Posts Tagged politika

Skundikas ir pilietis – kur riba?


„VSD ragina Lietuvos žurnalistų bendruomenę nepasiduoti galimoms Rusijos provokacijoms, o pastebėjus tyčinius ar įtartinus propagandos skleidimo veiksmus, bandymus daryti finansinę įtaką ar siekius paveikti rengiamos informacijos turinį prašo informuoti Valstybės saugumo departamentą – telefonu Vilniuje (5) 2124720, elektroniniu paštu – spauda@vsd.lt.“- toks pranešimas išplito ir po socialinius tinklus.

Neneigdamas nei Rusijos grėsmės, nei jos melagingos propagandos, kurią puikiai atpažįstu, nes neišdeginamą imunitetą įkrėtė dar sovietmečio žlugimo laikų programa „Vremia“, provokuoju diskusiją.

Pradėsiu nuo anekdoto. „VMI, darbo dienos pabaiga. Berniukas tebesėdi prie inspektoriaus durų. Tas išeina ir sako: Poviliuk, jau vakar sakiau, kad sumokėjo tavo tėtis mokesčius,sumokėjo. Eik namo. Nupirks tau kompą kitais metais – neliūdėk”

Anekdotas apie žymų sovietų skundiką (o gal pilietį?). Štai paprasčiausia internetinė-wikipedinė informacija (monografijos kalti neketinu): Pavelas Trofimovičius Morozovas (Павел Трофимович Морозов, geriau žinomas mažybine forma Pavlikas Morozovas,1918 m. lapkričio 14 d. – 1932 m. rugsėjo 3 d.) – jaunuolis, šlovintas Sovietų Sąjungos propagandos kaip kankinys.

1932 m. trylikametis paauglys įdavė savo tėvą sovietų valdžiai (nesilaikė sovietų tvarkos) ir už tai vėliau buvo nužudytas. Apie istorijos tikrumą išlikę labai nedaug liudijimų, dauguma jų – gandai iš antrinių liudininkų, kurie „kažką girdėjo“. Dabar manoma, kad visa istorija tikriausiai tėra grožinis kūrinys, nors dėl paties Pavliko egzistavimo beveik nėra abejonių.

Istorija

Pagal vieną iš versijų, P. Morozovas gimė neturtingų valstiečių šeimoje Gerasimovkos kaime netoli Jekaterinburgo. Pavlikas buvo pavyzdingas komunistas, vadovavo savo mokyklos pionieriams ir rėmė kolektyvizacijos procesą. 1932-aisiais, būdamas 13 metų amžiaus, jis įdavė savo tėvą NKVD už tai, kad šis (kaip nurodyta nuosprendyje) „klastojo dokumentus ir pardavinėjo juos banditams bei Tarybų Sąjungos priešams“. Trofimas Morozovas buvo nuteistas 10 metų kalėti Gulage ir, nors jo likimas nežinomas, manoma, kad ten ištvėrė neilgai. Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Pavliko dėdė, senelis, močiutė ir pusbrolis už tėvo įdavimą NKVD nužudė Pavliką bei jo mažąjį broliuką.

Tūkstančiai telegramų iš visos Sąjungos prašė teisėjo nepasigailėti Pavliko žudikų. Sovietinė valdžia paskelbė P. Morozovą kankiniu, nužudytu reakcionierių. Jo garbei buvo statomos statulos bei vadinamos mokyklos. Gerasimovkos mokykla, kurią Pavelas lankė, buvo paversta muziejumi, kurį lankydavo mokinių ekskursijos iš visos Sąjungos.

Pavliko istorija įkvėpė gausybę vaikų literatūros, dainų, pjesių, simfoninę poemą, operą bei 6 biografijas.

Įdomu man štai kas:

– Kodėl demokratinių šalių konstitucijose šeimų nariams suteikiama teisė neliudyti vienas prieš kitą?

– Kodėl tos teisės daug kur imamos niekinti, provokuojant jomis nesinaudoti? O gal aš klystu?

– Ar yra skirtumas tarp situacijų, kai skambini pranešti apie (o gal bandyti pačiam, jei įmanoma, gelbėti) mušamą ar prievartaująmą žmogų, fotografuoji ant žolės piktybiškai parkuojamą džipą bei kai praneši ‚organams“ apie neva antivalstybinius anekdotus ir neteisingas pažiūras?

– Ar demokratinės šalies žmonių savivalda (ne miesto tarybos prasme) neleidžia apeliuoti į valdžią tik tada,kai negalima neapeliuoti? Ar mes, kaip sovietmečio Kaliningrado lervos, turim kiekviena proga rėkti „paskambinsiu į miliciją“ ir save įtikinėti, kad tai vakarietiška praktika?

– Ar VSD be piliečių pranešimų ir valdžios instrukcijų yra pajėgus atskirti žalią žmogeliuką nuo raudono?

– Ar kartais nėra taip,kad net demokratinėse šalyse valdžia vadovaujasi esminiu sau būdingu instinktu – tą valdžią koncentruoti ir pajungti savo hierarchijai visą sociumą?

– Kokio mentalinio kamieno snukiai skundė kaimynus sovietų valdžiai ir prisidėjo prie trėmimų?

Pabaigai, finalinė kalba iš nuostabaus filmo „Moters kvapas“, kur aklas JAV atsargos karininkas aiškina apie skundikus. Kaip tik į temą“:  http://youtu.be/qZ83m_xQVxE

P.s. Ateičiau su liepsnosvaidžiu,“ – geriausia, ką jis pasakė. Ira dar: “kokios padermės lyderius jūs čia gaminate?”

Reklama

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Dėl žemės pardavimo užsieniečiams–padėkit suprasti


Nepaisant komiškų valdžios fobijų ir manipiuliacijų referendumas, kur trys klausimai sukergti į vieną, įvyks. Tai normalu, nes demokratija turi būti demokratija ir nėra jokios tragedijos, kad kartą per dvidešimt metų kažkas su savo idėja surinko parašus (reikėtų dažniau).

Ta proga keliu klausimą vienu iš punktų. Gal referendumą organizuojančios jėgos, kurios laiko save patriotinėmis, paaiškins man vieną dalyką:

Kodėl jų nuomone Algirdas Paleckis, Viktoras Uspaskichas, Vilius Kaikaris arba Valdemaras Tomaševskis bus labiau patriotiški runkelių aiuginimui skirtos žemės savininkai, negu koks nors Hanzas, Joškė, Raivo arba Johnas??? 

p.s. Referendume nedalyvausiu, nes kergti tris klausimus į vieną yra nevalyva manipuliacija. Tiesiog šiaip smalsu išgirsti argumentų.

, , , , , ,

6 Komentaras

Ašaros dėl informacinių karų


Pastaruoju metu liejamos ašaros dėl ne pirmus metus pralaimimo, bet „tik dabar pastebėto“ informacinio karo su Kremliaus informaciniais skalikais iš dalies atrodo juokingai. „Prisiminė numiręs persti“, – pasakytų sveikos nuovokos ūkininkas.

Audiovizualinė politika

Kai prieš gerą pusmetį pagrindinis Vladimiro Putino amsėtojų kanalas „Pervyj Baltijskij“ (PBK) parodė prastai sukurptą bjaurastį apie tai, kaip mes Lietuvoje 1991-aisiais esą skriaudėme ne tik rusus, bet ir didingąją jų specialios paskirties grupę „Alfa“, visi atsigręžė į efemerišką darinį, pavadinimu Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK).

Mat pagal oficialų sumanymą LRTK turi vykdyti šalies audiovizualinę politiką. Teoriškai… Tik bėda, kad teoriškai tai – arklys, o praktiškai pats nebepaiena. Kur jau ten vežimą dar tempti… Daug metų LRTK veikia beviltiškoje teisinėje aplinkoje, leidžiančioje tik formaliai štampuoti licencijas transliuotojams ir retransliuotojams bei „bausti“ juos įspėjimais ir kišenpinigių lygio baudomis (net dėl šių nuobaudų visi paskui tamposi teismuose).

Kadangi pačiam yra tekę būti šios dabar suvalstybintos ir galutinai iškastruotos komisijos nariu, galiu drąsiai tai tvirtinti. Todėl draudimas kelis mėnesius retransliuoti PBK (dabar tai pakartota su „NTV Mir“ ) „produktus“, sukurtus už Europos Sąjungos ribų, yra maksimumas, kurį galėjo išspausti visai neprasti komisijos teisininkai.

Maža to, valdant dabar ypač garsiai rėkaujančios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) dominuojamai Vyriausybei, ta teisinė aplinka nebuvo nė kiek patobulinta, netgi priešingai – visiškai subjaurota. Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurias bandė prastumti jų koalicijos partneriai – nebeegzistuojanti Arūno Valinsko partija, rėmė dabartinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, kurios konservatoriai labai nemyli. L. Graužinienė netgi aiškino labai pavydinti LRTK buhalterei ir neva norinti dirbti vietoje jos, nes ten, girdi, liejasi aukso upės. Tiesa, matyt po kankinančių apmąstymų, pati vėliau pasirinko kitokį karjeros posūkį.

TS-LKD su minėtų ir visų visų kitų entuziastų kompanija balsavo už tai, kad iš komisijos praktikos dingtų slapti balsavimai (lengviau paveikti narius), o jos nario darbo užmokestis taptų toks, kad įžeistų net prie darbo biržos girtaujantį „darbo ieškotoją“. Įgaliojimų realiai tvarkyti tinklelių kalbinį balansą arba bausti už kitokius pažeidimus niekas nė nemanė praplėsti. Žinoma, su kai kuriais žinomais konservatoriais siejamas žinomas (taip pat ir teisėsaugai) lobistas Andrius Romanovskis irgi nesirūpino, kad taip būtų, mat jam mokėta už kitką – kad LRTK išliktų, bet neveiktų.

Kalbinė provincija

Vis dėlto net jei dabar suvalstybintas ir demotyvuotas bedantis „audiovizualinės politikos formuotojas“ būtų kitoks, draudimais ir baudomis už konkrečias Rusijos informacinių šunų melagystes vargu ar būtų daug pasiekta. Ilgalaikėje perspektyvoje poveikis nulinis, o trumpuoju laikotarpiu tai tik erzina žmones ir veikia panašiai kaip Rasos Juknevičienės mėginimas perrėkti kokius nors gazmanovus – daroma nereikalinga reklama.

Bėda, kad daug apie Skandinavijos modelius ir vakarietiškus pavyzdžius rėkaujantys politikieriai (tarp jų ir dešinieji, kurie nė už ką to nepripažins) neturėjo valios, noro arba proto per du dešimtmečius susitvarkyti su kalbiniu balansu tiek eteryje, tiek švietimo srityje.

Trenkus kumščiu į stalą, derėjo priversti visas televizijas titruoti vakarietiškus filmus, o ne juos dubliuoti, kaip yra ir Švedijoje, ir Estijoje, ir kitose šalyse, į kurias formaliai lygiuojamės. Nebūtų susidariusi padėtis, kai vienu metu junginėjant „lietuviškus“ televizijos kanalus iš jų rusiškai kalba „mentai“, nagijevai ir muchtarai. Mat tik taip išlaikoma konkurencija su tikrais rusiškais kanalais (jiems rusiški filmai ir šou kainuoja pigiau), kurie, kartu paėmus, užima didesnį auditorijos gabalą nei visos nacionalinio transliuotojo platformos kartus sudėjus.

Kita tema – švietimo politika. Švietimo ministrai keitėsi, reformos tebevyksta, o rusų kalba ramiai sau išlipo į antrą vietą po anglų. Užuot ją patyliukais išstūmus į fakultatyvų paraštę, buvo leista parazituoti. Daugelis moksleivių buvo metų metais viliojami rinktis ją vietoj vokiečių ar prancūzų kalbos, nes vertinimas buvo švelnesnis, lengviau gauti gerą balą. Pagardinant propaganda, kad svarbiausia mokėti skaityti Aleksandrą Puškiną rusiškai. Neaišku, kodėl blogai skaityti Heinrichą Heine vokiškai, bet tai dar ne blogiausia. Dauguma rusų kalbos dešimtukininkų, baigusių lietuviškas mokyklas, išklausę tokio lygio kursą, neskaito ir nesupranta nei A. Puškino, nei Michailo Bulgakovo. O va propagandiniams nuodams, kirkorovams ir gazmanovams – tų rusų kalbos žinių užtenka. Todėl net nenuilstančiai Rasai Juknevičienei nepavyksta nei gerkle, nei krūtine užstoti kelio šitam šlamštui ir nuodams. Į labai jau gerai išpurentą dirvą jie krenta.

Nuovokos trūkumas

Kaip ten bebūtų, Lietuva nepasinaudojo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio situacija, kuomet šalyje buvo stebimas Vakarų kalbų mokymosi bumas ir savo apsileidimu išsiugdė didžiulę auditoriją, kuri negali ištverti negirdėdama „spoksadėžės“ rusiškai. Su šita publika teks gyventi – niekur jų nepadėsi – nei uždrausi, nei į Sibirą ištremsi, nei sušaudysi. Tas išeitis, atrodytų, akivaizdi – galima kalbėti patiems.

Deja, „saulėlydis“ – toks Andriaus Kubiliaus vardo dešiniosios ir labai patriotinės vyriausybės eksperimentas ne tik sugriovė bet kokią nuoseklią politiką tautinių bendrijų atžvilgiu (ji ir taip buvo silpna), panaikinant tuo turėjusią rūpintis instituciją, bet ir įvarė į kampą LRT vadovybę, Pastaroji, šizoidinio taupymo sąlygomis, nesugalvojo nieko geriau, kaip dalį laidų, skirtų specialiai tautinėms mažumoms, panaikinti, o likusias nugrūsti į antrąją savo programą, idant jų reiktų kuo giliau ieškoti.

Šiandien LRT vadovybės delegacijos lankosi pas ūmai Putino klausimu praregėjusią ptrzidentę ir išdidžiai pasakoja, kaip nacionalinis transliuotojas gerai pasirengęs atmušti informacines atakas. Tik nežinia ar ponai prezidentei gyrėsi, kad netgi šiuo metu rengiamas laidas tautinėms bendrijoms (rusams, žydams, lenkams, baltarusiams) ruošiamasi nutraukti nesulaukiant nė sezono pabaigos. Matyt, vėl „taupumo“ sumetimais. Juk nuo laidos, kaip šaiposi šių laidų rengėjai, bus sutaupyta po 1000-2000 litų. Tegul eina po velnių, o tiksliau po lukašenkų, putinų ir zurofų propagandomis, tie, kas dar žiūri lietuvišką produkciją. Vietoje to eterio laikas bus panaudotas kokiam eiliniam cypavimų ir strikinėjimų konkursui parodyti – lyg šito šlamšto dar būtų mažai komerciniuose kanaluose. Jei šiuo savo know how informaciniuose karuose LRT vadovai prezidentei nepasigyrė – vadinasi ją kvailina. Jei patys nesupranta ką daro – padidėjęs finansavimas nepadės. „Šokiais pokiais“ priešiškai propagandai padovanotos auditorijos neatsiimsi, o tvorų demokratinėje visuomenėje, kur prieinamos šiuolaikinės technologijos, neperlipamų nepristatysi.

Apie tai, kokias būtent laidas iš eterio stumia kažko (galbūt kaikarių dešrelių) apsivalgiusi LRT vadovybė, kitame straipsnyje – artimiausiu metu.

, , , , , , , , , , , ,

Komentarų: 1

Kas dirba šaltkalviais, o kas virėjais, o kas ir prezidentais


Skambutis į amatų mokyklą:

– Sveiki, ar pas jus galima įsigyti prezidento specialybę?

image

Įdomu – darbo diena bus nuo 8 iki 17 val. su pietų pertrauka?

, , ,

Parašykite komentarą

Geras prezidentės pranešimas – drąsu, kartais konkretu, ir kaip tik rinkimams


Šalies vadovės Dalios Grybauskaitės ką tik perskaitytas metinis pranešimas yra daug įdomesnis nei bet kurio ankstesnio prezidento metinė kalba. Kartu tai akivaizdžiai yra rinkimų kampanijos dalis. Grėsmės ir problemos įvardytos teisingai, o joms išspręsti pašaukti šalies talentai, kuriems liepta telktis.

Pirmi įspūdžiai, nekarpant pastraipomis, yra tokie: prezidentė, kaip ir buvo prognozuota, metėsi į patriotizmą, nors visada garsėjo kaip gana pragmatiška karjeristė ir dar prieš keletą metų gana irzliai bei niekinamai atsiliepdavo apie Sąjūdžio epochos „gatvės patriotus“. Šįkart ji aiškiai įvardijo Rusiją kaip grėsmę, nes dabartinė įtampa dėl agresijos prieš Ukrainą neleidžia abstrakčiai sapalioti apie santykių su visais kaimynais gerinimą, nuo ko prasidėjo jos kadencija.

Palyginimui:

2010 m.: „Todėl mano kadencijos prioritetai yra:

– aktyvi ir dalykiška tolesnė eurointegracija bei nuoseklus šalies interesų gynimas Europos Sąjungoje;

– euroatlantinės darbotvarkės įgyvendinimas, kartu – aktyvi veikla, stiprinant Lietuvos teritorinį, energetinį ir technologinį saugumą, maksimaliai išnaudojant tarptautinių organizacijų galimybes;

– konstruktyvūs santykiai su kaimynais, grįsti abipuse pagarba ir abipuse nauda.“

Tai viskas, kas buvo anuomet išstenėta apie užsienio politiką apskritai.

2014 m: „Suverenitetas, teritorinis vientisumas ir Taika įgavo naują vertę. Daugiau nei pusę amžiaus taikiai sugyvenusi Europa – ir už tai gavusi Nobelio premiją – vėl susidūrė su agresija. Karas ir okupacija tapo nebe istoriniais terminais vadovėliuose, o realia grėsme Europos žemyne.

Dviem sakiniais pačioje pranešimo pradžioje pasakyta daugiau nei brėžiant „kadencijos prioritetus“.

Kalbėdama apie informacinius karus ir grėsmes D. Grybauskaitė šįkart, ačiū Dievui, nebemojavo niekiniais savo pačios pasirinkto Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Gedimino Grinos popierėliais, o pasakė, kad ši kontora „stumdo atsakomybę“. Viskas gerai, tačiau tas stumdymas ir energingos veiklos imitavimas vyko visą jos kadenciją, ir nėra aišku, ar bus pareikalauta kieno nors – kad ir VSD vadovo – atsakomybės.

Teigdama, kad vietos oligarchai plėšia nemažiau nei GAZPROMAS, D. Grybauskaitė (kitaip nei kitados Valdas Adamkus) ryžosi įvardyti bent jau vieną konkrečią verslo grupę, būtent – „rubikon-icor“ – mutantę. Viskas teisinga ir bus tautoje populiaru – ši verslo struktūra yra tradiciškai siejama su jos konkurentu (tegul ir silpnu) rinkimuose – Vilniaus meru Artūru Zuoku. Kitų paminėta nebuvo todėl, kad jų nėra, ar todėl, kad tai mažiau naudinga rinkimų kontekste? Nebūkime bjaurūs – tarkime, kad kitiems neužteko laiko.

Buvo apskritai teisingai ir gana atvirai įvardyta daugelis problemų, tačiau nebuvo nubrėžta aiškesnių gairių, pavyzdžiui, kaip dorotis su garsiaisiais informaciniais karais (kaip tam turėtų pasitarnauti šalies audiovizualinė politika, švietimas ir t. t.) – tebuvo kreipimasis į žurnalistus ir apžvalgininkus, kad šie padėtų atpažinti kada kiseliovai, primanovai ir leontjevai per „pervyj baltijskij“ meluoja, arba įkalbėti tų melagysčių nežiūrėti. Apie tai, kada bus skirti du procentai šalies gynybai, irgi aiškiai nepasisakyta.

Likusi dalis – gana tvarkingas, gražiai surašytas tekstas, siekiantis telkti „globalią Lietuvą“, o tai aktualu ir įžūlėjančios Rusijos, ir rinkimų kontekstuose. Taigi geras rinkimų pranešimas, išvengiant paiko savęs liaupsinimo ir sukritikuojant blogojo elito grupes bei raginant telktis gerąsias ir talentingąsias lietuvių mases. Žodžiu, populiarumui padės, tolesnė vizija nepaaiškėjo, bet visgi įdomu, ką dabar rašys G. Grina – naują pažymą apie grėsmes ar atsistatydinimo pareiškimą?

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: