Posts Tagged prokuratūra

Teisėsaugos skurdas ir prabanga


Labai atidžiai ne tik pasiklausiau debatus Seime, kodėl laiku į nužudymu kvepiančius įvykius neatvyksta policija, bet ir įsiskaičiau į vidaus reikalų ministro Dailio Alfonso Barakausko bei jo štabo pateiktą medžiagą. Kalbinau ir pareigūnų profsąjungų lyderius. Dar kartą apmąstau pastarųjų metų aktualijas ir darau paradoksalią išvadą – resursų yra. Trūksta kažko kito.

Iš visko, kas pasakyta ir išgirsta, pakankamai aišku, kad dabartinės opozicijos priekaištai dėl policijos būklės yra demagogiški, nes finansavimas iš darbo išeinančių pareigūnų darbo užmokesčiui mažintas net pernai, kai džiūgauta dėl neva labai vykusiai suvaldytos ekonomikos krizės.

Valdančiųjų argumentus dabartinė opozicija atremia teiginiais, kad dėl visko kalta pasaulio mastu žlugusi ekonomika. Veltis į šį ginčą yra nedaug prasmės – tai prilygtų bandymui aiškintis, kas pradėjo muštynes tarp darželinukų. Daug įdomiau pasvarstyti, ką daryti.

Vienas iš siūlymų – rečiau daryti (kiek įmanoma, išvis vengti) tai, kas niekam nenaudinga ir nereikalinga. Būtent šios slaptų resursų dalies mūsų teisėsaugos išlaidų eilutėse niekaip neiššifruoja besikeičiantys parlamentarai, ministrai ir prezidentai.

Telefonas 112, kurį valstybės „stogo“ besitikį piliečiai mokesčių mokėtojai renka, kai reikia pagalbos ar gynybos nuo „alternatyvių valdžių“, t. y. vagių, banditų, mafijos ar dar ko nors, galiausiai veda prokurorų, teismų ir t. t. link. To, kas vadinama bendru žodžiu „teisėsauga“, link.

Tiksliai nežinau, kiek kainuoja antrankiai, guminė lazda, prokuroro ir teisėjo amuletai bei apdarai. Kainuoja (ir mišką, ir pinigus) ir kalnai skundų, protokolų, kaip ir jų rašytojų algos bei viskas, kas su tuo susiję. Žinios apie biudžeto sandarą ir nuovoką kužda, kad viskas kapsi iš tos pačios mokesčių mokėtojų, besitikinčių pagalbos bei gynybos, kišenės.

Keliose bylose prieš vieną pajūrio merginą, apkaltintą sukūrus tarptautinę teroro organizaciją, kartu (nesueinant galams) pateikiant ją kaip visišką „psichęu“ bei narkomanę, vyksta dešimtys teismo posėdžių, naudojamas popierius šaukimams, protokolams ir nutartims, rašomi dokumentai, dėvisi konvojavimo tarnybos pareigūnų batai, teisėjų apdarai ir t. t. Spėtina, kad visa tai turbūt iš tų pačių aruodų, kurių nepakanka operatyviai sureaguoti, kai kas nors realiai ką nors žudo, o ne fantazuoja apie nepasiekiamų teritorijų sprogdinimą nežinia kaip ir nežinia kada. Čia užtenka ir benzino, ir operatyvumo, ir stačiai pamišėliško entuziazmo. Ta proga reikėtų iškelti Eglei Kusaitei bylą dar ir už tai, kad teisėsauga iššvaistė resursus pasaulio sergėjimui nuo jos ir nespėjo pas moteriškę, kurią realiai užmušė.

Lygiai tas pats vyksta ir su kita fantastiškai svarbia Lietuvos valdžiai sritimi –  tų, kurie parodė carui špygą, gaudymu. Tiek Valdo Adamkaus, tiek Dalios Grybauskaitės prezidentavimas paženklintas parodomosiomis bylomis dėl „pasikėsinimo įžeisti“. Koks nors apsirūkęs studenčiokas, internetui dar užsidirbantis provincijos budulis ar šiaip įkaušęs veikėjas atsiunčia į prezidentūrą laišką apie tai, kad jo/jos ekscelenciją reikia „raukti“ (gal į nagines?), ir prasideda darbas. Etatinis valdžiažmogio užpakalio bučiuotojas lapatuoja į Vadovybės apsaugos departamentą, tas formaliai reaguoja ir išsikviečia policiją, kuri galėjo važiuoti (ar ką kitą pasiųsti) į galimos žmogžudystės vietą. Popierius, rašalas, darbo laikas, antspaudų pagalvėlės, telekomunikacijų išlaidos ir galiausiai rezultatas: už parodytą carui špygą kažkokiam asilui ar šiaip nenuovokai skiriama piniginė bauda. Apie administravimo išlaidas klausti nepatogu – niekas turbūt ir neskaičiuoja. Kaip ir to, kiek būtų sutaupyta, jei kvailą laišką tiesiog išmestų į šiukšlių dėžę?

Tai neparūpsta aukščiausiai grandžiai – šalies vadovui, kuris pirmiausia tokiam entuziastui pavaldiniui turėtų parodyti kelią į Darbo biržą. Niekas vadovybės apsaugoje ir policijoje, prokuratūroje ir teismuose taip pat nereiškia abejonių dėl viso šito „reikšmingo“ marazmo kainų. Gal dažnai į šulinį pastūgauti pamėgusi Valstybės kontrolė galėtų apskaičiuoti, į kiek nužudymo vietų nenuvykstama dėl vienos „špygos carui“ bylos? Būtų gana smalsu. Ir ne tik D. A. Barkausko bei komisaro, bet ir Dariaus Valio valdose, taip pat teismuose bei kitose įtraukiamose tarnybose. Drįstu įtarti, kad daugelis bylų yra ne būtinybės, o prabangos prekės, kurias mes apmokame, kad paskui pritrūktų benzino, kai kas nors pjaunamas ar prievartaujamas.  

P. S.

Kadangi prokurorai oficialiai neatmetė galimybės (http://www.ekspertai.eu/generaline-prokuratura-neatmete-galimybes-pradeti-baudziamaji-procesa-pries-uzkietejusi-terorista/) tirti ir mano labai realių grasinimų sprogdinti Mėnulį, pats, kaip koks nesugaunamas maniakas, pamėtėju jiems dar vieną įrodymą. 1993 ar 1994 metais Lietuvos liberalaus jaunimo vidiniame laikraštyje Eustachijaus Finkelšteino slapyvardžiu esu pateikęs geopolitinės Lietuvos bėdos sprendimo variantą. Siūliau sprogdinti Ignalinos atominę elektrinę ir, kadangi ten kažkur yra tektoninis lūžis, plaukti prie Švedijos. Paskui rodyti rusams špygas ir naftos terminalą statyti ne Būtingėje, o Medininkuose. Tada dar rudimentinis Valstybės saugumo departamentas neturėjo tiek uolių kovotojų su terorizmu, todėl dabar „prisiduodu“ pats. Įdomu – kiek kainuotų šios bylos administravimas?

Šaltinis: balsas.lt
info@balsas.lt

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Generalinis prokuroras primena Tarakoną, o Seimas „žvėrinčių“


Stebint Seimo ir generalinio prokuro Dariaus Valio ginčą dėl parlamentarės Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės naikinimo, kyla klausimas, ar išvis yra reikalinga tokia konstitucinė nuostata kaip Seimo nario imunitetas, jei ji gali būti panaikinta argumentuojant kaltintojo mįslinga pozicija: „paslaptis“? Iškyla Tarakono ir Žvėrinčiaus analogija.

Paslaptys pagal paskirtį

Kai 2006 metais Baltarusijoje Valstybės saugumo departamento pareigūnas Vytautas Pociūnas iškrito ne tik pro langą, bet ir mūsų paslapčių sargams bei teisėsaugai ant galvų – prabilta apie 12 neva labai svarbių žvalgybos pažymų. Metai bėgo, kadencijos keitėsi – paslaptis liko paslaptimi ir mažai kas beprisimena, kad Seimas gavo skuduru per veidą nuo niekieno nerinkto galios centro. Deja, Seimo skruostai ištvermingi ir viską gerai sugeria keičiantis koalicijoms. Paklausti parlamentarai – tiek konservatorių, tiek socialdemokratų, tiek teisingų, tvarkingų, darbingų ir visokių ten kitokių – lemena maždaug tą patį: girdi, visi jau maždaug žino, kas ten parašyta, tai kam skelbti. Žinoma, verčiau saugoti ir slėpti arba savo pačių blefą, kai būdamas opozicijoje sieki viešumo, arba savo pačių kolaboravimą su niekšybėmis, mainais į … kažką.

„Baisios paslaptys“ lieka baisiomis paslaptimis, tačiau atsiranda naujų. N. Venckienės, kad ir kaip kas ją vertintų, atvejis yra įdomus tuo, kad visokiems ten tau tautos išrinktiesiems pasakoma: mes jums papasakosime apie tai, ko nesakysime, o jei jūs tai pamatysite – žlugs teisinės valstybės pamatai. Klausimą, kas būtų, jei VSD ir prokurorai nebūtų leidę viešai transliuoti nušalintojo prezidento Rolando Pakso „santykiavimo“ su borisovais ir kitais personažais, atsiimu. Jis juk turbūt yra politiškai nekorektiškas…

Garsųjį Garliavos šturmą gyvai transliavo televizijos ir interneto portalai, komentavo kas tik netingėjo. Nelaimės ištiktos mergaitės asmenvardžius, amžių ir net pomėgius irgi faktiškai žino visi, kas nori žinoti. Nesakau, kad tai gerai, bet tokia yra tikrovė, su kuria galima ginčytis ne daugiau nei su sertifikuotu alkotesteriu. O štai visai nedidelis įrašas, kuriame užfiksuoti Klonio gatvės namo viduje 2012 metų gegužės 17 dieną mergaitės paėmimo metu vykę įvykiai, yra jau, girdi, toks kenksmingas ir išduos tokius netikėtus siaubus, kad prokurorai rašo:

„Prokuroro sprendimas grindžiamas baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis ir teismų suformuota praktika, kad draudimas skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis apie nepilnamečius nukentėjusiuosius yra absoliutus (BPK 177 str. 1 d.). Išimčių Seimo komisijoms ar visam Seimui įstatyme nenumatyta, todėl prokuroras neturi teisės priimti akivaizdžiai įstatymui prieštaraujančio, žalą nepilnamečio asmens interesams darančio sprendimo ir kartu prisiimti atsakomybės už galimas tokio sprendimo pasekmes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymus prokuroro proceso veiksmus ir sprendimus proceso dalyviai (nukentėjusieji, įtariamieji, civiliniai ieškovai ir atsakovai) gali skųsti aukštesniajam prokurorui ir teismui.

Prokurorai yra pateikę Seimo komisijai visus prašytus ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie neprieštarauja įstatymų saugomiems vaiko interesams. Tarp tokių duomenų yra ir prašomo vaizdo įrašo aprašas.“

Tarakonas prieš bedančius

Visiškai atsiribojant nuo N. Venckienės kaltės klausimo, lieka neaišku, kas būtent slepiama kokiais RACIONALIAIS pagrindais? Teisei, jei priklauptų prieš sveiką protą, norėtųsi pakuždėti šiokius tokius variantus.  Vienas iš dviejų – arba aprašas kaip nors netikslus ir patį įrašą bijoma parodyti, arba tai yra galios žaidimas ir atitinkama pozicija – Seimą laikyti zoologijos sodu, o jo gyventojus šerti tik atitinkamų dietologų sutvarkyta produkcija. Kartais palaikant pusbadžiu (tegul ir informaciniu), kad būtų sukalbamesnis. Pabadavę suvalgys vienas kitą. Šiandien N. Venckienę, rytoj dar ką nors.

Generalinis prokuroras Darius Valys tokiu atveju savaip primena eiliuotoje Kornelijaus Čiukovskio pasakoje apsireiškusį Tarakoną, išdidžiai besistaipantį prieš dramblius, liūtus ir raganosius bei reikalaujantį, kad šie jam šertų savo jauniklius. Baigtis vabalėlio, pagal siužetą, liūdna, tačiau veiksmas įtemptas ir smagus.

„Tarakoną“ rašau didžiąja raide, nes tokia beprotiška drąsa ir pasipūtimu apsireiškiančios ypatos vertos tikros pagarbos ir įtraukimo į enciklopedijas bei literatūros sąvadus. Savo didybės ir argumentacijos logikos drąsiu kvailumu tiek jis, tiek jo parapijos darbininkai tikrai yra labai įstabūs. Belieka spėlioti, ar atsiras bent koks nors apydrąsis žvirblis, kuris tą „baidyklę“ sules (taip buvo pasakoje) ir pabaigs šitą nesąmonę visuotine švente. Mat pasakoje žvirblio dėka paaiškėjo trumpalaikės Tarakono valstybės paslaptis – jis mirtingas. Kol kas žvirblio nėra, o įsibaiminę politiniai plėšrūnai virpa sukrovę dantų ir ilčių protezus į lentynas, nes… kažkuris gal žino apie Tarakonyno turimą įrašą, kaip nelegaliai pjovė avį, vogė vištą arba pridergė į batą kokio politinio ar verslinio didiko atžalai.

Naivoka būtų vertinti Seimo ir prokurorų ginčą dėl argumentų pateikimo vien reitingais, tačiau neseniai išrinktos tautos atstovybės orumas reikalautų pasiųsti Tarakonyną saugoti paslapčių (Seime yra asmenų oficialiai turinčių teisę dirbti su slapta informacija), jei jos tokios baisios ir vertingos. Ir negaišinti laiko pasakojimais apie tai, ko negali parodyti arba rišliai pasakyti. Partiniai interesai čia neturėtų būti svarbūs, nes parlamentarizmas yra labai įvairus ir permainingas, o Tarakonų atsiras visada.  

p.s. Virkaujantiems dėl svertų neturėjimo Seimo nariams galima priminti, kad pastatų su įstrižais ar rombiniais langais biudžetą tvirtina visgi jie. O tai reiškia ir galimybę įsijautusius veikėjus sodinti ant dviračių.

Šaltinis: balsas.lt

, , , , ,

Parašykite komentarą

Kam reikia vaidinti bailius ir apsišaukti degeneratais?


Šeštadienį beklaidžiodamas po Knygų mugę pamačiau puse galvos aukštesnį už mane, tvirtai sudėtą, protingomis akimis vyrą – ir jį pažinau. Jis mane taip pat. Be baimės ir dvejonių šešėlio akyse žengė link manęs ir ištiesė ranką bei prisistatė esąs Justas Laucius.

Gerai sudėtas vyriškis, tvirtai spaudžiantis ranką ir žiūrintis į akis buvo tikrai prokuroriškos povyzos. Taip ir turėtų atrodyti Karaliaus Mindaugo ir Vytauto Didžiojo ainių žemės teisingumo tarnas. Pasakė norįs pažiūrėti man į akis, nes aš apie jį nemažai rašiau. Aš pasakiau, kad malonu asmeniškai susipažinti ir jį tik giriu bei toliau taip darysiu. Išties – savo straipsniuose nesu gailėjęs epitetų “iškilus”, “talentingas” ir pan. Moterys sako, kad netgi labai gražus.

Nors mano rankoje švietė knyga violetiniais viršeliais (šiais laikais kai kurios spalvos labai simboliškos ir kai kam kelia emocijas), Generalinės prokuratūros prokuroro veidu nenusirito nė menkiausias baimės ar nerimo šešėlis. Ramiai išsiskyrėme ir nuėjome savais keliais.

Paskui susimąsčiau. Ar būtų ponas buvęs toks ramus, jei žinotų, kad vos prieš dešimtį minučių į savo mobilųjį telefoną buvau gavęs trumpąją žinutę nuo jo vienos svarbiausių pastarojo metų “klienčių” – Eglės Kusaitės. Juk ne paslaptis, kad su ja kartkartėmis pabendrauju – ką turbūt žino ir J.Laucius, kuris tiria didžiai pavojingą ir svarbią jos tariamų bendrininkų, neva norėjusių išvien su ja susprogdinti kažin ką kažin kur Rusijoje, bylą.

Juk būtent dėl E.Kusaitės tikrai ar tariamai siųstos žinutės prokurorai ir teismas turėjo darbo bei įvertino neva siaubingą grasinimą 7800 litų. Tiek kainavo prokuroro tikras ar apsimestinis išgąstis. Kaip čia nutiko, kad toks rimtas ir didelis vyras mirtinai persigando gavęs žinutę, kurios turinyje nieko mirtingam žmogui netikėto ir grėsmingo šiaip jau nebuvo? Kodėl pats prokuroras teisme nei iš šio, nei iš to pareiškė, kad gavęs tą žinutę suprato esąs… degeneratas. Man visai toks neatrodo.

Užmuškite, netikiu ir jo jautrumu bei bailumu (kol asmeniškai nebuvau susitikęs – dar galėjau manyti, kad). Juk ir išvis neįmanoma, kad  tokias pareigas eitų koks baikštuolis, galintis pradėti drebėti nuo kiekvieno nepažįstamo telefono numerio. Kas nutiktų, jei rimtai pagrasintų koks tikras kriminalinis autoritetas ar žinomas recidyvistas? Dar keisčiau išrodo tai, kad šią aiškiai apsimestinę baimę ir įtikinėjimą, kad prokurorui buvo iškilusi reali grėsmė, palaikė teismas.

Tad koks vis dėlto gali būti tikrasis motyvas, kuris verčia šį prokurorą, taip pat jo kolegas ne tik su bemaž maniakišku entuziazmu persekioti tą pajūrio merginą, netgi atsakančiai kvailai įrodinėjant, kad rimtai pabūgo kažkokios žinutės ir grėsmę sau esą laiko realia? Kas skatina rimtą vyrą apsimetinėti bailiu ir vadinti kvailesnį, nei yra iš tikrųjų? Kerštas už nepavykusį mėginimą nuteisti “teroristę” remiantis vien nežinia kaip išgautais pirminiais parodymais?

O kas skatina šį prokurorą ir jo kolegą Mindaugą Dūdą važinėti į Kauną ir po pusę dienos praleisti teisme, mėginant nubausti senyvą kalbininką, publicistą Letą Palmaitį, drįsusį pavadinti prokurorus nusikaltėliais, kai net generalinis prokuroras Darius Valys yra viešai paaiškinęs, kad nieko baisaus yra turėti ir tokią nuomonę? Tame juk dalyvauja ne tik jie, bet ir dideli bei rimti jų kolegos iš prokuratūrų bei teismų. Ar tai kova už mundurą ir noras įbauginant priversti gerbti savo titulus? Man asmeniškai tai yra mistiška paslaptis – mįslė, kurios neįkandu.

Viena tik žinau tiksliai – šis apsimetinėjimas bailiais ir jautriais, atviras kvailio voliojimas vykdomas ne privačiame lėlių teatre ar apsirūkiusių menininkų vakarėlyje. Tai darbas už atlyginimą ir ne už patį prasčiausią. Ar yra bent viena racionali priežastis, kodėl reiktų tikėti, kad šitie juokdariais ir bailiomis bobomis (atsiprašau drąsių moterų) apsimetinėjantys vyrukai gali ištirti kokią “Snoro” aferą arba informacijos iš savo pačių kabinetų nutekinimą? Galima tuo tikėti, bet tai mums visiems, manau, per brangi savikvaila.

, , , , , ,

4 Komentaras

Beprotnamis balsuoja už Putiną (N-21)


Kam nėra 21-rių – net nemėginkite žiūrėti video. O esmė labai paprasta – nedemokratiškoje Rusijoje galima taip dainuoti apie carą. Demokratiškoje Lietuvoje, kaip žinia, už pasikėsinimą įžeisti prezidentę, keliamos baudžiamosios bylos.

Kas jei apie Dalią Grybauskaitę padainuotų šitaip?:

Terorizmu Eglę Kusaitę kaltinantys prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda suorganizavo jai bylą, nes pasijuto įžeisti jos besiginant žodžių, kad prokurorai, jos nuomone, gali patys būti nusikaltėliais. Daug sykių jau graudenta ir kalbėta, kad kitiems leidžiama juos taip vadinti.

Kadangi minėti prokurorai ir Lietuvos saugumiečiai šioje byloje noriai bendradarbiavo su kolegomis iš Rusijos, jų jautrioms asmenybėms siūlau irgi nežiūrėti dar vieno video. Nors jame vien tik pagirios jų dvasiniams broliams.

Už ką balsuoja mūsų beprotnamis?

, , , , , , ,

18 Komentaras

Prokurorai – nusikaltėliai ar ne?


“Čia išvis nesąmonių valstybė. Prokuroras, mano manymu, vykdo nusikaltimus (…) Kaip jie gali žudyti žmones? Tegu pasižiūri, ką jie daro su mano teta, su mano artimaisiais”, – sakė įtariamoji Eglė Kusaitė po Vilniaus apygardos teismo posėdžio, vykusio šių metų kovo 24-ąją.
Ką daro – matė visi. Seka, klausosi telefono pokalbių ir skaito susirašinėjimus su žmogaus teisių gynėjais, žurnalistais, buvusiais disidentais, kaupia vis storesnius bylos tomus ir imituoja audringą kovą su nusikalstamumu. E.Kusaitė tai pastebėjo ir sulaukė trečios baudžiamosios bylos. Mat Generalinės prokuratūros prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda galėjo pasijusti įžeisti. Nekeista, kai prisimeni, kad J.Laucius jaučiasi dar ir nesaugus – skundžiasi, jog jo pastangomis sukurptoje ir cirku virtusioje byloje terorizmu kaltinama klaipėdietė neva grasina jį nužudysianti. Tiesa, į kai kuriuos daug riebesnius ir metodiškesnius žodžius reaguojama ne taip aktyviai.
Prokurorai buvo gavę pasipiktinusio piliečio skundą, kad “internetinėje svetainėje http://www.ekspertai.eu šių metų kovo 29-ąją įdėtas straipsnis pavadinimu “Nusikaltėlių bendrininkai prokurorai – banditai”, kuriame nedviprasmiškai sakoma, jog prokurorai yra nusikaltėlių bendrininkai, ir įvardijama konkreti Generalinės prokuratūros prokurorė Sigutė Malinauskienė, kaip prokurorė, vykdanti nusikalstamas veikas”. Taip informavo budrus pilietis.
“Teigiame, kad didelė dalis prokurorų, dalyvavusių rezonansinių bylų (Vytauto Pociūno, Tūkstantmečio VEKS, žudymų ir pedofilijos, Eglės Kusaitės) tyrime, yra nusikaltėliai, o išvertus į prokurorams suprantamą kalbą reiškia – yra banditai. Nes tik banditai gali dengti kitų banditų (žudikų, aferistų, falsifikatorių) nusikalstamas veikas”, – pabrėžiama nurodytame minėtos svetainės straipsnyje.
Panašius žodžius svetainės darbuotojas Audrius Nakas pakartojo LNK televizijos eteryje. Ir niekas neįsižeidė arba neteikė tiems įžeidimams daug reikšmės.
“Lietuvos prokuratūra, užuot gynusi ir saugojusi teisingumą, bendradarbiauja su nusikalstamas veikas vykdančiais asmenimis”, pasak piliečio signalą nagrinėjusių pareigūnų, nešmeižia ir nediskredituoja Lietuvos Respublikos prokuratūros, jokiu būdu nežemina jos vardo. “Kita vertus, pareiškime įvardijamas ir konkretus žmogus (prokurorė S.Malinauskienė), kuri galimai nukentėjo nuo šmeižto bei įžeidimo jos atžvilgiu. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą garbės ir orumo sąvoką, neturėtų kilti abejonių, kad daugeliu atvejų tik pats asmuo (šiuo atveju prokurorė S.Malinauskienė) gali tinkamai įvertinti, ar buvo pažeista jos garbė ir orumas”, – sakoma prokuratūros išvadoje, kurią pasirašė Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekiš.
Tiesa, kaip aiškina įžeidimų neradęs pareigūnas, prokurorė S.Malinauskienė, kuriai yra pranešta apie pareiškime nurodytą informaciją, paskleistą apie ją internetinėje svetainėje, pati galėtų tiesiogiai kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pasiteiravau A.Nako, ar tai jau padaryta, ir gavau atsakymą: “Nu ne, po galais.”
Klaidų, nekompetencijos, piktybiškumo, siekio susidoroti, tuščiagarbystės ir banalaus žmogiško kvailumo marmalynėje, kurioje dabar skendi mūsų teisėsauga ir jėgos struktūros, jau nebeaišku, už ką ir kada galima įsižeisti. Pati Lietuvos valstybė klaidžioja tarp trijų pušų, spręsdama Michailo Golovatovo ir Alesio Beliackio galvosūkius, kaip tik todėl, kad savo pareigūnams bei biurokratams leidžia žaisti pagal jų pasirinktus arba nevykusiai surašytus ir selektyviai taikomus paragrafinius kriterijus.
Peršasi išvada, kad prokuratūroje jautrumas ir uolumas būdingi ne visiems ir ne visada. Juolab ne kiekvieno tariamo “įžeidėjo” atžvilgiu. Ne kiekvienam mirtingajam norisi taip atkeršyti už sugriautą planą, turėjusį žaibiškai pelnyti kovotojų su terorizmu šlovę, valstybinius apdovanojimus ir premijas. Dabar jie niršta ne dėl žodžio “banditas” ir net ne dėl munduro garbės. Mano labai subjektyvia nuomone, virtinė bylų, iškeltų E.Kusaitei, yra itin smulkmeniškas, niekingas kerštas už tai, kad žmogus ėmė ir nesutiko, ir toliau nesutinka būti kažin kieno laipteliu (kurį galima mindžioti) karjeros kelyje. Žiūrint ne pagal kodeksus, o pagal elementarius bendražmogiškus kriterijus, tai, mano galva, tikrų tikriausias banditizmas, pasitelkiant tam grotų, antrankių, įgaliojimų arsenalą, kuris buvo duotas banditams išgaudyti. Jei esu neteisus, pats laikas švęsti, nes nusikalstamumo Lietuvoje iš esmės nebeliko. Priešingu atveju tokiam pykčiui vienos merginos atžvilgiu tiesiog neužtektų brangaus garbingų ir kilnių, tiesa, šiek tiek jautrokų prokurorų laiko.

, , , , , , , ,

Komentarų: 1

%d bloggers like this: