Posts Tagged Prunskienė

Raudanti nomenklatūra arba Turniškių kankiniai


Eiliniame LNK laidos „Valanda su Rūta“ filmavime prisiklausiau daug įdomaus. Neturiu žalio supratimo, kas bus palikta, o kas išmontuota, bet žmonės kalbėjo prieš kameras, tad jų privatumo tikrai nepaviešinsiu ir paslapties neišduosiu.

Juolab, anokia čia paslaptis – sovietinės Lietuvos nomenklatūros veikėjai teigia, kad prie sovietų buvę geriau, jie patys beveik skurdę, kad tik pasiaukotų tėvynei ir darbo laidžiai. Nedėkinga tauta esą atidavė valdžią Sąjūdžiui, o dabar už tai sumoka blogu gyvenimu.

Turniškių makaronai

Žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė Goda Ferensienė ėmėsi lyginti sovietmečio ir dabartines valdžios privilegijas bei nusistebėjo, kad buvusiam sovietinės Lietuvos kompartijos pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui užtekdavo tik vieno apsaugos darbuotojo Volodios. O dabar, mat, visas Vadovybės apsaugos departamentas sukurtas. Į repliką, kad Sovietų imperijos provincija paverstos Lietuvos gubernatorius nėra tas pats, kas valstybės prezidentas, G. Ferensienė atsakė, kad aš daug ko nesuprantu.

Gal ir taip –negali gi žmogus suprasti visko. Bet šį bei tą suprantu tikrai. Visi, kas būtų galėję grėsti buožinusiai ir trėmusiai pabaisai, kurios išsižadėjo net tikra motina, buvo jo pasikviestų sovietų nužudyti miškuose ir sumesti į užverstus šulinius ar pakasti dilgėlynuose. Kam labiau pasisekė – išgrūsti į lagerius arba sukišti į kalėjimus bei durnynus. Net tie, kas jo nekentė, nebūtų lietę, nes vargu ar nesuprato, jog tai išprovokuos represijų bangą. Užsienio vizitų ir diplomatinių atstovybių sovietinės okupacijos laikais Lietuvoje nebuvo, kaip ir paties politinio gyvenimo. Todėl ir užteko vieno Volodios – reikia juk su kažkuo ir gramą padaryti ir kortom palošti. Kažkas ir pirtelei turi pramogų parūpinti…

G. Ferensienė nusiskundė, kad Sąjūdis uždarė varganą Turniškių parduotuvėlę, kur būdavę tik duonos, dešros ir makaronų. Čia man ginčytis sunkiau – tenai nebuvau ir nežinau ar tikrai ana parduotuvėlė buvo panaši į tas, kuriose su močiute (amžiną jai atilsį), dar vaiku būnant tekdavo laukti, kol atveš daiktų panašių į mėsą. Gal, visgi, iki ten dažniau užklysdavo kitų parduotuių nepasiekdavę žalieji žirneliai, majonezas, kavos pupelės arba kad ir tualetinis popierius? Negi tikri sistemos tarnai būtų vietoje jo irgi naudoję „Tiesą“ arba „Krasnaja zvezda“ su saviškių atvaizdais bei kalbomis arba plėšę lapus iš Leonido Brežnevo memuarų?

Brandaus socializmo šviesaus atminimo puoselėtojams iškart patikslinu, kad toje santvarkoje, kurią klastingai sugriovė Landsbergis, pragyvenau 18 metų. Taigi nesu tiek jau jaunas, kad man ant ausų labai kibų panašaus pobūdžio makaronai, net jei jie iš Turniškių parduotuvėlės ir sovietiniu kokybės ženklu.

Nomenklatūros pamuilės

Nomenklatūra sovietų epochoje buvo visokia – partinė, ūkinė, kolūkinė, mokslinė, komjaunuoliška ir net kūrybinė. Ji niekur nedingo. Tvarkingai permigravo į politiką ir verslus, išplėsdama savo galimybes.

Kaip jau esu ne kartą pastebėjęs, pasinaudojant atgimimo demokratine aplinka, į valdžią per Sąjūdį neužtruko prilįsti trečio ar ketvirto nomenklatūros ešelono dėdžių ir tetų, kurie jautėsi nuskriausti tų, kurie turėjo priėjimą prie Turniškių krautuvėlės. Nuskriausti, tai nereiškia, kad būtinai nepelnytai ir nereiškia, kad mažiau alkani. Kartais dar labiau. Jų kokybinis indėlis, atsineštas į partijas, kuriose draugai persivadinę ponais teikėsi nusėsti, jaučiamas ir šiandien.

Todėl nemaž nenustabau, kai buvusi pirma atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerė, vėliau žemės ūkio ministrė Kazimira Danutė Prunskienė ėmėsi savotiškai tęsti ponios G. Ferensienės tiradą. Pabėdavojusi, kad pirmosios vyriausybės ministrai turėjo tik po vienas kelnes, ji dar pasigyrė, kad yra aukojusi Katalikų Bažnyčiai. Tiesa, ne savo, o valstybės turtą.

Sako atėmusi iš žemės ūkio ministerijos ir padovanojusi Kurijai kažkokius hektarus ant ežero kranto. Suprantama, kad tai buvo dar prieš turniškių kankinio Antano Sniečkaus idealų pasekėjo ir nūnai tebegaliojančių politinio bei visuomeninio gyvenimo normų patriarcho Algirdo Mykolo Brazausko mirtį. Dabar ponia ekspremjerė ir signatarė jau turbūt žinotų, kad teisės būti pašarvotu Arkikatedroje taip nusipirkti neišeina. Dovanoti Kurijai sklypą ar tikintiesiems Arkikatedrą, kurie tau niekada nepriklausė – ne toks jau ir dvasingas žygdarbis. Už dešimtinę gali būti neužskaitytas.

Rentos ir monumentai

Toliau besišnekučiuojant apie privilegijas iškilo klausimų – kas ir kodėl ligi šiol saugo ir gal iki gyvos galvos saugos Vytautą Landsbergį ar Valdą Adamkų? Ir taip toliau ir panašiai. Klausimai gal būtų ir įdomūs, bet man įdomesnis buvo kitas – ar tikrai turime mokėti rentas milionieriams ir ar A. M. Brazausko kapui papuošti reikia 128 000 litų?

Tokį klausimo iškėlimą Turniškių krautuvėlės klientai ir bekelnių vyriausybės nariai palaikė šventvagišku, o pamąstymą, kad tas, kuris „ir tada dirbo Lietuvai“ geriau turėtų jaustis Grūto parke, o ne Antakalnių memoriale, palydėjo moralizuojantis murmėjimas. Apie mirusiuosius, mat, gerai arba nieko. Sutikčiau, jei tas niekas ir po mirties nesiurbtų duoklės iš kišenės, kuri vos apmoka rentų negaunačių senukų išlaikymą ir mokinukų maitinimą. Ir dar nežinau – ar galima blogai šnekėti apie dar neužkastus, o kalbančius, porinančius ir į televizorių vis lendančius politinius lavonus?

Apie tautos susitaikymą, pagarbą išėjusiems draugams, virtusiems ponais, nekalbėjimą blogai pamokslaujantys rentų medžiotojai iš Turniškių ir „Draugysčių“, panašu, niekada taip ir nepatikės, kad kiti gali nesijausti jiems amžinai skolingi. Juk kievienam iš jų priklauso jei ne renta, tai bent monumentas ar mauzoliejus.

, , , , , , , , , , ,

Komentarų: 1

Rusijos mylėtojų geografija


 

Prašau konsultacijos. Kazimiera Danutė Prunskienė, kurią Lietuvos valstybė beviltiškai iliustruoja 20 metų, padarė geografinių atradimų ir paskelbė įžvalgų, kurios grasinasi pakeisti supratimą ne tik apie gaublį.

Savo naujai sukurtos partijos programoje politikė parašė, kad Lietuvai reikia bendrauti su kaimyninėmis šalimis ir jas išvardijo fiksuotu sąrašu. Į jį pateko: Vokietija, Lenkija, Latvija, Estija, bei Rusija, Baltarusija, Ukraina.

Gal būtų galima pasitikslinti – kodėl ten nėra Suomijos ir Švedijos?

Kitas klausimas – kaip čia taip sutapo, kad apie „subalansuotą politiką“ kalbanti partija į suvažiavimą pasikvietė Rusijos, Baltarusijos ir net Kazachstano atstovus, bet štai Ukraina, kuri ne visai noriai lenkiasi Kremliui, liko neatstovaujama? Kodėl buvo taip apsileista, kad pavyzdingai, kaip K. Prunskienei patinka, su Rusija besibučiuojanti Moldova nebuvo pakviesta ir parodyta pavyzdžiu – juk jei viską darysime, kaip jie, taip pat gerai ir gyvensime, tiesa?

Kitas įdomus klausimas jau ne tiek naujos partijos steigėjams, bet Lenkijos Respublikos antrajam sekretoriui, kuris nebuvo toks mielas svečias, nes K. Prunskienė netgi jo pavardę pamiršo. Ką jis turėjo omenyje, kai renginio dalyvius sveikino rusiškai?

Dar vienas dalykas, kurio neišneša galva – kokių ryšių ir santykių su Rusija trūksta? Per mažai energetiškai priklausomi? Per mažai rusiškų laidų televizijoje? Per mažai energetikos objektų už dyką atidavėme? Prašyčiau patikslinti.

, , ,

Parašykite komentarą

%d bloggers like this: