršininkų kabinetų durų. Įdomu, kaip keitėsi, mutavo jų politinis įvaizdis. Krašto apsaugos ministre tapusi Rasa Juknevičienė kitados pikčiau už kitus mojavo tiesos ieškojimų, kovos su valstybės užvaldymu, garsiųjų dvylikos pažymų paviešinimo vėliava. Jai šiek tiek atsargiau pritarė dabartinis premjeras Andrius Kubilius.

Kartu ponai, pasitelkę partijos ekspertus ir kitus didžiai mokytus vyrus bei moteris, prieš Seimo rinkimus pagimdė daugiau kaip 250 puslapių programą, kurioje juodu ant balto žadėjo dideles reformas VSD, žvalgybos ir kontržvalgybos struktūrinį atskyrimą. Programos pristatymus lydėjo uolios priesaikos rasti tiesą – kas, kodėl ir kaip palydėjo V.Pociūną prie lango ir kas po mirties pasistengė jį įvairiais būdais apdergti.

Su dar didesniu permainų audros orkestro tratėjimu į olimpą žengė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ją ką nors mylėti norinti tauta ir šiandien apdovanoja didžiausiais pasitikėjimo reitingais. Tokie ryžtingi, gražūs, dvasingos liepsnos kupinomis akimis ponai bylojo iš rinkimų plakatų. Visų asmenų, kurie kaip savo rinkimų trampliną naudojo V.Pociūno, VSD reformų, kovos su “valstybininkais” ir oligarchais kortas, nė neišvardysi. Šiandien tos kortos – giliai rankovėje (gal kada prireiks), kovotojus už reformas pakeitė rūpestingų ir dalykiškų pragmatikų, nenorinčių griauti švento stabilumo, įvaizdis. Stabilumo prireikia tada, kai vadovauti sistemai, kurią laikei negera, išrenki savus. Tada pasikeičia ir ponų bei ponių įvaizdis: kartoninis (kaip pasirodė) kalavijas virsta lazdele, kuria pasiremiama ir imama vaizduoti atsakingą rūpintojėlį. Dėl visa ko, jei kas būna nepatenkintas, pasiteiraujama: “Ar norite, kad grįžtų “valstybininkai” ir Gediminas Kirkilas?” Lyg ir niekas nenorėjo, nebent koks kolega Audrius Matonis, kuris neseniai žūtbūt siekė įrodyti, kad Lietuva be pilkojo kardinolo – Lietuva be ateities, o Albinas Januška labiau “kardinoliškas” už Virgį Valentinavičių. Tik staiga pačiam premjerui A.Kubiliui ėmė ir prireikė Laimono Talat-Kelpšos, kurio, kaip “valstybininko” išrotavimu į Gruziją buvo pasirūpinta vos perėmus valdžią, patarimų.

Koalicijos partneriai liberalcentristai tvarkingai pasirūpino buvusių VSD vadovų, linksniuotų kaip “valstybininkų” bokštai, karjera, tačiau tai neatrodo taip nykiai kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovų metamorfozės. Liberalcentristai niekada neslėpė, kad jiems svarbiausia – su visais dėl visko susitarti. Šioje srityje permainų nėra.

Orderis po dvidešimties metų?

Kas dar, be karjeros ir įvaizdžio pokyčių, nauja? Prieš metus genialūs GP tyrėjai V.Pociūno byloje atliko eksperimentą, kurį galėjo padaryti ketveriais metais anksčiau, ir priėjo prie svarbios išvados, kad rezultatai duoda pagrindą toliau tęsti tyrimą. Tai, ko gero, ir viskas, kas atlikta pačioje byloje, nebent labai slapta nuveikta daug žygdarbių, apie kuriuos visuomenei net nedrąsu skelbti.

Vis reformuojamas VSD ir vis reformuojama GP, kuri vargu ar išvis dabar laikytina valdoma struktūra, spėjo apsijuokti dėl čečėnų M. ir K.Gatajevų bylos bei sukurpti keletą bylų Eglei Kusaitei ir pagrasinti visiems, kas netiki jų pasakomis. Dar spėta suskaičiuoti ir išnešti lavonus Drąsiaus Kedžio byloje, kurią patys prokurorai vadina “byla žudike”. Šiandien partiją kuriantiems Neringos Venckienės šalininkams nelabai pasisekė – jei skandalo kulminacija būtų dabar, jį būtų galima tikėtis panaudoti kaip trampliną politiniam šuoliui.
Tiek eskaluotos 12 pažymų toliau drausmingai tebeguli atokiau nuo visuomenės, tačiau “geresnėse rankose”. Vieną VSD apdovanojimą jau turintis prokuroras Justas Laucius laukia dar vieno ir toliau energingai kariauja su terorizmu, o saugumo prievaizdai ir dalis jų politinių viršininkų dabar atranda naują žaisliuką – kovą su neva baisiai vešinčiu neonacizmu ir potencialių breivikų paiešką.

Tiesa, “kadrų klausimu” irgi nieko radikalaus nepasikeitė – tiesiog apsisuko ratas. Mutavusių kovotojų (kol jie dar nebuvo mutavę) pažadais patikėję pareigūnai, ištrenkti už sąžiningus liudijimus Seimui, atgal į darbą VSD negrąžinti, jų atsiprašyti niekas neketino. Buvęs kontržvalgybos vadas, trumpai įdarbintas vienoje energetikos įmonių, netiko A.Kubiliaus dešiniajai rankai Arvydui Sekmokui ir grįžo vairuoti taksi. Apie mažiau garsius personažus, kurie iš kontoros išėsdinti ir išmėtyti, – neverta nė prisiminti. V.Pociūno šmeižikai toliau skrebena į tuos pačius leidinius ir kriuksi tuose pačiuose eteriuose, tomis pačiomis naivių veršiukų akimis.
“Kantrybės!” – sušuks koks partinis pragmatikas. Juk reformų rezultatai nebūna greiti. Tai dar tik vienas penkmetis… Ir tikrai. Kai praeis kokie keturi, gal ims ir atsiras koks orderis, orderiukas ar sankcija kam nors. Michailo Golovatovo istorija byloja, kad reikia maždaug tiek laiko.

Tad, vėl rinkdamiesi po reitingų karalienės langais paminėti V.Pociūno žūties penkmečio, būkite kantrūs, susikaupę ir supratingi. Nekelkite nepatogių klausimų tiems, kurie jumis taip rūpinasi. Kai kurie juk net aiškina plušantys be atostogų.

“Lietuvos žinios”

, , , , , , , , ,

2 Komentaras

Demokratinės Lietuvos Temidė (II)


Holivudinius filmus apie teismus, rungtyniškus procesus ir advokato bei prokuroro kovas žiūrinčius lietuvius pirmojoje dalyje gal kiek nuvyliauteigdamas, jog nieko panašaus, bent jau Marijos žemės teismuose nematyti.

Naujienos liejasi srautu

Kol rašiau antrą dalį, Generalinės prokuratūros „kūrybinė grupė“ parūpino naujos medžiagos, kurios ir taip apstu bei pakoregavo dėstymo eiliškumą. Terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės reikaluose – naujas reikšmingas „laimėjimas“. Mergina gavo dar vienos bylos, kurią prokurorai neva baigė tirti, medžiagą. Ten panelė kaltinama nei daug, nei mažai – grasinanti nužudyti prokurorą Justą Laucių arba sunkiai pakenkti jo sveikatai (Baudžiamojo kodekso (BK)  145 str. 1 dalis) ir įžeidusi anojo malonybės, kaip valstybės tarnautojo, garbę bei orumą (BK 290 str.).

Kaip absurdiškoje terorizmo byloje nėra aišku – nei kur, nei kaip, nei kada „turėjo sprogdintis“ E. Kusaitė, taip ir čia neaišku – kokiu būdu ji gali realiai užmušti ar suluošinti prokurorą, tačiau įtarimuose pabrėžiama, kad pavojus neva laikytinas realiu. Mat to reikalauja pats BK straipsnis.

Jautrumas ir baimės

Byla, kitaip nei Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros išatrajotas romanas-komiksas apie teroristinio akto planavimą – tik iš vieno tomo, o ne iš penkiolikos. Jame aiškinamasi – ar buvo iš E. Kusaitės mobiliojo telefono prokurorui J. Lauciui, į jo tarnybinį ragelį 2011 metų vasario 18 dieną išsiųsta žinutė, kurioje teisėsaugos jautrieji kūrėjai kažkaip surado realų grasinimą užmušti ar sužaloti:

„Anksčiau ar vėliau tu dvėsi, aš atsakau. Tu dar painkši, pamatysi. Seni draugai tavęs nepamirš. Išgama, neturintis jokių dvasinių vertybių“.

Net jei tarsime, kad tokią žinutę ilgokai, kryptingai ir piktybiškai terorizuojama mergina siuntė – nesuprantama į kolegų glėbį puolusio ir pagalbos paprašiusio prokuroro dvasinė būsena.

Skaitau šį tekstą ir šiaip ir taip, rodau draugams ir pažįstamiems. Bandau surasti realų grasinimą ir niekaip nesiseka. Anksčiau ar vėliau numirsime ar nudvėsime kiekvienas, jei žmogus tikintis – gali manyti, kad kentėsime ir už savo nuodėmes. Gali kažkam tekti ir inkšti. Seni draugai nepamirš? O kodėl turėtų ir kas tame blogo? Dėl išgamos ir vertybių – klausimas ginčytinas, bet ar kiekvienas gavęs tokią žinutę lapatuotų į prokuratūrą ar policiją?

Nesinori manyti, kad prokuroras vaikšto gatvėmis susigūžęs, nuolat jaučiasi sekamas, keturis kartus apeina prekybos centrus, kad nusikratytų „uodegos“, piktnaudžiauja raminančiais preparatais, nervingai krato kojas po stalu ir bijo likti vienas namuose.  Taip galima šventvagiškai pagalvoti, kad naktiniuose košmaruose jį lanko ne tik kalaviju ar beisbolo lazda apsiginklavusi Kusaitė su barzdotais Čečėnijos Šatojaus rajono kalnų džigitais, bet ir Baltarusijoje pro langą išskraidinto karininko ir diplomato Vytauto Pociūno šmėkla. Aną bylą tyręs ir jokio didelio uolumo (koks rezonansas lyginant su E. Kusaitės „drožimu“)nepademonstravęs teisėsaugos darbštuolis buvo VSD apdovanotas, tad tikėtina, kad sapne V. Pociūnas gali mėginti apdovanojimą atimti.

Kadangi jautrūs prokuratūros ir VSD berniukai užvis (išskyrus premijas ir valdžią) labiau vertina blizgučius ir barškučius (tikrai ne tiesa, kad neturi vertybių), sapnas tikrai galėtų pakrikdyti nervus.

Teismai ir demokratija

Baudžiamojo proceso kodekso 7 straipsnio 1 dalis porina, kad „Bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.“ Ko gero daugelis, kas nematė realių lietuviškų teismo procesų – taip ir įsivaizduoja, kaip rodoma amerikietiškuose filmuose: sėdi vienoje pusėje kaltintojai su savo komanda, kitoje kaltinamasis su advokatais ir kala vieni kitus argumentais. Naivu.

Įtariamasis mūsuose sodinamas į narvą, tokią, „zonos“ leksikonu šnekant, „iš anksto „pagaidintojo“ vietą, kad jis pats ir visuomenė, pamačiusi žinių kadrus, matytų. Ant grotų, tiesa, kol kas nėra kabinamas perspėjimas – neerzinti ir nemaitinti. Ant kelių pasidėjęs jis gali skaityti bylos popierius ir per atstumą gestais rodytis bei mirksėtis su advokatu.

Čia tūlas Lietuvos aborigenas suriks, kad taip ir reikia. Kad banditai, galvažudžiai ir pedofilai turi žinoti savo vietą. Tikrai neprieštarauju, bet bėda, kad šitokios priemonėms tikrajai panašaus plauko publikai nedaro didelio įspūdžio ir, kaip byloja realybė, nei kiek nepagreitina jų kelio į vietas, kur jiems priguli būti. „Daktarų“ gauja, po ilgo girgždėjimo šiaip taip teisiama po daugybės metų siautėjimo, o pedofilas Ervydas Čekanavičius, nebodamas tokiems kaip jis neva pritaikytų griežtumų, ramiausiai vystė ir tęsė savo veiklą. Kad būtų linksmiau, savo būsimas aukas atsivesdamas net į teismo posėdžius. Apie kokio nors VEKS-o milijardus prarijusių aferistų kelią narvan – išvis jokios kalbos.

Tikri kriminaliniai autoritetai ir prisiekę banditai ir pačiame kalėjime jaučiasi ne taip blogai. Tik neseniai nutarta, kad patys turi mokėti už savo sunaudojamą elektrą, naudojant buitinius prietaisus. Dargi reikalauja įvairaus, ne pigaus bei sveiko maisto, o kalėjimų parduotuvėse jiems nieko negalima parduoti brangiau, nei laisvėje. Čia žmogaus teisės, kažkodėl jau galioja net iki komiško lygio.

Užtat kokiai nors E. Kusaitei, atsidūrusiai narve, de factonuteistai be teismo, visi konvencijų tauškalai apie sąžiningą teismą atrodo ne taip juokingai. Tokį žmogų „nudrožti“ ar visai „sudrožti“ sistemos visuma leidžia puikiai.

„Sudrožimo“ dalyviai ir taktikos

Minėjau, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėja, konvejeriu štampuodami sankcijas pasiklausymui, merginą jau dabar vadina „teroro akto vykdytoja“, nors akto nė nebuvo. Ne ką daugiau nešališkumo jos atžvilgiu demonstruoja ir ją teisianti teisėjų kolegija, vadovaujama Virginijos Švedienės. Antai, Eglės motina Virginija Kusienė gavo atsakymą į prašymą leisti matytis su dukra, kai ši buvo įkalinta antrą kartą. Nesitikėdama, kad apeliacinis teismas merginą paleis, teisėja kirto iš peties: atsakyta, kad nebus galima pasimatyti iki pat teismų maratono pabaigos.

Teisingai – „drožti“, tai „drožti“. Izoliuoti nuo viso pasaulio ir galutinai sugniuždyti. Kad net jei ir išeis iš kalėjimo po bent „apyprotingio“ verdikto, žinotų, ką reiškia nesutikti ir gintis. Kad žinotų ir kiti.

Šįkart negaliu nepagerbti ir kai kurių mielų kolegų žurnalistų, kurie uoliai dalyvauja tokiuose „drožimo ir sudrožimo procesuose“. Antraštės po vieno iš E.Kusaitės teismo posėdžių buvo iškalbingos. „E. Kusaitė vėl planavo vykti į Maskvą“ – šūktelėjo vienas, atkartodamas prokuroro abrakadabrą. „Planavo vykti“, lyg papūgos atkartojo centriniai interneto portalai ir daugelis televizijos žinių tarnybų. Nesvarbu, kad visa medžiaga byloja, jog neplanavo. Nei paso iš policijos neatsiėmė, nors jai siūlyta, nei bilietus pirko, nei vizos prašė. Svarstė ar reiks vykti, jei bus oficialiai kviečiama į savo tariamų bendrininkų Maskvoje teismą. O kam čia gilintis? Geriau pranešti sensaciją, kad teroristė žūtbūt važiuos sprogdintis. Tik antraštėmis mintantieji – taip ir pagalvos.

Didelės naujienų agentūros didelis direktorius ir didelio tinklaraščio šeimininkas, kurį Žurnalistų Sąjungos pirmininko paskelbtoje apklausoje išrinko profesionaliausiu naujienos agentūrų guru, paprastai labai mėgsta bambėti ant visų aplinkui ir visus mokyti dirbti. Pats save yra pasiskyręs etikos prievaizdu -stuksena skundus į kairę ir į dešinę: tai inspektoriams tai miestui ir pasauliui. Įdomu, ar bus pastebėjęs, kad jo agentūros parengtą pranešimą kai kas atspausdino ne tik su melu apie tai, kad E. Kusaitė planavo vykti, bet ir su labai „informatyviu ir objektyviu“ pavadinimu: „Kusaitė prašo ją išleisti iš areštinės, nes ten šalta“.Skaitytojui siunčiamas signalas: ta durna merga skundžiasi dėl bet ko. Tai daroma ne komentare, kur reiškiama nuomonė, o skelbiant agentūros pranešimą apie faktą. Bravo. Nėra ko paskui stebėtis, kad žurnalistais seka išmoningi komentatoriai, kurių plūdimąsi prisegu apačioje.

„Lietuvos rytą“, visada itin intymiai besiglausčiusį tiek su ankstesne VSD vadovybe, tiek su jos antiteroristais bei su labai generaliniais prokurorais, čia galima vadinti lyderiu. Šis dienraštis prieš metus pirmas pranešė apie E. Kusaitės kalinimą ir primelavo, esą ji ketino sprogdintis Maskvos metro. Nepatikėjusius prokurorų pasakomis ponai pamalonina šitaip: „Terorizmo garbintojų vis daugiau“.

Mainais už dalyvavimus „drožimuose“ ir prokurorų triūso šlovinimą kolegos gauną imunitetą dergti kokį žuvusį V. Pociūną, darant iš jo paleistuvį ir alkoholiką po mirties. Bylų dėl šmeižto niekas nekelia. Gauna, kaip kaulą, dar ir kokios nors informacijos anksčiau nei kiti. Už purvinų prokuratūros ir spec. tarnybų apatinių skalbimą ne taip jau ir daug. Turėtų būti dar kažkas.

Žmogaus teisių gynėjai ir „gynėjai“

Kaip jau minėjau, tokios, atsiprašant sėklos, krinta į gerai išpurentą dirvą. Lietuvos visuomenėje, per pastaruosius kelis šimtmečių nepriklausomai gyvenusioje tik kelis dešimtmečius, apstu susirietusių baudžiauninkų ir likimo sulaužytų žmonių, taip pat primityvių „tautos išminčių“. Tokie apie E. Kusaitę neveltui sako, kad ji „vis tiek kažko prisidirbo“, „susidėjo su musulmonais“, „dūmų be ugnies nebūna“ ir pan. Įprotis dėkoti ponui už spyrį kaustytu batu į subinę ir slapta džiaugtis, kad spyrė ne tau, kaip ir įprotis dėkoti okupantui už tai, kad išvežė ne tave, o kaimyną, kuris „liežuvio nelaikė“ – palieka gilias žymes.

Jų varganoje pasaulėžiūroje tikėti galima nebent prezidentu, nes jis geras, o blogi pagalbininkai jam nepraneša, kaip blogai yra iš tikrųjų. Geras caras, kalti blogi bajorai. E. Kusaitė jiems nuoširdžiai atrodo psichė, kvailesnė už Don Kichotą. O dar kažkokia musulmonė ir be regalijų.

Prieš kelis metus išėjusioje kelių sociologių studijoje „Neatrasta galia“ pabrėžiama, kad visiška netiesa manyti, jog protestuoti prieš valdžią  linkę žmonės neva ilgisi sovietmečio. Neatsitiktinai į E. Kusaitės rėmimo akcijas pirmiausiai plūstelėjo sovietinių lagerių ragavę žilaplaukiai – sesuo Nijolė Sadūnaitė ar kun. Robertas Grigas. Mokėję atpažinti absurdą ir pasakyti „ne“ anai žmonių traiškyklai, jie tą patį sako ir J. Lauciui, Mindaugui Dūdai bei jų užgaidas aptarnaujantiems teisėjams, kaip ir VSD „antiteroristų“ veltėdžiams bei šarlatanams.  Už tai jiems grasinama bylomis, o atitinkama žiniasklaida juos plūsta ir tyčiojasi.

Iš tradicinių žmogaus teisių gynėjų į visą šitą siaubą reaguoja Darius Kuolys, Henrikas Mickevičius ir Leonidas Donskis. Iš visuomenininkų – Algimantas Matulevičius. Daug kas sako, kad dėl savireklamos, bet tebūnie net ir taip, jei tai būtų tiesa. Kitų tai nedomina.

Štai, jei E. Kusaitė pasiskelbtų lesbiete, persekiojama tik už savo pažiūras šioje srityje, gynėjų gretos pagausėtų. Ginti gėjus nuo abstrakčių teisų pažeidimų yra pelninga (finansuoja visokie fondai), madinga, visai nesunku ir nerizikinga – nebent Petras Gražulis aprėks. O štai susidomėti konkrečiais dalykais ir žmonėmis ir susiginčyti su galinga sistema – dar ir rizikinga. Dėl musulmonės, kuri ne lesbietė, Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas Artūras Rudomanskis neišsipieš marmūzės juokdario spalvomis (nelabai ji ir pasikeičia) ir nestrikinės prieš J. Laucių, kaip prieš Ričardą Čekutį. Feministinio fronto kvaišos irgi negali ginti šitos mergiotės, nes ji ne ateistė ir vargu ar, kartu su jomis, lakstys po Katedros aikštę „apostazuodama“.

Sergejaus Kovaliovo tipo žmogaus teisių gynėjų turime vienetus, o kretinų, kovojančių su žodžiais „negras“ ar „pederastas“ ir skundžiančių teismams pensininkę, pajuokavusią dėl pasėdėjimo nuogu pasturgaliu dilgėlėse – į jokias kunstkameras nesutalpinsi.

Dar vienas žmogus, kuris pateko į teisėsaugos girnas ir buvo visų instancijų, įskaitant Lietuvos aukščiausiąjį teismą, nuteistas ne už tai, ką parašė, o už tai, ką visų teisėjų nuomone, galėjo pagalvoti „vidutinis statistinis skaitytojas“– žurnalistas Gintaras Visockas taip pat daug daugiau būtų laimėjęs, jei laiku būtų apsišaukęs transvestitu. Tiesa, jis žurnalistas (geras ar blogas šiuo atveju net minimaliai nesvarbu) ir jį užtaria bent jau profesinės organizacijos. Tikėtina, kad šiose ir kitose bylose žodį dar tars Strasbūre reziduojantis Europos žmogaus teisių teismas, tačiau kas sumokės kokiai E. Kusaitei už užnuodytą jaunystę ir kas apskaičiuos, ką rimtose bylose būtų laimėję teisėjai ir prokurorai, jei nebūtų užsiėmę šiomis „prasmingomis veiklomis – „sudrožimais“?

Iškrito iš medžio

Lyg iš medžio iškritęs Seimo žmogaus teisių komitetas ėmėsi svarstyti – ar ne per dideli telefono pokalbių  pasiklausymo mastai mūsų Tėvynėje ir ar viskas gerai su prezumpcijomis. „Komiteto pirmininko pavaduotojas Valerijus Simulik stebėjosi, kad Lietuvoje paduodamų prašymų pateikti saugomus telefonų pokalbių ir su internetiniu bendravimu susijusius duomenis  labai didelis. Tokių prašymų, pasak V. Simuliko, 2008 metais Lietuvoje pateikta 85 315 (Suomijoje – 4008), todėl teismai galimai išduoda leidimus susipažinti su pokalbių duomenimis praktiškai nesusipažinę su prašymų turiniu“, – pagaliau perskaičiau. Bet tik po to, kai žiniasklaida paskelbė Europos parlamento skaičiavimus. Tiesa, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Arvydas Anušauskas pamėgino visus nuraminti – esą išvados per ankstyvos.

Apie tokius prabudimus vienas mano velionis dėdė sakydavo paprastai – „prisiminė numiręs persti“. Būtų klaikiai įdomu sužinoti, kiek kartų mūsų teisėjai išdrįso atsakyti neigiamai? Gal parlamentarai gali išsireikalauti tokią statistiką? Pagal jau ne kartą aprašytas technologijas (pavyzdžiui – čia ir čia) panašu, kad klausytis galima bet ko ir bet kada.

Galėtų tą daryti ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, jei norėtų. Bet nenori. Jai tinka ir patinka carų laikų demokratija ir jokių permainų ji neinicijuos bent tol, kol nepajus, kad tai gali padidinti reitingus.

Medžiagos dar daug, tad ir tęsinių bus. O kol kas įdomu – ką penktadienį 9.30 sugalvos Vilniaus apygardos teismo teisėjai, šaukiantys E. Kusaitę į netikėtai sugalvotą posėdį terorizmo byloje.

Pabaigai, skaitytojų komentarai interneto portale lrytas.lt, kurie nedomina tolerancijos ir žmogaus teisių stebėsenos  profesionalų:

27. nuomone     18:36 02-18

teroristai yra zmonijos priesai, tai kalei, kuri norejo del alacho zudyt zmones , jokio pasigailejimo, o cecenai, kas juos liecia, mano sava nuomone, teko bendraut, suniuko gaila , o ju ne.Tegul kusaite atiduoda rusam, o ju teisesauga tegu aiskinas, kas ji-teroristas ar vietele niezejo.

30. as    18:50 02-18

netikiu ta kale. manau jei ji su ciurkom susidejo galima isivaizduoti ko i jos galva ir burna prifarsiravo. sucka atiduokit ja maskvai ir tegu dulkina ja ten rusu zekai nekenciu teroristu

Šaltinis: “Balsas.lt”

, , , , , , , , , , , ,

5 Komentaras

%d bloggers like this: