Posts Tagged propaganda

Ar bijome karo, žmonės? Rusija pavojingesnė už SSRS?


Lietuvoje netyla svarstymai ir pamąstymai apie galimą karą. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo nepriklausomybės atstatymo, daugiau nei dešimtmečiui nuo stojimo į NATO, kyla klausimas – ar žmonės nesijaučia kaip niekad nesaugūs? Kada labiau bijojome – dabar ar prie sovietų?

Militaristinė dresūra

Sovietinė visuomenė buvo militarizuota nuo apačios iki viršaus. Jos pramonėje dominavo karinės ir dvigubos paskirties įmonės, o ir kitos turėjo būti pasirengusios dirbti militarinėms reikmėms.

Vaikams jau nuo pradinių klasių pasakodavo apie tai, koks baisus gali būti branduolinis karas, kurio esą nori mistiniai amerikiečių kapitalistai. Kaip įrodymas buvo pateikiamas pasakojimas apie baltus balandžius lankstančią, spinduline liga sergančia mergaitę iš Hirosimos. Buvo pasakojama, kaip reikės užsidėti dujokaujes ar bent pasigaminti „vatos-marlios raištį“.

Sovietų pilietis „žinojo“, kad Amerika neva užpuolė Vietnamą, o „Didysis Tėvynės“ karas kilo tik todėl, kad „taikiai miegojusią“ ir neva beveik beginklę Sovietų Sąjungą nei iš šio, nei iš to užpuolė Hitleris. Vėliau jis „žinojo“, kad „kariai internacionalistai“ kariauja Afganistane su „dušmanais“ ir turbūt su amerikiečiais. Piešimo pamokose, kai būdavo vystoma taikos tema, spaliukus ragino piešti perbrauktą bombą, ant kurios reikdavo parašyti NATO.

Nelabai įvairus (ilgą laiką iš dviejų kanalų) sovietinis televizorius apie kovą su buržujais pasakojo animacijoje apie „ereliuką“ir „kibaldžiuką“, o propagandinės dokumentikos ir vaidybinių filmų „Didžiojo Tėvynės“ karo tema taip pat buvo devynios galybės. Kariniai paradai, kuriais savo mastais gal prilygtų nebent kokie Šiaurės Korėjos ar Kinijos „kolegos“, turėjo kelti homo sovieticus seksualizuotą patriotinę ekstazę.

Ir visgi, spaliukišką ir gal dar pionierišką amžių praaugęs sovietinis žmogus karo, po chruščiovinio atšilimo, labai nebijojo. Tam yra keletas priežasčių.

Ideologija ir informacija

Pirmiausia, sovietinis pilietis neturėjo žiniasklaidos, kuri atneštų žinių. Čia amerikietiškuose filmuose apie Karibų krizę, kaip 1962 m. SSRS ir JAV buvo kaip niekad arti branduolinio konflikto, amerikiečiai laukė pranešimų namuose, darbe, baruose ir gatvėse – kur tik buvo prieinamas bent radijas. Sovietinis pilietis apie tai žinojo iš patetiškų, bet nelabiai informatyvių politbiurinių pranešimų spaudai arba, jei nesitaikstė su gyvenimu informaciniame tunelyje, iš vakarietiškų radijo stočių. Net 1979 m. Vilniuje išleistas TSRS istorijos vadovėlis X-XI klasei neužsimena apie Karibų krizę nei vienu žodžiu. Kitokių vadovėlių, kaip patys suprantate, nebuvo. Kitos užsienio aktualijos aptariamos, skiriant po porą sakinių: Korėjoje ir Vietname Amerikos ir Vakarų Europos imperialistai kariavo „nešvarius karus“, o sovietai, taikingų iniciatyvų dėka, pasiekė,kad jie išsinešdintų. Kiek daugiau dėmesio skiriama 1959 m. Vengrijos, 1968 m. Čekoslovakijos įvykiams, kur kalbama apie tai, kaip šlovingai ir taikingai raudonoji armija padėjo anoms broliškoms tautoms sudoroti buržujų provokatorius (išverčiant į žmonių kalbą – įsiveržė ir išžudė bei terorizavo visus,kam nepatiko komunistų valdžia). Užsienio politika buvo ne sovietų piliečio reikalas. Jam derėjo žinoti tik tiek, kad partija ir vyriausybė jį saugo bei būti pasirengusiam kariauti ir mirti, joms paliepus.

Antras skirtumas – ideologija. Net juodžiausios priešpriešos metais sovietai skelbėsi esą už taiką. Kasmet melavo, jog mažina ginklavimosi išlaidas, vis įmantriau dangstydami realų biudžetą ir rodydami fiktyvų. Buvo sudaromos vienokios ar kitokios sutartys, šaukiamos konferencijos ir pan. Jų taikingumu Vakarai netikėjo ir turėjo tam pagrindo, bet čia kita tema.

Kai 1983 metais BBC susuko vaidybinį filmą „The day after“(kitą dieną,- angl.), rodantį branduolinio apsišaudymo pasekmes, sovietai jį parodė ir tik dar kartą paragino visus branduolinio košmaro bijoti.

Po Stalino mirties sovietams visgi nebūdingi tokie grasinimai, kaip „paversti JAV radioaktyviais pelenais“ ar pan. Juolab nesuvokiama, kad taip galėtų sau leisti rėkauti kažkoks televizijos laidų vedėjas. Net sovietinį ginklą šlovinantys eilėraštukai dažniausiai būdavo sudėstomi taip, kad sovietų kariai „saugo žemėj taiką“, kurios neva nenori užjūrio kapitalistai. SSRS net buvo viešai įsipareigojusi pirma nenaudoti branduolinio ginklo (labai pasitikėjo savo įprastinės ginkluotės persvara,kurios šiandien neturi). O štai dabartinė Rusija preventyvius branduolinius smūgius paskelbė oficialios karinės doktrinos dalimi. Viešai grasinti karu ir raginti kariauti galima ir Dūmos deputatams, ir visokiems televizijos rodomiems fanatikams. Tai madinga, tai „veža“. Jie ir jų sukurstytos, karo besišaukiančios minios šiandien labiau panašios ne į užguitus sovietinius „penkmečio planų vykdytojus“, o į radikaliojo islamo džichadistus arba baubiančius nacius.

SSRS propaganda ragino dėkoti „partijai-tėvynei už taloną patalynei“ ir už tai,kad išvadavo nuo fašistų bei gina nuo kapitalistų. Šiandieninės Rusijos skanduotės jau visiškai kitokios, tad visiškai dėsninga, kad kelia kur kas didesnį nerimą. Juk šiandien deklaruojamas prioritetas yra ne taika, o pergalė prieš išsigalvotus neofašistus ir „rusų pasaulio“ plėtimas. Be to, šiandien visas tas nesąmones aiškiai ir kasdien girdime (cebnzūros, ačiū Dievui, nėra), o jei nepakankamai išsigąstame, pagąsdiname save ir patys.

Ar imti šautuvą?

Nors įvairios apklausos byloja, kad dauguma žmonių apokaliptiniais scenarijais netiki, nemano, kad per kelis artimiausius metus karas ateis į Lietuvą, valdžia ir žiniasklaida šią temą eskaluoja kasdien. Šauktinių kariuomenės grąžinimo projektai, dešimt metų nusikalstamai vilkintas išlaidų gynybai didinimas, aktyvių pratybų su NATO partneriais intensyvinimas ir kitos konkrečios priemonės, dalis kurių tikrai reikalingos, yra lydimos propagandinių gaudesių.

Periodiškai girdime prezidentės Dalios Grybauskaitės perspėjimus, kad kitu taikiniu po Ukrainos būsime mes, kad reikia jau dabar reikia būti pasiruošus atsilaikyti nors tris paras ir pan. Leidžiamos brošiūros, nurodant kur ir kaip šliaužti, jeigu prasidės karo veiksmai. Žodžiu, lietuvis be šautuvo – lietuvis be ateities.

Nejučia prisimena sovietmečio filmo scena, kai kolūkiui žemę ariantis žmogelis gauna iš miško laišką be pašto ženklo, su pažadu nudėti, jei toliau ars. Sovietų valdžia paaiškina, kad gali ir nearti, bet duonos tada negaus. Užtat šautuvą ji jam galinti pasiūlyti. Valstietis, aišku, pasiūlo tą šautuvą susikišti, kur nesueina.

Taigi, art ar ne art? Ar matant Rusijos agresiją Ukrainoje dar galima užsiimti savo reikalais ar reikia kaupti kruopas ir kasti žemines, o vaikus nuo darželio mokyti elgtis su sprogmenimis ir ginklais? Nemaža dalis patriotiškai nusiteikusių ar tokius vaizduojančių entuziastų taip ir siūlo daryti. Maža to, visuomenė pratinama prie minties, kad vardan švento saugumo reikia po truputį susitaikyti su vis griežtesne cenzūra, interneto ir telekomunikacijų kontrole, privatumo siaurinimu ir valdžios įgaliojimų didinimu. Tai daroma ne priimant kokį nors naują ir aiškų nepaprastosios padėties įstatymą, o pavieniais teisės aktais, kurių kiekvieno priėmimą palydi patriotiniai šūkiai ir karo būgnų tratėjimas.

Jiems garsiai pritaria net iš pacifistų į šaulius persidažę liberalai, o taip pat dalis viešai besireiškiančių laikraštinių ir internetinių amazonių – mergužėlių ir moteriškių, kurioms, panašu, karinė uniforma yra tiesiog afrodiziakas. Nereikia būti naiviu ir kuoktelėjusiu pacifistu, kad tai būtų juokinga. Beje, nusiraminkite – aš ne prieš moteris armijoje.

„Vienui vieni“ sindromas

Pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos taip atkakliai keliamas ir įkyriai eksploatuojamas klausimas – ar galima pasitikėti NATO ir Vakarais, nes jie esą nepakankamai žvangina ginklais prieš Rusiją. Vakarai mat, vos mūsų karo žyniams treptelėjus, neduoda ginklų Ukrainai, nors visiškai aišku, kad pergalei (kitaip kam juos duoti?) reiktų maždaug lendlizo masto tiekimų. Žodžiu, Vakarais pasitikėti negalime. Mes vėl parduoti ir nelaimingi vargšai, tad balnokit broliai žirgus, paduok sesule kardą….. Jei ką – žirgelis parneš.

Rusija dėl tokių mūsų nuotaikų gali tik džiagtis, nes taip kartojamas jos naratyvas apie dekadentiškus ir parsidavusius, gėjiškus ir visokius ten kitokius Vakarus. Juk visi euroskeptikai ir natofobai seniai giedojo giesmelę, kad „Amerika mūsų negins“. Iš visokių pakampių lendantys „žinovai“ mėgsta priminti, kaip „amerikonai mus pardavė po karo“. Kaip „Amerikos balsas“ neva sukurstė ir išdavė partizaninį judėjimą ir t.t. Bet kas, nors šiek tiek išmanantis istoriją, žino, kad tai absurdas. Kad Lietuva su savo neutralitetu jokių įsipareigojusių sąjungininkų neturėjo, NATO nebuvo, o užjūrio balsai lietuviškai prabilo tik partizaniniam judėjimui slopstant.

Bet raudos, kad ir vėl esame „vienui vieni“, o todėl kiekvienas, kuris nepabuvo kareivėliu, nebus geras nei prie plūgo, nei turbūt lovoje, yra vėl populiarios. Čia galiu iškart nuraminti – nesu nusistatęs nei prieš šauktinių kariuomenę, nei prieš Šveicarijos modelį. Ir visgi, nei kruopas taupau, nei „vienui vienas“ jaučiuosi. Taip pat manau, kad neturėtume jaustis tiek stipriai nesaugūs, idant šauktumėmės cenzūros arba bet kokį reiškinį – nuo pieno riebumo iki vaikų globos ar kelių eismo taisyklių reikalų – matytume tik per karinės Rusijos grėsmės akidangčius. Vien kiseliovai neturėtų visiškai nulemti mūsų darbotvarkės ar pasaulėžiūros.

Reklama

, , , , ,

Parašykite komentarą

Skundikas ir pilietis – kur riba?


„VSD ragina Lietuvos žurnalistų bendruomenę nepasiduoti galimoms Rusijos provokacijoms, o pastebėjus tyčinius ar įtartinus propagandos skleidimo veiksmus, bandymus daryti finansinę įtaką ar siekius paveikti rengiamos informacijos turinį prašo informuoti Valstybės saugumo departamentą – telefonu Vilniuje (5) 2124720, elektroniniu paštu – spauda@vsd.lt.“- toks pranešimas išplito ir po socialinius tinklus.

Neneigdamas nei Rusijos grėsmės, nei jos melagingos propagandos, kurią puikiai atpažįstu, nes neišdeginamą imunitetą įkrėtė dar sovietmečio žlugimo laikų programa „Vremia“, provokuoju diskusiją.

Pradėsiu nuo anekdoto. „VMI, darbo dienos pabaiga. Berniukas tebesėdi prie inspektoriaus durų. Tas išeina ir sako: Poviliuk, jau vakar sakiau, kad sumokėjo tavo tėtis mokesčius,sumokėjo. Eik namo. Nupirks tau kompą kitais metais – neliūdėk”

Anekdotas apie žymų sovietų skundiką (o gal pilietį?). Štai paprasčiausia internetinė-wikipedinė informacija (monografijos kalti neketinu): Pavelas Trofimovičius Morozovas (Павел Трофимович Морозов, geriau žinomas mažybine forma Pavlikas Morozovas,1918 m. lapkričio 14 d. – 1932 m. rugsėjo 3 d.) – jaunuolis, šlovintas Sovietų Sąjungos propagandos kaip kankinys.

1932 m. trylikametis paauglys įdavė savo tėvą sovietų valdžiai (nesilaikė sovietų tvarkos) ir už tai vėliau buvo nužudytas. Apie istorijos tikrumą išlikę labai nedaug liudijimų, dauguma jų – gandai iš antrinių liudininkų, kurie „kažką girdėjo“. Dabar manoma, kad visa istorija tikriausiai tėra grožinis kūrinys, nors dėl paties Pavliko egzistavimo beveik nėra abejonių.

Istorija

Pagal vieną iš versijų, P. Morozovas gimė neturtingų valstiečių šeimoje Gerasimovkos kaime netoli Jekaterinburgo. Pavlikas buvo pavyzdingas komunistas, vadovavo savo mokyklos pionieriams ir rėmė kolektyvizacijos procesą. 1932-aisiais, būdamas 13 metų amžiaus, jis įdavė savo tėvą NKVD už tai, kad šis (kaip nurodyta nuosprendyje) „klastojo dokumentus ir pardavinėjo juos banditams bei Tarybų Sąjungos priešams“. Trofimas Morozovas buvo nuteistas 10 metų kalėti Gulage ir, nors jo likimas nežinomas, manoma, kad ten ištvėrė neilgai. Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Pavliko dėdė, senelis, močiutė ir pusbrolis už tėvo įdavimą NKVD nužudė Pavliką bei jo mažąjį broliuką.

Tūkstančiai telegramų iš visos Sąjungos prašė teisėjo nepasigailėti Pavliko žudikų. Sovietinė valdžia paskelbė P. Morozovą kankiniu, nužudytu reakcionierių. Jo garbei buvo statomos statulos bei vadinamos mokyklos. Gerasimovkos mokykla, kurią Pavelas lankė, buvo paversta muziejumi, kurį lankydavo mokinių ekskursijos iš visos Sąjungos.

Pavliko istorija įkvėpė gausybę vaikų literatūros, dainų, pjesių, simfoninę poemą, operą bei 6 biografijas.

Įdomu man štai kas:

– Kodėl demokratinių šalių konstitucijose šeimų nariams suteikiama teisė neliudyti vienas prieš kitą?

– Kodėl tos teisės daug kur imamos niekinti, provokuojant jomis nesinaudoti? O gal aš klystu?

– Ar yra skirtumas tarp situacijų, kai skambini pranešti apie (o gal bandyti pačiam, jei įmanoma, gelbėti) mušamą ar prievartaująmą žmogų, fotografuoji ant žolės piktybiškai parkuojamą džipą bei kai praneši ‚organams“ apie neva antivalstybinius anekdotus ir neteisingas pažiūras?

– Ar demokratinės šalies žmonių savivalda (ne miesto tarybos prasme) neleidžia apeliuoti į valdžią tik tada,kai negalima neapeliuoti? Ar mes, kaip sovietmečio Kaliningrado lervos, turim kiekviena proga rėkti „paskambinsiu į miliciją“ ir save įtikinėti, kad tai vakarietiška praktika?

– Ar VSD be piliečių pranešimų ir valdžios instrukcijų yra pajėgus atskirti žalią žmogeliuką nuo raudono?

– Ar kartais nėra taip,kad net demokratinėse šalyse valdžia vadovaujasi esminiu sau būdingu instinktu – tą valdžią koncentruoti ir pajungti savo hierarchijai visą sociumą?

– Kokio mentalinio kamieno snukiai skundė kaimynus sovietų valdžiai ir prisidėjo prie trėmimų?

Pabaigai, finalinė kalba iš nuostabaus filmo „Moters kvapas“, kur aklas JAV atsargos karininkas aiškina apie skundikus. Kaip tik į temą“:  http://youtu.be/qZ83m_xQVxE

P.s. Ateičiau su liepsnosvaidžiu,“ – geriausia, ką jis pasakė. Ira dar: “kokios padermės lyderius jūs čia gaminate?”

, , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Rusijos propaganda: armėnų šeimą išžudęs rusų kariškis – Vakarų provokatorius


Armėnijoje šešių asmenų šeimą iššžudęs rusų kariškis, kaip portale regnum.ru skelbia tūlas Tigranas Manasianas (pristatomas politologu ir  kandidatu į istorijos mokslų daktarus) gali būti Vakarų provokatorius.

Pasak šio teksto,  Vakarai taip supyko,kad Armėnija nesutiko suartėti su Europos Sąjunga ir nutarė integruotis į Rusijos diriguojamą Eurazijos sąjungą, kad nutarė suorganizuoti šalyje kažką panašaus į Ukrainos įvykius. Tada, kaip spėjama straipsnyje,  Vakarų provokatoriai sukūrė operaciją “Permiakovas” (tokia žmogžudžio su rusų armijos antpečiais pavardė).

Neužmirštama paminėti, kad rusas,savo iniciatyva, niekad nesielgtų taip “osmaniškai” žvėriškai ir pasidžiaugiama,kad Armėnijos nuo Rusijos niekas vis tiek  niekada neatskirs ir jokios provokacijos, kokios jos bebūtų žiaurios, nieko nepadės.

Tokį dalyką sugalvoti ir paskelbti gali tikrai tik absoliučiai ypatingas degeneratas.

, , ,

Komentarų: 1

Karai, dešrelės ir lyderystė


2014-10-25

Tomas Čyvas

Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė ne tik Lietuvą susimąstyti dėl gynybos išlaidų, o NATO sustiprinti budrumą, bet ir išryškino keistas mūsų politinio mąstymo tendencijas. Kartais norisi arba sukioti pirštą prie smilkinio, arba apstulbus klausti – tikrai? Ypač tada, kai mūsų kolegos politologai ima porinti apie supuvusius ir dekadentiškus Vakarus ir mūsų neva didesnį dvasingumą.

Cituoju mano gerbiamą politologą Vladimirą Laučių, su kuriuo nenoriu veltis į jokius apsižodžiavimus tiesiog todėl, kad jis labai konceptualiai formuluoja kelis mano ausiai keistai skambančius teiginius. Pirmas – NATO pralaimi, ir viskas žlunga.

„Rusija puola, sovietų imperija pamažu atgimsta, o NATO nieko geresnio nesugalvoja, kaip pasiskirti savo vadovu minkštakūnį socialistą, Rusijai priimtiną personažą – Jensą Stoltenbergą. Kas vyksta?“

Vyksta įprastinė NATO lyderio kaita. Apie tai, kad pirmtako kadencija baigiasi ir į jo vietą bus siūlomas būtent J.Stoltenbergas, aš asmeniškai iš atvirų šaltinių, be jokių slaptų Gedimino Grinos kontoros pažymų žinojau dar balandžio mėnesį. „Principinga“ Lietuva jokių oficialių pasipiktinimų nereiškė ir NATO žūties dėl to neprognozavo. Nelabai ir buvo dėl ko. Tiesa, kolega V.Laučius randa biografinį argumentą:

„Jaunystėje Stoltenbergas buvo nusistatęs prieš JAV ir NATO vykdomą politiką, vėliau jo pozicija pasikeitė. Dar būdamas paauglys, jis mėtė akmenis į JAV ambasadą, taip protestuodamas prieš karą Vietname. 1985 m., vadovaudamas Darbo partijos jaunimo skyriui, J.Stoltenbergas tvirtino, kad Norvegija turėtų išstoti iš NATO“, – rašo jis.

Taip. O ką, galima paklausti, tais pačiais metais veikė dabartiniai Lietuvos vadovai, įskaitant ne taip seniai patriotizmo takais pasukusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę? Klausimas nūnai beveik politiškai nekorektiškas, nes atsakymas gali nelabai derėti prie peršamos pasakaitės apie Vakarų eilinį saulėlydį ir šviesos spindulėlį jame – Marijos žemę, kurios vadovę jos komiški adoratoriai visuose feisbukuose  jau skelbia kone pasaulio lydere (tik pasaulis apie tai mažai ką žino).

Grįždamas prie NATO genseko  personos priminsiu, kad britas – George’as Robertsonas irgi buvo kairuolis ir visai neblogas NATO vadovas, dargi praplovė smegenis tada jaunu ir perspektyviu politiku laikytam Artūrui Paulauskui. Anas tuo metu bandė daryti tai, ką neoficialiai visą laiką darė visos Lietuvos valdžios – taupyti gynybos sąskaita.

Taip, Lietuva nepardavinėjo Rusijai „Mistral“ laivų, nes jų nestatė. Užtat Prezidentė D.Grybauskaitė dar 2010 m. skambiai gyrėsi, kaip gerai jai sekėsi pagerinti santykius su Rusija ir kaip sėkmingai kaikariams  (kuriuos šiandien pagrįstai lazdavojame ) padėta pardavinėti sasiskas  ir sūrelius Rytų rinkoje. Jei sasiskų  pardavėjai, kurie dabar zyzia dėl Lietuvos politikos jiems daromos žalos, turėtų tokią laivų statyklą, kaip prancūzai Sen Nazere, plauktų laiveliai, aidint kepurinės garsams nuo denio. Kitaip manyti gali nebent labai didelis naivuolis.

Sakysite, tada kontekstas buvo kitas? Ne. Tai vyko neseniai praūžus Kremliaus agresijai prieš Gruziją ir Prezidentei paaiškinus, kad su gruzinais draugauti nelabai apsimoka ir išvis reikia atsisakyti „regiono lyderystės“ idėjos. Tad Lietuva pati noriai dalyvavo pagrįstai išjuokiamame JAV prezidento Baracko Huseino Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ projekte. Nereikia savęs kvailinti.

Kita tema, kurią dabar labai mėgsta patriotiniu populizmu piktnaudžiaujantys entuziastai – informacinis karas. Prezidentė neseniai apreiškė tai, ką seniai žinau be jos ir slaptų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymų. Rusija kariauja informacinį karą prieš Lietuvą? O taip. Jau ketvirtį amžiaus – su didesniais ar mažesniais paūmėjimais. Ir tai nėra jokia slapta informacija arba naujiena.

Neseniai apie tai sužinojusi, gal su VSD pagalba, Prezidentė D.Grybauskaitė nutarė pasielgti gana banaliai – išplėsti teisinę cenzūros bazę. Vienokia ar kitokia cenzūra visada egzistuoja (pornografiją juk draudžiama). Dabar siūloma baudomis persekioti „karo propagandą“ ir iki dešimtadalio apriboti ne ES kalbomis gaminamos produkcijos retransliavimą kabeliais bei palydovais. Gūžteliu pečiais: negi rusai savo propagandos negalės išversti į ES kalbas (iš dalies tai jau ir padaryta)? Kas bus, kai tai bus suvokta? Kas bus, kai pamatysime, kad propagandos vartotojai, sėdintys „ant adatos“ (o jie būtent tokie) gauna ją internetu? Aiškinu ypač bukiems – nutiks labai paprastas dalykas. Teks, sekant patriotinės populistinės argumentacijos logika, toliau plėsti cenzūrą, nes ji efektyvi tik tada, kai yra visiškai buka ir įsidiegi namie… Putino tvarką.

Jei manoma, kad rusakalbio eterio ribojimas yra sprendimas – seniai reikėjo padaryti paprastą dalyką – brandos atestatui gauti padaryti privalomus dviejų ES kalbų (išskyrus gimtosios) abitūros egzaminus. Rusų kalba po truputį keliautų į pelnytas fakultatyvų paraštes.

Lietuvos techninės galimybės leidžia ne tik siauraprotiškai cenzūruoti eterius, bet ir transliuoti iki Uralo. Tik daryti tai reikia kryptingai ir nuolat. O ne taip, kaip su pažadu duoti du bendrojo vidaus produkto procentus gynybai, laikant špygą kišenėje ir iš anksto žinant, kad šis procesas bus sabotuojamas dėl banalaus politinio gyvulio instinkto – reitingų.

Kolegos, baikite su ta RUSIŠKA malda apie žlungančius ir dekadentiškus Vakarus bei dvasingumo didėjimą, keliaujant tolyn į Rytus. Tai Kremliaus naratyvas. O Lietuvoje Kremlius seniai būtų padaręs daug daugiau, jei ne ta „bloga“ NATO.

www,valstietis.lt

P.S. Įdomu ar 1985 metais už Lietuvos narystę NATO būtų pasisakę D. Grybauskaitė, Loreta Graužinienė ir Algirdas Butkevičius (kitaip nei “blogiukas” norvegas)?

P.S. P.S. Lietuvoje vyksta kaip niekad intensyvios NATO karių pratybos  ir būtent todėl mes staugiame apie Vakarų išdavystę?

, , , ,

5 Komentaras

Apie sovietmetį be propagandos pasakos „Nelaisvės anatomija“


„Ar prisimenate girą iš geltonos statinės? Pionieriškų būgnų tratėjimą? Komunistų partijos rūpestį jumis ir jūsų artimaisiais? Eiles prie šlapios dešros ir mandarinų? Didžiosios rusų tautos rodomą kelią? Ne? O gal tiesiog net nežinote? Mes priminsime”, – sako naujo žiniasklaidos projekto iniciatoriai.

Nuo lapkričio 1 dienos startuoja naujas žiniasklaidos projektas – „Nelaisvės anatomija“. Radijo stotyje „Žinių radijas“, interneto portale balsas.lt ir „Valstiečių laikraštyje“ bus prisimenamas sovietmetis. Tas laikas, kai oficialiai nebuvo sekso, o praktiškai trūko dešros ir tualetinio popieriaus. Visgi žmonės, išskyrus tuos, ką tiesiog nužudė, kažkaip toje sovietinėje Lietuvoje gyveno ir ne visi buvo nelaimingi. Apie tą laiką be propagandos ir sapalionių pasakos žurnalistai Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas, o taip pat Mykolo Romerio universiteto docentas, istorikas Ramūnas Trimakas bei jų pašnekovai.

„Tikrai yra viską prisimenančių, bet yra ir nieko negirdėjusių. Kai kas sugebėjo primiršti, o be to užaugo karta, kuri anaiptol nežino, kaip čia gali nebūti tualetinio popieriaus arba kaip čia galima visą gyvenimą laukti paskyros vos pavažiuojančiam automobiliui? Net nusipirkti elementarią nuotykinę užsienio autoriaus knygą ne visi sugebėtų, jei juos nugabentų laiko mašina į tuos laikus. Mat tam, kad gautum teisę nusipirkti, reikėjo surinkti dvidešimt kilogramų makulatūros. Kalbėsime ir apie tai, kaip žmonės tada dirbo, kūrė visose srityse – medicinoje ir švietime, prekyboje ir pramonėje, muzikoje ir kine. Kalbinsime ekspertus, žmones, kurie gyveno ir dirbo tais laikais, žmones gatvėje. Leisime palyginti ir spręsti – ar tikrai „prie sovietų buvo geriau“, ką mums ir dabar pasakoja nostalgiją diegiantys Kremliaus dainorėliai ir propagandistai. Pamatysime, kad dalis dalykų – ypač propagandoje ir įpročiuose – atsikartoja dabartyje, bandysime susivokti, kur paveldas, o kur balastas“, – žada kūrybinis kolektyvas.

Ar gera gyventi kalėjime, kur garantuotas nemokamas būstas ir medpunktas? O gal iš tiesų viskas buvo kitaip? O kaip gyvenome prie sovietų, kai oficialiai visai nebuvo sekso, o realiai trūko dešros, džinsai buvo laikomi amoraliu dalyku? Kaip jautėsi okupuotų sovietinių provincijų mokslininkai ir specialistai kuriems buvo nevalia aplenkti visagalio centro nei statybose, nei širdies persodinimo operacijose? Kaip sovietai „kovojo už taiką“, išsiplėsdami iki šeštadalio visos planetos sausumos ir ką Kremlius kartoja iš seno repertuaro šiandien? Apie visa tai ir ne tik, be propagandos ir sapalionių, laidoje „Nelaisvės anatomija“. Šeštadieniais devintą ryto „Laisvosios bangos“ eteryje, o taip pat balsas.lt portale ir „Valstiečių laikraščio puslapiuose“.

, , , , , , ,

Komentarų: 1

%d bloggers like this: